Tu Miestas

 

       Tu – Miestas, sukūręs save savo tūkstančiais rankų,
       lėtai užkalbėjęs save savo tūkstančiu lūpų,
       nors plano nebuvo pradžioj, nei dabar jis sukurtas –
       juk buvo aikštė vien pradžioj ir centre šulinys,
       jie apaugo gynybinėm sienom –
       fraktalais, kaip kriauklių spiralės užauga,
       ir bokštai smiltainio trupėdami tvėrė save,
       išvynioję šešėlius atsainiai per dykumą visą.

       Tu varstei sunkiausias duris su kiekvienu žodžiu,
       ir užmerkdavai tas langines, į kurias atsisukdavo saulė,
       pradėjęs sapnuoti – atmerkdavai baigęs.
       Tiek tiltų tavy – kai priverkęs visus kanalus vandenų,
       juos pripildei lelijų ir gulbių, prileidai gondolų –
       su meilės kiekvienu žodžiu, – neturėjai kitos išeities,
       tik nutiesti nežinomą skaičių lieptelių ir tiltų,
       sujungti save su savim tarp skirtingų krantų.

       Sodinai pats save nepailsdamas, švelniai nardindamas
       dešimtis tūkstančių pirštų į savo derlingas žemes,
       ir lapijose glostei sparnuočių lizdus su jaunikliais,
       ilgėjančius medžių kamienus ir žiedus, prisirpusius bičių,
       o medžių pavėsyje metų laikus išmiegojai.
       Gėlynus ir parkus tu apsiautei čiulbesiu, ryto kvapais
       ir vaikais, kurie visąlaik bėga kažkur,
       nesiliaudami krykštaut ir kelti į viršų rankas.

       Savo gatvėse leidai prekiauti viskuo –
       smilkalais, amuletais ir auksu, ir mira,
       šilku, pergamentais, – ir meile, vergais.
       Tavo skersgatviuos žmonės dainavo ir šoko,
       pradėdavo kūdikius, sandėrius, maištą.
       Bevardės būrėjos sugriebdavo staigiai praeivių rankas
       ir mįslingai kuždėdavo skirtą – neskirtą – likimą,
       o kalviai – lėti, mažakalbiai, odinėm prijuostėm,
       su šypsena kaldavo tavo ginklus,
       kai smalsuolių minia susispietusi alsiai
       stebėdavo meistrišką jų ritualą
       iš plieno, ugnies ir narsumo.

       Tu Miestas, kurio grindiny įsigėrę
       visi kažkada čia praėjusių žingsniai,
       visi čia kadaise laimingų aidai,
       o šventyklose laiptai prisimena dievus ir elgetas,
       tylinčius prieglaudų sūnus, vienuolius ir tas,
       kurias vesdavo deginti, garsiai nuteisę.
       Pavargusios našlės vis mina ir mina
       tau delnus, kaip juodvarniai suka ratus,
       vis niurnėdamos maldą už taiką tavy.

       Kai lenkiuos prie paradinių vartų,
       vilkėdama svetimo miesto šarvus,
       tu nežadinki savo sargybinių –
       ginklą nešuos tik iš įpročio, Mieste.
       Neimsiu tvirtovės, ir mano kariai
       nė nežino, kur aš.
       Atėjau tik paliesti tavęs –
       tavo sienų, kolonų, fontanų ir grotų, –
       išgirsti, koks būni per liūtį ir tylą.
       Ėjau tik pažvelgti į upės paviršių –
       suprasti, kuo skiriasi tavo dangus
       nuo maniškio.

       Nes visa, kas buvo sukurta –
       pilies kareivinės ir turgūs, lošimo namai,
       tavo rūmai ir viešnamiai,
       tavo kalėjimai, vyno rūsiai ir geriausios arklidės –
       tai visa turėjo išaugti
       į vieną didžiulį,
       svetingą ir svetimą,
       kupiną šurmulio, mugių,
       gyvačių kerėtojų –
       Miestą.

 

              Dresūra

 

       Nežiūrėk traukiniams į akis per ilgai – išbaidysi,
       ir neglostyki tiltų turėklų – jie jau prijaukinti,
       teprisimena eiseną vieną ir delną kaip mintį –
       tarsi cukraus kubelį – kai einantis pereina visą.

       Nusisuk nuo aptingusių parkų aikštingų pavėsių,
       ir nustebę jie patys atseks ir glaustysis į kojas,
       ir galėsi klausytis, kaip kantriai nuo perėjų šluojas
       pavėlavusios pūgos – ir jas aš lėtai užkalbėsiu.

       Pasiklydę vasariai giedos paskui tylinčią fleitą,
       kol išvesiu iš miesto skandinti į greitkelių žiotis –
       kad šviesų apsemti karavanai nustotų kartotis,
       pamesti labirintai vieni nemokėtų pareiti.

       Tau į užantį verkia pavargęs bebalsis karvelis.
       Užsimerk ir palieski pirštu apsitrynusį brylių –
       aš nespėsiu – į savąją kelią kaip smėlį supyliau, –   
       pasislėpki bent tu – tai Dresuotojas eina pro šalį.

 

 

              Siuvinėjimas peilių sode

 

       Aš moteris – praviras langas,
       po benkartą skersvėjį nuogą
       kas naktį čia pakasu tyliai
       sode, ir nusikerpu sruogą

       plaukų, prisigėrusių kvapo
       tų rankų, kurios ir neliestų,
       ir kasos trumpėja kas kartą.
       O mano arklidėse piestu

       žirgai pasistoja, pajutę,
       kad miegas artėja ginkluotas
       ir vedinas vyru be veido –
       neuždraustas jis, ir neduotas

       nei man, nei kitoms. Ir nereikia.
       Bičiule, užsek man korsetą,
       kad aš nesilenkčiau pro langą
       žiūrėti, kaip auga iš lėto

       sode mano skersvėjų peiliai,
       kaip ašmenys kyla iš grunto
       ir pilnatį skelia į delčią.
       Net šunys – ir tie nepajunta,

       kad miegas jau pradeda šturmą.
       Mieloji, paduok man dėžutę
       su siūlais ir adata – noriu
       rankas prie sapnų prisisiūti.

 

 

              Mergaitės prie taikinio

 

       Jos pakelia nepakeliamai gėlas

       praeivių prisigėrusias akis

       ir stebi dangų tartum paviljoną –

       didžiausią, dengiantį visus kitus.

 

       Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus

       varinį raktą, tikrina duris

       ir atsišlieja į vežimo šoną,

       kol vakaras bučiuoja jos pečius.

 

       Jos pakelia nepakeliamai tyras

       žalias akis, prisirpusias naktų,

       laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko.

       - - Kažkas tarp vagonėlių pasimes,

 

       kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs –

       prie užvertų nemiegančių langų.

       - - Kažkas kažką laimėjo. - Nieko tokio. -

       - - Jos renka išbarstytas tūteles.

 

 

 

              Senos traukos

 

       Aš Tau dovanočiau
       po kabantį sodą už naktį.
       Paskui patikėsiu,
       kad Tu man visus dovanojai, –

       jei sėsčiau ir jočiau,
       ir žingine dužtų į taktą
       koralai degėsių,
       prilimpantys vėtrai prie kojų.

       Iš Tarpupio miestų
       išsinešu kvapnų aliejų,
       jis primena odą,
       kurią glamonėjo dievybės.

       Galiu atsisėsti
       ant kelio išdžiūvusiam vėjui. –
       Mane teišduoda
       šešėlis, po kūnu pakibęs.

       Dabar – – aš tik smėlis,
       manęs nebeklausia gyvatės,
       kas dangų išskynė,
       kas nusmeigė vanagu liūtį.

       Aš niekam negėliau,
       aš laukiu, kol eisime patys,
       į kitą žemyną,
       ir nešime laiko likutį

       iš tūkstančių žemių,
       kurias apkeliausime tyčia,
       kur mūsų meilužiai
       lydėdami mos mums pareiti.

       Ar daug užgyvenom? –

       Vien tai, ko daugiau nedaryčiau. –

       Net šarvo drabužį –
       ir tą susidėjau į kraitį.

 

 

 

              Nebe

 

        Papasakok man apie odą, kurios nebeliesi.

       Iš ko ji susideda – priešpilnio, medžių ar vėjo?

 

       Tai dievas, tapydamas mus, negrabiai teišliejo

       šešėlį ir kitą šešėlį, gesinantį šviesą.

 

       Paseki man miestą prieš kertant apyaušrio deltą.

       Gynybines sienas išpasakok plytą po plytos,

 

       kad aš jas išrinkčiau ir spėčiau suspėčiau lig ryto.

       Bet sapnas užstrigo ir miškas per naktį nugelto.

 

       Sakyk man burtažodžius – kiek jų reikės įsiminti,

       ir kiek labirintų išmokti apeiti be siūlo?

 

       Čia dvi išsigandusios tylos taip spengiančiai gula,

       be garso fosilija spaudžias į nemigos klintį.

 

       Ištark užkeikimą, kad priešpilnis, medžiai ir vėjas

       paišytų ant odos, kurios tu daugiau nebeliesi.

 

       Ištark, – kad šypsotumeis mylimai, degdamas šviesą.

       Iš miško, nugeltusio vos per sekundę, parėjęs.

 

 

 

              Išaugti apkasai

 

       Rinkis ginklus – mes išeinam į lapkričio speigą
       ketindami žaisti, kad nieko nėra, tik žaidimai
       ir duona, išbarstoma paukščiams ir ledlaužiui vėjui
       į kerinčią prietemą.

       Viešpats nubus, bet nubus per vėlai – mes jau baigę,
       tik įprotis geisti, kai šypsena stingdančiai ima,
       kai skonis dar įprastas, įprasta būti išėjus, –
       kai verkiam, kad lietėme, –

       miego vaikai, išnešioti per tamsą į rytą.
       Sapnuojamą armiją – žirgą, karalių ir bokštą –
       išlydžiu per juodą ir baltą senamiesčio lentą
       į uždraustas užtvankas.

       Kvepia krantai, bet suoleliai ir upė – dažyti,
       negalima liestis, negalima būti, kur trokšta,
       kur pirštinės krito į šąlančio sapno placentą –
       girdi, tarsi lūžta kas? – –

       Jeigu nežaistume? – Aš jau žinau: pasiduodu.
       Nakties artilerija dyla į brėkštantį skliautą.
       Vis tiek neišaugsiu iš apkaso – žemė derlinga,
       bet sutemos genimos –

       švinta, ir nuolat prašvinta, ir lieka tik tuodu –
       o jie – jau ne mes, mūsų kojos nebuvo apautos,
       bet amžiną sniegą, kuris jiems praėjus pradingo,
       nešiosiu gyvenimą.

 

 

 

              Devinta karalystė

 

       – Kartais aš liesdavau vyrus,
       mylėdavau vyrus,
       net miegant jų moterims klaikiai arti,
       ir negirdint.

       Mokėdavau vaiką priimti,
       išlaisvinti lapę iš kilpos,
       ir derinti arfas,
       o širdį nuširdint.

       Tarną mokėdavau
       kviesti meiliau,
       nei ilgiausiai mylėtą
       nebylų meilužį –

       visi mano rūmuose
       rasdavo vietą,
       tačiau prasilenkdavo
       ir neužuosdavo mano drabužių,

       nešiojančių vyrų kvapus
       ir išsaugančių vyrų vienatvę –
       mokėdavau būti tyla
       prie parpuolusių kelių,

       mokėdavau būti šilkais –
       jie žinodavo, greitai pabus
       visas miestas ir gatvės,
       bet jų parklupimą čia matė tik pelės.

       Mokėdavau vaiką išsupti
       iš nuomario rankų,
       mokėdavau greitai galąsti
       lauke kalaviją,

       ir joti – taip joti,
       kad žemės visai neužtenka,
       kad šuolis kaip skląstis.
       Ir niekas manęs nepavijo.

       Matydavau priešų akis –
       užkalbėdavau upę:
       tiek sykių jau plaukė,
       bet vėl pasibaidė žirgai.

       Mokėdavau būti gyvenimu
       laidojant kaimus.
       Našlaičius rinkau iš palaukių.
       – Ir tu ten buvai.

       Manęs nevadino net ragana –
       žmonės bijojo,
       ir mano dvariškiai paklusnūs
       už vartų pilies

       miestiečiams netardavo žodžio.
       Skalikai po nemigos kojom
       budėdavo kiauras naktis
       ir tykojo žvėries.

       Žinojau, kaip reikia žudyti
       be skausmo,
       ir kaip nužudyti, žmogaus nepalietus,
       ir kaip neskaudėti.

       Ir verdavau perlų apynasrius,
       kraudavau kraitį,
       bet mėgau išeiti ieškodama vietos,
       kur ginklą ir urnas padėti.

       – Kartais aš liesdavau moteris.
       Kartais mylėdavau moteris,
       miegant jų vyrams šalia,
       ir negirdint.

       Mokėdavau varį nuauksinti,
       medį nužievinti,
       žvėrį nudirti,
       o širdį nuširdint.

       Prisimenu tavo rankas,
       tą liūdną keliaujantį cirką,
       ir dengtą medinį vežimą,
       kurį dar sapnuoju.

       Aš laukiau tavęs
       visose karalystėse,
       tavo ir savo laikais.
       – Aš tave suieškojau.

 

 

 

              Jaukintojo metai

 

 

       dresuodavau vakarus

       šokti, tarnauti ir uosti

       surasti ir vogti po žodį –

       vilties kontrabandą

 

       ir dievas, man leisdavęs tai,

       vis bijojo pabosti –

       tik plodamas jausdavo perštinčią vinį

       kaip randą

 

       arenose krito ruduo

       pasirodymai truko

       nuo sutemų ligi tavęs

       nuo tavęs iki kranto

 

       kur angelas sargas ties perėja tyliai

       parūko

       atleistas kadaise, bet mūsų

       stebėt neatpranta

 

       atleista ir mums

       nors komuniją pavertėm vynu

       save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti

       kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę

       išmokome kalbą

       ir skirti rankas nuo turėti

 

       dresuodavau vakarus

       jau nebepamenu triukų

       ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė

       jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti

       užtruko

 

       glaudžiu nepagaunamą

       vienišą

       tykantį

       žvėrį

 

 

 

              Lapkričių prieglauda

 

       Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –
       naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.
       Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį
       pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.

       Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –
       jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.
       Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,
       iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –

       – – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –
       išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –
       kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,
       nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.

       Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:
       pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.
       Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –
       – – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.

 

 

              Lijundra

 

       Čia katakombos – tai nyram į vidų –
       priešradiaciniai mūsų kostiumai
       aiškiai įplyšę, kažkas čia paslydo –
       dar negirdžiu per apakusius dūmus,

       dar nežinau, ką rakintų šis raktas –
       durų čia daug ir atrodo vienodai,
       laiko nėra, mandagumų ir takto, –
       ranką paspaudžiu, ir suvedu kodą,

       slinkis prie sienos, aš tikrinu tamsą –
       dvylika žingsnių į tunelio galą
       aiškiai tušti, bet pabėgti be šansų –
       akys prieš ugnį – sudrėkę opalai. –

       Rankose mano – žemėlapis venų –
       bunkerių miesto keliai kapiliarai.
       Tu gi žinai, kad neliksim nė vienas –
       kas mus į priekį kaip užsuktus varo?

       Nieko daugiau nesutiksim – jie liko
       ten, viršuje, dar prieš pirmąjį smūgį.
       Pievų nėra, ir daugybės dalykų –
       tiltų, suolelių, ir gaudančio drugį

       vaiko, pargriūvančio švelniai po kriauše.
       Aš čia tik miegančio požemio šliundra.
       Iš po dujokaukių plaukus sušiaušę
       mylimės gailiai. Girdėti lijundra.