Alvin Pang       Alvinas Pangas – Singapūro poetas – gimė 1972 m. Baigė literatūros studijas Jorko universitete Anglijoje. 2002 m. lankė Tarptautinę rašytojų programą Jovos universitete. Pirmasis rinkinys „Tylos išbandymas“ (1997) pateko į geriausių knygų dešimtuką ir buvo nominuotas 1998 m. Nacionalinės knygų plėtros tarybos Knygų premijai. 2003 m. išėjo antras rinkinys „Lietaus miestas“. A. Pango eilėraščiai publikuoti Anglijoje, Australijoje, JAV. 2007 m. jam buvo skirta Singapūro jaunimo meno ir kultūros premija.

 

 

 

 

 

              Aubade

 

                                                                 Mano meile, bijau tavo rankų tylumos

                                                                                                            Mahmoud Darwish

 

       Nakties metu, mano širdie, miškas sušalo

       ir kiekvienas lapas virpa žinodamas, greitai reikės kristi,

       prisimindamas skaisčiai raudoną mirštančią vasarą,

       virpa geltonai, klevo raudoniu ir violetine spalva. Einu paupiu,

 

       atlaikančiu pėdų lengvumą, linguodamas drėgname vėjelyje,

       siekdamas išlaikyti pusiausvyrą.

       Turėjau apleisti tave nesančiame krante, šiltą žydėjimą, paskendusį

       nendryne, mirksinčią švytinčią akį. Tik rytas žino,

 

       kaip išsiskyrėme, o ką sakėme, jau virto rasa.

       Poryt rasime žodžius mūsų nutylėjimams

       prisiminti arba pasiskolinsim žodžių iš nakties

       ženklų žodyno. Širdgėla išmokys tave naujų vardų

 

       ir aš atsakysiu dusliu būgno mušimu arba aidu,

       žingsniais ir lėtai uždaromomis durimis, niekad į tave

       nežiūrėdamas, neatsigręždamas. Dabar padedu šiuos

       žodžius miego rūsy, prieš miegą. Prieš laidotuves ir kraują.

 

 

 

              5 sapnai

 

                                   Klausiu savęs to paties klausimo. Ką tai reiškia?

                                   Tai nieko nereiškia, nes paslaptis irgi neturi reikšmės,

                                   ji nesuvokiama.

                                                                        Rene Magritte

 

       Pirmame sapne raukšlėtas ir kraujuotas veidas,

       artuma susilieja su toliais,

       pulsuoja visa drobė. Anapus rėmo

       vyras nežino esantis tėvu,

       murma užmirštus eilėraščius sapnuose.

 

       Antras sapnas. Himalajų aukštumos,

       riksmas apleisto erelio, vis sukantis ratu,

       kai moteris atsiriša kimono ant šiaudų guolio

       prie jako pieno dubens.

 

       Gatvė su išsidriekusiais senų mašinų griaučiais,

       virš jų karstosi juokaudamos poros,

       Nežinomos rašysenos lapai lėtai lyja žemyn.

 

       Kiekvienam vyšnių žiedui laikyk

       atvirą savo delnų šilkinę piniginę.

 

       Atbudusi ji randa penktą sapną, besišypsantį

       ir glostantį jos plaukus.

 

 

 

              autoportretas

 

                                   Šiuo metu JAV mokslininkų bendruomenė dalijasi

                                   vieninteliu povandeniniu laivu, vardu Alvinas.

                                   Turint tik vieną Alviną, beveik neįmanomi tolimi tyrinėjimai.

                                   Alvinas net nežino, kur plaukti, nes mes neturime padoraus žemėlapio –

                                                                                                                                 Graham S. Hawkes

 

                                   Mokausi eidamas ten, kur turiu eiti

                                                                                                                       Theodore Roethke

 

       Mokausi darydamas tai, ką turiu daryti.      

       Nereikia man žemėlapio. Galiu pasiklysti,

       bet esu ten buvęs.

 

       Nepasiklystu svetimame mieste.

       Išmokau plaukti ir nenuskęsti

       įkritęs į Shangri La baseiną

 

       Daugelį metų mokiausi rašyti,

       mažai ko išmokau, tik pavydėti.

       Dabar užgesinu šviesas ir laukiu tikrų gelmių.

       Jei neatsibundu iš ryto klykdamas,

       gimsta eilėraštis.

 

 

 

              Nuopuolio teologija

 

       tobulam pasaulyje sielos nebūtų amžinos

       neturinčios poreikio poezijai mūsų nuodėmės nusiplautų arčiausioje pelkėje

       kiekviena besišypsanti ryto gėlė nutrintų mano šešėlį nuo savo suknelės

       užtektų matyti saulės šviesą

       paukščiai lestų mano žodžius ir gyventų

 

 

 

              Grįžimas namo

 

       Vieną dieną atoslūgis atsigręš,

       švelniai padės savo skiauterėtą galvą

       pailsėti ant kranto skruosto.

 

       Džambu medis numes

       drėgnus lapus, grąžindamas žemei

       savo ašarų skolą.

 

       Kiekvienas debesis nuslinks

       į savo pasirinktą vietą. Net saulė

       pritars jų drąsai.

 

       Jau tiek metų klausiausi kalnų

       vienatvės šauksmo,

       upės troškimo pasiekti okeaną.

 

       Sieloje susigrūdo metai

       tarsi paukščiai, jų sparnai –

       kaip širdies plasnojimas.

       Tuo metu išvaduosiu

       tavojo kūno liūdesį

       drauge su savuoju, tarsi

 

       atrakindamas spyną.

 

 

 

              Pabaiga

               (epitafija)

 

       daiktai, kuriuos mylime, sugrąžina

       mūsų vardus. Vienas įdavė man

       paprastą akmenį, kad nukalčiau kažką

       tobulesnio. Kitas sugrąžino kairiajai

       mano smegenų pusei seniai

       pamestą vadovėlį.

       Kažkas padavė lapelį popieriaus –

       vienoj pusėj neįskaitomas

       mano rankraštis, o kitoj

       ryškia spalva įrašyti žodžiai

       „Noriu visko“. Kai kas atnešė

       gėlių – irisų, narcizų,

       nenuluptą švelnią rožės širdį.

       Visi drabužiai jau nebetinka.

       Pastūmiau į šoną perskaitytas knygas

       ir neskaitytas, jos pakilo aukštyn

       kaip nesibaigiantys laiptai, spirale sukosi

       virš mano metų. Bet labiausiai pamėgau

       ramius sekmadienius,

       kada lietaus pirštai rašė

       tuščiame mano lango lape,

       norėdami išsipasakoti savo istorijas.

 

       Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)