Paveikslėlis iš puslapio http://www.dollarartist.com/sculptures.html       Pabaiga. Pradžia 2010 m., Nr. 4

 

 

Tai tik biznis!

 

       Amerikoje biznis šventas! Jis kaip šventa dvasia supa tave iš visų pusių, esi į jį įveltas netgi tada, kai nieko nedarai. Apie biznio peripetijas, kurios gali užkabinti ir tave, paprastai sužinai iš dienos pašto. Visoks komercinis paštas tau plaukti pradeda iš karto, kai tik atsidarai sąskaitą bet kuriame banke ar įsivedi telefoną (informacijos nutekėjimas čia totalinis). Daugiausia siuntinėjama pasiūlymų kreditinėms kortelėms iš įvairiausių žinomų ir nežinomų bankų. Būdavo, kad per dieną gaudavau iki penkių tokių pasiūlymų. Siūlomi kreditiniai procentai svyruoja nuo labai aukštų iki žemų, kartais net nulinių!..

       Bankas laimi ir su nuliniais procentais. Tokios kortelių sistemos esmė – jų viltis! Gal įsigijęs prekę imsi ir pražiūrėsi lemtingą datą, iki kurios turėjai visiškai atsiskaityti. O tada jau seks baudos ir fantastiški procentai. Todėl prekė tau kainuos geriausiu atveju tik du tris kartus brangiau, nei būtum ją pirkęs iš karto. Štai ir atsiperka bankui tie tavo nuliniai procentai... O taip atsitinka gana dažnai. Čia juk klesti visas ekonominis „mokslas“ – metodų yra daug ir jie tave supa iš visų pusių. Pradedant faktu, kad tų kortelių, sumaišančių tavo protą, yra neregėtai daug, ir baigiant pačia sąskaita, kuri ateina tau kas mėnuo ir prašo susimokėti juokingai mažą pirkinio dalį be jokio procento. Taip užliūliuojamas dėmesys, o ta lemiamoji sąskaita – kad štai jau laikas tau sumokėti viską – informuoja apie situaciją labai nežymiai, kažkur pranešimo kampelyje, be didinamojo stiklo ir neįžiūrėsi... Bet jeigu pražiopsojai – kita sąskaita informuos jau labai aiškiai apie astronomines sumas. Bankui tokie psichologiniai manevrai net pelningesni kad ir už pačius aukščiausius procentus, nes tada prisideda ir specifinės baudos. O jei kam atrodo, kad bankas pasitenkina nuliniais procentais iš didelės meilės klientui – tegul sau galvoja, tokiam nieko neišaiškinsi.

       Tačiau įsisukti į kreditinių kortelių reikalus privalai, nes tik taip čia pradedi savo ekonominę karjerą. Nuo pirkimų kreditinėmis kortelėmis priklauso tavo ateitis: kyla vadinamieji kredito taškai, o kol jie nepakils iki reikiamo lygio – negausi rimtesnių kreditų automobiliui ar būstui. Tad įsivelti į visa tai būtina, kitos išeities nėra.

       Būna ir kitokių laiškų: siūlymai kažką pirkti pigiau, skolintis pinigų ar šiaip kur nors įsipainioti. Kartais tie pasiūlymai visai naudingi, tik kad nėra kada gilintis, atskyrinėti grūdus nuo pelų. Ir vis tiek pavojinga. Nes daugelis laiškų vis dėlto klastingi spąstai. Tik prasidėk, ir liksi be kelnių. Ims pumpuoti pinigus iš tavo banko sąskaitos už nežinia kokias būtas ar nebūtas paslaugas.

       Pavyzdžiui, Lietuvoje teko matyti siūlymą pirkti 10 muzikos kompaktų tik už 160 litų! Ir tie pardavėjai įstengia gauti pelno. Amerikoje daroma ta pati machinacija siūlant 15 kompaktų (bet kokių – pats pasirenki!) vos už 10 dolerių!.. Kai vienas kompaktas vidutiniškai kainuoja 20 dolerių. Bet klientas ir čia pralaimi, turi tik nuostolių ir vargo. Kaip tai padaroma – nutylėsiu, tegu Lietuva evoliucionuoja savojo kapitalizmo keliu, tik turiu pasakyti, kad Amerikoje bent jau kai kuriais atvejais žmogui padeda klientų apsaugos tarnyba. Tik ji man padėjo išsisukti sveikam, kitaip dėl tų muzikinių kompaktų būčiau patyręs tiesiog finansinį bankrotą. Mane ir dipukai buvo perspėję neprasidėti, tik kad nepaklausiau. Patys jie kadaise taip pat buvo įklimpę su knygomis. Tai buvo seniai, pokario metais, tačiau kai pagalvoji – biznis gajus...

       Kartą sulaukiau įdomaus laiško iš banko, kuriame laikau pinigus. Tai buvo vienos draudimo kompanijos laiškas, bet su mano banko kredencialais. Kompanija, bendradarbiaujanti su tuo banku, man, kaip padoriam klientui, siūlo lengvatinėmis sąlygomis apdrausti gyvybę ir sveikatą. Tada buvau bedarbis ir man tai pasirodė aktualu. Tuo labiau patrauklu, kad mokestis už draudimą – tik 15 dolerių per mėnesį, o atsitikus nelaimei – išmokama 1 milijonas dolerių! (Šiaip darbuotojų sveikatos draudimas kainuoja kelis šimtus dolerių per mėnesį.) Tereikia štai čia pasirašyti ir tada gausi smulkesnės informacijos apie sąlygas. Ir primygtinai pabrėžta, kad mano parašas jokiu būdu nereikš sutikimo. Žodžiu, nebijok, drąsiai pasirašyk – tai viso labo tik dėl informacijos. Na, jei sąlygos tokios puikios, nusprendžiau pasirašyti ir išsiunčiau laišką.

       Atsakymą gavau greitai. Tai buvo tikra nesąmonė: draudimas išmokamas tik netekus būtinai abiejų rankų, arba abiejų kojų, arba abiejų akių, arba jei apkursi abiem ausimis. Kitokios trauminės kombinacijos negalioja. Taip pat sąlyga, jeigu tos nelaimės tau atsitiks ne namie, ne darbe ir ne karo metu. Žodžiu, draudimo sąlygos buvo iš tikrųjų fantastiškos. Suprantama, laišką išmečiau. Tačiau faktą, kad iš mano sąskaitos kas mėnesį jau išskaičiuoja po 15 dolerių, pastebėjau tik po gero pusmečio...

       Aiškinimasis (čia – visada tik telefonu) užtruko ilgai, man padėjo toks geraširdis kaimynas amerikietis, žinantis visokias klientų apsaugos gudrybes, kitaip tuos pinigus gal būčiau mokėjęs iki antrojo Kristaus atėjimo... Pinigus draudimo kompanija grąžino, tačiau kartu atsiuntė ir sutarties kopiją, kurioje buvo mano parašas, aiškiai patvirtinantis šią draudimo sutartį. Net akis išpūčiau – kas per naujienos! Parašas tikrai mano, visiškai tas pats, kuriuo patvirtinau papildomos informacijos prašymą. Tačiau sutarties tekstas man visiškai nežinomas. Atidžiau pasižiūrėjęs pastebėjau, kad teksto dalis tiesiog pridėta virš parašo, nes pridėta buvo kreivokai. Nesupratau, kodėl jie tai atsiuntė. Juk normalioje valstybėje tai būtų nusikalstamos veiklos daiktinis įrodymas. Bet veikiai susigaudžiau. Toks lapas greičiausiai buvo reikalingas bankui pateikti, kad leistų pumpuoti mano pinigus. Kopijos Amerikoje dažnai galioja lygia teise su originalu, ir nesunku susiprotėti kodėl – taip lengviau biznį sukti. O man tą lapą atsiuntė greičiausiai kokia nors nesusitupėjusi pareiginga sekretorė. Įtikėjusi savo firmos padorumu, norėjo kreiptis į mano sąžinę. Tą lapą pasilikau...

       Tuomet man tai pasirodė įžūlumo viršūnė, nors pinigai palyginti buvo nedideli. Mano kaimynas amerikietis ta proga paaiškino, kad šioje šalyje tai populiaru. Anot jo, tokios ir panašios kompanijos pasidaro didžiulius pinigus, nes Amerika didelė ir žioplių joje begalės... Daugybė amerikiečių viską perkasi kreditu, todėl iš banko atsiųstos ataskaitos mirgėte mirga įvairiausiais skaičiais – kur ten viską sužiūrėsi, negi supaisysi, už ką mokėjai kažkokius keliolika dolerių. Džiaukis dar, kad gerai pasibaigė, guodė mane kaimynas. Šiaip už savavališką sutarties nutraukimą čia gali susilaukti didelių baudų.

       Pastaruoju metu pasitaiko iš viso akiplėšiškų pasiūlymų, tiksliau, reikalavimų. Jais kreipiamasi maždaug taip: jeigu neatsakote, priimame kaip sutikimą. Ir pabandyk tokį laišką išmesti. Jo išmesti jau nebegalima, bet būtina ignoruoti. Jokio skambučio, net su neigiamu atsakymu! Skambutis telefonu, o tuo labiau raštiškas atsisakymas laišku jau tas pat, kaip yes! Ir visai nesvarbu, ką jiems kalbėsi ar ką ten būsi prirašęs... Tad jų laišką tenka pasidėti į spintą (pravers ateity besiaiškinant), o artimiausius mėnesius įdėmiau tikrinti banko sąskaitą, ar nėra lėšų nutekėjimo...

       Ar tai nusikalstami veiksmai? Greičiau juos reikia vertinti vien tik kaip biznį. Aprašyto draudimo sutarties atveju nusikalstama būtų, jeigu aš išsilupęs akis pareikalaučiau milijono ir jo negaučiau. Nors aišku ir tai, kad to milijono vis tiek negaučiau, nes sutartis juk buvo fiktyvi – bankui pateiktas falsifikatas. Ir tai joks nusikaltimas, tiesiog biznis, finansinės operacijos, kurių vienos būna sėkmingos, kitos – ne. Nepavyko? Bandyk dar kartą, ieškok subtilesnių, gudresnių metodų. Amerikoje gerbiamas bet koks biznis.

       Teko patirti ir aukštesnės kvalifikacijos biznio leteną, kai jau jokia gynyba negalima. To susilaukiau ne iš kokių nors prisiplakėlių prie bankų veiklos, bet iš paties banko. Tiesa, mano sąskaitų jame nebuvo, bet ėmiau kreditą automobiliui pirkti (paprastai jie imami iš tų bankų, su kuriais bendrauja automobilių parduotuvės). Kreditą suteikęs bankas, siųsdamas mėnesines sąskaitas, nuolat tau dėkoja už eilinį susimokėjimą, o kartu nepamiršta pagirti ir savęs – kaip gera su juo bendrauti, kaip jie gerbia savo klientus ir t. t.

       Ir štai triukas švenčių proga. Ko žmonės tikisi per šventes? Paprastai sveikinimų, kitą sykį ir dovanų... Todėl eilinė sąskaita iš minėto banko švenčių proga buvo kiek kitokia. Turinys gerai apgalvotas. Tam pasitelkiami profesionalai – psichologai, nors gal užtektų ir istorikų. Tai elementarus nacių ideologo Josepho Goebbelso principas. Netikėtas įžūlumu ir mastais melas priimamas kaip tiesa labiau nei koks nors kuklus melas, kurio šiaip kasdienybėje pasitaiko dažniau, todėl juo ir dažniau abejojama. Taip, praneša man bankas, sveikiname savo mieląjį klientą, suprantame, kad nelengva kas mėnesį mokėti nustatytą sumą, o dabar kaip tik šventės, pinigų reikia šventinėms išlaidoms, dovanų artimiesiems... Ta proga mes palengviname jūsų naštą. Štai mokate kas mėnesį po 180 dolerių. Sutinkame, kad šį mėnesį mokėsite mažiau – tik 60, ir jokių delspinigių neimsime! Tiesiog kiek ilgiau nusitęs išmokėjimo laikas, bet dabar sutaupote pinigų. Štai taip! Skaitant tokį pranešimą rodosi, kad tai mokesčio sumažinimas tam mėnesiui, ir be jokių papildomų procentų. Puiku, toliau į tekstą automatiškai jau taip atidžiai nebežiūri, o jo ir raidės kažkodėl sumažėja... Gal todėl, kad nereikšminga, juk jau viskas aišku.

       Toliau tekstas tik patikslina kai kurias detales, kurios reikalingos, jeigu kartais vėliau kreiptumeisi į teismą... Tau ir į galvą neateina, kad tai ne sumažinto mokesčio suma šiam šventiniam mėnesiui, o pinigai, kuriuos tu jiems tiesiog atiduodi! Laiškas skatina manyti, tarsi šį mėnesį moki mažiau nei įprastai, ir jokių baudų dėl to nesulauksi, bet iš tikrųjų tai joks mokestis. Tai tik siūlymas už 60 dolerių nesumokėti eilinio mokesčio dabar, leidimas atidėti jo mokėjimą (vėliau sumokėsi visą!). Triuko esmė tokia: jeigu už tą švenčių mėnesį ir nesumokėtum reikiamo mokesčio, tai bauda už tai būtų vos keliolika dolerių. Žodžiu, situacija nėra grėsminga. Todėl net nepagalvoji apie klastą, o dar aplinkybė, kad laiško apipavidalinimas absoliučiai identiškas sąskaitai, tik vietoje privalomų mokėti 180 dolerių įrašyta 60...

       Panašių sąskaitų buvau gavęs ir daugiau: tai per Kalėdas, tai per Nepriklausomybės dieną. Ir sutikau su tais pasiūlymais ne tiek dėl pinigų stygiaus, kiek iš mandagumo (tai irgi numatyta psichologų), dėl didžiai galingo banko man rodomos pagarbos. Juk nepatogu neatsakyti į pasveikinimą ir nepriimti siūlomos dovanos... Sumažėjus mokesčiams, per šventes iš tikrųjų lengviau kvėpuoti. Ir parduotuvėje štai jau leidi sau daugiau ką nusipirkti (tai patriotinis to banko biznio aspektas). Atsipeikėji tik atėjus paskutinio mokesčio terminui. Pasirodo, tebesi skolingas už visus nesumokėtus mėnesius, o tie šventiniai 60 dolerių buvo ne mokesčio dalis, o tavo dovana bankui... Tiksliau, tiek kainavo leidimas nesumokėti keliolikos dolerių baudos...

       Kad ir kaip įžūliai tokia avantiūra atrodytų, nusikaltimu ji taip pat nelaikoma. Tai tiesiog banko biznis, kurį išradinėja vadinamieji marketingo specialistai. Šios profesijos atstovai organizuoja ir prekių kainas, manipuliuodami įvairiomis tariamomis nuolaidomis, bet tai atskira tema.

       Ne kartą svarsčiau, kodėl žmonės dažniausiai gėdijasi prisipažinti buvę apvogti? Gal todėl, kad visos tokios situacijos – didelio biznio dalis, tai procesas, kuriame tu esi labai menkas elementas – tiesiog apsijuokėlis ir nevykėlis. Juk ir vagys retai kada vagia tiesiogiai, pasikliaudami vien rankų miklumu. Jie intensyviai dirba smegenimis, vagystei išgalvojamos įvairiausios dirbtinės situacijos, kuriose dalyvauja jau visa vagių brigada. O nukentėjusiam lieka tik prisipažinti, kad jis apsikvailino, ir gailėtis, kad su kažkuo prasidėjo, susidėjo, patikėjo...

       Štai Amerikoje kišenvagių, ko gero, iš viso nėra. Tai primityvi senovė, amerikiečiai grynųjų nelabai ir nešiojasi, čia išvystyta civilizacija. Tačiau kaip tik dėl civilizacijos veiksnio ir vagys nebevadinami vagimis, jie stovi jau ant aukštesnės pakopos lygmens. Jie – marketingo specialistai, arba kas nors panašaus. Galima juos pavadinti avantiūristais ar mafijozais, tačiau tada pats rizikuosi pakliūti į teismą ir susilaukti baudos už įžeidimą.

       Visiems žinomas faktas, kad dėl ekonominės pasaulio krizės kalti kaip tik Amerikos bankai dėl savo machinacijų. Konkrečiai įvardijami keli asmenys, jie esą apgavę visą pasaulį, aišku, veikdami dar subtilesniais metodais nei anksčiau aprašytos kredito „dovanos“. Kartu oficialiai skelbiama, kad krizės, kaip ir ši, yra dėsningas kapitalistinės ekonomikos reiškinys, iš kurių anksčiau ar vėliau išbrendama, išbrisime ir dabar. Tik ar šių krizių priežastis – vien negyvi skaičiai, vien aklos ekonominės jėgos? Toks mąstymas apie priežastis būtų mitologiškas. Aiški priežastis yra ir vadinamasis žmogiškasis faktorius, paprasčiau pasakius, žmogaus gobšumas. Žmogus pats sau susikuria klestėjimo sąlygas, išgalvoja visas šias kapitalo cirkuliacijos pinkles. Kieno yra šis pasaulis ir kas mes esame jame? Galbūt ši civilizacija yra vagių tobulėjimo istorija?

       Taip, žmogus netobulas, ir galime sakyti, kad vyksta tam tikras nuolatinis teisinis procesas, kai žmogus, jo veikla nuolat spraudžiama į teisės rėmus ir taip tobulėja visuomenė. Todėl mano aprašytieji pavyzdžiai gali būti traktuojami kaip laikinas reiškinys, savotiškas atavizmas. Tačiau rašau ne skųsdamasis ar guosdamasis. Manau, jog vyksta kiek kitokie procesai. Laikini ne nusikaltimai, o jų traktavimas. Tai ne kas kita, kaip laipsniškai vykstantis plėšikavimo įteisinimas. Kai pats tapsi plėšikas – tau nusikaltimo sąvoka ir išnyks... Juk kažkada ir lupikavimas buvo laikomas nuodėme bei nusikaltimu. Vėliau ši veikla buvo reabilituota, nes tai kapitalistinės ekonomikos atrama (o ji negali egzistuoti be pelno). Taigi galime teigti, jog lupikavimas yra mūsų šiuolaikinės civilizacijos pamatas.

       Tad visokio biznio esmė ta, kad biznio struktūros, kad ir kokios jos būtų, tiesiog turi klestėti. Biznio žmonės yra tarsi medžiotojai, kurie nuolat šaudo. Valstybė suinteresuota, kad jie dažniau pataikytų. Kokios galėtų būti eilinio darbo vargetos perspektyvos? Kuo daugiau į jį pataikys – tuo intensyviau jam teks dirbti. Ir jis nė pats nesuvokia, kad iš to tik laimi. Amerika stovi ne vien ant dolerių kupetos, bet garsėja dar ir savo beprotišku darbštumu. Joje bet kokia veikla, bet koks darbas įvardijamas tuo pačiu šventu žodžiu – biznis!

 

Optimalus santykis: sau ir sistemai

 

       Optimaliai dirba bankai ir draudimo kompanijos. Juos įvardyčiau finansinio biznio šulais. Kai imuosi bankų temos, dėl savo negatyvių nuostatų esu intensyviai puolamas ir kritikuojamas. Na, gal kad mano aplinka labai jau specifiškai bankiška. Net trys artimi žmonės dirba bankuose, iš jų vienas yra ir tikras vadovas! Tiesa, pastarasis gyvena Lietuvoje. Deja, iš visų jų aiškinimų bei argumentų (kaip visada – apie šventą banko prigimtį) susidariau vaizdą, kad gera yra tai, ką patys žmonės nuspalvina rožinėmis spalvomis... Jeigu kas nors gyvenime vyksta, vadinasi, taip ir turi būti, taigi yra teisinga, tikra, pateisinama. Svarbu laiku susigaudyti ir įsilieti į bendrą procesą. Aišku, nepamirštant plačiai šypsotis ir visaip kitaip teigiant gyvenimo pozityvą! O visa, kas negerai, – telieka autsaideriams.

       Aš savo sprendimus grindžiu tik savo kuklia patirtimi, o mano gyvenimo faktai dažnai būna nemalonūs. Daugelis tokius faktus tiesiog linkę atmesti, jų nematyti. Juk niekas nenori prisipažinti esąs nevykėlis.

       Su kreditine bankų veikla susipažinau paėmęs kreditą butui pirkti. Kredito sąlygų yra daug, bet visų esmė ta pati. Populiariausia yra imti kreditą trisdešimčiai metų. Tokį ir aš paėmiau ir iš karto paskaičiavau, kad pirmiausia vieną butą nuperku bankui: pirmus penkerius metus moku tik palūkanas, kurios ir sudaro perkamo buto kainą... Tyrinėdamas šį reikalą išsiaiškinau, kad po tų penkerių metų bankas gali lengviau atsikvėpti ir jau pakelti paskolos procentą, nes tokia teisė numatyta sutartyse (kitaip tas paskolos procentas žmogui būtų neįkandamas jau nuo pat pradžios). Todėl išmokėjęs palūkanas laisvesniu tikrai nepasijusi (teoriškai liktų jau mokėti tik už tą savo būstą), nes jokių priežasčių tave glostyti bankas nebeturi. Ir tada jis tave tiesiog užsmaugia: kas mėnesį sulauki vis didesnių sąskaitų. Tai trunka tol, kol tavo būstas tampa banko nuosavybe.

       Štai čia paprastai mane puola oponentai: taip blogai neatsitinka, nes žmonės daro vadinamąjį perskaičiavimą. Iš tiesų pasidaro tokį, jei tik suspėja. Perskaičiavimo esmė: tas būstas tarsi perkamas iš naujo, o tai reiškia, kad vėl tie patys trisdešimt metų prieky ir tie patys pirmi penkerių metų mokesčiai bankui už paskolą. Taip žmogus visą gyvenimą bankui moka tik palūkanas, o būsto sau taip niekada ir nenusiperka... Tačiau bent turi raminantį išsimokėjimo procentą...

       Aišku, tai atrodo primityvokai, ir išties ši schema kiek supaprastinta. Tikrovėje kreditų sistema sudėtingesnė, gal net supainiota – kad paprasti žmonės nesuprastų esmės. Tiesa ir tai, kad kiti žmonės vis dėlto tuos būstus įsigyja. Kaip jiems tai pavyksta? Labai paprastai: sumokėk viską iš karto. O pasakius paprasčiau: daryk, meistreli, kaip Jurgelis daro – vystyk piniginę apyvartą. Taip ir daroma. Po kelių mokėjimo metų kredituotas būstas paprasčiausiai parduodamas, o kadangi nekilnojamojo turto kainos tik kyla – žmogus įsimeta į savo kišenę keletą tūkstantėlių pelno (kredito perskaičiavimo imasi tik nevykėliai ar neįstengiantys parduoti). Sėkmingas prekybininkas, pirkdamas jau kitą būstą, tuos „uždirbtus“ tūkstantėlius pateiks bankui kaip pradinį įnašą. Tada jau galima rinkis geresnį būstą. Mano vaikai kaip tik taip ir gyvena. Duktė štai jau ruošiasi pagal tokią schemą pirktis trečią būstą. Pirmas buvo pigus vieno kambario butas, po to (sėkmingai tą pirmąjį pardavus) – dviejų aukštų padorus butas, o trečias pirkinys žadėjo būti visas namas, tik kad krizė pamaišė – krito visokio turto kainos. Visiems tapo blogai, vien tik bankai tebegauna kaip gavę savo dalį nuo senųjų aukštų kainų. Krizė bankus veikia tik tiek, kad niekam nebereikia jų paslaugų, niekas nebeįkanda bankų nusavintų namų...

       Kai ne per seniausiai domėjausi nekilnojamojo turto reikalais, bankas vien tik mano rajone siūlė net 400 konfiskuotų namų! Tai bankrutavusių žmonių namai, kurie tapo banko nuosavybe. Tyrinėjau šį reikalą dar prieš krizę, bet jau tada buvo galima spėti, kad anksčiau ar vėliau bankai tais namais tiesiog pasprings. Kad ir kaip jie nuleido tų namų kainas, niekas jų nebeperka, nei kam tiek daug reikia. Be to, pirkti namą ar butą iš banko nėra labai malonu, laikoma netgi nedora: tai vis dėlto nuskriaustų ir apiplėštų žmonių turtas. Neretai ten dar gyvena žmonės, naujam savininkui tenka juos iškraustyti su policija. Kaip tik tokį darbą vienu metu siūlė ir man. Gerai apmokamas, nes jo daugelis vengia. Įeini į kambarius su policininkais, tačiau jautiesi tarsi būtum plėšikas, nes štai žiūri į tave suvargę būsto šeimininkai ir persigandę jų vaikai. Tavo pareigos paprastos – ištėkšti visus jų baldus laukan. Dirbi jų akivaizdoje, o policininkai tave saugo. Šito darbo atsisakiau.

       Būti plėšiko vaidmeny iš tiesų niekas nenori, tačiau žmonės nesusimąsto, kad tokia dalia tiesiog neišvengiama. Jeigu jau dalyvauji šioje šaunioje biznio puotoje, vargu ar liksi nekaltas... Juk perparduodamas savo būstą brangiau (rinka leidžia tai daryti dėl tų pačių bankų veiklos) iš esmės darai tą patį, ką ir tas baldų svaidytojas...

       Tačiau įsivaizduokime pasaulį kitokį – be kapitalistinių bankų godulio. Juk mes atsidurtume ten, kur jau buvome sovietiniais laikais: skurdūs daugiabučių narveliai, tuščios parduotuvių lentynos, ilgametis automobilio paskyros laukimas... Todėl, kad ekonomika išbristų iš krizės, valstybinės dotacijos buvo skirtos kaip tik bankams, o ne žmonių skoloms nurašyti. Į žmonių gerovę einama tik tokiu keliu, per bankų klestėjimą.

       Taigi bankų veikla bet kokiu atveju vertinama kaip normali, nes tai bendras valstybės klestėjimo garantas. Tačiau įstabu, kad ekonominis klestėjimas pasireiškia optimaliu valstybės institucijų ir asmens santykiu, kurio esmė – maksimalus institucijų ar kompanijų pelnas klientų sąskaita. Visokios lengvatos, teikiamos smulkiems biznio atstovams, kaip ir eiliniams piliečiams, paprastai remiasi išmaldos principu – tai tiesiog duoklė demokratinėms vizijoms. Gaudama lengvatų, visuomenė tampa humaniškesnė, tačiau neišvengiamai ir skurdesnė, bent jau ne tokia turtinga, kokia galėtų būti. (Tokia, beje, yra JAV respublikonų principinė politinė pozicija.)

       Be kreditinės bankų veiklos, šitą optimalų institucijų ir asmens santykį gerai iliustruoja amerikietiška draudimo sistema. Žinoma, neigti draudimo naudą žmonėms galėtų nebent pamišėlis, draudimo sistema yra sukurta žmonių gerovei. Tačiau juk ir pragaras gerais norais grįstas. Man vis rodosi, kad apdrausdamas gyvybę tiesiog ją sulyginu su draudimo suma. Ypač kai kažkada dar Vilniuje draudimo agentas (nekviestas įsiveržė į butą) į mano atsisakymą apsidrausti pačiam ir apdrausti vaikų gyvybę pareiškė: tai jūs nemylite savo vaikų?! Atsakiau jam, kad nenoriu gundyti Dievo sulygindamas tuos siūlomus tūkstančius su savo vaikais. Bet jis nieko nesuprato. Na, čia kaip kam duota. Kitam ašaras kaip tik riebus pinigas ir tenušluosto...

       Suprantama, apdrausdamas gyvybę išreiški rūpinimąsi savo artimaisiais, nes jei nusisuksi sprandą, jie neteks maitintojo. Taigi apdrausti gyvybę yra apdairu ir gal netgi tauru. Amerikoje, kur taip rūpinamasi žmogumi, tavęs niekas net neklausia – nori tu apsidrausti, ar ne. Tiesa, jei nevertini savo gyvybės, gali palikti ją ramybėje, bet būtina apdrausti automobilį ir nekilnojamąjį turtą. Taip pat tenka apdrausti sveikatą, nes kitaip astronominės medicinos paslaugų sumos sugrauš tave labiau nei pati liga. Automobilių ir sveikatos draudimai yra visuotini, nes vienas privalomas, kitas – aplinkybių primestas.

       Abiem atvejais veikia toks vadinamasis deduction principas: privalomas pinigų išskaitymas iš tavęs tiek autoįvykių, tiek ligos atvejais. Paprastai išskaitoma 500 dolerių. Už bet kokį autoįvykį (tegul ir nekaltas būtum) išlaidas iki 500 dolerių visada moki tu pats, draudimas primoka tik tai, kas viršija šią sumą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad milijonai JAV žmonių, atiduodami draudimo kompanijoms savo pinigus (jie dažniausiai yra gana nemaži), patys moka už įvairius smulkius automobilių apsidaužymus, kurie iš visų autoįvykių pasitaiko dažniausiai ir kurie retai viršija tą 500 dolerių sumą... O kad būtų sudaužyta visa mašina (tai jau kainuoja tūkstančius dolerių ir čia draudimo išlaidos apsimoka), tokie atvejai, suprantama, nepalyginamai retesni. Todėl Amerikoje visi žino, kad patys didžiausi, aukščiausi ir turtingiausi dauntaunų dangoraižiai (į kuriuos mėgsta užvertę galvas spoksoti turistai) priklauso vien tik bankams ir draudimo kompanijoms. Nereikia daug išmanyti apie ekonomiką, kad suprastum, jog kaip tik šie pastatai kuria šalies prestižą, išreiškia jos klestėjimą. Eiliniai piliečiai ramiai moka tiek, kiek iš jų reikalaujama, svarbu pelnas valstybei. Kitaip Amerika liktų be dangoraižių, o tu – be savo ištaigingo limuzino.

       Medicinos draudimo sistemoje irgi taikomas tas pats 500 dolerių skaičiavimas: už kiekvieną vizitą pas gydytoją sumoki viską, kiek trūksta iki tos sumos. Sulaukęs rimtesnių operacijų, gali jau atsikvėpti. Bet neilgam, nes stambesnėms apdraustoms sumoms taikomas 20 proc. išskaičiavimas. Taip vienas mano pažįstamas dipukas, gavęs infarktą, gavo ir sąskaitą: 104 tūkst. dolerių! Nieko baisaus – sumoka draudimo kompanija. Tačiau ne viską: 20 proc., arba tiksliau – apie 20 tūkstančių dolerių, dipukui teko krapštyti jau iš savo kišenės. Tad Amerikoje yra labai prasminga smarkiai dirbti ir taupyti senatvei. Nes kas būtų, jei nelaimės atveju savo sąskaitoje neturėtum reikiamos pinigų sumos? Ne veltui čia skrajoja posakis, kad Amerikoje gyvenama tik dėl automobilio ir medicinos draudimų...

       Tačiau lygiai taip pat galime teigti, kad automobilio draudimas milijonams žmonių – kaip šuniui penkta koja, o sveikatos draudimas – paverčia tavo egzistenciją vien senatvės rūpesčiu. Ir abiem atvejais esi išsunkiamas maksimaliai. Tiesa, taip sunkiai dirbi ne vien dėl savo egzistencijos, bet pirmiausia dėl visos sistemos klestėjimo. Kapitalistinės ekonomikos mokslas skelbia, kad žmogus turi uždirbti tiek, kad sugebėtų išpirkti pagaminamas prekes. Į tą sugebėjimo sąvoką toliau automatiškai įtraukiamas ir gyvenimo prasmės faktorius, vertybių orientacija ir t. t. Prekes privaloma ne tik pirkti, bet jų dar reikia norėti, geisti... Juk yra ir mados diktatūra – daiktus būtina nuolatos keisti.

       Beje, Amerikoje kai kas padaryta ir piliečių naudai. Tai galimybė grąžinti nepatikusį pirkinį – be jokių priežasčių ar paaiškinimų. Nepatiko, apsigalvojau, ir viskas. Grąžinkit pinigus. Prekė priimama iki mėnesio nuo jos pirkimo, kartais net iki trijų. Ši prekių grąžinimo tvarka verčia pasispausti gamintojus, skatina prekių gamybą, jų kokybę. Tačiau gal kaip tik dėl tokios tvarkos žmonės pratinami viską pirkti neatsakingai, kone užsimerkus, ir pratinami pirkti dažnai. Tai jau galima vertinti kaip kryptingą piliečių auklėjimą, vartotojiškos sąmonės formavimą.

       Toks tad žmogaus ir valstybės santykis: žmogus čia sunkiamas optimaliai. Svarbiausia, kad nenukentėtų valstybė, kad jos institucijos iš tavęs gautų maksimalaus pelno, o tu pats suktumeis šiame pasaulyje kaip vilkelis, niekada nesustodamas. O tie iškilūs biznio žmonės, kurie sugeba pasidaryti pelno pagal tuos pačius valstybinio biznio principus, atitinkamai ir vadinami – valstybės vyrai. Tai visų mūsų garbė ir pasididžiavimas, apie juos galima pasiskaityti žurnale „Žmonės“ („People“). Amerikoje tai vienas populiariausių žurnalų vargetoms.

 

Amžinai kaltas

 

       Tave gina ir saugo ne vien draudimo kompanijos, bet ir pati Valstybė. Štai net baudas galima užginčyti teismuose! Paprastai tai kelių eismo baudos, o iš baudos pranešimo sužinai, kad gali rinktis: mokėti, arba ne. Jei oficialiai nurodai, kad nemoki, po kiek laiko gauni pranešimą, kur ir kada nuvykti į teismą.

       Teismai vis dėlto atima daug laiko, kurie čia neretai kainuoja daugiau, nei atsiteista bauda (geriau jau susirasti papildomo darbo). Buvodamas tuose teismuose pastebėjau, kad absoliuti publikos dauguma – vien emigrantai meksikiečiai, kiek mažiau iš Rytų Europos, dar vienas kitas negras ir jau tikrai retas koks nesusitupėjęs grynasis amerikietis. Taigi vieni vargetos. O normalus amerikietis į teismus nesikreipia tiek dėl jau minėto laiko faktoriaus, tiek iš patriotinių paskatų. Juk kiekvienam aišku, kad tos valstybinės baudos – tik tavo gerovei, pagaliau tai tarsi labdara miestui. Todėl, nepaisant to, kad baudų (teisingų ar neteisingų) čia tikrai daug, policija labai gerbiama, o pati Amerika tiesiog dievinama!

       Tačiau nuostabu, kad teisė kreiptis į teismą nenumatyta mokant baudas už kasdieniškas buitines pražangas (pasisėdėjimai nevietoje, pabėgusio katino nuotykiai), nors tokios baudos dydžiu nė kiek nenusileidžia, o net viršija kitas (neskaitant, aišku, privačių kompanijų uždedamų tūkstantinių baudų – bet ten irgi nėra atvejo, kad kreiptumeisi į teismą). Tarsi bausmės už kasdieniškas buitines pražangas stovėtų aukščiau teismo. Išeina, kad, veikiant kažką ypatinga, kartais pasitaiko suklysti ir jei už tai esi baudžiamas, gali kreiptis į teismą. O dėl neteisingos kasdieniškos veiklos tu visuomet esi taip kaltas, kad joks teismas tau nepadės.

       Teoriškai bet kokiu atveju galima susirasti advokatą ir pradėti bylą. Tačiau jeigu tavo nusižengimas nenumatytas baudų teikimo reglamente, atrodytų, tarsi kovotum prieš sistemą, prieš pačią Ameriką! Nepanašu, kad koks advokatas apsiimtų tave ginti, o ir kainuotų tokia byla tūkstančius. Kas tokias išlaidas padengtų? Valstybė? Grąžintų tau baudos pinigus už pabėgusį katiną ar neleistiną gulinėjimą ant pievelės prie ežero? Skamba ganėtinai juokingai. Kartais pasitaiko, kad tokias neįprastas bylas leidžia sau pradėti koks milijonierius. Tada jis ir nuskamba visoje šalyje, žmonės aikčioja skaitydami apie dar vieną keistuolį ir pasipila kalbos apie tai, kiek toje Amerikoje daug laisvių ir keistenybių...

       Situacijų, kad kaltinamasis laikomas kaltu be jokių išlygų, Amerikoje yra ir daugiau. Pavėlavai bent dieną sumokėti mokesčius – bauda! O kas, jeigu pavėlavai ne dėl savo kaltės? Juk čia tiesiogiai niekada neatsiskaitoma. Visada mokama per banką ir paštą, tačiau jeigu kartais bankas tavo siunčiamus pinigus perveda kažkur kitur ar per klaidą tavo čekį sustabdo (man taip yra atsitikę), dėl pavėlavimo visada kaltas tik mokantysis asmuo – klientas. Tas pat ir pašte. Jeigu dėl jo kaltės tavo čekis nukeliavo kažin kur – už pavėluotą mokėjimą esi kaltas tik tu! Laikoma, kad tai tavo problemos – kokiomis institucijomis naudojiesi mokėdamas mokesčius. Ir atsakomybė – tik tavo! O kad kito kelio susimokėti tiesiog nėra (įstaigos dažnai būna netgi kitose valstijose, už šimtų ir tūkstančių mylių, ir apskritai čia į įstaigas vaikščioti nepriimta), dėl to niekam galvos neskauda. Belieka paduoti į teismą banką arba paštą. Dėl banko a priori aišku: paduoti jį į teismą būtų tas pat, kaip pareikalauti iš Jėzaus Kristaus atsakyti už šventosios inkvizicijos ir kryžiaus karų aukas. O dėl pašto dar paprasčiau: jo taisyklėse numatyta, kad darbuotojai už siuntas neatsako. Jei tokios sąlygos tau nepatinka – keliauk ir mokėk mokesčius tiesioginiu adresu, paprastai į kitą valstiją, patartina – lėktuvu.

       Pastaruoju metu ima populiarėti atsiskaitymai internetu, bet tai dar nėra masinė naujovė. Interneto sistemoje klaidų galimybė sumažėja, tačiau kaip tik ši naujovė jau visiškai tobulai išreiškia asmens ir Valstybės institucijų santykį. Kad ir kokią vykdytum operaciją – pirktum internete daiktą ar pervestum eilinius mokesčius – kažkam tuo metu patiki visą savo sąskaitą. Iš jos pasiimama, kiek priklauso... Tai jau visiškas atsidavimas Valstybės institucijoms. Gali pasikliauti tik tuo, jog policija bei teisinė sistema tave saugo ir globoja.

       Internetinės naujovės yra tik techninis sprendimas, bet pati individo atsakomybės nuostata (visada kaltas liksi tu) jau spėjusi taip įsišaknyti, kad ji galioja net kriminaliniais atvejais. Pavyzdžiui, name, kur dabar gyvenu, turėjome kas mėnesį mokėti už dujas ir bendrą elektrą (lauko ir namo koridorių apšvietimą) ne tiesiogiai visa tai tiekiančioms kompanijoms, bet atsiskaityti su jomis per savo namų ūkio asociaciją. Ši, gavusi gyventojų pinigus, jau atsiskaito su elektros ir dujų kompanijomis. Taip truko ištisus dvejus metus, kol ant savo laukujų durų nepamatėme skelbimo, kad seniai nemokame už dujas bei elektrą ir kad esame skolingi gerokai per 20 tūkstančių dolerių! Kreipėmės į asociaciją, bet tuo laiku jos jau ir pėdos buvo ataušusios, o policija nesiėmė jokių veiksmų. Naujoji asociacija tikino, kad pradėti kaltinimo procesą beprasmiška, nes visiškai nesvarbu – pričiupsime  kaltininkus, ar ne – mokėti bet kuriuo atveju teks namo gyventojams... Kas nesumoka, tas ir kaltas. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet tokia yra amerikinės būties aksioma. Bent jau taip mums aiškino naujosios valdybos pasikviestas advokatas. Ir šios teorijos praktiką teko pajusti savu sprandu. Sumokėjome visi gyventojai susimetę po kelias šimtines... Iš tos pamokos supratome, kad ir toliau panašių dvigubų mokesčių neišvengsime. Nes kaltasis čia jau būna aiškus iš anksto...

       Esi kaltas iš principo ir esi kaltas amžinai. Paradoksalu, bet tu kaltas kaip tik dėl to, kad iš tavo syvų egzistuoja Valstybė. Ji tave nusunkia, kiek jai reikia, bet ar tu supranti, kaip ji vargsta tave sunkdama? Iš tiesų tai tu pats turėtum būti visas ištirpęs, išnykęs Valstybėje, o kadangi taip nėra, tai jau vien dėl to ir esi kaltas. Tokios asmens kaltės Valstybei dvasia išreikšta Franzo Kafkos knygoje „Procesas“. Ten ramiai sau gyvenantis ir garbingas pareigas einantis banko tarnautojas susilaukia valdžios atstovų, pareiškiančių jam, kad jis yra kaltas! Jam iškelta byla, vyksta teismo procesas. Tai netgi nuolatinė, nepaliaujama būsena, nepaleidžianti herojaus iki pat istorijos pabaigos, kuri baigiasi peilio suvarymu į herojaus širdį... Herojus net mirdamas taip ir nesuprato, už ką jį nužudo. O reikėjo suprasti. Reikėjo suvokti, kad Valstybė žudo teisingai! Tada ir nebūtų žudę...

       Amerikiečiai šitą reikalą supranta gerai. Visas pasaulis eilinius amerikiečius žino kaip labai padorius ir sąžiningus žmones. Jie ne tik kad jums iš kišenės neištrauks piniginės, bet netgi radę ją susirūpinę ieškos kam grąžinti, o nepavykus rasti – atiduos policininkui... Amerikiečiai yra kaip tos evangelinės pjaunamos avys – nuolankiai moka visus mokesčius ir baudas, nesigilindami ir nekvaršindami sau galvos dėl jokių principų ar pasaulėžiūros subtilybių. Tačiau jų padorumas – tai tik viena medalio pusė. Yra ir kita, kurią pavadinčiau valstybinio sąžiningumo fenomenu.

       Pavyzdžiui, ant tarnybinių bei darbinių automobilių dažnas užrašas: kaip aš vairuoju? Gal blogai? Paskambink štai šiuo telefono numeriu ir pranešk, kam reikia, nurodyk mano automobilio numerį... Tūlas eilinis amerikietis tikrai ras laiko pranešti statybos aikštelės bosui (jo telefonai nurodyti ant stendų) apie kokį nors stoviniuojantį darbininką. Ypač jeigu tas darbininkas emigrantas (tokį atpažinti galima iš odos spalvos ir fizionomijos). Teko susidurti ir su tokia butų ūkio asociacija, kur buto savininkas (butą nusipirkęs asmuo) neturi teisės laikyti, tarkim, katino net savo kambariuose. Pasirodė nelegalus murklys ant palangės – nužiūrėjo jį budri kaimyno akis – mokėk baudą! Tai iš asmeninės patirties, nes buvau tokio įvykio liudytojas:  žmogus gavo 100 dolerių baudą ir ultimatumą – atsikratyti katino per savaitę, kitaip baudos plauks kas dieną ir dar su procentais... To gyventojo katiną tada nužiūrėjo grynųjų amerikiečių pensininkų porelė iš gretimo namo. Tikras patriotinis aktas, inspiruotas valstybinio sąžiningumo!

       Vienoje anketoje priimant į darbą buvo toks klausimas: jei darbe pastebėsi savo artimą draugą vagiant iš darbovietės, ką darysi? Buvo keli atsakymų variantai – kreipsiesi į draugą, jį perspėdamas taip nedaryti; praneši policijai; praneši bosui; nieko nedarysi. Sovietinei sistemai greičiausiai tiktų variantas – perspėti draugą būti atsargesniam... Amerikinėje sistemoje, jei nori gauti darbo, teisingas atsakymas yra vienintelis – praneši bosui! Visa tai suprantama ir paaiškinama, bet man, prisipažinsiu, įstrigo detalė, kad anketoje pažymimas ne šiaip koks draugas – kolega, o artimas draugas. Tai gerokai jaukia smegeninę, pradedant apmąstymais apie draugystės esmę, baigiant apie draugus ir patį save – gal ir mano prigimtyje tūno slaptas vagis? Na, bet jei nesukdamas galvos pasikliausi bosu, jokių etinių ar moralinių skrupulų neturėsi.

       Pastebėjau ir tai, kad meksikiečiai ar emigrantai iš Rytų Europos panašiais skundais tik bjaurisi. Pirmieji dar neišsivystę iki amerikietiškosios civilizacijos lygio, jų dar ne toks mentalitetas, antrieji galbūt nepagydomai sugadinti sovietinio pasaulio, kur vyravo kaip tik priešinga laikysena – atsispirti valstybinei ideologijai. Tačiau amerikonai yra civilizacijos avangarde, ir joks sovietizmas jų negadino. Todėl jie ypač visuomeniški. Tai pojūtis, kad visas priklausai savo šaliai, esi sutapęs su jos mechanizmais. Kuo labiau juose sukiesi, tuo esi reikšmingesnis. Tokia mąstysena diegiama individams visose išsivysčiusiose valstybėse.

       Amerikoje individo priklausomybė bendram katilui, valstybinis jo lojalumas demonstruojamas prie namų iškeltomis vėliavomis, patriotiniais lipdukais ant automobilių. Ypač jei tu jautiesi esąs autsaideris, nelabai sėkmingas žmogus, gali atsigriebti ir savo reikšmę sutvirtinti kaip tik stengdamasis būti pareigingu mokesčių mokėtoju ir be jokių abejonių pritardamas viskam, kas yra amerikoniška. Gal todėl daugiausia amerikietiškų vėliavėlių ir panašių aksesuarų pardavinėjama kaip tik vadinamosiose dolerinėse – parduotuvėse vargšams, kur viskas už vieną dolerį...

 

Dėl ko gyvenama?

 

       Šitoks klausimas dažnai kyla bevartant minėtą žurnalą „People“, nors šiaip toks klausimas grynai filosofiškas. Vis dėlto minty turiu prozišką kasdienybę, kalbu konkrečiai apie galimybę žmogui turėti savo namą ar butą. Kodėl ten kiurksoma, ką savininkui reiškia tas vadinamasis nekilnojamasis turtas? Regis, būtų galima atsakyti paprastai: tiesiog gyventi. Bet sistema tokiam atsakymui turi savo korekcijų, patikslinimų, sakyčiau, netgi akis atveriančių argumentų.

       Šį reikalą leistų nušviesti Amerikoje įvestas turto mokestis. Panašią tvarką padaryti buvo sugalvoję ir sovietai, kai pajuto savo ekonomikos agoniją. Tai mokestis už viršplotį. Jei gyvenai didelio ploto patalpose, turėjai už tai mokėti. Kuo daugiau laisvo ploto, tuo didesnis mokestis. Arba prisiregistruok savo bute „mirusių sielų“. Na, būdavo galima įsileisti ir gyvųjų, realiai apgyvendinti laisvas erdves. Šitoks principas išreiškė turtinės ir kartu socialinės lygybės siekį, tačiau kapitalistinio turto mokesčio tikslai yra visai kitokie. Sovietų jokios reformos ir neišgelbėjo, nes valstybės egzistuoja ir klesti toli gražu ne lygiavų įvedinėjimo principais.

       Be abejo, žmones guodžia tai, kad štai turtuolis mokės daug, o vargšas mažai. Tačiau praktinė gyvenimo tiesa yra negailestinga. Ji rodo, kad turtuolis lengviau susimokės reikalaujamą milijoną, nei vargšas šimtinę. Kas sugeba pasidaryti pinigų, tas įstengs rasti jų ir mokesčiams, ir atvirkščiai – kas duria galą su galu, tas ir toliau durs. Tačiau niekas šiame pasaulyje nedaroma šiaip sau, todėl ir tas mokestis grįstas pačiais gražiausiais norais, – kad visiems būtų lengviau ir geriau gyventi.

       Iš pirmo žvilgsnio turto mokestis panašus į valstybinį reketą, bet jis pateisinamas argumentu, kad pinigai skiriami pačių žmonių labui – aplinkai tvarkyti, policijai, mokykloms išlaikyti ir pan. Kad ir kaip ten būtų – pinigai būtinai kažkur eina, jie negali stovėti vietoje. Juk iš pradžių ir tas mokestis tebuvo simbolinio dydžio, vėliau jis augo pagal visus biznio vystymosi dėsnius ir šiuo metu štai jau netgi savo kukliame pažįstamų emigrantų rate žinau du atvejus, kai žmonės bankrutavo kaip tik dėl turto mokesčio naštos.

       Tiesa, tokį finalą nulėmė ir dabartinė krizė, bet faktas lieka faktu. Vienas nebeįstengia susimokėti maždaug 10 tūkstančių dolerių per metus turto mokesčio už savo namą (tiksliau, vis dar priklausantį bankui, taigi, čia dar ne visos jo išlaidos), kitas žlugo sunkiųjų vilkikų versle. Ten už savo nuosavą sunkvežimį reikia mokėti lipduko mokestį. Jis priklijuojamas ant sunkvežimio numerių ir kas metai turi būti atnaujinamas. Kai už paprasto automobilio lipduką mokame apie 80 dolerių per metus, tai už sunkvežimį tenka mokėti iki 4000 dolerių (su juo gi pinigus uždirbi – reikia dalytis). Oficialiai tai įvardyta kaip mokestis už kelių remontus ir panašiai, bet jo esmė ta pati, kaip ir turto mokesčio. Sumažėjus krovinių pervežimui, lipduko mokesčio tau čia niekas nemažins... O žmogus dar buvo namą kreditu įsigijęs, už jį taip pat mokesčiai, žodžiu, likimas aiškus. Abu paminėtus bėdžius gelbsti tik emigranto statusas – jie gali dingti iš JAV grįždami į tėvynes: vienas į Lietuvą, kitas į Ukrainą. O amerikiečiams tokiais atvejais be kalėjimo (arba jau po kalėjimo) irgi yra paguoda – vadinamieji shelters (prieglaudos).

       Manau, jau galima aiškiai pasakyti, kokia yra turto mokesčio esmė. Turtas – tai pirmiausia tie pinigai, kurie kapitalistinėje visuomenėje neša pelną. O nuo pelno visada išskaičiuojami mokesčiai. Štai kreditu įsigytas namas faktiškai vis tebėra banko nuosavybė, tačiau turto mokestį moka tas, kuris tame name gyvena. Kodėl? Todėl, kad reikia mokėti gyventi. Iš turto, kaip ir iš pinigų, reikia toliau daryti turtą. Nuomok tą savo būstą, o jei pats neturėsi kur gyventi, pirk dar vieną panašų, arba gyvenk sunkvežimyje. Tokių savininkų Amerikoje apstu. Na, o jei taip verstis nesugebi (daugelis amerikiečių taip negyvena), tai čia tavo problema. Pagaliau esmė ne ta, kad kiekvienas turi melžti iš savo turto pelną kaip iš karvės pieną. Svarbiausia, kad tu turi turto kaupimo priemonę! Už tai ir moki. Tik taip galima įvertinti moralinį turto mokesčio argumentavimą. Visai nesvarbu, kad tavo sunkvežimis tiesiog stovi kieme ar kad tavo namas pilnas tavo paties klegančių vaikų. Jeigu nesugebi iš savo turto krautis pinigų – vis viena turi už jį mokėti, nes dėl tavo nesugebėjimo kapitalistiškai verstis bendrųjų kapitalizmo principų čia niekas neatsisakys.

       Pasidomėjau bankrotui besiruošiančio savo kaimyno: o jei kaip nors išsipirktum šitą savo namą iš banko, jei kokia stebuklinga teta jam už tave atsiskaitytų ir tik turto mokesčio neįstengtum mokėti – gal tau koja nulūžo ir neturi draudimo, ir pan. – kaip tada? Jei galėtum tik vargais negalais krutėti, kaip nors iš pensijos į parduotuvę kada ne kada nukakdamas, žuvį kokią pasigaudamas, daržovių savo kieme pasirankiodamas? Nusijuokė, aišku, iš tokių mano fantazijų. Toks variantas civilizuotoje visuomenėje nėra numatytas. Už turto mokesčio nemokėjimą tavo turtas paprasčiausiai konfiskuojamas, o tu pats sodinamas į kalėjimą. Viskas paprasta ir aišku. Kodėl taip žiauriai? Nes nuo tos akimirkos, kai jau turto mokesčio nebemoki, iki teismo praeis gana ilgas laikotarpis ir už nesumokėtus mėnesius susidarys tikrai solidi skolos suma, tuo labiau, kad ta suma jau bus skaičiuojama su vis didėjančiais delspinigiais. O už didesnius įsiskolinimus čia ir baudžiama stipriai.

       Tad išeitis tik viena: jei neįstengi mokėti turto mokesčio, geriau jau ir „netempk gumos“ – iš karto atsisakyk to savo turto banko ar valstybės labui. Tada, tegul ir plikas, bet gal sausas iš tos balos išlipsi. Galėsi eiti sau kartodamas Kristaus žodžius apie lapes, turinčias savo olas, ir dangaus sparnuočius su lizdais, ir kad tik Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti... Todėl ir neturi tos savo galvos kur priglausti, kad nedarai biznio. Tai tik tavo bėda. O tuomet iš tokio atimama ir tai, ką jis turėjo...

       Na, be religinių šios temos interpretacijų, svarbiausia išvada yra ta, kad valstybinis turto mokestis panaikina privatinės nuosavybės status quo! Ir jis tikrai paremtas ne lygiavos principu, kaip kad daugelis įsivaizduoja. Tegul turtuolis čia moka daugiau, bet esmė ta, kad nemokėdamas automatiškai prarandi turtą, o tas mokestis toli gražu ne simboliškas. Istorijoje tai buvo vadinama baudžiava, arba vergove. Tiesa, mūsų subtilesniems laikams tokia formuluotė vis dėlto lyg nekorektiška. Juk šventą turto mokestį moka ir pats ponas... Klausimas tik toks: o kam jis vergauja? Ogi visų mūsų bendrai gerovei – atsakytų čia man, ko gero, kiekvienas politikas ir ekonomistas.

       Man beliktų tik pridurti: tai gerovei, kuri bent jau evangelijoje įvardijama kaip siekis laimėti visą pasaulį...

 

Palaidota siela

 

       Buvo tyli rami naktis ir aš išsivedžiau katiną į lauką. Mačiau, kad nuo laisvės jo jau nebeatpratinsiu. Tuo labiau, kad štai jau ateina pavasaris, atgyja visa gamta. Svarsčiau, o gal jį atiduoti į prieglaudą? Bet ten dėl tos pačios krizės gyvūnų sausakimša ir geriausiu atveju jis būtų kaip kalėjime iki gyvos galvos (uždarytas narve kaip paukštis). Negi mano katinas tiek nusipelnęs? Galėjau jį grąžinti į lavoninę, nes ten man išeinant viena darbuotoja buvo šnibžtelėjusi: jei su savo katinu nesusitvarkysi – nešk atgal, taip ir apiforminsim: nesiduoda perauklėjamas... Tik nesusiprotėjau paklausti, kiek man kainuotų ta paslauga. Bet nesvarbu – vis viena ten jo negrąžinsiu. Tiesiog neprotinga ir nesmagu kažkaip. Sukišau už tą katiną tiek pinigų ir dabar – šekit atgal, nugalabykit... O ir katinas juk atpažins tą vietą – kaip tenai pažiūrėsiu jam į akis? Kreiptis į veterinarą, kad numarintų, taip pat beprasmiška, nes vargu kas čia išdrįs kirstis su valstybės interesais... Katinas juk turi čipą ir visas kitas amerikines registracijas.

       Tačiau namų kalėjime jo laikyti irgi negalėjau – tai būtų tikra prievarta, katino pažabojimas pagal visus amerikietiškos egzistencijos reikalavimus. To jau ir mano principai neleido. Rodos, tiek nedaug tam katinui reikėtų: įsigyk namą su kiemu ir lakstys jis ten patenkintas. Na, bet jau patyriau, kas iš viso to išeina, todėl amerikietiško laisvės rojaus miražas man nutolo už horizonto. O su katino našta jis tuo labiau nepasiekiamas.

       Dar ir gyventojų asociacija užuodė, kad turiu katiną (ir gal ne aš vienas), – rengia gyvūnų laikymo mokesčių projektą; jau gavau užpildyti atitinkamą anketą... Ne man laimėti šį pasaulį...

       Aplink mano namus daug laisvos erdvės – laukai, pievos, krūmokšniai. Katinas suspurdėjo glėby ir išsprūdo, nes kitoje rankoje nešiausi krepšį su tam tikrais įrankiais. Bet toli nubėgti neleido tas pats jau aprašytas antkaklis. Jo kitą galą buvau apsivyniojęs apie riešą. Pagalvojau, kad galėčiau tą katiną vedžiotis kaip šunį, bet visokiems juokams yra ribos. Pririšti katinai nieko neveikia, jie tik tūno sustingę ir laukia, kada galės ištrūkti. O po to jau gaudyk vėją laukuose. Bet aplinkui toli gražu ne laukai, aplinkui – Amerika... Tad ramiai išsitraukiau iš krepšio nedidelį kastuvėlį. Ėmiau kasti...

       Giloką duobę iškasiau. Ir po to iš krepšio išsitraukiau kirvį... Specialiai įsigijau tokį – masyvų. Apsidairiau – aplinkui mirtina tyla, amerikiečiai miega, sapnus sapnuoja, rytą jiems visiems į darbą. Kaip gerai, pagalvojau, kad dar yra vietų planetoje, kurių nepasiekia videokamerų objektyvai... Prisitraukiau už pavadžio savo katiną. Jis smalsiai apuostė duobę, įrankius... Gal pajuto ką, nes, kai paliečiau paglostyti, suvirpėjo.

       Nusegiau antkaklį – katinas tarsi pajuto laisvės šuorą, viltingai įsitempė... Nuraminau jį rankomis, pavarčiau kaip įprastai ant žemės – jis tai suvokia kaip žaidimą. Tik atsipeikėti jau nebeleidau. Kaire ranka stipriau suspaudžiau jo kūną, dešine užsimojau kirviu... Mielas katine, nei tu, nei aš neturime kitos išeities, pasakiau, tarsi jis galėtų suprasti, bet Amerikai tavęs neatiduosiu! Ir smogiau iš visų jėgų...

       Reikėjo nugalėti sukilusį šleikštulį, reikėjo tvirtai laikyti mėšlungiškai tebespurdantį katino kūną, o gal laikiau jį tiesiog iš baimės: kad jam vis dar skauda, kad ištrūks, atsigaus...

       Krauju aptaškytos rankos virpėjo, visą kūną staiga išpylė prakaitas. Tokios patirties beveik neturėjau – kažkada virtuvėje porai gyvų karpių esu nukapojęs galvas, padėjau ruošti žmonai pietus. Tada buvo dar sunkiau: karpiai slidūs, sunkūs ir spurda. O mano katinėlis toks visada paklusnus, toks ramus, tarytum Dievo avinėlis...

       Bet katinas buvo nebegyvas, įvyko nebegrįžtamas procesas – mirties pergalė, o aš panorau, kad visa tai tebūtų buvęs tik baisus, košmariškas sapnas. Tarsi jutau katino priekaištą: juk jis norėjo džiaugtis gyvenimu – tokiu, kokį jam Dievas davė. Tik gyvenimą jam atėmiau ne aš.

       Katiną tarsi kokį musulmoną įvyniojau į atsineštą drobę, į duobę sumečiau ir kirvį, kastuvėlį. Užkasiau rankomis. Aš vis dėlto ne amerikonas, nesibodžiu juodo rankų darbo. Juodo, kaip ir pati ta žemė, susimaišiusi su mano katino krauju.

       Po tokio viešo prisipažinimo policija būtinai turėtų imtis priemonių, surasti mane ir nubausti kaip kaltininką. Žiaurus elgesys su gyvūnais, taip pat nukirsta aukso gija... Pastarąjį veiksnį jau galima traktuoti kone kaip mokesčių nemokėjimą (baisiausias iš visų nusikaltimų JAV). Bet lavonu katinas iš tiesų tapo tą akimirką, kai jį pagavo policininkas, galbūt dar anksčiau – kai iššoko pro balkoną į amerikietiško pasaulio laisvę. Tad šis mano veiksmas tik simbolinė išraiška to, kas jau buvo padaryta iki manęs.

       Vis dėlto aš esu ramus. Kol kas ir mano katinas nenumiręs, ir aš dar nesuamerikonėjęs. Nes šis melodramatiškas finalas – viso labo literatūrinė išmonė. Fantazija, padedanti suvokti dvasios būseną kapitalizmo sistemoje. O už fantazijas bent kol kas nėra baudžiama. Baudžiame save patys – atsižadėdami savo žmogiškų fantazijų ir ramiai paklusdami sistemos reikalavimams.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)