Lidija Šimkutė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       Poetė Lidija Šimkutė atsako į Jolantos Sereikaitės klausimus

 

       Poetė iš Australijos Lidija Šimkutė išleido kompaktinį diską „Balti šešėliai“, įrašytą su Sauliaus Šiaučiulio muzikos intarpais. Autorė, atsakydama į klausimus, pasidalijo mintimis apie lietuviškumą ir poezijos svarbą, apie savo keliones bei pasaulėžiūrą.

 

       Kiek supratau, „Balti šešėliai“ yra sudarytas iš pirmųjų poezijos rinkinių. Kuo jūsų ankstyvoji poezija skiriasi nuo dabartinės, kaip pasikeitė požiūris į kūrybą?

 

       Šio disko pavadinimas siejasi su vokiečių ir anglų kalba išleista knyga 2000 m. Vienoje „Weisse Schatten / White Shadows“. Turėjau atrinktus eilėraščius pristatyti anglų kalba vertimui į vokiečių kalbą iš lietuvių kalba išleistų knygų „Vėjas ir šaknys“ (1991) bei „Antrasis ilgesys“ (1978) ir „Prisiminimų inkarai“ (1982). Versdama šiek tiek pakeičiau originalius eilėraščius, pirmoji eilutė tapo ir pavadinimu – integrali eilėraščio dalis. Tokios nuostatos laikausi iki šiol. Šis rinkinys išėjo mano gero bičiulio, poeto ir kritiko iš Vienos, Christiano Loidlo dėka. Jis, išvertęs eilėraščius į vokiečių kalbą, parašė įžvalgų knygos įvadą ir pasiūlė savo poezijos leidėjui. Mūsų abiejų nuostabai, leidykla „Edition selene“ sutiko išleisti šį rinkinį. Po knygos pasirodymo buvo suorganizuoti keli sėkmingi knygos pristatymai Vienoje.

       Man nelabai patinka aptarti savo poeziją. Palieku tai skaitytojui arba kritikams. Christianas Loidlas mano išverstus eilėraščius kartu su savo įžanginiu žodžiu publikavo Austrijos žurnale „Limes“ taip juos apibūdindamas: „Šimkutės eilėraščiai persunkti pagonišku gamtos, kūno, kalbos, emocijų sakrališkumo vienybe... poezijos magija remiasi ta pačia įtampa tarp nujautimo ir paslapties... Lyginant su Lietuvoje rašančiais poetais, kurie vartoja ištisą metaforų sriautą, jos poezijoje įvaizdžių nedaug: joje kristalizuotas aukščiausias misterijos nujautimo intensyvumas, situacija, kada atsiranda suvokimas arba atsiveria galimybės. Jos eilėraščiai spinduliuoja tą pačią paslaptingą šviesą, kaip Lietuvos peizažas: kopos, upės, ežerai, iki šios dienos šventais tebelaikomi miškai, ant kryžių išlikusi gyvybės davėja, saulė, mėnulis ir žaltys…“ O minėtos dvikalbės knygos įvade jis rašo: „Izoliacijos, praradimo ir ilgesio temos dominuoja poetės ankstyvojoje kūryboje. Tai paprastai pasireiškia dialektine įtampa, kurios pasekmė kartais būna priešybių įvardijimas... Kas yra tas „Tu“ – neįvardyta. Šis eilėraštis pirminėj savo struktūroj gali turėti kelias prasmes. „Tu“ gali būti taikomas žmogui, žemynui ar metafizinei būtybei. Čia, kaip ir daugelyje kitų vietų, Šimkutės poezija turi polifoninę formą, būdingą mistiniam vaizdavimui: fizinių daiktų negalima aiškiai atskirti nuo metafizinių. Jų reikšmės susipina. Lygiai taip pat ištirpsta ribos tarp individo ir gamtos:

 

                                   MANO PASLAPTINGOSE ŽEMĖSE

                                   Ošia jūros banga

                                   Toje jūros bangoj

                                   Plaukia pradžia

 

       Galima drąsiai teigti, kad, be lietuviškų šaknų, Šimkutės kūryboje gilų pėdsaką paliko ir Australijos žemyno erdvumas, įnešdamas į ją šviesos ir erdvės. Jos ypatinga savybė yra kalbos atsivėrimas erdvumui – net ir tais momentais, kai išreiškiamos depresijos ir nykumo emocijos. Šimkutės poezija balansuoja ties išnykimo riba kaip Buto šokėja ties praraja... kyla asociacijos su Japonija ir tos šalies poezija, kur vienas ryškus įvaizdis, apsuptas tylos žiedo, pasako daugiau, negu milijonas žodžių.“ Manau, kad mano ankstyvojoje poezijoje buvo daugiau įtampos, dramatiškumo, nors iš tikrųjų kartojasi amžinos poezijos paslapties, meilės, žmogaus nepastovumo, gyvenimo trapumo tiesos ir temos. Vėliau rašytuose eilėraščiuose pastebimas formos kitimas: tekstas ramesnis, daugiau budistinis, įvaizdžiai gal kiek sudėtingesni ir ne tiek asmeniški. Patys pirmieji eilėraščiai buvo gana aistringi ir ilgesni. Prieš pirmą publikaciją „Metmenyse“ 1977 m. redaktoriai patarė, kad reikėtų išmokti juos kondensuoti. Tuo metu pradėjau žavėtis Rytų filosofija ir menais, kurie, be abejo, nulėmė mano norą išgauti eilėraščio esmę kaip kristalą. Taip ir pradėjau palaipsniui išbraukti daugiau nereikalingų žodžių. Gimiau Žemaitijoje, o juk to krašto žmonės pasižymi mažakalbiškumu. Vėliau didelę tų pačių eilėraščių dalį pateikiau Sigitui Birgeliui, kuris juos išvertė į lenkų kalbą ir išleido mūsų abiejų poezijos knygą, sugalvojęs jai pavadinimą: „Iš toli ir arti / Z bliska i z daleka“ (2003).

 

       Jūsų poezija tarsi persmelkta tylos, kuri labai svarbi Rytų kultūroje.

 

       Kaip minėjau, pradėjau domėtis Rytų filosofija, literatūra ir menais. Vienu metu skaičiau daug G. C. Jungo knygų. Įsiminiau vieną jo mintį. Tiksliai negaliu pacituoti, bet esmė tokia: reikia išmokti gyvenime daug ką kaip skulptoriui pašalinti – kas nereikalinga, nebūtina. G. C. Jungas savo namų sodelyje laisvalaikiu šią idėją įgyvendino skaptuodamas akmenį. Atsimenu, ta jo idėja man imponavo. Savo kasdienėje kalboje mes daug tuščiažodžiaujame, aišku, tai yra neišvengiama bendraujant. Juk ir tuščiažodžiaudami daug ką pasakome vienas kitam. Antra vertus, bėgant metams suvokiau, kiek daug mes galime perduoti ir suvokti per tylą ir erdvę. Tą įsisąmoninau skaitydama ir stebėdama Rytų meną ir literatūrinę kūrybą bei savo asmeninę gyvenimo patirtį.

       Poezija mane traukė nuo pat jaunų dienų, tėvai, ypač tėvas, įskiepijo meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. Jis buvo puikus pasakorius. Mama buvo praktiškesnė ir labai darbšti. Bet mano močiutė, pasirodo, pati savarankiškai išmoko skaityti. Gilinosi ir į Mikaldos pranašystes. Močiutei dažnai tekdavo skaityti pasislėpus nuo vyro, kuris, kaip ūkininkas, ją skatino daugiau dirbti laukuose.

       Tačiau visuomet nujaučiau kalbos ribotumą. Juk kalba pajėgiame išsakyti tik  savęs dalį. Žinoma, tas pat galioja ir kūryboje. Mane domina kūryba, kuri yra daugiasluoksnė. Manau, kad kūryba – poezija, menas ir muzika – turi kažkaip mus pagauti ir atrasti pirmykštį atskambį mumyse. Deja, yra žmonių, kuriuos menas tarsi aplenkia.

 

       Ta jūsų minėta kūrybinė pagava prilygtų sąmonės nušvitimui?

 

       Galime įžvelgti ir kitas plotmes. Manau, kad, įsigilinę į mus suintrigavusį ar pagavusį kūrinį, išsamiau skaitydami, klausydami, žiūrėdami ar analizuodami, pajusime tyloje, kaip kūrinys veiks mūsų sąmonę ir pasąmonę. Tyla tarsi trečioji akis ar ausis, per kurią suvokiame tai, ko nepajėgiame suvokti paprastu regėjimu ar klausa.

       Būna ir taip, kad autorius ar skaitytojas kūrinyje ne viską gali pastebėti. Todėl mane ir domina įžvalgios recenzijos. Kitų poetų, kaip girdėjau, recenzijos nedomina. Jiems atseit nei šilta, nei šalta, ką kiti rašo apie jų kūryba, bent taip sako. Man įdomu, nes tai kita kūrybinė plotmė, ypač jei recenzija atsakingai aptaria kūrinį, o ne kritiko nuklydimus į savo išminties klodus, kurie kartais mažai ką bendra turi su autoriaus kūryba. J. Huizinga savo knygoje „Homo ludens“ pabrėžė, kad kiekvienas matome pasaulį kitaip, net ir kalboje bei kūryboje. Juk daug kas priklauso nuo mūsų asmeninio jautrumo, išsilavinimo, įsigilinimo į savo ar kito kūrybą ir kiekvienas gali suprasti tą patį eilėraštį kitaip. Kitas galbūt pajėgs suvokti tik kūrybos nuotrupas. Žodžiais galime perduoti tik labai mažą dalį to, kas mumyse glūdi, tos vaizduotės, patirties, atminties. Visų atmintis skiriasi. Tai galima pavadinti ir žmogiška tragedija. Mes niekada iki galo negalime pasidalyti viskuo su kitais, nes vis tiek kažkas lieka nepasakyta ir nesuvokta. Todėl ir tiesos ieškojimas dažnai būna bergždžias dalykas, nes kiekvienas į tą patį įvykį žiūri kitaip – per savo išminties, nusiteikimo ar nuomonės prizmę.

 

       Papasakokite apie savo gimtinę bei tėvus ir vaikystę, nors jūs buvote per maža atsiminti Lietuvą?

 

       Esu viena iš dvynių. Gimiau 1942 m. sausio 24 d. Krakių kaime, netoli Mosėdžio. Toji žiema buvo viena iš šalčiausių – minus 40°C. Gimiau antroji, silpnesnė dvynė. Sako, mane kelis sykius kišo į šaltą vandenį, kol pasigirdo silpnokas balselis. Atėjo kaimynė, turbūt kaimo žiniuonė, ir prasitarė, kad stiprioji Liuselė mirs, o antroji gyvens. Taip ir buvo. Prieš mums apleidžiant tėvynę, Liuselė susirgo ir mirė.

       Mūsų 37 hektarų ūkis buvo gražioje vietoje prie miško, daubos ir upelio. Kadangi tėvas Pranas Šimkus buvo kelių kaimų seniūnas, iš karto su visa šeima atsidūrė tremiamųjų į Sibirą sąrašuose. Tėvams buvo neapsakomai sunku apleisti tėvynę ir stambų ūkį, priklausiusį kelioms generacijoms Šimkų, kurie irgi buvę seniūnai.

       Papūnė (senelis) maldavo tėvų, kai jie ruošėsi bėgti, mane palikti. Manė, kad neišlaikysiu kelionės ir nebus net kur palaidoti pakely į Vokietiją. Bet, tėvų nuostabai, tapau atspari. Dažnai sakydavo – matyt, Liuselė manyje įsikūnijo. Aišku, gimtinės neprisimenu, tik ją įsivaizduoju. Po daugelio metų atvykusi sodybos neradau. Tiesa, apie tai jau žinojau iš tėvų pasakojimo. Pasirodo, karo metu komunistai naudojo mūsų patalpas kaip ligoninę kareiviams, bet dėl neaiškių priežasčių pastatas buvo padegtas. Viskas dingo – ir tai, kas dar buvo neišnešta kaimynų, tarnų ar giminių. Ten, naujai pastatytame namelyje, gyveno moteris, atvaryta iš gretimo kaimo šerti kiaulių, nes buvo likęs didelis kiaulių tvartas. Ji man papasakojo, kas kur buvo, ir parodė jazminų krūmą bei akmenį, likusį iš originalios sodybos. Vieno apsilankymo metu, atsimenu, priskyniau didžiausią glėbį jazminų ir atsisėdusi ant to akmens pravirkau. Bandžiau įsivaizduoti, kaip mano gyvenimas būtų pakrypęs, jei tėvai būtų likę Lietuvoje. Prisiminiau tėvų pasakas, jų ilgesį ir tėvelio rašytą kelionės dienoraštį, kurį po jo mirties atradusi apsidžiaugiau, nes buvau maniusi, kad dingo. Vėl perskaičiau. Buvau labai sujaudinta ir perrašiusi iš seno sąsiuvinio publikavau „Naujojoj Romuvoj“ (2006, Nr. 1). Kaip minėjau, tėvas buvo seniūnas, geras pasakorius, plačiai apsiskaitęs, išmintingas žmogus. Rašė net pjeses kaimo vakaruškoms ir pats vaidino. Kiek teko išgirsti iš likusių kaimynų ir ūkio tarnų, buvo visų gerbiamas kaip teisingas, doras seniūnas ir šeimininkas. O mamytę apibūdino kaip labai strainią ir darbščią moterį iš gretimo Nevočių kaimo.

 

       Kas nulėmė apsisprendimą išlaikyti lietuvybę. Kodėl pradėjote rašyti lietuviškai?

 

       Jaunystėje augau neseniai susikūrusioje lietuvių išeivių bendruomenėje, nors, aišku, mokymosi metais turėjau ir australų bei kitataučių draugų. Tėvai įskiepijo idealizuotą meilę Lietuvai. Buvo svarbi toji atsakomybė tėvams, nes jie dėjo daug pastangų, kad išlaikyčiau lietuviškumą, suteikė kitų privilegijų, patys daug ko atsisakydami. Mano pirmieji vaikystės eilėraščiai buvo patriotiški. Kai atvykome į Australiją po kelių mėnesių gyvenimo barakuose tėvelis pagal darbo sutartį buvo paskirtas dirbti lentpjūvėje. Mes buvome pirmoji karo pabėgėlių šeima toje provincijoje. Mums paskyrė namuką, kurį mama bematant išpuošė, išdirbo kietą žemę, norėdama kaip buvusi ūkininkė auginti savo daržoves, gėles, kepti juodą duoną, spausti lietuvišką sūrį, austi. Aišku, iš pradžių nemokėjome anglų kalbos. Nuėjau į pradinę mokyklą, negalėdama susikalbėti su vaikais. Palyginti su lentpjūvės darbininkų vaikais, skyriausi savo apranga bei įdiegtu mandagumu. Savaime suprantama, jaučiausi vieniša ir mėgau vaikštinėti prie „River Ovens“ upės. Čia pradėjau kurti pirmuosius eilėraščius. Įsivaizduodavau esanti Lietuvos vaidilutė, nors išbėgome, kai buvau tik dvejų metukų. Iš tėvų pasakojimų buvau susikūrusi tam tikrą mitą apie Lietuvą. Taigi kūriau ir deginau savo vaikystės poeziją tarsi auką dievams. Po metų išvažiavome į Gelongo miestą Viktorijos valstijoje, kur kūrėsi lietuvių bendruomenė.

 

       Jus, rodos, auklėjo ir vienuolės, gal iš ten kilo polinkis į kontempliaciją, susikaupimą?

 

       Tėveliai dažnai dirbo viršvalandžius fabrike. Jiems kaip emigrantams sąlygos buvo sunkios. Atvykome nieko neturėdami. Reikėjo statytis namą, aprūpinti šeimą. Mokiausi baleto ir skambinti fortepijonu. Šokį ir muziką myliu iki šių dienų. Kartais nueidavau po mokyklos į vienuolyną mokytis muzikos ir pagroti, nes namie neturėjome pianino. Ten būdavau, kol mama, vėlai vakare grįždama iš darbo, paimdavo. Mano pirmoji muzikos mokytoja buvo švelni sesuo Tereza. Ji manyje įžiebė meilę muzikai. Deja, po jos atėjo piktoka vienuolė, kuri nuolat primesdavo kaltės jausmą. Pavyzdžiui, dėl to, kad mokiausi baleto, bandė įtikinti, kaip nuodėminga rodyti savo šlaunis. Ji buvo priešingybė pirmajai vienuolei. Po muzikos pamokų tekdavo kartu su vienuolėmis eiti į koplyčią. Man labai patikdavo grigališki choralai. Susidraugavau su jauna moterimi, kuri ruošėsi stoti į vienuolyną. Daug vaikštinėdavome palei jūrą. Stella Maris vienuolynas buvo netoli kranto. Klausydavausi pasakojimų apie šventųjų gyvenimus, kurie ne tik intrigavo mane, bet ir skatino kontempliaciją, mintis apie gyvenimo prasmę, paskirtį šioje žemėje ir t. t. Teko patirti ir neteisybių. Skaudžiai išgyvenau, kai vienuolės katalikų mokykloje pasielgė neteisingai: buvau geriausia klasėje, bet apdovanojo kitą mergaitę. Vienuolė mokytoja paaiškino, kad toji gavo pusę laipsnio daugiau už religijos egzaminą, o čia – katalikų mokykla, tad jai suteikta pirmenybė. Aišku, labai sielvartavau, bet tėvams nieko nepasakiau, kad jų neįskaudintų ši akivaizdi diskriminacija. Ją patyriau ir kitur. Vėliau, kai mano vyresnė draugė davė pirmuosius vienuolės įžadus, jos tėvai mane nusivežė į įšventinimo apeigas Melburne. Buvo įdomu stebėti, kaip jaunos moterys lyg nuotakos žengė prie altoriaus, o vėliau pasirodė tos pačios jaunos merginos su baltais plaukus dengiančiais nuometais, nešdamos savo nukirptus plaukus kaip auką Kristui, giedodamos Jam atsidavimo giesmes. Po visų ceremonijų nubėgau prie draugės, šaukdama jos vardą, nes jutau, kad prarandu geriausią savo bičiulę. Mano nuostabai, ji gana šaltai atsakė: „Aš jau nesu Margaret, bet sesuo Marija Goretti.“ Tai buvo smūgis. Supratau, kad nieko nėra amžino. Viskas kinta, nestovi vietoje ir mes kaip upė turime plaukti toliau toje kintančioje gyvenimo srovėje. Toliau tęsiau mokslą privačioje katalikų kolegijoje. Tėvai turėjo daug ko atsisakyti, kai leido mane studijuoti privilegijuotoje mokykloje. Ten mokėmės taisyklingai kalbėti anglų kalba (Oxford English) ir privačiai mokiausi žaisti tenisą. Apskritai buvau gera sportininkė. Savaitgaliais žaidžiau lietuvių krepšinio komandoje (buvau kapitonė). Mūsų džiaugsmui, komanda iškovojo pirmąją vietą Australijos lietuvių sporto šventėje. Buvau pakviesta žaisti už Viktorijos valstijos australų komandą, bet tėvai patarė per daug sportu neužsiimti, nes tai trukdytų tolimesnėms studijoms siekiant aukštojo mokslo. Baigiau tiksliuosius mokslus, įsigijau dietologijos specialybę. Didesnę savo gyvenimo dalį dirbau tą darbą ligoninėse. Ši patirtis suteikė daug žinių apie žmones, institucijų biurokratiją, kuri man buvo sunkiai pakeliama. Dvasia linkau prie menų, todėl vėliau pradėjau lankyti meno parodas, muzikos rečitalius, teatrą, skaitydavau įvairią literatūrą ir, žinoma, poeziją.

 

Tačiau jūs, nepaisydama tradicinės išeivių aplinkos, lietuviškumo nesuvokėte vien kaip tiesmuko atributikos demonstravimo.

 

Turiu prisipažinti, baigus studijas, man pasidarė per ankšta toje ribotoje lietuviškoje aplinkoje ir panorau ištrūkti. Buvau smalsi, norėjau plėsti akiratį. Gavau stipendiją – tai buvo proga išvažiuoti į Pertą Vakarų Australijoje atlikti privalomą ligoninės praktiką. Gyvendama Perte susipažinau su įdomiu latviu filosofu. Jis įtraukė į universiteto kultūrinę aplinką, vaikščiojau į filosofijos paskaitas, lankiau teatrus, meninius filmus, skaitėme poeziją, nors daugiausia anglų kalba, lankėme meno parodas ir bendravome su meno žmonėmis. Perte išgyvenau dvejus metus. Vėliau ištekėjau už Romo Pociaus, kuris tuo metu man buvo stabili atrama po įvairių išgyvenimų. Jis liko kaip svarbus ramstis mano gyvenime ir šeimoje dėl savo tvirto nuosaikaus charakterio. Mes susipažinome anksčiau – per Australijos lietuvių dienas ir sporto šventę. Sulaukėme šaunių vaikų, sūnaus Lino ir dukters Danielės. (Dabar džiaugiamės anūkais, nors dukters šeima gyvena Singapūre, kur galima pailsėti pakeliui į Lietuvą ir grįžtant atgal.) Kai tėvą ištiko insultas, tėvai persikėlė gyventi arčiau mūsų. Man po vedybų daugiau laiko teko skirti profesiniam darbui bei šeimos reikalams. Vis dėlto jei žmogus turi kūrybinį polinkį, vėliau ar anksčiau iškyla būtinybė save išreikšti. Aišku, dažnai šį procesą inspiruoja įvykiai ir žmonės.

       1972 m. manęs paprašė būti Australijos lietuvių jaunimo atstove pasaulio lietuvių kongrese, kuris vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose. Toje išvykoje sustiprėjo mano ryžtas išlaikyti lietuvybę. Tarp kitų sutikau Joną Meką, kuris supažindino su Niujorku, gausiai apdovanojo knygomis, nuvedė pas Jurgį Mačiūną, Fluxus pradininką. Jis irgi nepagailėjo savo meno kūrinių. Tuo metu aplankiau ir Kašubas. Čikagoje apsistojau pas dailininkę Zitą Sodeikienę ir jos vyrą Povilą – su jais palaikau ryšį iki šių dienų. Lankiausi pas dailininkus Viktorą Petravičių, Vytautą Virkau ir kitus, kurie taip pat dovanojo savo kūrybos darbų. O Kalifornijoje ilgiau viešėjau pas Mariją Gimbutienę, kurios asmenybė suteikė ryžtingumo tęsti lietuvių kalbos studijas. Esu plačiau rašiusi apie savo pažintį su Marija išleistoje knygoje apie ją. Kongreso metu pirmą sykį viešai paskaičiau savo poezijos. Po tų skaitymų prie manęs priėjo Henrikas Nagys, taip pat ir Algimanto Mackaus fondo leidėjas Gintautas Vėžys, kuris pasiūlė išleisti knygą. Taip 1978 m. ir išėjo pirmasis mano poezijos rinkinys. Grįžusi į namus pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbą, literatūrą, tautosaką ir istoriją. Po darbo, paruošusi vakarienę ir suguldžiusi vaikus, rašydavau iki ankstyvo ryto. O dieną reikėdavo eiti į darbą. Grįždama iš minėto kongreso, dar trumpai apsistojau Sidnėjuje, kur susipažinau su dailininkais Henriku Šalkausku ir Eva Kubbos bei broliais rašytojais Vytautu ir Jurgiu Janavičiais. Buvau skaičiusi Janavičių kūrybos ir iš pradžių maniau, kad tai vienas žmogus. Tik nesupratau, kodėl anglų kalba išleistoje Jurgio poezijos knygelėje jautėsi akivaizdus avangardas, o Vytauto lietuvių kalba parašytos knygos nenukrypo nuo klasikinės tradicijos. Įdomu būdavo su jais susitikti. Jolantai Janavičienei suorganizavau jos keramikos darbų parodą vienoje Adelaidės galerijoje. Mano paskatintas Adelaidės kuratorius, kuris buvo mūsų šeimos draugas, nupirko Jolantos darbą miesto meno galerijai. Tai buvo pirmas nupirktas jos darbas iš viešos galerijos. Su prozininku Vytautu Janavičiumi susirašinėjau daugybę metų, jis vienas tų žmonių, kuris pateikdavo vertingų pastabų mano rašiniams. V. Janavičius nuolat skatino neapsiriboti siaura lietuviška aplinka ir žiniomis, įlieti jas į tuometį pasaulinį kontekstą. Taigi lietuvybė man pasidarė įdomi tuo, kaip ji vystėsi platesniame pasaulio kontekste. Juk pirmasis lietuviškas didaktinis spausdintas žodis – katekizmas – išėjo 1547 m., o ispanai tada jau skaitė Don Kichotą ir mąstė apie šios knygos personažus filosofiškai. Vėlesnėse viešnagėse JAV susipažinau su A. Nyka-Niliūnu (vėliau trumpai susirašinėjau), Marium Katiliškiu bei Liūne Sutema, pas kuriuos mane nuvežė Henrikas Nagys. Su Henriku teko ilgiau susirašinėti. Kalifornijoje susipažinau su Bernardu Brazdžioniu, Bronium Raila, Ale Rūta, istoriku Vincu Trumpa ir kitais per įvairius pobūvius, į juos mane nusivesdavo Marija Gimbutienė.

 

       Kas jus paskatino atvykti į sovietinę Lietuvą?

 

       Sužinojau, kad sovietinėje Lietuvoje Vilniaus universitetas išeiviams rengia kursus ir labai užsidegiau pamatyti gimtinę. Mano pirmoji viešnagė buvo 1977 m., Brežnevo laikais. Turiu prisipažinti, jei trumpam būčiau atvykusi, kažin ar būčiau norėjusi čia grįžti. Pirmą savaitę patyriau didžiulę depresiją. Kraštas buvo baisiai nualintas, žmonės gatvėse pikti, niūrūs, nemandagūs. Parduotuvėse ir restoranuose tekdavo ilgokai laukti, kol teikiasi aptarnauti. Didžiulės eilės stovėdavo prie pagrindinių prekių, pvz., tualetinio popieriaus. Nors ir dabar man daug kas nepatinka: kaip atstatomas senamiestis, daug kičo, netvarkos, bet nepalyginsi su anais laikais. Stebiuosi, kodėl kai kurie žmonės ilgisi sovietinių laikų. O juk tada jie bijodavo viešai pasisakyti. Norėdami pasidalyti savo išgyvenimais, vesdavosi į parką ar kitur, kad būtų užtikrinti, jog nėra klausymo aparatų ar nepatikimų žmonių. Bet pabuvusi savaitę ir atmetusi visus tuos paviršutiniškus įspūdžius, stebėjausi, kiek lietuviai toje priklausomybėje nuo Maskvos buvo pasiekę. Mane stebino jų žinių bagažas ir noras dalytis, aptarti įvairias knygas, kurias sunkiomis sąlygomis įsigydavo. Tuo metu susipažinau su kelias poetais ir rašytojais prozininkais, aplankiau daug dailininkų dirbtuvių.

       Kai viešėjau JAV, Gintautas Vėžys mane skatino rinkti ekslibrisus. Norėjau padėti lietuvių dailininkams, kad Australijoje būtų eksponuoti kaip lietuviai, o ne kaip rusai. Sukaupiau didoką meno rinkinį. Suorganizavau sėkmingų ekslibrisų parodų, kurias aprašė australų vietinė spauda, išleidau katalogus ir net svajojau įsteigti privačią meno galeriją, bet, aišku, buvo nelengva viską realizuoti. Užtat mūsų namai Adelaidėje tarsi meno galerija. Dailininkams siųsdavau daug meno knygų, kurių tais laikais Lietuvoje stigo.

 

       Tikriausiai lankydamasi sovietinėje Lietuvoje jautėte ir nuolatinę KGB kontrolę?

 

       Taip, man pristatė „angelą sargą“, tikriau – sargę, kuri dažnai pasirodydavo kai kuriose mano viešnagėse, kur susirinkdavo didesnis žmonių būrys. Pvz., pas Vildžiūnus, kur mėgo susirinkti menininkai. Tie kursai, aišku, buvo politiškai angažuoti, bet puiki proga pabūti Lietuvoje ilgiau, o ne tris dienas, kaip tais laikais leisdavo. O apsistoti reikėjo prastuose viešbučiuose, bet mokėti – tarsi jie būtų penkių žvaigždučių. Užsienio studentams buvo draudžiama važiuoti už Vilniaus ribų. Apgyvendindavo universiteto patalpose. Vietiniai vengdavo net palydėti, nes reikalaudavo pasirašyti knygoje.

       Vėliau iš kai kurių žmonių teko girdėti, kad per tardymus KGB jų klausinėdavo apie bendravimą su manimi ir kitais. Dėstytojai mums nuolat pasakojo, kaip Lietuva buvo išvaduota iš fašistinės Vokietijos. Aišku, vežė ekskursijon į devintąjį fortą, ateistinį muziejų ir kitur. Žinojau, kad savo nuomonės geriau nereikšti, nes prieš metus iš Adelaidės atvykęs į tuos pačius kursus vyrukas buvo išprašytas. Kai grupę nuvedė į dabartinę Lukiškių (tuomet – Lenino) aikštę, jis bandė pajuokauti – paklausė vadovų, kodėl ten Smetona stovi rodydamas į Leniną. Po poros dienų jam teko išvažiuoti.

       Nepaisydama šių aplinkybių, įvertinau Lietuvos padėtį ir gerbiau atskirų žmonių pasiekimus. Vėliau ir aš patekau į nemalonę. Grįžusi aprašiau savo įspūdžius, kurie buvo publikuoti „Akiračiuose“ JAV. Gyriau Lietuvą, nes žmonės man pasirodė labai informuoti, apsiskaitę, daug pasiekę, nors sąlygos buvo nepalankios. Kai kurie veikėjai Australijoje prikišo, kad aš „paraudonavau“, bet kadangi pažymėjau, kad vis dėlto matoma, jog bet koks galutinis sprendimas priklauso nuo Maskvos, manęs, kai pateikiau kitą prašymą, neleido pakartotinai lankyti kursų. Tik po dešimties metų, 1987-aisiais, vėl į juos patekau, kai padėtis pagerėjo ir greitai gimė Sąjūdis.

 

       Jūs daug keliavote po pasaulį dar tais laikais, kai nebuvo tokio masinio turizmo. Papasakokite apie savo keliones, ko ieškojote kitose šalyse?

 

       Keliavau, stengiausi pamatyti, pažinti, suprasti. Būdama įvairiuose kraštuose norėjau suvokti tenykštę kultūrą, įsigyti senovinės, tradicinės kitų tautų muzikos ir susipažinti su jų literatūra. Atsimenu, į Egiptą atvažiavau su grupe ir pasilikau, nes norėjau nuvykti į Aleksandriją. Tuo metu mėgau Konstantino Kavafio poeziją. Norėjau užkopti ir į Sinajaus kalną, panardyti Raudonojoj jūroj, paplūduriuoti Negyvojoje jūroje. Taigi vietiniu autobusu kartu su vištomis ir žmonėmis, su kuriais nesusikalbėjau, nuvažiavau prie Sinajaus kalno. Taip keliaujant galėjai pajusti tų žmonių charakterį, jų gyvenimo būdą. Viena kilti į Sinajaus kalną nedrįsau dėl klaidžiojančių beduinų, tad prisijungiau prie vienos poros iš Vokietijos ir užkopėme kartu. Viršūnėje patyriau nuostabų potyrį, – išvydau vienuolius, giedančius grigališkus choralus besileidžiant saulei. Tai buvo vienas iš stipriausių mano dvasinių išgyvenimų. Pasijutau tarsi tirpstanti toje aplinkoje, susiliejanti su ja. Šis pojūtis priminė išėjimą iš kūno. O būdama Luksore užtikau Nagibo Mahfouzo prozą anglų kalba. Nors tuo metu jis nebuvo žinomas Vakaruose, supratau, kad tai – puikus rašytojas. 1988 m. jis pelnė Nobelio premiją. Buvo aklas, sėdėdavo vis toje pačioje Kairo kavinėje ir stebėdavo praeinantį gyvenimą, kurį aprašė savo novelėse. Jei į įvairias valstybes (esu buvusi per 40 kraštų) keliaudavau su grupe, dažnai nuo jos nutoldavau, klaidžiodavau viena ir aptikdavau visokių keistų vietų, šventyklų, griuvėsių, vienuolynų bei nuošalių namelių, kuriuose gyveno atsiskyrėliai.

       Kadaise viešėdama pas M. Gimbutienę tarp gnostikų tekstų aptikau Nag Hamadžio vietovėje atrastą poemą „Griaustinio tobulas balsas“ (išspausdinta  žurnale „Parabola“). Mane ši poema itin sukrėtė – išverčiau ją į lietuvių kalbą (publikuota „Poezijos pavasario“ 1992 m. almanache), tiesa, iš anglų kalbos, o ne iš originalo. Būdama Egipte, sumokėjau dvidešimt dolerių, kad mane nuvežtų į Nag Hamadį, tai 80 km nuo Luksoro miesto. Norėjau pajusti tą energijos lauką, kur buvo atkasti tie gnostikų tekstai. Įsivaizduokite, aš viena su arabu. Rizikavau. Kelionėse atsidurdavau pavojingose situacijose, bet, ačiū Dievui, man jos baigėsi gerai, nors galėjo visko būti. Labai mėgau persų poetą Rumį. Kai atradau jo poeziją, šis autorius buvo menkai pažįstamas Vakaruose. Mano kelionės į Turkiją tikslas (gal vienas tikslų) – nuvažiuoti į Konijos miestą, kur įsteigtas jo muziejus. Ten pirmą sykį išvydau šokančius dervišus, išgirdau „ney“ (panašu į fleitą) muzikos nuostabius garsus. Turkijoje daug kur keliavau. Nuvažiavau į Čatal Chiujuką (C‘atal Hüyük) – seniausią neolito epochos miestą (7500–4700 m. pr. m. e.), kuris buvo atkastas 1950 m. Daug ten atrastų dalykų išvydau Ankaros muziejuje. Pamačiau nuostabių freskų, namų sienų tapybos ir meno kūrinių. Ir kitose valstybėse mačiau daug įdomių dalykų, patyriau begales nuotykių.

 

       Nors gyvenate Australijoje, tačiau pastaruosius, atrodo, šešerius metus kasmet atvykstate į Vilnių, kur turite ir savo butą.

 

       Nedidelį butą Vilniuje nusipirkau, kai išėjau į pensiją, baigusi profesinį darbą, nors vyras bandė atkalbėti, primindamas sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidursiu. Ir, aišku, susiduriu. Labai džiaugiuosi turėdama savo erdvę, kuri labai patogioje vietoje, – beveik visur galiu nueiti pėsčiom.

 

       Kas krinta į akis dabartinėje Lietuvoje, kokius procesus joje matote? Ir ką pasakytumėt apie menininkus ir kūrybą?

 

       Nenoriu leistis į ilgas diskusijas. Lietuvoje yra daug įdomių poetų, menininkų ir kompozitorių. Daug kas čia patinka ir nepatinka. Prieš porą metų, kai buvau Poetiniame Druskininkų rudenyje, apstulbino poetų elgesys. Jaunieji poetai skaitė savo kūrybą. Jų klausė didelis vietinių poezijos gerbėjų būrys. Vėliau pradėjo skaityti poetai svečiai. Jų ir mano nuostabai, beveik visi jaunieji poetai išėjo, tarsi jiems būtų neįdomi kitų kūryba. Poetai atvykėliai prasitarė, kad šitokio nemandagumo jie nebuvo kitur patyrę. Keli jų lankėsi Strugos poezijos festivalyje. Minėjo, kaip ten juos nustebino jaunųjų vietinių poetų smalsumas, o čia susilaukė priešingos reakcijos. Man, kaip lietuvei, aišku, buvo skaudu ir nesuprantama, kad tautiečių mentalitetas yra toks siauras, jie domisi tik savimi.

       Man regis, Lietuvoje daug kas nori visus įsprausti į savo mąstysenos rėmus. Aš to nesuprantu. Manau, kad dogma apriboja žmones. Mane sukrėtė dabartinio popiežiaus Benedikto XVI posakis: „Už bažnyčios sienų nėra išganymo.“ Jei yra vienas Dievas, tai kelių į jį gali būti kur kas daugiau. Juk tikrai nežinome, ar jis apskritai yra, galime tik tikėti, jei tai neprieštarauja mūsų prigimčiai ir tėvų bei mokytojų įskiepytoms žinioms. Suvokiu, kad kažkas yra aukščiau už mus, bet iš tikrųjų – nežinau. Galiu tik tikėti... Neseniai perskaičiau keistą K. Wittgensteino išvadą, kad mes įpratę tuščiažodžiauti, o jei netuščiažodžiautume, dingtų paslaptis. Nepritariu tam, manau, kad paslaptis vis vien išliks ir – ačiū Dievui. Juk nuo senų senovės žmonės kuria mitus, stabus, dievybes – matyt, mumyse slypi troškimas siekti kažko aukštesnio. Tačiau kai tai pasidaro dogma – ji tik suvaržo. Tampame netolerantiški kitų mąstymui, apsiribojame savo susikurta tiesa pagal pasirinktas ar mums primestas doktrinas. Mano nuomone, tas suvaržymas yra žalingas mūsų potencialo realizacijai.

       Neišvengiamai turime laikytis tam tikrų taisyklių gyvendami visuomenėje, ypač jei priklausome kokiai organizacijai ar išpažįstame vieną tikėjimą, bet tai turėtų nevaržyti mūsų raiškos galimybių ir suvokti teisę į kitą mąstymą. Nemanau, kad yra viena tiesa. Nebent mūsų atskirai suvokta asmeninė tiesa, o tikroji Tiesa, jei tokia yra, greičiausiai sklando ar kabo virš mūsų.

       Man regis, kažkas amžina glūdi mumyse, todėl norime įsiamžinti įvairiais būdais, ypač kūryboje. Galime užduoti šimtą klausimų, bet jiems logiškų atsakymų nerasime. Kūryba yra vienintelis būdas, leidžiantis pajusti paslaptį. Mes, kaip kūrėjai, esame ir tos paslapties nešėjai. Jos pojūtį provokuoja gyvenimo nuostaba ir magija, kai mus sukrečia meno kūrinys, perskaitytas eilėraštis. Mus nušviečia tos paslapties kibirkštis ir tai įkvepia kurti toliau, arba suteikia įžvalgos, kuri padeda tęsti savo gyvenimą. Kadangi visi žinome, kad nežinome, kada mirsime ir kaip mirsime, turime ruoštis savo gyvenimo pabaigai, o dažnai elgiamės taip, lyg gyventume amžinai. Juk viskas taip laikina ir trapu. Brangiausia yra tai, kad kurdami patys bandome suvokti tos paslapties esenciją. Manau, kad viena poeto užduočių – nerti į kūrybos paslaptį ir bandyti įrodyti, kad žmogus yra šios paslapties šventykla.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)