Vasario 18–22 dienomis „Litexpo“ parodų centre vyko Vilniaus knygų mugė. Šiemet – jau vienuoliktą kartą. Mugėje apsilankė net 59,2 tūkst. lankytojų, kuriems buvo pasiūlyta 2,5 kilometro knygų. Be to, vyko 353 renginiai! Tiek aplankyti net per metus būtų per daug. Mėginau rinktis. Atmetus parodų atidarymus, kūrybinės studijos akcijas, degustacijas, autografų dalybas ir susitikimus stenduose, vis viena dar liko 143 renginiai. Teikdamas pirmenybę lietuvių grožinei literatūrai, per keturias mugės dienas pajėgiau apibėgti 18 renginių. Tad juos čia ir paminėsiu.

       Tiesa, mano apsilankymas mugėje prasidėjo ne renginiais, o pilstymu iš tuščio į kiaurą. Kalbu beveik rimtai, nes turiu galvoje Ričardo Šileikos akciją, kurią šis vykdė ketvirtadienio popietę knygyno „Eureka!“ stende, viešindamas savo atvirlaiškių knygą – vieną gražiausių praėjusių metų leidinių. Ričardas grandine sujungė du skardinius puodelius – tuščią ir kiaurą (po teisybei, tie puodeliai abu buvo tušti, tik vienas jų – be dugno) – ir pilstė iš vieno į kitą. Ir atvirkščiai. Siūlė tai daryti ir kitiems: ateiviams ir išeiviams, leidėjams ir skaitytojams, pirkliams ir bibliotekininkėms. Mugės lankytojai noriai pilstė iš tuščio į kiaurą, o Ričardas juos apdalijo diplomais. Tokiu būdu po vasario 18 d. Lietuvoje padaugėjo diplomuotų pilstytojų iš tuščio į kiaurą. Nedaug trūko, kad, užsižiopsojęs į pilstytojus, apskritai daugiau niekur nenueičiau. Juokauju. Vis dėlto nuėjau.

       Ketvirtadienio popietę konferencijų salėje 5.2 savo knygas pristatė visas būrys poetų, kurių knygas išleido „Naujoji romuva“ ir „Nemunas“: Vytautas Stankus – debiutinį rinkinį „Vaikščiojimas kita ledo puse“; Jonas Balčius – pirmą ir, ko gero, vienintelę poezijos knygą „Ir kaip akmens tyla“; Julius Keleras, kiek pataisęs ir perleidęs jau anksčiau pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Pažadink“; Rūta Brokert – rinkinį „Delnaklevė“, nors rašytoja abejojo, ar gali vadintis poete; Gintaras Patackas, nė kiek neabejojantis savo poetiniu talentu ir naujo rinkinio „Išskyrus pasimatymą prie pašto“ verte; Romas Daugirdas, subrandinęs rinktinę „Tatuiruotės ant veidrodžių“, ir Vainius Bakas – jau spėjęs išgarsėti opusu apie vištą – rinkinį „Pretekstai“.

       Emily Dickinson eilėraščių rinktinė „Pusiaudienio krantai“ (iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) neabejotinai skirta ypač išprususiems poezijos mėgėjams. Vertėja S. Paliulytė, prie šios knygos plušėjusi dvejus metus, pabrėžė E. Dickinson gebėjimą paprastais žodžiais sukurti nepaprastas prasmių erdves. Nuostabu, kad uždarai gyvenusi amerikiečių literatūros klasikė sugebėjo sukurti originalią eiliavimo manierą ir paliko 1775 eilėraščius.

       Sigito Parulskio poezijos rinkinio „Pagyvenusio vyro pagundos“ (leidykla „Baltos lankos“) pasirodymas – ryškus literatūros gyvenimo įvykis, turint omeny, kad naujos poezijos knygos nebuvo net dvylika metų. S. Parulskis suskubo paaiškinti, kad, šitaip pavadindamas knygą, jis neturėjęs galvoje lytinio potraukio. Pagundų gali būti įvairių: pasipriešinti laiko tėkmei, papiktžodžiauti, paburnoti prieš didžiąsias vertybes... Beje, šioje knygoje galima aptikti ne tik S. Parulskio eilėraščių, bet ir fotografijų, kelios jų buvo parodytos ir padovanotos skaitytojams.

       Aidui Marčėnui, skirtingai nei S. Parulskiui, neteko pačiam girti savo knygos. „Dievų taupyklę“ garsino bent trys kalbėtojai – Valentinas Sventickas, Arnas Ališauskas ir Rimvydas Stankevičius. Pasirodo, tai net ne viena knyga, o penkios. Pasirodo, tai ne šiaip poezija, o eilėraščių romanas, arba gyvenimo srauto poezija, arba džiazo simfonija, persmelkta minorinio džiaugsmo. Gal toji vertintojų trijulė, ypač entuziastingasis R. Stankevičius, ir šiandien sėdėtų Rašytojų kampe ir kalbėtųsi apie A. Marčėną, jei ne Donaldas Kajokas, kuris priėjo ir reziumavo: „Aidas Marčėnas yra labai geras poetas. Kito tokio jums teks laaabai ilgai laukti.“ Ir lyg tyčia atėjo metas pristatyti V. Stankaus knygą, kurią jau minėjau.

       V. Stankus, nors ir išleidęs eiliuotų kūrinių knygą, neskuba savęs tituluoti poetu. Kūrėjui būtų smagiau, jeigu jį šitaip vadintų kiti. O kiti linkę manyti, kad jeigu šis žmogus dar nieko vertinga ir neparašė, tai būtinai parašys! Beje, V. Stankaus eilėraščių skaitymą muzikos garsais nuspalvino Domantas Razauskas, improvizuodamas egzotiškomis švilpynėmis, barškučiais, dambreliu, gongu ir trikampiu. Penktadienis baigėsi.

       Na, o šeštadienį mugėje klausiausi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaryto kūrybiškiausių knygų dvyliktuko aptarimo. Dariau tai jau antrą kartą ir vis viena nieko nesupratau. Nesupratau, kas toji glamūro ideologija ir kokiu pagrindu sudarytas dvyliktukas. LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas patikino neturįs su šia akcija nieko bendra. Aišku tik tai, kad šis dvyliktukas – tai kažkas visiškai nauja, gal todėl ir sunkiai paaiškinama. Dar aišku, kad kūrybiškiausia 2009-ųjų knyga paskelbti Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

       Aptarus dvyliktuką, Jūratė Sprindytė, Gytis Vaškelis ir Mindaugas Kvietkauskas pristatė enciklopedinį leidinį „300 Baltic writers: Estonia, Latvia, Lithuania“, kuriame skaitytojai gali susipažinti su 100 kiekvienos Baltijos šalies rašytojų. Knyga pradėta rengti 2004-aisiais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Rašytojų sąrašas buvo nuolat koreguojamas, tačiau esminė nuostata išliko: pristatyta 80 proc. XX a. autorių.

       Vidudienį Rašytojų kampe literatūros tyrinėtojai užleido vietą žodžio ir muzikos spektakliui pagal Gasparo Aleksos eilėraščius iš naujausio rinkinio „Prabudimai“. Tiesa, buvo rodomas ne visas spektaklis, o tiktai tai, kas liko jį supaprastinus. šiame spektaklyje dalyvauja apie dvidešimt žmonių, o mugėje pasirodė tik kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, aktoriai Darius Rakauskas ir Rasa Kulytė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir „Prabudimų“ autorius Gasparas Aleksa. Rašytojų kampas ne pati geriausia vieta klausytis poezijos. Tiksliau – visai netinkama, kadangi tai atvira erdvė judriausioje penktoje salėje.

       Sigito Gedos „Siuita Virginijai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – paskutinis poeto eilėraščių rinkinys, kurį leidyklai dar spėjo įteikti pats autorius. Knygos dailininkas Mikalojus Vilutis žavėjosi S. Gedos sugebėjimu vandens lašely įžvelgti visatą. Literatūrologė Viktorija Daujotytė spėliojo, kas gi galėtų būti toji Virginija, ar ji egzistuoja tikrovėje? Liudvikas Jakimavičius jai oponavo, teigdamas, kad poeziją reikia tiesiog skaityti, o ne ieškoti „razinkų“.

       Dalia Jazukevičiūtė, pristatydama jau penktąjį savo romaną „Gyvatė keičia odą“, buvo nusiteikusi pakiliai. Iki šiol rašiusi apie jaunas moteris, šį kartą rašytoja savo heroje pasirinko vyresnę moterį. Pasak Aldonos Ruseckaitės, Dalia sukūrė meilės pasaką, kurios labai reikia skaitytojams. Tai istorija, kokios iš tikrųjų nė negali būti.

       Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skiriamą Bičiulių premiją šiemet pelnė kalbininkė Rita Miliūnaitė „už straipsnius, analizuojančius grožinės literatūros vertimų kalbą, už indėlį į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) rengiamus seminarus ir kitus renginius, už praktinę pagalbą vertėjams“.

       Šiemet LLVS, atsisakiusi skirti antipremijas už prastus vertimus, nusprendė atrinkti geriausias verstines knygas. Vertėjų sąjungos ekspertai pažymėjo šias knygas: Ingmar Bergman „Fani ir Aleksandras“, iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė; James Meek „Meilės aktas“, iš anglų k. vertė Kazimiera Kazijevaitė; Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“, iš lenkų k. vertė Kazys Uscila; O'Connor Joseph „Atpirkimo krioklys“, iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė; Orhan Pamuk „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė; Sam Savage „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai“, iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė; Sandro Veronesi „Ramus chaosas“, iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vertėjų sąjunga pakvietė skaitytojus balsuoti už geriausią šio septintuko knygą. Rinkimų rezultatai bus paskelbti balandžio 23 d.

       Knygų mugės aplinkoje, kur siekiama išreklamuoti ir parduoti naujas knygas, diskusija „Ar sovietmečio klasikai šiandien paskaitomi?“ atrodė truputėlį keistoka. (Kaip, beje, ir žmogus, knygų mugės prieigose dalijantis lapelius su senų spaudinių knygynų adresais.) Literatūros tyrinėtojai Rimantas Kmita, Donata Mitaitė, Elena Baliutytė ir Virginijus Gasiliūnas nevyniojo žodžių į vatą, sakydami, kad prastų, ideologija ženklintų tekstų gausu ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Atidžiau buvo pažvelgta į kai kuriuos primirštus rašytojus, kaip J. Baltušis, J. Avyžius, V. Žilinskaitė.

       Nė neįsivaizduoju, ką tikėjausi išgirsti diskusijoje „Šiuolaikinė knygų iliustracija: tarp noro ugdyti ir noro patikti“, kurioje dalyvavo menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, dailininkai Rimantas Rolia, Mikalojus Vilutis ir Arūnas Gelūnas. Ekrane keičiantis 4 paveikslėliams, dailininkai seniokiškai skundėsi, kad dabar daugybė prastų iliustracijų, o anksčiau jos buvo kur kas geresnės!.. J. Ludavičienė aiškino, kad leidėjams tenka ieškoti kompromiso tarp meniškumo ir komercinio patrauklumo. Menotyrininkė iškėlė mintį, kad LLVS pavyzdžiu derėtų rinkti geriausiai ar prasčiausiai iliustruotas knygas ir taip lavinti visuomenės skonį.

       Šeštadieniui baigiantis į Rašytojų kampą dar sykį atklydo Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa pristatyti savo knygų, kurias išleido „Nemunas“. Gasparas – „Prabudimų“, Violeta – prozos dviknygės „Truputis lauktuvių“. Abu, gerokai išvarginti mugės šurmulio, vis dėlto rado jėgų juokauti, tad Violeta padainavo Gasparo eilėraštį, o šis „poetiškai“ perskaitė „Lauktuvių“ ištrauką. Logiška būtų sujungti „Prabudimų“ skaitymus su šiuo pristatymu, juolab kad pastarąjį stebėjo vos keli žiūrovai, bet nepavyko susitarti su mugės rengėjais.

       Sekmadienį knygų mugėje pradėjau nuo užkalbėjimų. Forume Daiva Vaitkevičienė pristatė dešimtmetį rengtą knygą „Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės“. Pasirodo, gydomieji užkalbėjimai – tai tik viena burtų rūšis. Esama dar ir kitokių (pvz., ateities spėjimų, maldelių ir t. t.). Gydomųjų užkalbėjimų tradicija Lietuvoje gyvuoja iki šiol. Kartu buvo pristatyti ir kiti LLTI leidiniai – nauji Lietuvių liaudies dainyno, Tautosakos darbų, Patarlių ir priežodžių tomai.

       Burtams prasisklaidžius, į knygų mugę atvyko poetas M. Martinaitis ir pristatė savo biografinius užrašus „Mes gyvenome“, kurių (jau išleistų) dar ir pats nebuvo skaitęs. Šiandien aprašomi praeities įvykiai gal atrodytų kitaip ir norėtųsi juos perrašyti. O apskritai šioje knygoje poetas atskleidžia iki šiol mažai kam žinomą jo gyvenimo tarpsnį – vaikystę ir paauglystę. Minimas laikotarpis pavaizduotas viso žmogaus gyvenimo kontekste.

       Knygų mugės renginių maratoną vainikavo Geriausių metų knygų (vaikų, paauglių ir suaugusių) autorių apdovanojimas. Priminsiu, kad šį kartą laurus pelnė Kęstučio Kasparavičiaus „Kiškis Morkus Didysis“ (vaikams), Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“ (paaugliams) ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ (suaugusiems). Nominantus ir nugalėtojus sveikino akcijos koordinatorė Rūta Kačkutė ir vertėja Rasa Drazdauskienė. Už taisyklinga kalba išleistus kūrinius Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas apdovanojo Ramutę Skučaitę ir Marių Jonutį.

       Galiausiai pagerbta antroji Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė Renata Šerelytė. Premiją ji pelnė už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“. Beje, J. Ivanauskaitės premija teikiama už per dvejus pastaruosius metus išleistą lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį idėją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.

       Smagu, kad Vilniaus knygų mugė – tai ne tik galimybė įsigyti knygų, bet ir išskirtinis literatūros gyvenimo įvykis. Net ir neturint pinigų knygoms čia galima patirti daugybę nuotykių: ne tik išvysti daugybę leidinių, bet ir pačiam perprasti knygos atsiradimo paslaptis.

 

       Benediktas Januševičius

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)