Rašytojai daugiausia būna susiję su trimis dalykais: leidyklomis, knygynais ir bibliotekomis. Nuo šių įstaigų priklauso jų populiarumas, taip pat galimybė pragyventi. Kartais jos visos trys veikia sutartinai, sukurdamos populiaraus rašytojo įvaizdį, arba išsiunčia jį į amžinąją užmarštį. Sovietmečiu dar buvo ketvirta instancija, viską lemianti cenzūra. Beje, šiandien cenzoriaus paskirtį atlieka pinigai, apie ką šiame straipsnyje rengiuosi parašyti.
Pirmiausia užsukime į didesnį knygyną, į kurį patekus galva apsisuka nuo knygų gausos. Ir kokių jų čia nėra! Labai spalvotų, didelių ir mažų, plonų ir neišvaizdžiais viršeliais, o kur nors toliausiame kampe randi prašmatnių leidinių prispaustus savus rašytojus. Tada prisimename nykius sovietmečio knygynus. Prieš trisdešimt metų prie vienos kitos knygos būtume stovėję ilgiausiose eilėse.
O įėję į kokią nuošalesnę biblioteką išgirstame: knygų nėra. Ir tikrai. Mažesnių bibliotekų lentynos gana nykios, visai nepanašios į didžiųjų knygynų stendus. Tose bibliotekose išgirsti atsakymą: neturime pinigų. Tai kur ir kaip dingsta knygos, kurių tokį perteklių matome knygynuose, knygų mugėse? Taigi, kokių knygų tenai nėra? Kokia krizė ištiko bibliotekas? O gal ne bibliotekas, bet kažkas negero atsitiko mūsų valstybėje, jos kultūroje?
Mūsų rašytojai dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, neatsisako vykti ir į nedidelius miestelius ar gyvenvietes. Neretai po susitikimo matai, kaip bibliotekininkė, taip maloniai tave sutikusi, lyg ir gėdisi užvesti į biblioteką, pasidairyti po knygų lentynas. Ir tada supranti kodėl: ten tavo knygų beveik nėra, tik gal koks senas, jau antikvarinis, leidinukas! Dažnai pačios rengėjos naujesnę tavo knygelę atsineša iš namų arba iš ko nors skolinasi.
Čia turiu omenyje žinomesnius rašytojus, tarkime tuos, kurie jau „nagrinėjami“ mokyklose, jų kūrinių ieško toliau nuo didžiųjų centrų gyvenantys mokytojai ir mokiniai, šiaip šviesesni žmonės. Sako, kad dabar paprasčiau pamatyti „gyvą rašytoją“ nei jo knygą. Gal tie renginiai tam ir yra, kad kas nors bent pamatytų rašytoją.
Įprasta sakyti, kad šiuolaikiniai lietuvių rašytojai mažai skaitomi. O ką skaitysi tuose mažuose miesteliuose ar gyvenvietėse, kai tų rašytojų knygos tapo jau nepasiekiamos daugybei skaitytojų. Gal dėl to knygų muges užplūsta iš toli atvykusių pirkėjų būriai, stoja į eiles prie mūsų rašytojų stendų, išsineša maišus leidinių. Kaip atsirado ta atskirtis tarp pertekliaus ir skurdo?
Nors jau gerokai sumažėjo bibliotekų, bet jų vis dėlto dar yra daugiau kaip tūkstantis trys šimtai. Štai, sakykime, žinomo poeto knyga dabar išleidžiama vadinamuoju geru 1000 egz. tiražu, prozos kūrinys šiek tiek didesniu. Tai jau įprasti tiražai. Menka tikimybė, kad net žinomo rašytojo knyga pateks bent į trečdalį tų bibliotekų ir bibliotekėlių, nes tiražo dalis lieka pačioje leidykloje, pūdoma didesnių knygynų sandėliuose, susidaro sankaupos ten, kur jų paklausa yra nedidelė.
Ir tai – tuo metu, kai kalbama apie žinių visuomenę, kai lietuvių literatūra, kaip kokiais spaudos draudimo laikais, nepasiekia atkampesnių vietovių, kur į šaltas bibliotekų patalpas užėję lankytojai (jau ne skaitytojai!) maigo kompiuterius ar stumdo šachmatų figūras, šalimais vaikučiai ant grindų stumdo žaisliukus. Taip provincijoje auga „žinių visuomenė“. Uždarinėjant mokyklas, kultūros įstaigas, vieninteliu kultūros židiniu daug kur lieka tik biblioteka, kurioje knygas, matyt, turėtų pakeisti kompiuteriai.
Įsigalėjus komercijai ir knygai tapus preke, „projektu“, „produktu“, jos sklaida tapo labai neapibrėžta, sunkiai numatoma, dažniausiai atsitiktinė, priklauso nuo žmonių, kurie beveik niekuo nesusiję su literatūra, jos vertybiniais kriterijais. Esu girdėjęs tokį pasakymą: štai jūs rašot tas savo knygas, nuolat verkšlenat pinigų, o jūsų rašinėjimai ir jūs patys esate nuostolingi valstybei, nesukuriat „paklausaus produkto“!
Dar vis prisimenama, ką sakė buvęs kultūros ministras: jei taip reikia, tai skaitykite senas knygas. Gal pats nesuprato, kokią tiesą pasakė. Taip, tenka skaityti senas knygas, ypač klasiką, kurią užtikti šiuolaikinių knygų lentynose beveik nėra galimybių.
Reikia pripažinti, jog lietuviška knyga, išmesta į prekių rinką, akivaizdžiai pralaimi prestižinių „produktų“ sąraše, netenka nacionalinės vertybės statuso. Čia jau kalbu ir apie klasiką, kuri net literatūrinėje aplinkoje pradėta nuvertinti kaip paklausą prarandantis praeities reliktas. Taip atsitiko mūsų šalyje viskam taikant pelno, finansinės naudos matą, paneigiant visus kitus valstybės prestižo ir gyvavimo veiksnius, kurie kartais būna svarbesni už pinigus, mokesčius. Štai kokią buhalterinę valstybės sampratą neseniai pateikė finansų ministrė: „Valstybės gali būti tiek, kiek mokesčių mokėtojai yra pasirengę mokėti mokesčių“. Gal ir taip, bet reikėtų keisti santvarką. O gal ji jau keičiama?
Grįžtu atgal. Kad šiame komunikacijų amžiuje lietuvių autorių knyga pasiektų skaitytoją, turi įveikti gana painius kelius. Turbūt ne vienas rašantis knygas esame pastebėję, kaip leidėjai bijo „užkelti“ tiražą, ir ne vien dėl to, kad teks mokėti didesnį honorarą. Išleista knyga patenka į kelis stambiųjų platintojų pragaro ratus, kurie savo nuožiūra be jokių aiškių kriterijų paskirsto knygas knygynams, o knygynuose jos per sutartą laiką turi būti nupirktos. Nenupirkta knyga pagal tam tikrą sutartą laiką privalo būti grąžinama leidėjui su priedu – mokesčiu, nes pagulėjo knygyno lentynoje ar net sandėlyje ir padarė „prekinių nuostolių“. Taip Lietuvoje pradėta prekiauti neparduotomis knygomis.
Tas „sandėlio mokestis“ sulaiko ne vieną leidėją, nors knygos paklausa nėra vienadienė, priklauso nuo daugybės veiksnių, o ne vien nuo įkainių ir pan. Maždaug kaip ir maisto produktams knygai nustatomas pardavimo terminas, kuriam pasibaigus ji paprasčiausiai išnyksta, turi pasibaigti jos viešas gyvenimas, prilygintas mėsainių vartojimo terminui.
Prieš dešimtmetį, kai dar buvo siekiama palaikyti bibliotekas, plėsti jų fondus vertingais leidiniais, planuota skirti maždaug po 3 litus vienam gyventojui. O dabar tam skiriama tik apie septyniasdešimt centų, per kelerius metus tiek tų centų liko beveik iš vieno lito.
Pridėjus tik keliasdešimt centų, tuoj padidėtų paklausių knygų tiražai ir bibliotekininkėms nereikėtų gėdytis rašytojų, ypač sutvarkius leidinių pirkimą ir paskirstymą, šitaip leidiniai pasiektų tolimesnius pašalius. Gal tikrai vieną kitą knygelę tenai kada nors paims į rankas būsimasis rašytojas. Kartais pakanka net vieno skaitytojo, kad knyga taptų prasminga lietuvių kultūrai, istorijai, jeigu ją ten perskaitys būsimasis Granauskas, Aputis ar Juškaitis. Čia nekalbu apie tai, kaip yra smaugiami ir kitais metais bus dar labiau smaugiami leidėjai ir leidyba.
Net ir knygų gausa knygynuose yra apgaulinga. Apskaičiuota, jog bendras knygų tiražas pastaraisiais metais krito maždaug penkis kartus. Nors, tiesą sakant, smarkiai pagausėjo knygų, išleidžiamų šimto ar šiek tiek didesniu tiražu. Be galo daug knygų ir knygelių menkais tiražais išleidžiama įvairiose nedidelėse miestų ir rajonų leidyklose už savo ar rėmėjų pinigus. Tačiau jų sklaida labai ribota, plinta tik savose bendruomenėse ar net artimųjų rate, o ir jų vertė dažniausiai „asmeninė“.
Nieko bloga apie tai nesakau, nes tai reiškia, kad knyga žmonėms dar tebėra prestižinis „produktas“. Jeigu iš paskutiniųjų, neretai už paskutines santaupas ten leidžiama knyga, ji tikrai, bent individualiai, nėra nuvertėjusi ar nuvertinta, ji dar yra savigarbos, saviraiškos dalykas, savotiška atsvara niveliuojančiai popkultūrai.
Tarp tų dovanojamų knygelių yra gražių dalykų: tai prisiminimai, savo krašto, šeimos istorijos, vienas kitas literatūrinis tekstas, kurio vertė ateityje galbūt tik didės. Iš ten ateinama ir į literatūrą. Pagaliau leidybos imasi visuomenė, galbūt jausdama mūsų šalyje susidarančias kultūrines tuštumas, kurios dabar užpildomos visokiomis banalybėmis.
O štai auga karta, kuri bus beveik nemačiusi mūsų lietuviškos klasikos, klasikų vardai jau dabar daug kam reiškia tik gatvių pavadinimus. Gana fragmentiška pažintis su klasikų veikalais paprastai baigiasi mokykloje, nuošalesnėje bibliotekoje beveik nieko naujai išleista nerasi. Prekeiviai tuoj paaiškins, jog ši literatūra neturi komercinės paklausos. O skaitymo paklausa?
Paradoksalu, kad sovietmečiu šios literatūros buvo leidžiama gana daug, žinoma, darant griežtą atranką, įžanginiuose straipsniuose „idėjiškai apiforminant“ skelbiamus kūrinius. Tačiau vis dėlto buvo galima susipažinti su klasika, nekreipiant dėmesio į tas visas deformacijas ir užkeikimus. Tie leidiniai praverčia ir dabar, jeigu jie kokiu nors būdu bibliotekose yra išlikę su visais tais idėjiniais perkūnsargiais. Jau dvidešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje vis labiau tolstama nuo klasikinio literatūros palikimo, neskiriant jai specialaus dėmesio ir pasmerkiant ją konkuruoti vadinamojoje rinkoje su visokiu vienadieniu skaitalu.
O klasika savo skaitytojų būrius surenka per dešimtmečius ar šimtmečius. Ji turi būti nuolat m a t o m a bibliotekoje, knygyne, namuose, kaip yra matomi bažnyčių bokštai, senųjų meistrų darbai, antikvarinės vertybės. Knyga yra tokia pati vertybė ir ji valstybės turi būti saugoma kaip tautos atmintis, o ne kaip vienadienis vartojamas „produktas“. Klasikos naudojimo terminas niekada nesibaigia.
Atsirado dar vienas kliuvinys. Kaip jau šio rašinio pradžioje užsiminiau, pradėta bausti už meninę kūrybą! Ne, ne areštais ir kalėjimu, o pinigais. Čia turiu mintyse vyresnius pensinio amžiaus rašytojus, ir ne vien rašytojus, kurie, pradėjus manipuliuoti visokiais mokesčiais, išvaromi iš kultūrinio gyvenimo. Kokioje šalyje girdėjot, kad pagyvenęs rašytojas ar atlikėjas prašytų, kad jam nemokėtų honoraro? Mintyse jis tuoj paskaičiuoja, kaip jo teisėtas uždarbis bus konfiskuotas iš pensijos, o gal dar liks kažkam skolingas. Juk visko gali būti, kai įsipainiojama į tuos įstatymų, nuostatų, procentų voratinklius, kuriuose painiojasi net patys jų mezgėjai.
Kas Lietuvoje daugiausia rašo knygas? Tai tie pagyvenę literatai. Vartydami Rašytojų sąjungos narių žinyną matome, kad didesnė kūrėjų dalis yra pensininkai. Ir ne šiaip kokie, o kuriantys. Apskritai kūryboje neišeinama į pensiją beveik iki paskutinės savo gyvenimo valandos. Ne vienas rašytojas, tik išsilaisvinęs nuo visokių tarnybų, gali daugiau laiko skirti kūrybai, užbaigti tai, kas per visą gyvenimą buvo atidedama. Juk ir tokiame amžiuje parašomi šedevrai, kurie įvertinami net Nobelio premijomis. O Lietuvoje į juos pradėta žiūrėti jau kaip į socialiai neįgalius, kaip į naštą mokesčių mokėtojams, nesvarbu, kad jie iš savo uždarbių taip pat moka „Sodrai“ kaip ir visi dirbantys ir uždirbantys, sukuria darbo vietas redaktoriams, stilistams, iliustratoriams.
Sovietmečiu, išskyrus valdžios pamalonintus kūrėjus, didesnė jų dalis net negalėjo gauti padoresnio darbo, tad ir savo didesnės pensijos, skiriamos dabar, tuomet neužsidirbo. Tai ir šiandien baudžiami už neprisitaikymą sovietmečiu? Beveik nė vienas jų nei tada, nei dabar neužsikalė turtų, nepasistatė prašmatnių vilų, neturi už ką trankytis po egiptus, tailandus, turkijas, neturi iš ko nusipirkti bilieto į operą, filharmonijos koncertą, pamatyti pasaulinio garso atlikėją, įsigyti knygą, kuri būtina kūrybos žmogui.
Net ir žinomesnį rašytoją vargu ar šiandien galėtume priskirti vadinamajai viduriniajai klasei, kaip yra kitose šalyse ar buvo tarpukario Lietuvoje. Didinama ne vien socialinė, bet jau ir intelektinė atskirtis, iš viešojo gyvenimo per mokesčius, atskaitymus šalinant ištisą meno ir mokslo žmonių sluoksnį, pajėgų reprezentuoti lietuvių kultūrą ir meną ne vien Lietuvoje. Sunku suprasti tą finansinį persekiojimą, nes tais daugiaaukščiais mokesčiais įnirtingai slopinamos intelektinės tautos išgalės. Ir ne vien. Kur Lietuvoje dėtis jauniems gabiems solistams, muzikantams?
Jau matome, kaip beveik nėra humanitarų ne tiktai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, bet jau ir žemiausiuose jos lygmenyse. Mus valdyti ateina inspektoriai ir buhalteriai, neturintys intelektinio žavesio, asmenybės lankstumo. Tikriausiai jie ne visada supranta, ką daro ir dėl ko turi būti atsakingi visuomenei, kultūrai, mokslui. Dėl to valdantysis ir atstovaujantysis elitas darosi vis labiau ir labiau nykus.
Nesuprantama, kodėl žymiausi valstybės pareigūnai galvoja ne apie tai, kaip skatinti kūrybą, pagaliau net ir verslą, bet kaip dar ką nors nugvelbti iš uždarbių, pensijų, honorarų, ypač iš tų, kurie neturi savo užtarėjų valdžioje. Ar tai nėra valdančiojo elito kūrybingumo, gal net intelekto nuosmukis, kai pradedama užsiimti piliečių socialinių resursų konfiskavimu. Vienaip ar kitaip šiandien įvardijama didėjanti socialinė atskirtis, o ne kultūrinė ar intelektinė, kurios pražūtinga veikmė pasireikš po kelerių metų ar dešimtmečių. Ši konfliktinė situacija maskuojama vis labiau primityvėjančia masine kultūra.
Vis galvojama, ką dar apiplėšti, susiaurinti, uždaryti, kaip apmokestinti tuos menininkus, kurie kitose šalyse daro tą mūsų valstybės „imidžą“. Pritrūkus fantazijos, reikėtų prisiminti Romos imperatorių Vespasianą, kuris apmokestino savo piliečių užpakalius. O kodėl – ne? Juk pensininkai, ištisas dienas sėdėdami be darbo ir pinigų, gadina „ekologiją“, virš didesnių miestų ir karvių fermų viršutiniuose atmosferos sluoksniuose atsiranda ozono skylių…
Mūsų rašytojui reikia nedaug: pragyventi, kad galėtų kurti, leisti knygas. Bet štai valstybė net ir to negali užtikrinti. Rašytojai neis daužyti Seimo langų, aikštėse grasinti valdžiai, bet atsitiks blogesnis dalykas ateityje, kai neteksime savo būsimo kūrybinio bei intelektinio elito.
Kad būtų aiškiau, į talką pasikvieskime Kristijoną Donelaitį. Sakykime, jis vėl parašo poemą „Metai“, su ja apeina ne vieną leidyklą, kuriose jo kūriniu dėl nepaklausaus turinio beveik nesusidomi. Galbūt vien Rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Valentinas Sventickas tuo susidomi. Nors ir rizikuodamas dėl galimo finansavimo, daro sutartį su autoriumi, žadėdamas išmokėti gana šiems laikams padorų honorarą – 3 000 litų.
Štai čia viskas ir prasideda. Tarkime, kad Kristijonas gauna šiuolaikiniam žinomam rašytojui gana gerą 1 200 litų pensiją, o priedo už ypatingus nuopelnus mūsų kultūrai ir literatūrai – dar ir valstybinę.
Tačiau klasikui nėra per daug kuo džiaugtis. Krizė nuo tos pensijos bus nupjovusi 112 litų, ir ji jau yra 1088 litų. Toliau pagal paslaptingas krizines būsimųjų metų lenteles iš bendro užmokesčio gali likti jau tik apie 1 500 litų. O gal ir dar mažiau. Manot, kad jau viskas? Iš visos sumos, kuri buvo „popieriuje“, nors jau atskaičiuotas procentas, bus dar išskaičiuojama iš išskaičiuotos pensijos apie 60 procentų. Taigi poetui iš pensijos lieka tik apie 400 litų. Dabar sudėję tai, kas liko iš honoraro ir pensijos, gausime 1 900 litų. Jeigu, sakykime, nieko nebūtų atskaičiuota iš pensijos, tai Kristijonas už viso savo gyvenimo klasikinį kūrinį būtų uždirbęs tik 700 litų. Ir dar ne viskas. Smarkiai nukentėjo ir jo prestižinė valstybinė pensija, gal net ankstesnę išmoką reikės grąžinti mielai mūsų valstybei! Šiaip ar taip, parado daugiau, negu uždirbo. Net mūsų motina Konstitucija tikriausiai mažai ką čia jau besupranta.
Tai ar verta tau, Kristijonai, važiuoti iš Tolminkiemio į Lietuvą, leisti pinigus kelionei, nes juk jau ir taip išleidai popieriui, rašalui, perspausdinimui. Geriau tavo rankraštis tegu lieka kur nors paslėptas, kol jis vėl bus kieno nors atrastas.
Taigi, Kristijonai, vėl patekai į Lietuvą negeru laiku. Tai lįsk atgal į žemę Tolminkiemyje su savo „Metais“ ir netrukdyk dabartiniams Lietuvos politikams rūpintis savo postais, įspūdingomis kelionėmis, dalyvavimu šou renginiuose. Kam jiems tie tavo „Metai“, nors ir įrašyti į Europos šedevrų sąrašą? Gulėk, Kristijonai, žemėje, saugok savo Tolminkiemį, kad jo nepasiimtų Rusijos popai. Kada nors vėl būsi atsikastas, kai Lietuvai pasidarys labai blogai. Ir žinok, tu mums labiausiai esi reikalingas gulintis žemėje, kad kada nors, prisimindami tavo vardą, vėl atgautume kultūrinę savigarbą. Juk tu žinai, kaip mes sugebame atsikasti dešimtmečius ar net šimtmečius žemėje palaikytus iškiliausius žmones, kokias gražias giesmes jiems giedame ir statome paminklus. Juk lietuviais esame mes gimę!
2010 m. lapkričio 20
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)