Atsitraukus nuo skaitinių

 

       Žvelgiant žemyn į gatvę,

       medžiuose virpančią žarą

       noris niūniuot.

       Niūniuoti ilgai, tolygiai.

       Senuosius gentainių gyvenimus

       temstančiuos soduos.

       Vėjuotus miškus.

       Kur apylinkių kalvos,

       atrodo, skraidina ratu.

       Svečių kambarys,

       noktiurno grėsmė,

       tykios utopijos.

       Užūksmių oras, tolymės,

       vaizdas pro liepas –

       it pirmąkart lipant laiptais.

       Tu pusamžis, medinčius,

       pažiūrėti ne iš mažųjų,

       kitados vadintas muzikos tapytoju,

       tolymių meisteriu.

       Kaipmat apniunki:

       niekas išties nejunta

       Visatos klastos,

       o jei pajustų, –

       nepatikėtų.

 

 

              Pažadas

 

       – Kur gimei?

       – Ant kampo. Už svaigalų kiurkės.

       Einant pėsčiom – netoli.

       – Prie ežero? Gluosnių šlaite?

       Miegančiųjų pailgu miegu mūruos?

 

       Mirtina klinikinė tyla.

 

       – Pažadi niekam nepliauškėt?

       – Pažadu, vabale, pa.

       Niekam.

 

 

 

              Kai kas

 

       Vaza erškėčiui ant sakuoto stalo.

       Palėpės stogu siuva kielės,

       be perstogės bėgioja ten,

       atgal. Iki giesmės.

       Ničnieko neklausk –

       sunkaus praeiti krėslo kojos,

       siaurutis siaurutėlis kambarys.

       Su ramuma iš sodo įslenka šešėliai,

       lyg mizantropas vilktų pledą.

       Namai kas kartą aidesni.

       Kai kas už šitų žodžių

       turi būti. Turi.

       Ir teesie.

 

 

 

              Nugyventas klodas

 

       Dienos tvankios, nelygios, –

       iš pasalų.

       Neapsaugos atlošas,

       apmuštas drobe nuo vėjo.

       Guotai žuvų pašoka

       nuo dugno ir suspindi upės rūkuos.

       Trapios melodijos čerpių stogais,

       in flagranti pluša polonezas,

       niaukiasi uolos

       ir įsileidžia keleivį.

       Erdvu lyg nebuvus.

       Keistai šiepies,

       nugyventas klode,

       rasi kvatoji.

       Tavo namai akli,

       sode sodo žemė.

 

 

 

              Calvario

 

       Užuovėją

       ir pavėsinę,

       apžėlusią raganėm,

       kilojai visą vasarą

       ir mebliavai.

       Galiausiai pravėrei nišą

       į pastogę –

       atšvaitui, bėgančiam ranka,

       visada būk namie.

       Nors apmaudžiai subjuro

       prelatas rugsėjis,

       nuolatos mirguliuoja išnykę medžiai,

       virš nušvitusios upės

       dyla erdvi melodija.

       Gali ką nori

       daryt, mušti taktą.

       Mirusio muziko duktė

       teberašo tėvui laiškus.

       Kapinių šulinio aidėjimas

       pargena ją iš mokyklos.

 

 

 

              Padavimas

 

       Turėjai

       pastogę

       akmens pamatais –

       pavogė.

       Išsinešei

       krėslą

       į kalno aukštymę –

       pradingo sykiu su eglėm.

       O buvo geležinis.

       Pro agarynus

       sukasi rąstų priverstas kelias.

       Tiek laukei, po to tylėjai.

       Dabar pėdini maudžiančiom pėdom

       rašyt padavimų.

       Jokio vasaros lizdo,

       nei sosto po juodžale egle –

       nėmaž,

       nė tam sykiui

       kur atsiskirt.

 

 

 

              Karklai ant skardžio

 

       Kaip spengia laikas,

       viskas praeina, nelengva įžiūrėt,

       ar tebesi.

       Truputį paspartinai žingsnį, –

       nešmenė apsunko

       ir veja

       į kitą nostalgijos pusę.

       Neseniai pakrantė buvo pilna,

       groja smulkiai banguotas smėlis.

       Išsipūtę drabužiai –

       nelyg svetimautojo giesmė,

       grįsta laukų rieduliais.

       Teisybę tu sakei apie amžinatvę,

       riksmą ir tylą:

       trumpoji jungtis,

       elektra ant lūpų,

       orus vėjas nakties danguje.

       Nedaug kas pasikeitė nuo tada,

       kai kopėm į baltąjį bokštą.

       Karklai ant skardžio pamiršo,

       ką šlama.

 

 

 

              Fosilijai vardą teks surasti

 

       Kalbėk retai.

       Dar viena pastanga. Dar.

       Dar vienas aidas

       per neturtėlį Pranciškų.

       Balsas ščiūva lėtai. Balsas.

       Šventosios švyturio šviesa

       blūkčioja languos.

       Kalbėk retai, nedaug.

       Telefono vielų gaudesys,

       dulkėtų kamienų,

       transformatoriaus vikių lauke

       ant medinių stovų.

       Balandžio šeštoji,

       birželio antra –

       patvarios dienos.

       Kuriems galams

       pralėkė tiek laiko.

 

 

 

              Iškilmės

 

       Prieš šuorą metų,

       belaukiant gimnazijos halėje

       iškilmių

       niekada nesibaigiančios šventės,

       vienas rašytojas auksakalys

       lyg niekur nieko:

       – Kas, tavo galva, čia didžiausias?

       – Mačernis, – sakom abu.        

       – Mačernis, –

       ir nutylam.

 

 

 

              Epilogas

 

       Marios patamsėjo, ruduo

       pasirašo negaliojančius laiškus.

       Aš buvau, bet galėjau,

       galėjau ir nebūti.

       Neišmokę pavakario saulės,

       nei ketvirčio valandos

       praeivio akims,

       mudu prasilenkdavom

       netarę nė žodžio.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)