Valdas Papievis       Romanas

 

 

 

 

 

 

       Pabaiga. Pradžia 2010 m., Nr. 1

 

       Kuo greičiau iš šito miestelio, kuo greičiau susistabdyti mašiną.

       ...Stovėjo prie turgaus aikštės su prekystaliais, nusėstais dulkių, mojavo ranka, niekas nestojo. Buvo pavakarys, po siestos keliukas atgijo, kiek jis gali atgyti, mašinų pravažiuodavo ne per daugiausia – turistų lankomas, bet vis tiek užkampis, – tačiau atvažiuojant kartais išvysdavo. Ir akimis nulydėdavo. Vėl ėjo, variklio burzgimą išgirdęs gręždavos, ranką pakeldavo. Nežino, kiek laiko šitaip kulniavo, laiko nuovoką buvo praradęs, kol galiausiai – ilgas čiuožtelėjimas šalikelės žvyru. Tai buvo autonamelis, jį vairavęs olandas vos vieną kitą žodį suprato, greta jo sėdėjusi moteris prancūziškai išvis nemokėjo. Bonnieux? A taip, kaip tik vakar aš ten buvau, ne, jūs neklystat, iš tikrųjų šiuo keliuku iki didžiojo plento reikia važiuoti...

       Buvo keista sėdėti už stalo mažyčiame kambariuke ir regėti, kaip vaizdai vieni iš kitų skleidžias – lyg už namo langų, pro kuriuos pažvelgęs vis tą patį išvysti, pasaulis bėgti būtų pradėjęs. Vis toj pačioj vietoj liekantis arbatinukas, vis toj pačioj vietoj liekantys du puodukai su arbatos tirščiais ant dugno, vis toj pačioj vietoj liekanti vazelė su gėlėmis, kurių nei prancūziškai, nei lietuviškai pašaukt jis nemoka – kiek mažai augalų aš pažįstu, – ir pro juos slystanti juosta, lyg kas nors ją tai kilstelėdamas, tai nuleisdamas, tai į vieną, tai į kitą pusę pasukdamas trauktų.

       – Okay? – trumpam atsisukęs, klausia vairuotojas.

       Tai – gyvenimo džiaugsmu trykštantis pusamžis vyras balta kepure, veidrodėlyje mato, kaip po jos snapeliu mėlynose akyse linksmai spirgčioja vyzdžiai. Atsilošęs sėdynėje, vyras švilpaudamas viena ranka vairą sukioja, kitos alkūnę ant praverto lango parėmęs. Atrodo, kad jei kalba nevaržytų, ne švilpautų, bet šnekėtų – šnekėtų be galo: iš visko matosi, kaip labai jam pasišnekėti norėtųs. Jo pakeleivė – žmona, gyvenimo ar šiaip draugė – santūresnė ir uždaresnė. Visą kelią ji, vedžiodama pieštuku, žemėlapį akimis narplios.

       – Okay, – atsako.

       Po posūkio tiesion nuokalnėn paspaudžia greičio pedalą, paskui atžagaria ranka neatsisukdamas mosteli. Iš nelabai taisyklingos frazės supranta, kad rodo į šaldytuvą – ten esą mineralinio vandens, taip pat rožinio vyno, galįs pasiimti, ko nori.

       – Tu dois avoir soif, – tujintis pradeda. – Bien sûr, tout le monde a soif par ce temps-là, – priduria ir atsainiu, ir šiek tiek iškilmingu balsu, lyg kalbėtų ne tik apie troškulį, bet ir apie viso gyvenimo lemtį, nuo kurios nepabėgsi.

       Rožinį vyną kasryt gėrė mieste, iš kurio jį pasiėmė Anne, rožinio vyno kartais prisėsdavo išgert ir kaimeliuos, bet gerti rožinį vyną ten ir šitame namelyje ant ratų ne tas pat buvo.

       ...Atsidarė šaldytuvėlį, prisipylė kone sklidiną taurę, žiūrėjo į ją, sviduliuojančią pradedančioj gesti pavakarės šviesoje. Skysčio paviršių brėžianti linija slysčiojo, atkartodama metronomą, kurio ritmą diktavo kelio reljefas, – tais nežymiais pasvirimais ištikimybę jūros lygio tiesei bylodama, jūros lygio tiesei neištikima būti ji tiesiog negalėjo. Toks gamtos dėsnis, taip jau gamtos sutvarkyta. Matė, kaip aukštyn, žemyn, čia vienon, čia kiton pusėn taurė pasvyra, bet vyno horizontalė vis ta pati lieka. Kartais, kai namukas labiau į šoną pakrypdavo, beveik briauną pasiekdavo, regėdavos, lūš, vynas šliūkštels, bet ne – prisipylė beveik sklidinai, bet ne tiek, kad išsipiltų. Žiūri į tą taurę, bet jos paliesti nedrįsta – kaip kad Anne šį rytą jo sapne atmerktomis akimis, kai jai viskas buvo įmanoma, nuo tilto turėklų atsiplėšt neišdrįso. Ko aš bijau, ko išsigandau, kas mane kausto? Niekas manęs nesapnuoja, aš negaliu atsispirti nuo tilto ir į dangų nuskrieti, bet kas man trukdo šitą taurę pakelti? Gal dėl to, jog kuo ilgiau į ją žiūri, tuo labiau rodos, kad jos aidi rožinė skaidruma – ne tik vynas, bet ir liūdesys viso šio krašto, dar vienai dienai sudiev sakančio. Ir viso pasaulio – kaip didelio laivo, iš dar vienos dienos uosto išplaukiančio. Nei kunigui, nei vyskupui, nė pačiam popiežiui nevalia šitos taurės paliesti. Vos tik kieno pirštai prie jos prisiliestų, ji dužtų, neišgydomam pasauliniam sielvarte visus paskandintų.

       Atsargiai.

       Perdėtas jausmingumas yra pavojingas.

       – Sustokit. Sustokite čia, šitoj sankryžoj.

       Moteris nuo žemėlapio atsuka galvą:

       – And we?

       – This road one, – nežino, taisyklinga ar netaisyklinga anglų kalba pasako.

       – Okay here? – klausia vyras.

       – Okay.

       – Jūs tikras?

       – Taip, aš esu tikras.

       – Tai gero kelio. Sėkmės.

       – Jums taip pat.

       Ir nepaliesta rožinio taurė jau nuvažiavus.

       Staiga labai gailu jos pasidaro. Lyg būtų nuvažiavus ne taurė, bet galimybė. Dar viena praleista galimybė. Niekad negrįšianti. Ar gyvenime yra galimybių?

       Troškulys juo didesnis. Atsisega kuprinę, išsitraukia butelį, geria. Vanduo drungnas, išsivadėjęs. Gerdamas apsidairo.

       Tai – svarbi sankryža, joje keletas kelių kertasi, jos ašis – pagrindinis šio departamento plentas, vedantis tiesiai į miestą, kurį jam pervažiuoti ar pereiti reikia, kad pas Anne grįžtų. Po kaimelių, kuriuos šiomis dienomis matė, tas miestelis dabar jau atrodo didelis miestas.

       Šįkart ilgai laukti netenka.

       Sustoja ūkininkas, namo važiuojantis iš Avinjono. Iki galo tai ne, bet pamėtėti galįs. Buvęs ligoninėj sergančios žmonos aplankyti, ta pačia proga ir apsipirkęs.

       – Quelque chose de grave?

       – Nieko tokio, – atsako, – krūtinės vėžys, bet laiku pastebėjo.

       Iš balso supranta, kad pats nuo savęs ginasi. Ką sakyt, nebežino. Su žmonėmis bendraut pamiršau. Tas maždaug jo amžiaus vyras taip pat žodžio neprataria. Važiuoja tylėdami. Gerai, kad neilgai.

       – Man čia sukti reikia.

       Dėl tiek ir sėstis galbūt nevertėjo.

       Išlipęs ilgai akimis lydi mašiną, šalutiniu keliuku per plačiai išsidriekusius vynuogienojų laukus tolstančią.

       Žiūri tol, kol žvilgsny sutirpsta.

       Vynuogės atrodo prisirpusios, bet iš tikrųjų dar neprisirpusios.

       Vėl stovi, stabdo. Paskui eina, vis atsigręždamas. Palyginti plačiu plentu mašinos greitai važiuoja, pro jį švilpte švilpia, o sunkvežimiams lekiant ir triukšmingus vėjo šuorus atsibloškiant pajunta.

       Dabar – mergina ir vaikinas.

       Mergina nagus dildosi.

       – Mes visad sustojam, – sako vaikinas.

       – Ilgai laukėt? – labai išsidažiusi mergina klausia, bet jos balsas visiškai abejingas.

       – Teko šiek tiek.

       – Taip, – ji atsidūsta, lyg pati būtų pavargus stabdyti. – Vis išgirsti, kad kas nors atsitiko. Paima savo nelaimei. Žmonės prisiklauso istorijų ir paskui bijo. Bet mes visad sustojam, – pakartoja draugo žodžius.

       Sužadėtiniai. Dar neprasidėjo, bet viskas nuspręsta. Nežinomybės skleidžiamo nerimo jau nebelikę. Atsipalaiduoti gali. Vienas nuo kito pavargt dar nespėję, bet iš ateities atsiverčiančio nuovargio šešėlį jauti.

       – Šį vakarą labai graži šviesa, – žvilgtelėjusi pro šoninį langą, sako mergina.

       – Poetė gi atsirado... Ir baik vienąkart nagus dildyt, – sako vaikinas.

       – Kas tau darbo, – mergina sako.

       – Tu žinai, kad mane tai nervina. Mane tu nervini tyčia.

       – Taip, aš žinau, kad tave nervinu, pačiu savo buvimu nervinu, – mergina sako ir toliau nagus dildosi.

       Kartais akis į kelią pakeldama.

       – Per greitai važiuoji.

       – Ne tavo reikalas, dildais nagus, tai ir dildykis. Kol iki gyvuonies nusidildysi.

       O gal visai ne sužadėtiniai, ką tu žinai?

       Gal neseniai vedę?

       Arba įsimylėjėliai, vienas kito kantrybę bandantys?

       Pasijaučia nejaukiai, jie, atrodo, nejaukumo nejaučia.

       – Kas tos fanerinės išpjovos, vis pakeliui šmėkštelinčios, kam jų čia tiek prismaigstyta? – klausia. Nuspėja, bet vis tiek klausia. Kad ką nors pasakytų.

       – Tai – jis, – mergina atžagariu nykščiu mosteli. – Jis irgi vienądien taip užsimuš. Mane irgi užmuš. Mes abu taip užsimušim.

       – Kvaiša.

       Kurį laiką važiuoja tylėdami. Jis vėl nebežino, ką pasakyti. Jaučia, kad reikėtų ką nors pasakyti, tačiau nesugalvoja ką.

       – Jie šitaip avarijų vietas pradėjo žymėti, – atsidarydama rankinę ir į jos kišenėlę dildelę įkišdama mergina sako. – Viena faneros išpjova – vienas užsimušęs. Dvi – du užsimušę. Čia labai daug užsimuša. Vienas mūsų draugas užsimušė. Paryčiais iš šokių grįždamas. Ir savo draugę užmušė. Savaitgalių paryčiais šitame kelyje labai daug prisigėrusių.

       Pamano, kad žodis užsimušti baisesnis nei žūti. Todėl ir sako užsimušti, ne žūti. Tyčia. vos juntamai pasimėgaudama.

       Labai ilgu lanku išriestas posūkis, plentas šiek tiek pakrypęs, tuo ilgu vingiu sukantis rodos, kad visas pasaulis truputį pasvyra. Daugybė raudonų rodyklių ant baltos apsauginės juostos liejas į vieną ilgą raudoną rodyklę.

       – Jums iki kur reikia?

       Tokią ilgą, kad, atrodo, niekada nesibaigs. Ir kad – akimirksnis, dar vienas akimirksnis, ir pamažu linkstanti taurė pakryps tiek, kad ten, namely ant ratų, nelūžusi linija dabar jau tikrai lūš, ir viso šio vakaro liūdesį sugėręs rožinis vynas...

       – Kas jums?

       ...šliūkštels, pasaulinio sielvarto bangomis...

       Rusvaplaukė garbanota mergina į jį atsisukusi.

       – Ne, ne.

       Nieko tokio.

       – Tikrai?

       – Tikrai.

       – Jūs esate tikras?

       – Taip, aš esu tikras.

       Nusigręžia.

       – Jums iki kur reikia? – į priekin bėgantį plentą žiūrėdama klausia.

       Pasako.

       – Gaila, ne pakeliui. Mes į kitą pusę važiuojam. Bet jums nebedaug liks.

       – Susuk, – paprašo vaikinas.

       Mergina atidaro daiktinę, išima tabako ir popieriaus pakelius, atplėšia plonytį lapelį, ant jo nutiesia tabako takelį, suka, liežuviu paseilina ir suklijuoja.

       Atidaręs langą, prisidega.

       Tada pati sau sukasi.

       Jei jau taip, tai ir jis.

       Dabar visi trys rūko, nors skersvėjis, mašina pilna dūmų. 

       – Nepamiršk, kad mums pinigų išsitraukt reikia, – pasimačius miesteliui, mergina sako.

       – Tau tik pinigai rūpi, – sako vaikinas.

       Jo draugė nieko į tai neatsako.

       Jį išleidžia prie banko.

 

       Tas, kuris apsistojęs pas Anne, – kai pasiteiraus, pasakys. Pabels į vartus ar patrauks grandinėlę, nuo varpelio nutįsusią. Kas? Tas, kuris apsistojęs pas Anne. Bastydamasis šio svetimo krašto keliais, metrikų knygose įrašytą vardą jis kažkur bus pametęs, o jei ne pametęs, tai bastantis šio svetimo krašto keliais, iki baltumo giedras dangus bus išblukinęs rašalą – jei atsiverstų pasą, pamatytų, kad jame Provanso saulės sanskritu įrašyta: tas, kuris apsistojęs pas Anne. Su įžambiai tą įrašą perbraukiančiom raudonom raidėm – laikinai. Atsiliepdamas į Anne skelbimą, tą antspaudą jis pats ir uždėjo.

       Kas mūsų gyvenimuose nelaikinai?

       Ligi šiol rodėsi, kad nelaikinai – tiktai vardas.

       Mašinai į kalną su stačiomis uolomis vingiais sukantis, pajunta širdyje veriantis šulinį – su daugybe vieni iš kitų žemyn smingančių rentinių. Girdi, kaip to bedugnio šulinio apačion daužydamasis tuščias kibiras krinta.

       – Iš matymo atpažinau, jūs gyvenat pas Anne? Pas Anne, kuri keliuku nusileidus...

       – Taip, aš savaitei apsistojęs pas Anne. Pas Anne, kuri už fontano keliuku...

       – Kodėl pėsčiomis? Neturit mašinos? Jūs čia – be mašinos?

       – Be mašinos. Traukiniu atvažiavau. Mašinos aš neturiu.

       – Blogai čia be mašinos. Autobusų beveik nebelikę.

       – Žinau. Bet aš nė vairuoti nemoku.

       – Nemokat vairuoti?

       – Nemoku.

       Gal jo pase šalia to, kuris apsistojęs pas Anne, jau įrašytas ir tas, kuris vairuoti nemoka?

       – Kodėl?

       – Bijau.

       Krypstantis plentas, labai ilga raudona rodyklė. Į bedugnio šulinio rentinius daužydamasis kibiras krinta.

       – Nesigailite, čia atostogaut atvažiavęs? Daugumai gi Viduržemio jūros būtinai reikia.

       – Neatostogauju aš čia, dirbu. Žurnalistas, redakcija komandiruotėn pasiuntė.

       – Šiaip jau vasarom čia tik poilsiaut atvažiuoja. Kokiam laikraščiui dirbat?

       – Vienam Lietuvos laikraščiui. Straipsnį apie gaisrus parašyti turiu.

       – Straipsnį apie mūsų gaisrus? Ir Lietuvai tai įdomu?

       – Ką aš žinau. Jei pasiuntė, gal įdomu.

       – Jūs – pirmas lietuvis, kurį sutinku.

       – Mūsų mažai...

       Nebesulaikomas ritinys su paleista rankena sukasi, grandinė vyniojas, tuščias kibiras aidais smilkiniuos daužos.

       – Anądien aikštėje sutikau keistą moterį. Labai prakaulaus veido...

       – Mačiau. Aš krautuvėlėje dirbu. Krepšius jai padėjot panešti.

       – Labai pyko, kad dar tik vidurdienis, o duonos nebėr.

       – Vasarą sunku užsakyti – tai trūksta, tai lieka.

       – Gražu čia, turbūt daug žmonių, išperka?

       – Kaip kada. Todėl ir sunku užsakyti.

       – Ta moteris – dailininkė?

       – Nežinau. Kalba...

       Sako, artiste.

       – Do?

       Mašina prieš fontaną sustoja. Restoranėlio girliandos dar neuždegtos. Nė žvakės. Pro pravertą langą girdi, kaip čiurkšlėmis krinta ir teška fontano vanduo.

       – Do.

       Dorothée.

       Bet visi ją vadina Do.

       Nuo lėtai besisukančio rato – malūno nebėr, likęs tik ratas – paskutinis stiklo karoliukas nukrinta.

       Nė pavėluotai mostelt ranka nepakyla.

 

       Ne žemyn provėžų išduobtu keliuku leidžiasi, o akmenimis grįsta gatvele kyla. Pro arką, kaip aną vidurdienį nešdamas krepšius su kačių maisto dėžutėmis, pralenda, laipteliais lipa. Kita gatvelė, už posūkio ji palei skardį nutįsta. Grindinys pasibaigęs, dulkinas takas, nuo to skardžio labai platus vaizdas atsiveria. Ir Anne vila matosi. Tarsi žemėtvarkininkų nupieštoj schemoj. Palei tujų alėją vakaro šviesoje mėlynuoja baseinas. Anne buvo teisi. Jeigu jo vietoj dabar stovėtų kitas žmogus, o jis apačioj, jos sode, būtų ir nusimaudyt susimanytų, galėtų maudytis nuogas – tam kitam žmogui jis tebūtų mažas taškelis. Nė nesuprastų, vyras ar moteris.

       Ima skalyti šunys. Labai daug šunų skalija. Skalijimas per visas, kiek užmatai, erdves aidi. Iš to kaimelio, kuris šiek tiek kairiau nuo Caseneuve, apie kurį prieš daug metų Pierre sukūrė eilėraštį. Turbūt tokį pat gražų kaip šis vasaros vakaras. O paskui perskaitė, prieš jiems sėdantis už mėlyno stalo. Su rulete. Tada Anne jauna buvo. Ir jos šukuosena į akis niekam nekrito. Tokia tais laikais buvo mada. Bando įsivaizduoti jos veidą. Anuomet. Ar Pierre ją atpažintų?

       Ramiau būti negali, ji telefonu sako, tik netoliese yra kaimas, kuriame žmogus turi šunyną. Kai šeria, labai garsiai loja. O slėnis labai aidus. Kiekvieną vakarą aštuntą valandą šeria. Bet neilgai trunka. Pusvalandis, ir vėl – kaip Dievo ausy.

       Lyg šiandien prisimena, taip jinai ir pasakė – kaip Dievo ausy.

       Bažnyčios varpas aštuonis kartus nuaidėjęs, šunys skalyt pradėję. Net jei nebūtų varpo išgirdęs, žinotų – aštuonios, gal kiek po aštuonių. Kadangi labai gerai prisimena aną pokalbį telefonu, jis dar Paryžiuj. Ne toks vėlus vakaras, bet jau tamsu, lyja lietus, atrodo, kad lietus nelyti niekur negali. Atrodo, kad lietus visame pasaulyje lyja.

       Kaip kad dabar regis, jog visam pasauly – giedra. Ir kad ši giedra niekada nesibaigs.

       ...Žino, aštuonios, kiek po aštuonių – lygu žino, jog dabar sėdi už stalo. Ir geria aperityvą. Martinį, portą, armanjaką, gal viskį. Prieš tai įjungusios automatinį laistytuvą.  

       Anne kiemo iš čia nesimato, jį užstoja nuožulnus čerpių stogas, bet jis tikras, kad dabar sėdi už joms dviem per didelio stalo ir geria vakaro aperityvą. Beveik negeria. Pakeltus stiklus lūpomis tiktai paliečia, atgal stato, tyli. Galbūt rūko. Tikriausiai rūko. Labai stingliam ore dūmai beveik nesisklaido. Jei į taures buvo įsidėjusios ledo, jis jau ištirpęs.

       Kartais žinai, nes prisimeni, net norėdamas užmiršt negali.

       Kartais žinai, nors nematai.

       Ir apie save jis dabar šį tą žino. Kartais nieko nežino, o dabar kai ką žino. Žino, kad tiek skubėjęs, mašinas pamišėliškai gaudęs – kad tik greičiau, pro Do vartus nesustojęs praeis. Kaip galėjo pamiršt Anne sakius, jog vienintelis gyvasties ženklas – lempa, kurią vakarais ji įžiebia ir kurią lipdamas ar leisdamasis nuo uolų pamatai?

       Ir jam ima rodytis, kad kol neįžiebta lempa, Do iš viso nėra. Kad kol neįžiebta lempa, ji ne tik iš kaimelio, bet ir iš tų savo griuvėsių pradingus. Ir kad tik iš įžiebtos lempos šviesos suprasti gali, jog iš tolimų, tik jai vienai pažįstamų pasaulių sugrįžus.

       Kaip laumė.

       Lyg dienos šviesa ją sudildytų, o tamsa atgal sugrąžintų.

       Taip, vos ją pamatė, iškart tarė sau – laumė.

       Kaip šiandien prisimena.

       Pavojinga, vėl parašyta, bet šitam krašte jau tiek šitokių užrašų matė, kad į juos dėmesio nebekreipia. Iš pradžių kopia laipteliais, laiptelių paskui nebelieka, slidžiais akmenimis lipa. Kartais prasilenkia su žmonėmis, atsargiai žemyn besileidžiančiais. Uolos stačios ir aukštos, sukies ir sukies ratais.

       Ir dabar jau nebe sklandytuvas, o paukščio skrydis. Labai, labai aukštai pakilt galinčio. Į visas puses atviri dangūs, kurie dabar aplink tave sukas. Dar iš vienos dienos uosto išplaukiantis laivas saulėlydžio šviesoje tirpsta, vakaruos nuožulnia plokštuma slysta. Į naktį krypstančio vakaro varpo šerdis labai pamažu svyra, bet kai vario gaubtą palies, dūžis nenuaidės. Prie jo prisilies taip pat tyliai ir švelniai, kaip vienos su kitomis susiliečia blakstienos, kai po ilgos dienos pavargęs nejučiomis nuskęsti į miegą.

       Jau nusileidusios saulės kibirkštims gęstant, eis aplinkui šio krašto žemėlapį su rodyklėm, ant akmeninio cokolio atverstą. Su viena po kitos rodyklėm savo žvilgsnį tapatindamas sakys sau: aš ten buvau, aš buvau ten, ir ten aš buvau. Markizo de Sado kaimelis, Bonnieux, Provanso Venecija... Erdvės atrodys neaprėpiamos, keliai – begaliniai, ir kaip aš tiek nueiti galėjau? Eidamas vien todėl, kad tik eičiau. Eidamas, nes sustot negaliu. Eidamas, nes tas begalinis ėjimas – mano namai, vienintelis prieglobstis, kuris man dar liko. Kol pasivijo mintis, kad dabar jau einu ne vien dėl to, kad tik eičiau. Kol supratau, kad nepabėgsiu. Kad vis tiek...

       Ir tada – kad tik greičiau.

       Do.

 

       Laipteliais apačion lipa, pamatęs įžiebtą šviesą sustoja. Ilgai į ją žiūri.

       Smilkteli: gal visuos pasaulio kraštuos kiekvienas kaimas savo pamišėlį turi? Kaimo pamišėliu tapt labai lengva – tik būk vos vos nepanašus į kitus. Būti su kitais ir sykiu būti šiek tiek kitokiam – labai pavojinga.

       Regi ją.

       Jos plaukai iš kumštelin susukto kuodo ištrūkę, nors vėjo nėra, jie plačiai išsidriekę, jos plaukams už nugaros nelyg povo uodegai skleidžiantis, ji per lyną, tarp dviejų uolų įtemptą, eina. Nuo raudonų saulėlydžio žiežirbų akiračiams pleišėjant, ta povo uodega, rodosi, dega. Vietoj Wong Kar-Way muzikos girdi, kaip dvidešimt kačių kniaukia. Jų kniaukimas lyg iš proto einančių erdvių muzika skamba.

       Tik būk bent vos vos nepanašus į kitus, ir žmonės apie tave pamišėlio legendą sukurs. Net žmonėms, kuriems pavyksta suaugti, pasakų reikia. Bet ir tie, kurie kaip tu nežino, ką reiškia suaugti, jas susikuria. Tie, kuriems pavyksta suaugti, pasakas kuria todėl, jog negali atleisti, kad kas nors kitoks gali būti. Tie, kuriems kaip tau nepavyksta suaugti, – todėl, kad gražu. Suaugusieji kitokių bijo, tokie kaip tu – pavydi, kad drįsta leisti sau prabangą būti kitokiais.

       Todėl taip ir yra.

       Jie sako: dešimt, gal dvidešimt kačių, o tu pridedi – iš proto einančių erdvių kniaukimo simfonija. Jie sako: ištisas dienas nesirodo, o tu pridedi: po tolimus, tik jai vienai pažįstamus pasaulius klajoja. Jie sako: griuvėsiuose tūno, o tu ją matai lynu, tarp dviejų uolų įtemptu, degančiais plaukais žengiančią.

       Do – kaip dūžtantis ratilas nubanguoja, kai stovi nedrįsdamas rankos pakelti. Do – tai surūdijęs o raidės formos žiedas, kurį į save patraukti turėtum, kad vartai atsidarytų. Kai, nuskambėjus varpeliui, ji paklaus kas? O tu pasakysi: tas, kuris apsistojęs pas Anne. Toks šiame krašte tavo vardas.

       Bet jis stovi prie vartų ir varpelio grandinėlės paliesti nedrįsta. Dabar jo galvoje iš dešimčių tomų žodyno su šimtais tūkstančių žodžių telikęs vienas vienintelis.

       Grandinėlę patrauki, varpelis sutilindžiuoja.

       – Kas?

       – Tas, kuris gyvena pas Anne.

       Ir dešimtys tomų užsiverčia, tau palieka vienui vieną žodį, kurį, nusileidęs dulkėtu taku palei skardį, jau eidamas akmenimis grįsta gatvele girdi skambant.

       Prabangaus restoranėlio terasoj du vyrai ir viena moteris vyną tebegurkšnoja. Bet ir ant tuščių staliukų uždegtos žvakės. Vėjo nėra, jos labai ramiai dega.

       Išdavystė.

       Tai būtų buvusi išdavystė.

       Negaliu, jai nepasakęs.

       Negalėjau, jai nepasakęs.

       Toldamas girdi, kaip čiurkšlėmis krinta ir teška fontano vanduo. Paskui nebegirdi.

       Labai tamsu, nieko nemato. Bet Anne paskolintos lempos iš kuprinės netraukia.

 

       – Pas moterį, griuvėsiuos gyvenančią, eisiu, – patylėjęs ištars, kai kitądien truputį nustebs:

       – Šį vakarą taip anksti grįžote... niekada taip anksti nepareinate...

       Pasakys, kad būtų pasakęs. Nors niekada nesupras, kodėl rodės, jog pasakyti būtinai turi. Privalo.

       – Pas ją, į griuvėsius?

       – Taip, pas ją, į griuvėsius. Kai buvom susitikę, pakvietė.

       – Pakvietė?

       – Sakė, užeik, jeigu eisi prošal.

       – Paprastai ji nieko nekviečia. Iš kaimelio mažai kas pas ją buvęs...

       Ir vėl apie aukštus stiebus gėlių, kurių jis nepažįsta – kiek mažai augalų aš pažįstu, mažas kauptukas atsargiai ima strykčiot. Kad siauriau užkabintų, kampu jį palenkia. Elizabeth sėdi šezlonge, šis ant terasos krašto į kalnų pusę pasuktas, ji nugara į juos sėdi. Ar girdi? Tikriausiai negirdi – per toli, kad girdėtų. Ten, kur ji sėdi, – šviesa, čia, kur juodu, – šešėlis. Į ją žvelgiant atrodo, jog ji tokia tolima, kad nei su Anne, nei su vila, nei su juo nieko bendra neturi. Lyg kilstelėjusio ir iškart nurimusio vėjo su visu šezlongu ir kiek palinkusiu skėčiu iš kažkur atpūsta būtų. Sako sau: Anne dar niekada jos nėra mačius, ravėdama nė nepastebėjo, kad jos terason vėjas kažką bus atpūtęs. Tarsi nužydėjusią pienę, kurios pūkeliai netrukus į saulės išdegtą pievą nukris ir joje be pėdsako dings. Ir ji nė įtart neįtars, kad, be jųdviejų, šiame sode dar vieno žmogaus šį vakarą būta. Niekada nesužinos. Jeigu jis nepasakys.

       – Man patinka ravėti, vienintelis darbas, kurį mėgstu – ravėti, – jausdama, kad tebestovi, vėl nuo žemės akis į jį atsuka. Jos žvilgsnis link jo įkypa linija tartum lėtai tįstanti strėlė kyla.

       – Seniai jos nemačiau, – stodamasi, paskui brūkštelėdama per žemėtus kelius taria. – Net nežinau, kaip dabar ji atrodo.

       Paima laistytuvą, prie čiaupo eina, prisipylusi vandens grįžta.

       – Ką gi, keliaukit, – šviežiai išpurentą žemę apliedama sako. Tarsi motina, nepastebimai suaugusį sūnų į laivą tolimon kelionėn palydinti.

       – Bet gal prieš tai aperityvo su mumis išgerti norėtumėt? Viskio, raudono ar balto martinio, pastiso?..

       Kiek mokėdamas mandagiau atsisako.

       – Elizabeth! – toldamas girdi.

       Kažkodėl rodosi, kad Elizabeth neatsigręžė. Kaip sėdėjo nusisukusi, taip tebesėdi.

       Jis irgi neatsisuka pasižiūrėt, ar atsisuko. Norėtų, kad atsisukus nebūtų. Jam taip gražiau.

       Kodėl pasakė keliaukit? – Kai pradės temti, kopdamas keliuku savęs klaus, prisiminęs, kaip jos pirštai per piktžoles strykčioja. Labai ilgi pirštai, tarsi pianistės. Sakytum, tarp gėlių ir žolių pabirusių klavišų būtų ieškojus. Paskui – vanduo. Per laistytuvo galvutę plonytėmis srovelėmis trykštantis. Kai vandens vis mažiau lieka, laistytuvą ji tolydžio įstrižiau lenkia.

       Kylant šlaitu pasidingoja, kad ir visas šis vakaras nuožulniai pasviręs. Tarsi nuo Anne atsigaubiantis liūdesys kompaso ašį nežymiai būtų pakreipęs. Ir pasaulio šalys truputį būtų palinkusios. It pamirštos palaistyti gėlės. Betgi jinai jas palaistė...

       Kodėl pasakė keliaukit, ne eikit?

       Lyg nuo vilos iki griuvėsių vingiuotais šio krašto keliais eiti reikėtų dešimtis ar šimtus kilometrų.

       – Kas?

       – Tas, kuris apsistojęs pas Anne.

       – Vis dėlto atėjai?

       – Atėjau. Sakėt, užeik, jeigu eisi prošal.

       – Pro šalį ėjai?

       – Ne visai.

       – Gerai jau, gerai.

       Užrakina vartus.

       – Atsargiai, šviesos čia nėra.

       Laipteliais įkandin jos lipa, į kairę suka, vėl apačion lipa, paskui siauru akmeniniu koridorium eina. Atidaro duris.

       Tik iš lauko atrodo – griuvėsiai. Visai ne griuvėsiai. Jos namai pusiau į uolą įaugę. Uoloj išskobti. Tarsi lapės ola, kuri iš tamsos nyra ir šioje dirbtuvėje plačiu langu į kalnus atsiveria. Virš kalnų nusileidusios saulės šviesa tamsėjančiame danguje raudonom pleišenom žerplėja. Prisimena uodegas lapių, vienos per kitas uolom šokinėjančių. Kai tas vyrukas jį vežė.

       – Saulė šį vakarą labai gražiai nusileido.

       – Poetas?

       – Ne, ne poetas. – Bet žurnalisto, apie Provanso gaisrus rašančio, legendos jai pasakot nedrįsta. O gal nenori. Labiau nenori. Nėra jokio reikalo. Tai būtų tuščia.

       – Tai kas?

       Nežino, ką atsakyti. Paskui netikėtai sau taria:

       – Nepažįstamų pasaulio kraštų atradėjas.

       – Pasauly yra kraštų, kuriuos tu pažįsti? Papasakok man apie juos...

       – Bet prieš tai jūs papasakokit man apie tuos, kurių mes, paprasti mirtingieji, niekada neregėjom. Ir kurių niekada nepažinsim.

       – Jie taip apie mane kalba?

       – Jie taip apie jus kalba.

       – Visi mano pasauliai štai čia, kitų pasaulių aš neturiu.

       – Jų labai daug.

       – Daug. Tiek daug, kad nuo jų pabėgt negaliu. Nuo vienų pabėgu, pasigauna kiti. Net tie, kurie nutapyti prieš dešimtis metų.

       – Prisimenat Anne? Ir žaidimus už mėlyno stalo?

       – Prisimenu Anne. Ir žaidimus už mėlyno stalo. Tolimi tai laikai. Pierre, Serge dar gyvi buvo.

       – Sakė, seniai jūsų nematė.

       – Aš irgi jos seniai nemačiau.

       – Sakė, nežino, kaip dabar jūs atrodot.

       – Ir aš nežinau, kaip dabar ji atrodo.

       Temsta, bet lempos nežiebia.

       – Gal išgert ko norėtum?

       – Nebent rožinio vyno. Jei turit.

       – Visada rožinio vyno turiu.

       – Ačiū. O jūs?

       – Nuo rožinio vyno aš jau pavargus. Nuo daug dalykų aš jau pavargus...

       – Tai kam jis pas jus? Rožinis vynas.

       – Tu irgi manai, kad niekas pas mane neateina?

       – Aš nežinau. Atrodo, kad apie jus niekas nieko tikra nežino.

       – Vis dėlto tu įdomus. Tu kalbi taip, lyg pasauly būtų kraštų, kuriuos tu pažįsti. Ir lyg pasauly būtų žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėtum.

       Kurį laiką tyli. Paskui taria:

       – ... Žinote, retkarčiais pamanau, kad žodžiai tiktai klaidina. Kad šnekėtis visai nereikėtų. Kad kalba – tai atvirkštinė simetrija. Iš tikrųjų pasauly nėra kraštų, kuriuos aš pažinčiau, nė žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėčiau. Aš tik einu. Einu ir einu.

       Ir pats sau priduria: prieš mane verčiantis puslapiams knygos, kurios rašmenų aš nepažįstu.

       – Ne tik poetas? Ir filosofas?

       – Koks aš ten filosofas, tai jūs...

       – Tu taip sakai.

       – Aš taip sakau.

       Akyse mato, kaip ant mėlyno stalo sukas ruletė. Lyg vilkeliu iš anų laikų atsisukusi būtų. Šis jųdviejų pokalbis – irgi žaidimas, abiem nejučiom žaisti pradėtas. Tęsinys anų, žaistų prieš dešimtis metų. Žodžių žaidimas, tais žodžiais ir dangstantis, ir retkarčiais atsidengiant. Slėpynės ir gaudynės vienu metu.

       Ant palangės tarp dažų dėžučių, pilnų, pradėtų ir tuščių, susirietus katė. Po stalu pastebi antrą, paskui – dar vieną.

       – Kur kitos katės?

       – Jie taip apie mane kalba?

       – Jie taip apie jus kalba.

       – Ką dar apie mane kalba?

       – Nežinau, tik kelios dienos kaip čia. Bet jūs pati žinote, ką apie jus kalba.

       – Iš kur žinai, kad žinau?

       Ant labai plataus lango palangės teptukų kotai, iš dėžučių pasvirai kyšantys, jam primena stiebus gėlių, kurias Anne šįvakar ravėjo. Tarsi būtų gėlynas bežiedžių gėlių, ilgame lovelyje vienos įkandin kitų susodintų. Lygu levandos Anne terasą kraštuoja, lygu šie įvairiais kampais pasvirę teptukai – didelį sodą, kuris už jų skleidžiasi. Taip, ši dirbtuvė jam primena sodą, prieblandon pamažu grimztantį. Kiek rachitišką sodą, jame tiek visko prigrūsta.

       – Kodėl sakėt užeik, jeigu eisi prošal?

       – Tavo veidas man įdomus, jį nupiešti norėčiau.

       – Įdomus? Mano veidas? Kuo jis jums įdomus?

       – Nežinau, kuo jis man įdomus. Bet vos tave pamačiau, tariau sau, šį veidą nupiešti norėčiau.

       Balsu to nepasako – apytamsy jos pačios veidas su kasele, tartum gyvatėlė iš standžiai susukto kuodelio pakaušy išsineriančia, jam panašus į nespėtą iššifruot pergamentą, tuoj sutrupėsiantį, į dulkes subirsiantį, dūmais išskysiantį, kapuos niekada nebeįminsimas paslaptis nusinešiantį. Dar akimirksnis, ir...

       – Gal šviesą uždegti reikėtų?

       – Tavo veidas turi prieblandoj skęsti.

       Jų abiejų veidai dabar prieblandoj skęsta. Ir trečias – kurio jis nemato, kuris ant jos kelių, kurį ji dar tik piešia. Dar nenupieštas, o jau skęsti pradėjęs.

       Kai po kelerių metų netyčia užtiks ir žiūrės į savo veidus, jos dabar piešiamus, šitas vakaras jam atrodys tikresnis, negu dabar. Nors pats sau tikras nei dabar, nei tada, nei niekada jis neatrodys. Kai po kelerių metų žiūrės į jos nupieštus savo veidus, tarp senų popierių vienądien atsitiktinai surastus, žmogus, šiuo metu štai jos piešiamas, jam regėsis dar tolimesnis, negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku aprėžtos ir angliuku gelsvai rausvame fone papilkintos. Bet tai bus po kelerių metų, to kol kas jis nežino. Vilkiukas kol kas ne atgal, vilkiukas kol kas pirmyn sukasi.

       Argi tikrai tik trys katės?

       Akimis ieško kitų, o pamato šunytį. Tas šunytis labai mažas, sustiręs, nušiuręs. Prie lovos ant nubrizgusio kilimėlio guli. Negali būti, kad juo nesirūpintų, turbūt tokia veislė. Ir taip ramiai tyso, tartum jo nė nebūtų. Gal todėl tik dabar jį ir pamatė? Ir gal dėl to apie kates visi kalba, o apie jį nekalba niekas? Kates iš vaizduotės daugiklių padaugina, o jį iki nulio sutraukia.

       Jam irgi norėtųs...

       – Gali ramiai pasėdėt? Galvos nesukiot? – klausia iš krūvos traukdama kitą standaus popieriaus lakštą. Ir sako: – Iš tikrųjų ne jos tie namai. Iš tikrųjų mes juos pastatėm – aš ir Serge. Serge buvo statybininkas, visų galų meistras – mūrininkas, tinkuotojas, dažytojas, kas tiktai nori. Viską mokėjo daryti. Ir viską darė gerai. Rankas iš tėvo buvo paveldėjęs. Ir iš senelio. Statytojai. Visa jų giminė buvo statytojai. Ar žinai, ką reiškia statytojas?

       – Žinau.

       – Iš tiesų tai nežinai. O gal ir esi vienas tų, kurie žino. Tavęs nepažįstu. Tačiau jaučiu, kad galėtum žinoti. Bet tiek to.

       – Aukštyn kylantis šumerų dantiraštis?

       – Kodėl staiga kalbi apie šumerų dantiraštį?

       – Nežinau. Bet tiek to.

       Kurį laiką tyli, abu. Jam įdomu būtų matyti, kaip jo antras veidas ant jos kelių ryškėja. Tačiau nemato. Nematė ir pirmojo. Kuris šalia jos ana va ten užverstas guli.

       – O aš kaip dabar tavo veidą paišau, taip anuomet visus ano namo planus nubraižiau. Pierre paprašyta. Daugiau tarp mūsų nieko nebuvo. Pierre tik paprašė, Dorothée, sako, nubraižyk man mano namo planus. Ir aš nubraižiau. Sugalvojau tą vilą, kurioje tu dabar pas Anne laikinai apsistojęs. Aš braižiau, o Serge statė. Kartais aš jam irgi padėdavau. Jis buvo pripratęs. O aš grįždavau nejausdama rankų. Kaip šiandien prisimenu.

       Sodas vis labiau tamson skęsta.

       Kaip ji dar gali matyti?

       Gal per daugel dešimtmečių šituos griuvėsiuos jos vyzdžiai prie tirštėjančios prieblandos prisitaikyt išmoko?

       Prisimena, Paryžiuj yra didelis pastatas, kurio langai, saulei plieskiantis, merkiasi, jai tirpstant, tolydžio labiau atsidaro.

       Atrodo, visų mūsų vyzdžiai, šviesai stiprėjant, siaurėja, šviesai silpnėjant, vis plačiau verias?

       Tačiau ji ir tamsoj išmokus matyti.

       Pats jis vis menkiau mato.

       Bet jis nepaišo.

       Tai ji paišo. Dabar jau antrą portretą. Ir sako:

       – Tengi nieko nebuvo. Ten tik piemenų trobikė stovėjo. O kas yra aplink ją, mūsų su Serge pastatyta. Taip, kartais kitų meistrų pasikviesdavo. Ir talkas rengdavom. Bet daugiausia tai...

       Ir sodą aš sugalvojau. Pierre vieną dieną – vila jau beveik baigta buvo – paprašė, Dorothée, sako, nubraižyk, ką ir kur mano sode sodinti. Ir aš nubraižiau. Tik vėliau sodininką jis pasisamdė. Bet kai kas ten ir mano rankom sodinta. Daug kas ten mano rankom sodinta...

       Tą sodininką ji tebelaiko. Kai Pierre jį pasamdė, jis buvo dar jaunas vaikinas. Dabar jau pusamžis vyras. Kartais matau – keliuku link jos vilos važiuoja. Dulkės kyla, Citroënas krypuoja, jis į jos sodą važiuoja. Kiek kartų sakiau, Pierre, reikėtų sutvarkyti keliuką. Bet jis atidėliojo. Vis svarbesnių reikalų atsirasdavo.

       O pati ji nei anksčiau, nei dabar nieko nedaro. Po jo mirties viskas sustojo. Kaip buvo, taip liko.

       ...Prisimenu, kaip su juo gerdavom vakaro aperityvą. Su tuo sodininku. Kai baigdavom dirbti, Anne visuomet klausdavo – gal ko nors išgerti norėtumėt? Pastiso, martinio, gal viskio? Ir mes atsakydavom – su malonumu. Pastisą visada gerdavom. Pastisas – gaivina. Namo jis neskubėdavo, tada vedęs nebuvo. Dabar kartais matau, važiuoja dar su vienu žmogum. Dulkės kyla, Citroënas krypuoja, juodu link Anne vilos važiuoja. Manau, kad tas kitas žmogus – jo sūnus. Vežasi, kad padėtų. Kaip aš jam padėdavau. Sūnui turėtų būti tiek metų, kiek jam anais laikais buvo. Gal ir daugiau.

       Tujų alėją irgi aš sumaniau. Tai buvo vėliau, kai jie baseiną išsikasė. Pasakiau, Pierre, iš tos pusės, kur pro jūsų vilą prasukęs, toliau leidžias keliukas, labai atvira palei baseiną. Reikėtų pasodinti tujų alėją. Ir jis pasodino. Kad užaugtų, prireikė laiko. Matai, kokia dabar siena?

       Bet, pasakiau, Pierre, ant krašto terasos, nuo kurios skleidžias vaizdas į slėnį ir kalnus, jokio medžio, nė krūmo sodinti negalima. Levandų juosta apkraštuoti pakaks. Taip jis ir padarė. Levandos dabar tenai auga. Nuo terasos labai platus, gražus vaizdas atsiveria.

       ...Ir dailininkė, ir skulptorė, ir architektė, ir dar kas tik norit.

       – Taip, nuo terasos labai platus, gražus vaizdas atsiveria. Bet iš kur žinot, kad ten auga tiktai levandos? Kad nieko daugiau nepasodino? Ir kad išvis niekas ten nepasikeitę?

       – Tikrai, labai seniai ten buvau. Nuo uolų jos terasos nesimato – tiktai baseinas. Terasą čerpių stogas užstoja. Tačiau aš žinau. Tikrai žinau. Kadangi ji nieko keisti nedrįsta. Niekada neišdrįs.

       Kurį laiką tylėdama piešia. Ar spės? Jos pačios veido kontūrai vos tesilaiko – tarsi voratinklio siūlai, kuriuos vėjas netrukus suplėšys. Betgi vėjo tai nėr... Taip, vėjo nėra, tačiau viskas truputį siūbuoja. Galbūt pasauly yra kraštų, kuriuose ir be vėjo viskas truputį siūbuoja?

       – Bet ji sudegins, – sako imdama kitą lapą. – Vis tiek sudegins.

       – Ką sudegins?

       – Namą sudegins. Ir viską sudegins.

       Bijo to.

       Bet sudegins.

       Pasąmoningai nori sudegint.

       Vilkeliu sukusis ruletė sustoja.

       Ką pasakyt, nebežino.

       Bet jaučia, kad šįkart ir nereikia nieko sakyti.

       – Vienąkart jau vos nesudegino, – tęsia – nepastebėjusi, kad vilkiukas suktis nustojo. Gali būti, kad išvis nepajuto, jog sukos. Bet tikriausiai pajuto. Ir jis jai tebesisuka. Sustojo tik jam.

        – Vienąkart jau vos nesudegino, – pakartoja, o gal tik jam pasirodo, kad pakartojo. Gal jos ištarti žodžiai ataidu jo ausų būgnelius antrą kartą suvirpino?

       Nežino. Vis mažiau žino. Jam rodosi, kad kuo toliau pasakoja, tuo mažiau žino. Tuoj nebežinos nieko.

       – Einu keliuku, matau, dulkės kyla. Niekas nepravažiavo, vėjo nėra, o dulkės pasisiūbuodamos kyla. Iš kur čia dabar dulkės? Paspartinau žingsnį. Staiga supratau – ne dulkės, o dūmai. Anne, Anne! – nė nepajutau, kaip jos kieme atsidūriau. Lyg ne keliuku atgal iki vartų užbėgusi, o tiesiai iš skardžio apačios ant terasos užšokusi būčiau. Anne, Anne! Ką tik iš baseino išlipus, ji rankšluosčiu gaubias. Prie čiaupo prišoku, atsuku, iš visų jėgų bėgdama žarną tempiu. Kiek ten tos terasos tėra, o atrodo – visa amžinybė. Ir galvoje – nebesuspėsiu, jau galas, nebesuspėsiu, jau galas. Pripuolus prie krašto, vandenį – į visas puses, vandenį – į visas puses. Ta čiurkšlė tokia plona, o dūmai vis plačiau skleidžiasi. Kas atsitiko?! Kas atsitiko?! – ji iš paskos puldinėja ir kaip išprotėjusi klykia. Netrukdyk, traukis! Gal netyčia pastūmiau, tik pamačiau, kad jau ant žemės pargriuvus. O aš vandenį, vandenį, ta čiurkšlė tokia plona, taip norėtųs, kad žarna plyštų ir visas vanduo, kiek jo pasauly yra, vienu ypu čia išsilietų.

       Akyse raibuliavo, paskiau jau nebemačiau nieko. Nežinau, kiek laiko visa tai tęsės.

       ...Suklupau, kaktą į žemę įrėmiau. Ir siūbavau siūbavau. Irgi nežinau, kiek laiko taip siūbavau.

       Kai galvą pakėliau, Anne, žarną paėmus, pirmyn atgal terasos kraštu vaikšto. Vandenį lieja. Dūmų nebėr, niekas nebedega, o ji pirmyn atgal vaikšto ir vandenį lieja. Nuoga. Nueina, apsisuka, vėl eina, apsisuka. Ir vandenį lieja.

       Anne, sustok, sakau.

       Ji nesustoja.

       Anne, sustok.

       Ji nesustoja.

       Anne, sustok! – išrėkiau.

       Sustojo – tik tada sustojo, kai išrėkiau. Ir nesuprantančiom akim į mane žiūri. Žarna ant žemės, vanduo jai po kojomis liejas, ji stovi ir nesuprantančiom akim į mane žiūri.

       Apkabinau, prie stalo nuvedžiau, pasodinau, chalatu apgaubiau, atnešiau viskio.

       Gerk, Anne, sakau.

       Negeria.

       Gerk, Anne, sakau.

       Negeria.

       Tik kai trečią kartą liepiau, gerti pradėjo.

       Labai gerai tą rytą prisimenu. Kaip šiandien viską prisimenu.

       Kur neprisiminsi.

       Dar kiek, ir nieko jau padaryt nebūtum galėjęs.

       Viskas ten pelenais būtų pavirtę.

       ...Sausa tais metais vasara buvo. Labai sausa ir karšta.

       Kaip šiemet.

       Užverčia trečią standaus popieriaus lapą, kito nebeima.

       Stingso.

       – Kalbėkit, – paprašo jis.

       – Ką kalbėt? – į jį atsuka žvilgsnį, tikriausiai tokiom pat nesuprantančiom akim kaip Anne aną tolimos vasaros dieną į ją, dabar pati į jį žiūri.

       – Papasakokit dar. Apie Anne. Apie gaisrą...

       – Jau viską papasakojau.

       – Ne viską.

       Tyli. Nieko nesako. Jis irgi tyli.

       Paskui:

       – Dūmai. Iš kur dūmai?

       Ji nieko nesako.

       – Kalbėkit. Prašau jūsų, kalbėkit. Dar. Apie Anne. Apie gaisrą kalbėkit.

       – ...Svečių turėjo, svečiai labai anksti ryte išvažiavo. Mačiau, kaip išvažiavo. Prie fontano buvau. Vokiški numeriai, mašina pro mane pravažiavo. Vyras, moteris, du vaikai ant užpakalinės sėdynės. Į daržą ėjau. Tais laikais, kai dar stipresnė buvau, ten, apačioj, daržą turėjau. Dar ir dabar ten, apačioj, keliuku žemyn nusileidus, daržai tebėra. Bet tarp jų nebėra mano. Pardaviau. Sveikatos pritrūkau, pardaviau. Jau seniai pardaviau.

       Svečiai išvažiavo, ji ruoštis pradėjo. Tais laikais namų tvarkytojos dar neturėjo. Kažkodėl pirmiausia groteles iškratyt nutarė. Stalo dar nenurinkus. Nuėjo prie skardžio, pelenus išvertė. Nepagalvojo, kad labai karšta, kad pelenai dar šilti, kad juose kibirkštis gali snaust.

       ...Palei skardį prilaikančią akmenų tvorą – brūzgynai. Pavasarį apkapoti ir palikti. Saulės išdeginti, sausi tarsi parakas...

       Nepagalvojusi išvertė. Ant keliuko, ant tų brūzgynų. Vokiečiai išvažiavo, ji namus pradėjo tvarkyti. Nuo pat ryto labai karšta diena buvo, nenurinkusi stalo, į baseiną nusimaudyt nuėjo. Kai sukdama čiaupą ir griebdama žarną ją pamačiau, rankšluosčiu gaubėsi.

       ...Paskui viskį gėrėm. Prie iš vakaro nenukraustyto stalo.

       Gerk, sakau, Anne, negeria.

       Gerk, sakau, Anne.

       Negeria.

       Tik kai trečiąkart pasakiau...

       Keista buvo gert viskį.

       Rytą.

       Prie iš vakaro nenukraustyto stalo.

       Nuo to laiko ir nebemačiau jos. Nuo ano ryto, kai gėrėm viskį prie nenukraustyto stalo. Vokiečiams išvažiavus.

       – Kodėl? Kodėl nuo to laiko?.. Juk jūs...

       – Gal staiga suvokė, kad pasąmoningai nori sudegint.

       Ir gerdama viskį pamatė, jog aš supratau, kad pasąmoningai nori sudegint.

       – Kalbate...

       Kalbate kaip iš romano.

       Kodėl?

       Pasakykit.

       Kas dar atsitiko?

       – Tu smalsus...

       – Gerai, tiek to. O Elizabeth?

       Elizabeth...

       Ir staiga atsipeikėja.

       – Užtenka. Baik. Dabar tai jau baik. Ir taip daug žinai. Net per daug. Eik iš čia. Nebetardyk, kokią teisę turi mane tardyt? – Dar tebesėdėdama kalba, bet jam rodosi, abiem rankom jį pro duris stumia: – Eik iš čia.

       Eik ir pasakyk, kad noriu ją pamatyt.

       Pasiremdama fotelio ranktūrio stojasi, tris veidus atverčia, jam tiesia.

       – Čia tau. Dabar jau žinai net tai, kodėl pasakiau užeik, jeigu eisi prošal.

       Lipa laipteliais, dešinėn suka, akmeniniu koridorium eina. Šviesos nėra, ji kelią žino, jis apgraibom eina.

       – Ar galiu dar vieno dalyko paklaust?

       Sustoja.

       – Nemaniau, kad toks įkyrus būsi. Bet klausk.

       – Kodėl pati pas ją nueiti negalit? Paimt ir nueit? Va taip...

       – Nežinai? Tu nežinai? Nejaugi dar nežinai, kad kuo ilgiau žmogaus nematai, tuo sunkiau su juo susitikt?

 

       Kopia aukštyn, laukia, kol žiburys įsižiebs.

       Viską: uolas, slėnį, tolumoj dunksančius kalnus – miegas apglėbęs, tik ten, toli toli, mašinėlę regi važiuojant. Ji tokia mažytė ir tokia vieniša vingiuoja keliu, kad atrodo, niekada nieko šiose platybėse neprivažiuos. Ir niekada iš šios nakties neišvažiuos.

       Labai tylu.

       Staiga supranta, jog beviltiška laukti – ji iš savo tolimųjų pasaulių šįvakar grįžti vėluoja. Nežinia, kada grįš. Gali iš viso negrįžti, grįžti juk neprivalo... Sklęsdama erdvėm be galo, be krašto, ji nė pati turbūt dar nežino, kada parsiras ir ar išvis parsiras. Gal ji – už sekundės, už colio? Gal – už dešimčių valandų, šimtų mylių? Bet ar ne vis tiek? Ten, kur ji dabar, arti ir toli nieko nereiškia. Gali būti už šimtų mylių, ir žiburys tučtuojau įsižiebs. Gali būti čia pat, bet per visą naktį šviesos jos kieme nesulauksi. Jos langų iš čia nesimato; kad šviesa dega, gali numanyt tik iš to, kad ji kiemą tarsi mėnesiena, tamsą šienaujanti, gelsvina.

       Tai su kuo aš kalbėjausi? Kur aš buvau? Kuo ilgiau laukia, kol uždegs šviesą, tuo netikriau jam viskas atrodo – lyg visą vakarą čia būtų stovėjęs ir jos sodą, pokalbį su ja būtų pusiau prasimanęs. Tiesą pasakius, kas gi jos sodas, jei ne dailininko dirbtuvė, kaip visos užgriozdinta ir netvarkinga, o iš to, ką pasakė, jis prisimena tik: mes su Serge pastatėm, ji vos nesudegino, pasakyk, kad noriu ją pamatyt.

       ...Tai – tas smunkantis smėlis, ant kurio kyla šio vakaro tavo vaizduotės pilis.

       Tu į šią pilį atplaukei pasaulio laivu, iš dar vienos dienos uosto išplaukiančiu. Dabar jis į dar vienos nakties uostą įplaukęs. Kol brėkštanti aušra iš nakties gelmių pakels to laivo inkarą ir jis į kitos dienos uostą ims pamažu plaukt, švyturių jam nereikia. O kam švyturiai dieną? Tau, jo keleiviui, švyturių irgi neturėtų reikėti. Tad palik ją ramybėj. Teklajoja po savo kraštus...

       Geriau pažvelk į tris savo veidus. Tris jos nupieštus veidus. Kiek tikras buvo šis vakaras, jau dabar nė pats sau pasakyt negali – kad šis vakaras buvo tikras, jie visada paliudyt galės. Tačiau nors smalsu, tu nedrįsti. Kaip nedrįsti prie riešo priglaust piršto ir įsiklausyt, kokiu ritmu plaka tavo širdis.

       Jos nupieštus savo tris veidus tu išvysi tik Paryžiun sugrįžęs. Paryžiuje lietus tebelis. To lietaus, visos vasaros liūtis tęsiančio, smičiai taip įstrižai kirs ir taip širdį vers, kad vėl pasirodys, jog lietus visame pasaulyje lyja. Kad lietus niekur pasauly nelyti negali. Ir kad visi žmonės, šiam pasauly gyvenantys, yra šiek tiek nelaimingi. Žvilgsniu brauksi per trijų savo veidų linijas, jos nubraižytas, kaip Pierre paprašyta, ji nubraižė vilos ir sodo planus, ir tau rodysis, kad nuo menkiausio prisilytėjimo net akimis tavo bruožai kaip perdžiūvęs pergamentinis popierius byra. Ne tų veidų, kuriuos ji nupaišė, bet to, kurį jinai paišė. To tavo veido, kurio savo akimis tu pats niekada neišvysi. Nebent jo atspindį veidrody. Dar – vandeny.

       Ir galbūt kaip tik tą akimirksnį, kai Paryžiuj, savo mansardoj, tu priešais save išdrįsi iš kartoninio ritinio išvyniot savo veidus, jos šį vakarą nupieštus, ji uždegs žiburį čia, šitoje oloje. Ir tu jį pamatysi. Dabar nematai, o tuomet pamatysi. Per šimtus, vos ne tūkstantį kilometrų.

       Nors lietus, visą pasaulį merkiantis, lis.

 

       – Atleiskite, kiekvieną rytą – tas pats. Ir – beveik nieko.

       – Ačiū, visko čia per akis... Nieko daug man nereikia.

       Bažnyčios varpas ką tik išmušęs devynias.

       Ji nieko neklausia, jis nieko nesako.

       Į kavą pilasi pieno.

       Dangus labai giedras. Nė to debesėlio virš kalnų nebėra.

       – Jau užgesino?

       – Ten užgesino. Dega kitur. Šį rytą per radiją pranešė. Iš čia nesimato.

       – Ar sugavo nors vieną?..

       – Nežinau, bet būčiau girdėjusi...

       – Jums pieno nereikia? – kaip kasryt iš mandagumo paklausia.

       – Ačiū, ne, aš be pieno kavą geriu, – kaip kasryt mandagiai padėkoja.

       Mažą ąsotėlį išneša į šaldytuvą.

       Grįžta.

       Ji nieko neklausia, jis nieko nesako.

       Tik pasiteirauja:

       – Ką dar šiuose kraštuose aplankyti patartumėt?

       – Kad aš nežinau, ką jau aplankėt.

       Vardija.

       – Tiek daug?

       – Nežinau, ar tai – daug.

       – Daug.

       Jis pasiteirauja be susidomėjimo, ji paklausia be nuostabos. Jie kalbasi, tačiau – jokių jausmų. Nors dar rytas, jau pakankamai karšta, kad iš parako ir be kibirkšties liepsna įsipliekstų, per daug karšta, kad jausmai išsiskleisti pajėgtų. Jie – kaip tie augalų lapai, kurie dar nesuglebę, bet kuriuos, numanydamas vidurdienio kaitrą, regi jau suglebusius.

       – O Fėjų kaminus matėte? – Į jį pakeldama akis klausia.

       – Fėjų kaminus?

       – Taip, Fėjų kaminus.

       – Kur jie yra?

       – Kolorade.

       – Toli nueiti galiu, bet taip toli – tikrai ne.

       – Provanse irgi Koloradas yra. Visai netoli, tik sunku rasti. Norit, nuvešiu? Šiandien kaip tik jokių reikalų neturiu.

       Ji nieko neklausia, jis nieko nesako.

       – Penktadienis, šios savaitės reikalus jau sutvarkiau.

       Staiga visi jo kūno nareliai pajunta jai dėkingumą, staiga jam pačiam pasirodo, kad kaip tik šito ir laukė. Staiga pasirodo, kad dar vienos alpaus ėjimo dienos jau neištvertų. Tačiau kaip sau nejučiom kilstelinčią ranką einant keliu tučtuojau stengias pamiršti, taip prisipažint sau ir pasakyt Anne, kad norėtų, nedrįsta. Jis turi eiti. Eiti ir eiti. Jo namai – eiti, savo namų jis nenori palikti.

       Kol ūmai smilkteli – jeigu pasakys ne, Anne jos niekada nepriims.

       Ir juodvi daugiau niekada nebeturės progos susitikt.

       Bet kuo jis čia dėtas?

       Ar jis Do ką nors pažadėjo?

       Pagaliau kas jam darbo...

       Tačiau sako:

       – Būčiau dėkingas.

 

       Sušmėžuoja platanų kamienai, vėl atsiveria vaizdas į kalnus, kartais šmėkšteli pastatai – pakelės užeigos, vilos, ką tik pravažiavo mažą apleistą bažnyčią. Žvelgdamas per šoninį langą, prisimena sodą. Ne Anne sodą su mėlyna baseino akim, ne vaiduokliškai rachitišką sodą, prie kurio vaikinukas jį trumpam buvo palikęs, ne Do sodą, kraštuojamą bežiedžių teptukų stiebų ant palangės, bet sodą, kurį šią naktį sapnavo. Tai buvo labai gražus sodas, jis skydo ir virpuliavo nei ryto, nei dienos, nei vakaro šviesoje – toji šviesa buvo tokia gryna ir skaidri, kad net akis gėlė, kaip anądien akis gėlė iš po uolos ištryškęs pirmapradžio tyrumo vanduo. Negalėjai pasakyt, ar to sodo medžiai buvo jauni ar seni, lygu negalėjai pasakyt, kokios jame augo gėlės – pavasarinės, vasarinės ar rudeninės. O gal žieminės – ir žieminės gėlės tame saulės užlietame sode galėjo žydėti. Tokių sodų gal būta praeityje, prieš daug daug metų, ką gi mes žinome, tokius sodus – jeigu dar spės – gal mums padovanos ateitis, mes irgi nežinome, o jeigu tokių sodų yra ir dabar – tai nebent kraštuose, į kuriuos nė Do nenuskrieja...

       Ir išsigąsta. Staiga pasirodo, kad jei dar apie tą sodą mąstys, jis kaip nėrinys, netyčia vieną siūlą patraukus, vėl į kamuolį atgal susivys – nieko iš to sodo neliks. Tik kamuolys su vąšeliu, kaip tą sodą atkurt nebežinančiu, liks. Šios nakties sapną kaip labai trapių ir gražių eilėraščių knygą atsargiai reikia užverst, sako sau – kad kitąkart vėl atsiversti galėtum. Jei kitas kartas dar bus.

       Jam atrodo, kad kitas kartas dar bus.

       ...Tą sodą jam žūtbūtinai reikia išsaugot.

       – Štai šiuo taku eikit, – sako Anne, dideliame parkinge sustabdžiusi mašiną. – Toj kavinėj jūsų palauksiu. Neskubėkit. Būkit, kiek jums patinka. Aš jau pripratusi. Nuomininkus dažnai čia atlydžiu. Kad neprailgtų, visada knygą pasiimu. Skaitydama nė nepajuntu, kaip laikas prabėga.

       – Štai šiuo taku reikia eiti?

       – Taip, šiuo. Žiūrėkit, ten planas kabo. Pamatysit, yra čia krioklių. Ir Sachara yra. Fėjų kaminai dar yra. Fėjų kaminai man gražiausi. Būtinai juos susiraskite.

 

       Matė krioklius. Ir Sacharą jau matė. Dabar į Fėjų kaminus žiūri.

       Tai – mėnulio peizažas, tokių gamtovaizdžių žemėj nebūna.

       Betgi matai, būna. Tu nė neįsivaizduoji, ką žemė, oras, vanduo ir ugnis gali nužiesti.

       To nei Do, nei joks menininkas, dar daugiau kraštų nei ji apkeliavęs, sukurti negali.

       Tik gamta gali.

       Lygu joks paveikslas, jokia poema, jokia muzika dangaus gegnių aukščiau tavęs niekada nepakels, nei pakėlė tas kedras, po kuriuo atsigulęs staiga pajutai, kaip pilnatis ir tuštuma viena iš kitos ir viena kiton pradeda lietis. Pameni? Lyg pasaulio sūpuoklės sūpuotųs.

       To nereikėtų norėt išsakyt. Yra daug dalykų, kurių išsakyti nereikėtų norėt.

       Bet mes vis tiek norime – spalvomis, žodžiais, garsais...

       Kadangi vienam to per daug.

       Bet dabar nenorėk. Tik stovėk ir žiūrėk.

       Jis stovi ir žiūri.

       Kol vėl smilkteli:

       Visas šitas gražumas prieš pabaigą.

       Užtenka, – Do girdi sakant.

       Betgi jie tokie trapūs, šitie ochros karjerai...

       Šitie ir viso pasaulio.

 

       – Gražu buvo?

       – Labai gražu buvo.

 

       – Ji norėtų ateiti pas jus.

       Stabdis.

       Pro juos lekia mašinos – lenkia, važiuoja iš priekio. Į abi puses tolsta.

       – Ji norėtų ateit pas mane?

       – Nežinau. Sakė, norėtų jus pamatyt.

       Ilgai žiūri į kelią.

       Sankaba, pavara.

       Traktorius laukuose, ta pati apleista bažnytėlė, prekyvietė pakelėj: obuoliai, persikai, abrikosai...

       Link sienos prie židinio skrieja ramentas, į ją bloškiasi, krinta. Labai lėtai skrieja, bloškiasi, krinta – kaip sulėtintam filme.

       Važiuoja tylėdami.

       Jos veidas atrodo nuvargęs. Jei jos veidas būtų piktograma, ta piktograma nuovargį reikštų. Tik nuo ko ji pavargusi? Juk ji nieko nedirba, nebent kartais paravi. Pati sakė: ravėt – vienintelis darbas, kurį dirbt man patinka. Staiga smilkteli: ne darbai, kartojimasis ją nuvargino. Šitas begalinis tas pats. Vėl ir vėl. Kiek gali rašyt tuos pačius skelbimus, kiek gali važiuot pasitikt nuomininkų, kiek gali jiems vis tą patį kalbėt? Ir kiek gali ramentas link sienos prie židinio lėkt? Vos priartėji prie to, kas svarbiausia, ramentas link židinio lekia.

       Staiga jam pasirodo, kad jis – nei pirmas, nei paskutinis. Kad ji nuomoja vien todėl, kad nepažįstami žmonės pas ją atvažiuotų. Ir kad tiems nepažįstamiems žmonėms ji išsisakyti galėtų. Lig dugno. Bet nuo fotelio svetainės kampe Elizabeth akys ją seka. Tarsi iš slėptuvės. Ar nejauti, nematai, kad jos širdį akmuo slegia? Tą akmenį nuo širdies ji nuritint norėtų. Tačiau kai tik...

       Ramentas link sienos prie židinio lekia.

       Gal jos net susitarusios? Bet turbūt ne. O jei susitarusios, tas susitarimas turėtų nebylus būti. Anne tai žino. Ir Elizabeth žino. Kad jeigu jinai savo kančią atskleistų ir akmenį nuo širdies nuridentų, jai dėl ko gyvent nebeliktų. Dėl to jos viena kitos ir nekenčia. Ir viena be kitos apsieit negalėtų, viena kitą kenčia.

       Spektaklis kartojas, tik aktoriai keičias.

       Gal todėl taip ir sutriko?

       Kadangi įprastas scenarijus plyšo: sakė, norėtų jus pamatyt.

       Tiek metų, tiek nuomininkų, o pirmą kartą tai atsitiko. Štai dabar atsitiko.

       – Dangaus šviesa labai graži, – sako, kai pravažiavę miestelį, kuris dabar jam jau didelis miestas atrodo, vingiuojančiu plentu link aukštų, stačių uolų kyla. Sako, kad ką nors pasakytų.

       Ji tyli.

       Tik prieš pat vartus sustabdžiusi mašiną taria:

       – Atveskite ją. Pasakykite, kad ateitų. Šįvakar, dabar. Dabar arba niekad. Jeigu bus ir ateis, taip reikėjo. Jeigu nebus ir neateis, taip irgi reikėjo.

       Mašina pro vartus įvažiuoja, eglės paunksnėj sustoja. Mašiną visada čia palieka.

       Elizabeth sėdi šezlonge, šezlongas į kalnus ant terasos krašto pasuktas, ji nugara į juos sėdi. Skaito. Turėtų girdėt, kad parvažiavo, bet neatsigręžia.

       – Gal galėčiau paprašyti trupučiuką padėti? – Ištraukus raktelį, verdama dureles klausia.

       – Mielai, jei tik sugebėsiu.

       – Sugebėt čia nieko nereikia, minutę sugaišim, ir viskas.

       Išlipa. Jis irgi. Durelės du kartus trinkteli.

       – Kviečiu jus, – atsisukusi taria. – Ar ji ateis, ar neateis. Aperityvo. Raudono ar balto martinio, armanjako, pastiso. Šituos namuos visko yra, jūs labai mandagus, visada atsisakote, neatsisakykite. Bent šį vakarą neatsisakykite...

       – Ačiū.

       – Taip, aperityvo valandą dangaus šviesa čia graži. Vakarop dangaus šviesa visada čia graži.

 

       Atrakint ilgai negalėjo, turbūt nedažnai į šį skardinį lauko sandėliuką ateina, spyna užrūdijus.

       – Gal aš pabandysiu?

       – Palaukit, aš žinau, kokiu kampu raktą pasukti.

       Raktą įvairiais kampais sukinėja, raktas vis stringa. Pagaliau spyna atsišauna. Ir jis įžengia senų daiktų karalijon.

       Įžambiai sukrauti skėčiai nuo saulės, grotelės, galbūt tos pačios – vos nesukėlusios gaisro, tušti gėlių puodai, ant pakrypusios kabyklos sukabinti nudėvėti drabužiai, pageltusių laikraščių krūvos, pažemiui išsirangiusios žarnos – jų nebereikia, automatinį laistytuvą prieš kelerius metus įsirengusi.

       – Jei tą staliuką ištraukti galėtumėt... Būčiau dėkinga.

       Laukan išneša tinklinį hamaką, šezlongus sulaužytais kaulais, suglebusį čiužinį išvelka.

       Yra daiktų, gyvenančių trumpiau už žmones, juos vis naujais keisti turi. Bet su atgyvenusiais daiktais atsisveikint sunku – kaip sunku praeitin nurašyti metus.

       Gal su daiktais dar sunkiau atsisveikint nei su žmonėm?

       Pagaliau ligi staliuko prisikasa.

       Vėl atgal tempia čiužinį, įneša šezlongus, hamaką.

       ...Viską čia sutvarkyti reikėtų. Vieną dieną turėčiau pasakyti Alice. Kad ateitų ir sutvarkytų. Nors iš tiesų nieko čia tvarkyti nereikia. Reikėtų išvežt. Pasamdyti mašiną, sukraut ir išvežt. Į sąvartyną.

       Taip galbūt dabar mąsto. Žiūrėdama, kaip jis lauke nuo staliuko nugraibstinėja voratinklius.

       Galbūt.

       O gal ne.

       Nežino.

       Tačiau beveik tikrai žino, kad neišveš.

       Niekada neišveš.

       Galbūt vieną dieną sudegins.

       Kartu su namu.

       Ir su visu sodu sudegins.

       Viską sudegins.

       Pasąmoningai nori sudegint.

       Taip sako Do.

       Bet ką gi ji žino?

       Ir Do – iš kur, ką ji gali žinot?

       Ką mes išvis vieni apie kitus žinom?

       Jei patys apie save nieko nežinom.

       – Palaukit, padėsiu.

       – Ne, ne, nesunku. Vienam patogiau.

       – Taip. Ana ten, prie levandų. Ant krašto.

       – Čia bus gerai?

       – Čia bus gerai.

       – ...Tu pirmas, kuris pasisakei. Pasitaikydavo susipažint. Žinodavau – gyvena pas Anne. Tačiau niekad neklausdavau. Tik pasiteiraudavau, lyg nežinočiau – prošal ar čia apsistoję? Jie atsakydavo – čia. Ir daugiau nieko. Tu pirmas, kuris jos vardą ir pavardę ištarei.

       Anne.

       Melisso.

       – Sveika, Anne.

       – Sveika.

       – Seniai nesimatėm.

       – Taip, seniai nesimatėm.

       – Nė nebežinojau, kaip tu atrodai.

       – Aš irgi nebežinojau, kaip tu atrodai.

       – Daug metų prabėgo.

       – Taip, labai daug metų prabėgo.

       – Bet niekas čia nepasikeitė.

       – Pati gi žinai – kaip buvo, taip viskas čia liks.

       Juk pažadėjau.

       – Net ir šitas aperityvo staliukas...

       – Staliuką tai tau išnešiau. Kad būtų, kaip buvo. Žinai, vienądien pamaniau, kad labai jau pavargęs. Ir nuomoti pradėjau, nuomininkams jis per mažas. Nusipirkau teko stalą, žiūrėk, ten stovi.

       – Tekas madingas, dabar visi teką perka.

       – Kai pirkau, nežinojau, kad tekas į madą ateis.

       – Tu kaip buvai, taip graži likai, Anne.

       – Tu maloni. Kaip buvai, taip likai.

       – Tu taip sakai.

       – Išgerkim. Apie tai nekalbėkim. Geriau išgerkim ko nors. Pastiso, martinio, gal viskio? Nežinojau, ko tu norėsi, visus butelius, kiek turiu, išnešiau.

       – Ačiū tau. Čia tiek visko, kad nė nebežinai, ko norėt. Galbūt šlakelį pastiso. Aniems laikams prisiminti.

       – Pastisą vis mėgsti?

       – Dabar mažai jau geriu.

       – Aš kartais nepajuntu.

       – Liūdna ir man kartais būna.

       – Apie tai nekalbėkim.

       – Tu turi kam išsisakyt, Anne?

       – Į tavo sveikatą. Čin, čin, – kaip sakydavo Nathalie. Prisimeni Nathalie?

       – Visus aš prisimenu. Kur ji dabar?

       – Nežinau. Iš nieko naujienų – jokių.

       – O atrodė, neišsiskirsim.

       – Atrodė.

       – Seniai visa tai buvo.

       – Seniai...

       – Nuotraukas bent pažiūri?

       – Tik muzikos pasiklausau. Kurios anuomet klausydavom.

       – Ką mes klausydavom?

       – Ellą Fitzgerald mes klausydavom. Satie...

       – Keista, visai pamiršau, ką mes klausydavom.

       – Muzikos tu per daug niekad nemėgai. Tau – piešti, tapyti... Nori, uždėsiu?

       – Gal ne. Kitąkart.

       – Manai, dar susitiksim?

       – Aš nežinau. Tai jis viską žino.

       Gurkšteli viskio. Ledukai jau spėję ištirpti. Viskis darosi šiltas.

       Motinos pripilta Elizabeth taurė stovi nepaliesta.

       Jie keturiese sėdi. Prie mažo staliuko. Tačiau tik juodvi šnekas.

       Saulė pamažu žemyn krypsta.

       Elizabeth balta suknele vilki.

       Anne – ta pačia, kuria vilkėdama jį pasitiko. Ryškiai raudona.

       Do ilgu sijonu ir palaidinuke vilki. Jos ilgo sijono ir palaidinukės spalva vardo neturi. Pavadinkim ją pilkai ruda. Nors ir nelabai gražiai skamba.

       Dirvinė pelė.

       ...Do tik atrodo, kad aš viską žinau. Iš tiesų aš nežinau nieko. Apie ką jos dar kalbėtis galėtų? Betgi visai nesvarbu, apie ką jos šnekėsis. Juodvi turėtų šnekėtis, kaip šnekasi žmonės, po ilgo nesimatymo vėl susitikę – apie viską ir nieką. Taip, dabar tau atrodo, kad žmonės, po ilgo nesimatymo vėl susitikę, šnekas apie viską ir nieką.

       Kad ir:

       – Sodas išaugo.

       – Taip, sodas išaugo.

       – Nicolas jį tebeprižiūri?

       – Kai paskambinu, atvažiuoja.

       – Kartais matau, kaip važiuoja. Kyla dulkės, Citroënas krypuoja, jis link tavo vilos važiuoja. Kai kada dar vienas žmogus greta sėdi. Tai – jo sūnus?

       – Tai – jo sūnus. Jam padėt atvažiuoja. Olivier.

       – Kai Pierre jį pasamdė, jis dar vedęs nebuvo.

       – Tada dar vedęs nebuvo.

       – O dabar jau sūnus...

       – Taip, jau sūnus.

       – Greit laikas bėga.

       – Laikas greit bėga. Kuo toliau, tuo greičiau. Tau taip neatrodo?

       – Atrodo. Man irgi atrodo, kad laikas kuo toliau, tuo greičiau bėga.

       Arba:

       – Įsidėk dar ledukų. Karšta, ledukai greitai ištirpsta.

       – Ačiū. Man patinka, kaip jie tilindžiuoja. Kai pasuki taurę. Girdi? Lyg žiemos varpeliai karštą vasaros dieną skambėtų.

       – Ne, tu tikrai nepasikeitei. Kalbėdavom apie paprasčiausius dalykus. Ir staiga ką nors labai gražaus pasakydavai. Pamanydavau, gal tau geriau rašyti reikėtų?

       – Kalbu negalvodama. Gal kartais išsprūsta. Bet rašyt nemokėčiau.

       – Daug tapai? Sako, iš namų retai išeini.

       – Daugiau nieko neveikiu. Tik tapau, arba piešiu. Nežinau kam. Tikriausiai dėl to, kad daugiau nieko nesugebu...

       – Tu gerai siuvi. Pameni, mane visą apsiūdavai?

       – Siūt aš nemėgstu. Iš draugystės apsiūdavau.

       Arba:

       – Tada jaunos mes buvom.

       – Tada jaunos mes buvom.

       – Bet aš jaučiaus nelaiminga.

       – Ir aš jaučiaus šiek tiek nelaiminga. Jaunystėj viską turi. Bet norisi kažko dar daugiau. Tik paskui supranti, kad nieko daugiau niekada neturėsi. Kad daugiau nieko turėt negali.

       Ne, ne, tik jau ne taip, šitaip kalbėtis jos tikrai negalėjo.

       Net ir po ilgo nesimatymo žmonės šitaip nesikalba. Ypač po nesimatymo. Ilgo.

       Tačiau iš tikrųjų visai nesvarbu, apie ką abidvi kalbėjos.

       Visai.

       Svarbu – susitiko.

       O ar kalbėjosi apie ledukus, ar apie sodininką ir jo sūnų, ar apie metus, taip greitai prabėgusius, ar apie gėles, ar apie šunyną, galėjo kalbėtis ir apie šunyną – greitai aštuonios, šunys tuoj skalyt pradės, – visai nesvarbu.

       Svarbu – susitiko.

       Ir dar svarbu, kad Do pagaliau paklausti išdrįso:

       – Anne, gal galėčiau į namą įeit? Jau taip seniai viduj buvau...

       Anne liks sėdėti. Jos veide nė vienas raumenėlis nekrustels. Tačiau jam atrodys, kad atsistojo. Ir rankas išskėtė.

       – Tik ne dabar. Ne šį kartą. Aštuonios. Vakarienę ruošti turiu.

       Ir pridurs, nors žinos, kad ir Do žino, jog – netiesa:

       – Svečių šįvakar ateis.

       Pameluos.

       Kad suprastų.

       Nei šįkart.

       Nei niekada.

       Do supras.

       Gal ją palydėti būtų turėjęs?

       Nepalydėjo.

       Tik žiūrėjo, kaip tolsta – terasa eina, per vartus žengia, keliuku kopia, už aukštyn kylančio posūkio dingsta. Labai vieniša. Pasakius:

       – Ką gi... Nebetrukdysiu. Ir man metas grįžt. Lik sveika, Anne. Ačiū.

       – Tai tau ačiū, kad atėjai. Tikrai, seniai nesimačiusios buvom, pasimatyti reikėjo. Lik sveika.

       – Sudiev.

       – Sudiev.

       Jos abi labai vienišos.

       Ledukai nebaigtam gert Do stikle dar neištirpę. Mintyse pasuka taurę. Ledukai sutilindžiuoja.

       Elizabeth sako:

       – Ji nelaiminga. Bet nepikta. Tu nelaiminga. Bet ir pikta.

       Anne nieko nesako.

       Į kalnus Anne žiūri.

 

       – Šiandien šeštadienis, turgaus diena. Su Elizabeth visada šeštadieniais turgun važiuojam. Ją kavinėj, kur su jumis susitikom, palaukti palieku. Vaisių, daržovių, sūrių visai savaitei prisiperku. Labai gražus turgus. Gal norėtumėt su mumis nuvažiuoti?

       – Ačiū, šiandien norėčiau vienas pabūti. Nei eit, nei važiuot šiandien niekur nenoriu. Labai daug ėjau. Dėkui, kad vakar prie Fėjų kaminų nuvežėt. Labai gražu buvo.

       – Kaip norit. Ką prarandat, nežinot. Ką prarandam, mes niekad nežinom. Bet visko turėti negalim. Jeigu pavargot...

       – Šiandien tik baseine norėčiau gulėt.

       – Ką gi... Jūsų valia. Mes perpiet grįšim.

       Dar viena diena. Saulėta ir karšta. Figos. Daug figų prikritę. Kai naktį link terasos krašto šlapintis ėjo, girdėjo, kaip bumbsėdamos krinta. Iš po didelių lapų. Nelyg lopšių. Atsitrenkdamos į laiptelius, tako akmenis, pleišėjo. Tarsi granatos. Mūsų jausmų.

       Apie jas dabar labai daug vapsvų dūzgia. 

       Šiuose kraštuose daug vapsvų.

       Prisimena, Anne sakė, kad prieš porą metų net gaisrininkus – gelbėtojus kviestis turėjo. Po stogu lizdą įsitaisiusios buvo.

       Trinkteli vienos, paskui antros durelės.

       Mašina pro vartus išvažiuoja, už aukštyn kylančio posūkio dingsta, vėl vapsvas dūzgiant girdi.

       Figmedis toli, bet vapsvas dūzgiant labai garsiai girdi.

 

       Rytas išaušęs, diena dar neprasidėjusi. Laikas įtrūkęs. Niekas nekrusteli. Jis ant vandens nuogas guli. Į abi puses ištiesęs rankas. Tarsi pasiduotų. Prieš šį dužlų stinglumą. Akimirka ir amžinybė dabar – tas pats. Akimirka amžinybėn išsiskleidė. Amžinybė susitraukė akimirkon. Niekas nevyksta, nieko nebeįvyks. Veiksmažodžių nebeliko. Gali tik sakyt:

       Dangus.

       Uolos.

       Tujų alėja.

       Vanduo.

       Jei nori, gali dar pridėt:

       Labai aukštas dangus.

       Labai stačios uolos.

       Labai plati tujų alėja – kaip siena.

       Labai tyras vanduo.

       Ir viskas.

       Bet tai nieko nereiškia.

       Iš tiesų sakyti nieko nereikia.

       Pasiduot dabar reikia.

       Nebent suktis gali – be jokių pastangų. Tik panorėk, ir vanduo tave sukti ims. Ir regėsis, kad ne vanduo tave suka, o dangus virš tavęs sukas. Labai gražu bus. Ir iškilminga.

       Tartum per pakylėjimą.

       Vandens sukamas pamato mažą taškelį.

       Tas taškelis toks mažas ir taip toli, kad atrodo – smeigtukas. Tik įsižiūrėjęs pastebi, jog ne smeigtukas – vos vos šlaitu apačion slysta. Labai pamažu slysta. Bet slysta.

       Krusteli tujų šakelės – prabudimo nerimas tujomis perbėga.

       Taškelis slysta, ilgėja, iš brūkšnelio žmogaus siluetu virsta.

       Suraibuliuoja baseino vanduo.

       Nuo eglės viršūnės purpteli šarka.

       Kiaušinis dūžta, akimirka nuo amžinybės tartum trynys nuo baltymo skiriasi, akimirka ir amžinybė reaktyvinio lėktuvo greičiu viena nuo kitos žaibiškai toldamos skrieja.

       Dirvinė pelė.

       Do.

       Tai Do eina.

       Ir staiga viskas atgyja.

       Iš baseino iššoka, rankšluosčiu gaubiasi.

       Dar toli, apsirengti galėtų, kažkodėl nesirengia, tik į didelį rankšluostį, kryžiuodamas rankas, supasi.

       Žiūri, kaip keliuku leidžiasi, pro vartus eina. Dabar jau mato, kad ant krūtinės pasikabinus krepšelį. Viena ranka šuniuką už pavadėlio vedasi. Aną vakarą toksai ramus buvęs šuniukas strykčioja, nutrūkti norėtų. Kita ranka gervuoges skabo. Paeina, sustoja, gervuoges skabo. Takas, kuriuo ji žingsniuoja, Anne valdų pakraščiu puslankį suka, juo, neužėjęs į kiemą, ten, apačioj, pro žemutinius vartus iš Anne valdų išeiti gali. Eis ir išeis. Gervuogių pasirinkt užsimanė. Kur gervuogių yra, ten ir eina. Uogauja. Jo nė nepastebi. Kas jis jai, kad pastebėtų? Tik gervuogės jai dabar rūpi.

       Taip sako sau. Dar sako sau, kad praeis. Eis ir praeis. Nors žino, kad nepraeis. Betgi žiūrėk, jau praėjo. Prie žemutinių vartų artėja.

       Krūpteli.

       ...Aš nežinau.

       Tai jis viską žino...

       Išties ir tai žinojo.

       Žinojo – taip bus. Žinojo, kad jos einamas takas ūmai stačiu kampu lūš. Kartu su taku – visas pasaulis. Bet vis tiek krūptelėjo.

       Ko dabar krūptelėjai, jeigu žinojai, kad šitaip bus? Gal net truputį norėjai, kad šitaip būtų?

       Kad stabteltų. Į tave atsisuktų. Ir tiesiai per žolę prie baseino mažyčiais žingsneliais pasuktų. Labai lėtai eitų. Tais mažyčiais žingsneliais pievą dygsniuodama.

       Iš draugystės apsiūdavau.

       Gaila žmonių, kurie su pašaukimu prasilenkia.

       Dirvinė pelė...

       Jos veidas tikrai labai prakaulus.

       Pamano – dabar, kai prieš jį stovi, jam į akis žiūri.

       – Visos sudžiūvusios, – sako. – Tik vieną kitą randi. Paunksnėse, kur neprasiskverbia saulės šviesa. Visas rankas į spyglius susibraižiau. Pažiūrėk, kokios rankos. Palaidine ilgomis rankovėmis apsivilkti turėjau. Nepagalvojau.

       Maudeisi? Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Niekam trukdyti nenoriu. Bet vos išeinu, sutrukdau. Žinau, kad apie mane ir taip sako: vos išeina, sutrukdo. Kuo labiau sutrukdyti nenoriu, tuo labiau sutrukdau.

       Dar sykį atleisk, atvirai sakant, šįkart tave sutrukdyti norėjau...

       – Nebekalbėkite. Sakykite tiesiai.

       – Taip, tu viską žinai. Ir tai žinojai. Žinojau, kad ir tai žinai. Nuo tavęs gi viskas priklauso.

       ...Tau tik atrodo, Do, kad aš viską žinau. Ir kad nuo manęs viskas priklauso. Iš tiesų aš daug žinau. Ir nuo manęs daug kas priklauso. Tačiau nė aš ne viską žinau. Ir nuo manęs ne viskas priklauso. Tu turi savo gyvenimą, Do. Jį gyveni. Ir nuo tavęs pačios gal ne viskas, bet vis tiek priklauso šis tas. Daugiau ar mažiau. Visi mes turim savo gyvenimus. Gyvename juos. Ir nuo mūsų pačių gal ne viskas, bet vis tiek priklauso šis tas. Daugiau ar mažiau. Tikriausiai... Galbūt. Tačiau pakaks apie tai. Dabar jau sakyk. Pati pasakyk. Nors ir žinau, ką pasakysi.

       Ir Do sako:

       – Jos išvažiavo. Mačiau, kaip išvažiavo. Kiekvieną šeštadienį turgun važiuoja. Kiekvieną šeštadienį taku pereinu. Pro vienus vartus įeinu, pro kitus išeinu. Į kiemą neužsukdama.

       – Nebekalbėkite. Sakykite. Sakykite tiesiai.

       Ir dabar jau Do sako.

       – Gal leistum man namus apžiūrėti? Seniai tų namų viduj buvau...

       Matai, kaip būna, Do: žinojau, ką pasakysi, o kai pasakei, ką daryt – nežinau. Nebežinau. Iš tiesų nieko nė aš nežinau.

       Ir kodėl sakai ? Kodėl nesakai šių? Lyg jie ne šalia, o toli toli būtų. Kaip kad Anne sakė – keliaukit. Ne eikit, keliaukit. Tartum nuo jos vilos iki tavo griuvėsių driektųsi dešimtys, šimtai kilometrų.

       ...Tikrai, jos veidas labai prakaulus, sako sau, jai į akis žvelgdamas. Oda – pergamentinis popierius. Saulės šviesa dar kiek sustiprės, ir visi jos skruostikauliai persišvies. Iš tikrųjų net ne pergamentinis, o sviestinis popierius. Jos skruostikauliai jau dabar šviečias. Aukšta kakta. Labai ploni, juodi antakiai – ne lenkti, o angliuku įkypom linijom įrėžti. Lyg trikampio įžambinės. Gilios akiduobės, iš kurių žvelgia akys, nieko neprašančios. Tik labai liūdnos. Iš akių dugno atsklindantis liūdesys blakstienų plaukelius vos vos virpina. Reikia gerai įsižiūrėt, kad pamatytum, jog liūdesys blakstienų plaukelius virpina. Rytmečio saulės šviesoj.

       Taip, jis su Do Anne kieme stovi. Anne kiemas labai didelis jam staiga pasirodo. Nuo čia ligi namo reikia ne eit, o keliaut. Pirmiausia turi pereiti pievą, paskui užlipti laipteliais, prie kurių geltonuoja didelis, iš šaknų virstantis kaktusas – vis pamirštu paprašyt Nicolas, kad iškastų, nebegyvens, tik kankinsis, kam jį kankint? Paskui bus gėlynas, prie kurio apie nukritusias figas taip garsiai dūgzdamos ratus suka vapsvos, kiek toliau – kitas, aną vakarą nebaigtas ravėt, pagaliau – teko stalas, prie kurio jis su Anne kasryt geria kavą ir prie kurio prieš vakarienę su Elizabeth ji išneša halogeninę lempą. Pro duris iš svetainės. Kurioje – mėlynas stalas.

       Labai didelis kiemas staiga pasirodo.

       ...Jos į turgų jau nuvažiavusios. Vietą, kur pasistatyti mašiną, Anne turbūt taip pat susiradusi. Ir Elizabeth kavinėj palikusi. Gal Elizabeth dabar į nuotrauką su ano amžiaus pradžios levandų kirtėjomis žiūri? Tačiau nors žiūri, tikriausiai mato tik tai, kad nuotrauka kabo. Levandų kirtėjų nemato. To, prie ko pripranta, akis nebemato. O Anne galbūt dabar perka sūrius? Jam norėtųsi, kad Anne dabar pirktųsi sūrius. Ir ne pagal skonį, bet pagal vardus rinktųsi. Koks sūrio vardas jai gražiausias būti galėtų? Cantal? Emmental? Morbier? Kažkodėl jam atrodo, kad gražiausias sūrio vardas jai Rocamandour. Ir kad jei sūnų būtų turėjusi, Rocamandour vardu jį pavadinusi būtų.

       Kodėl tu nedrįsti? Ko gi delsi? Juk jau viskas nuspręsta. Seniai viskas nuspręsta.

       Ji laukia, o tu fantazuoji.

       Bet dar labiau jam norėtųsi, kad Anne sūrių, vaisių, daržovių jau prisipirkusi būtų. Visai savaitei. Ir kad dabar gėles pirktų. Prieš tai, kad lengviau būtų, krepšį bagažinėn nunešusi. Ir kad gėles taip pat pagal vardus rinktųsi. Kokios gėlės vardas jai gražiausias būti galėtų? Jasmin, mimosa, camélia? Kažkodėl jam atrodo, kad jeigu paklaustų, ji pasakytų, jog jai gražiausias gėlės vardas – pensée. Išvertus – mintis. Našlaitė – lietuviškai. Galbūt visos mūsų mintys šitame pasaulyje truputį našlaitės? Prisimena virpant jų lapelius. Šiek tiek panašiai kaip kosmosiukų... Našlaites Anne dabar perkasi.

       – Eikite. Eikite ir žiūrėkite, – sako.

       Ir ji apsigręžia, šuniuku vedina eina.

       Rankšluostin susisukęs, jis jai iš paskos seka.

       Jie visi trys taip keliauja – eina per didelę pievą, laipteliais lipa, pro figmedį, du gėlynus, teko stalą praeina. Jam atrodo, kad labai ilgai nuo baseino lig vilos slenksčio keliauja.

       Pro bambukinių pinučių tarpelius krintanti saulės šviesa luisteliais skeldi. Luisteliai mėlyną stalą akija. Lyg ant jo švytinčių trupinių būtų priberta. Prieblandoj skendinčios svetainės gale – Elizabeth supamasis krėslas. Virš Elizabeth krėslo paveikslas kabo. Jeigu nežinotum, kas jame nutapyta, tik įsivaizduoti galėtum. Bet ir kai šviesu, įsivaizduoti turi, kas jame nutapyta. Didelis bedaiktis paveikslas virš Elizabeth krėslo kabo, tik spalvų potėpiai, linijų sukiniai – viską įsivaizduoti gali. Prie minkštasuolio krašto, kur Anne paprastai sėdi, toršeras stovi. Su kiek pakrypusiu kūginiu abažūru. Šalia toršero – lentynos, tose lentynose – knygos, albumai, daugumos jų nugarėlės pageltusios. Ir aibė visokių menkniekių: skulptūrėlių, mažyčių vazelių, dėžučių... – to, ką suaugusių žmonių žaislais pavadinti galėtum.

       Daikčiukų tose lentynose daug.

       Sakome – suvenyrai.

       Se souvenir – prisiminti.

       Dabar jau žino, kad metų metus šitoj svetainėj niekas nejudinta. Gal net norėdamas pajudint nebegalėtum – laikui bėgant, daiktai ir daikčiukai kaip augalai savo vietose įsišaknija. Išrauk, ir numirs.

       Tik didelis židinys tokį vaiskų vasaros rytą čia nereikalingas atrodo. Jeigu nebūtų, gal dairytumeis ir spėliotum, ko gi čia trūksta. Bet kai yra, nereikalingas atrodo. Kaip žarsteklis, dumplės, semtuvė, o ir tos malkos nišoj šalia. Iš stirtos patvory Nicolas atneštos ar karučiais, kuriuos prie sandėliuko matė, atvežtos. Ir sukūrenti nespėtos. Kitos žiemos laukiančios. Betgi žiema negreit dar ateis. Niekada neateis. Žiemų čia nebūna. Todėl visa tai: židinys, židinio įrankiai, malkos – nereikalinga atrodo. Tačiau be viso to kažko trūktų. Tikriausiai atrodytų, kad kažko trūksta.

       – ...Pierre paprašė. Dorothée, vienądien sako, nubraižyk man mano namo planus. Ruduo buvo. Spalio pabaiga ar lapkritis būti galėjo, prisimenu, lijo. Labai bjauriai lijo. Kambary, kur virtuvė dabar, mudu stovėjom. Virtuvės langą lietaus čiurkšlės kapojo. Danguje labai juodi debesys vartės, vėjas, atrodė, stogą nuplėš. Už to lango dar nieko nebuvo, vien tik dykynės, brūzgynai, sodą vėliau pasodinom. Labai apsiniaukus, rūškana diena buvo. Tartum maiše. Pagalvok ir peržiem nubraižyk, sako. Pavasarį norėčiau pradėti statyt. Į durų staktą pečiais atsirėmęs, atmenu, prašo. Ir dabar dar matau, kaip nuo jo lietpalčio skvernų lašai kapsi. Iš lauko ką tik atėjęs. Šlapias. Iki paskutinio siūlelio permirkęs. Ką jis per tokį orą lauke veikti galėjo? Iš po stalo taburetę ištraukiau. Ant jos atsisėdau. Kokių namų, Pierre, tu norėtum? Nubraižyk, sako, kaip tau atrodo. Kokiuos tu pati norėtum gyventi.

       – ...Būdavo, pasiteirauju: Pierre, ar gerai šitaip bus? Ir jis linkteli galvą – gerai. O kai klausdavau, kaip manai, Pierre, jis: o kaip tu? Ir kai pasakydavau, visada: aš – taip pat. Kartodavo, aš atvažiavėlis. Tu šitam krašte gimus. Daryk taip, kad prie šio krašto derėtų. Kad prie šio krašto pritiktų. Ir kad šiam kraštui patiktų. Taip ir sakydavo – kad šiam kraštui patiktų. Arba – mes seniai jau pažįstami. Tu gi žinai, ko aš noriu. Sykiais pridurdavo, ir ko Anne nori, žinai, tu taip pat seniai ją pažįsti. Bet Anne... Anne tai beveik nesikišdavo. Namai – vyro rūpestis, sakydavo Anne. Su ja apie viską kalbėdavom, geresnių draugių, kokios anais laikais buvom, būti negali, bet vos prabildavau apie namus, ji: namais rūpinas Pierre, tarkis su Pierre.

       – ...Aną paveikslą jam nutapiau. Jo trisdešimt trejų metų proga. Ta galinė siena labai tuščia buvo, reikėjo ką nors pakabint. Ir nutapiau jam paveikslą. Su Serge atnešėm. Sakau, Pierre, tavo trisdešimt trejų metų proga nutapiau tau šitą paveikslą, ant galinės sienos jį pakabinti reikėtų. Pastatėm ant židinio krašto. Žiūrėjo, labai ilgai į šitą paveikslą žiūrėjo. Paskui sako, ačiū tau, Dorothée. Ir pakabinom. Tą pačią popietę. Pakabinę šampano išgėrėm. Keturiese: aš, Pierre, Anne, Serge. Vakare daugiau žmonių atvažiavo. Balius buvo. Tada nežinojom, kad nedaug jam telikę. Kas galėjo žinot.

       – ...Vienądien klausia, o kas čia bus? Sakau, židinys čia, Pierre, bus. Truputį nustebo. Židinys? Taip, sakau, židinys. Ugnį aš mėgstu. Man patinka į ugnį žiūrėt. Kaip į vandenį valandų valandas į ugnį galėčiau žiūrėt. Tik niekada nepagalvojau, kad židinys mano namuos būti galėtų. Gerai, pastatykit man židinį, sako. Ir mudu pastatėm. Aš nupiešiau. Serge jį sumūrijo. Sakau, Serge viską mokėjo. Statytojas buvo. Visa jų giminė statytojai buvo. Tėvas, senelis... Brolis. Jo brolis taip pat. Visi jie viską mokėjo.

       – ...Galima sakyt, prie šito židinio mirė. Per pačias Kalėdas, irgi daug žmonių buvo. Židinys degė. Jis pelenus žarstė. Tuo žarstekliu. Mudu su Serge jį ligoninėn vežėm. Be Anne. Kai tai atsitiko, Anne prie eglutės sėdėjo, ant eglutės girliandų lemputės mirksėjo. Labai gražią eglutę jie tais metais turėjo. Anne tiktai suklykė – Pierre! Kai jis suglebo. Ir pati iš karto suglebo. Paskui isteriškai juoktis pradėjo. Ji jau žinojo, kad daryk ką nedaręs. O mes jį ligoninėn vežėm. Miestelio ligoninėj – čia nieko negalim, į Avinjoną! Visą kelią, kol greitąja į Avinjoną važiavom, Anne juoką girdėjau. Garsiau nei sirena juokės. Nė nežinau, kaip nuvažiavom. Nes kelio taigi nebuvo. Tamsoje į tamsą važiavom. Paskui labai daug šviesos buvo. Kai pasakė, kad viskas.

       – ...O už šito stalo kiek mūsų žaista... Matai, už šito mėlyno stalo. Su rulete. Sakau, Pierre, šitoj svetainėj didelio stalo reikėtų. Jis sako, nupiešk, Dorothée, man didelį stalą. O Serge tegul jį padaro. Ir aš nupaišiau. O Serge jį padarė. Su rulete. Paskutinę minutę ją sumaniau. Serge sako, kaipgi dabar vidury šito beveik gatavo stalo ruletę aš tau įtaisysiu? Įtaisysi, sakau. Ir įtaisė. Visų galų meistras buvo. Ir mes prie jo žaisdavom. Prie šito mėlyno stalo. Vakarais. Ištisomis naktimis.

       Paspaudžia.

       Ruletė vilkeliu ima suktis. Atsitiesia, per kelis žingsnius atsitraukia. Žiūri. Ruletė labai ilgai sukas. Sukas ir sukas. Atrodo, niekada nesustos. Aną vakarą toks ramus buvęs šuniukas strykčioja, nuo pavadėlio nutrūkti norėtų. Ant stalo krašto didelė vaza stovi. Labai graži. Krištolinė. Jam truputėlį baugu. Šuniukas štai šoktels, tą vazą nuvers. Krištolas šukėm pažirs. Mato, kaip krištolas šukėmis žyra. Tačiau Do nebesvarbu niekas.

       Įėjo.

       Po tiek metų įėjo.

       Ir toliau eina.

       Dabar tai jau eis.

       – ...Štai čia Pierre kambarys buvo, – skleisdama širmą sako. Durų nėra, vietoj durų – storo audeklo širma. – Ir čia – viskas tas pat... Nieko nepakeitė. Angelus tuos matai? Angelus jis mylėjo. Iš visokių kraštų žmonių čia atvažiuodavo, jam angelus veždavo. Visokių kraštų angelai tenai kabo. Tarytum altoriuj. Bet Pierre nemėgo, kai sakydavau, kad tai – jo altorius. O aš tyčia sakydavau. Kiekvienąkart, kai įeidavau. Neklausk, kodėl tai sakydavau, pati nežinau. Į Dievą jis netikėjo. O gal ir tikėjo? Dievas – tai dvelksmas, sakydavo. Dvelksmui nei altorių, nei bažnyčių nereikia.

       Do dar kažką apie Pierre, apie jo kambarį kalba. Pusiau suprasdamas, pusiau nebesuprasdamas girdi. Apie laiptus ji kalba. Kad tais laiptais Pierre kartais popiečio siestai užlipdavo. Į mezaniną, jų su Serge sugalvotą. Apie tą langą ir stalą priešais jį dar Do kalba. Kad grįždama iš baseino, pro langą matydavo, kaip Pierre prie jo kažką rašo. Eilėraščius? Ir eilėraščius jis rašydavo. To kaimelio – žiūrėk, ten, kitapus slėnio, kalnuos – vardas Caseneuve. Virš Caseneuve debesis plaukia. Matai? Staiga sustoja. Pakimba. Smakrą kumštin įrėmęs, Pierre į tą debesį žiūri. Paskui eilėraštį rašo.

       O Anne dabar našlaites turguje perka. Pakelia vazonėlį, padeda, pakelia kitą, vėl padeda. Bet gal jau bus išsirinkus? Turėtų būt išsirinkus. Kadangi labai jau daug laiko praėjo nuo to, kai sugalvojai, kad ji šiuo metu našlaites pirkti turėtų. Visa amžinybė. Dabar su gėlininku galbūt Anne kalbas. Nuo senų laikų jį pažįsta, negalėtų tik užmokėt ir nieko nepasakius nueit. O gal laiškus? Tai – Do? Taip, tai – Do. Labai daug laiškų gaudavo. Kartais iš jų pašto dėžutės paimdavau. Jų pašto dėžutė prie vartų tebekabo. Ar tiesa, kad žmonės dabar laiškų neberašo? Tai Do klausia? Taip, tai Do klausia.

       Šuniukas strykčioja, jie vėl svetainėn sugrįžta, iš svetainės eina į virtuvę, koridoriun žengia. Koridorius iš viso tamsus, reikėtų šviesą uždegti, kur šviesa, jis nežino. Do viską čia žino, tačiau šviesos nedega, jis jai iš paskos patamsy pusiau apgraibom eina. Kam šituose namuose reikėjo tokio ilgo koridoriaus? Jei paklaustų, galbūt pasakytų. Tačiau jis neklausia, jis išvis nekalba. Tik jinai kalba. Yra gėlių, kurių lapeliai be vėjo virpa, pamano. Vėjo šiandien nėra, našlaičių lapeliai Anne rankose virpa. Pierre eilėraštį apie debesį rašo, jį vakare perskaitys, našlaičių lapeliai Anne rankose virpa. Mato, kaip virpa. Žmonės dabar laiškų beveik neberašo. Žmonės dabar kompiuterius turi. Ir nešiojamuosius telefonus. Savo telefoną jis išjungęs. Do duris atidaro, ant slenksčio sustoja. O čia, šitam sode, – kosmosiukų lapeliai. Viskas čia, šituos namuos ir sode prie jų, šiek tiek virpuliuoja. Ir šviesa, iš Anne kambario krintanti, taip pat virpuliuoja. Koks Anne kambarys, jis matyti nenori. Tu esi tikras, kad durelės du kartus trinktelėjo? Ar šitam gyvenime dėl ko nors tikras būti gali? Do dar kažką kalba, ką Do kalba, jis nebegirdi. Ce n’était pas trop long, ma chérie? Anne dabar jau kavinėj. Ne, aš pripratus. Gal pasako, gal nepasako. Bet ir be pasakymo Anne, taip pat jis žino, – pripratus. Gi nieko kita nedaro, tik laukia. Kaip mes visi. Laukiame to, kas niekada neateis. Kadangi to, kas ateina, mums nepakanka. Labai gražus vaizdas pro Anne kambario langą atsiveria. Tai Do sako? Taip, tai Do sako. Bažnyčia su varpine matosi. Ką dar Do pasakys? Ką dar Do pasakys, jis išgirst nebenori. Nebeišgirs. Staiga labai jau garsiai biliardo kamuoliukai kavinėje sutrinksi. Našlaičių lapeliai jo akyse vos vos virpuliuoja, biliardo kamuoliukai jo smilkiniuos sproginėja. Pierre eilėraštį rašo. Virš Caseneuve debesis kabo. Tuoj dar vienas duris ji pravers.

       – Užtenka! Dabar eikit! Jau eikit... Sakau, eikit iš čia!

       ...Kol ji neatsisuko.

       Kol jųdviejų žvilgsniai nesusikirto.

       Ramentas prieky, žingsnis, už susikūprinusios nugaros likęs ramentas švysteli priekin, jau grius...

 

       Dabar juodu lauke stovi. Šuniukas strykčioja, šuniukas nuo pavadėlio nutrūkti norėtų.

       Labai vaiskus rytas. Šviesos tiek daug ir ji tokia ryški, kad nebematai nieko.

       – Ačiū jums.

       Tai Do sako?

       Taip, tai Do sako.

       O gal ne?

       Nežino.

       Nieko jis nebežino.

       Do su šuniuku tolstant junta, kaip nuo pečių didelis rankšluostis slysta.

 

       Daiktų – tiktai tiek?

       Nieko aš daug neturiu. Ir nieko labai daug man nereikia.

       Būna, kiti atvažiuoja savaitei, o visus namus į lagaminus susikrauna.

       Namų, kuriuos į lagaminus susikrauti galėtum, aš neturiu.

       Tik truputėlį daiktų.

       Taip, šiek tiek daiktų tai turiu.

       Juos susimest reikia.

       Greitai susimeta daiktus.

        „Dėkoju Jums. Turėjau skubiai išvažiuot. Atleiskit. Už viską atleiskit.“

       Nepasirašo. Kaip pasirašyti, nežino. Tik pinigus šalia padeda.

       Raktas.

       Taip, raktas.

       Dar raktas.

       Vos nepamiršau.

       Kur raktą palikt jis galėtų? Po kokiu nors akmeniu, gėlių puodu? Ar gali po akmeniu, gėlių puodu palikt svetimų namų raktą? Po akmeniu, gėlių puodu ne savo namų raktą palikt jam baugu. Gastronomėly? Tik kodėl išvis dėl to galvą suki? Juk žinai, kad raktą jam norėtųs palikti kavinėj, iš kurios jį pasiėmė Anne. Su biliardo stalu ir ano amžiaus pradžios levandų kirtėjom. Tegul raktą ten ir palieka. Jeigu jam jau taip norisi.

        „P. S. Raktą palieku kavinėj. Iš kurios mane Jūs pasiėmėt.“

       Dabar – eiti.

       Kuo greičiau eiti.

       Ir kuo toliau.

 

       Eina. Ne keliu eina, o stačiu taku pakriūtėmis leidžias. Už kaimelio, ties posūkiu, yra takas, kuriuo tiesiai į miestą nueiti gali. Pirmą rytą, kai prisipažino, jog vairuoti nemoka, Anne jam pasakė. Arčiau. Vingiais sukti nereikia. Tuo taku kartą jau leidos. Bet pamatė gyvatę. Nežino, nuodingą ar nenuodingą. Tačiau vis tiek išsigando. Ir daugiau nėjo. Dabar vėl eina. Pakriūtėmis leidžias.

       – Jau išvažiuojat?

       – Iš kur žinote, kad išvažiuoju?

       – Jeigu tiek atvažiuojančių ir išvažiuojančių būtumėt matęs, kiek aš mačiau per savo gyvenimą, ir jūs be vargo atspėtumėt, kas atvažiuoja, kas išvažiuoja.

       – Raktą palikti norėčiau.

       Anne.

       Melisso.

       – Kada pasiims?

       – Nežinau, kada pasiims.

       – Jūs susitarę?

       Pečiais gūžteli.

       – Visaip pasitaiko. Būna, kad nepasiima. – Skalaudamas bokalus sako. – Susitaria, palieka, o nepasiima. Štai ten raktus kabinu. Matot, kiek jų? Nepasiimtų. Bet Anne aš pažįstu. Atiduosiu. Anne visada su nuomininkais čia susitinka. Turgun eidama Elizabeth pas mane irgi palieka. Ir šiandien buvo, neseniai išvažiavo.

       – Žinau...

       – Un verre de rosé.

       – Bien sūr.

       – Un autre.

       – Bien sūr.

       Apie ką vieną, paskui kitą taurę rožinio vyno gerdamas jis mąstyti galėtų? Dviem taurėms išgerti laiko juk reikia. Vieno stiklo jam per mažai buvo, matai, antrą pasiėmė. Ir tu nebežinai, apie ką dabar jis mąstyti galėtų. O gal tegul apie nieką nemąsto? Argi visada žmonės mąsto? Juk pasitaiko, kad žmonės apie nieką nemąsto.

Tegul kol kas jis apie nieką nemąsto.

Bet šiaip tai...

Būna keistų sutapimų.

Atmeni, kai jis su Do po Anne namus vaikščiojo, tu Paryžiaus kavinėj sėdėjai. Gegužės pradžia buvo, irgi šeštadienis, tu vyną gėrei. Tik ne rožinį, baltą. Rožinio vyno Paryžiuj tu niekada negeri, jeigu nori gaivaus, visada balto pasiimi. Tau atrodo, kad rožinį vyną tik Provanse gerti gali. Kaip ir pastisą. Ir tau visada šiek tiek keista rožinį vyną ar pastisą žmones Paryžiuje geriant matyti.

       Bet nesvarbu.

       Toj kavinėj taip pat laikrodis ant sienos kabėjo. Ne toks kaip ten, Provanso kavinėj, iš kurios jį pasiėmė Anne. Paryžiaus kavinėj laikrodis be rodyklių ir be ciferblato kabėjo. Atrodo, tokius laikrodžius skaitmeniniais vadina. Tas skaitmeninis laikrodis nėjo, skaičiai nesikeitė.

       Ir sutapk gi, kad kaip tik tuo metu, kai prisiminei, jog Provanso kavinėj, iš kurio jį pasiėmė Anne ir kurion jis kas rytą taurės rožinio vyno išgert užsuka, irgi laikrodis neina, pamatei pro duris įžengiant vyrą su kopėčiom. Tas vyras tamsiai mėlynu kombinezonu vilkėjo. Barmenas jį pasitiko, su juo pasisveikino, į neinantį laikrodį ranka mostelėjo. Vyras kopėčias į sieną atrėmė, ant jų užsilipo, laikrodį nuo vinių nukabino, atsuktuvu varžtelius ėmė sukti. Tačiau jam kažkas ten nesisekė. Pastebėjęs, kad vyrui tamsiai mėlynu kombinezonu kažkas ten nesiseka, barmenas prie pat kopėčių pritraukė staliuką, nusiavė, iš pradžių ant kėdės, paskui ant to staliuko užlipo. Kavinėj žmonių buvo nedaug, visi galvas pasukę žiūrėjo, kaip juodu laikrodį taiso. Į kleboną su zakrastijonu buvo panašūs.

       Kartais apie nieką mes negalvojam, kartais keistos mintys ateina. Prisimeni, kai barmenas batus varstytis ėmė, šiek tiek susijaudinai – o kas, jeigu jo kojinės purvinos ar praplyšusios bus? Laimė, barmeno kojinės nuostabiai švarios ir nepraplyšusios buvo. Kaip naujos. Pamanei, kad visada švariom kojinėm būtinai reikia mūvėti. Kadangi niekad nežinom, kas mums atsitiks, kada batus nusiauti prireiks.

       Ir dar pamanei...

       Tu su kitais žmonėmis žiūri, kaip tie du vyrai laikrodį taiso, jis su Do po Anne namus vaikšto. Do labai daug kalba, jis nieko nesako. Ir galbūt dar nė pats nenumano, o tu jau visiškai tikras esi, jog kavinėn su biliardo stalu ir ano amžiaus pradžios levandų kirtėjom jis netrukus ateis. Prieš išvažiuodamas negalės neužsukt. Ton kavinėn, iš kurios prieš kelias dienas jį pasiėmė Anne. Paskutinės rožinio taurės išgert. Tiesa, dar nežinojai, kad ir antros paprašys.

       Ir pamanei, kad kai jis rožinį vyną gurkšnos ir tu nebesugalvosi, apie ką jam mąstyt, į tą Provanso kavinę vyras, vilkintis tamsiai mėlynu kombinezonu, irgi galėtų ateit. Pataisyt neinančio laikrodžio. Tau atrodė, jog tai – sutapimas, kurį išpildyt turi. Gražu gi matyt, kaip vyras su kopėčiom ant peties karštą šeštadienio popietę į beveik tuščią kavinę Provanso miestely įžengia. Turgus jau pasibaigęs, žmonės išsivažinėję, kai kurie papietavę, kiti dar pietauja, o tas vyras laikrodžio pataisyti ateina.

       Bet dabar, kai jis iš tiesų rožinį vyną gurkšnoja, manai, kad toj kavinėj laikrodis kaip nėjo, taip turi neit. Tu tai žinai, jis taip pat žino. Jūs abu tai žinot, nors ir nežinot kodėl. Bet abiem jums atrodo, kad laikrodis toj Provanso kavinėj turi stovėt. Kaip tu ten sakei? Laikas čia teka, bet nieko iš pirmykščių lizdų nepajudina? Kažkaip panašiai...

       Pagaliau koks jūsų reikalas?

       Jei kada panorės, barmenas pats vyrą su kopėčiom ant peties pasikvies. Ir galbūt tas vyras su kopėčiom tamsiai mėlynu kombinezonu vilkės.

       Tuščia rožinio taurė.

       Atsisveikindamas linkteli.

       Barmenas atsakydamas kilsteli ranką.

 

       Labai ilgai žvyruota šalikele eina. Eina ir eina. Mašinos jį iš priekio ir nugaros lenkia, prašvilpia, labai greit į abi puses tolsta. Kai dideli sunkvežimiai švysteli, atgalinė vėjo banga bloškia. Vos išsilaiko. Karšta. Daug dulkių. Ne žingsniuoja, o kojas velka. Kad dulkės kiltų. Pats nežino, kodėl jam noris, kad dulkės kiltų. Nors nuo jų batai balti. Ir džinsai vos ne iki kelių. Nuo tų dulkių akys jau ašaroja. Bet vis tiek kojas velka. Eina ir eina. Nudelbęs galvą, sukandęs dantis.

       Ne visus bilietus pakeisti gali.

       Taip jam prie langelio pasakė.

       Kartais atžagaria ranka per akis perbraukia.

       Paskui sau nejučiom ima mosuoti. Išgirsta važiuojant, atsisuka, stabteli, mosteli, mašina pravažiuoja. Išgirsta važiuojant, atsisuka, stabteli, mosteli, mašina pravažiuoja. Labai ilgai šitai tęsias. Kol galiausiai atsisuka, mosteli.

       Stabdis.

       Mašina šalikele slysta.

       Kartais daryt neturi teisės.

       Bet kartais atrodo, kad ir nedaryt neturi teisės.

       – Į Paryžių man reikia.

       – Į Paryžių? Iki Paryžiaus – šimtai kilometrų.

       – Pavežkit. Pavežkit, kiek galit.

       – Aš į Cavailloną važiuoju.

       Jis nežino, kur yra Cavaillonas.

       Bet nesvarbu.

       Niekas dabar nebesvarbu.

       – Pavežkit iki Cavaillono. Jei galit.

       ...Sušmėžuoja platanų kamienai, vėl atsiveria vaizdas į kalnus, kartais šmėkšteli pastatai – pakelės užeigos, vilos...

       Viskas matyta.

       Tiek sykių matyta, kad akys jau nebemato.

       Žvelgdamas pro šoninį langą, išvysta sodą.

       Ne Anne sodą su mėlyna baseino akim, ne vaiduokliškai rachitišką sodą, prie kurio vaikinukas jį trumpam buvo palikęs, ne Do sodą, kraštuojamą bežiedžių teptukų stiebų ant palangės, bet sodą, kurį aną naktį sapnavo. Tai buvo labai gražus sodas, jis skydo ir virpuliavo nei ryto, nei dienos, nei vakaro šviesoje – toji šviesa buvo tokia gryna ir skaidri, kad net akis gėlė, kaip anądien akis gėlė iš po uolos ištryškęs pirmapradžio tyrumo vanduo. Negalėjai pasakyt, ar to sodo medžiai buvo jauni ar seni, lygu negalėjai pasakyt, kokios jame augo gėlės – pavasarinės, vasarinės ar rudeninės. O gal žieminės – ir žieminės gėlės tame saulės užlietame sode galėjo žydėti. Tokių sodų gal būta praeityje, prieš daug daug metų, ką gi mes žinome, tokius sodus – jeigu dar spės – gal mums padovanos ateitis, mes irgi nežinome, o jeigu tokių sodų yra ir dabar – tai nebent kraštuose, į kuriuos nė Do nenuskrieja. Jei sodas gali būti skaidrus ir permatomas nelyg stiklas, tai toks jis ir buvo, jei sodas gali būti aidus nelyg varpo dūžis, tai toks jis ir buvo, jei sodas gali būti virpantis ir švelnus nelyg vėjo pučiamas šilkas, tai toks jis taip pat buvo. Tame sode buvo didžiulės sūpuoklės, ant jų sūpavosi Elizabeth, ji vilkėjo balta suknele, tos sūpynės vis aukščiau ir aukščiau kilo, galiausiai ją išmetė – Elizabeth nė aiktelt nespėjo, rankas tarsi sparnus išskleidė ir į dangų nuskriejo: žemės trauka ją paleido, tik ramentas terasos pakriaušėn nukrito – matė nelyg sulėtintam filme. Po tą sodą vaikštinėjo Anne, ji savo ilgais pianistės pirštais iš tolo, nedrįsdama prisiliesti, glostė paukščius, labai panašius į flamingus, kaip flamingai jie ant vienos kojos stovėjo, kita smailiu trikampiu sulenkta buvo, ji vis tolyn ir tolyn pro tuos paukščius ėjo, bekraščio sodo gilumoj tarp tų paukščių dingo, sutirpo. Tame sode prie molberto stovėjo Do, jinai tapė, jai tapant paveikslas iš plokščio paviršiaus į trimatę erdvę pamažu skleidės, tartum visais langais ir visomis durimis atsilapojantys rūmai į keturias pasaulio šalis vėrėsi, galiausiai ji į tuos rūmus žengė: kaip Elizabeth, Anne irgi pradingo – lyg tylanti šio pasaulio melodija, visatos įsčių namo šaukiama, jas visas tris viena po kitos atgaline trauka nusinešusi būtų.

       Jis liko vienas. Nors ir anksčiau buvo vienas. Taip, su jomis buvo. Sykiu labai toli nuo jų ir jos vienos nuo kitų buvo. Čia pat ir be galo toli – nelyg salos be lieptų. Gal taip atrodė dėl to, kad sodas labai didelis buvo? Galbūt. Bet greičiausiai tai ne.

       ...Akimirksnį pasidingojo, kad tai – jo vaikystės sodas, tarsi iš šiaudelių nupintas, kažkur patvorin, į tolimas praeities nuobraidas vėjo nublokštas. Staiga prisimintas. Tas sodas gi leidos tokia pat nuožulnia plokštuma, kokia leidos ir jo senelių – seniai iškirstas, tik atminty gyvas. Senelės sodas, senelio jis neprisimena, senelis mirė, kai jis dar gimęs nebuvo. Bet dabar, kai važiuoja, jis žino, kad ne vaikystės sodas tai buvo, jam tik pasidingojo, kad tai buvo sodas, jo vaikystę per rudenų pradalges peršviečiamais, pakriūtėn riedančiais alyviniais obuoliais nuridenęs. Kad vaikystės, pasirodė tiktai todėl, kad lygu nepajunti, kaip vaikystė pradeda tolti, nepamatai, o jos nebėr, taip ir tas sodas ėmė, Elizabeth, Anne, Do dingus, neįtikėtinai skaidrioje šviesoje blukti, tirpti, prabudimo nebūtin grimzti. Tai buvo ne vaikystės, tai buvo belaikis, nežemiškas sodas. Tai buvo y ylos veriamas sodas.

       Juto, kad tuoj prabus, bauginos prabusti. Akys jau merkėsi, jis nenorėjo, kad jos atsimerktų – kaip aną vakarą, kai žiūrėjo į rutulinės simetrijos princą ir troško visą jį savin susisemti, taip dabar jam rūpėjo bent laikinai sustabdyt šio saldaus sodo tirpsmą – kad jo gėlės, taip gražiai žydinčios, jog nuo tokio gražumo atrodė nelyg erdvėje atsivėrusios stigmos, kad jo medžiai, savo vainikais susiliejantys į žalią dangaus stogo paskliautę, kad jo į flamingus panašūs elegantiški baltais sparnais ir raudonom karūnom paukščiai, ant vienos kojos stovintys, arba grakščiai laibas ilgas kojas trikampiais lankstantys, tarp ūkais sūkuriuojančių geizerių vaikštantys, į jį įsilietų, ir jis bet kada į tą sodą vėl įžengti galėtų. Tačiau pusiau dar sapnuodamas, pusiau jau prabudęs žinojo – nespės.

       Niekada į tą sodą nebeįžengs.

       Ir visos paslaptys, kurios tame sode atsiverti galėjo, jam amžinai užsivėrusios liks.

 

       ...Ar nebus taip, kad tik sapnuose šio pasaulio paslaptis suprasti gali? Jeigu paslaptis suprasti iš viso įmanoma. O galbūt paslaptys tam ir yra, kad jų niekada nesuprastum? jei paslaptį supranti, galbūt ji nė paslaptis nebuvo?

       – Štai šituo taku eikit, – sako Anne, sustabdžiusi mašiną.

       Degalinės. Šlagbaumai. Kavos automatai. Žmonės, su kuriais jisai kalbas, kuriems jaučias dėkingas ir kurių veidus vos išlipęs pamiršta. Labai ilgas kelias. Pravažiavus Lijoną, niaukstytis ima. Bretanėje lyja. Kuo arčiau prie Paryžiaus, tuo stipriau lyja. Valytuvai švytuoja, vos vandenį braukt spėja. Liūtis tuoj viską apsems. Dabar jau tamsu.

       Kiek valandų, jis nežino.

       Gal – vėlus vakaras?

       Gal.

       Gal jau naktis?

       Gal.

       Sakau, jis nežino.

       Nė aš nežinau.

       Kiek iki Paryžiaus jam liko, mudu irgi nežinom.

       Galbūt kelios dešimtys kilometrų...

       Gal dar šimtas ar du...

       Bet ar šitai svarbu?

       Jūs irgi juk žinot, kad šitai visai nesvarbu.

       Kaip žinot ir tai, kad važiuoja, tų trijų moterų paslapties neįminęs.

       Bet jam atrodo, kad, neįminęs jų paslapties, jis apie jas žino daugiau, negu jų paslaptį būtų įminęs. Juk labai paprasta būtų, jei mes vieni nuo kitų galėtume nutiesti kelius, tokius lygius ir tiesius kaip šis, kuriuo jis dabar, lietui pliaupiant, į Paryžių važiuoja. Greitkelius – autostradas, autobanus. Bet kaipgi nutiesi tokius lygius kelius per karjerus, kuriuos mes savyje ir tarp savęs tuo pat metu ir kasam, ir užverčiam? Tačiau per tuos karjerus kelių gal iš viso tiesti nereikia? Jam dabar rodos, kad, tų neįmanomų kelių nenutiesę, mes apie save ir vieni apie kitus žinom daugiau, nei žinotume, jei juos nutiesti pajėgtume. Stengdamiesi juos nutiesti, tik sugadintume viską. Ir tie karjerai nebebūtų nei tokie skaudžiai gražūs, nei tokie aidžiai bylūs, kokius jis matė.

       Vakar ar užvakar.

       Kai Anne jį ten nuvežė.

       Į apleistus ochros karjerus.

       Iš kurių žemė, oras, vanduo ir ugnis stebuklus nužiedė.

       Sahara tuos karjeruos yra. Ir krioklių ten yra. Fėjų kaminai dar yra.

       – Gražu buvo?

       – Labai gražu buvo.

       Tačiau gal išvis apie tai kalbėti nereikia?

       Gal viską sapno sodu pabaigti reikėjo?

       ...Labai norėjau, kad jums tas sodas patiktų.

       ...Norėjau, kad pamanytumėt: tik pasakose būna šitokie sodai.

       Bet sodu nepabaigiau, o pabaigt vis tiek dabar kaip nors reikia.

       Jau reikia.

       Baik taip, kaip norėtųsi jam.

       Ne kaip tau ir ne mums – jam.

       Kaip jam norėtųsi, kad mes su juo atsisveikintumėm?

       Bent dabar tau atrodo, kad su mumis atsisveikinant jam norėtųs žiūrėti pro langą, už kurio vien tamsą mato, ir savęs klaust, kas šitus namus, nesibaigiančios liūties žliaugiamus, suprojektavo. Kas jų architektas, kas juos pastatė? Jam norėtųs, kad tie nesibaigiančios liūties žliaugiami namai už lango skalautųs, kaip skalaujas vandeniniais dažais ant stiklo nupieštas paveikslas, kurį lietus plauna. Ar bluktų – kaip labai stiprios saulės šviesoj blunka žlugtas, sode ant virvės vėjuj išdžiaustytas. Dar jam norėtųs paklaust, ar visada šitaip būna: kad kai žlungame patys, atrodo, jog su mumis žlunga visas pasaulis?

       O visiškai baigiant jam dar norėtųs, kad mašina, galbūt sukdama vingį, leistųsi nuo stataus kalno. Kad jo ausyse vėl suskambtų Wong Kar-Way filmo muzika. Kad, pažvelgęs pro priekinį stiklą į kelią, jis pamatytų labai daug žiburėlių. Ir kad tie žiburėliai jam pasirodytų nelyg naktinės plaštakės, halogeninės lempos švieson skriejančios. Į lempą atsibloškiančios, krintančios.

 

       ...ir ten, tuose kraštuose, dabar jau tikriausiai tamsu. Pameni, koks aukštas nakties dangus tuose kraštuose? Labai daug žvaigždžių. Šitiek žvaigždžių Paryžiaus danguj niekad nebūna. Nė jokio kito didelio miesto.

       Toli iš didelių miestų išvažiuot reikia, kad šitiek žvaigždžių danguje pamatytum.

 

       Anne į žvaigždes pasižiūri.

       Halogeninę lempą Anne vidun įneša.

       Prie mėlyno stalo sustoja.

       Ilgais pianistės pirštais Anne ruletę paliečia.

       Paspaudžia.

       Ruletė pradeda suktis.

       Labai ilgai sukas.

       Taip pat ilgai, kaip šią popietę – kai Do ją pasuko.

       Rodėsi, jog niekada nesustos.

       Ir dabar rodosi – niekada nesustos.

       Suksis ir suksis.

       Visas šitas gražumas prieš pabaigą.

       Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.

       Kartojasi?

       Taip, jau kartojasi.

       Bet jam norisi tai pasakyti.

       Darsyk.

       Jau paskutinį.

       Leiskime jam tai pasakyti.

       Juk gerai.

       Labai gerai, kad atsisveikinant su mumis jam dar norisi kažką pasakyt.

       Kad išvis jam dar kažko norisi.

       Net po tokio ilgo ėjimo

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)