Aleksandra Fomina       Aktyviausios darbo paieškos vyksta pirmadienio rytais. Šiandien Ūlos eilė apeiti darbo pasiūlymų „medžioklės plotą“. Vienas gali parsinešti iškart kelis nemokamus laikraščius su darbo skelbimais, o vienu laikraščiu gali pasinaudoti iškart keli žmonės. Tad „medžiotojai“ nueina jų parsinešti paeiliui: kad visiems nereikėtų keltis šeštą valandą. apie aštuntą ryto dauguma darbo vietų būna jau užimtos, todėl gauti laikraštį ir skambinti reikia kuo anksčiau. Tai būna ypač nelengva po sekmadienio vakaro, kuris šiuose neramiuose namuose paprastai užsitęsia iki paryčių.

       Ūla pėdina tyliomis gatvėmis. Visi dar miega, tik autobusai, nenuilstantys tarsi bitės, zuja pilkų mūrinių sienų fone, stoviniuoja stotelėse, laukdami ankstyvų keleivių: senukų, kurie neturėdami ką veikti važinėja pirmyn atgal, ir užsimiegojusių imigrantų. Ji keliauja prie metro stotelės.

       Čia aplink didelį transporto žiedą susitelkė kone visos rajono parduotuvėlės, vaistinės, kavinukės ir kiti svarbūs visuomeninio gyvenimo objektai. Šalia stotelės, vidury žiedo, kur į visas puses išsišakoja keliai į kitus rajonus, stovi paminklas anglams, žuvusiems Antrojo pasaulinio karo kovose. Šviesaus akmens, didžiulio šautuvo vamzdžio formos obeliską puošia šalmuoto kareivio veido reljefas ir siaura pailga akmeninė lentelė. Raidės seniai pajuodusios, bet ant laiptelių papėdėje visada guli išblukusi dirbtinė gėlė.

       Aikštingas, nežmoniškai taurus veidas iš tolo žvelgia į Ūlą kaskart, kai ji sustoja pasiimti laikraščių po tiltu, kuriuo važinėja metro traukinukai. Nuo to žvilgsnio neįmanoma pasislėpti: kareivis visada žiūri tiesiai į ją, stebi jos judesius šaltu, truputį niekinančiu žvilgsniu. Netgi jei veidas būtų iškaltas sulig jos ūgiu, vis tiek žiūrėtų į ją iš aukšto, kaip tik gali žiūrėti galingos imperijos gynėjas, didžiosios civilizacijos atstovas. Jo žvilgsnį ji jaučia net nugara, o jei eidama atsisuktų, pamatytų, kaip lygiai tokia pat ori išraiška šmėsteli ir praeivių veiduose. Jei, žinoma, kažkas iš jų apskritai ją pastebėtų.

       Šiandien Ūla jaučiasi atliekanti neką svarbesnę misiją nei civilizacijos sklaida. Nešasi namo šūsnį laikraščių, nuo kurių – kalbant kilniu stiliumi – priklauso jos ir kitų skvoterių ateitis. Ir artima, ir tolima, o gal netgi jų vaikų ateitis. Juk viskas čia priklauso nuo pinigų, kuriuos kažkam gal pavyks užsidirbti, jei iš kelių tūkstančių skelbimų jiems netikėtai nusišypsos laimė. Todėl ji nešasi laikraščius atsargiai, prisispaudusi prie krūtinės, tarsi nepaprastai vertingą brangenybę.

       Praėjus kelioms dienoms, Marija išmes juos į kaimyno šiukšliadėžę. Ji nekenčia popierių. Jų ir taip pilna ant prieškambario grindų: kasryt laiškanešiai uoliai ir abejingai meta į pašto dėžutę dešimtis reklaminių skelbimų ir nemokamų katalogų. Gyventojai trypia juos, tarsi sausus lapus, palikdami nešvarius pėdsakus. Marija pyksta, nes pėdsakai atrodo neestetiškai, tačiau visų padėtis tokia pati: ir besireklamuojantys, ir reklamas kojomis mindžiojantys viso labo tik trokšta parduoti savo paslaugas.

       Kol kas ir vienų, ir kitų pastangos lieka visiškai bergždžios. Gal jie ne itin stengiasi, nes kol kas turi pinigų. Pinigus leidžia lengva širdimi, nes čia kainos atrodo kur kas mažesnės nei Lietuvos parduotuvėse. Jie dar nepriprato prie tų mažų skaičių: gyvena šia diena ir ne itin rūpinasi, iš kur gaus svarų.

       Jau kelintą pirmadienį iš eilės kažkas keliasi pusę septintos, o kitą dieną, ir vėl negavęs darbo, numoja ranka ir toliau stumia dienas. Indis žaidžia kompiuterinius žaidimus, Remis vaikšto po parką, Marija iki vidurnakčio žiūri televizorių ir visą dieną miega. Ūla bastosi gatvėmis, o pavargusi grįžta namo ir šiaip sau sėdi prie lango. Stebi.

       Visą praėjusią savaitę ji ieškojo parduotuvėse marinuotų agurkėlių: nepaprastai jų pasiilgo. O atstumai čia pribloškia: nueiti kelias stoteles pėsčiomis užima kone dvi valandas. Kažkas jai sakė, kad Kaune atstumas tarp stotelių yra penki šimtai metrų, tad pirmomis dienomis ji optimistiškai žygiuodavo taupydama autobuso bilietukus. Žygiuodavo ir žygiuodavo, kol, apsipylusi prakaitu, pradėdavo griuvinėti. Tada suprato, kad atstumų tarp stotelių tarptautinis etalonas arba neegzistuoja, arba Londone jo nepaisoma.

       Pagaminti skanų valgį iš produktų, parduodamų vietiniuose prekybos centruose, irgi nelengva. Nors Ūla niekada nemėgo gaminti, dabar entuziastingai imasi kulinarinių eksperimentų: nusiperka pigesnių produktų italų ar lenkų parduotuvėse ir likusią dienos dalį „buria“ virtuvėje. Vakarais bernai paprastai parneša alaus, ir visi jaukiai susibūrę virtuvėje žiūri televizorių. O daugiau čia lyg ir nėra ką veikti, jei nenori išleisti pinigų.

       Namie visi dar miega, arba apsimeta miegančiais. Ūla išsiverda antrą kavos puodelį, suranda flomasterį ir sėda prie lango skaityti skelbimų. Netrukus vienas miegmaišis pradeda judėti, iš jo išlenda susivėlusi Marijos galva siaurutėliais akių plyšeliais. Plyšeliai grėsmingai plečiasi: pamačiusi laikraštį Marija akimoju šauna iš miegmaišio ir paėmusi pieštuką jau traukia iš Ūlos rankų vieną lapą.

       Pasiūlymų, atrodo, labai daug, tačiau kiekviena akimirka yra lemtinga – visai kaip amerikiečių filmuose. Sunku patikėti, kad žmogaus gyvenimas ga-li priklausyti nuo to, kaip greitai jis nueina prie tilto pasiimt laikraščio ir kaip mikliai surenka telefono numerį. Kol Ūla skaito ir geria kavą, Marija negaišdama čiumpa telefono ragelį.

       Pagaliau jie išmoko kalbėti telefonu, nors pirmomis dienomis siaubingai bijojo. Bijojo pasirodyti neišsilavinusiais idiotais, nesuprasti pašnekovo ir išsiduoti, kad nesuprato. Juk negali kalbėti telefonu dešimt minučių: ir darbdavys neturi kantrybės, ir pinigai „kapsi“. O kinkos drebėjo todėl, kad niekas jų to nemokė.

       Telefono pokalbį anglų kalba anksčiau visi sapnuodavo baisiuose sapnuose. Mokykloje tokią bausmę skirdavo tik kraštutiniais atvejais. Išdalydavo lapelius su klausimais ir įjungdavo telefoninio pokalbio įrašą. Ir per pamoką, ir pirmą kartą skambinant širdis plakė lyg triušelio, kaito ausys, prakaitavo delnai, svaigo galva. Balsas išdavikiškai kimo, pamiršdavai būtiniausius žodžius, mikčiojai, bijojai perklausti ir į nenugirstą klausimą skubiai, juokingai drebančiu balseliu kartojai: yes, yes, yes. Dėl visa pikta, nes darbdaviai, kaip juos įspėjo patyrę draugai, labiau mėgsta teigiamus žodžius ir suklūsta išgirdę no. Taip, pone. Kaip pageidausite, pone. Pabūsiu kelias minutes idiotu, jei taip norite, juk jūs mėgstate lopus labiau nei gudruolius, ar ne, pone?

       Kaip čia nesijaudinsi, kai nuolat turi prisiminti, kad kelių savaičių ateitis, ir visas tavo likimas priklauso nuo vieno vienintelio skambučio. Čia ir dabar laikai rankose savo ateitį. Kokia skambi frazė, o laikraštis – viso labo tik popieriaus skiautė. Lietuvoj ją dar panaudotų tualeto reikmėms, o pirmadienio ryte ji yra kone šventa. Galbūt netrukus, jei tau nepasiseks, tavo draugai bandys laimę skambindami pagal tą patį skelbimą. Tu sėdėsi gretimam kambaryje ir gestais rodysi, jei jie nusišneka. Po to trumpai pasikoliosite, nes vienam atrodys, kad darbdavys sakė viena, kitam –  kita, o kartu žinosite, kad ir viena, ir kita gali būti tiesa. Paskui visi drauge lauksite vakaro, paskui – rytojaus. Paskui – dar kitos dienos, kurią nurodė pažadėjęs perskambinti visagalis aname laido gale.

       Naktį nemiegi, įsivaizduodama, kaip tai įvyks. Bet, kaip sako Remis, „vaizdo plokštė neišneša tokių vaizdų“: kaip galima įsivaizduoti tą, ko niekada nerodo televizija? Tik prisapnuoji košmarų ir pabundi nusikankinusi, nors tau atrodo, kad išvis nemiegojai. Slampinėji aplink telefoną, visą parą rūpestingai įjungtą į lizdą, bijai net išeiti iš namų: o gal tau paskambins tada, kai būsi triukšmingoje gatvėje ir neišgirsi gyvybiškai svarbios informacijos?!

       Kai pagaliau tampa akivaizdu, kad ir vėl nieko neįvyko, gali ramiai gyventi dar kelias dienas. Ankstyvą rytą iš geltono vagonėlio išlipęs kombinezonuotas žmogelis įdės į prikaltą prie tvorelės dėžę šūsnį laikraštukų. Ir vėl viskas iš naujo: šaltu vandeniu iš virtuvės čiaupo skubiai nupraustas veidas, kantri eilė prie telefono, tirštas kavos kvapas kambarių kertelėse, kur pasislėpę, prisidengę ragelį tupi sėkmės medžiotojai ir klausydamiesi visagalio paišo kringelius popieriaus skiautėje.

       Išauga eilė prie kompo: reikia tinkamai apdoroti savo gyvenimo aprašymą, priderinti prie visagalių reikalavimų. Įrašyti neegzistuojančių firmų pavadinimus, seniai uždarytų kavinių adresus, tėvynėje likusių draugų, pasirengusių angliškai papasakoti apie tavo „darbo kokybę“, telefono numerius. Ir kuo daugiau būdo savybių, reikalingų tam ar anam darbui atlikti: čia pasitarnaus geras anglų kalbos žodynas ir laki vaizduotė. Bet daugiausia pasitarnauja paties visagalio reikalavimai, išvardyti tame pačiame skelbime. Jokiu būdu nevartotini pageidaujamas būdo savybes apibūdinantys būdvardžių sinonimai: čia jau visagalio žodynas gali sustreikuoti ir tik prireiks papildomų aiškinimų. O jie kainuoja.

       Pagrindinė taisyklė ieškant darbo telefonu labai paprasta: būk papūga ir beždžionė vienu metu. Būk aktorius, pasirengęs improvizuoti labai aiškiai apibrėžta tema ir labai aiškiai nustatytose ribose. Būk čia ir dabar, reaguok akimirksniu ir kartu turėk omenyje, ko šiam konkrečiam visagaliui iš tavęs gali prireikti. Būk pasirengusi pakartoti jo reikalavimus. Ir apskritai pamiršk, kad esi asmuo: dabar esi papūga.

       Jei pasiseks ir darbdavys paskirs pokalbį, būk pasirengusi akimirksniu pamiršti savo praeitį, dabartį ir ateitį. Išmok tobulai vaidinti. Kas kartą naujam darbui gauti susikurk kitą istoriją. Visada sakyk tik tai, ko iš tavęs tikimasi išgirsti, ir jokiu būdu neišsiduok, kad neturi patirties, net jei iš tikrųjų niekada niekur nedirbai. Savo nuopelnus išpūsk kiek pajėgsi, o klaidų ir nepasisekimų neminėk net per kryžminę apklausą.

       Išmok meluoti nerausdama, visiškai nuoširdžiai: pasitreniruok namie priešais veidrodį. Nusišnekėk ramiu balsu, oriai pakėlusi galvą, šiek tiek šypsodamasi ir žiūrėdama tiesiai į akis tyru kūdikio žvilgsniu. Nepaisydama savo tikros fizinės būklės ir to, ką tautiečiai ir meksikiečių serialų veikėjos vadina skambiu žodžiu tiesa, vaidink nepaprastai ištvermingą, visada gerai nusiteikusią, iš pusės žodžio viską suprantančią, akimirksniu įsakymus vykdančią būtybę. Šypsokis taip, tarsi tau mokės vien už šypsenas. Pritark, linksėk ir visaip reaguok, kai tau pasakoja apie galimas kliūtis, čia pat siūlyk sprendimus, rodyk, jog esi ryžtingai nusiteikus kovoti su sunkumais.

       Niekada nesakyk tiesos apie savo išsilavinimą – darbdavio akyse turi išlikti kuo paprastesnis. Kam jam reikia lietuvių filologijos specialistės? Jam reikia valytojos. Prieš jį turi atrodyti Pelenė, neturinti ko valgyti, išlaikanti visą šeimą ir visiškai priklausoma nuo jo malonės. Neužsimink apie savo antrąją pusę – darbdaviui palanku, kad būtum darbui atsidavusi vienišė, o ne kažką mylintis ir pažeidžiamas žmogus.

       Svarbiausia – kuo daugiau žadėk. Žadėk dirbti šį darbą mažiausiai pusę metų, pradėti bet kokiu laiku, žadėk niekada nesėdėti rankas sudėjus, žadėk erelio žvilgsniu stebėti aplinką ir neleisti įvykti menkiausiam nesusipratimui. Žadėk skubiai išmokti tą, ko niekada nebandei, žadėk mesti rūkyti, jei rūkai, ir pradėti lakstyti rytais, jei netelpi į tau paruoštą, iš kažkieno kito paveldėtą uniformą.

       Žadėk sumokėti užstatą, net jei sutartyje įrašytas skaičius su trimis nuliais, žadėk prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, net jei prireiks valyti šūdus, žadėk toleruoti darbdavius, net jei tie atrodo šlykščiausi žmonės pasaulyje, žadėk besąlygiškai paklusti kliento užsakymui, net kai jo kaprizai atrodo beprotiški, žadėk dirbti viršvalandžius ir savaitgalius, net jei kas vakarą griuvinėsi iš nuovargio, žadėk uoliai tarnauti, net jei vien kalbantis su visagaliu tave apima šleikštulys, žadėk atsisakyti visko, kas jam nepatinka, net jei reikėtų pasidaryti plastinę operaciją, žadėk būti pasiruošusi likti šiame darbe dar ištisus metus, net jei kasvakar verki ilgėdamasi namų, žadėk, žadėk, kuo daugiau žadėk.

       Žadėk kuo nuoširdžiausiai, mielai šypsodamasi ir kontroliuodama balso tembrą, valdykis ir nepersistenk. Nesielk familiariai, bet ir nedrebėk prieš visagalį tarsi bejėgis šunelis prieš piktą šeimininką. Jei prastai moki angliškai, tiesiog kuo daugiau šypsokis ir linksėk, rodydama, koks puikus žmogus esi, kaip mėgsti šį užsiėmimą ir šiuos nuostabius žmones. Atkakliai belskis į jų duris rankomis ar kojomis, jei prireiks – trankyk galvą. Šypsokis per jėgą, per ašaras, per šleikštulį – galimas daiktas, per kokį stebuklingą sutapimą tau, būtent tau iš tūkstančio pageidaujančių šios vietos pagaliau bus atidaryta.

 

       Marijai šiandien paskyrė net tris pokalbius dėl darbo. Ūlai – tik vieną. Vyriškis iš degalinės labai apgailestavo, kad negali priimti merginos, nes tai „ne moterų darbas“. Senutei, kurią reikia prižiūrėti, būtinai prisireikė blondinės, mokančios graikiškai. Skalbykla siūlė juokingai mažus atlyginimus, už kuriuos sutiktų dirbti nebent plikas kaip tilvikas valkata. Visos kitos septyniolika darbo vietų vos per valandą jau išgraibstytos.

       Padavėjos arabų kavinėje darbo Ūla pati atsisakė, įsivaizdavusi, kaip turės dešimt valandų per parą atlaikyti karštus azijiečių žvilgsnius, nuo kurių gatvėse ir taip nėra kur pasislėpti. Atrodo, juk suaugę žmonės, o ne kokie ištroškę paaugliai – ir vis tiek tarsi šunys, iškišę liežuvius, bėgioja paskui visas, kurios tik turi kojas, plaukus ir dantis. Su jais reikia būti atsargiai, nebent turi apsauginį arba esi ištekėjusi už stipraus vyro.

 

       Ir štai ta diena išaušta. Ūla vyksta į pokalbį su darbdaviu: tarsi per stebuklą jos atsakymai į visus klausimus jam tiko. Pirmą kartą ji viena važiuoja metro. Turi nusigauti į Pedingtono stotį kitame miesto gale. Šiek tiek jaudinasi: malonaus balso darbdavys nuoširdžiai nustebo dėl to, kad ji vyresnė nei jis, o paskui liepė būtinai apsirengti juodomis kelnėmis ir tamsiais marškinėliais, apsiauti juodais bateliais. Dėl priežasčių, kurių jis neturėjo laiko aiškinti telefonu, tokia apranga kažkodėl yra labai svarbi.

       Kelnes ji šiaip ne taip susiveikė: išsiskalbė iš Lietuvos parsivežtas, kuprinės dugne užsilikusias juodas storesnės medžiagos kelnes, kurios atrodo ne itin elegantiškai, bet vis dėlto – juodos. Marškinėlius pasiskolino iš Indžio, o dėl batų iškilo problema. Darbdavys Džonas pasakė shoes, bet Ūla turi tiktai boots – suveržiamus storapadžius batus iki kauliukų, kuriais avės atėjus šaltiems ir lietingiems orams.

        Ji baiminasi, kad tas menkutis kalbinis skirtumas nesugadintų pirmo įspūdžio. Juk Džonui visai gali pasirodyti, kad ji neatidžiai klausėsi nurodymų, ir jis padarys išvadas ne jos naudai. Šiaip jau batai atrodo neverta dėmesio smulkmena, tačiau ji jau pastebėjo, kad smulkmenos čia neretai sudaro bendrų dėsningumų pagrindą.

       Kelionė tęsiasi visą amžių. Kelnės pasirodė vis dėlto per trumpos, tad iš tolo matyti, kad ji apsiavusi kerzais. Be to, dešinysis netikėtai pritrynė koją prie kauliuko. Raukydamasi iš skausmo Ūla karštligiškai laksto metro koridoriais, gąsdina santūriai žingsniuojančius garbius piliečius, kol pagaliau suranda reikiamą platformą. Iš baimės praleisti savo reisą ji kažkodėl įlipa į pirmą pasitaikiusį traukinį. Pavažiavus kelias stoteles tenka išlipti ir kone alpstant iš susijaudinimo vėl bėgioti po platformas. Metro darbuotojas, kurio ji paprašo padėti, šneka su klaikiu indišku akcentu: vos supranta, ką jis sako, bet drovisi perklausti ir padėkojusi nutipena nurodyta kryptimi.

       Kai pagaliau įlipa į reikiamą traukinį, šalia atsisėda kažkoks psichas įraudusiais skruostais ir kimiu balsu ima jai siūlyti savo gėrybes. Šneka kažką apie jos grožį, kad jis iš tolo ją pastebėjo ir kad norėtų ją geriau pažinti. Dvokia pigiu odekolonu, o drebančios jo rankos apkramtytais nagais nenustodamos lamdo sintetinių marškinių kraštą ties išsipūtusiu klynu.

       Ūla nusisuka, tačiau daugiau neturi kur dėtis, ir tenka dvidešimt minučių klausytis jo eržiliško šnopavimo bei labai įdomaus pasakojimo apie tai, ką jis mėgsta veikti laisvalaikiu. Kompleksų kratinys, turbūt niekad anksčiau nėra sėdėjęs šalia merginos. Nes mokykloje neleidžiama, tėvai draudžia. Nevykėlis, ką tik iš mokyklos, kurioje prisiskaitė per daug knygų, turbūt  tikisi metro surasti savo meilę.

       Pagaliau stotis. Prie McDonald’so ją pasitinka šiek tiek susiraukęs žemaūgis juodaodis.

 

       Stoties viduje žvilga pilkos marmurinės grindys, visur pristatyta miniatiūrinių tvorelių ir grėsmingai atrodančių aukštų metalinių konstrukcijų. Pūpso komercinius kioskelius primenančios bilietų kasos. Po senoviško modelio aukštu stogu ji slapta tikisi pamatyti balandį.

       Kokie jau čia balandžiai: visur tik blizgantis metalas. Kur akys mato, driekiasi begalinės tamsiai mėlynų vagonų eilės. Toks pat tamsiai mėlynas yra Džono švarkas, su juo beveik susilieja pilkai melsva jo oda.

       Jis nuveda Ūlą vingiuotais koridoriais į mažytį kambariūkštį apsilupusiomis gelsvomis sienomis. Prie spintelės išrėžtos kreivos raidės: „GIEDRIUS“. perskaičiusi Ūla kažkodėl nurimsta. Vadinasi, čia įmanoma įsidarbinti lietuviams. Vadinasi, jie gali net ant sienų paišyti. Vadinasi, jai galbūt teks nuvalyti šį užrašą. O gal net turės bendradarbį lietuvį, bus su kuo paplepėti laisvą minutę.

       Ją pasodina prie stalo pasikalbėti su smarkiai prakaituojančiu seniu žilais, tarsi kandžių apgraužtais ūsiukais. Vartydamas popierius, jis užduoda Ūlai daugybę keistų klausimų.

       Ar ji alergiška mėsai? kiaušiniams? kavai? šokoladui? Ar neturi nieko prieš, jei tektų valyti vėmalus? chemines medžiagas? kraują? šlapimą? ekskrementus? spermą? Ar nepabūgtų imti į rankas šiukšlių? svetimų drabužių? vaikiškų žaislų? nosinaičių? kosmetikos? maisto atliekų? švirkštų? Ar galėtų kartais pasilikti dirbti vėlai vakare? naktį? o iki pat penktos valandos ryto? Ar galėtų atvažiuoti į darbą bet kada, jei tik jai paskambins? Ar galėtų kelias valandas nieko nevalgyti ir negerti? Ar ji mokanti ispaniškai? rusiškai? arabiškai? hebrajiškai? Ar turinti žindomo amžiaus kūdikių? Ar ji turinti vaikiną? Ar galėtų iš anksto jam pranešti, kad griežtai draudžiama ateiti į stotį ir kalbėtis su ja darbo metu?

       Į visus klausimus Ūla beria yes. Pyškina tarsi mokyklinukas, mintinai išmokęs eilėraštį. Pati stebisi, iš kur tiek drąsos ir įžūlumo. Mintyse pakikena, bet žiūri tiesiai seniui į paraudusias akis. Prieš atsakydama valandėlę pamąsto, koks atsakymas labiausiai tiktų, kad priimtų dirbti. Senis, matyt, nusprendžia, kad ji prastai supranta angliškai, ir kantriai palaukia. Paskui patenkintas kažką užsirašo storame sąsiuvinyje ir pažada jai perskambinti.

       Ji nuvažiuoja namo ir iš inercijos toliau skambinėja pagal skelbimus. Dėl šventos ramybės. Ką gali žinoti. Kažkam pasisiūlo auginti gėles šiltnamyje už miesto. Paskui – prižiūrėti trejų metukų dvynius.

       – Tau ir vieno vaiko būtų per akis, – nelinksmai juokauja Marija, prie lango vartanti vis tą patį laikraštį. Panašu, jog šiandien jai ir vėl nepasisekė.

       Batų parduotuvei reikia rekomendacinio laiško iš ankstesnio darbuotojo, o drabužių lyginimo salonui – laiško iš gydytojo, patvirtinančio, kad Ūla neserga grybelinėmis ligomis.

       Vienišai senutei gyvybiškai svarbu, kad ją prižiūrėtų judaizmo išpažinėja. Nespėjančiai susitvarkyti namų šeimininkei – kad mokėtų ruošti kažkokią daržovę, kurios pavadinimo Ūla niekad nėra girdėjusi.

       Gerą darbą merginoms siūlantis vaikinas slavišku akcentu paklausia apie jos krūtinės apimtį. Ūla supykusi numeta ragelį.

 

       Vos išaušus ją pažadina telefono skambutis. Ne iš karto suvokia, kad tai Džonas: liepia vėl atvažiuoti į stotį. Kuo greičiau – vadinasi, nėra laiko net kavos puodeliui. Londono autobusuose niekas neskelbia stotelių: ji turi visą laiką įsitempusi žiūrėti pro langą, kad vėl nepasiklystų. Laimei, keleivių dar nedaug, ji net gauna atsisėsti prie lango.

       Nutriušusiame kambarėlyje susirinkusios apie dvidešimt moterų ir merginų. Visos, kaip ir Ūla, atrodo apsimiegojusios ir nepatenkintos. Maikas – senukas kandžių nuniokotais ūsais – po vieną kviečiasi jas prie stalo ir pasitikslina vakar užsirašytą informaciją, tikrindamas, ar nepamelavo. Likusios ankštame kambaryje moterys patyliukais stebi viena kitą, nes daugiau neturi kur žiūrėti.

       Ūla slapčia apžiūrinėja tuos veidų žemėlapius, nes niekas nekreipia į ją dėmesio. Afrikos deivių muziejus, ne kitaip. Jei jos mama pamatytų, su kiek juodaodžių galbūt teks dirbti, pareikštų užuojautą. Jos akyse visos juodaodės – nuskriaustos likimo, nes ji užaugo su pasakomis apie alkanus Afrikos vaikus, o visi juodaodžiai jai automatiškai siejasi su tais nelemtais vaikais. Nepaisant to, kad čia dauguma moterų – per trisdešimt. Jų veiduose matyti begalinis nuovargis, o gal nuobodulys: stovi atsirėmusios į sieną, kai kurios vis išeina parūkyti, dūsauja, mindžikuoja, tikrinasi mobiliakus. Paprasčiau būtų paplepėti vienai su kita, bet joms niekas, išskyrus darbo galimybę, nerūpi. Turbūt visą gyvenimą augino vaikus, tikriausiai yra tekę dirbti ir prastesnius darbus nei šis.

       Jos pralaukia keturias valandas. Vienas iškviečia, kitos neapsikentusios išeina ir nebegrįžta. Kai kurios galiausiai pradeda plepėti, bet ne angliškai, o kažkokiais gomuriniais garsais. Ūla apžiūrinėja visų batus, tyrinėja dažų dėmių ant sienų, savo rankų odos ir valdiško stalo paviršiaus spalvų ypatybes. Iš už daugybės koridorių ir sienų vos vos girdėti stoties triukšmas ir šurmulys.

       Kambaryje tvanku, trenkia prakaitu ir įvairiausiais kvepalais. Priešais Ūlą sėdinti meškutė romiu apskritu veidu bukai spokso priešais save ir kramto nagus. Pirmyn atgal laksto pasitempę darbuotojai, tarp jų vakarykštis Giedrius – kortelė su vardu blizga gelsvoje lempų šviesoje. Smulkus, šlakuoto veido, lietuviškai pilkšvų plaukų, kaip ir visi darbuotojai, truputį pasipūtęs.

       Labą dieną, ponaiti Giedriau, mintyse pasisveikina Ūla.

       Pasikalbėjus su Maiku, Džonas nuveda Ūlą siaurais koridoriais į pastato gilumą. Minutės laša lėtai, lyg vanduo iš sugedusio čiaupo.

       Ūla užpildo ne mažiau trisdešimties anketos puslapių. „Išduoda“ visą informaciją apie mamą, įrašo suklastotą skvoto adresą ir ištisas dešimt minučių bando prisiminti, nuo kokių ligų ją kadaise paskiepijo mokykloje.

       Dar valandėlę palaukusios nutriušusiame kambarėlyje, Ūla ir meškutė nuseka paskui Džoną į sandėlį, kur indoneziečių kilmės darbuotoja apmatuoja jas nuo pėdų iki ausų. Nes pagal taisykles stačiai atlenkta uniforminių marškinių apykaklė turi siekti ausis.

       Grįžusi namo Ūla griūva ant čiužinio ir akimirksniu užmiega. Tik pabudusi vakare prisimena, kad rytoj reikės eiti į stotį, išklausyti valytojoms privalomų nurodymų. Be to, jos galės – vadinasi, ir turės – tuoj pat pradėti dirbti Pedingtono stotyje.

 

       Iš pradžių buvo visai linksma. Joms išdalijo uniformą: prijuostes iš klijuotės, guminius batelius, gumines pirštines, kepuraites, prisegamas korteles su vardais ir daugybę daikčiukų, primenančių žaislinius įrankius smėliui kasti. Šluotas, semtuvėlius, plunksnų šluoteles dulkėms valyti, kibirėlį sausoms šiukšlėms, kibirėlį cheminėms medžiagoms, kibirėlį maisto atliekoms.

       Ūla stebėjosi, kam tiek visko reikia, kol įėjusi į pirmą skirtą tvarkyti vagoną pamatė, kas jame liko išsilaipinus keleiviams. Dievuli brangiausias, niekada nebūtų nė pagalvojusi, kad žmonės gali TIEK šiukšlinti.

       Jei Green Peace susiprotėtų kuriam laikui atidėti kilnias kovas už gyvūnų teises ir susirūpintų tokiais elementariais kasdieniais dalykais, kaip sveriamų saldumynų pakuotės, pasaulis akimirksniu taptų švaresnis. Ūla kerta lažybų, kad visiškai niekas nepasikeistų, jei pirkėjai valgytų iš popierinių maišelių, o ne iš tų bjaurių plastikinių taikomojo meno kūrinių, į kuriuos dabar pakuojami saldumynai.

       Vargšai dizaineriai pluša apipavidalindami spalvingus sausainių ir traškučių pakelius, saldainių dėžutes, karamelių maišelius, ledų indelius, sulčių ir vandens buteliukus. Jie net neįsivaizduoja, kaip valytojos ir valytojai keikia jų kūrinius, kasdien jų prikimšdamos didžiulius polietileninius maišus. Juos sunkiai išvelka iš vagonų ir padeda platformoje, kad išvežtų. Paskui kelias valandas stipriai maudžia nugarą.

       Palyginti su senais lietuviškais traukiniais, čionykščiai atrodo tarsi mūriniai namukai su ratais. Net padirbusi kelias savaites Ūla kasdien susimąsto, kodėl žūtbūt stengiamasi sudaryti keleiviui iliuziją, kad jis ne važiuoja kažkur toli, o tiesiog leidžia laiką truputį kitokioje aplinkoje nei jo miegamasis.

       Ji vis prisimena keltą per Lamanšo sąsiaurį: jame buvo net keturi aukštai restoranų, lošimo bei  kino salių, parduotuvių. Kai nusprendė kur nors prisėsti ir pasigrožėti jūra, nerado vietos: visa buvo skirta tik pramogoms. Tikras Titanikas, kurio visiems, matyt, labiausiai gaila ne dėl nuskendusių keleivių, o dėl nesuskaičiuojamų milijonų, iššvaistytų prabangai.

       Tokia pikta, visiškai įžūli mintis Ūlos net nebestebina. Juk žmonės neretai žūsta avarijose, bet jų sutraiškytų brangių mašinų niekas neaprauda. O prabanga tviskančių transporto priemonių, kuriose, kaip jai teko skaityti, aukštesnės klasės keleiviams buvo kone privalomai dalijami šaukšteliai ledams, katastrofa – tikra retenybė. Tik pamanykite – nuskendo ištisas lošimo namų ir restoranų kvartalas!

       Laimei, Titanike buvo keliasdešimt kartų mažiau visokio šlamšto, liekančio pavalgius ir pagėrus, nes plastikinės pakuotės dar nebuvo išrastos. O čia paprasčiausias traukinys, kuriame keleiviai praleidžia daugiausia dvi valandas, tiek prišiukšlintas, kad jau nejučiomis pradedi suvokti, iš kur Londono gatvėse tiek nesveikai nutukusių žmonių. Atrodo, kad traukinių keleiviai visą laiką tik valgo: numalšindami įtampą, neišvengiamai kylančią pakliuvus į neįprastą aplinką.

       Tokios mintys sukasi Ūlos galvoje, kol ji renka šiukšles specialiu įrankiu su žnyplėmis ant galo ir deda į maišą. Po to turi išsiurbti kiekvieną kajutę, bjauriai chemikalais dvokiančiu skysčiu nuvalyti langų stiklus, nušluostyti dulkes ir gražiai pataisyti sėdynių apvalkalus, o jei reikia – juos pakeisti. Turi visą laiką skubėti, tad neleidžia sau ilgai galvoti apie tokius globalius dalykus kaip aplinkos užterštumas.

       Džonas minėjo, kad mokės už valandas, tačiau ji jau pastebėjo, kad daug kas šiame darbe sakoma šiaip sau, dėl bendros tvarkos: merginos jai pranešė, kad gali netekti darbo, jei nespės per dieną sutvarkyti kiekviena po tris traukinius. Tad ji pluša kiek įgalėdama: vien pagalvojus apie naujas darbo paieškas per skelbimus darosi negera.

       Grįždama namo autobusu ji visą laiką smiginėja. Namie net vakare paprastai nebūna nieko valgomo, nes bernai tingi gamintis, minta visokiais sausainiais su arbata, kurie baigiasi vos pravėrus pakelį. O Marijai patogiau paskambinti eilinei simpatijai ar pažįstamam ir gražiai pačiulbėjus telefonu prisiprašyti, kad ją pavaišintų kavinėje arba sumuštiniais iš pakelio. Tad atsigėrusi arbatos ir šiek tiek atsigavusi, Ūla kiūtina į parduotuvę, ten jau beveik užsimerkusi išsirenka pigiausių makaronų arba ryžių, kelias daržoves ir pieno. Tada pareina namo ir stengiasi pasigaminti valgyt kuo tyliau, kad kiti nepastebėtų ir nepradėtų mėtyti užuominų, kokie jie alkani. Tokiomis akimirkomis alkana Ūla galėtų ir užmušti ką nors dėl lėkštės makaronų.

       Paskui tenka ūkiniu muilu pasiskalbti uniforminių marškinių pažastis, nes jos būna permirkusios. Stora tamsiai žalia medžiaga sunkiai pasiduoda, atsirėmusi į kriauklės kraštą Ūla jau nebesupranta, ar mato tą bėgantį vandenį, ar sapnuoja.

       Pilkšvas muilo gabalas kaskart primena tėvynę. Ji galvoja apie geležinkelio stotis, kurias teko matyti. Jų buvo nedaug: be Kauno ir Vilniaus, kelis kartus važiavo į Latviją ir kartą į Lenkiją. Gerai įsiminė ilga ir nuobodi diena traukinyje: patyrusių keleivių šlepetės ir treningai, kuriais jie apsirengdavo vos įsitaisę kajutėse. Valgydavo kietai virtus kiaušinius, į foliją suvyniotas virtas vištas, obuolius, kurių nuograužas mesdavo pro langą, o vakare visi gerdavo. Prisimena prirūkytus tambūrus ir nešvarią patalynę, ledinį vandenį čiaupuose ir nuolat pavargusias, bet romantiškai užsisvajojusias palydoves.

       Tąsydama didžiulius dulkių siurblius, valydama tualetus, pildama į aparatus skystą muilą, keisdama tualetinio popieriaus ritinius, naikindama dėmes ant sėdynių apvalkalų, valydama langus ir metalinius turėklus Ūla stengiasi kuo mažiau galvoti apie tai, ką veikia, o ypač – apie tuos žmones, be paliovos kažką kramtančius ir gurkšnojančius vagonuose pakeliui iš Anglijos miestų ir miestelių į  Pedingtono stotį.

       Iš dalies ji net gali pateisinti potraukį kimšti: juk ne visi mėgsta keliauti. Pavyzdžiui, pati Ūla labai mėgsta, bet juk žmonės yra skirtingi. Galbūt keleiviams kyla toks didžiulis šokas ir stresas dėl persikėlimo iš taško A į tašką B, kad, vos atvykę į stotį ir įsigiję bilietą, jie panikuodami prisiperka visokiausio šlamšto, vadinamo užkandžiais. Vos įlipę į vagoną, pradeda desperatiškai jį kimšti.

       Kai viską suryja užsigerdami kokakola, po kiek laiko vėl pajunta nenumaldomą egzistencinį nerimą ir bėga į bufetą, kuriam skirtas ne vienas vagonas, o visi trys. Užvalgę karštų sumuštinių, dešrelių su padažu, keptų bulvyčių, lietinių su uogiene ar šaldytų daržovių salotų, jie geria arbatą, probėgšmais grožėdamiesi pro šalį slenkančiais gimtinės vaizdais. Tiesiog negali to daryti neprisiėdę. Gamta, tėvynė, grynas oras, na ir taip toliau, bet juk ne vien dvasia žmogus gyvas, ar ne?

       Iš likusių atliekų krūvelių galima spėti, jog keleiviai pažiūri pro langą tik kelias minutes. Jie tiesiog nejaučia poreikio žiūrėti pro langą. Juk traukinyje viskas taip pat kaip ir namuose: šilta, patogu, valgyt yra, na, gal žmonių kiek per daug, bet nieko, beveik telikas.

       O namuose niekas pro langą nežiūri. Ką ten lauke galima pamatyti? Gamtą? Na, gamta, ir kas? Kad ir kiek į ją žiūrėtum, jai vienodai rodo. Apskritai nėr čia ko be reikalo spoksoti į nenaudingus dalykus. Reikia leisti laiką racionaliai. Skaityti detektyvą, kurį išlipdamas neva netyčia pamiršti minkštoje kėdutėje, žaisti kiniškus elektroninius žaidimus, spręsti kryžiažodžius ar madingą rytietišką galvosūkį sudoku – jis juk ne šiaip sau pramoga, o gerina smegenų veiklą.

       Reikia ilsėtis. Klausytis ausinukų, atsidursiančių pamestų daiktų biure, arba tiesiog gerti alkoholį. Tai bene geriausias vaistas nuo kelionių keliamo streso ir egzistencinio nerimo, taip pat gerinantis virškinimą ir skatinantis keleivių tarpusavio bendravimą. Pavalgai, paplepi apie orus, žiū – jau ir Pedingtono stotis.

       Kartais Ūla galvoja apie aplinkybių priverstų susipažinti pakeleivių pokalbius. Bando įsivaizduoti juos vykstant čia, kaip tik tame vagone, kurį tvarko. Stengiasi kaip nors sužmoginti, suasmeninti tuos vagonus, kad darbas, kaip sakoma, būtų mielas širdžiai. Juk kažkas turi dirbti vadinamuosius juodus darbus. Kažkas turi šluoti gatves, kažkas turi vairuoti traukinius, kažkas turi juos tvarkyti ir prižiūrėti. Bet pati kaskart su nuostaba pamato, kad ir kaip stengtųsi, vis tiek sunkokai sekasi tą kilnų darbą pamėgti.

       Pedingtono stoties traukinių išvietėse ji išsamiai susipažino su tuo, ką moralistai vadina tamsiąja žmogiškosios prigimties puse. Guodžia mintis, kad visoms iš Lietuvos kilusioms jos bendraamžėms nors kartą gyvenime yra tekę valyti tualetus. Kartais – namuose, vėliau – nuomojamam bute, na, o Ūlai – ir porą kartų skvote. Buvusioje tarybų sąjungoje visada ir visur tualetus valo moterys.

       Nepaisant reklamos apie „stebuklingus valiklius“ pastangų (beje, reklamose valymo ekspertai vis dėlto dažniausiai būna vyrai, nes jie paprastai atstovauja visiems viso pasaulio ekspertams), tokios rimtos būtybės kaip Lietuvos vyrai kol kas namų tvarkymą laiko pernelyg nedvasingu užsiėmimu. Logiškai mąstant, kam jiems apskritai valyti tualetus? Smulkų reikalą visada gali atlikti lauke ir niekas į juos pirštais nebadys. O stambaus galima nubėgti į krūmus. Arba pas kaimyną į tualetą. Kurį, žinoma, valo jo žmona. Kol iš statistinių lietuvių vyrų sulauksi, kad pradėtų valyti tualetus, greičiau dangus nugrius. Švara ir tvarka laikoma „bobišku“ arba „valdišku“ reikalu, o bernai užsiima svarbesniais dalykais, nei klozetų šveitimas. Pavyzdžiui, kaip Indis ir Remis – žaidžia kompiuterinius žaidimus.

 

       Jau pirmą savaitę vietoj dviejų studenčių Džonas priėmė dvi pagyvenusias moteris. Šioms kresnoms, ramių veidų juodukėms, ko gero, jau buvo tekę ir gimdymą priimti, ir basonus keisti, ir girtų vyrų vėmalus iš patalynės išskalbti. Trapios gėlelės, ieškojusios papildomo uždarbio per atostogas, neištvėrė išbandymo išmatomis.

       Bet ir naujokės, ir pagyvenusios, ir jaunos, ir juodaodės, ir geltonodės, ir maišytų rasių atstovės vienodai raukiasi valydamos tualetus. Viena neištvėrė ir per pietų pertrauką visiems girdint paklausė Džono, ar negalėtų išduoti kaukių, panašių į tas, kurias užsideda dviratininkai, kad nekvėpuotų išmetamosiomis dujomis. Jo atsakymas buvo nepaprastai humaniškas ir politiškai korektiškas:

       – Taip, žinoma, galėtume jums išduoti specialias kaukes nosiai uždengti... Bet pati pagalvokite, jei netyčia į tvarkomą vagoną įeis keleivis ir pamatys valytoją su tokiu antsnukiu, jam bus labai nemalonu... Tai neestetiškai atrodys, suprantate? Galų gale žmogus gali tiesiog išsigąsti, jį gali ištikti šokas, o juk mes to visai nenorime, ar ne?

       Per kelias savaites, kol Ūla čia dirba, nebuvo nė vieno bandymo įsibrauti į tvarkomą tualetą. Kokia tikimybė, kad tai atsitiks per ateinančius tris mėnesius? Ūlos mama sako, kad atsarga gėdos nedaro. Tačiau čia atsarga yra svarbiau už patį žmogų, dėl kurio ir reikia saugotis. Šioje šalyje, rodos, atsitiktinis įvykis prilyginamas bendrai pasaulio tvarkos taisyklei, tuščia žmogelio užgaida – paskutiniam mirtininko norui, o kvailas juokelis gali užtraukti šmaikštuoliui nemenką baudą už moralinę žalą. Tas rūpestingai saugomas ir puoselėjamas civilizuotas pasaulis – toks rimtas ir jautrus, kad kartais, giliau susimąsčius, Ūlai net baisu.

       Palyginti su aplinkiniais, ji jaučiasi kone plienas, kuris buvo tiek metų grūdinamas tarybinėse vidurinėse mokyklose, kad galėjo eiti į žygius su keliolika kilogramų sveriančiomis palapinėmis ir, užlipus su jomis į kalnus, dar per naktį dainuoti dainas prie laužo. Šiems gi subtiliems piliečiams net tokios nekaltos sąvokos kaip „palaukti“ ir juo labiau „pakentėti“ tiesiog neegzistuoja. Iš kasdienio aplinkinių elgesio akivaizdu, kad jie net nežino, kaip tai daroma. Laukimas ir kentėjimas nepaprastai varžo jų asmeninę laisvę, o tai jau prilygsta pasaulinio masto katastrofai.

       Šiame mieste neskubėti yra blogo tono požymis: niekur neskubantis aplinkinių akyse atrodo taip, tarsi negerbtų savęs. Juk, kaip sako amerikiečiai, time is money. O money yra svarbiau už viską, nes už juos gali nusipirkti laisvės. Todėl nė vienas padorus žmogus tiesiog neturi teisės gaišti brangaus laiko. Visai nesvarbu, kaip, kur ir su kuo jis praleis tas neįkainojamas savo sutaupytas minutes. Rodos, reikia nuolat būti kažkuo užsiėmusiam, arba vaizduoti, kad esi užsiėmęs, jei nesi kurorte – kitaip tau galas. Tiksliau, galas tavo gerai reputacijai, o tai jau tiesus kelias į padugnes.

       Kasdien gali pamatyti, kaip gatve bėgantys solidžios išvaizdos verslininkai, mojuodami rankomis, dusdami ir šaukdami iš nevilties, gaudo taksi. Atrodo juokingai, tarsi pareigingi mokinukai, vėluojantys į žygį su klase, bet jiems dzin. Motinos su kūdikiais vėžimėliuose lekia metro traukinio pavymui, rizikuodamos savo ir kūdikių gyvybėmis. Vairuotojai eina iš proto, jei tenka staiga sustoti užsidegus raudonai šviesai. Parduotuvių eilėse kasininkės dirba spėriai, kaip automatai, o kai prie kasos susidaro didesnė nei dviejų žmonių eilė, iš karto atidaromos dar kelios kasos, kad tik niekas neužtruktų eilėje.

       Iraniečių parduotuvėlėje prie kasos laukiantis vyrukas nervingai trypčioja vietoje, kol pardavėjas patikrina alaus butelio kainą. Pralaukęs net dešimt sekundžių, jis nusiprunkščia ir drebėdamas iš pykčio trinkteli duris. Pirkiniai lieka ant prekystalio, iranietis sutrikęs bėga jo pasivyti, manydamas, kad ponas pamiršo prekes, bet iš lauko pasigirsta variklio burzgimas. Paskui to alaus bus pasigesta, bet dabar negalima delsti nė sekundės. Kaip – tiesiog stovėti eilėje ir nieko neveikti? O kas pinigus uždirbs?!

       Gali pamanyti, kad kiekviena sekundė prilygsta pusei gyvenimo. Palyginti su šiais jautruoliais, lietuviai yra atsparūs tarsi uola ir kantrūs tarsi pats dievas. Ūla prisimena, kaip stovėdavo eilėse, kai buvo maža: mama palikdavo jas su pussesere trypčioti vienoje parduotuvėje, o pati lėkdavo į kitą. Kol prieidavo jų eilė, tekdavo vienai nubėgti mamos parsivesti. Dabar Ūla tik šypsosi tą prisiminus. Išdidžiai galvoja, kad Lietuvoje žmonės labai užgrūdinti. Jei kokiam britui tektų gyventi tokiomis sąlygomis, jis turbūt iškart nusižudytų.

       Nenuostabu, kad šitaip lakstydami žmonės visai nemato, kas vyksta aplinkui. Todėl viešose vietose kiekviename žingsnyje kabo lentelės, įspėjančios apie pavojų, net jei anas yra grynai teoriškas arba toks menkas, kad kitas ir nepastebėtų.

        „Atsargiai, laiptelis.“ „Tučtuojau pažiūrėkite į kairę.“ „Laikykitės už turėklų.“ „Čia gali būti slidu.“ „Dėmesio, stovėkite tik dešinėje.“ „Laikykitės saugaus atstumo.“ Atsargiai, lemputė gali mirgėti. Neužsigaukite į savo šešėlį. Būkite budrūs, prie jūsų gali prisiartinti balandis.

       Žmonės saugomi dieną ir naktį. Taip gali pasirodyti, kai galva svaigsta nuo tų įspėjimų, perspėjimų, perdėto atsargumo. Bet pradėjusi dirbti stotyje Ūla suprato, kad tie įspėjimai – ne iš didelės meilės, o iš praktinių sumetimų: nukentėjęs gali dėl paprasčiausios smulkmenos kreiptis į teismą. Nesvarbu, ar jis tikrai nukentėjo dėl darbuotojo neapsižiūrėjimo, ar dėl savo paties žioplumo ir elementarių dalykų neišmanymo. Vis tiek nepraleis progos pareikalauti, kad jam būtų atlyginti nuostoliai.

       Štai viena iš stoties McDonald’so lankytojų prieš porą dienų kreipėsi į teismą dėl to, kad nusisvilino liežuvį marinuoto agurko gabalėliu. Atseit restorano darbuotojai neįspėjo, kad reikia palaukti, kol mėsainis su marinuotu agurku truputį atvės. Prakando jį dar garuojantį ir ėmė cypti taip, kad išgirdo net lauke dirbusios valytojos. Grasino iškviesti policiją. Sukėlė didžiausią isteriją. Vadybininkas kinas net perbalo iš baimės: juk dėl šitos vištos, kuriai mama vaikystėje nepaaiškino, kad karšto sumuštinio nereikia iškart grūsti į burną, jis gali netekti darbo ir dar ilgus metus bylinėtis teismuose.

       Ūlos bendradarbės aptarinėjo tą įvykį taip ilgai, lyg jis būtų koks bombos sprogimas. Kelias dienas atėjusios į darbą ir pasisveikinusios iš karto puldavo klausinėti, kas ką naujo girdėjo apie „incidentą Makdonaldse“. Lyg ten būtų nutikusi pasaulinio masto istorija. Ūla pati nepasidomėjo, kaip jam baigėsi, nes toks cirkas ją tiesiog erzina. Politinis korektiškumas ir saugojimasis čia kartais peržengia proto ribas ir virsta marazmu. Žmonės bylinėjasi dėl savo teisių taip, lyg daugiau neturėtų ką veikti. Tikrina viską, kas po ranka papuola, ir džiūgauja galėdami prisikabinti prie kokio nors nekalto juokelio. Bet juokas juokais, o pradedamos „valyti“ net pasakos. Štai Marija girdėjo per televizorių, kad kitais metais mokykliniuose vadovėliuose septynmečiams nebeliks pasakos apie tris paršelius: kažkokia komisija nusprendė, kad kiaulių minėjimas gali įžeisti musulmonų tikėjimą išpažįstančius mokinius.

       Kuo toliau, tuo juokingiau. Tačiau net juokdamasis turi kaskart sukti galvą, kad neleptelėtum ko netinkamo. O jei nusikeiksi girdint bosui, nesistebėk, kad kitą dieną atleis už netinkamą elgesį. Matyt, darbuotojai tik namie atsigriebia už praleistą galimybę keiktis ir čia plūstasi į valias. Vargšai žmonės tokie pažeidžiami: tiesiog sunku patikėti, kad vienas žodis gali sukelti jiems isteriją.

       Kartais Ūla net didžiuojasi tuo, kad yra savotiškai užsigrūdinusi. Lietuvoje daug kas keikiasi, gali ką nemalonaus pasakyti, bet juk nereiškia, kad turi kreipti dėmesį į visokius idiotus. Beje, politinio korektiškumo taisyklės draudžia sakyti „idiotas“: tai gali įžeisti žmones su protine negalia. Įdomu, kaip įmanoma įžeisti žmogų, kurio protas kaip keturmečio vaiko ir jis net nelabai gerai suvokia, kas aplinkui kalbama?

       Neseniai darbe kažkas pasakė, kad jau net nebekorektiška sakyti black person (1). Sakytina tik chocolate person (2), net jei to žmogaus oda tokia pat melsvai pilka kaip Džono ir nė iš tolo neprimena šokolado. Pasirodo, kažkokie tyrinėtojai atrado, kad „juodas“ anglams dažniausiai asocijuojasi su neigiamais dalykais: juoda diena, juodu darbu, juoda avimi... Juoda avis anglams – kaip lietuviams balta varna. O šokoladas, matyt, siejasi tik su teigiamais dalykais.

       O gal vieną dieną alergiški šokoladui asmenys kreipsis į įstaigą, kuri Lietuvoje vadinama kalbos komisija. Gal jiems net užuomina į šokoladą gali sukelti alergiją. Arba – neigiamas emocijas: šiame be galo civilizuotame pasaulyje jos laikomos rimtu sveikatos sutrikimu. Žmogų reikia saugoti net nuo jam pačiam kylančių neigiamų emocijų.

       Ir kas visa tai sugalvojo? Kad ir kaip būtų, Ūla šiame spektaklyje nedalyvauja. Ramiai sau dirba ir nesirengia kaskart, vos pamačiusi bendradarbį,  išsišiepti ar šaukti „labas“, kaip daro visi kiti. Turi svarbesnių užsiėmimų, negu dairytis į šalis, kai darbo iki kaklo.

       –  Turi daugiau šypsotis. Esi gera mergina, bet per mažai šypsaisi. Jei nesišypsosi, susirgsi vėžiu! – kuo rimčiausiai aiškina prižiūrėtojas Oblo.

        „Aha, tuoj, skubu, lekiu ir griūnu, kaip noriu tau įsiteikti, – suirzusi galvoja Ūla. – Kai turėsiu laisvą  minutę, būtinai surasiu internete informacijos apie tai, nuo ko susergama vėžiu, ir atsispausdinusi straipsnį įduosiu tam naivuoliui į rankas.“ Tegul nešneka apie tai, ko neišmano.

       Žinoma, šypsotis malonu, bet ne tuomet, kai turi dvidešimt minučių pietų pertraukai ir susiklijavusiu skrandžiu stovi eilėje McDonald’se, nes vakar pavargusi nespėjai pasigamint salotų ir atsinešti plastikinėje dėžutėje. Jiems visiems šypsotis yra normalu, o Ūlai – nenatūralu. Jei jie pamatytų, kiek susiraukusių veidų Lietuvos miestų gatvėse, iš karto visiems kolektyviai diagnozuotų paskutinę depresijos stadiją ir vėžio užuomazgas. Tai jiems reikalingos tos dirbtinos šypsenos, o ne Ūlai, kuri save pamato veidrodyje tik savaitgaliais. Jiems šypsena – tarsi signalas, kad esi sveiko proto ir pakenčiamai jautiesi. Kad tau nieko netrūksta, nieko neskauda, kad nieko nenuskriausi nežinia ko reikalaudamas. Sveikoje visuomenėje piliečiai nuolat laimingi ir tą parodo šypsodamiesi. Jei nori, kad aplinkiniai tavimi pasitikėtų ir neįtartų psichine negalia, turi nuolat lakstyti išsišiepęs.

       Niekam neįdomu, ar šypsaisi nuoširdžiai, ar apskritai nusiteikęs šypsotis. Tai tarsi gestas, kad dar skiri judantį objektą nuo nejudančio. Apskritai dėl visa pikta galėtum išsiviepti ir pamačiusi stulpą – o gal už jo kas nors stovi? Turi šypsotis net tada, kai tavęs niekas nemato. Tam atvejui, jei kas staiga įsibrautų į tavo valomą tualetą ir jį ištiktų kad ir grynai teoriškas šokas. Tas nepaminėta darbo sutartyje, bet, regis, visi žino tą nerašytą  taisyklę.

       Visada, bet kokiomis aplinkybėmis turi šypsotis, nesvarbu, kaip jautiesi ir kas apskritai šiuo momentu vyksta tavo gyvenime. Tik pamačius žmogų, turi tučtuojau „prisiklijuoti“ šypseną ir, kol jis nenueis, jos „nenusiimti“.

       Šypsokitės, ir jums bus atidarytos visos durys. Visada rodyk dantis. Visada vaizduok, kad jautiesi puikiai ir esi beprotiškai laiminga, kad apskritai gyveni šiame nuostabiame mieste, civilizacijos lopšyje. Kaip nepaprastai tau pasisekė. Nusišypsok, brangute, kiekvienam, ką matai, ir net tiems, ko nematai. Valydama šlykštynes – šypsokis. Tąsydama sunkius šiukšlių maišus – šypsokis. Valgydama šokoladą per penkių minučių pietų pertrauką – šypsokis. Always look at the bright side of life (3).

 

       __________________________________

        (1) Juodaodis (angl.).

        (2) Žmogus šokolado spalvos oda (angl.).

        (3) Visuomet žvelk į šviesiąją gyvenimo pusę (angl.).

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)