Eugène Ionesco. Nuotrauka iš puslapio http://www.romanianculture.org/personalities/Eugene_Ionesco.htm       Šis straipsnis pirmąkart buvo paskelbtas 1971 m. sausio 21 d. laikrašty „Nouvelles literaires“. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos E. Ionesco „Rasti užrašai“ įdomūs ne tik kaip „rasti“ seni žymaus prancūzų dramaturgo užrašai, bet ir kaip dokumentas, liudijantis nuolatines kūrėjų pastangos ieškoti naujų meninės raiškos būdų, norą atnaujinti meną bei pačią kūrybos sampratą. Šis darbas kiek primena 1967-aisiais paskelbtą Johno Bartho straipsnį „Išsisėmusi literatūra“. E. Ionesco pesimistiškoms mintims apie pasaulio absurdiškumą bei „negalėjimą išreikšti to, kas negali būti apsakyta“, antrina J. Bartho teiginiai, jog stiprėja tradicines vertybes bei kalbos galimybes sureliatyvinusio postmodernizmo pozicija.

       Viliuosi, kad skaitytojams bus įdomu šiuos kontroversiškus „Rastus užrašus“ palyginti su šiandienos jaunųjų menininkų pozicija bei nuostatomis.

                                                                                                      Vertėjas

 

 

       Man atrodo, kad šiuo metu menas, literatūra, ypač teatras neturi ką pasakyti. Ir juo labiau negali ko nors mus išmokyti. Jiems nebėra kuo mus nustebinti. Nebeįstengianti nieko pavaizduoti dailė nepajėgia toliau plėtoti bergždžios plastikos elementų, ji tik kai ką nereikšminga pakeičia. Ji tapo panaši į banalią, šabloninę techniką.

       Teatras – absurdo, marksistinis, humanistinis, siurrealistinis, realistinis ar pan. – dabar tesiryžta kruopščiai nudailindamas statyti tai, kas jau egzistavo, buvo išrasta. Galima teigti, kad mes artėjame prie tam tikrų akademizmo apraiškų, nesvarbu, ar tarnaujančio vyraujančiai ideologijai, ar besiremiančio neabejotinai aukštesne teatro idėja, lyginant su ta, kurią kaip pavyzdį pateikia naujasis akademizmas. Ši idėja, suprantama, – gilesnė, tikresnė, laisvesnė, sugebanti išvengti kaktomušų bei programinio užsibrėžtumo, vis dėlto ir ji yra suformuluota, kad kaip nors išskirtų bei paryškintų egzistuojantį pamatą.

       Literatūroje, mano nuomone, vyksta tas pat. Poezija – oficialioji, populiarioji ar dar kokia nors – paviršutiniška, o štampų literatūra – arba ornamentas, nieko nereiškiančių žodžių žaismas, arba visiems žinomi žaidimai, meniškai apipavidalinta ideologija, tušti sentimentai.

       Žygdarbiai jau atlikti ir lieka juos tik retušuoti, papildyti mažareikšmėmis detalėmis.

       Kinas, aš kalbu ne apie komercinį kiną, pats kino menas – tai įkūnytas „akademizmas“; ir naujuose filmuose jūs galite išvysti Charles'io Chaplino nubrėžtos linijos tąsą, galite mėgautis kino detektyvais, sukurtais nepaprastai meistriškai, su tiksliai nustatytom erotikos bei siaubo dozėmis, arba džiaugtis tuo, kas primena sinkretizmą, kylantį iš viena kitą maitinančių tradicijų, besidriekiančio itališkojo neorealizmo, estetizuotos fotografijos bei kovinio, poetinio ir siurrealistinio kino mišinio.

       Taip pat kine galima įžiūrėti režisieriaus manifestą ar filosofiją, banalią, pretenzingą ar visiškai neaišku kokią. Vaizdai čia kuriami žvelgiant į juos tam tikru aspektu, kruopščiai nugludinami, patobulinama perspektyva – ir viskas. Dar sykį: detalių variantai.

       Bet yra ir dar kai kas: mano galva, krinta į akis tai, kad kinematografinės išraiškos priemonės dabar gerokai įdomesnės už filmo turinį, už mums pasakojamą istoriją ir rodomus vaizdus. Ir visgi žmonės į kiną eina, bet daug labiau dėl to, kad tuos vaizdus pamatytų judančius, kad stebėtųsi ir žavėtųsi tuo judėjimu, negu dėl to, kad išvystų visas tas nereikšmingas istorijas, tuščią filosofavimą, šlykščią propagandą ar ypač protingą mintį, kurią filmo gamintojai stengiasi pateikti kaip rimtą dalyką.

        „Teležvaigždė“ – daiktas, nuostabus jau savaime ir įdomesnis už anglo Terenso Rettingeno pjesę, kurią jis visaip reklamavo. Televizija, televizinės išraiškos priemonės toli lenkia pačius meno kūrinius, rodomus per televiziją. Tai nėra baisu. Tiesiog taip yra. Tas pat pasakytina apie kiną: kinas gerokai patrauklesnis ir įdomesnis dalykas už patį kinematografininką.

Š       Šiuo metu labai domimasi teatrine architektūra ir techninėmis priemonėmis, scenos, prožektorių, šviesos mechanika. Net daugiau nei pačiu teatru, ir šitai labai pamokoma bei daugeliu atvejų pateisinama. Raiškos priemonės, forma, technika pranoksta tai, ką jos turi išreikšti.

       Visa, ką šiandien gali ir turbūt net privalo padaryti aktorius ar dailininkas, – tai prisidėti prie šios technikos bei formos priemonių tobulinimo. Gal šiuos tuščius kadrus ir pavyks pripildyti kokio nors turinio, prilygstančio sceninės mechanikos galimybėms? O tam reikia tinkamai pasinaudoti technika ir iš visos turimos bei žinomos medžiagos suformuoti sintetinę visumą. Ir visa tai gali vykti tik pamažu, natūraliai, savaime.

       Šis naujas organiškas proto vienalytiškumas, vientisumas bus pasiektas tik tada, kai protas susigrąžins savo teises, perpras ir pralenks visokiausias technikas; sukaupta patirtis ir naujos žinios teiks jam vis kitų tikrovės pažinimo priemonių, ims atgimti mitai, iš šiuolaikinių filosofijų griuvėsių naujų impulsų skatinamas vėl prisikels tikėjimas. Menas taps naujas tik po to, kai susiformuos, įstengs susiformuoti naujas regėjimas bei mąstymas.

       Mes, žinoma, esame nusistatę prieš mokslą, kuris tik apčiupinėja tai, ką atranda, bet nesuteikia mums tikrų žinių. Aš nepakankamai kompetentingas kalbėti šia tema, vis dėlto gali taip atsitikti, kad, kruopščiai apčiupinėjant tuos atrandamus dalykus, pavyks pramušti išorinį jų luobą ir pasiekti daiktų esmę.

       Jei literatūra – aklavietėje, jei aklavietėje – menas, tai tik todėl, kad jų statybinė medžiaga dėl daugelio priežasčių paseno ir sutriušo: meno kūrinys neabejotinai turi būti gyva konstrukcija, gyvas pasaulis, pasaulis, kuriame gyvena gyvi žmonės ar formos, figūros, mintys, vaizdai, praregėjimai, jausmai, daiktai, ir visa tai jungiasi, vienijasi į nedalomą visumą, net jeigu ji ir nėra vientisa logikos bei įprastinio meno mąstymo požiūriu, bet turi savo logiką ir ypatingą dialektiką, glūdinčią pačioje tos visumos struktūroje ir realybėje.

       Teatras kaip tik ir yra toks pasaulis. Pasaulis su savo personažais. Ir ne tik su personažais; jame gali siausti audra, vėjai, nematomos paslaptingos jėgos, gali visai nebūti personažų, gali karaliauti nebūtis ir tyla. Teatre viskas tampa buvimu ir viskas tampa personažu. Personažu tampa pats nebuvimas, personažu tampa vėtra, neįveikiama jėga, personažu tampa tylėjimas, personažas yra nebūtis. Visa tai – jausmas, idėja, figūra, spalva, asmenybė – yra kūrinio medžiaga, iš kurios gimsta tam tikras pasaulis.

       Kaip ir literatūra – žinoma, ji ne peizažiška, nors ir aprašo peizažus. Miesto, kaimo, miško, kalnų peizažai – visi žemiškieji peizažai yra patekę į literatūros orbitą. Jokių kitų mes jau ir nežinome. Pabandykite išvysti juos kaip nors kitaip – kaip tik tai ir reikia sugebėti. Dar visai neseniai kai kas pabandė atnaujinti peizažo aprašymo būdus: šitai darė objektyvusis romanas, tačiau jis virto sistematika. Žemiškoji medžiaga turbūt jau visa panaudota. Protui gyvybiškai būtinos naujos erdvės bei sferos.

       Neatsitiktinai mes veržiamės į kosmosą. Mums to reikia. Mūsų protui reikalingos platesnės, didesnės erdvės. Strateginiai mokslinių ir visų kitų tyrinėjimų poreikiai – pats paviršutiniškiausias bei mažiausiai pagrįstas pretekstas, turint omeny šį rizikingą dalyką. Naujos erdvės, nauji peizažai veriasi tiesiog prieš mūsų akis.

       Žvaigždžių pasaulį, buvau ketinąs sakyti „dangų“, ir šią naują nežemišką ar žemę supančią erdvę reikia bent jau iš dalies pritaikyti naudojimui, paskui – apgyvendinti. Viską, kas sena, jau suskeldėję, nušiurę ir nebetinka naudoti, reikia sudaužyti. Niekada jau žmonės nebegalės kalbėti apie mėnulį, žvaigždes, naktį, apie spindintį dangų taip, kaip kalbėjo anksčiau. Į visa tai bus nebeįmanoma pažvelgti tomis pačiomis akimis. Požiūris į šią medžiagą meno kūriniuose (nes tai suteiks meno kūriniui medžiagos, jei tik menui bus lemta išlikti) taps visiškai kitoks.

       Meno kūrinys – tai ne visuomenės gyvenimo aprašymas ar kritika. Visuomenės kritika rūpinasi politikai bei sociologai. Nors vis dėlto ši kritika sudaro tam tikrą meno kūrinio dalį. Tai – ypatinga medžiaga. Visuomenės kritikos būdai – gerai žinomi. Mes šia medžiaga naudojamės ir ji taip pat pavirto klišių krūva, paseno bei išsisėmė.

       Kai girdžiu kalbant, esą vienas ar kitas meno kūrinys yra rūstus mūsų epochos metraštis, negailestinga satyra, išjuokianti nūdienos visuomenę, man pasidaro labai juokinga; esu visiškai tikras, kad, nuėjęs pažiūrėti pjesės, kuri apibūdinama kaip „negailestinga satyra“, arba perskaitęs knygą, apie kurią kalbama, kad tai – „rūstus mūsų epochos metraštis“, rasčiau jose tik elementariausias klišes, pilką kasdienybę, ir nieko daugiau.

       Mane taip pat suima juokas, kai man sako, jog kokia nors poema yra kupina, tarkime, „audros ir veržimosi“. Jau vien banalus komentaras rodo šio „negailestingo“ kūrinio, šios „kupinos veržimosi“ poemos banalumą. Mes žinome, ką apie tai pasakys kritika, nes visa tai jau girdėjome.

       Senos sąvokos – kapitalizmas, žmogaus išnaudojimas, demistifikacija, – tai tik žodžiai, šiandien pasenę, išėję iš apyvartos žodžiai, žodžiai, netekę prasmės. Pasaulis plėtojasi taip savitai, kad ir vertinti jį reikia kitaip: išnaudojimas jau seniai nusimetė senąjį pavidalą. žinoma, išnaudojimas tebeegzistuoja, bet jo formos – jau kitokios. Žmonės tebeišnaudoja vieni kitus, ir kalbėti reikia apie šiuolaikinius šios nesiliaujančios, žmogaus žmogui taikomos prievartos metodus bei mechanizmus.

       Mes taip puikiai žinome, kad jau ir nežinome, iš kurios pusės atsirita kolonizacijos bangos. Socialinė kritika tapo tiesiog nebeįmanoma, nes ji remiasi pasenusiais kriterijais, ideologinėm prielaidom, kurias lėmė seni nepasitenkinimo, pavydo, nuoskaudų ir panašūs kompleksai. Antra vertus, socialinė kritika neįmanoma todėl, kad paprasčiausiai yra draudžiama.

       Tironiški režimai draudžia analizuoti esminius politinės, socialinės ir ideologinės struktūros pagrindus, negalima jokia kritika, nes, pirmiausia, ribojama vidinė laisvė, antra, laisvė kontroliuojama ir jos apskritai trūksta.

       Štai ir paaiškėja, kad mes turime tai, ką turime. Meną ir literatūrą smaugė ir tebesmaugia tiek politinės tironijos, tiek ir reakcingieji ar išgirtieji revoliucionieriai, smulkiaburžuaziniai, sklerotiniai judėjimai, ir kelias, kurį jie gali mums pasiūlyti, atrodo gerokai varganesnis už tą, kurį mums gali atverti technikos laimėjimai. Taigi ir literatūra yra apribota, uždrausta, nustumta į pašalę.

       Romaną, žinoma, galima ir paskaityti – ne blogesnis užsiėmimas už kryžiažodžių sprendimą. Galima paskaityti ir spaudą, puoselėjant bei atrajojant savo idėjas, randant tikrą ir apgaulingą pritarimą savo pozicijai. Galima nueiti į teatrą, tai – ne taip jau blogai, ir, užuot gainiojus kamuolį, pažiūrėti kokią nors pjesę, kuri šiaip jau nelabai jus tepradžiugins, bet truputį prablaškys. Galima sukaupti dar šiek tiek valios ir prisiversti pažiūrėti pamokomą ar vadinamąją filosofinę dramą, – nieko nauja ji jums nepasakys, nes viskas jau seniai žinoma.

       Aš manau, kad šį nepatenkintų, stereotipų apniktų žmogelių sąstingį, lygiai kaip ir dar pavojingesnes už jį tironijas, gali nugalėti tik milžiniška jėga, primenanti staiga išsiveržusį ugnikalnį, naujas gyvybinės energijos protrūkis, dvasios bei proto galia. Gal mums reikia naujo siurrealizmo, tik dar galingesnio, dar laisvesnio, griaunančio logines, politines, revoliucines, buržuazines prielaidas, ideologines nuostatas, netikrą racionalizmą. Nes jau turbūt įprasta vadinti logišku ar racionaliu tam tikrą įdiegtą bei įtvirtintą iracionalumą arba absurdą, – mat jis tapo labai patogus.

       Iškart po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo tai, kas labai priminė naujos energijos, vidinės ugnies, didžiulio dinamizmo proveržį. Tokios galybės protrūkį patyrė Bretonas, Eliuard’as, Aragonas, Majakovskis, Jeseninas ir Kafka. Didžiule jėga, milžiniška energija tryško ir naujoji, išties revoliucinė dailė, tai buvo naujas impulsas, jis darė įmanomą kito pasaulio ar bent jau naujo mąstymo atsiradimą.

       Deja, šis dinamizmas truko neilgai, jis nuslopo ir išsisėmė. Naujasis siurrealizmas galėtų peržengti per visus tuos draudimus, kompleksus, sutrikimą, atsargumą, – jie, beje, skatina dar ir kaltės jausmą bei užgniaužia nesugebėjusią rasti išėjimo energiją, o šioji užsidaro savy ir apauga visokiais narcisizmais, komplikacijom, literatūrom, kurios nekenčia savęs ir visų kitų.

       Taigi galingas dinamiškas smūgis galėtų pakeisti susidariusią padėtį, smūgis, kuris laužo rėmus to, ką vadiname realizmu. Man atrodo, šiuolaikinė psichologija moko žmogų ne prisitaikyti prie tikrovės, o keisti ją, įsivaizduoti ją ar, tiksliau, žvelgiant į ją, liečiant ją, teikti jai tam tikrą formą, tai yra duoti formą tam, ko nėra. Mes kuriame pasaulį tokį, kokį jį vaizduojamės. Vadinasi, mes suteikiame pasauliui tą reikšmę, įvelkame į tą formą, kurios užsinorime.

       Žinoma, tai galima laikyti ir mūsų minčių reiškimo būdu, nes forma, kurią mes sukuriame, neabejotinai atitinka mūsų mąstymo struktūrą. Žinoti šitai – tas pat, kaip teikti reikšmę; tačiau, neteikdami nei reikšmės, nei prasmės, vis dėlto kartais į pasaulį įliejame kokios nors prasmės. Pavyzdžiui, teigdami, kad pasaulis absurdiškas, jį tam tikru būdu paaiškiname. Sakydami, kad pasaulis – absurdiškas, kritikuojame savąją jo sampratą.

       Bet reikia pasakyti, kad aš esu linkęs niekaip jo neaiškinti. Aš norėčiau pasauliui neteikti jokios prasmės, jokios formos, nes siekiu išsivaduoti iš visų tų formų ir iš viso šio pasaulio, kuris mane įsiurbė, toks noras kyla turbūt todėl, kad aš negaliu suteikti formos tam, išreikšti to, kas yra visų stipriausia ir baisiausia – išreikšti gyvenimo ir mirties.

       Kažkas yra pasakęs, kad gyvenimas ir mirtis negali žiūrėti vienas kitam į veidą. Galima išsakyti tai, kas dar nebuvo išsakyta, bet išreikšti tai, kas neišreiškiama, – neįmanoma. Jei literatūra negali šito aprašyti, jei mirties negalima paaiškinti, jei tai, kas neišreiškiama, negali būti apsakyta, kamgi tada reikalinga literatūra?

 

       Iš prancūzų k. vertė Saulius Repečka

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)