*

 

       Geriu žalią šviesą žolės atsiskyręs toli

       nuo draugų kur išmiršta ar sensta kely

 

       geriu žalią šviesą – ir Sidhartos šalis

       man praveria retsykiais savo duris

 

       geriu žalią šviesą – mano guru žolė

       šį pavasarį švietė aukščiau nei žvaigždė

 

 

 

              Vidurvasario lietus

 

       retas lietus lėtai kalbasi

       su tvenkinių ir upių žuvimis, 

       jam nesvarbu, kad jos

       dažniausiai neatsako, nes,

       lygiai kaip ir lietus,

       nemoka jokios kalbos,

       o vis dėlto susikalba

       su pasaulio žmonėmis

       visuose kraštuose, kur tik

       gali lyti lietus;

       lėtas lietus tyliai kalbasi

       su juodai raudono kraujo

       vyšniomis; tik obuoliai dar žali,

       dar be raudonio, net ir tie, kurie

       aiškiai kilę iš rojaus sodininko

       ir išvaryti kartu su visais

       senaisiais mitais, baigiamais

       išžudyti tv ir popso, tūkstantį

       kartų popso, dešimt tūkstančių

       kartų popso, ryjamo su riebiais

       ir saldžiais padažais, ryjamo

       per visas esančias ir nesančias

       kūnų angas, taip pat ir virtualias;

       ten, kur lėtas vidurvasario lietus

       niekad nesusikalba su tais, kurie

       iš tiesų nemoka jokios kalbos,

       netgi gimtosios, netgi tos,

       kuria kasdien kalba

 

 

              *

 

       grakšti

       moteris katė

       katė moteris

       vaikšto po kambarį

                   šilkas plaukų

                   oranžinis

                   šiek tiek violeto

       murkia niūniuodama

       niūniuodama murkia

                    vyzdžių aksomas

                    gilus ir švelnus

       tik blyksteli kartais

       lėliukių dugnuos

       baltai melzgani

       paslėpti ašmenys

                     vėlei šilkas

                     švelnus ir gilus

                     katė bėganti

                     lūpų šypsena

 

 

              *

 

       ir skaitmeninis sniegas sninga

       viršum juodos granito klaviatūros

       baltų klavišų čia nėra – tik pirštai

       šviesoj iš ryto ir šviesoj vakarėj

       galbūt beprasmį baltą šokį šoka

       bet kuo ilgiau jie šitaip šoka

       aš beprasmybe abejoti pradedu

       viršum juodos granito klaviatūros

       kur skaitmeninis sniegas sninga

       vanduo pabudęs tais klavišais teka

       vanduo nejuodas graužia upės pradžią

 

 

              *

 

       pamokslininkas

       ėjo per kaimus

       neprašydamas duonos

 

       keistas toks buvo

       nors ir nepiktas –

       žvelgdavo kiaurai

 

       lyg rentgenas šviestų

       bronchų medžius

       ar plaštakos kaulus

 

       pasijusdavai nuogas

       mažesnis už skruzdę

       ant didelio stalo lyg lauko

 

       neminėjo dievų

       necitavo jis šventraščių –

       apie šviesą kalbėjo

 

       kad būtų nors duonos

       ar sidabro monetos

       nors kartą paprašęs –

 

       gal ir nebūčiau

       iš baimės baisiausios

       jam smogęs į nugarą

 

 

              *

 

       Vakaras. Pilnatvė sieloj.

       Amžinybė – nesvarbi.

       Amžinybė veria kiaurai,

       Ir su ja tu sutampi.

 

       Ir su ja tau žydi vakaras,

       Rūko magija slėny.

       Amžinybė ne ugniakuras,

       Ji nesudega ugny.

 

       Vakaras, ir žalios medžių stelos.

       Amžina čia viskas, ką lieti.

       Amžinybė žydi sieloj,

       Amžinybė – ji pati.

 

 

 

              Rudeninė kaštono daina

 

       toks girtas

       girtesnis už rudenio lietų

 

       toks girtas

       girtesnis už rudenio lietų

       girtesnis už viso pasaulio girtuoklius

       apie plaukus ruduosius

       apie šilto ir rudo aksomo akis

       dainuoja kaštonas

            dainuoja kaštonas

                 dainuoja kaštonas

                               dainuoja...

 

       girtesnis už rudenio lietų

       už seną statinę konjako

       dainuoja dainuoja dainuoja

       parkritęs sudužęs kaštonas

       dainuoja girtesnis už lietų

       dainuoja kad neužraudotų...

 

 

              *

 

       o! kalbantis yra  kaip

       augantis, kuriantis šakų

       ir šakelių labirintą medis ar

       skėtiškas augalas ar spygliuotas

       it ietis atstačius romėnų

       kohorta raudonas erškėčio

       krūmas prieš atplaukiant

       krikščioniškoms žuvims į

       žydrus pagoniškus vandenis –

        „mesk akmenį į tą kuris

       metė į tave“ – „jei kas nukirs

       tau ranką – nukirsdink jam abi“ –

       o! kalba yra kaip labirintas

       plaučių medis su bronchų

       tuneliais ir kapiliarais, su

       vargonų fiesta kylančia

       iš ritmiško plaučių ošimo

       skliautuotoj šonkaulių bažnyčioj;

       o kalbantysis visada tėra

       metakalbos prieangy, žengiantis

       pirmą žingsnį į prasmių visatą

       ten, kur vis mažiau žodžių

       bet daugiau erdvės; ten

       kur kalba yra tylos vaisius

       labirinto gilumoje, į kur

       slapta kiekvienas iš mūsų

       tiesia susapnuotą taką –

                                              ten

       kur minotauras it filatelistas

       kolekcionuoja mūsų širdis

 

 

              *

 

       Vaikas, žaidžiantis su tirpstančiu sniegu;

       tirpstantis sniegas ir vaikas yra keturios

       stichijos pagal senuosius: sniegas, galintis

       tapti (būti) žeme (ledu ant žemės ar ledu

       virš vandens, nes vanduo vis dėlto guli

       ant žemės); būti vandeniu, tai galbūt tikroji

       jo prigimtis; būti oru, kad reinkarnuotųsi

       į debesis ar lietų – štai jau trys pagrindinės stichijos;

       o ugnis? – ugnis yra tas pat, kas ir bet kokia

       gyvybė – alsavimas į tamsą ir šaltį,

       šilumos ir šviesos emanacija; – vaikas,

       žaidžiantis su tirpstančiu sniegu, o

       tirpstantį sniegą jūs galite prilyginti

       ar palyginti su bet kuo, kas yra, buvo ir

       dar bus pasaulyje iš keturių stichijų.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)