Jaroslavas Melnikas. „Metų“ archyvo nuotrauka

       Erelis, kiek išskleidęs sparnus, tupėjo medyje ir, atrodė, įdėmiai žiūrėjo į mane. Vieną akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs prieš žmogų. Jau keli mėnesiai ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą (čia, kampiniame palėpės kambaryje, prieš darbo pradžią priėminėju oro vonias). Kas per nesąmonės? Pasisuku nugara ir jaučiu, kaip jos žvilgsnis slysta nuo tarpumentės link liemens įlinkimo, sustoja ties rausvai baltais sėdmenų kupolais. 

       Pirmosiomis dienomis bandžiau ją nuvyti – mosikavau rankomis, net mėčiau akmenis (juos iš anksto atsinešiau į palėpę). Paukštė – sunki, graži, nematyto didumo (šaka po ja buvo gerokai nulinkus) – nereagavo. Jos didelės, be blakstienų akys, apšviestos prasiskverbusio pro debesis saulės spindulio, vis sublizgėdavo kažkokiu negeru žalsvu blizgesiu. Ko jai reikia? Ar dar ilgai ji čia lankysis?

       Iš pradžių tai mane erzino. Aš taip sunkiai suradau šitą namą, iš kurio atsivėrė vaizdas į uolėtus, snieguotus kalnus ir kur niekas, kaip buvau sumanęs, negalėjo man sutrukdyti būti savimi, toli nuo šurmulingo pasaulio... Ir štai ši būtybė „įlenda į peizažą“, į mano jausmus – atima iš manęs vienatvę! Drąsiai, sakyčiau, net akiplėšiškai primeta man savo egzistavimą.

       – Ei, štiš! Skrisk sau! Ko tau reikia?!

 

       Baigiantis trečiajai savaitei, ji ėmė iš tiesų mane nervinti. Dėl jos negalėjau dirbti, susikaupti. Išgirdusi mano nevilties kupiną riksmą, paukštė dar kurį laiką tupi, tarsi mąsto, bet netikėtai tas sfinksas, ta negyva iškamša, galinti valandų valandas išbūti nė nekrustelėdama, ima judėti – pursta plunksnos, skečiami sparnai didėja, išsiskleidžia: ir staiga – mano širdis tuomet nusmenga žemyn – erelis suplasnoja, atsispiria nuo šakos (girdžiu, kaip ji sutraška) – ir, retais ir didingais sparnų mostais plakdamas orą, skrenda... tiesiai į mane. Sustingstu, persmelktas kažkokio mitinio šalčio. Tai trunka ne ilgiau kaip tris sekundes, nes staiga, pusiaukelėje, ji šauna įstrižai į viršų, virš stogų – tik plakamo oro ir sparnų plasnojimo garsas, vis silpdamas, dar kurį laiką pasiekia mano ausis.

       Pagaliau stoja tyla ir vienatvė: tikra vienatvė, kurios labiausiai pasaulyje trokštu.

       Nejaugi ji supranta mane? Neapleido nuojauta, kad tik mano neviltis, tikra mano neapykanta tai paukštei privertė nutraukti beprasmišką budėjimą ir sugrįžti į savo tolimą, man nežinomą pasaulį. Tarsi ji būtų turėjusi išdidumo, savigarbos, turėjusi sielą.

       – Artūrai!

       – Ką?

       – Nusileisk!

       Leidžiuosi sraigtiniais laiptais į antrąjį aukštą, kur įrengti mūsų miegamieji ir svetainė, paskui, tais pačiais laiptais dar žemiau – į ryto saulės užlietą, sienų plytelėmis tviskančią virtuvę, kur viešpatauja ir viską valdo mano žmona.

       – Kas atsitiko?

       – Buvo atėjus madam Forestjė, tokius dalykus pasakojo apie savo marčią.

       – Ką?

       – Aną savaitę ją matė su Marku Adamovičiumi, miške. Įsivaizduoji?

       – Su kokiu Marku?

       – Nagi senojo Marčelo anūku, juk tu iš jo siurblį skolinais.

       – A, taip...  

       – O jos, Forestjė, sūnus Adomas iš proto kraustosi – kai sužinojo, geria kiauras dienas. Visas miestas jau kalba, kokia gėda.

       Bandau suvokti, ką ji šneka, ir pagaliau suprantu.

       – Ar jie turi vaikų? 

       – O kaipgi, du, berniuką ir mergaitę. Sako, Onutė kone kasdien bėgioja į mišką, susitiks ką – „aš – grybų, pažiūrėsiu, gal jau yra“. Balandį! O tas jos kuilys, Markas, taip pat geras – tarsi šiaip sau „vaikštinėja“, sako: „Štai po darbo nutariau pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti.“ Geriau jau patylėtų. Žmonės palinkčios galvas, apsimes, kad nieko neįtarė, jis ir patikės, kvailelis. Užeis į mišką, o tie iškart pas kaimynus, raportuoti.

       Staiga ji nutyla, žiūri į mane.

       – Tau neįdomu?

       – Įdomu. Tau padėti?

       – Ne, aš pati.

       Ji sudeda į trintuvę bulves.

       – Bulviniai blynai pietums – gerai?

       – Gerai.

       – Nežinau, ar užteks pinigų iki atlyginimo. Trys gimtadieniai – Korvezjė, Nadios ir Vasilijaus Nikodimovičiaus, tiesiog kažkoks siaubas. Visi vienas po kito.

       – Gal į kurį nors neikim?

       – Kad paskui įsižeistų? Nepažįsti Korvezjė? Nieko nepasakys, o paskui metus pūsis. Manys, kad mes šykštuoliai, arba branginamės.

       – Nesąmonė.

       – Nesąmonė, o pamėgink jiems paaiškinti, – ji baigia dėti bulves, uždaro dangtį ir įjungia trintuvę. – Pas Tanią negaliu neiti, ji čia vienintelė mano giminaitė. Vasilijus Nikodimovičius – pats supranti: jis pasikviečia tik tuos, kurie jam reikalingi.

       – Teks imti iš sąskaitos.

       – Teks, – atsidūsta žmona. – Vis imam, imam, paskutinį kartą dėjom prieš trejus metus.

       Nežinau, ką atsakyti.

       – Atleisk, eisiu, man reikia dirbti.

       – Taip, žinoma, eik, pakviesiu, kai blynai iškeps.

       – Gerai.

 

       Kitą rytą paukštė vėl tupėjo ant šakos. Netrukus iš viešnagės pas močiutę turėjo sugrįžti vaikai, sūnus ir dukra. Juos kiek mylėjau, tiek – nesąmoningai – niekinau, nesuprasdamas jų gyvenimo prasmės: riksmai, žaidimai, linksmybės, kurias taip dievino žmona – kam? Ir jų nesiliaujantis valgymas, po kurio sekdavo nesiliaujantis tuštinimasis ir nesiliaujantis miegojimas... Ašaros, pyktis, neviltis, taip greitai (man dienos buvo kaip valandos, o valandos – kaip minutės) pavirstantys nesąmoningu džiūgavimu, cypimu, gyvumu, šis zirzimu, reikalavimais, kaprizais... Ir vėl ašaros, ir žmonos riksmas: „Tučtuojau liaukis!“, paskui, susitaikius, garsūs pakšėjimai-bučiniai. Visa tai liejosi, tekėjo kaip kalnų srautas, visa ta „emocijų“, „būsenų“, „nuotaikų“ gausybė – aš pavargau.

       Paukštė tupėjo ir žiūrėjo į mane nuogą. Ar galima jausti gėdą prieš būtybę, kuri nėra žmogus? Mūsų katė neretai užlipdavo į mano palėpę peliauti – jos akivaizdoje nejausdavau jokio nepatogumo. Bet ji ir nežiūrėdavo į mane! Ji galbūt ir mesdavo žvilgsnį, bet jai buvo absoliučiai nesvarbu, iš kokių kūno dalių susidedu. Katė gyveno savo gyvenimą, kuriame buvau tik maisto (kartais vaišindavau ją pusryčių liekanomis) arba baimės (vydavau ją, kai imdavo per daug triukšmingai šėlti) šaltinis.

       Galbūt aš krausčiausi iš proto, bet manęs nepaleido jausmas, kad erelis atskrenda dėl manęs. Protas šaipėsi iš to jausmo, tikino, kad yra dešimtys priežasčių, dėl kurių paukštė čia atskrenda (iš savo aukštumų ji mato ne tik mano namą ir mano sodą), bet dėl to jausmas neišnyko. Maža to, kažkodėl buvau įsitikinęs, kad ten, ant šakos, didingai tupėjo ne erelis, bet erelė. Vien nuo minties, kad tai „jis“, o ne „ji“– mane apimdavo pyktis: norėdavau nueiti pas kaimyną, paprašyti šautuvo, sugrįžti, prisitaikyti ir nudėti tą akiplėšą. Galėjau, patirdamas kažkokią saldžią beprotybę, „pakęsti“ tik „ją“: tai (kad man – juokinga net pagalvoti – tokia svarbi paukščio lytis!) supratau tik po daugelio mėnesių. Ir būtent tuomet aš suvokiau, kad nejučiomis visa mano „kantrybė“ ir visos mano „nervų krizės“ (kai nebesitvardydamas rėkiau ant jos, mėčiau į ją akmenis), ir mano džiaugsmas (taip, džiaugsmas!), kai artindavosi prie manęs (arčiau, arčiau – dar dešimt, dar penki metrai) – pasidarė pernelyg asmeniški, priminė – neįtikėtina! – santykių su žmogumi istoriją. Aš nepastebimai pripratau prie paukštės – kaip priprantama prie vieno ir to paties pro langą matomo peizažo, su kuriuo susiliejama visiems laikams.

 

       Tai nutiko ne taip seniai: nuogas padariau mankštą, išgėriau kavos – paukštės vis nebuvo. Stovėjau prie lango, žvalgiausi į tolimas snieguotas viršūnes, šiurpdamas nuo šalto ryto vėjo – paukštės vis nebuvo. Aš taip pralaukiau – nedirbdamas – dvi valandas. Jos nebuvo.   

       Tą dieną pirmąkart apšaukiau žmoną, dėl smulkmenų.   

       Naktį regėjau keistą sapną: tarsi aš – Prometėjas, grandinėmis prirakintas prie uolos. Keisčiausia, kad dėl to nesikankinu, man kažkodėl džiugu, jog esu prikaustytas. Esu kupinas jėgų, jaunas, man malonu jausti šaltą grandinių jėgą ant riešų ir ant čiurnų. Mano jaunas, kupinas jėgų kūnas įtempia raumenis, saldžiai išsilenkdamas, kiek leidžia grandinės. Nekyla nė menkiausias noras išlaisvinti – tarsi būčiau gimęs prikaustytas ir tai būtų mano prigimtinė būsena. Grandinės, varžančios mano laisvę – tai aš pats. Jei jas kas nuimtų – nežinočiau, kur dėti rankų, kojų: nuo minčių, kur eiti, ką „daryti“, mane apimtų siaubas. Prikaustytas nieko neturėjau „daryti“: tiesiog buvau (tai man atrodė svarbiau).    

       Lietūs ir saulė, vėjai ir žaibai manęs negąsdina: mane viskas džiugina. Šaltis, badas, mirtis man kelia euforiją. Kartkartėmis išsilenkdamas, kažką šūkaudamas, šlapinuosi ilga auksine srove į kelių kilometrų gylio prarają, atsivėrusią prieš mane. Rankos ir kojos veržiasi iš grandinių, bet aš nenoriu išsilaisvinti: noriu tik retkarčiais, iš visų jėgų įtempdamas raumenis, bandyti išsilaisvinti. O tam reikalingos grandinės. Laisvė – tai siaubas.

       Taip bėga mėnesiai, metai – aš laimingas. Bet aš kažko laukiu. Laukiu dar didesnės laimės, jos viršūnės. Visą laiką esu kupinas laukimo.   

       Pagaliau ateina ta diena, tas rytas: nubudęs (visą naktį miegu prirakintas prie uolos) matau paukštę, iš pradžių ji maža – tik taškas. Bet šis didėja, ir aš imu įžiūrėti sparnų mostus. Sparnai vis didėja ir didėja, laipsniškai užgoždami mano regimą panoramą, galiausiai ir visą horizontą, visą pasaulį. Štai jie per du metrus nuo manęs – paukštė didžiulė. Pajuntu ir baimę, ir džiaugsmą: ko ji nori? Aš beginklis prieš ją – ir tai mane džiugina. Jei turėčiau laisvas rankas – galbūt ją užmuščiau.    

       Štai jos nagai stipriai įsikabina man į šlaunis, arčiau kelių: kojoms iškart pasidaro šilta. Tai kraujas sunkiasi iš gilių, nagais išplėštų žaizdų. Norėdama išsilaikyti, ji man įsikabino iki kaulų. Bet kodėl nejaučiu skausmo? Kodėl toks saldus kraujo kvapas – kodėl tų nagų geidžia mano kūnas? Ar ji les mano kepenis?

       Staiga pajuntu pirmuosius snapo kepštelėjimus – viena po kitos kūnu nusirita bangos. Palenkiu galvą ir – iš viršaus – matau, kaip paukštė lesą mano gėdą: pagriebia ir atplėšia kaskart po didelį mėsos kąsnį. Nuo pirmo jos prisilietimo staiga padidėjusią ir pritvinkusią šaknį, ji, iš visų jėgų įsiręžusi, nuplėšia antru bandymu. Kraujo fontanas, ištryškęs iš tos vietos, manęs negąsdina. Alpstu nuo euforijos: išriečiu, kiek galiu, kūną, kai jos galingas snapas vieną po kito traiško pilnus sėklos rezervuarus. Ir tuojau paties didžiausio malonumo banga užlieja mane. Matau, kaip paukštė, springdama krauju, geria mano syvus. Jos snapas, jos akys, jos galva ir kaklas – aptaškytos mano sėkla ir krauju.

 

       – Nubusk! Girdi! Kas tau?    

       Atmerkiu akis ir matau Rutą, savo žmoną, purtančią mane iš visų jėgų.    

       – Tu taip dejuoji, kad neįmanoma miegoti.     

       Ji pasisuka į mane nuoga sėdyne (kartais ji miega trumpais naktinukais). Du jos kupolai, didžiuliai, taisyklingos formos – sukelia geismą, bet kartu ir šleikštulį (įsivaizduoju slidžias ir rūgščiai kvepiančias jos įsčių gelmes). Jei užvirsiu ant jos ir imsiu bučiuoti – ji, nepatenkinta, neišsimiegojusi, karšta, nusileis. Bet pasišlykštėjimas nugali: nežadinsiu jos.   

       Užmiegu, įsitempęs, nepajėgdamas nuslopinti maudulio kūne.

 

       Visą kitą dieną laukiau prie lango, paskui dar dieną ir dar. Paukštės nebuvo – pirmąkart per daugelį mėnesių. Keletą kartų išsirengiau, puoselėdamas neaiškią – ir beprotišką – viltį, kad ją pritrauks mano nuogas kūnas: galbūt ne taip, kaip pritrauktų moterį (Viešpatie, kokius dalykus kalbu!), tiesiog norėjau, kad mano baltas kūnas pusiau tamsiame kabinete būtų gerai matomas. Galbūt ją tiesiog traukia tas ryškus prietemoje judantis, ne sugeriantis, o atspindintis saulės spindulius objektas, kuriuo esu aš?... Valandų valandas lūkuriuodavau prie lango, apimtas nepaaiškinamo ir dar labiau mane erzinusio, nes supratau jo absurdiškumą, – nerimo. Galų gale, kokia čia problema? Kam ji man reikalinga, ta paukštė? Ta višta – taip, višta, višta!

       Staiga sustodavau, priblokštas: ar tik jau visai neišsikrausčiau iš proto? Įtūžęs kumščiu trankiau palangę, neapkęsdamas, kaip galima neapkęsti tik žmogiškos būtybės. Juk aš norėjau ją pažeminti! Taip, lygiai taip pat, kaip jaunystėje, kai staiga meilę pakeitė neapykanta ir aš paskutiniais žodžiais keikiau merginą, neatėjusią į pasimatymą. Kai mylėdavau, gebėjau žvelgti į moterį dvigubu žvilgsniu, suvokdamas, kai to reikėjo mano įžeistam jausmui, koks jos intelekto lygis.

 

       Ji atskrido ketvirtąją dieną. Sėdėjau įsigilinęs į darbą ir staiga supratau, kad ji čia, žiūri į nuogą nugarą. Ūmai atsisukau – ji tupėjo ant šakos didinga, tarsi niekada nebūtų kitur buvusi: sparnai kiek papūsti į šonus. Iš mano akių savaime pasipylė ašaros.   

       Atsistojau, nuogas priėjau prie lango, širdis stipriai daužėsi: ji sugrįžo! Ji čia niekuo dėta, tai buvo susiję su manimi: ji man buvo reikalinga. Per tuos mėnesius nepastebimai pripratau jaustis jos stebimas, būti ne vienas – ji vien tuo, kad yra, žadino man jausmus, kurių savaime nebūčiau patyręs.  

       Kuo ilgiau stovėjau prie lango, nuogas prieš ją, tuo labiau (nesąmonė!) jaučiau jos žvilgsnį, nukreiptą į save. Nė trupučio neabejojau, kad ji atskrido dėl manęs, pas mane. Ištiesiau į jos pusę rankas – ji pajudėjo! Galbūt tai buvo atsitiktinumas, nežinau: tačiau būtent tą akimirką ji sujudėjo, plačiai mostelėjo sparnais. Kaip aš ją pasieksiu? Nebent galėjau ją nušauti – bet negyva ji man nereikalinga.   

       Taip aš stovėjau pusvalandį, gal valandą – jausdamas ją kaip save, patirdamas nesuprantamą įtampą visame kūne. Staiga supratau, ką ta įtampa reiškia: buvau susijaudinęs, jaučiausi – prieš ją – vyru. Atsitiktinai pasilenkęs, nustebęs aptikau, kad mano vyriškas ginklas – visiškai pasirengęs.

       – Artūrai!   

       Krūptelėjau, iš pradžių nesupratau, kas šaukia: nejau dar kažkur egzistuoja pasaulis?   

       – Nulipk, tau paštas!   

       – Einu.   

       Greitai apsirengiau ir pasileidau laiptais žemyn.

       Paštas atsiuntė iškarpas iš laikraščių ir žurnalų, kuriuose buvo paminėtas mano vardas. Speciali agentūra už nedidelį mokestį atsiųsdavo man iškarpų kartą per mėnesį. Kam man to reikėjo – negalėjau suprasti. Man buvo (taip maniau) visiškai nusispjauti, ką apie mane galvoja visuomenė. Juolab kad žinojau, jog „visuomenė“ neegzistuoja: yra kažkokie laikraštėliai, žurnaliukai, ir į kai kurių iš jų akiratį patenka mano persona: kartu su gera šimtine kitų „žinomų“, o kartais ir visiškai „nežinomų“ asmenybių. Ir viskas. Mano vadinamasis „egzistavimas visuomenėje“ buvo visiška fikcija: daugelis to nesuprato, įsikibdavo į tą „egzistavimą“ kaip į kažką tikrą. Buvo pasinaudota paprastu triuku – kiekvienas laikraštėlis pūtėsi, laikė save kone visatos centru ir Aukščiausiuoju teisėju. Ir ant to kabliuko užkibdavo daugelis: bet tik ne aš.

       Ir vis dėlto – aš kažkodėl skaitinėdavau tą šlamštą!

       Štai ir dabar pirmajame straipsnyje buvo kalbama apie mano – „intelektualų“ – kartą: pabaigoje, išsamiai charakterizavus dešimtis profesoriaujančių vidutinybių, kurie visais galimais būdais darė „karjerą“ ir „statusą“, buvo paminėta mano pavardė: vienoje pastraipoje dviem sakiniais buvo apibendrintos mano „mintys“. Taip sakant, dešimt „svarbiausių“ ir visa kita, tokia kaip ir aš, „smulkmė“. Tokia buvo mano vieta „intelektualų“ kartoje – o buvo dar kitos kartos! Buvo dar ir kitų profesijų dešimtukai, kuriuose „mūsų srities“ lyderiai visiškai nieko nereiškė. Ir, dovanokit, buvo dar kitos visuomenės, kitose šalyse, kurios turėjo savo hierarchijas visose srityse ir kurioms visą mūsų visuomenę galbūt reprezentavo vien tik prezidento vardas ir šalies pavadinimas.

 

       – Ko juokiesi? – paklausė žmona, išgirdusi mano leidžiamus garsus.

       – Nes juokinga.

       Įmečiau straipsnį į šiukšlinę ir ėmiausi kito. Nedidelėje laikraščio iškarpoje – tai buvo aštuntas (veikiausiai paskutinysis) puslapis – rašė, kad aš – kažkoks „mąstytojas diletantas“, rimtai susirgęs, pasitraukiau į nuošalų miestuką, kur mane slaugo žmona ir medicinos sesuo, ir kad aš, jau susenęs, laipioju po medžius, gąsdindamas vietinius gyventojus. Straipsnelio pavadinimas: „Filosofas, nusprendęs, kad jis – beždžionė“. Pirma, aš „pasitraukiau“ visai ne dėl sveikatos (ir manęs niekas „neslaugė“); antra, dar nebuvau senas, o veikiau – pusamžis. Ir nelaikiau savęs „diletantu“. Teisinga buvo tik tai, kad aš išties kabarojausi lynais, laipiojau į medžius ir uolas. Įsivaizdavau jauną vaikinuką to nusususio laikraštėlio redakcijoje (esu joje buvęs), kuri glaudėsi dviejuose ankštuose purvino pusrūsio kambarėliuose: ir štai tam vaikinukui trūks plyš reikėjo prirašyti aštuntą puslapį visokių įvairenybių... Man pasidarė lengviau, kai konkrečiai įsivaizdavau, kaip visa tai daroma: o dar sako – „vieta visuomenėje“, „visuomenės nuomonė“ ir t. t.

       Trečio straipsniuko, kuriame buvo kalbama apie kažkokį mano „urvinį pesimizmą“, o man buvo priešinamas kažkoks neseniai iškeptas „Veritas“ premijos laureatas, jo „šviesus protas ir optimistinis žvilgsnis į pasaulį“, nesiėmiau skaityti.

       Buvo laikas, kai kentėjau dėl „visuomeninės nebūties“ – aš „visuomenei“ neegzistavau. Bet nuo to laiko, kai po kelerių „aktyvumo“ metų pradėjau jai „egzistuoti“, – supratau, kad ieškodamas aukso, įmyniau į mėšlą. Nes „visuomenė“ buvo tie debiliški laikraštėliai, tokie pat debiliški, tik „snobiškai“ žurnaliūkščiai – jau nekalbant apie „telefilosofus“, kuriuos, skirtingai nei mane, pažinojo „visa šalis“, nes jie intelektualiose humoro laidose tiesiogine prasme šokinėdavo į „trumpikes“: užduotis buvo pataikyti abiem kojom į abi skyles (tuo metu visa jaunimo auditorija ir visa šalis juokdavosi).

       – Vėl? – paklausė žmona.

       – Kas vėl?

       Nemėgdavau, kai ji lįsdavo man į sielą.

       – Dėl ko visa tai skaitai?

       – Turbūt, – pasakiau, nuslopindamas susierzinimą ir pagalvojęs, – dėl to, dėl ko žmonės negali nuleisti akių nuo idioto veido.

       – Tu šiandien kažkoks piktas, – pasakė ji ir sugrįžo prie puodų.

       – Atleisk, tiesiog bloga nuotaika. Padėti tau?

       – Ne, pasikalbėk, jei gali, su Bernardu. Dėl tų dalykų.

 

       Bernardas, mano sūnus, netrukus turėjo vykti į vasaros stovyklą, pirmąkart gyvenime, ir man jam reikėjo paaiškinti, ką jis, būdamas trylikos, privalėjo, o ko neprivalėjo daryti su mergaitėmis vakarais ir naktimis.

       Bernardas savo kambary šokinėjo, kilnodamas svarmenis: jo tikslas buvo tapti stipriu. Kai užėjau, jis išsigando, tarsi būtų manęs bijojęs. Visada svajojau turėti sūnų – buvau tikras, kad perduosiu jam savo patirtį, savo sielą, tapsiu juo. Ne, Bernardas buvo labai mažai į mane panašus: jis svajojo būti verslininku, „milijonieriumi“, raumenų kalnu kaip Švarcnegeris, ištisas valandas lakstydavo mopedu su tokiais pat kaip ir jis nutrūktgalviais, segėjo auskarą ausyje ir klausėsi repo.

       Mane jis išklausė atidžiai ir apsimestinai mandagiai pasakė: „gerai, supratau“ – ir man nieko kito neliko, kaip išeiti: buvau tikras, kad jis viską darys savaip.

       – Eini dirbti?

       Man pasirodė, Ruta, žmona, kiek palinko į mano pusę, tarsi būtų norėjusi man kažką pasakyti – kažką iš praeities, kai ji buvo kitokia.

       – Taip.

       Nenusakomas jausmas, kažkoks gailestis – jai, staiga (galbūt) pasijutusiai vieniša – sukirbėjo mano širdy. Bet tuojau pat užgeso. Man neužteko jausmo prieiti, apkabinti: nežinau, kas dėjosi mano sieloj pastaraisiais metais. O prisiversti ką nors daryti – nenorėjau.

 

       Paukštė tą dieną nebeatskrido. Bet ji pasirodė kitą rytą – ir dar kitą. Netrukus supratau; jeigu paukštė nebeatskristų, mano gyvenimas palėpėje nebetektų prasmės. Kaip negalėjau dirbti – ir jaustis savimi – žmonos akivaizdoje, taip dabar negalėjau dirbti, kai nejusdavau paukštės žvilgsnio.

 

       Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo. Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių diagnozavo gripą, paskui – plaučių uždegimą. Maniau, neišgyvensiu (mane net buvo išvežę savaitei į ligoninę).

       Tik po dviejų mėnesių pasveikęs galėjau užlipti į palėpę. Vis galvojau apie paukštę: ar ji atskrenda? Pats nepajėgiau pakilti iš lovos, o kieno nors prašyti, kad pasižiūrėtų, išduoti savo paslaptį – negalėjau.

 

       Kai užlipau – pamenu, iš pradžių nustebau, koks karštis tvyro palėpėje: gegužės saulė įkaitino čerpes taip, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Aš tuoj nusirengiau, nuogas priėjau prie lango ir jį atidariau. Vėjo nebuvo: lauke irgi buvo karšta.

       Paukštė: ji tupėjo ant šakos kaip sfinksas. Keista, bet ji nereagavo į mano pasirodymą. Aš jai neegzistuoju? Nusišypsojau: na žinoma. Ta laukinė fantazija ir laukiniai jausmai sumaišė man protą. Varna, paprasčiausia varna.

       Neėmiau jai pozuoti, kaip anksčiau, o apsisukau, nuėjau į kambario gilumą, prie knygų spintos.

       Ūmai sparnų plazdėjimas ir kažkoks dar man negirdėtas riksmas – slopinamas, veriantis, gilus – privertė man atsisukti. Aš nustėrau. Erelė tupėjo ant palangės – tokia didelė, kokios nebuvau matęs nė zoologijos sode: užskėsdama išskleistais sparnais visą langą.

       Pirmiausia labai išsigandau – buvau visiškai nuogas, bejėgis prieš jos plėšrų snapą ir aštrius nagus. Jei būtų panorėjusi – ji per kelias akimirkas būtų sudraskiusi mane į gabalus.

       Bet ne, ji nesirengė pulti: žaižaruodama tamsiomis akimis, įdėmiai žvelgė į mane.

       Žengiau – pats savęs nesuprasdamas – link jos. Dar žingsnį.

       Ji nenuskrido! Vis dėlto aš buvau žmogus, o ji – paukštė, nors ir plėšri: ji turėjo manęs bijoti.

       Kai priėjau visai arti – ji vėl keistai suriko, ištempdama kaklą ir pakeldama snapą. Jos sparnai išsiskėtė dar plačiau – ir aš pamačiau jos stiprų, padengtą pūkais kūną: jis tankiai kvėpavo.

 

       Paskui nutiko kažkas neįtikėtino: plačiai suplasnojusi, ji apglėbė mane sparnais – aš prigludau prie tų šiltų pūkų – krūtine pajutau jos krūtinkaulį. Ji ir vėl suriko. Mano akis užtvindė ašaros.

       Mes taip stovėjome amžinybę: ji ant palangės, aš ant grindų. Krūtinė į krūtinę.

       Pamenu, kadaise mačiau graviūrą, seną, frivolišką, vieną iš tų, kuriomis laisvi dailininkai linksmino liaudį: jaunas kaimietis laiko rankose visa gerkle kudakuojančią vištą. Ji užpakaliu jam prispausta prie pilvo apačios. Tai buvo humoristinis gyvenimo vaizdelis. Vieno negalėjau suprasti: kaip vaikinui tai pavyksta, jei jau kalbama apie tokį jo gabaritų neatitinkantį padarą kaip višta. Juk žmogaus niekaip su gaidžiu nepalyginsi. Ir čia, pamenu, nusistebėjau dėl savo naivumo, prisiminiau, kokio dydžio kiaušinius deda paukštis...

 

       Ne, tąkart viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti (nes tokie dalykai nenutinka patys savaime). Nei man, nei jai nieko daugiau nereikėjo, tik tų minučių (ar valandų), kai stovėjome kvėpuodami suglaustomis krūtinėmis (jos sparnai šildė man nugarą): paukštė ir aš. Buvau toks priblokštas, kad jaučiausi visiškai paralyžiuotas, patekęs jos valion – ir ji tai jautė. Ji pirmoji sujudėjo, mostelėjo sparnais, suriko ir, kiek atsitraukusi atgal, ėmė kristi nugara žemyn – bet, žinoma, nenukrito, tuoj keliais sparnų mostais iš pažemės pakilo, šmėkštelėjo įstrižai pro mane ir dingo kažkur už stogo keteros.

       Po minutės regėjau ją toli, aukštai danguje, beveik padebesiuose, galingai plasnojančią, tolstančią spindinčių saulėje kalnų viršūnių link.

       Tą pačią dieną, į pavakarę, mūsų aštuonmetė dukra Veronika ištepliojo mėlynių uogiene savo naujutėlaitę, ką tik nupirktą, velniškai brangią sniego baltumo suknelę, kurią jai padovanojome po kelis mėnesius trukusių prašymų. Kaip jai tai pavyko – protu nesuvokiama. Tai buvo nepaprastas vaikas: jai viskas krito iš rankų – per metus ji sudaužydavo dešimtis puodelių, lėkščių, apliedavo kompotais, sultimis, padažais po kelias staltieses, o kiek naujų drabužių sutepdavo ir suplėšydavo – nė nesuskaičiuosi.

       – Aš tave pritrenksiu! Pritrenksiu! – apimta isterijos, rėkė ne savo balsu žmona (mes tą suknelę pirkome už paskutines santaupas).

       Duktė, išsitepliojusi tamsia uogiene, lėtai tekančia baltu šilku, bliovė kaip veršis – iš apmaudo ir siaubo. Kai tik žmona riktelėdavo, ji suspiegdavo: jos rankytės drebėdavo, grimasos iškreiptas veidukas pasidarydavo tamsiai raudonas.

       – Pažiūrėk! Pažiūrėk, ką ta kiaulė pridirbo! – pamačiusi mane, ėmė rėkti žmona. – Viskas! Mėlynių dėmių neišskalbsi! Gali išmesti ją į šiukšlyną, girdi?! – ji vėl pasisuko į spiegiančią dukrą. – Į šiukšlyną tavo suknelę, į šiukšlyną!

       Duktė dar garsiau suspigo.

       Kaip kulka išlėkiau iš namų, nieko nepasakęs. Neatpažinau žmonos. Kai susipažinau su ja prieš dvidešimt metų – ji buvo kitas žmogus: visada rami, susitelkusi, kažkokia „tolima“. Ji rašė eiles, vaikščiojo į simfoninius koncertus, daug skaitė... Gerai atsimenu, pamilau ją kažkokią „nežemišką“. Man patiko, kad ji nemoka skaičiuoti pinigų: paskutinius gali išleisti bilietui į operos teatrą.

       Bjauriai rėkianti, išverstomis akimis, susitaršiusi ir sustorėjusi moteris, kurią ką tik mačiau, – buvo kitas žmogus. Seniai kitas žmogus. Viskas, absoliučiai viskas, kuo ji žavėjo mane prieš dvidešimt metų, kažkur dingo. Smulkmeniškas gyvenimas, jo menkystė ir bjaurumas sugraužė ją: tai, kuo ji dabar gyveno, buvo siaubinga. Prieš kelias dienas kažkokioje parduotuvėje ji pametė smulkią kupiūrą ir aplakstė visą kvartalą, klausinėdama pardavėjų, ar niekas nerado tos kupiūros. Sutinku, už ją buvo galima nusipirkti maisto trims dienoms: bet juk mes, gyvendami kukliai, nemirėme iš bado.

       Kai po pusvalandžio grįžau – namie viešpatavo tyla. Pasisodinusi ant kelių dar tebekūkčiojančią dukterį, žmona kas dešimt sekundžių garsiai pakšteldavo jai į kaktą. Vienas dukters skruostas buvo įtartinai raudonesnis už kitą. Pasveikinau save, kad nesikišau į jų isteriją.

 

       – Artūrai... – sušnabždėjo žmona kažkokiu kaltu, keliančiu man gailestį (bet kodėl aš turėjau jos gailėtis?) balsu, kai ėjau pro šalį. – Aš... aš rėkiau, kaip beprotė.

       – Nieko, – atsakiau aš.

       Žodis buvo netinkamas, kvailas, bet aš dievaži vis mažiau žinojau, ką sakyti ir kaip su ja elgtis.

       Kai lipau į viršų, atrodė, kad ji žiūri man į nugarą.

       Tačiau netrukus supratau, kad apsirikau: pakšt, pakšt, pakšt... Ji be perstojo pakšnojo dukters galvą. Tarsi lesė, kaip višta.

 

       Žiaurumas, įsišaknijęs mano širdyje, kilo ne iš manęs. Kaip aš galėjau niekinti savo vaikus, žmoną – juk maniau, kad myliu juos. Kaip galėjau niekinti kitus žmones, pasaulį? Man to reikėjo. Be šito – nebūčiau buvęs pačiu savimi, nebūčiau galėjęs išsigelbėti. Ir į klausimą: „O jeigu tave kas nors niekintų?“, aš atsakydavau: o, kada pagaliau taip bus!

       Skaičiau tas iškarpas iš laikraščių, kad pasijusčiau apspjaudytas, sutriuškintas. Aš tai supratau.

 

       Kitą rytą kilo audra. Kai užlipau į viršų, vis dar buvo tamsu – blykčiojo žaibai. Medis ant kalvos, kuriame tupėdavo paukštė, pasislėpė migloje.

       Buvo šalta ir aš nenusirengiau. Dirbau užsidaręs langus, įsijungęs stalinę lempą.

       Mintys plaukė kažkaip padrikai, kaip debesis, panašus į tą, kuris skriejo virš kalnų. Gaudžiau minčių nuotrupas, bandžiau jas jungti ir – kartais – man pavykdavo: ateidavo praregėjimas, kuris mane paveikdavo kaip žaibo iškrova. Paskui vėl viskas nugrimzdavo į tamsą.

       Nepastebėjau, kaip baigėsi lietus, ir pirmieji saulės spinduliai apšvietė netoliese stūksančius kalnus.

       Paukštė – ji kaip visada tupėjo ant tos pačios šakos. Vargšelė, negi ji taip pratupėjo visą audrą?

       Atsistojau iš už stalo, nusimečiau drabužius – kaip niekuomet mano protas buvo aiškus ir aštrus: žinojau, ką darau.

       Atidariau langą.

       Tą pačią akimirką paukštė suplasnojo sparnais – ir, greitai sklęsdama, trim ar keturiais mostais įveikė mus skyrusią erdvę. Atsitraukiau žingsnį atgal, leidau jai nutūpti ant palangės.

       Šįkart manęs niekas nestebino: visa buvo neįtikėtina ir kartu aišku, akivaizdu – kaip sapne. Negalėjo taip būti, kad ji, dvejus metus skraidžiusi į mane pažiūrėti, nusileisdavusi iš savo pasaulio dėl manęs – kad ji nesureaguotų į mano atidaromą langą, į mano nebylų šauksmą.

       Dabar ji tupėjo kaip vakar, už pusės metro nuo manęs – graži, atstačiusi krūtinę. Jos veriantis skvarbus žvilgsnis derėjo prie plėšraus ir godaus snapo.

       Ji laukė.

       Žengiau žingsnį į priekį – nuogas, kiek pašiurpęs (vėjas, pūtęs pro langą iš už jos sparnų, buvo šaltas), kiekviena savo ląstele jautrus kaip membrana. Riksmas, išsiveržęs iš jos krūtinės, privertė mane pirmąkart krūptelėti. Galingų sparnų mostelėjimas – ir štai aš jų prieglobstyje, sušildytas jos pūkų. Jaučiu šilumą, sklindančią nuo jos didelio kūno – ir širdį, tuksinčią beveik šalia mano širdies: spaudžiu rankomis už apačios – negrabiai – ją prie savęs.

       Pasikartoja tai, kas buvo vakar: ta akimirka, sustingusi amžinybėje. Ji ir aš. Staiga vėl krūpteliu: kažkas kutena man kaklą. Jos galva – ištiesusi kaklą, ją man padėjo ant peties.

       Bet šįkart yra dar kažkas. Pajuntu savyje keistą jausmą, keistą nesuprantamą troškimą, kurio prasmė man pasidaro aiški tik tuomet, kai, palenkęs galvą, kiek atšliedamas, žiūriu sau po kojomis. Matau savo šaknį, stirksančią tiesiai į viršų, jau pulsuojančią: tai nuo jos visu kūnu sklinda malonios bangos.

       Ji tupi žemai, ant palangės – aš kiek tūpteliu ir glausdamasis prie jos jaučiu, kaip smengu į šiltus pūkus, kurie man kutena pačią jautriausią vietą. Staiga vėl – prie pat ausies – paukštė rikteli: jos sparnai, atrodo, stipriau suspaudžia mano liesą – jau sušildytą – kūną. Ištiesiu kelius ir apmirštu, sukrėstas: pūkai dingsta, ir mano šaknis staiga nusmenga į artimą, drėgną bedugnę. Vėl riksmas. Dabar pajuntu, šaknimi, karštį – jos paukštiško kūno karštį. Neapsirikau: tai ne erelis. Tai negalėjo būti erelis. Paukštė rėkia.

 

       Tąkart ji nuskrido iškart po to, kai aš – išbuvęs joje amžinybę – atsargiai ištraukiau savo maudžiantį ragą. Ne todėl, kad būčiau bijojęs pabaigos (ji buvo visai arti, bereikėjo keleto judesių) – tiesiog kažkoks jausmas pakuždėjo susilaikyti, šįkart. Susilaikyti, kaip mes susilaikydavome tuos dvejus metus: kad nieko nesugadintume.

       Stovėdamas veidu į kalnus, mačiau ją padebesiuose, su kiekvienu sparnų mostu tolstančią aukštyje, į kurį man nelemta pakilti.

 

       Pamenu, tą pačią savaitę, regis, šeštadienį, buvome pakviesti vakarienės pas merą. Ėjau tenai prieš savo valią, mygiamas žmonos, kuri manė, jog ignoruoti tokio lygio pakvietimą būtų iššūkis.

       – Tu neįsivaizduoji, kaip tai čia vertinama, – džiovindamasi plaukus, kalbėjo ji. – Iš tiesų mus kviečia į žmonių ratą, į kurį sunku patekti.

       – Ar mums to reikia? – paklausiau aš.

       – Man reikia, – pasakė ji tvirtai: ir aš dar kartą pajutau, kokia ji man svetima. – Ir taip visi čia į mus įtariai žiūri.

       – Tikrai? – apsimečiau nustebęs, nors ir supratau, ką ji turėjo galvoje. – Kodėl gi?

       – Manai, žmonės neskaito visų tų bjaurių laikraštėlių? – pasakė ji susierzinusi. – Mes čia neseniai gyvename, jie nesupranta, kas mes.

       – Kam jiems to reikia? – kartais man patikdavo, pats nežinau kodėl, dėtis naiviam: galbūt todėl, kad iš jos lūpų išgirsčiau tai, ką pats slapta galvojau.

       – Nes jie yra žmonės, jie negali kitaip.

       – Man asmeniškai nusispjaut, ką apie juos rašo.

       – Štai ir bėda, – pratęsė mano mintį žmona, – kad apie juos niekas nerašo. Tu čia vienintelis toks. Turėtum tą suprasti.

       Ji kartais sau leisdavo va taip, be jokios logikos, su manimi kalbėti (kas mane siutino). Kartais jai užeidavo, kaip aš sakydavau, „jos kaprizo“ minutės (arba valandos): ir tuomet ji galėdavo visiškai išsilaisvinti nuo jausmų man, susitelkti ties savimi pačia – ir taip atimti iš manęs jėgą ir privalumus, kuriuos buvau įgijęs todėl, kad ji mane mylėjo.

       – Turėjau omenyje, – pasakiau, – apskritai jų gyvenimą. Manęs nedomina, kas jie tokie, supranti?

       Pagalvojusi, ji tarė (akys primerktos, iškvepia orą man į veidą):

       – Tu tiesiog kitos padermės.

       Ir tai buvo tiesa. Kai atsiverdavo ši tiesa, pasidarydavo daug aiškiau, kodėl mano santykiai su kitais tokie sudėtingi. Antraip man būtų reikėję ilgai aiškinti, kodėl aš nemėgstu („kaipgi taip gali būti, kad nemėgstate!“) to, ką mėgo visi.

 

       Vakarienės, kaip ir tikėjausi, susirinko visas miesto elitas: gimnazijos direktorius, mero pavaduotojas, vietinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, kažkoks muzikos mokyklos dėstytojas – kompozitorius, „mūsų miesto himno autorius“, kaip man jį pristatė, kitos „įžymybės“. Visi su žmonomis. Aš, kiek supratau, buvau šioje visuomenėje „įdomus tipas“: pirma, „iš sostinės“, antra, „žinomas“ (taip jie galvojo: nes apie nė vieną jų nerašė šalies laikraščiai). Mano konkurentas kūrybos srityje buvo kažkoks „rašytojas“, jis leido knygas vietinėje leidykloje – bet ir jis neturėjo „sostinės šlovės“, kuri mane gaubė.

       Iš pradžių kalbėjo apie vyną – garsią jo rūšį. Čia mero pavaduotojas susiginčijo su gimnazijos direktoriumi, įrodinėdamas, kad vynas laikomas statinėse ne penkių, bet dešimties laipsnių temperatūroje. O pavaduotojas tvirtino, kad dešimties laipsnių temperatūroje vynas laikomas ne statinėse, bet jau išpilstytas į butelius ir hermetiškai uždarytas. Jis rėmėsi savo senelio patirtimi. „Miesto himno“ autorius palaikė mero pavaduotoją, vyriausiasis ligoninės gydytojas mėgino ginčininkus sutaikyti, sakydamas, jog egzistuoja įvairios garsių vynų rūšys.

       Paskui mero žmona mitriai nukreipė pokalbį į patiekalą, kurį ji patiekė: ir čia buvo pradėta kalbėti apie jo paruošimo būdą – tuomet su didžiausiu susidomėjimu prašneko moterys, taip pat ir mano žmona (išsidažiusi kaip lėlė, kvailai išdidi – smakras pakeltas, krūtinė atkišta, vis pratrūkstanti idiotišku juoku – ji buvo tokia nenatūrali, jog net nusisukau, kad nematyčiau).

       Baigiantis vakarienei, pokalbis perėjo prie „kultūros“ ir čia visi kreipėsi į mane, man adresuodami kažkokias mintinai išmoktas sentencijas „apie Kantą“, „Kierkegorą“, kurias jie specialiai išsirinko iš kažkokių populiarių straipsnių ir laidų. Juk negalima visą laiką kalbėtis apie maistą. „Kantas nutiesė kelią Kierkegorui“, – pasakė „miesto himno autorius“. O vyriausiojo gydytojo žmona, trumpai pakirptais plaukais storulė su akutėmis-sagutėmis ir nepadoria iškirpte, po ilgo pasirengimo (tai mačiau) manęs paklausė: „O kaip jūs žiūrite į Heidegerį“? Išvestas iš kantrybės, atsakiau: „Į Heidegerį žiūriu labai gerai.“

       Kai ėjome namo, žmona staiga prisiglaudė prie manęs, visą kelią tylėjusio, skersgatvyje. „Ar labai gailiesi, kad ėjai?“ – „Nieko aš nesigailiu“, – sausai atsakiau (nežinau, kodėl jos neapkabinau). „Vis dėlto – bendravimas“, – pasakė žmona. „Taip, bendravimas“, – atsakiau.

       Dieve, kaip man sunku pakęsti patį save.

 

       Tą naktį žmona glaudėsi prie manęs, inkšdama, veltui spausdama su kažkokia neviltimi mano minkštą apgailėtiną puokštę: šaknis nestovėjo, siela buvo tarsi suakmenėjus. „Kas tau?“ – sušnibždėjo ji, tebelaikydama saujoje mano gėdą (aš nieko nejaučiau). „Nieko“, – atsakiau aš.

       Netrukus ji, pavargusi, slopindama susierzinimą, užsnūdo.

       Sujudėjau ir išslydau jai iš rankų.

 

       Rytą ji atsikėlė ir, netarusi man nė žodžio, nuėjo į tualetą, paskui – į dušinę. Ji jautėsi pažeminta, ji nebejautė meilės. Ir man pasidarė lengviau.

       Po pusvalandžio ji rėkė ant dukters kaip isterikė. Susitaršiusi, stora.

       Kai ėjo pro šalį:

       – Valgysi? – kaip šuniui.

       – Ne.

       – Kaip nori, – įžūliai.

       Į mane nepažvelgė.

       Gerai, kad nepatikėjau ja naktį.

 

       Dieve, su kuo aš gyvenu? Kur?

       Beveik bėgte užpuoliau laiptais į viršų – užsirakinau palėpėje. Greičiau (aš neapkenčiau savęs). Greičiau.

       Ji jau skrido pas mane, sklandydama, retsykiais suplasnodama sparnais.

       Viskas nutiko greitai, šįkart. Jos glėbys, besidaužanti kaip kūjis širdis, jos švelnumas ir jos pūkų šiluma.

       Tik pakilęs į malonumo viršūnę, kai mano šaknį apspaudė saldūs spazmai ir aš audringai bei gausiai, šnabždėdamas kažkokius beprotiškus žodžius, išsiliejau į ją inkšdamas (tą pat akimirką ji veriančiai suriko) – supratau, kad pasiekiau savo. Apimtas siaubo – pamačiau save iš šalies, pamačiau, ką padariau: paukštė milžinė ant palangės, letenos plačiai išskėstos, ir aš, nuogas, veidą pasukęs į erelišką snapą, su stirksančia į viršų šaknimi.

       Ji pati nusimovė nuo smaigo, pati krito žemyn, gavusi ko troško, šovė į viršų, nusinešdama savyje – į nežinomą man tolį – mano karštą sėklą.

 

       Nuo to laiko pradėjau palikinėti joje dalį savęs, kai turėdavau jėgų (tai kelias dienas paeiliui, tai kartą per savaitę: neversdavau savęs, klausydamas savo troškimo). Bet kartkartėm mes tiesiog šildėme vienas kitą, glausdamiesi kūnais; kaip seniau. Ar ji galėjo nejausti – nemylėti manęs? Kaip kitaip paaiškinti jos ilgametį prieraišumą – jos nuolankumą tomis akimirkomis, kai peržengdavau paukštę ir žmogų skiriančią ribą?

       Neilgam nuvažiavęs į sostinę, specialiai nuėjau į Nacionalinę biblioteką: norėjau viską sužinoti apie erelius, jų gyvenimą. Ir ten nustebęs perskaičiau, kad poravimosi metu paukščiai patiria ne mažiau malonumo, negu žmonės. Vadinasi, man nieko antgamtiško nenutiko. Aš neklydau, kada, prasiskverbęs į ją, pastebėdavau patankėjusį jos širdies ritmą. Vadinasi, jos nuolat pasikartojantis riksmas pabaigoje, kai ją įnirtingai duobdavau, vos paversdamas atgal (laikiau ją rankose), iš tiesų reiškė džiaugsmą. Ir dėl to džiaugsmo (galbūt jo jai nesuteikdavo ereliai) ji skrisdavo pas mane kiekvieną rytą iš kalnų, įveikdama gal dešimtis kilometrų.

 

       O tuo metu mano „gyvenimas apačioje“ – taip vadinau viską, kas dėjosi ne palėpėje – tekėjo savo vaga: ten paeiliui vaidinau „tėvo“, „vyro“, „giminaičio“ (kai atvykome į „kalnus“, pas mus ėmė dažnai lankytis žmonos giminės) vaidmenis, „vietinę garsenybę“ (po tos vakarienės pas merą – vienas po kito pasipylė kvietimai) ir kažkokį „ribotai žinomą“ tam tikruose sostinės sluoksniuose originalų intelektualą. Visų tų vaidmenų nepakenčiau – bet nuo jų nebuvo kur dėtis. Kai tik nusileisdavau, iškart atsidurdavai jų teritorijoje: tų artimų ir tolimų žmonių, kurie laikė mane tuo, kuo norėjo laikyti, valioje.

       – Juk tu tėvas! Juk tu tėvas! – išsproginusi akis, baisiai įsiaudrinusi (vis dažniau ją mačiau tokios būsenos), rėkė žmona, kai mūsų jau dešimtmetė duktė kartą grįžo iš šokių po vidurnakčio.

       Tą patį ji rėkė tuomet, kada Bernardas, sūnus, mokykloje sumušė kiek jaunesnį kaimynų berniuką.

       Kiekvienas įvykis – ypač žmonos apsakytas – buvo iš tiesų svarbus. Bet pastaruoju metu pastebėjau, kad „nesvarbių įvykių“ jai apskritai nebūna. Kartą ji parėjo namo susikrimtusi, ir man vargais negalais pavyko išpešti, kad viskas dėl lapės kailinukų, kuriuos draugei nupirko jos vyras verslininkas. Ta „draugė“ (jos beveik nepažinojau), žmonos žodžiais tariant, „leido jai suprasti“, kokia skirtinga jų padėtis visuomenėje, pažemindama ją kažkokiame moteriškame ginče, „kitų akivaizdoje“.

       – Nebegaliu daugiau vaikščioti vilkėdama tais prakeiktais kailiniais! – rėkė žmona (ji turėjo triušių kailinius). – Jaučiuosi elgeta, elgeta!

       – Ką tu kalbi? – jos psichozės man keldavo vien tik pasipiktinimą. – Turi pilną spintą šlamšto.

       – Va būtent – šlamšto! – kone raudojo žmona.

       – Mes vis dėlto turime savo namą, trijų aukštų. Kiti gyvena butuose.

       – Gal mums dar bendrabutyje gyventi?

       – Bendrabučiuose irgi gyvena laimingų žmonių, – nė nesirengiau jos suprasti, jos kvailumo.

       – Žinau, tu juk mūsų filosofas – Diogenas! Tu gali ir statinėje gyventi!

       Tokio dalyko – užgauti mano pačias jautriausias stygas – anksčiau ji sau neleisdavo.

       – Noriu gyventi ne prasčiau negu mano draugės!

       Ji darėsi iš tiesų bjauri.

       – Ko tu nori?

       – Duok man pinigų!

       Nustėrau: nieko sau.

       – Aš jų neturiu.

       – Gal tu – ne vyras?

       Ji norėjo kuo labiau mane įžeisti: Dieve, kaip ji manęs nekentė.

       Aš priėjau ir – pirmąkart gyvenime – trenkiau jai į veidą: jos isterija kaipmat liovėsi. Ji kažkokiu nauju, laukiniu žvilgsniu pažvelgė į mane.

       – Atleisk, – pasakiau aš. – Aš...

       Ji neleido man pabaigti – išbėgo, užsidengusi veidą rankomis.

       Keista, bet kaip tik dabar – žiūrėdamas jai į nugarą – pajutau ją: kažkas sujudėjo mano sieloje, ir aš tarsi akimirkai nubudau, tarsi po košmariško sapno. Pirmąkart po daugelio metų kažką moteriško, pažeidžiamo, artimo pamačiau joje. Laukinis žvilgsnis (ne tas bjaurus, be savigarbos, kupinas savimeilės, bet tas aiškus, santūrus, stiprus) – štai kas privertė mane krūptelėti, pagarbiai pažvelgti į ją. Ji buvo graži – tą akimirką, nutvilkyta įžeistos savimeilės ir pakylėta orumo, ji nesivėlė į šlykščius kivirčus. Turbūt mylėjau tik jėgą. Kituose.

 

       Tačiau kitą dieną pamačiau žmoną, apie kažką liežuvaujančią su kaimyne prie tvoros, tokią pat kaip visuomet kvailą, paskendusią kasdienėse smulkmenose.

       Šis pasaulis buvo sukurtas ne man: aš jame dusau.

 

       Erelė: ji buvo ne iš šio gyvenimo. Kai ją lygindavau su žmona, suprasdavau, kas duoda peno mano aukštam jausmui. Nebuvo kalbų apie pinigus, vaikus, kaimynus, apie visus tuos šimtus ir tūkstančius kasdienių problemų, kurios, jei pagalvotum, sukirmijusio grybo nevertos. Kodėl žmogus negali toks būti? Kam Dievas jam davė siaubingą liežuvį? Kai aš, beprotystės akimirkomis paniręs kita savo dalimi į ją iš apačios, spausdavau prie savęs paukštę, atsargiai apkabinusią mane sparnais, – būdavo, kad mano liežuvis pranykdavo jos snape – ir tuomet aš susidurdavau su jos siauru, nekalbančiu, bet tokiu pat drėgnu kaip mano, greitu liežuvėliu. Tomis akimirkomis nejaučiau skirtumo tarp moters ir paukštės, nugrimzdamas į bedugnę, besąlygiškai susiliedamas su gyva būtybe, kuri nėra aš. Jei ir buvo skirtumas, tai paukštės – visuomet tylios, taurios, artimos ir nepasiekiamos, paslaptingos ir sunkaus, negailestingo buvimo sumaišties nepažįstančios, – naudai. Atsargiai judėjau, ištraukdamas ir nugramzdindamas šaknį, ir – tą aiškiai girdėjau – jos širdis imdavo plakti dukart garsiau ir greičiau: jaučiau, kaip jos snapas, galintis per vieną akimirką padaryti mane nebylų, vis stipriau spaudžia į jį panardintą mano liežuvį. Ir kai šaknis pagaliau virsdavo liepsnojančia įkaitusia šerdimi jos viduje – tada ji mane skausdavo, snapu, ir aš, apmiręs, klausydavau, kaip vandenys, kaupęsi manyje, patys veržiasi prie išėjimo, prasiveržia lauk, užpildydami joje tą vietą, kuri ją padarydavo moterimi. Paskui dar kurį laiką ji laikydavo mano liežuvį snape, išsproginusi beprotiškai blizgančias akis, neatlaisvindama skausmingų gniaužtų – ir aš, atsidavęs jos valiai (nieko negalėjau padaryti), laukdavau. Aš tikėjau ja. Pagaliau ji pražiodavo snapą, ir aš ištraukdavau savo liežuvį: o iš jos angos apačioje – savo drėgną, aplipusią sėkla, šaknį. Ji, virstelėjusi ant nugaros, nuskrisdavo.

       Visą dieną dar skaudėdavo liežuvį (tarsi ji vis dar būtų mane laikiusi snapu), bet tai buvo malonus skausmas. Nekantriai laukiau, kol visa vėl pasikartos.

 

        „Apačioje“ vienas po kito nutiko tokie „įvykiai“: sūnus išlaikė aštuntos klasės egzaminus, apsilankė žmonos dėdulė, duktė pametė auskarėlius, trys leidėjai (visiški bukagalviai, beje, dar ir snobai) atsisakė leisti mano knygą, meras įsižeidė, kad ignoruoju jo vakarienes (daugiau kaip pusmetį neištvėriau), atėjo policininkai ir patikrino mano dokumentus (kažkas įskundė), dukteriai prasidėjo menstruacijos, susirgo ir nugaišo mylima katė, žmona bei duktė ją apraudojo (tragedija), sugedo namo šildymo sistema (šokas visai šeimai), kruša darže sunaikino visą braškių derlių, žmona susibarė su kaimyne, su kuria liežuvaudavo (taip ir nesupratau dėl ko), į miestą atvyko čigonų cirkas ir iš trijų miestelėnų namų dingo daiktai (sulaikyta čigonė ir du jos vaikai), kilo panika, kad gretimame rajone esantis chemijos kombinatas užteršė upės vandenį, tarptautines dviračių varžybas, kurių trasa ėjo per miestą, transliavo per televiziją, žmona įsigijo lapės kailinukus (pinigų paskolino kaimynai), sūnui sporto salėje lūžo ranka, mėnesiui sugipsavo, žmona prilupo dukterį, kai ši isteriškai pareiškė, jog „išeis iš namų“ (pas vaikiną, kurį neva „myli“), smarkiai susibarėme su žmona po vienos nakties, sugedo televizorius, vienas vietinis laikraštėlis atspausdino nepalankų man straipsniuką (žmona puolė į paniką – vietinį laikraštį visi skaito), žiurkės įsimetė į mūsų rūsį, duktė iš vasaros stovyklos parsivežė utėlių, mums pagrasino, kad atjungs elektrą ir telefoną už įsiskolinimus, sužinojau, kad žmona susirašinėja su kažkokiu „bendraklasiu“ (jis laiškuose į ją kreipiasi „mano brangi Rutele“), per Kalėdas girtą žmoną – pirmąkart gyvenime – parnešė dvi moterys ir vyras, pasivadinę „draugais“, iš automobilio pavogė magnetofoną ir rankinę su pinigais bei dokumentais, duktė uogiene išterliojo dar vieną suknelę.

 

       Suprantu, kodėl ji, erelė, mane jaudina. Kodėl siekiu jos, pasirengęs jai atsiduoti.

       Ne, nesu monstras, aš tiesiog noriu kitokio gyvenimo.

 

       Tądien ji elgėsi keistai. Ji nerėkė, kaip paprastai, kai joje judinau savo įkaitusią šerdį. Atrodė, ji pirmąkart nori man kažką pasakyti – snapu vis paliesdavo kaktą, vokus, lūpas. Ar tai buvo švelnumas? Aš atsitraukiau su ja į kambario gilumą ir ten, remdamasis nugara į sieną, spausdamas ją prie krūtinės, netikėtai, inkšdamas, pabaigiau. Ji nesuriko – buvo kitokia, liūdna (jei tik taip galima kalbėti apie paukštę). „Kas tau?“ – paklausiau jos – ir ji atlošė galvą, pažiūrėjo į mane kaip višta. Akimirką pasijutau kaip nesavas. „Tau gera?“ Ji nuleido savo visai ne plėšrūnišką galvą.

       Atsargiai nukėliau ją nuo savo šaknies ir patupdžiau ant palangės. Ji nenorėjo skristi!

        „Ko tu nori?“ Aš jos nesupratau.

       Taip praėjo dešimt minučių, paskui – valanda, dvi...

       Buvau nepratęs, kad ji liktų – po visko. Norėjau ją iškart pamatyti aukštai danguje, tolstančią, virstančią taškeliu. Mintis, kad mano sėkla – ten, joje, padebesiuose – suteikdavo man kažkokią laisvę, kuri man buvo reikalinga.

 

        „Jei neišskrisi – būsi paprasta višta“, – staiga pasakiau jai, kažkaip piktai (sąmonės krašteliu supratau, koks, kalbėdamas garsiai, esu beprotis: bet aš to norėjau). – Tu negali gyventi čia, supranti?“

       Ką aš iš tikrųjų darysiu, jei ji neišskris? Nupirksiu narvą? Lesinsiu grūdais?

       Staiga prisiminiau aną seną graviūrą, tą kaimo vaikiną ir vištą: apimtas panikos, stvėriau paukštę į glėbį ir išmečiau pro langą.

       Ji mostelėjo sparnais, vėl pakilo į palėpės aukštį ir, apsukusi pusratį, nutūpė ant palangės.

        „Ką?“ Ji žiūrėjo į mane, blykčiodama vėl grobuonišku (taip man pasirodė) žvilgsniu. Žengiau žingsnį jos link – ji suriko. Bet kažkaip kitaip, įspėjamai. Aš nesupratau. Paukštė ištiesė sparnus, visu kūnu išsitempė, vėl suriko. Ir vėl. Kambaryje pasidarė tamsu – sparnais ir kūnu ji uždengė langą.

        „Kas tau?“ Pirmąkart buvau susirūpinęs, sujaudintas. Ko ji nori?

       Ir tada tai nutiko. Aš ištiesiau patamsyje ranką – ir ji staiga, akimirksniu, išplėšė man iš peties mėsos gabalą. Surikau iš skausmo.

       Kitą akimirksnį pamačiau ją, jau skrendančią viršūnių link, greitai – greičiau nei paprastai, kaip man pasirodė – grįžtančią į savo kalnų pasaulį.

       Suplėšęs marškinių rankovę ir audiniu užspaudęs krauju srūvančią žaizdą, priblokštas žiūrėjau į ją. Nepaisydamas baimės, skausmo – aš džiaugiausi. Neapsirikau dėl jos: dėl erelių neapsirinkama.

       Aš vėl ją mylėjau.

 

       Tik po valandos, nusileidęs žemyn ir visiškai sustabdęs kraujavimą standžiu binto tvarsčiu (laimei, nieko nebuvo namie), paskui vėl pakilęs į viršų, – aptikau nuostabų dalyką. Ant palangės, toje vietoje, kur ji tupėjo (šen bei ten matėsi jos lengvučių pūkų), gulėjo didžiulis pilkšvas kiaušinis.

 

       Drebėdamas paėmiau jį. Jis nustebino mane savo svoriu. Ką tai turėtų reikšti? Aš taip mažai išmaniau paukščių psichologiją. Kam ji tai padarė – dabar, čia? Ar norėjo man kažką palikti (kažkodėl buvau įsitikinęs, jog ji nebeatskris: nenorėjau, kad ji atskristų! – nebūčiau galėjęs jos mylėti, nuolankios ir prašančios!)?

       Nuėjau prie nedidelio baro, įrengto kampe, pasiėmiau šaukštą. Vis tebedrebėdamas, pramušiau jos kiaušinį ir, jausdamas, kaip vėl grimztu į išganingą beprotybę, užverčiau galvą, išgėriau jo turinį. Šiltas trynys, įsmukęs man į burną, dar kiek slidinėjo tarp liežuvio ir gomurio, paskui subliūško – ir geltona lipni buza nutekėjo į gerklę, mane užliedama džiaugsmo ir nepaaiškinamos palaimos banga.

       Tai buvo ji – jos fiziologija, jos kūnas, kas buvo joje ir ja dar prieš valandą.

       Ir tik tuomet pratrūkau rauda – galbūt pirmąkart per savo suaugusiojo gyvenimą: kaip rauda vaikas, kaip rauda senis. Žinojau, kad ji nesugrįš, niekada, ji man neatleis tų paniekos akimirkų.

       Kaip aš be jos gyvensiu?

       Ji buvo mano paskutinė viltis.

 

       Ji iš tikrųjų neatskrido nei kitą, nei dar kitą dieną. Valandų valandas stovėjau prie lango nieko neveikdamas. Žiūrėjau į sniegu padengtas kalnų grandinės viršūnes. Kaip keista. Pasaulis nuo šiol atrodė tuščias: tvyrojo kažkokia sunki, ausis slegianti tyla.

       Vakare atsigulęs, atsukęs žmonai nugarą, vis regėdavau paskutinį grobuonišką ir išdidų jos žvilgsnį – po to, kai išvadinęs „višta“ švystelėjau ją pro langą. Ar gali paukštis spręsti, apsispręsti? Ereliai – išdidūs. Bet ar jie gali jausti pažeminimą ir keršyti – kaip žmonės?

       Liečiau ranką skaudantį (teko išsigalvoti „kritimo“ istoriją, važiuoti pas gydytoją), sutinusį petį. Dešimtis kartų ji galėjo mane suluošinti, jei būtų norėjusi: nutraukti liežuvį, išlesti akis arba mano gėdą (tam tereikėjo vieno galingo judesio). Ji to nepadarė!

       Kuo toliau, tuo labiau grimzdau į sielos – jos sielos – brūzgynus. Dveji metai beveik kasdienių pasimatymų – nebuvau jai tuščia vieta. Bet jei ji taip mane mylėjo (kodėl to žodžio negalima taikyti nežmogui – ką mes žinome apie paukščių jausmus?) – kaip ji galėjo staiga pradėti mane niekinti? Užmiršti mane visiems laikams?

       Atsisėsdavau tamsoje ir, negalėdamas užmigti, sėdėjau taip, žiūrėdamas į žvaigždes už lango. Kodėl aš maniau, kad ji lengvai padarė tai, ką padarė. Jei ji mylėjo – ji turi kentėti. Ten, kalnuose. Pažeminimas ir išdidumas neleidžia jai vėl atskristi, bet prisiminimai apie mane – mano kūną (ji mane apkabindavo sparnais), mano karštą alsavimą į kaklą – ją kankina naktimis, kviečia...

       Staiga pažvelgdavau į save iš šalies ir suprasdavau, koks aš juokingas. Buvau žmogus, o ne paukštis, ir negalėjau paaiškinti jos elgesio mąstydamas apie ją ne kaip apie žmogų.

       – Apie ką tu galvoji?

       Krūptelėjau. Pastaruoju metu nepajėgdavau be susierzinimo žiūrėti į jau visiškai odiozine pasidariusią (ji kažkur dingdavo, gerdavo!) žmoną.

       – Apie nieką.

       Tai buvo mano įprastas atsakymas.

       Ji daugiau nebekalbėjo – gal užsnūdo, gal apsimetė, kad miega.

       Prie jos nebuvau prisilietęs jau daugelį mėnesių: negalėjau.

 

       Kiekvieną rytą, puoselėdamas neaiškią viltį, lipdavau į palėpę. Kiekvienoje varnoje, šmėkštelėjusioje danguje, matydavau ją, besiartinančią prie manęs, atleidusią: mano širdis apmirdavo nuo saldžios susitikimo nuojautos. O, kaip aš ją mylėsiu! Bet garsus „kar!“, nuskambėjęs prie ausies, toks nepanašus į jos veriantį, laukinį šauksmą, buvo tarsi pasityčiojimas iš mano jausmų.

       Kartą neapsirikau – paukštė, skridusi nuo kalnų, galingai plasnojusi sparnais, buvo erelis! Vyliausi, kad mano kančios baigėsi – paskubomis puoliau nusirenginėti, kad kūno baltumas (žinojau apie erelio žvilgsnio skvarbumą)  nurodytų, kur jai tūpti. Erelis vis artėjo ir artėjo – ir staiga ėmė sklandyti: aukštai danguje, padebesiuose, jis ėmė sukti virš kalno, kurio papėdėje buvo prisiglaudęs mūsų miestelis. Aš apmirusia širdimi, užversta galva persilenkęs per palangę, sekiau jo skrydžio trajektoriją, laukdamas, kol jis nutūps. Kažkas man kuždėjo, kad tai ji, ji! – jei tik būčiau galėjęs jai papasakoti apie savo jausmus – jei tik būčiau galėjęs prisišaukti, paprašyti atleidimo...

       Sukusi ratus gal dešimt minučių, ji (ar kas ten buvo?) nuskrido. Daugiau jos nebemačiau.

 

       Jei paukštė nesugeba suprasti žodžio (tarkim, žodžio „višta“!) reikšmės, tai ar gali ji nesuprasti nuskambėjusio balse jausmo?

 

       Vis mažiau pasitaikydavo naktų, kai manęs nekankindavo košmarai. Paukščiai – kažkodėl ne vienas, bet daug ir visi didžiuliai – atskrisdavo į mano miegamąjį. Jie tupėdavo visur: prie galvūgalio, prie kojų, ant naktinio staliuko, ant spintos. Jie vaikštinėjo mano kūnu (negalėjau pasijudinti), skaudžiai suleisdami į jį savo lenktus nagus. Vieni lesdavo man akis, kiti siekdavo kepenų. Aš buvau lavonas.

       Šis košmaras kartodavosi su nedidelėmis variacijomis – jei man pasisekdavo, nubusdavau pačioje baisiausioje vietoje: kakta išpilta prakaito.

       Kartą man prisisapnavo, kad vienas paukštis – kažkodėl ne pilkas, bet baltas kaip sniegas, žaliomis švytinčiomis akimis – lesa mano pilvą. Rėkiu iš siaubo ir kažkokio saldaus skausmo, o jis vis lesa, snapu neskubėdama ištempia mano žarnas ir kitus vidaus organus.

       Staiga įgyju gebėjimą judėti, čiumpu tą paukštę už kaklo, mirtinai suspaudžiu – ir matau, kad tai ne paukštė, o mano žmona (bet, kad ir kaip keista, kūnas ir kaklas paukščio). Paklaikęs atleidžiu pirštus, sugniaužusius liauną kaklą: per vėlu. Ji negyva.

       Kai aš (atrodo, sapnuodamas rėkiau) atsisėdau, trindamas rankomis savo krūtinę, sunkiai kvėpuodamas, – išgirdau kažkokį keistą, garsų girgždesį. Girgždesys – pratisas, veikiantis nervus – pasikartojo. Pasilenkiau ir šalia pamačiau kažką panašaus į paršavedę – iš jos pravertos burnos veržėsi nežmogiško stiprumo knarkimas. Pirmą akimirką net pagalvojau, kad tai – košmaro tąsa.

 

       Išėjau į kalnus po mėnesio. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas: bėgti. Gyventi – kam? „Dėl pinigų“, „dėl šlovės“, „dėl vaikų“: viskas man atrodė niekinga. Gyvenimo, kuriuo gyveno mano sūnus, dukra ir žmona – aš nesupratau. O, kaip pavydėjau tiems, kas galėjo valandų valandas – įsijautę – kartu su sūnumi statyti konstruojamus namelius, lošti su dukterimi vaikišką loto, virtuvėje pakeisti žmoną ir kepti kotletus. Gyventi visu tuo. (Jų „smulkmeniškumas“ buvo tos palaimos kaina.) Vaikai paaugo, bet man jų pasaulis liko toks pat nesuprantamas: džiaugtis nauju sūnaus mopedu, nauja dukters suknele? Negalėjau knebinėtis mopedo variklyje ne todėl, kad buvau kvailas. Nemačiau to darbo prasmės: išstudijuoti kažkokį variklį. Kai ūgtelėjusi duktė apsivilko kūną aptempiantį sarafaną – buvau nemaloniai nustebintas ryškėjančių moters bruožų (apvalėjanti krūtinė, seksualių klubų užuomina). Ji jau buvo visiškai pasirengus tapti moterimi: „kviečianti“, kupina nevalingo žaismingumo šypsena, geidžianti papuošalų, skudurų, vyrų... „Na kaip, tėte?“ – ji pakraipė man prieš nosį savo gundantį užpakaliuką (nesuvokdama to judesio nepadorumo: bet dėl jo mylėdama save!). „Nieko“, – tarstelėjau. O pats pagalvojau: „Ji pasirengusi sueičiai.“

       Ne, aš nebuvau cinikas. Jei tik cinizmu nevadintum meilės tiesai. Ne savo vaikų nemylėjau. Nemylėjau to banalumo, nuobodaus jausmų, troškimų ir fiziologinių procesų kartojimosi, kurį jie taip veržliai siekė įgyvendinti milijardą pirmą kartą. Su ta džiaugsmingo kvailumo išraiška veide, bylojančia apie naivumą ir tiesos nežinojimą.

       Nejutau nei tėviško pavydo, nieko: tik kažkoks šleikštulys, nuo minties, kad mano duktė jau „paruošta“ vyriškiui, sąmoningai ar nesąmoningai jo laukia (galbūt pirmo pasitaikiusio), kad būtų apvaisinta. Kaip karvė. Ir kad paskui gimdytų, maitintų pienu, auklėtų, atiduodama visas jėgas (ir „sielą“, kurios neradau savyje) būtybei, kurios tolimas tikslas – kita sueitis ir gimdymas... Toje begalinėje absurdo daugybėje nemačiau sau vietos. Gyvenama ne dėl tų, kurie praeityje, bet dėl tų, kurie ateityje. „Na, aš jau bėgsiu“: kupina savo džiaugsmo. Ko vertas jos gyvenimas? Aš buvau vienišas.

 

       Kalnai nebuvo žmonės. Jie turėjo privalumą – buvo amžini. Kalbėjo jie daug – bet šviesos ir dangaus fone matomo reljefo kalba.

       Kas šimtą metrų sustodavau ir žiūrėdavau į kalnus: ką jie man norėjo pasakyti? Kol kas nesupratau jų kalbos, bet žinojau, kad kalnai – tai ne mopedo variklis, ne apsilankymas pas merą ir ne nauja suknelė. Ne, kažkas visiškai, absoliučiai kita. Kalnuose nebuvau blogas. Galbūt todėl, jog niekas čia nereikalavo, kad būčiau geras.

       Keliavau jau trečią dieną ir beveik priartėjau prie uolėtų viršūnių, kurias mačiau pro savo palėpės langą. Ant virtuvės stalo palikau raštelį: „Išeinu savaitei į kalnus.“ Šiais žodžiais pasakiau viską, ką derėjo žinoti būtybėms, gyvenusioms su manimi po vienu stogu.

 

       Nežinojau, kur einu. Siauras takelis, vingiuodamas tarp didžiulių karštų akmenų, po kuriais kartais buvo galima išgirsti upelio čiurlenimą, vedė mane vis aukščiau. Suvešėjusios saulėje kalnų pievos svaiginamai kvepėjo, džiugino žvilgsnį įvairių augalų margumu, ryškiais žiedais. Vabzdžiai, naktį tylėję, vidudienį pranešė apie save, maloniai svirpdami ir zvimbdami. Skraidžiojo maži vikrūs paukščiukai, neaukštai, kartais visai pažeme. Visiškai nebaisios kalnų gyvatės, išbaidytos mano lazdos, sublizgėdavo auksu ir nušnarėdavo tarp akmenų.

       Buvau laimingas: pagaliau. Mano stichija – ne žmonės, o šis pasaulis, bekalbis ir be žmogiškų rūpesčių. Kaip man buvo sunku apsispręsti, ar krautis kuprinę ir palikti tokius jaukius (ir tokius atgrasius) namus – ir kaip man lengva buvo čia, vienam, be žmonių, vakarais šildytis prie laužo, stebėti miriadus ryškiausių žvaigždžių, krintančių iš padangių.

 

       Čia, kur keliavau, vis dar buvo vasara, nors ir ne tokia karšta kaip apačioje. Ten, vis taip pat toli, kaip ir anksčiau, į Viešpatį keldamos veržlias keteras, baltavo negyvos viršukalnių grandinės. Retkarčiais sustodavau ir, pridengęs akis nuo saulės, žiūrėjau į jas: tarsi būčiau jautęs, kad ten – mano pradžia, mano gyvenimas, mano pabaiga. Mintis, kad šiame žygyje tyko pavojai (pakanka paslysti ir susilaužyti koją), mintis apie galimą mirtį kalnuose, apie negrįžimą namo – ir gąsdino mane, ir guodė širdį kažkokia nepaaiškinama palaima. Mirti čia, vienatvėje – kur niekas (nei raudantys artimieji, nei žmonės baltais chalatais ar sutanomis) neatsistos tarp tavęs ir Dievo (to labiausiai bijojau)... O gal būti sudraskytam laukinio žvėries – kalnų vilko ar leopardo, kurie, anot pasakojimų, veisiasi šiose vietovėse... Pasitikti savo paskutiniąją sekundę ne nebyliame siaube, ne žeminančiame žmogų „laukime“, o grumtynėse su gražia ir plėšria būtybe, trokštančia paėsti. Būti jos sudraskytam – pamaitinti ją savo karštu krauju, savo garuojančia vakaro vėsoje mėsa... Išnykti toje būtybėje.

       Iš pradžių tas žygis man atrodė nekalta išdaiga, kaprizas. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau į jį žiūrėti rimtai – kaip į kažką, kas buvo pakuždėta man likimo.

 

       Žinoma, tai buvo tik jausmai. Jie valdė mane, bet ne tiek, kad užgožtų protą. Miegojau palapinėje, miegamajame maiše, kuriuos pasiėmiau iš namų. Ir senas medžioklinis šautuvas, svetimas, glostydamas koją buože, naktį man pakeisdavo žmoną.

 

       Erelis pasirodė anksti rytą: jis sklandė taip aukštai virš uolos ir bedugnės, kad turėjau atsiremti į lazdą, kad nepargriūčiau. Paskui jis dingo. Pastovėjęs vėl leidausi į kelią. Tik dabar, atrodo, supratau, kur einu. Ne, aš nepuoselėjau vilties ją susitikti (ereliai gyvena ant neprieinamų žmonėms viršūnių), norėjau tik prasiskverbti į jos pasaulį. Pažinti kalnus man reiškė suvokti tai, kuo ji gyveno. Jei ji negalėjo pažinti mano gyvenimo, jo prasmės (veikiau beprasmiškumo), tai aš jos gyvenimą – galėjau. Neturėjau jos sparnų, bet turėjau – nuo šiol – jos tylą, vienatvę ir galbūt laukiniškumą.

 

       Pakeičiau maršrutą ir pasukau į tą pusę, kur išnyko erelis. Kelias valandas, nusibrozdindamas kojas, ropščiausi akmenimis į kalną. Kai pagaliau užsiropščiau – prieš mano akis atsivėrė naujos tolumos: kiti kalnai ir – tolumoje – naujas snieguotas kalnagūbris, dengiantis horizontą. Buvo sunku patikėti, jog kažkur žemėje dar kas nors yra, o ne vien tik amžiname, nebyliame riksme sustingusios akmeninės bangos.

 

       Erelis – tas ar jau kitas? – dabar suko ratus virš manęs. Gražiai sklandydamas, jis suko ratą po rato, lėtai tolo smailių keistos formos uolų link. Jis tarsi kvietė mane, rodė, kur man eiti. Patraukiau į tą pusę: man buvo vis vien.

 

       Ėjau dar dieną ar dvi (užplanuotoji „savaitė kalnuose“ jau seniai baigėsi), paskui sustojau, išvargęs, nusprendęs pailsėti. Be abejonės, buvau savo vaizduotės auka: kalnuose viskas pasidaro svarbu ir simboliška. Kaip, beje, ir turėtų būti arti amžinybės bei Dievo.

       Erelis daugiau nepasirodė. Nusprendžiau grįžti namo.

 

       Gyvenimas kalnuose – beprotybė. Jei aš nebuvau sukurtas žemiškam gyvenimui – nebuvau sukurtas ir gyvenimui kalnuose. Beveik nebeturėjau maisto. Labai pavargau, mano nudaužytos kojos buvo vienos žaizdos, kurias vargais negalais perrišinėdavau binto likučiais. Gyvenimui kalnuose reikalingi sparnai ir aštrus snapas. Arba bent jau kanopos.

 

       Keista, bet žmogiškasis pradas nubudo manyje. Pirmąkart, sėdėdamas prie greitai užgesusio laužo (labai sunkiai šiose vietose pavykdavo rasti laužui tinkamų žabų), žvelgdamas į vėjo įpučiamas žarijas, pagalvojau ne apie kalnus, bet apie namus: prisiminiau juos – savo kabinetą palėpėje, virtuvę, židinį... Nejau aš toks silpnas? Pykau ant savęs, kažkokia gėda („greitai pragydai apie jaukumą“) akimirką užvaldė širdį. Tie jausmai, tas noras sugrįžti į „aprūpintą“, „nerūpestingą“, nuo pradžios iki galo išsigalvotą gyvenimą (visos tos „valstybės“, tie „merai“, „žurnalai“, „ratai“) – žemino mane.

 

       Prieš sugrįždamas į tą gyvenimą, kuris dabar atrodė begaliniai tolimas, neegzistuojantis (nejau tikrai kažkur yra tas siaubingas kompiuterinis televizinis pasaulis, išpažįstantis daugiau nei abejotinas vertybes?) – pirmiausia turėjau suprasti save. Kas aš toks, ko man iš tiesų reikia? Ir tokiomis akimirkomis mane aplankydavo keistas jausmas: aš – ne žmogus. Kažkokia esybė iš kito gyvenimo – galbūt ereliško – gyvena manyje, neduoda ramybės.

       Kodėl aš kankinuosi (ir kankinu kitus)? Kodėl negaliu būti laimingas dėl to, dėl ko laimingi kiti (nejau nenoriu?)?

       Juk turiu viską, ko reikia laimei (vaikai, žmona, namai, „populiarumas“): tai kodėl aš vis tiek nesu laimingas? Kodėl man reikia kitos, nežemiškos laimės? Kodėl man taip gera kalnuose – ir taip blogai tarp žmonių? Kodėl?

 

       Rytą pradėjau leistis. Niekas negalėjo atsakyti į mano klausimus. Leidausi ne todėl, kad suradau gyvenimo prasmę ten, apačioje, o todėl, jog negalėjau – su savo nepritaikytu gyvenimui kalnuose kūnu, su nuslopintais instinktais – gyventi čia.

       Tai buvo panašu į pralaimėjimą.

       Lizdas krito man į akis antrą nusileidimo dieną. Didžiulis, iš tolo matomas, prilipęs prie kyšančios virš bedugnės uolos. Būčiau jo nepastebėjęs, jei nebūčiau išgirdęs pažįstamo veriančio riksmo, kuris privertė mane krūptelėti ir pakelti galvą. Išskleidęs sparnus, dukart aukščiau negu pati uola, dėl to vos įžiūrimas, padebesiuose lėtai sklendė erelis, tarsi simbolizuodamas besimėgaujančią savimi laisvę.

       Ne, jis buvo pernelyg aukštai, kad tai būtų jo riksmas. Pasitaisęs kuprinę, vėl ėmiau leistis žemyn. Bet ūmai antrą kartą krūptelėjau: šįkart ne nuo garso. Per dešimt žingsnių nuo manęs, ant uolos iškyšulio, kiek aukštėliau nei mano galva, išskėtusi sparnus ir žaižaruodama akimis, tupėjo jinai. Pažinau ją, bet ne pats atpažinimas – nepaprastas tos paukštės grožis, pasirodžiusios kaip regėjimas (pirmą akimirką pagalvojau, kad tai regėjimas), – privertė mane aiktelėti, apmirti. Palėpėje ant palangės ji nebuvo tokia graži, kaip čia, tarp uolų laukinėj gamtoj, savo stichijoje.

       Mes žiūrėjome vienas į kitą nejudėdami. Kodėl ji čia? Kaip ji atsekė mane iš savo aukštybių? Neabejojau, tai buvo ji: ereliai taip arti žmonių neprisileidžia.

       – Kodėl tu nebeatskridai? – žengtelėjęs žingsnį paklausiau. – Aš laukiau tavęs.

       Ji, išgirdusi mano balsą, krūptelėjo ir dar plačiau išskėtė sparnus.

       – Tu bijai manęs? Aš...

       Ji kažkaip keistai pravėrė savo grobuonišką gražų snapą – ir aš pamačiau pažįstamą šiurkštų liežuvėlį.

       – Aš myliu tave, girdi? Myliu. Myliu dar labiau, nes esi laisva – nes taip lengvai gali mane mesti, išskristi visiems laikams. Žinau, nesupranti mano žodžių, bet galbūt mano balsas tau daug ką pasakys. Aš pirmas žmogus, išpažįstantis meilę paukštei, ir aš neišsigalvojau savo jausmų. Aš beprotis, bet ir tu tokia pat.

       Žengiau dar žingsnį ir ištiesiau jai ranką. Ji visą laiką – kažkokiu suglumusiu ir tiriančiu žvilgsniu – žvelgė į mane iš viršaus. Ir čia į akis man krito jos pūkai – tie minkšti švelnūs pūkai ant jos krūtinės ir žemiau, tarp šlaunų, kur slėpėsi mano ir jos beprotybė: prisiminimai užliejo mane – dveji ilgi laukimo, budėjimo metai, pasibaigę jos atskridimu pas mane, mūsų nežemiško artumo, giminingumo stebuklu...

       Verkiau kaip vaikas, pritūpęs. Niekada nebūčiau verkęs prieš žmogų.

       – Aš nebuvau vienišas su tavimi, – šnabždėjau pro ašaras kaip beprotis. – Žinau, tu mylėjai mane, mylėjai, aš žinau.

       Akmeninė širdis, aš tiesiog dusau nuo ašarų.

       Ir staiga pargriuvau, nuverstas nuo kojų, surikau iš skausmo pakaušyje.

       Ji, įsikabinusi nagais į nugarą, iš visų jėgų kapojo man kaklą – vienintelę apnuogintą kūno vietą.

       – Ak tu bjaurybe!

       Griebiau jai už sparno ir stipriai patraukiau – dešimtis ilgų plunksnų liko mano saujoje. Negalėjau kaip reikiant kovoti, nes slėpiau nuo jos snapo veidą – nenorėjau sugrįžti namo aklas arba subjaurotas.

       Pagaliau man pavyko sugriebti ją stipriau ir nuplėšti nuo iki kraujo išdraskytos nugaros (kraujas upeliu tekėjo ir iš gilios žaizdos ant kaklo).

       Ji nukrito ant žemės ir atšoko: vilkdama žeme ištiestus sparnus, ji, plačiai išžiojusi snapą, traukdamasi atatupsta, grėsmingai suriko: kaip tada, kai palėpėje iš mano peties išplėšė mėsos gabalą. Tai štai kur ryšys, štai kur identiškumas: ji taip ir neatleido man!

       – Tu višta! Višta! – surikau nesavu balsu, nuo peties nusiimdamas šautuvą.

       Niekada dar nebuvau jos matęs iš viršaus. Iš viršaus ji nebuvo tokia didinga, kėlė – savo paukštišku bejėgiškumu – veikiau gailestį negu susižavėjimą.

       Staiga ji puolė – visai kaip višta – prie prarajos ir, atsistojusi ant krašto, atsispyrė, vilkdama sparnus.

       Dabar ji vėl buvo savimi – skrisdama: laisva, pasitikinti, grobuoniška.

       Nuostabi.

       Sukandęs dantis, aprišau kaklą paskutiniu binto galeliu.

 

       Dabar aš kai ką supratau, susiejau galus. Ji, tas erelis, tebesukantis padebesiuose, ir lizdas ant uolos krašto.

       Nugalėdamas skausmą (nugara degė tarsi nuplikyta), palikęs kuprinę ir palapinę, aš pradėjau ropštis ant uolos. Neapsirikau, nujausdamas kažkokį logišką galą, kuris laukia manęs šiame žygyje. Aš nemiriau (kol kas), bet kažkokia logika turi būti. Šitoks – kai sieloje tokia pat sumaištis – aš negaliu grįžti namo.

 

       Kai po pusvalandžio užsikoriau ant vienos atbrailos, esančios už kelių dešimčių metrų nuo lizdo (kiek žemėliau) – saulė jau ėmė slėptis už uolos. Paskutiniai raudoni spinduliai apšvietė plynaukštę, kurią norėjau pamatyti.

       Neapsirikau. Ji tupėjo lizde – kaip višta! – o greta stovėjo jis – dar didesnis už ją, dar grobuoniškesnis, dar lenktesniu snapu.

       Ar jinai susirado jį po manęs, ar jis buvo visus tuos metus? Ta paskutinė mintis mane sujaudino: jei taip, tai ji jam būdavo neištikima kasdien – iš pradžių atskrisdama ant to medžio, o paskui ir iš tiesų, kaip moteris.

       Dabar ji vėl – ir labiausiai – buvo panaši į naminę vištą suglaustais sparnais. Perekšlė.

       Nusiėmiau nuo peties šautuvą ir spragtelėjau užraktą.

       Skausmas, pažeminimas, neapykanta kunkuliavo manyje: ji drįso pulti mane, kai aš verkiau iš švelnumo, iš meilės jai! Prakeiktas padaras. Ji klauso tik prigimties ir yra abejinga žmogiškiems jausmams. Dabar ji turi savo patiną ir peri savo gyvačiukus, ir aš jai – priešas. Ji man keršija už artumo akimirkas, kurias su manimi patyrė.

       Kažkas apsivertė mano galvoje. Visa ta mistika su tarsi paukštyje esančia „siela“ – iš galvos išgaravo. Ji buvo paprasčiausias padaras, kuris – galbūt (ir dėl to dar nebuvau tikras) – mano dėka patirdavo grynai kūnišką malonumą (taip galima paaiškinti jos apsilankymus). Dabar ji turi „šeimą“ – čia, aukštai kalnuose – savų uždavinių, ir jai nusispjaut į mane. Ji norėjo mane užkapoti!

 

       Išgirdus užrakto trakštelėjimą, ji pakėlė galvą, erelis irgi sukluso. Paskutinis saulės spindulys apšvietė aikštelę.

       Tą akimirką, nežinau kodėl (aš kaip tik nusitaikiau), – ji staiga atsistojo, suplasnojo sparnais – ir aš apmiriau, apimtas laukinio siaubo. Žaibo greitumu, iš nugaros apšviesta spindulių (sparnų galai degantys), ji nėrė link manęs iš viršaus. Ką ji jautė? Ar ji vėl patyrė neapykantą? Ūmi baimė dėl savo gyvybės, dėl būsimų jauniklių? O galbūt paskutinis meilės protrūkis (ji skrido manęs žudyti ar apkabinti)?

       Iššoviau iš abiejų vamzdžių, driokstelėjau iš apačios, nesitaikydamas, įrėmęs šautuvo buožę į pilvą.

       Ji, atrodė, iš pradžių nesuprato, kad jau negyva, ir akimirksnį dar kabojo virš manęs, palaikoma sparnų. Paskui nukrito už dvidešimties metrų.

       Priėjau, nešinas rūkstančiu šautuvu.

       Ji gulėjo ant nugaros: sparnai – išskėsti į šalis. Galva – nusvirus į šoną. Graži.

       Iš jos krūtinės sunkėsi kraujas.

       – Sakiau, kad myliu tave, – ištariau aš.

       Ir, užuot vėl pravirkęs, kaip norėjosi, koja nuspyriau ją nuo uolos žemyn.

 

       Sugrįžau po trijų savaičių – apšepęs, apiplyšęs, purvinas, išalkęs kaip vilkas (paskui sužinojau, kad manęs jau savaitę ieško kalnuose).    

       Nustebau radęs žmoną lovoje. Ji buvo kažkokia pasikeitus: veido bruožai užaštrėję, nosis ištįsus, primenanti snapą. Pirmąkart ji man buvo graži – tarsi būtų buvus ne ji.  

       – Kas tau, – pasakiau prisėsdamas: ji man kažką priminė.

       – Štai, – nusišypsojo ji kažkaip kaltai, rodydama į krūtinę.

       Visa jos krūtinė buvo aptvarstyta.     

       – Tu...    

       – Atleisk man.    

       Daktaras, pasikvietęs mane už durų (iš kur čia daktaras?) paaiškino man, kad Ruta (nejau jos vardas Ruta?) bandė nusižudyti.     

       – Kaip nusižudyti? Kodėl?

 

       Po savaitės ji užgeso. Prieš mirtį ji man pasakė, spausdama ranką ir sunkiai kvėpuodama (ji atrodė nepažįstama, kažkokia nežemiška):    

       – Žinau, kad buvau tau našta, bet... – ji nurijo seilę, – aš mylėjau tave.

       – Tu mane mylėjai? – nustebau.

       – Tu nepastebėjai, – ji pravirko. – Tu manęs nepastebėjai.

       – Bet...

       – Mano siela...

 

       Tai buvo jos paskutiniai žodžiai.

 

       Ir staiga, sukrėstas, aš supratau, viską supratau.

 

       Epilogas

 

       Prisimenu erelį. Jis stovi, vienišas, prie tuščio lizdo.

 

       Grenoblis,

       1997. IV. 25–1997. V. 12

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)

 

Jaroslavas Melnikas. Apysaka. Siela

 

 

 

 

 

 

 

       Erelis, kiek išskleidęs sparnus, tupėjo medyje ir, atrodė, įdėmiai žiūrėjo į mane. Vieną akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs prieš žmogų. Jau keli mėnesiai ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą (čia, kampiniame palėpės kambaryje, prieš darbo pradžią priėminėju oro vonias). Kas per nesąmonės? Pasisuku nugara ir jaučiu, kaip jos žvilgsnis slysta nuo tarpumentės link liemens įlinkimo, sustoja ties rausvai baltais sėdmenų kupolais.

       Pirmosiomis dienomis bandžiau ją nuvyti – mosikavau rankomis, net mėčiau akmenis (juos iš anksto atsinešiau į palėpę). Paukštė – sunki, graži, nematyto didumo (šaka po ja buvo gerokai nulinkus) – nereagavo. Jos didelės, be blakstienų akys, apšviestos prasiskverbusio pro debesis saulės spindulio, vis sublizgėdavo kažkokiu negeru žalsvu blizgesiu. Ko jai reikia? Ar dar ilgai ji čia lankysis?

       Iš pradžių tai mane erzino. Aš taip sunkiai suradau šitą namą, iš kurio atsivėrė vaizdas į uolėtus, snieguotus kalnus ir kur niekas, kaip buvau sumanęs, negalėjo man sutrukdyti būti savimi, toli nuo šurmulingo pasaulio... Ir štai ši būtybė „įlenda į peizažą“, į mano jausmus – atima iš manęs vienatvę! Drąsiai, sakyčiau, net akiplėšiškai primeta man savo egzistavimą.

       – Ei, štiš! Skrisk sau! Ko tau reikia?!

 

       Baigiantis trečiajai savaitei, ji ėmė iš tiesų mane nervinti. Dėl jos negalėjau dirbti, susikaupti. Išgirdusi mano nevilties kupiną riksmą, paukštė dar kurį laiką tupi, tarsi mąsto, bet netikėtai tas sfinksas, ta negyva iškamša, galinti valandų valandas išbūti nė nekrustelėdama, ima judėti – pursta plunksnos, skečiami sparnai didėja, išsiskleidžia: ir staiga – mano širdis tuomet nusmenga žemyn – erelis suplasnoja, atsispiria nuo šakos (girdžiu, kaip ji sutraška) – ir, retais ir didingais sparnų mostais plakdamas orą, skrenda... tiesiai į mane. Sustingstu, persmelktas kažkokio mitinio šalčio. Tai trunka ne ilgiau kaip tris sekundes, nes staiga, pusiaukelėje, ji šauna įstrižai į viršų, virš stogų – tik plakamo oro ir sparnų plasnojimo garsas, vis silpdamas, dar kurį laiką pasiekia mano ausis.

       Pagaliau stoja tyla ir vienatvė: tikra vienatvė, kurios labiausiai pasaulyje trokštu.

       Nejaugi ji supranta mane? Neapleido nuojauta, kad tik mano neviltis, tikra mano neapykanta tai paukštei privertė nutraukti beprasmišką budėjimą ir sugrįžti į savo tolimą, man nežinomą pasaulį. Tarsi ji būtų turėjusi išdidumo, savigarbos, turėjusi sielą.

       – Artūrai!

       – Ką?

       – Nusileisk!

       Leidžiuosi sraigtiniais laiptais į antrąjį aukštą, kur įrengti mūsų miegamieji ir svetainė, paskui, tais pačiais laiptais dar žemiau – į ryto saulės užlietą, sienų plytelėmis tviskančią virtuvę, kur viešpatauja ir viską valdo mano žmona.

       – Kas atsitiko?

       – Buvo atėjus madam Forestjė, tokius dalykus pasakojo apie savo marčią.

       – Ką?

       – Aną savaitę ją matė su Marku Adamovičiumi, miške. Įsivaizduoji?

       – Su kokiu Marku?

       – Nagi senojo Marčelo anūku, juk tu iš jo siurblį skolinais.

       – A, taip...  

       – O jos, Forestjė, sūnus Adomas iš proto kraustosi – kai sužinojo, geria kiauras dienas. Visas miestas jau kalba, kokia gėda.

       Bandau suvokti, ką ji šneka, ir pagaliau suprantu.

       – Ar jie turi vaikų? 

       – O kaipgi, du, berniuką ir mergaitę. Sako, Onutė kone kasdien bėgioja į mišką, susitiks ką – „aš – grybų, pažiūrėsiu, gal jau yra“. Balandį! O tas jos kuilys, Markas, taip pat geras – tarsi šiaip sau „vaikštinėja“, sako: „Štai po darbo nutariau pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti.“ Geriau jau patylėtų. Žmonės palinkčios galvas, apsimes, kad nieko neįtarė, jis ir patikės, kvailelis. Užeis į mišką, o tie iškart pas kaimynus, raportuoti.

       Staiga ji nutyla, žiūri į mane.

       – Tau neįdomu?

       – Įdomu. Tau padėti?

       – Ne, aš pati.

       Ji sudeda į trintuvę bulves.

       – Bulviniai blynai pietums – gerai?

       – Gerai.

       – Nežinau, ar užteks pinigų iki atlyginimo. Trys gimtadieniai – Korvezjė, Nadios ir Vasilijaus Nikodimovičiaus, tiesiog kažkoks siaubas. Visi vienas po kito.

       – Gal į kurį nors neikim?

       – Kad paskui įsižeistų? Nepažįsti Korvezjė? Nieko nepasakys, o paskui metus pūsis. Manys, kad mes šykštuoliai, arba branginamės.

       – Nesąmonė.

       – Nesąmonė, o pamėgink jiems paaiškinti, – ji baigia dėti bulves, uždaro dangtį ir įjungia trintuvę. – Pas Tanią negaliu neiti, ji čia vienintelė mano giminaitė. Vasilijus Nikodimovičius – pats supranti: jis pasikviečia tik tuos, kurie jam reikalingi.

       – Teks imti iš sąskaitos.

       – Teks, – atsidūsta žmona. – Vis imam, imam, paskutinį kartą dėjom prieš trejus metus.

       Nežinau, ką atsakyti.

       – Atleisk, eisiu, man reikia dirbti.

       – Taip, žinoma, eik, pakviesiu, kai blynai iškeps.

       – Gerai.

 

       Kitą rytą paukštė vėl tupėjo ant šakos. Netrukus iš viešnagės pas močiutę turėjo sugrįžti vaikai, sūnus ir dukra. Juos kiek mylėjau, tiek – nesąmoningai – niekinau, nesuprasdamas jų gyvenimo prasmės: riksmai, žaidimai, linksmybės, kurias taip dievino žmona – kam? Ir jų nesiliaujantis valgymas, po kurio sekdavo nesiliaujantis tuštinimasis ir nesiliaujantis miegojimas... Ašaros, pyktis, neviltis, taip greitai (man dienos buvo kaip valandos, o valandos – kaip minutės) pavirstantys nesąmoningu džiūgavimu, cypimu, gyvumu, šis zirzimu, reikalavimais, kaprizais... Ir vėl ašaros, ir žmonos riksmas: „Tučtuojau liaukis!“, paskui, susitaikius, garsūs pakšėjimai-bučiniai. Visa tai liejosi, tekėjo kaip kalnų srautas, visa ta „emocijų“, „būsenų“, „nuotaikų“ gausybė – aš pavargau.

       Paukštė tupėjo ir žiūrėjo į mane nuogą. Ar galima jausti gėdą prieš būtybę, kuri nėra žmogus? Mūsų katė neretai užlipdavo į mano palėpę peliauti – jos akivaizdoje nejausdavau jokio nepatogumo. Bet ji ir nežiūrėdavo į mane! Ji galbūt ir mesdavo žvilgsnį, bet jai buvo absoliučiai nesvarbu, iš kokių kūno dalių susidedu. Katė gyveno savo gyvenimą, kuriame buvau tik maisto (kartais vaišindavau ją pusryčių liekanomis) arba baimės (vydavau ją, kai imdavo per daug triukšmingai šėlti) šaltinis.

       Galbūt aš krausčiausi iš proto, bet manęs nepaleido jausmas, kad erelis atskrenda dėl manęs. Protas šaipėsi iš to jausmo, tikino, kad yra dešimtys priežasčių, dėl kurių paukštė čia atskrenda (iš savo aukštumų ji mato ne tik mano namą ir mano sodą), bet dėl to jausmas neišnyko. Maža to, kažkodėl buvau įsitikinęs, kad ten, ant šakos, didingai tupėjo ne erelis, bet erelė. Vien nuo minties, kad tai „jis“, o ne „ji“– mane apimdavo pyktis: norėdavau nueiti pas kaimyną, paprašyti šautuvo, sugrįžti, prisitaikyti ir nudėti tą akiplėšą. Galėjau, patirdamas kažkokią saldžią beprotybę, „pakęsti“ tik „ją“: tai (kad man – juokinga net pagalvoti – tokia svarbi paukščio lytis!) supratau tik po daugelio mėnesių. Ir būtent tuomet aš suvokiau, kad nejučiomis visa mano „kantrybė“ ir visos mano „nervų krizės“ (kai nebesitvardydamas rėkiau ant jos, mėčiau į ją akmenis), ir mano džiaugsmas (taip, džiaugsmas!), kai artindavosi prie manęs (arčiau, arčiau – dar dešimt, dar penki metrai) – pasidarė pernelyg asmeniški, priminė – neįtikėtina! – santykių su žmogumi istoriją. Aš nepastebimai pripratau prie paukštės – kaip priprantama prie vieno ir to paties pro langą matomo peizažo, su kuriuo susiliejama visiems laikams.

 

       Tai nutiko ne taip seniai: nuogas padariau mankštą, išgėriau kavos – paukštės vis nebuvo. Stovėjau prie lango, žvalgiausi į tolimas snieguotas viršūnes, šiurpdamas nuo šalto ryto vėjo – paukštės vis nebuvo. Aš taip pralaukiau – nedirbdamas – dvi valandas. Jos nebuvo.   

       Tą dieną pirmąkart apšaukiau žmoną, dėl smulkmenų.   

       Naktį regėjau keistą sapną: tarsi aš – Prometėjas, grandinėmis prirakintas prie uolos. Keisčiausia, kad dėl to nesikankinu, man kažkodėl džiugu, jog esu prikaustytas. Esu kupinas jėgų, jaunas, man malonu jausti šaltą grandinių jėgą ant riešų ir ant čiurnų. Mano jaunas, kupinas jėgų kūnas įtempia raumenis, saldžiai išsilenkdamas, kiek leidžia grandinės. Nekyla nė menkiausias noras išlaisvinti – tarsi būčiau gimęs prikaustytas ir tai būtų mano prigimtinė būsena. Grandinės, varžančios mano laisvę – tai aš pats. Jei jas kas nuimtų – nežinočiau, kur dėti rankų, kojų: nuo minčių, kur eiti, ką „daryti“, mane apimtų siaubas. Prikaustytas nieko neturėjau „daryti“: tiesiog buvau (tai man atrodė svarbiau).    

       Lietūs ir saulė, vėjai ir žaibai manęs negąsdina: mane viskas džiugina. Šaltis, badas, mirtis man kelia euforiją. Kartkartėmis išsilenkdamas, kažką šūkaudamas, šlapinuosi ilga auksine srove į kelių kilometrų gylio prarają, atsivėrusią prieš mane. Rankos ir kojos veržiasi iš grandinių, bet aš nenoriu išsilaisvinti: noriu tik retkarčiais, iš visų jėgų įtempdamas raumenis, bandyti išsilaisvinti. O tam reikalingos grandinės. Laisvė – tai siaubas.

       Taip bėga mėnesiai, metai – aš laimingas. Bet aš kažko laukiu. Laukiu dar didesnės laimės, jos viršūnės. Visą laiką esu kupinas laukimo.   

       Pagaliau ateina ta diena, tas rytas: nubudęs (visą naktį miegu prirakintas prie uolos) matau paukštę, iš pradžių ji maža – tik taškas. Bet šis didėja, ir aš imu įžiūrėti sparnų mostus. Sparnai vis didėja ir didėja, laipsniškai užgoždami mano regimą panoramą, galiausiai ir visą horizontą, visą pasaulį. Štai jie per du metrus nuo manęs – paukštė didžiulė. Pajuntu ir baimę, ir džiaugsmą: ko ji nori? Aš beginklis prieš ją – ir tai mane džiugina. Jei turėčiau laisvas rankas – galbūt ją užmuščiau.    

       Štai jos nagai stipriai įsikabina man į šlaunis, arčiau kelių: kojoms iškart pasidaro šilta. Tai kraujas sunkiasi iš gilių, nagais išplėštų žaizdų. Norėdama išsilaikyti, ji man įsikabino iki kaulų. Bet kodėl nejaučiu skausmo? Kodėl toks saldus kraujo kvapas – kodėl tų nagų geidžia mano kūnas? Ar ji les mano kepenis?

       Staiga pajuntu pirmuosius snapo kepštelėjimus – viena po kitos kūnu nusirita bangos. Palenkiu galvą ir – iš viršaus – matau, kaip paukštė lesą mano gėdą: pagriebia ir atplėšia kaskart po didelį mėsos kąsnį. Nuo pirmo jos prisilietimo staiga padidėjusią ir pritvinkusią šaknį, ji, iš visų jėgų įsiręžusi, nuplėšia antru bandymu. Kraujo fontanas, ištryškęs iš tos vietos, manęs negąsdina. Alpstu nuo euforijos: išriečiu, kiek galiu, kūną, kai jos galingas snapas vieną po kito traiško pilnus sėklos rezervuarus. Ir tuojau paties didžiausio malonumo banga užlieja mane. Matau, kaip paukštė, springdama krauju, geria mano syvus. Jos snapas, jos akys, jos galva ir kaklas – aptaškytos mano sėkla ir krauju.

 

       – Nubusk! Girdi! Kas tau?    

       Atmerkiu akis ir matau Rutą, savo žmoną, purtančią mane iš visų jėgų.    

       – Tu taip dejuoji, kad neįmanoma miegoti.     

       Ji pasisuka į mane nuoga sėdyne (kartais ji miega trumpais naktinukais). Du jos kupolai, didžiuliai, taisyklingos formos – sukelia geismą, bet kartu ir šleikštulį (įsivaizduoju slidžias ir rūgščiai kvepiančias jos įsčių gelmes). Jei užvirsiu ant jos ir imsiu bučiuoti – ji, nepatenkinta, neišsimiegojusi, karšta, nusileis. Bet pasišlykštėjimas nugali: nežadinsiu jos.   

       Užmiegu, įsitempęs, nepajėgdamas nuslopinti maudulio kūne.

 

       Visą kitą dieną laukiau prie lango, paskui dar dieną ir dar. Paukštės nebuvo – pirmąkart per daugelį mėnesių. Keletą kartų išsirengiau, puoselėdamas neaiškią – ir beprotišką – viltį, kad ją pritrauks mano nuogas kūnas: galbūt ne taip, kaip pritrauktų moterį (Viešpatie, kokius dalykus kalbu!), tiesiog norėjau, kad mano baltas kūnas pusiau tamsiame kabinete būtų gerai matomas. Galbūt ją tiesiog traukia tas ryškus prietemoje judantis, ne sugeriantis, o atspindintis saulės spindulius objektas, kuriuo esu aš?... Valandų valandas lūkuriuodavau prie lango, apimtas nepaaiškinamo ir dar labiau mane erzinusio, nes supratau jo absurdiškumą, – nerimo. Galų gale, kokia čia problema? Kam ji man reikalinga, ta paukštė? Ta višta – taip, višta, višta!

       Staiga sustodavau, priblokštas: ar tik jau visai neišsikrausčiau iš proto? Įtūžęs kumščiu trankiau palangę, neapkęsdamas, kaip galima neapkęsti tik žmogiškos būtybės. Juk aš norėjau ją pažeminti! Taip, lygiai taip pat, kaip jaunystėje, kai staiga meilę pakeitė neapykanta ir aš paskutiniais žodžiais keikiau merginą, neatėjusią į pasimatymą. Kai mylėdavau, gebėjau žvelgti į moterį dvigubu žvilgsniu, suvokdamas, kai to reikėjo mano įžeistam jausmui, koks jos intelekto lygis.

 

       Ji atskrido ketvirtąją dieną. Sėdėjau įsigilinęs į darbą ir staiga supratau, kad ji čia, žiūri į nuogą nugarą. Ūmai atsisukau – ji tupėjo ant šakos didinga, tarsi niekada nebūtų kitur buvusi: sparnai kiek papūsti į šonus. Iš mano akių savaime pasipylė ašaros.   

       Atsistojau, nuogas priėjau prie lango, širdis stipriai daužėsi: ji sugrįžo! Ji čia niekuo dėta, tai buvo susiję su manimi: ji man buvo reikalinga. Per tuos mėnesius nepastebimai pripratau jaustis jos stebimas, būti ne vienas – ji vien tuo, kad yra, žadino man jausmus, kurių savaime nebūčiau patyręs.  

       Kuo ilgiau stovėjau prie lango, nuogas prieš ją, tuo labiau (nesąmonė!) jaučiau jos žvilgsnį, nukreiptą į save. Nė trupučio neabejojau, kad ji atskrido dėl manęs, pas mane. Ištiesiau į jos pusę rankas – ji pajudėjo! Galbūt tai buvo atsitiktinumas, nežinau: tačiau būtent tą akimirką ji sujudėjo, plačiai mostelėjo sparnais. Kaip aš ją pasieksiu? Nebent galėjau ją nušauti – bet negyva ji man nereikalinga.   

       Taip aš stovėjau pusvalandį, gal valandą – jausdamas ją kaip save, patirdamas nesuprantamą įtampą visame kūne. Staiga supratau, ką ta įtampa reiškia: buvau susijaudinęs, jaučiausi – prieš ją – vyru. Atsitiktinai pasilenkęs, nustebęs aptikau, kad mano vyriškas ginklas – visiškai pasirengęs.

       – Artūrai!   

       Krūptelėjau, iš pradžių nesupratau, kas šaukia: nejau dar kažkur egzistuoja pasaulis?   

       – Nulipk, tau paštas!   

       – Einu.   

       Greitai apsirengiau ir pasileidau laiptais žemyn.

       Paštas atsiuntė iškarpas iš laikraščių ir žurnalų, kuriuose buvo paminėtas mano vardas. Speciali agentūra už nedidelį mokestį atsiųsdavo man iškarpų kartą per mėnesį. Kam man to reikėjo – negalėjau suprasti. Man buvo (taip maniau) visiškai nusispjauti, ką apie mane galvoja visuomenė. Juolab kad žinojau, jog „visuomenė“ neegzistuoja: yra kažkokie laikraštėliai, žurnaliukai, ir į kai kurių iš jų akiratį patenka mano persona: kartu su gera šimtine kitų „žinomų“, o kartais ir visiškai „nežinomų“ asmenybių. Ir viskas. Mano vadinamasis „egzistavimas visuomenėje“ buvo visiška fikcija: daugelis to nesuprato, įsikibdavo į tą „egzistavimą“ kaip į kažką tikrą. Buvo pasinaudota paprastu triuku – kiekvienas laikraštėlis pūtėsi, laikė save kone visatos centru ir Aukščiausiuoju teisėju. Ir ant to kabliuko užkibdavo daugelis: bet tik ne aš.

       Ir vis dėlto – aš kažkodėl skaitinėdavau tą šlamštą!

       Štai ir dabar pirmajame straipsnyje buvo kalbama apie mano – „intelektualų“ – kartą: pabaigoje, išsamiai charakterizavus dešimtis profesoriaujančių vidutinybių, kurie visais galimais būdais darė „karjerą“ ir „statusą“, buvo paminėta mano pavardė: vienoje pastraipoje dviem sakiniais buvo apibendrintos mano „mintys“. Taip sakant, dešimt „svarbiausių“ ir visa kita, tokia kaip ir aš, „smulkmė“. Tokia buvo mano vieta „intelektualų“ kartoje – o buvo dar kitos kartos! Buvo dar ir kitų profesijų dešimtukai, kuriuose „mūsų srities“ lyderiai visiškai nieko nereiškė. Ir, dovanokit, buvo dar kitos visuomenės, kitose šalyse, kurios turėjo savo hierarchijas visose srityse ir kurioms visą mūsų visuomenę galbūt reprezentavo vien tik prezidento vardas ir šalies pavadinimas.

 

       – Ko juokiesi? – paklausė žmona, išgirdusi mano leidžiamus garsus.

       – Nes juokinga.

       Įmečiau straipsnį į šiukšlinę ir ėmiausi kito. Nedidelėje laikraščio iškarpoje – tai buvo aštuntas (veikiausiai paskutinysis) puslapis – rašė, kad aš – kažkoks „mąstytojas diletantas“, rimtai susirgęs, pasitraukiau į nuošalų miestuką, kur mane slaugo žmona ir medicinos sesuo, ir kad aš, jau susenęs, laipioju po medžius, gąsdindamas vietinius gyventojus. Straipsnelio pavadinimas: „Filosofas, nusprendęs, kad jis – beždžionė“. Pirma, aš „pasitraukiau“ visai ne dėl sveikatos (ir manęs niekas „neslaugė“); antra, dar nebuvau senas, o veikiau – pusamžis. Ir nelaikiau savęs „diletantu“. Teisinga buvo tik tai, kad aš išties kabarojausi lynais, laipiojau į medžius ir uolas. Įsivaizdavau jauną vaikinuką to nusususio laikraštėlio redakcijoje (esu joje buvęs), kuri glaudėsi dviejuose ankštuose purvino pusrūsio kambarėliuose: ir štai tam vaikinukui trūks plyš reikėjo prirašyti aštuntą puslapį visokių įvairenybių... Man pasidarė lengviau, kai konkrečiai įsivaizdavau, kaip visa tai daroma: o dar sako – „vieta visuomenėje“, „visuomenės nuomonė“ ir t. t.

       Trečio straipsniuko, kuriame buvo kalbama apie kažkokį mano „urvinį pesimizmą“, o man buvo priešinamas kažkoks neseniai iškeptas „Veritas“ premijos laureatas, jo „šviesus protas ir optimistinis žvilgsnis į pasaulį“, nesiėmiau skaityti.

       Buvo laikas, kai kentėjau dėl „visuomeninės nebūties“ – aš „visuomenei“ neegzistavau. Bet nuo to laiko, kai po kelerių „aktyvumo“ metų pradėjau jai „egzistuoti“, – supratau, kad ieškodamas aukso, įmyniau į mėšlą. Nes „visuomenė“ buvo tie debiliški laikraštėliai, tokie pat debiliški, tik „snobiškai“ žurnaliūkščiai – jau nekalbant apie „telefilosofus“, kuriuos, skirtingai nei mane, pažinojo „visa šalis“, nes jie intelektualiose humoro laidose tiesiogine prasme šokinėdavo į „trumpikes“: užduotis buvo pataikyti abiem kojom į abi skyles (tuo metu visa jaunimo auditorija ir visa šalis juokdavosi).

       – Vėl? – paklausė žmona.

       – Kas vėl?

       Nemėgdavau, kai ji lįsdavo man į sielą.

       – Dėl ko visa tai skaitai?

       – Turbūt, – pasakiau, nuslopindamas susierzinimą ir pagalvojęs, – dėl to, dėl ko žmonės negali nuleisti akių nuo idioto veido.

       – Tu šiandien kažkoks piktas, – pasakė ji ir sugrįžo prie puodų.

       – Atleisk, tiesiog bloga nuotaika. Padėti tau?

       – Ne, pasikalbėk, jei gali, su Bernardu. Dėl tų dalykų.

 

       Bernardas, mano sūnus, netrukus turėjo vykti į vasaros stovyklą, pirmąkart gyvenime, ir man jam reikėjo paaiškinti, ką jis, būdamas trylikos, privalėjo, o ko neprivalėjo daryti su mergaitėmis vakarais ir naktimis.

       Bernardas savo kambary šokinėjo, kilnodamas svarmenis: jo tikslas buvo tapti stipriu. Kai užėjau, jis išsigando, tarsi būtų manęs bijojęs. Visada svajojau turėti sūnų – buvau tikras, kad perduosiu jam savo patirtį, savo sielą, tapsiu juo. Ne, Bernardas buvo labai mažai į mane panašus: jis svajojo būti verslininku, „milijonieriumi“, raumenų kalnu kaip Švarcnegeris, ištisas valandas lakstydavo mopedu su tokiais pat kaip ir jis nutrūktgalviais, segėjo auskarą ausyje ir klausėsi repo.

       Mane jis išklausė atidžiai ir apsimestinai mandagiai pasakė: „gerai, supratau“ – ir man nieko kito neliko, kaip išeiti: buvau tikras, kad jis viską darys savaip.

       – Eini dirbti?

       Man pasirodė, Ruta, žmona, kiek palinko į mano pusę, tarsi būtų norėjusi man kažką pasakyti – kažką iš praeities, kai ji buvo kitokia.

       – Taip.

       Nenusakomas jausmas, kažkoks gailestis – jai, staiga (galbūt) pasijutusiai vieniša – sukirbėjo mano širdy. Bet tuojau pat užgeso. Man neužteko jausmo prieiti, apkabinti: nežinau, kas dėjosi mano sieloj pastaraisiais metais. O prisiversti ką nors daryti – nenorėjau.

 

       Paukštė tą dieną nebeatskrido. Bet ji pasirodė kitą rytą – ir dar kitą. Netrukus supratau; jeigu paukštė nebeatskristų, mano gyvenimas palėpėje nebetektų prasmės. Kaip negalėjau dirbti – ir jaustis savimi – žmonos akivaizdoje, taip dabar negalėjau dirbti, kai nejusdavau paukštės žvilgsnio.

 

       Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo. Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių diagnozavo gripą, paskui – plaučių uždegimą. Maniau, neišgyvensiu (mane net buvo išvežę savaitei į ligoninę).

       Tik po dviejų mėnesių pasveikęs galėjau užlipti į palėpę. Vis galvojau apie paukštę: ar ji atskrenda? Pats nepajėgiau pakilti iš lovos, o kieno nors prašyti, kad pasižiūrėtų, išduoti savo paslaptį – negalėjau.

 

       Kai užlipau – pamenu, iš pradžių nustebau, koks karštis tvyro palėpėje: gegužės saulė įkaitino čerpes taip, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Aš tuoj nusirengiau, nuogas priėjau prie lango ir jį atidariau. Vėjo nebuvo: lauke irgi buvo karšta.

       Paukštė: ji tupėjo ant šakos kaip sfinksas. Keista, bet ji nereagavo į mano pasirodymą. Aš jai neegzistuoju? Nusišypsojau: na žinoma. Ta laukinė fantazija ir laukiniai jausmai sumaišė man protą. Varna, paprasčiausia varna.

       Neėmiau jai pozuoti, kaip anksčiau, o apsisukau, nuėjau į kambario gilumą, prie knygų spintos.

       Ūmai sparnų plazdėjimas ir kažkoks dar man negirdėtas riksmas – slopinamas, veriantis, gilus – privertė man atsisukti. Aš nustėrau. Erelė tupėjo ant palangės – tokia didelė, kokios nebuvau matęs nė zoologijos sode: užskėsdama išskleistais sparnais visą langą.

       Pirmiausia labai išsigandau – buvau visiškai nuogas, bejėgis prieš jos plėšrų snapą ir aštrius nagus. Jei būtų panorėjusi – ji per kelias akimirkas būtų sudraskiusi mane į gabalus.

       Bet ne, ji nesirengė pulti: žaižaruodama tamsiomis akimis, įdėmiai žvelgė į mane.

       Žengiau – pats savęs nesuprasdamas – link jos. Dar žingsnį.

       Ji nenuskrido! Vis dėlto aš buvau žmogus, o ji – paukštė, nors ir plėšri: ji turėjo manęs bijoti.

       Kai priėjau visai arti – ji vėl keistai suriko, ištempdama kaklą ir pakeldama snapą. Jos sparnai išsiskėtė dar plačiau – ir aš pamačiau jos stiprų, padengtą pūkais kūną: jis tankiai kvėpavo.

 

       Paskui nutiko kažkas neįtikėtino: plačiai suplasnojusi, ji apglėbė mane sparnais – aš prigludau prie tų šiltų pūkų – krūtine pajutau jos krūtinkaulį. Ji ir vėl suriko. Mano akis užtvindė ašaros.

       Mes taip stovėjome amžinybę: ji ant palangės, aš ant grindų. Krūtinė į krūtinę.

       Pamenu, kadaise mačiau graviūrą, seną, frivolišką, vieną iš tų, kuriomis laisvi dailininkai linksmino liaudį: jaunas kaimietis laiko rankose visa gerkle kudakuojančią vištą. Ji užpakaliu jam prispausta prie pilvo apačios. Tai buvo humoristinis gyvenimo vaizdelis. Vieno negalėjau suprasti: kaip vaikinui tai pavyksta, jei jau kalbama apie tokį jo gabaritų neatitinkantį padarą kaip višta. Juk žmogaus niekaip su gaidžiu nepalyginsi. Ir čia, pamenu, nusistebėjau dėl savo naivumo, prisiminiau, kokio dydžio kiaušinius deda paukštis...

 

       Ne, tąkart viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti (nes tokie dalykai nenutinka patys savaime). Nei man, nei jai nieko daugiau nereikėjo, tik tų minučių (ar valandų), kai stovėjome kvėpuodami suglaustomis krūtinėmis (jos sparnai šildė man nugarą): paukštė ir aš. Buvau toks priblokštas, kad jaučiausi visiškai paralyžiuotas, patekęs jos valion – ir ji tai jautė. Ji pirmoji sujudėjo, mostelėjo sparnais, suriko ir, kiek atsitraukusi atgal, ėmė kristi nugara žemyn – bet, žinoma, nenukrito, tuoj keliais sparnų mostais iš pažemės pakilo, šmėkštelėjo įstrižai pro mane ir dingo kažkur už stogo keteros.

       Po minutės regėjau ją toli, aukštai danguje, beveik padebesiuose, galingai plasnojančią, tolstančią spindinčių saulėje kalnų viršūnių link.

       Tą pačią dieną, į pavakarę, mūsų aštuonmetė dukra Veronika ištepliojo mėlynių uogiene savo naujutėlaitę, ką tik nupirktą, velniškai brangią sniego baltumo suknelę, kurią jai padovanojome po kelis mėnesius trukusių prašymų. Kaip jai tai pavyko – protu nesuvokiama. Tai buvo nepaprastas vaikas: jai viskas krito iš rankų – per metus ji sudaužydavo dešimtis puodelių, lėkščių, apliedavo kompotais, sultimis, padažais po kelias staltieses, o kiek naujų drabužių sutepdavo ir suplėšydavo – nė nesuskaičiuosi.

       – Aš tave pritrenksiu! Pritrenksiu! – apimta isterijos, rėkė ne savo balsu žmona (mes tą suknelę pirkome už paskutines santaupas).

       Duktė, išsitepliojusi tamsia uogiene, lėtai tekančia baltu šilku, bliovė kaip veršis – iš apmaudo ir siaubo. Kai tik žmona riktelėdavo, ji suspiegdavo: jos rankytės drebėdavo, grimasos iškreiptas veidukas pasidarydavo tamsiai raudonas.

       – Pažiūrėk! Pažiūrėk, ką ta kiaulė pridirbo! – pamačiusi mane, ėmė rėkti žmona. – Viskas! Mėlynių dėmių neišskalbsi! Gali išmesti ją į šiukšlyną, girdi?! – ji vėl pasisuko į spiegiančią dukrą. – Į šiukšlyną tavo suknelę, į šiukšlyną!

       Duktė dar garsiau suspigo.

       Kaip kulka išlėkiau iš namų, nieko nepasakęs. Neatpažinau žmonos. Kai susipažinau su ja prieš dvidešimt metų – ji buvo kitas žmogus: visada rami, susitelkusi, kažkokia „tolima“. Ji rašė eiles, vaikščiojo į simfoninius koncertus, daug skaitė... Gerai atsimenu, pamilau ją kažkokią „nežemišką“. Man patiko, kad ji nemoka skaičiuoti pinigų: paskutinius gali išleisti bilietui į operos teatrą.

       Bjauriai rėkianti, išverstomis akimis, susitaršiusi ir sustorėjusi moteris, kurią ką tik mačiau, – buvo kitas žmogus. Seniai kitas žmogus. Viskas, absoliučiai viskas, kuo ji žavėjo mane prieš dvidešimt metų, kažkur dingo. Smulkmeniškas gyvenimas, jo menkystė ir bjaurumas sugraužė ją: tai, kuo ji dabar gyveno, buvo siaubinga. Prieš kelias dienas kažkokioje parduotuvėje ji pametė smulkią kupiūrą ir aplakstė visą kvartalą, klausinėdama pardavėjų, ar niekas nerado tos kupiūros. Sutinku, už ją buvo galima nusipirkti maisto trims dienoms: bet juk mes, gyvendami kukliai, nemirėme iš bado.

       Kai po pusvalandžio grįžau – namie viešpatavo tyla. Pasisodinusi ant kelių dar tebekūkčiojančią dukterį, žmona kas dešimt sekundžių garsiai pakšteldavo jai į kaktą. Vienas dukters skruostas buvo įtartinai raudonesnis už kitą. Pasveikinau save, kad nesikišau į jų isteriją.

 

       – Artūrai... – sušnabždėjo žmona kažkokiu kaltu, keliančiu man gailestį (bet kodėl aš turėjau jos gailėtis?) balsu, kai ėjau pro šalį. – Aš... aš rėkiau, kaip beprotė.

       – Nieko, – atsakiau aš.

       Žodis buvo netinkamas, kvailas, bet aš dievaži vis mažiau žinojau, ką sakyti ir kaip su ja elgtis.

       Kai lipau į viršų, atrodė, kad ji žiūri man į nugarą.

       Tačiau netrukus supratau, kad apsirikau: pakšt, pakšt, pakšt... Ji be perstojo pakšnojo dukters galvą. Tarsi lesė, kaip višta.

 

       Žiaurumas, įsišaknijęs mano širdyje, kilo ne iš manęs. Kaip aš galėjau niekinti savo vaikus, žmoną – juk maniau, kad myliu juos. Kaip galėjau niekinti kitus žmones, pasaulį? Man to reikėjo. Be šito – nebūčiau buvęs pačiu savimi, nebūčiau galėjęs išsigelbėti. Ir į klausimą: „O jeigu tave kas nors niekintų?“, aš atsakydavau: o, kada pagaliau taip bus!

       Skaičiau tas iškarpas iš laikraščių, kad pasijusčiau apspjaudytas, sutriuškintas. Aš tai supratau.

 

       Kitą rytą kilo audra. Kai užlipau į viršų, vis dar buvo tamsu – blykčiojo žaibai. Medis ant kalvos, kuriame tupėdavo paukštė, pasislėpė migloje.

       Buvo šalta ir aš nenusirengiau. Dirbau užsidaręs langus, įsijungęs stalinę lempą.

       Mintys plaukė kažkaip padrikai, kaip debesis, panašus į tą, kuris skriejo virš kalnų. Gaudžiau minčių nuotrupas, bandžiau jas jungti ir – kartais – man pavykdavo: ateidavo praregėjimas, kuris mane paveikdavo kaip žaibo iškrova. Paskui vėl viskas nugrimzdavo į tamsą.

       Nepastebėjau, kaip baigėsi lietus, ir pirmieji saulės spinduliai apšvietė netoliese stūksančius kalnus.

       Paukštė – ji kaip visada tupėjo ant tos pačios šakos. Vargšelė, negi ji taip pratupėjo visą audrą?

       Atsistojau iš už stalo, nusimečiau drabužius – kaip niekuomet mano protas buvo aiškus ir aštrus: žinojau, ką darau.

       Atidariau langą.

       Tą pačią akimirką paukštė suplasnojo sparnais – ir, greitai sklęsdama, trim ar keturiais mostais įveikė mus skyrusią erdvę. Atsitraukiau žingsnį atgal, leidau jai nutūpti ant palangės.

       Šįkart manęs niekas nestebino: visa buvo neįtikėtina ir kartu aišku, akivaizdu – kaip sapne. Negalėjo taip būti, kad ji, dvejus metus skraidžiusi į mane pažiūrėti, nusileisdavusi iš savo pasaulio dėl manęs – kad ji nesureaguotų į mano atidaromą langą, į mano nebylų šauksmą.

       Dabar ji tupėjo kaip vakar, už pusės metro nuo manęs – graži, atstačiusi krūtinę. Jos veriantis skvarbus žvilgsnis derėjo prie plėšraus ir godaus snapo.

       Ji laukė.

       Žengiau žingsnį į priekį – nuogas, kiek pašiurpęs (vėjas, pūtęs pro langą iš už jos sparnų, buvo šaltas), kiekviena savo ląstele jautrus kaip membrana. Riksmas, išsiveržęs iš jos krūtinės, privertė mane pirmąkart krūptelėti. Galingų sparnų mostelėjimas – ir štai aš jų prieglobstyje, sušildytas jos pūkų. Jaučiu šilumą, sklindančią nuo jos didelio kūno – ir širdį, tuksinčią beveik šalia mano širdies: spaudžiu rankomis už apačios – negrabiai – ją prie savęs.

       Pasikartoja tai, kas buvo vakar: ta akimirka, sustingusi amžinybėje. Ji ir aš. Staiga vėl krūpteliu: kažkas kutena man kaklą. Jos galva – ištiesusi kaklą, ją man padėjo ant peties.

       Bet šįkart yra dar kažkas. Pajuntu savyje keistą jausmą, keistą nesuprantamą troškimą, kurio prasmė man pasidaro aiški tik tuomet, kai, palenkęs galvą, kiek atšliedamas, žiūriu sau po kojomis. Matau savo šaknį, stirksančią tiesiai į viršų, jau pulsuojančią: tai nuo jos visu kūnu sklinda malonios bangos.

       Ji tupi žemai, ant palangės – aš kiek tūpteliu ir glausdamasis prie jos jaučiu, kaip smengu į šiltus pūkus, kurie man kutena pačią jautriausią vietą. Staiga vėl – prie pat ausies – paukštė rikteli: jos sparnai, atrodo, stipriau suspaudžia mano liesą – jau sušildytą – kūną. Ištiesiu kelius ir apmirštu, sukrėstas: pūkai dingsta, ir mano šaknis staiga nusmenga į artimą, drėgną bedugnę. Vėl riksmas. Dabar pajuntu, šaknimi, karštį – jos paukštiško kūno karštį. Neapsirikau: tai ne erelis. Tai negalėjo būti erelis. Paukštė rėkia.

 

       Tąkart ji nuskrido iškart po to, kai aš – išbuvęs joje amžinybę – atsargiai ištraukiau savo maudžiantį ragą. Ne todėl, kad būčiau bijojęs pabaigos (ji buvo visai arti, bereikėjo keleto judesių) – tiesiog kažkoks jausmas pakuždėjo susilaikyti, šįkart. Susilaikyti, kaip mes susilaikydavome tuos dvejus metus: kad nieko nesugadintume.

       Stovėdamas veidu į kalnus, mačiau ją padebesiuose, su kiekvienu sparnų mostu tolstančią aukštyje, į kurį man nelemta pakilti.

 

       Pamenu, tą pačią savaitę, regis, šeštadienį, buvome pakviesti vakarienės pas merą. Ėjau tenai prieš savo valią, mygiamas žmonos, kuri manė, jog ignoruoti tokio lygio pakvietimą būtų iššūkis.

       – Tu neįsivaizduoji, kaip tai čia vertinama, – džiovindamasi plaukus, kalbėjo ji. – Iš tiesų mus kviečia į žmonių ratą, į kurį sunku patekti.

       – Ar mums to reikia? – paklausiau aš.

       – Man reikia, – pasakė ji tvirtai: ir aš dar kartą pajutau, kokia ji man svetima. – Ir taip visi čia į mus įtariai žiūri.

       – Tikrai? – apsimečiau nustebęs, nors ir supratau, ką ji turėjo galvoje. – Kodėl gi?

       – Manai, žmonės neskaito visų tų bjaurių laikraštėlių? – pasakė ji susierzinusi. – Mes čia neseniai gyvename, jie nesupranta, kas mes.

       – Kam jiems to reikia? – kartais man patikdavo, pats nežinau kodėl, dėtis naiviam: galbūt todėl, kad iš jos lūpų išgirsčiau tai, ką pats slapta galvojau.

       – Nes jie yra žmonės, jie negali kitaip.

       – Man asmeniškai nusispjaut, ką apie juos rašo.

       – Štai ir bėda, – pratęsė mano mintį žmona, – kad apie juos niekas nerašo. Tu čia vienintelis toks. Turėtum tą suprasti.

       Ji kartais sau leisdavo va taip, be jokios logikos, su manimi kalbėti (kas mane siutino). Kartais jai užeidavo, kaip aš sakydavau, „jos kaprizo“ minutės (arba valandos): ir tuomet ji galėdavo visiškai išsilaisvinti nuo jausmų man, susitelkti ties savimi pačia – ir taip atimti iš manęs jėgą ir privalumus, kuriuos buvau įgijęs todėl, kad ji mane mylėjo.

       – Turėjau omenyje, – pasakiau, – apskritai jų gyvenimą. Manęs nedomina, kas jie tokie, supranti?

       Pagalvojusi, ji tarė (akys primerktos, iškvepia orą man į veidą):

       – Tu tiesiog kitos padermės.

       Ir tai buvo tiesa. Kai atsiverdavo ši tiesa, pasidarydavo daug aiškiau, kodėl mano santykiai su kitais tokie sudėtingi. Antraip man būtų reikėję ilgai aiškinti, kodėl aš nemėgstu („kaipgi taip gali būti, kad nemėgstate!“) to, ką mėgo visi.

 

       Vakarienės, kaip ir tikėjausi, susirinko visas miesto elitas: gimnazijos direktorius, mero pavaduotojas, vietinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, kažkoks muzikos mokyklos dėstytojas – kompozitorius, „mūsų miesto himno autorius“, kaip man jį pristatė, kitos „įžymybės“. Visi su žmonomis. Aš, kiek supratau, buvau šioje visuomenėje „įdomus tipas“: pirma, „iš sostinės“, antra, „žinomas“ (taip jie galvojo: nes apie nė vieną jų nerašė šalies laikraščiai). Mano konkurentas kūrybos srityje buvo kažkoks „rašytojas“, jis leido knygas vietinėje leidykloje – bet ir jis neturėjo „sostinės šlovės“, kuri mane gaubė.

       Iš pradžių kalbėjo apie vyną – garsią jo rūšį. Čia mero pavaduotojas susiginčijo su gimnazijos direktoriumi, įrodinėdamas, kad vynas laikomas statinėse ne penkių, bet dešimties laipsnių temperatūroje. O pavaduotojas tvirtino, kad dešimties laipsnių temperatūroje vynas laikomas ne statinėse, bet jau išpilstytas į butelius ir hermetiškai uždarytas. Jis rėmėsi savo senelio patirtimi. „Miesto himno“ autorius palaikė mero pavaduotoją, vyriausiasis ligoninės gydytojas mėgino ginčininkus sutaikyti, sakydamas, jog egzistuoja įvairios garsių vynų rūšys.

       Paskui mero žmona mitriai nukreipė pokalbį į patiekalą, kurį ji patiekė: ir čia buvo pradėta kalbėti apie jo paruošimo būdą – tuomet su didžiausiu susidomėjimu prašneko moterys, taip pat ir mano žmona (išsidažiusi kaip lėlė, kvailai išdidi – smakras pakeltas, krūtinė atkišta, vis pratrūkstanti idiotišku juoku – ji buvo tokia nenatūrali, jog net nusisukau, kad nematyčiau).

       Baigiantis vakarienei, pokalbis perėjo prie „kultūros“ ir čia visi kreipėsi į mane, man adresuodami kažkokias mintinai išmoktas sentencijas „apie Kantą“, „Kierkegorą“, kurias jie specialiai išsirinko iš kažkokių populiarių straipsnių ir laidų. Juk negalima visą laiką kalbėtis apie maistą. „Kantas nutiesė kelią Kierkegorui“, – pasakė „miesto himno autorius“. O vyriausiojo gydytojo žmona, trumpai pakirptais plaukais storulė su akutėmis-sagutėmis ir nepadoria iškirpte, po ilgo pasirengimo (tai mačiau) manęs paklausė: „O kaip jūs žiūrite į Heidegerį“? Išvestas iš kantrybės, atsakiau: „Į Heidegerį žiūriu labai gerai.“

       Kai ėjome namo, žmona staiga prisiglaudė prie manęs, visą kelią tylėjusio, skersgatvyje. „Ar labai gailiesi, kad ėjai?“ – „Nieko aš nesigailiu“, – sausai atsakiau (nežinau, kodėl jos neapkabinau). „Vis dėlto – bendravimas“, – pasakė žmona. „Taip, bendravimas“, – atsakiau.

       Dieve, kaip man sunku pakęsti patį save.

 

       Tą naktį žmona glaudėsi prie manęs, inkšdama, veltui spausdama su kažkokia neviltimi mano minkštą apgailėtiną puokštę: šaknis nestovėjo, siela buvo tarsi suakmenėjus. „Kas tau?“ – sušnibždėjo ji, tebelaikydama saujoje mano gėdą (aš nieko nejaučiau). „Nieko“, – atsakiau aš.

       Netrukus ji, pavargusi, slopindama susierzinimą, užsnūdo.

       Sujudėjau ir išslydau jai iš rankų.

 

       Rytą ji atsikėlė ir, netarusi man nė žodžio, nuėjo į tualetą, paskui – į dušinę. Ji jautėsi pažeminta, ji nebejautė meilės. Ir man pasidarė lengviau.

       Po pusvalandžio ji rėkė ant dukters kaip isterikė. Susitaršiusi, stora.

       Kai ėjo pro šalį:

       – Valgysi? – kaip šuniui.

       – Ne.

       – Kaip nori, – įžūliai.

       Į mane nepažvelgė.

       Gerai, kad nepatikėjau ja naktį.

 

       Dieve, su kuo aš gyvenu? Kur?

       Beveik bėgte užpuoliau laiptais į viršų – užsirakinau palėpėje. Greičiau (aš neapkenčiau savęs). Greičiau.

       Ji jau skrido pas mane, sklandydama, retsykiais suplasnodama sparnais.

       Viskas nutiko greitai, šįkart. Jos glėbys, besidaužanti kaip kūjis širdis, jos švelnumas ir jos pūkų šiluma.

       Tik pakilęs į malonumo viršūnę, kai mano šaknį apspaudė saldūs spazmai ir aš audringai bei gausiai, šnabždėdamas kažkokius beprotiškus žodžius, išsiliejau į ją inkšdamas (tą pat akimirką ji veriančiai suriko) – supratau, kad pasiekiau savo. Apimtas siaubo – pamačiau save iš šalies, pamačiau, ką padariau: paukštė milžinė ant palangės, letenos plačiai išskėstos, ir aš, nuogas, veidą pasukęs į erelišką snapą, su stirksančia į viršų šaknimi.

       Ji pati nusimovė nuo smaigo, pati krito žemyn, gavusi ko troško, šovė į viršų, nusinešdama savyje – į nežinomą man tolį – mano karštą sėklą.

 

       Nuo to laiko pradėjau palikinėti joje dalį savęs, kai turėdavau jėgų (tai kelias dienas paeiliui, tai kartą per savaitę: neversdavau savęs, klausydamas savo troškimo). Bet kartkartėm mes tiesiog šildėme vienas kitą, glausdamiesi kūnais; kaip seniau. Ar ji galėjo nejausti – nemylėti manęs? Kaip kitaip paaiškinti jos ilgametį prieraišumą – jos nuolankumą tomis akimirkomis, kai peržengdavau paukštę ir žmogų skiriančią ribą?

       Neilgam nuvažiavęs į sostinę, specialiai nuėjau į Nacionalinę biblioteką: norėjau viską sužinoti apie erelius, jų gyvenimą. Ir ten nustebęs perskaičiau, kad poravimosi metu paukščiai patiria ne mažiau malonumo, negu žmonės. Vadinasi, man nieko antgamtiško nenutiko. Aš neklydau, kada, prasiskverbęs į ją, pastebėdavau patankėjusį jos širdies ritmą. Vadinasi, jos nuolat pasikartojantis riksmas pabaigoje, kai ją įnirtingai duobdavau, vos paversdamas atgal (laikiau ją rankose), iš tiesų reiškė džiaugsmą. Ir dėl to džiaugsmo (galbūt jo jai nesuteikdavo ereliai) ji skrisdavo pas mane kiekvieną rytą iš kalnų, įveikdama gal dešimtis kilometrų.

 

       O tuo metu mano „gyvenimas apačioje“ – taip vadinau viską, kas dėjosi ne palėpėje – tekėjo savo vaga: ten paeiliui vaidinau „tėvo“, „vyro“, „giminaičio“ (kai atvykome į „kalnus“, pas mus ėmė dažnai lankytis žmonos giminės) vaidmenis, „vietinę garsenybę“ (po tos vakarienės pas merą – vienas po kito pasipylė kvietimai) ir kažkokį „ribotai žinomą“ tam tikruose sostinės sluoksniuose originalų intelektualą. Visų tų vaidmenų nepakenčiau – bet nuo jų nebuvo kur dėtis. Kai tik nusileisdavau, iškart atsidurdavai jų teritorijoje: tų artimų ir tolimų žmonių, kurie laikė mane tuo, kuo norėjo laikyti, valioje.

       – Juk tu tėvas! Juk tu tėvas! – išsproginusi akis, baisiai įsiaudrinusi (vis dažniau ją mačiau tokios būsenos), rėkė žmona, kai mūsų jau dešimtmetė duktė kartą grįžo iš šokių po vidurnakčio.

       Tą patį ji rėkė tuomet, kada Bernardas, sūnus, mokykloje sumušė kiek jaunesnį kaimynų berniuką.

       Kiekvienas įvykis – ypač žmonos apsakytas – buvo iš tiesų svarbus. Bet pastaruoju metu pastebėjau, kad „nesvarbių įvykių“ jai apskritai nebūna. Kartą ji parėjo namo susikrimtusi, ir man vargais negalais pavyko išpešti, kad viskas dėl lapės kailinukų, kuriuos draugei nupirko jos vyras verslininkas. Ta „draugė“ (jos beveik nepažinojau), žmonos žodžiais tariant, „leido jai suprasti“, kokia skirtinga jų padėtis visuomenėje, pažemindama ją kažkokiame moteriškame ginče, „kitų akivaizdoje“.

       – Nebegaliu daugiau vaikščioti vilkėdama tais prakeiktais kailiniais! – rėkė žmona (ji turėjo triušių kailinius). – Jaučiuosi elgeta, elgeta!

       – Ką tu kalbi? – jos psichozės man keldavo vien tik pasipiktinimą. – Turi pilną spintą šlamšto.

       – Va būtent – šlamšto! – kone raudojo žmona.

       – Mes vis dėlto turime savo namą, trijų aukštų. Kiti gyvena butuose.

       – Gal mums dar bendrabutyje gyventi?

       – Bendrabučiuose irgi gyvena laimingų žmonių, – nė nesirengiau jos suprasti, jos kvailumo.

       – Žinau, tu juk mūsų filosofas – Diogenas! Tu gali ir statinėje gyventi!

       Tokio dalyko – užgauti mano pačias jautriausias stygas – anksčiau ji sau neleisdavo.

       – Noriu gyventi ne prasčiau negu mano draugės!

       Ji darėsi iš tiesų bjauri.

       – Ko tu nori?

       – Duok man pinigų!

       Nustėrau: nieko sau.

       – Aš jų neturiu.

       – Gal tu – ne vyras?

       Ji norėjo kuo labiau mane įžeisti: Dieve, kaip ji manęs nekentė.

       Aš priėjau ir – pirmąkart gyvenime – trenkiau jai į veidą: jos isterija kaipmat liovėsi. Ji kažkokiu nauju, laukiniu žvilgsniu pažvelgė į mane.

       – Atleisk, – pasakiau aš. – Aš...

       Ji neleido man pabaigti – išbėgo, užsidengusi veidą rankomis.

       Keista, bet kaip tik dabar – žiūrėdamas jai į nugarą – pajutau ją: kažkas sujudėjo mano sieloje, ir aš tarsi akimirkai nubudau, tarsi po košmariško sapno. Pirmąkart po daugelio metų kažką moteriško, pažeidžiamo, artimo pamačiau joje. Laukinis žvilgsnis (ne tas bjaurus, be savigarbos, kupinas savimeilės, bet tas aiškus, santūrus, stiprus) – štai kas privertė mane krūptelėti, pagarbiai pažvelgti į ją. Ji buvo graži – tą akimirką, nutvilkyta įžeistos savimeilės ir pakylėta orumo, ji nesivėlė į šlykščius kivirčus. Turbūt mylėjau tik jėgą. Kituose.

 

       Tačiau kitą dieną pamačiau žmoną, apie kažką liežuvaujančią su kaimyne prie tvoros, tokią pat kaip visuomet kvailą, paskendusią kasdienėse smulkmenose.

       Šis pasaulis buvo sukurtas ne man: aš jame dusau.

 

       Erelė: ji buvo ne iš šio gyvenimo. Kai ją lygindavau su žmona, suprasdavau, kas duoda peno mano aukštam jausmui. Nebuvo kalbų apie pinigus, vaikus, kaimynus, apie visus tuos šimtus ir tūkstančius kasdienių problemų, kurios, jei pagalvotum, sukirmijusio grybo nevertos. Kodėl žmogus negali toks būti? Kam Dievas jam davė siaubingą liežuvį? Kai aš, beprotystės akimirkomis paniręs kita savo dalimi į ją iš apačios, spausdavau prie savęs paukštę, atsargiai apkabinusią mane sparnais, – būdavo, kad mano liežuvis pranykdavo jos snape – ir tuomet aš susidurdavau su jos siauru, nekalbančiu, bet tokiu pat drėgnu kaip mano, greitu liežuvėliu. Tomis akimirkomis nejaučiau skirtumo tarp moters ir paukštės, nugrimzdamas į bedugnę, besąlygiškai susiliedamas su gyva būtybe, kuri nėra aš. Jei ir buvo skirtumas, tai paukštės – visuomet tylios, taurios, artimos ir nepasiekiamos, paslaptingos ir sunkaus, negailestingo buvimo sumaišties nepažįstančios, – naudai. Atsargiai judėjau, ištraukdamas ir nugramzdindamas šaknį, ir – tą aiškiai girdėjau – jos širdis imdavo plakti dukart garsiau ir greičiau: jaučiau, kaip jos snapas, galintis per vieną akimirką padaryti mane nebylų, vis stipriau spaudžia į jį panardintą mano liežuvį. Ir kai šaknis pagaliau virsdavo liepsnojančia įkaitusia šerdimi jos viduje – tada ji mane skausdavo, snapu, ir aš, apmiręs, klausydavau, kaip vandenys, kaupęsi manyje, patys veržiasi prie išėjimo, prasiveržia lauk, užpildydami joje tą vietą, kuri ją padarydavo moterimi. Paskui dar kurį laiką ji laikydavo mano liežuvį snape, išsproginusi beprotiškai blizgančias akis, neatlaisvindama skausmingų gniaužtų – ir aš, atsidavęs jos valiai (nieko negalėjau padaryti), laukdavau. Aš tikėjau ja. Pagaliau ji pražiodavo snapą, ir aš ištraukdavau savo liežuvį: o iš jos angos apačioje – savo drėgną, aplipusią sėkla, šaknį. Ji, virstelėjusi ant nugaros, nuskrisdavo.

       Visą dieną dar skaudėdavo liežuvį (tarsi ji vis dar būtų mane laikiusi snapu), bet tai buvo malonus skausmas. Nekantriai laukiau, kol visa vėl pasikartos.

 

        „Apačioje“ vienas po kito nutiko tokie „įvykiai“: sūnus išlaikė aštuntos klasės egzaminus, apsilankė žmonos dėdulė, duktė pametė auskarėlius, trys leidėjai (visiški bukagalviai, beje, dar ir snobai) atsisakė leisti mano knygą, meras įsižeidė, kad ignoruoju jo vakarienes (daugiau kaip pusmetį neištvėriau), atėjo policininkai ir patikrino mano dokumentus (kažkas įskundė), dukteriai prasidėjo menstruacijos, susirgo ir nugaišo mylima katė, žmona bei duktė ją apraudojo (tragedija), sugedo namo šildymo sistema (šokas visai šeimai), kruša darže sunaikino visą braškių derlių, žmona susibarė su kaimyne, su kuria liežuvaudavo (taip ir nesupratau dėl ko), į miestą atvyko čigonų cirkas ir iš trijų miestelėnų namų dingo daiktai (sulaikyta čigonė ir du jos vaikai), kilo panika, kad gretimame rajone esantis chemijos kombinatas užteršė upės vandenį, tarptautines dviračių varžybas, kurių trasa ėjo per miestą, transliavo per televiziją, žmona įsigijo lapės kailinukus (pinigų paskolino kaimynai), sūnui sporto salėje lūžo ranka, mėnesiui sugipsavo, žmona prilupo dukterį, kai ši isteriškai pareiškė, jog „išeis iš namų“ (pas vaikiną, kurį neva „myli“), smarkiai susibarėme su žmona po vienos nakties, sugedo televizorius, vienas vietinis laikraštėlis atspausdino nepalankų man straipsniuką (žmona puolė į paniką – vietinį laikraštį visi skaito), žiurkės įsimetė į mūsų rūsį, duktė iš vasaros stovyklos parsivežė utėlių, mums pagrasino, kad atjungs elektrą ir telefoną už įsiskolinimus, sužinojau, kad žmona susirašinėja su kažkokiu „bendraklasiu“ (jis laiškuose į ją kreipiasi „mano brangi Rutele“), per Kalėdas girtą žmoną – pirmąkart gyvenime – parnešė dvi moterys ir vyras, pasivadinę „draugais“, iš automobilio pavogė magnetofoną ir rankinę su pinigais bei dokumentais, duktė uogiene išterliojo dar vieną suknelę.

 

       Suprantu, kodėl ji, erelė, mane jaudina. Kodėl siekiu jos, pasirengęs jai atsiduoti.

       Ne, nesu monstras, aš tiesiog noriu kitokio gyvenimo.

 

       Tądien ji elgėsi keistai. Ji nerėkė, kaip paprastai, kai joje judinau savo įkaitusią šerdį. Atrodė, ji pirmąkart nori man kažką pasakyti – snapu vis paliesdavo kaktą, vokus, lūpas. Ar tai buvo švelnumas? Aš atsitraukiau su ja į kambario gilumą ir ten, remdamasis nugara į sieną, spausdamas ją prie krūtinės, netikėtai, inkšdamas, pabaigiau. Ji nesuriko – buvo kitokia, liūdna (jei tik taip galima kalbėti apie paukštę). „Kas tau?“ – paklausiau jos – ir ji atlošė galvą, pažiūrėjo į mane kaip višta. Akimirką pasijutau kaip nesavas. „Tau gera?“ Ji nuleido savo visai ne plėšrūnišką galvą.

       Atsargiai nukėliau ją nuo savo šaknies ir patupdžiau ant palangės. Ji nenorėjo skristi!

        „Ko tu nori?“ Aš jos nesupratau.

       Taip praėjo dešimt minučių, paskui – valanda, dvi...

       Buvau nepratęs, kad ji liktų – po visko. Norėjau ją iškart pamatyti aukštai danguje, tolstančią, virstančią taškeliu. Mintis, kad mano sėkla – ten, joje, padebesiuose – suteikdavo man kažkokią laisvę, kuri man buvo reikalinga.

 

        „Jei neišskrisi – būsi paprasta višta“, – staiga pasakiau jai, kažkaip piktai (sąmonės krašteliu supratau, koks, kalbėdamas garsiai, esu beprotis: bet aš to norėjau). – Tu negali gyventi čia, supranti?“

       Ką aš iš tikrųjų darysiu, jei ji neišskris? Nupirksiu narvą? Lesinsiu grūdais?

       Staiga prisiminiau aną seną graviūrą, tą kaimo vaikiną ir vištą: apimtas panikos, stvėriau paukštę į glėbį ir išmečiau pro langą.

       Ji mostelėjo sparnais, vėl pakilo į palėpės aukštį ir, apsukusi pusratį, nutūpė ant palangės.

        „Ką?“ Ji žiūrėjo į mane, blykčiodama vėl grobuonišku (taip man pasirodė) žvilgsniu. Žengiau žingsnį jos link – ji suriko. Bet kažkaip kitaip, įspėjamai. Aš nesupratau. Paukštė ištiesė sparnus, visu kūnu išsitempė, vėl suriko. Ir vėl. Kambaryje pasidarė tamsu – sparnais ir kūnu ji uždengė langą.

        „Kas tau?“ Pirmąkart buvau susirūpinęs, sujaudintas. Ko ji nori?

       Ir tada tai nutiko. Aš ištiesiau patamsyje ranką – ir ji staiga, akimirksniu, išplėšė man iš peties mėsos gabalą. Surikau iš skausmo.

       Kitą akimirksnį pamačiau ją, jau skrendančią viršūnių link, greitai – greičiau nei paprastai, kaip man pasirodė – grįžtančią į savo kalnų pasaulį.

       Suplėšęs marškinių rankovę ir audiniu užspaudęs krauju srūvančią žaizdą, priblokštas žiūrėjau į ją. Nepaisydamas baimės, skausmo – aš džiaugiausi. Neapsirikau dėl jos: dėl erelių neapsirinkama.

       Aš vėl ją mylėjau.

 

       Tik po valandos, nusileidęs žemyn ir visiškai sustabdęs kraujavimą standžiu binto tvarsčiu (laimei, nieko nebuvo namie), paskui vėl pakilęs į viršų, – aptikau nuostabų dalyką. Ant palangės, toje vietoje, kur ji tupėjo (šen bei ten matėsi jos lengvučių pūkų), gulėjo didžiulis pilkšvas kiaušinis.

 

       Drebėdamas paėmiau jį. Jis nustebino mane savo svoriu. Ką tai turėtų reikšti? Aš taip mažai išmaniau paukščių psichologiją. Kam ji tai padarė – dabar, čia? Ar norėjo man kažką palikti (kažkodėl buvau įsitikinęs, jog ji nebeatskris: nenorėjau, kad ji atskristų! – nebūčiau galėjęs jos mylėti, nuolankios ir prašančios!)?

       Nuėjau prie nedidelio baro, įrengto kampe, pasiėmiau šaukštą. Vis tebedrebėdamas, pramušiau jos kiaušinį ir, jausdamas, kaip vėl grimztu į išganingą beprotybę, užverčiau galvą, išgėriau jo turinį. Šiltas trynys, įsmukęs man į burną, dar kiek slidinėjo tarp liežuvio ir gomurio, paskui subliūško – ir geltona lipni buza nutekėjo į gerklę, mane užliedama džiaugsmo ir nepaaiškinamos palaimos banga.

       Tai buvo ji – jos fiziologija, jos kūnas, kas buvo joje ir ja dar prieš valandą.

       Ir tik tuomet pratrūkau rauda – galbūt pirmąkart per savo suaugusiojo gyvenimą: kaip rauda vaikas, kaip rauda senis. Žinojau, kad ji nesugrįš, niekada, ji man neatleis tų paniekos akimirkų.

       Kaip aš be jos gyvensiu?

       Ji buvo mano paskutinė viltis.

 

       Ji iš tikrųjų neatskrido nei kitą, nei dar kitą dieną. Valandų valandas stovėjau prie lango nieko neveikdamas. Žiūrėjau į sniegu padengtas kalnų grandinės viršūnes. Kaip keista. Pasaulis nuo šiol atrodė tuščias: tvyrojo kažkokia sunki, ausis slegianti tyla.

       Vakare atsigulęs, atsukęs žmonai nugarą, vis regėdavau paskutinį grobuonišką ir išdidų jos žvilgsnį – po to, kai išvadinęs „višta“ švystelėjau ją pro langą. Ar gali paukštis spręsti, apsispręsti? Ereliai – išdidūs. Bet ar jie gali jausti pažeminimą ir keršyti – kaip žmonės?

       Liečiau ranką skaudantį (teko išsigalvoti „kritimo“ istoriją, važiuoti pas gydytoją), sutinusį petį. Dešimtis kartų ji galėjo mane suluošinti, jei būtų norėjusi: nutraukti liežuvį, išlesti akis arba mano gėdą (tam tereikėjo vieno galingo judesio). Ji to nepadarė!

       Kuo toliau, tuo labiau grimzdau į sielos – jos sielos – brūzgynus. Dveji metai beveik kasdienių pasimatymų – nebuvau jai tuščia vieta. Bet jei ji taip mane mylėjo (kodėl to žodžio negalima taikyti nežmogui – ką mes žinome apie paukščių jausmus?) – kaip ji galėjo staiga pradėti mane niekinti? Užmiršti mane visiems laikams?

       Atsisėsdavau tamsoje ir, negalėdamas užmigti, sėdėjau taip, žiūrėdamas į žvaigždes už lango. Kodėl aš maniau, kad ji lengvai padarė tai, ką padarė. Jei ji mylėjo – ji turi kentėti. Ten, kalnuose. Pažeminimas ir išdidumas neleidžia jai vėl atskristi, bet prisiminimai apie mane – mano kūną (ji mane apkabindavo sparnais), mano karštą alsavimą į kaklą – ją kankina naktimis, kviečia...

       Staiga pažvelgdavau į save iš šalies ir suprasdavau, koks aš juokingas. Buvau žmogus, o ne paukštis, ir negalėjau paaiškinti jos elgesio mąstydamas apie ją ne kaip apie žmogų.

       – Apie ką tu galvoji?

       Krūptelėjau. Pastaruoju metu nepajėgdavau be susierzinimo žiūrėti į jau visiškai odiozine pasidariusią (ji kažkur dingdavo, gerdavo!) žmoną.

       – Apie nieką.

       Tai buvo mano įprastas atsakymas.

       Ji daugiau nebekalbėjo – gal užsnūdo, gal apsimetė, kad miega.

       Prie jos nebuvau prisilietęs jau daugelį mėnesių: negalėjau.

 

       Kiekvieną rytą, puoselėdamas neaiškią viltį, lipdavau į palėpę. Kiekvienoje varnoje, šmėkštelėjusioje danguje, matydavau ją, besiartinančią prie manęs, atleidusią: mano širdis apmirdavo nuo saldžios susitikimo nuojautos. O, kaip aš ją mylėsiu! Bet garsus „kar!“, nuskambėjęs prie ausies, toks nepanašus į jos veriantį, laukinį šauksmą, buvo tarsi pasityčiojimas iš mano jausmų.

       Kartą neapsirikau – paukštė, skridusi nuo kalnų, galingai plasnojusi sparnais, buvo erelis! Vyliausi, kad mano kančios baigėsi – paskubomis puoliau nusirenginėti, kad kūno baltumas (žinojau apie erelio žvilgsnio skvarbumą)  nurodytų, kur jai tūpti. Erelis vis artėjo ir artėjo – ir staiga ėmė sklandyti: aukštai danguje, padebesiuose, jis ėmė sukti virš kalno, kurio papėdėje buvo prisiglaudęs mūsų miestelis. Aš apmirusia širdimi, užversta galva persilenkęs per palangę, sekiau jo skrydžio trajektoriją, laukdamas, kol jis nutūps. Kažkas man kuždėjo, kad tai ji, ji! – jei tik būčiau galėjęs jai papasakoti apie savo jausmus – jei tik būčiau galėjęs prisišaukti, paprašyti atleidimo...

       Sukusi ratus gal dešimt minučių, ji (ar kas ten buvo?) nuskrido. Daugiau jos nebemačiau.

 

       Jei paukštė nesugeba suprasti žodžio (tarkim, žodžio „višta“!) reikšmės, tai ar gali ji nesuprasti nuskambėjusio balse jausmo?

 

       Vis mažiau pasitaikydavo naktų, kai manęs nekankindavo košmarai. Paukščiai – kažkodėl ne vienas, bet daug ir visi didžiuliai – atskrisdavo į mano miegamąjį. Jie tupėdavo visur: prie galvūgalio, prie kojų, ant naktinio staliuko, ant spintos. Jie vaikštinėjo mano kūnu (negalėjau pasijudinti), skaudžiai suleisdami į jį savo lenktus nagus. Vieni lesdavo man akis, kiti siekdavo kepenų. Aš buvau lavonas.

       Šis košmaras kartodavosi su nedidelėmis variacijomis – jei man pasisekdavo, nubusdavau pačioje baisiausioje vietoje: kakta išpilta prakaito.

       Kartą man prisisapnavo, kad vienas paukštis – kažkodėl ne pilkas, bet baltas kaip sniegas, žaliomis švytinčiomis akimis – lesa mano pilvą. Rėkiu iš siaubo ir kažkokio saldaus skausmo, o jis vis lesa, snapu neskubėdama ištempia mano žarnas ir kitus vidaus organus.

       Staiga įgyju gebėjimą judėti, čiumpu tą paukštę už kaklo, mirtinai suspaudžiu – ir matau, kad tai ne paukštė, o mano žmona (bet, kad ir kaip keista, kūnas ir kaklas paukščio). Paklaikęs atleidžiu pirštus, sugniaužusius liauną kaklą: per vėlu. Ji negyva.

       Kai aš (atrodo, sapnuodamas rėkiau) atsisėdau, trindamas rankomis savo krūtinę, sunkiai kvėpuodamas, – išgirdau kažkokį keistą, garsų girgždesį. Girgždesys – pratisas, veikiantis nervus – pasikartojo. Pasilenkiau ir šalia pamačiau kažką panašaus į paršavedę – iš jos pravertos burnos veržėsi nežmogiško stiprumo knarkimas. Pirmą akimirką net pagalvojau, kad tai – košmaro tąsa.

 

       Išėjau į kalnus po mėnesio. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas: bėgti. Gyventi – kam? „Dėl pinigų“, „dėl šlovės“, „dėl vaikų“: viskas man atrodė niekinga. Gyvenimo, kuriuo gyveno mano sūnus, dukra ir žmona – aš nesupratau. O, kaip pavydėjau tiems, kas galėjo valandų valandas – įsijautę – kartu su sūnumi statyti konstruojamus namelius, lošti su dukterimi vaikišką loto, virtuvėje pakeisti žmoną ir kepti kotletus. Gyventi visu tuo. (Jų „smulkmeniškumas“ buvo tos palaimos kaina.) Vaikai paaugo, bet man jų pasaulis liko toks pat nesuprantamas: džiaugtis nauju sūnaus mopedu, nauja dukters suknele? Negalėjau knebinėtis mopedo variklyje ne todėl, kad buvau kvailas. Nemačiau to darbo prasmės: išstudijuoti kažkokį variklį. Kai ūgtelėjusi duktė apsivilko kūną aptempiantį sarafaną – buvau nemaloniai nustebintas ryškėjančių moters bruožų (apvalėjanti krūtinė, seksualių klubų užuomina). Ji jau buvo visiškai pasirengus tapti moterimi: „kviečianti“, kupina nevalingo žaismingumo šypsena, geidžianti papuošalų, skudurų, vyrų... „Na kaip, tėte?“ – ji pakraipė man prieš nosį savo gundantį užpakaliuką (nesuvokdama to judesio nepadorumo: bet dėl jo mylėdama save!). „Nieko“, – tarstelėjau. O pats pagalvojau: „Ji pasirengusi sueičiai.“

       Ne, aš nebuvau cinikas. Jei tik cinizmu nevadintum meilės tiesai. Ne savo vaikų nemylėjau. Nemylėjau to banalumo, nuobodaus jausmų, troškimų ir fiziologinių procesų kartojimosi, kurį jie taip veržliai siekė įgyvendinti milijardą pirmą kartą. Su ta džiaugsmingo kvailumo išraiška veide, bylojančia apie naivumą ir tiesos nežinojimą.

       Nejutau nei tėviško pavydo, nieko: tik kažkoks šleikštulys, nuo minties, kad mano duktė jau „paruošta“ vyriškiui, sąmoningai ar nesąmoningai jo laukia (galbūt pirmo pasitaikiusio), kad būtų apvaisinta. Kaip karvė. Ir kad paskui gimdytų, maitintų pienu, auklėtų, atiduodama visas jėgas (ir „sielą“, kurios neradau savyje) būtybei, kurios tolimas tikslas – kita sueitis ir gimdymas... Toje begalinėje absurdo daugybėje nemačiau sau vietos. Gyvenama ne dėl tų, kurie praeityje, bet dėl tų, kurie ateityje. „Na, aš jau bėgsiu“: kupina savo džiaugsmo. Ko vertas jos gyvenimas? Aš buvau vienišas.

 

       Kalnai nebuvo žmonės. Jie turėjo privalumą – buvo amžini. Kalbėjo jie daug – bet šviesos ir dangaus fone matomo reljefo kalba.

       Kas šimtą metrų sustodavau ir žiūrėdavau į kalnus: ką jie man norėjo pasakyti? Kol kas nesupratau jų kalbos, bet žinojau, kad kalnai – tai ne mopedo variklis, ne apsilankymas pas merą ir ne nauja suknelė. Ne, kažkas visiškai, absoliučiai kita. Kalnuose nebuvau blogas. Galbūt todėl, jog niekas čia nereikalavo, kad būčiau geras.

       Keliavau jau trečią dieną ir beveik priartėjau prie uolėtų viršūnių, kurias mačiau pro savo palėpės langą. Ant virtuvės stalo palikau raštelį: „Išeinu savaitei į kalnus.“ Šiais žodžiais pasakiau viską, ką derėjo žinoti būtybėms, gyvenusioms su manimi po vienu stogu.

 

       Nežinojau, kur einu. Siauras takelis, vingiuodamas tarp didžiulių karštų akmenų, po kuriais kartais buvo galima išgirsti upelio čiurlenimą, vedė mane vis aukščiau. Suvešėjusios saulėje kalnų pievos svaiginamai kvepėjo, džiugino žvilgsnį įvairių augalų margumu, ryškiais žiedais. Vabzdžiai, naktį tylėję, vidudienį pranešė apie save, maloniai svirpdami ir zvimbdami. Skraidžiojo maži vikrūs paukščiukai, neaukštai, kartais visai pažeme. Visiškai nebaisios kalnų gyvatės, išbaidytos mano lazdos, sublizgėdavo auksu ir nušnarėdavo tarp akmenų.

       Buvau laimingas: pagaliau. Mano stichija – ne žmonės, o šis pasaulis, bekalbis ir be žmogiškų rūpesčių. Kaip man buvo sunku apsispręsti, ar krautis kuprinę ir palikti tokius jaukius (ir tokius atgrasius) namus – ir kaip man lengva buvo čia, vienam, be žmonių, vakarais šildytis prie laužo, stebėti miriadus ryškiausių žvaigždžių, krintančių iš padangių.

 

       Čia, kur keliavau, vis dar buvo vasara, nors ir ne tokia karšta kaip apačioje. Ten, vis taip pat toli, kaip ir anksčiau, į Viešpatį keldamos veržlias keteras, baltavo negyvos viršukalnių grandinės. Retkarčiais sustodavau ir, pridengęs akis nuo saulės, žiūrėjau į jas: tarsi būčiau jautęs, kad ten – mano pradžia, mano gyvenimas, mano pabaiga. Mintis, kad šiame žygyje tyko pavojai (pakanka paslysti ir susilaužyti koją), mintis apie galimą mirtį kalnuose, apie negrįžimą namo – ir gąsdino mane, ir guodė širdį kažkokia nepaaiškinama palaima. Mirti čia, vienatvėje – kur niekas (nei raudantys artimieji, nei žmonės baltais chalatais ar sutanomis) neatsistos tarp tavęs ir Dievo (to labiausiai bijojau)... O gal būti sudraskytam laukinio žvėries – kalnų vilko ar leopardo, kurie, anot pasakojimų, veisiasi šiose vietovėse... Pasitikti savo paskutiniąją sekundę ne nebyliame siaube, ne žeminančiame žmogų „laukime“, o grumtynėse su gražia ir plėšria būtybe, trokštančia paėsti. Būti jos sudraskytam – pamaitinti ją savo karštu krauju, savo garuojančia vakaro vėsoje mėsa... Išnykti toje būtybėje.

       Iš pradžių tas žygis man atrodė nekalta išdaiga, kaprizas. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau į jį žiūrėti rimtai – kaip į kažką, kas buvo pakuždėta man likimo.

 

       Žinoma, tai buvo tik jausmai. Jie valdė mane, bet ne tiek, kad užgožtų protą. Miegojau palapinėje, miegamajame maiše, kuriuos pasiėmiau iš namų. Ir senas medžioklinis šautuvas, svetimas, glostydamas koją buože, naktį man pakeisdavo žmoną.

 

       Erelis pasirodė anksti rytą: jis sklandė taip aukštai virš uolos ir bedugnės, kad turėjau atsiremti į lazdą, kad nepargriūčiau. Paskui jis dingo. Pastovėjęs vėl leidausi į kelią. Tik dabar, atrodo, supratau, kur einu. Ne, aš nepuoselėjau vilties ją susitikti (ereliai gyvena ant neprieinamų žmonėms viršūnių), norėjau tik prasiskverbti į jos pasaulį. Pažinti kalnus man reiškė suvokti tai, kuo ji gyveno. Jei ji negalėjo pažinti mano gyvenimo, jo prasmės (veikiau beprasmiškumo), tai aš jos gyvenimą – galėjau. Neturėjau jos sparnų, bet turėjau – nuo šiol – jos tylą, vienatvę ir galbūt laukiniškumą.

 

       Pakeičiau maršrutą ir pasukau į tą pusę, kur išnyko erelis. Kelias valandas, nusibrozdindamas kojas, ropščiausi akmenimis į kalną. Kai pagaliau užsiropščiau – prieš mano akis atsivėrė naujos tolumos: kiti kalnai ir – tolumoje – naujas snieguotas kalnagūbris, dengiantis horizontą. Buvo sunku patikėti, jog kažkur žemėje dar kas nors yra, o ne vien tik amžiname, nebyliame riksme sustingusios akmeninės bangos.

 

       Erelis – tas ar jau kitas? – dabar suko ratus virš manęs. Gražiai sklandydamas, jis suko ratą po rato, lėtai tolo smailių keistos formos uolų link. Jis tarsi kvietė mane, rodė, kur man eiti. Patraukiau į tą pusę: man buvo vis vien.

 

       Ėjau dar dieną ar dvi (užplanuotoji „savaitė kalnuose“ jau seniai baigėsi), paskui sustojau, išvargęs, nusprendęs pailsėti. Be abejonės, buvau savo vaizduotės auka: kalnuose viskas pasidaro svarbu ir simboliška. Kaip, beje, ir turėtų būti arti amžinybės bei Dievo.

       Erelis daugiau nepasirodė. Nusprendžiau grįžti namo.

 

       Gyvenimas kalnuose – beprotybė. Jei aš nebuvau sukurtas žemiškam gyvenimui – nebuvau sukurtas ir gyvenimui kalnuose. Beveik nebeturėjau maisto. Labai pavargau, mano nudaužytos kojos buvo vienos žaizdos, kurias vargais negalais perrišinėdavau binto likučiais. Gyvenimui kalnuose reikalingi sparnai ir aštrus snapas. Arba bent jau kanopos.

 

       Keista, bet žmogiškasis pradas nubudo manyje. Pirmąkart, sėdėdamas prie greitai užgesusio laužo (labai sunkiai šiose vietose pavykdavo rasti laužui tinkamų žabų), žvelgdamas į vėjo įpučiamas žarijas, pagalvojau ne apie kalnus, bet apie namus: prisiminiau juos – savo kabinetą palėpėje, virtuvę, židinį... Nejau aš toks silpnas? Pykau ant savęs, kažkokia gėda („greitai pragydai apie jaukumą“) akimirką užvaldė širdį. Tie jausmai, tas noras sugrįžti į „aprūpintą“, „nerūpestingą“, nuo pradžios iki galo išsigalvotą gyvenimą (visos tos „valstybės“, tie „merai“, „žurnalai“, „ratai“) – žemino mane.

 

       Prieš sugrįždamas į tą gyvenimą, kuris dabar atrodė begaliniai tolimas, neegzistuojantis (nejau tikrai kažkur yra tas siaubingas kompiuterinis televizinis pasaulis, išpažįstantis daugiau nei abejotinas vertybes?) – pirmiausia turėjau suprasti save. Kas aš toks, ko man iš tiesų reikia? Ir tokiomis akimirkomis mane aplankydavo keistas jausmas: aš – ne žmogus. Kažkokia esybė iš kito gyvenimo – galbūt ereliško – gyvena manyje, neduoda ramybės.

       Kodėl aš kankinuosi (ir kankinu kitus)? Kodėl negaliu būti laimingas dėl to, dėl ko laimingi kiti (nejau nenoriu?)?

       Juk turiu viską, ko reikia laimei (vaikai, žmona, namai, „populiarumas“): tai kodėl aš vis tiek nesu laimingas? Kodėl man reikia kitos, nežemiškos laimės? Kodėl man taip gera kalnuose – ir taip blogai tarp žmonių? Kodėl?

 

       Rytą pradėjau leistis. Niekas negalėjo atsakyti į mano klausimus. Leidausi ne todėl, kad suradau gyvenimo prasmę ten, apačioje, o todėl, jog negalėjau – su savo nepritaikytu gyvenimui kalnuose kūnu, su nuslopintais instinktais – gyventi čia.

       Tai buvo panašu į pralaimėjimą.

       Lizdas krito man į akis antrą nusileidimo dieną. Didžiulis, iš tolo matomas, prilipęs prie kyšančios virš bedugnės uolos. Būčiau jo nepastebėjęs, jei nebūčiau išgirdęs pažįstamo veriančio riksmo, kuris privertė mane krūptelėti ir pakelti galvą. Išskleidęs sparnus, dukart aukščiau negu pati uola, dėl to vos įžiūrimas, padebesiuose lėtai sklendė erelis, tarsi simbolizuodamas besimėgaujančią savimi laisvę.

       Ne, jis buvo pernelyg aukštai, kad tai būtų jo riksmas. Pasitaisęs kuprinę, vėl ėmiau leistis žemyn. Bet ūmai antrą kartą krūptelėjau: šįkart ne nuo garso. Per dešimt žingsnių nuo manęs, ant uolos iškyšulio, kiek aukštėliau nei mano galva, išskėtusi sparnus ir žaižaruodama akimis, tupėjo jinai. Pažinau ją, bet ne pats atpažinimas – nepaprastas tos paukštės grožis, pasirodžiusios kaip regėjimas (pirmą akimirką pagalvojau, kad tai regėjimas), – privertė mane aiktelėti, apmirti. Palėpėje ant palangės ji nebuvo tokia graži, kaip čia, tarp uolų laukinėj gamtoj, savo stichijoje.

       Mes žiūrėjome vienas į kitą nejudėdami. Kodėl ji čia? Kaip ji atsekė mane iš savo aukštybių? Neabejojau, tai buvo ji: ereliai taip arti žmonių neprisileidžia.

       – Kodėl tu nebeatskridai? – žengtelėjęs žingsnį paklausiau. – Aš laukiau tavęs.

       Ji, išgirdusi mano balsą, krūptelėjo ir dar plačiau išskėtė sparnus.

       – Tu bijai manęs? Aš...

       Ji kažkaip keistai pravėrė savo grobuonišką gražų snapą – ir aš pamačiau pažįstamą šiurkštų liežuvėlį.

       – Aš myliu tave, girdi? Myliu. Myliu dar labiau, nes esi laisva – nes taip lengvai gali mane mesti, išskristi visiems laikams. Žinau, nesupranti mano žodžių, bet galbūt mano balsas tau daug ką pasakys. Aš pirmas žmogus, išpažįstantis meilę paukštei, ir aš neišsigalvojau savo jausmų. Aš beprotis, bet ir tu tokia pat.

       Žengiau dar žingsnį ir ištiesiau jai ranką. Ji visą laiką – kažkokiu suglumusiu ir tiriančiu žvilgsniu – žvelgė į mane iš viršaus. Ir čia į akis man krito jos pūkai – tie minkšti švelnūs pūkai ant jos krūtinės ir žemiau, tarp šlaunų, kur slėpėsi mano ir jos beprotybė: prisiminimai užliejo mane – dveji ilgi laukimo, budėjimo metai, pasibaigę jos atskridimu pas mane, mūsų nežemiško artumo, giminingumo stebuklu...

       Verkiau kaip vaikas, pritūpęs. Niekada nebūčiau verkęs prieš žmogų.

       – Aš nebuvau vienišas su tavimi, – šnabždėjau pro ašaras kaip beprotis. – Žinau, tu mylėjai mane, mylėjai, aš žinau.

       Akmeninė širdis, aš tiesiog dusau nuo ašarų.

       Ir staiga pargriuvau, nuverstas nuo kojų, surikau iš skausmo pakaušyje.

       Ji, įsikabinusi nagais į nugarą, iš visų jėgų kapojo man kaklą – vienintelę apnuogintą kūno vietą.

       – Ak tu bjaurybe!

       Griebiau jai už sparno ir stipriai patraukiau – dešimtis ilgų plunksnų liko mano saujoje. Negalėjau kaip reikiant kovoti, nes slėpiau nuo jos snapo veidą – nenorėjau sugrįžti namo aklas arba subjaurotas.

       Pagaliau man pavyko sugriebti ją stipriau ir nuplėšti nuo iki kraujo išdraskytos nugaros (kraujas upeliu tekėjo ir iš gilios žaizdos ant kaklo).

       Ji nukrito ant žemės ir atšoko: vilkdama žeme ištiestus sparnus, ji, plačiai išžiojusi snapą, traukdamasi atatupsta, grėsmingai suriko: kaip tada, kai palėpėje iš mano peties išplėšė mėsos gabalą. Tai štai kur ryšys, štai kur identiškumas: ji taip ir neatleido man!

       – Tu višta! Višta! – surikau nesavu balsu, nuo peties nusiimdamas šautuvą.

       Niekada dar nebuvau jos matęs iš viršaus. Iš viršaus ji nebuvo tokia didinga, kėlė – savo paukštišku bejėgiškumu – veikiau gailestį negu susižavėjimą.

       Staiga ji puolė – visai kaip višta – prie prarajos ir, atsistojusi ant krašto, atsispyrė, vilkdama sparnus.

       Dabar ji vėl buvo savimi – skrisdama: laisva, pasitikinti, grobuoniška.

       Nuostabi.

       Sukandęs dantis, aprišau kaklą paskutiniu binto galeliu.

 

       Dabar aš kai ką supratau, susiejau galus. Ji, tas erelis, tebesukantis padebesiuose, ir lizdas ant uolos krašto.

       Nugalėdamas skausmą (nugara degė tarsi nuplikyta), palikęs kuprinę ir palapinę, aš pradėjau ropštis ant uolos. Neapsirikau, nujausdamas kažkokį logišką galą, kuris laukia manęs šiame žygyje. Aš nemiriau (kol kas), bet kažkokia logika turi būti. Šitoks – kai sieloje tokia pat sumaištis – aš negaliu grįžti namo.

 

       Kai po pusvalandžio užsikoriau ant vienos atbrailos, esančios už kelių dešimčių metrų nuo lizdo (kiek žemėliau) – saulė jau ėmė slėptis už uolos. Paskutiniai raudoni spinduliai apšvietė plynaukštę, kurią norėjau pamatyti.

       Neapsirikau. Ji tupėjo lizde – kaip višta! – o greta stovėjo jis – dar didesnis už ją, dar grobuoniškesnis, dar lenktesniu snapu.

       Ar jinai susirado jį po manęs, ar jis buvo visus tuos metus? Ta paskutinė mintis mane sujaudino: jei taip, tai ji jam būdavo neištikima kasdien – iš pradžių atskrisdama ant to medžio, o paskui ir iš tiesų, kaip moteris.

       Dabar ji vėl – ir labiausiai – buvo panaši į naminę vištą suglaustais sparnais. Perekšlė.

       Nusiėmiau nuo peties šautuvą ir spragtelėjau užraktą.

       Skausmas, pažeminimas, neapykanta kunkuliavo manyje: ji drįso pulti mane, kai aš verkiau iš švelnumo, iš meilės jai! Prakeiktas padaras. Ji klauso tik prigimties ir yra abejinga žmogiškiems jausmams. Dabar ji turi savo patiną ir peri savo gyvačiukus, ir aš jai – priešas. Ji man keršija už artumo akimirkas, kurias su manimi patyrė.

       Kažkas apsivertė mano galvoje. Visa ta mistika su tarsi paukštyje esančia „siela“ – iš galvos išgaravo. Ji buvo paprasčiausias padaras, kuris – galbūt (ir dėl to dar nebuvau tikras) – mano dėka patirdavo grynai kūnišką malonumą (taip galima paaiškinti jos apsilankymus). Dabar ji turi „šeimą“ – čia, aukštai kalnuose – savų uždavinių, ir jai nusispjaut į mane. Ji norėjo mane užkapoti!

 

       Išgirdus užrakto trakštelėjimą, ji pakėlė galvą, erelis irgi sukluso. Paskutinis saulės spindulys apšvietė aikštelę.

       Tą akimirką, nežinau kodėl (aš kaip tik nusitaikiau), – ji staiga atsistojo, suplasnojo sparnais – ir aš apmiriau, apimtas laukinio siaubo. Žaibo greitumu, iš nugaros apšviesta spindulių (sparnų galai degantys), ji nėrė link manęs iš viršaus. Ką ji jautė? Ar ji vėl patyrė neapykantą? Ūmi baimė dėl savo gyvybės, dėl būsimų jauniklių? O galbūt paskutinis meilės protrūkis (ji skrido manęs žudyti ar apkabinti)?

       Iššoviau iš abiejų vamzdžių, driokstelėjau iš apačios, nesitaikydamas, įrėmęs šautuvo buožę į pilvą.

       Ji, atrodė, iš pradžių nesuprato, kad jau negyva, ir akimirksnį dar kabojo virš manęs, palaikoma sparnų. Paskui nukrito už dvidešimties metrų.

       Priėjau, nešinas rūkstančiu šautuvu.

       Ji gulėjo ant nugaros: sparnai – išskėsti į šalis. Galva – nusvirus į šoną. Graži.

       Iš jos krūtinės sunkėsi kraujas.

       – Sakiau, kad myliu tave, – ištariau aš.

       Ir, užuot vėl pravirkęs, kaip norėjosi, koja nuspyriau ją nuo uolos žemyn.

 

       Sugrįžau po trijų savaičių – apšepęs, apiplyšęs, purvinas, išalkęs kaip vilkas (paskui sužinojau, kad manęs jau savaitę ieško kalnuose).    

       Nustebau radęs žmoną lovoje. Ji buvo kažkokia pasikeitus: veido bruožai užaštrėję, nosis ištįsus, primenanti snapą. Pirmąkart ji man buvo graži – tarsi būtų buvus ne ji.  

       – Kas tau, – pasakiau prisėsdamas: ji man kažką priminė.

       – Štai, – nusišypsojo ji kažkaip kaltai, rodydama į krūtinę.

       Visa jos krūtinė buvo aptvarstyta.     

       – Tu...    

       – Atleisk man.    

       Daktaras, pasikvietęs mane už durų (iš kur čia daktaras?) paaiškino man, kad Ruta (nejau jos vardas Ruta?) bandė nusižudyti.     

       – Kaip nusižudyti? Kodėl?

 

       Po savaitės ji užgeso. Prieš mirtį ji man pasakė, spausdama ranką ir sunkiai kvėpuodama (ji atrodė nepažįstama, kažkokia nežemiška):    

       – Žinau, kad buvau tau našta, bet... – ji nurijo seilę, – aš mylėjau tave.

       – Tu mane mylėjai? – nustebau.

       – Tu nepastebėjai, – ji pravirko. – Tu manęs nepastebėjai.

       – Bet...

       – Mano siela...

 

       Tai buvo jos paskutiniai žodžiai.

 

       Ir staiga, sukrėstas, aš supratau, viską supratau.

 

       Epilogas

  

       Prisimenu erelį. Jis stovi, vienišas, prie tuščio lizdo.

 

       Grenoblis,

       1997. IV. 25–1997. V. 12

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)