Virgilijus Veršulis. Nuotrauka iš asmeninio V. Veršulio archyvo       Virgilijus Veršulis g. 1957 m. 1979-aisiais baigė Kūno kultūros institutą. Gyvena Kaune. V. Veršulio kūryba „Metuose“ skelbiama pirmą kartą.

 

 

 

 

 

 

       Buvo nekokia diena, galima sakyti, bjauri, nieko gero. Ir oras buvo bjaurus. Purškė šaltas lietus. Pūtė žvarbus vėjas. Bjauru.

       Bjauri diena.

       Pirmadienis.

       Bjaurus mėnuo, turiu omeny, – lapkritis.

       Tiesą sakant, jau vakarėjo, tad buvo bjaurus vakaras.

       Viduje buvo tuščia. Sieloje. Kaip prišikta. Pirmadieniais – visada taip.

       Po savaitgalio gėrimo ir linksminimosi (nors jau seniai nebūna linksma, greičiau liūdna), pirmadienis būna ilgiausia savaitės diena. Darbe.

       Galų gale ji baigėsi. Bjauri pirma darbo diena. Dar laukia keturios. Kitos jau nebūna tokios bjaurios, ypač penktadienis. Penktadienio apskritai neverta priskirti prie bjaurių.

       Bet ši diena buvo bjauri. Ir viršininkas šįryt buvo bjaurus. Atkalė moralą už penktadienį paliktą netvarkingą darbo vietą ir įjungtą monitorių, visą savaitgalį tas rijo brangią elektros energiją, įstaiga patyrė nuostolių.

       Bjaurybė.

       Viršininkas.

       Ir monitorius.

       Sliūkinau gatve ir keikiau viršininką.

       Įstaigą.

       Elektros energiją.

       Lapkritį.

       Orą.

       Pirmadienį.

       Savaitgalį.

       Ką dar?

       Neturėjau pinigų talonėliui, liko tik alui, jei rasiu kur pigesnį. Todėl nutariau namus pasiekti pėsčiomis.

       Gatvės buvo bjaurios. Daugybė balų. Abu batai greitai peršlapo ir kojos juose jautėsi nemaloniai. Bjauriai.

       Sustojau po vienu stogeliu, kad prisidegčiau cigaretę. Degtukai buvo sušlapę, nes striukė permirko. Cigaretės irgi atrodė prisigėrusios drėgmės. Ypač nuo mano drėgnų pirštų.

       Netoliese tarpuvartėje pamačiau smilkstančią ugnelę. Pasukau link jos. Ten stovėjo neaiškaus amžiaus vyriškis, rankoje laikė medžiaginį krepšelį, artipilnį tuščių butelių, ir rūkė. Nuo jo bjauriai dvokė myžalais, žuvimi, alumi ir gal dar kažkuo.

       Gestu paprašiau ugnies, nenorėjau aušinti burnos, kad į pravertą snukį neprilįstų nepageidaujamų bakterijų. Jis irgi tylėdamas atkišo savo degančią nuorūką. Tikėjausi degtukų, bet... neliko nieko kita, tik pasilenkti prie smirdančių pirštų ir kartu su cigaretės dūmais įtraukti visą nepažįstamojo dosniai dalijamų aromatų puokštę.

       Ačiū, burbtelėjau ir pasukau atgal, tikėdamasis tuoj pat išvemti įsigėrusias į šnerves bakterijas.

       Kiek turi? – išgirdau.

       Ar aš?

       O kas dar čia yra?

       Aaaa... Mažai.

       Nori padaryti?

       Pasiūlymas buvo netikėtas, nežinojau, ką atsakyti – iš vienos pusės sieloje buvo bjauru ir išgerti kaip tik ketinau, bent jau alaus, iš kitos, pagalvojau, o koks skirtumas, gal metas kartą nusiristi, ir skubiai sutikau:

       Taip.

       Tai eime, butelius „damušiu“ ir galėsim sumesti „į motę“.

       Priėjom prekybos centrą. Ten jo dvokas dar labiau išryškėjo, bet jau ėmiau apsiprasti – toks šiltas ir saldus kvapelis. Ilgokai stovėjome prie informacijos skyriaus, kuriame buvo superkami buteliai, aš atrodžiau kaip neatsiejamas savo pakeleivio bendras ir priiminėjau smerkiančius ir niekinančius bekvapių arba maloniai kvepiančių piliečių žvilgsnius. Kai kuriems net norėjau už juos padėkoti, bet tik nebyliai linktelėjau kelis kartus galvą.

       Galų gale mes gavome tris litus ir paėmę krepšį įslinkome į salę.

       Duokš, paragino kvapnusis. Padaviau kelias delne sušildytas monetas.

       Draugelis pasuko prie alaus pūslių. Išsirinko didžiausią ir aplenkęs ilgas eiles vėl pasuko prie informacijos baro. Šįkart mus aptarnavo greitai. Kasininkė visą laiką žiūrėjo tik į mane, tikriausiai mano bičiulis buvo jai žinomas ir susidomėjimo nekėlė. Padėkojau už dėmesį ir išėjau paskui jį, bijodamas, kad gali dingti su mano alaus dalimi.

       Jis ėjo tvirtai, neatsigręždamas, tartum neabejotų mano apsisprendimu ir žinotų, kur eina.

       Kur gersim? – prisivijęs paklausiau.

       O tu gali pasikviesti pas save? supratau, kad į klausimus jis įpratęs atsakinėti klausimu, todėl atsakiau, ne, pas mane mama.

       Vadinasi, gersim pas mane.

       Tau dar liko penki litai, priminiau.

       Pakeliui paimsim degtinės.

       Už penkis litus? nesupratau.

       Niekada už tiek negėrei? vėl klausimas. Nefabrikinė, namų darbo, bet neatskirsi, per stogą kerta dar geriau kaip iš krautuvės.

       O užkąsti bus? – išdrįsau paklausti, nors žinojau, kad atgal gausiu vėl klausimą.

       O ko pageidausi? neapsirikau. Cepelinų, karbonadų nebus. Gal košės liko. Palauk čia, ir įsmuko į kažkokį Žaliakalnio medinuką.

       Buvo pats metas spjauti į viską ir pasišalinti, velniai nematė tų kelių litų. Prie jo jaučiausi nekaip, bjauriai, negalėjau jam prieštarauti, jis tartum kaustė mano valią ir slopino norą priešintis.

       Nagi, viens, du, trys... keturi, penki (iki dešimt ir einu), šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt.

       Aš mindžikavau tarpduryje, slėpdamasis nuo lietaus, ir klausiausi medinuko garsų. Kažkur girdėjosi televizorius, lyg ir žinių laida, vaiko, kūdikio verksmas, daugiau išskirti nieko negalėjau, buvo aišku, kad name verda gyvenimas ir manęs jis visiškai neliečia arba neketina įsileisti. Buvau svetimas ir turėjau pasišalinti, bet kažkodėl delsiau.

       Pagaliau vienos durys atsidarė ir šviesoje pasirodė mano draugelis. Nieko nesakęs prasmuko pro mane ir nupėdino per lietų. Aš nusekiau iš paskos. Dar už kelių namų priėjome dviaukštį, į kurį ir įėjo tas tipas. Girgždančiais laiptais pakilome į antrą aukštą ir jis vikriai atrakino vienas duris. Viduje buvo tamsu, pajutau, kaip jis paėmė mane už rankos ir nusivedė koridoriumi ligi kambario durų. Ten vėl trumpai pasikrapštė raktu ir pagaliau atsidūrėme kambaryje su vienu langu, pro kurį skverbėsi bent šiokia tokia vakaro šviesa.

       Oras kambaryje buvo bjaurus, kaip ir visa ši diena, todėl nė kiek nenustebau. Netrukus patalpą apšvietė žvakė, kurią jis greičiausiai nudžiovė nuo kapo, nes neseniai buvo Vėlinės ir ant palangės mačiau krūvą įvairiaspalvių Vėlinių žvakelių su indeliais. Kambaryje prie vienos sienos tebuvo čiužinys, o prie kitos – rašomasis stalas be stalčių, visas subraižytas peiliu bei apkrautas indais. Buvo ir kelios knygos be viršelių. Arčiau durų, stalo pusėje, prie sienos glaudėsi neaiškios spalvos tamsi sofa, o gal kanapa. Prie stalo ir pasieniais stovėjo kelios skirtingos kėdės, kurios, matyt, buvo skirtos svečiams.

       Įsitaisyk, pasiūlė šeimininkas. Striukę gali ant vinies pasikabinti, gal išdžius.

       Ne, aš tuoj eisiu, atsisakiau pritūpdamas ant kėdės.

       Negersi? – paklausė.

       Mhm... truputį, iš tikrųjų aš tik norėjau išgerti šiek tiek alaus, nes po vakar kažkaip bjauriai jaučiuosi, bet apie rimtesnį gėrimą, tiesą sakant, negalvojau, ryt į darbą ir panašiai. Be to, mama lauks.

       Šeimos neturi?

       Nori pasakyti, žmonos? mėginau taip pat atsakinėti klausimais.

       O ko gi daugiau? mačiau, kad jį labai sunervino mano mėginimas perimti jo bendravimo būdą.

       Neturiu. Kol kas.

       Ir kiek tęsiasi tas kol kas?

       Nežinau, jau nemėginau jo nervinti atsakinėdamas klausimais, nors knietėjo ką nors atšauti, tik stebėjau, kaip jis atidarinėja alų, paskui degtinę ir pilsto į puodelius. Šiuo metu neturiu merginos.

       Į sveikatą, išmaukė vieną puodelį ir prisidėjo prie lūpų kitą, supratau, kad degtinę užsigėrinėja alumi – normalus suktukas.

       Tada vėl pripildė tuos pačius puodelius ir pastūmė juos link manęs.

       Nieko gero iš tų bobų, dar pasakė ir stebėjo, kaip aš nuryju degtinę, po to susiverčiu į save alų (teko įveikti pasibjaurėjimą ir gerti neprisiliečiant prie puodelių lūpomis), tada atkišo pigias cigaretes: imk, šitos geriau tinka geriant.

       Kodėl taip sakai? – mėginau palaikyti pokalbį prisidegdamas šlykščią cigaretę, bet, pamatęs nustebusį žvilgsnį, patikslinau: apie moteris, sakei, kad nieko gero iš jų.

       Pirma – sakiau bobos, aišku?

       Taip, o kodėl? dariausi drąsesnis po išgerto mišinio.

       Kodėl bobos? – tradiciškai atsakė pašnekovas.

       Ne, kodėl iš jų nieko gero?

       Jis įsipylė antrą porciją to paties ir tik po to atsakė: sakei dirbi?

       Sunkiai pajėgiau susieti tokį atsakymą su klausimu, bet suvaldžiau savo nuostabą ir paklusau jo bendravimo stiliui: taip.

       Ir kiek gauni? Per mėnesį?

       Į rankas?

       Man neįdomu, kiek ant popieriaus.

       Pusantro.

       Jis nustebęs sušvilpė. Tada palengva susivertė į save mano litus.

       Tai kaip čia išeina, vadinasi, aš turiu per mėnesį kiek butelių surinkti?

       Ėėėė, kokius... apie penkis tūkstančius, ne?..

       Sakykim, už dešimt „bonkų“ gavau tris litus, už šimtą bus trisdešimt, tūkstantis – tai trys šimtai, dešimt tūkstančių – trys tūkstančiai litų, tai penki tūkstančiai – pusantro. Ale tu greitai skaičiuoji, tikrai – penki tūkstančiai. Penki tūkstančiai per mėnesį. Žinai, čia yra ką veikti! Tai per dieną kiek išeina?

       Pusantro tūkstančio dalijam iš trisdešimt, bus penkiasdešimt litų per dieną, tai... šimtas šešiasdešimt šeši septyni, arba šimtas septyniasdešimt butelių, nes koks vienas kitas dar susidaužys nešant.

       Išgerk, pastūmė link manęs gėralo porciją, kad man tokią galvą, per tris sekundes suskaičiavai.

       Apsidžiaugiau pagirtas ir nesibjaurėdamas apžiojau vieną, paskui kitą puodelį.

       Bet šitiek butelių per dieną aš vienas niekaip nesurinksiu, tęsė sugėrovas. Nebent dviese.

       Dviem, paslaugiai sumavau, tektų po aštuoniasdešimt penkis butelius, bet tada ir pelnas dalytųsi pusiau.

       Nebūtinai, aš paimčiau pinigų dalį už buto nuomą, apsaugą, kitus patarnavimus.

       Apsaugą? – nustebęs perklausiau.

       O ką tu manai, juk tavęs niekas nepažįsta, be manęs tu pražūtum.

       Bet iki šiol nepražuvau.

       Jis nusijuokė ir prisidegė cigaretę.

       Iki šiol, išpūtė kartu su dūmais. Jeigu būsi su manim, tavęs niekas nelies.

       Bet aš nebūsiu, atleisk, atėjau tik truputį prasiblaškyti. Tiesą sakant, ir pats nežinau, ko atėjau pas tave. Gal aš geriau eisiu.

       Jis atkišo savo nučiulptą cigaretę ir pasakė: še, reikia taupyti.

       Gerai, tada po paskutinę, nekreipiau dėmesio į nuorūką ir įsipyliau į puodelį degtinės. Už pažintį! ir ūmiai susiverčiau gerą porciją. Jis vis laikė atkišęs nuorūką kaip užkandą po susiverstos degtinės, todėl nieko kito neliko, kaip ją priimti. Godžiai įtraukiau į save tą bjaurastį ir pajutau, kad staiga apsinešiau. O velnias! – išsprūdo.

       Nieko, priprasi, pasakė bičiulis ir taip pat išgėrė. Sakei – už pažintį? Bet kad mes dar nesusipažinom, ir palinko į mane.

       Tikrai? dėjausi nustebęs.

       Aha.

       Persėdau ant kanapos, nes jo artumas darėsi nepakenčiamas. Mano vardas Gedas (sumelavau), bet tai neturi reikšmės, nes daugiau mes nesusitiksim.

       Tai jau tikrai, atsakė. O Kubilius, kaip manai, kiek gauna?

       Kubilius? – gerokai nustebau.

       Vietoj atsakymo jis perėmė iš manęs nuorūką, tiksliau, jos likutį, kurį vis dėlto sugebėjo užsitraukti, rodėsi, kad tik žarija žybsi jam iš dantų.

       Na, manau, bent dešimt kartų daugiau už mane. Mažiausiai.

       Tai jau tikrai, pakartojo šeimininkas, tada išspjovė ant grindų žariją ir užmynė koja. Vadinasi, ir surinkti reiktų dešimt kartų daugiau.

       Surinkti ko? jo minties šuoliai buvo man kiek netikėti, tad nutariau pasitikslinti.

       Aišku, butelių, ko daugiau.

       Butelių... Tai jau tikrai, pamėgdžiojau partnerį. Jų reiktų pririnkti per dieną tūkstantį septynis šimtus.

       Rinkėjų irgi turėtų būti dešimt kartų daugiau.

       Dvidešimt? O kodėl jie turėtų tau rinkti?

       Tai jau tikrai, nebent būtų nelegalai? Neturėtų dokumentų?

       Jaučiau, kad pokalbis mane ima dominti, todėl nusprendžiau dar kiek laiko pabūti. Mano draugas supratingai pripildė taures. Ne, ne taures, o paprastus puodelius.

       O jeigu du šimtai? Per dieną būtų septyniolika tūkstančių butelių, penki tūkstančiai litų, per mėnesį – šimtas penkiasdešimt tūkstančių. Kaip manai? ir susiverčiau į save tą bjaurastį.

       Būtų galima laikyti juos už spygliuotos vielos, entuziastingai pritarė bičiulis. Nusipirkai hektarą žemės, pastatei barakus, apsaugos tarnybą nusamdei. Tik reiktų paskolą iš banko gauti.

       Ai, čia vieni juokai, numojau ranka, kartu pamosavau sau prieš burną, kad užgesinčiau degtinės kartumą, pinigus jie lengvai atkiša. Penkiasdešimt tūkstančių tektų išlaikymui: maitinimas, saugos tarnyba, paskolos grąžinimas. Kitus galėtume kur nors investuoti.

       Kaip manai – kur?

       Ooo, čia reikia pagalvoti, aš užsivedžiau. Žinai, mums reikės palankių įstatymų, na, kad visi asmenys, neturintys dokumentų, būtų priskirti mūsų įmonės globai. Kaip mes ją pavadinsime?

       Jis išgėrė vienu mauku ir kartu su oru iškvėpė pavadinimą: geri namai.

       Geri namai? Ką gi, tai visai tinkamas pavadinimas būsimai įstaigai. Taigi teks užsiimti lobizmu, Seime turėsime prastūminėti kai kuriuos įstatymus. O dar geriau būtų ten įkišti savo žmogų, tarkim, tave. Arba mane?

       Geriau tu, eik tu, tu geriau susitvarkysi, o aš čia prižiūrėsiu.

       Na gerai, jei taip nori...

       O dar geriau būtų, jei į ministrus eitum, tada mūsų įmonei paskirtum valstybinį užsakymą – butelių surinkimą visoje Lietuvoje. Įsivaizduoji? Ir niekas kitas neturėtų teisės priduoti butelių į supirktuvę. Pagal įstatymą butelius būtų galima supirkti tik su firminiu „Gerų namų“ anstpaudu. Nėra antspaudo, vadinasi, butelis pavogtas ir asmuo turi būti suimtas.

       Pala pala, o jeigu asmuo nusipirko alaus butelį, ką – jis pats negali jo priduoti?

       Reiktų įstatymu tai uždrausti. Turi sugalvoti tokį įstatymą. Nesąmonė: pats perka ir pats priduoda, kur tai matyta? Iš ko kitiems žmonėms gyventi? Reikia gerbti kitų žmonių teisę į darbą.

       Tai gal geriau man iškart į karalius eiti, bus paprasčiau viską sutvarkyt?

       Cha cha cha, karalius Gediminas, staiga mano bendras ėmė nesustodamas žvengti. Aš tuo tarpu supilsčiau likučius ir išgėriau, dar užplėšiau jo šlykščią pigią cigaretę ir visai apsinešiau. Pagaliau jis kiek išsikvėpė ir tęsė projekto aptarimą: žinai, tu linksmas žmogus, moki prajuokinti, bet su karaliais mums nieko neišeis, pas mus nėra monarchijos, turėsi tenkintis aplinkos ministro postu, jei išdegs.

       Gerai, bet man reikia į tualetą, netvirtai atsistojau. Jis mane prilaikė, kai vos neatvirtau atgal į sofą. Paėmęs žvakę nuvedė koridoriumi iki tualeto, tada įdavė žvakę (nes ten, kaip ir visame bute, nebuvo elektros), paklausė, ar susitvarkysiu pats, atsakiau klausimu: negi ruošiesi man padėti? Jis nusijuokė ir uždarė duris. Aš stovėjau su žvake vienoje rankoje ir cigarete – kitoje ir apmaudžiai pagalvojau, kad nereikėjo atsisakyti siūlomos pagalbos, bent kelnes galėjo numauti.

       Šiaip taip pats susidorojau ir atsisėdau ant klozeto, nes tiesiai jau nepastovėjau, todėl šlapindamasis stačias galėjau aptaškyti sienas ir grindis. Sėdėjau su žvake vienoje rankoje, cigaretė burnoje, o iš manęs galinga srove veržėsi gyvasis šaltinis, jaučiausi kaip koks indėnų genties vadas, mąsliai rūkantis taikos pypkę ir kartu drėkinantis neaprėpiamas prerijų platybes. Arba pirmasis krikščionis, Kristaus pasekėjas, nuogas su žvake rankoje ieškantis tiesos kelio pasaulio tamsybėse.

       Aišku, netrukus atsijungiau. Trumpam. Kai vėl atgijau, šaltinis jau buvo išsemtas, cigaretė baigė susmilkti. Žvakės ilgis nepakito arba pakito nežymiai. Pakilau ir išėjau iš vienutės. Koridoriuje netikėtai prieš save pamačiau atdarą lifto kabiną. Žengiau į ją, o ji, man net nespėjus nuspausti kokio nors mygtuko, lėtai ėmė leistis. Kai durys pagaliau prasidarė, prieš mane atsivėrė prekybos centro salės vaizdas. Tik nebuvo prekių lentynų, nebuvo prekių nė pirkėjų. Buvo kiti žmonės. Matėsi, kad jie nieko neperka, nieko nesirenka ir neslampinėja tuščiai, kaip tai būna prekybos vietose. Čia kiekvienas turėjo kažkokį konkretų užsiėmimą ir jį vykdė. Mačiau berniuką, sunkiai stumiantį virtinę prekybos vežimėlių, išsirangiusių kaip gyvatė per visą salę. Dar du kiti berniukai rankiojo pavienius vežimėlius ir jungė vieną su kitu, formuodami naują ešeloną. Trys moterys, išsirikiavusios greta viena kitos, žengė pirmyn žingsnis po žingsnio stumdamos prieš save grindų šepečius, palikdamos drėgną plačią juostą. Salės viduryje ant paaukštinimo stovėjo policininkas su dryžuota lazdele rankoje ir reguliavo eismą: vienas žmonių srautas sustodavo, kitas pradėdavo eiti. Pučiamųjų orkestras, aprengtas ugniagesių uniforma, salės kampe grojo smagų maršą.

       Man virš galvos iš garsiakalbių pasigirdo malonus moteriškas balsas, skelbiantis, kad stikliniai buteliai iki antradienio po pietų nebus superkami dėl vietos sandėlyje stokos, o plastikiniai ir toliau priimami šventinėmis kainomis. Mačiau, kad žmonių dalis su vežimėliais apsisuko eiti kita kryptimi, dėl to sankryžoje susidarė šiokia tokia spūstis ir policininkas, šaižiai sušvilpęs, ėmė įnirtingai mostaguoti lazdele.

       Turbūt aš vienintelis stovėjau neturėdamas ką veikti, todėl netrukus pastebėjau prie manęs artėjantį apsauginį, kuris, kaip paaiškėjo, yra mano nekenčiamas viršininkas, tikriausiai naktimis einantis uždarbiauti į saugos tarnybą.

       Jūs norėjote priduoti žvakę? – paklausė viršininkas, iš to „jūs“ supratau, kad jis manęs nepažino.

       Aš iš tiesų stovėjau su degančia žvake ryškiai apšviestoje salėje, todėl aiškiai neįsikomponavau į harmoningą aplinką ir traukiau aplinkinių dėmesį. Lėtai užpūčiau ją ir ramiai pasakiau savo viršininkui:

       Taip, tikrai, ieškau, kur galėčiau ją priduoti.

       Pakilkite eskalatoriumi į antrą aukštą, ten dešinėje rasite skyrių, kuris priima degius elementus, labai mandagiai paaiškino man viršininkas. Keista, darbe jis niekada nebūdavo man toks lipšnus.

       Atsidėkodamas linktelėjau jam ir nuėjau nurodyta kryptimi.

       Iš tikro lengvai radau tą skyrių – antrame aukšte palei sieną buvo ištisinis barjeras ir virš jo protarpiais kabėjo iškabos: „Knygos“, „Asmens dokumentai“, „Viršutiniai drabužiai“, „Krepšinio kamuoliai“, „Degios medžiagos“, o po tomis iškabomis sėdėjo po tarnautoją. Prie „Degių medžiagų“ radau moteriškę. Ji buvo beveik pensinio amžiaus, aukšta ir labai stora. Mačiau, kad buvo nepatenkinta, jog priėjau prie jos, jai teko stotis ir maloniai kreiptis į mane:

       Ko pageidausite? Ji gana nepriekaištingai atliko savo funkciją, tik akys išdavė, kaip stipriai ji manęs nekenčia.

       Norėčiau priduoti šią žvakę, išsiėmiau iš užančio.

       Nieko nesakiusi ji ištraukė ją iš mano rankų ir pasidėjo ant barjero. Paėmusi liniuotę ilgai matavo, iš pradžių nuo vieno galo, po to, matyt, nepasitikėdama liniuote, pamėgino matuoti nuo kito galo. Iš jos veido supratau, kad rezultatas nepakito, o ji buvo labai nepatenkinta.

       Kiek? – išdrįsau paklausti.

       Dvylika kablelis trys, šimtas dvidešimt trys milimetrai, nepatenkinta burbtelėjo. Tada nieko daugiau nepasakiusi padėjo žvakę ant elektroninių svarstyklių. Jos iškart parodė 59 gramus. Nedrįsau klausti, ką reiškia šie duomenys, bet iš jos veido supratau, kad šis rodiklis jai labiau patiko nei ankstesnis. Mačiau, kaip ji užsirašė abu skaičius ant lapo, paskui ilgai skaičiavo pagal kažkokią man nežinomą formulę ir galų gale paskelbė tokį verdiktą:

       Jums priklauso trys stikliniai buteliai ir viena metalinė džinsų saga. Imsite?

       Bet stikliniai buteliai bus superkami tik antradienį popiet, kur man juos dėti? Gal yra kitų variantų? man labiau tiktų plastikiniai buteliai, jie superkami šventinėmis kainomis, maldaujamai išbėriau.

       Ji nieko neatsakė, tik vėl įniko skaičiuoti. Prirašiusi visą lapą, pagaliau neigiamai papurtė galvą:

       Trūksta vieno milimetro, arba pusės gramo. Tada išeitų du plastikiniai buteliai. (Tą akimirką apėmė apmaudas, kad per ilgai nepastebėjau degančios žvakės rankoje.) Galiu duoti du butelius, bet vienas bus be kamštelio.

       O, tai niekis, džiaugsmingai sušukau, nes kamštelį, buvau tikras, lengvai rasiu, jų visuomet mėtosi šiukšlių dėžėse.

       Einu atnešiu, ir didžioji moteriškė lėtai išlingavo pro duris sienoje.

       Į mane, mačiau, stebeilijosi kiti tarnautojai, prie „Krepšinio kamuolių“ atpažinau vieną iš brolių dvynių krepšininkų, tik nežinojau kurį, aš jų niekada neskirdavau.

       Gigantė (gal ji buvo dvynių motina?) grįžo su dviem plastikiniais buteliais ir nuo vieno nusuko kamštelį, kurį įmetė į kartoninę dėžutę prie metalinės džinsų sagos ir kitų smulkių niekučių.

       Padėkojau matronai ir eskalatoriumi nusileidau į pirmą aukštą. Lengvai radau tašką, kuriame buvo priimami plastikiniai buteliai, ten būriavosi didelė žmonių minia. Bet pirma nusprendžiau susirasti trūkstamą kamštelį, todėl pasukau prie artimiausios šiukšlių dėžės. Ilgai kapstęsis aptikau tik bananų ir apelsinų žieves, obuolių graužtukus ir prekių čekius, jokių kamštelių nebuvo. Kitose šiukšlių dėžėse turinys buvo toks pat. Tada stojau į eilės galą ir ėmiau laukti. Prieš mane stovėjo mažas storulis, plaukų ant galvos buvo likę tik paausiuose ir pakaušyje. Jis gan guviai sukinėjosi ir aiškiai nekantravo. Neiškentęs paklausė manęs, ar aš tikrai stovėsiu, nes jis turįs trumpam nubėgti kitur, ten irgi užsiėmęs eilę. Aš pasakiau, kad laiko turiu per akis ir kitur eilės nesu užėmęs, tad, žinoma, palauksiu, jei jis visiškai nepradings.

       Ne ne, užtikrino storulis ir jau lėkė, kai aš susigriebiau paklausti:

       Minutę, atsiprašau, kur galėčiau gauti trūkstamą kamštelį?

       Niekur, atsakė jis. Niekur nerasite, galiu jums duoti mainais į butelį su kamšteliu.

       Bet... Norėjau prieštarauti, tačiau jis mane nutraukė:

       Pagalvokite, aš tuoj grįšiu.

       Pasiūlymas buvo keistas, tačiau kiti, girdėję mūsų pokalbį, pritariamai linkčiojo galvas – pigiau kamštelio tikrai negausiu.

       Nespėjau nieko sumąstyti, kai vikrusis vertelga grįžo ir paklausė: na kaip?

       Turėjau rankoje butelį su kamšteliu ir butelį be kamštelio. Ištiesiau jam butelį su kamšteliu ir jis man – kamštelį, kuriuo užsukau butelį.

       Tau pasisekė, nusišypsojo storulis, kaip tik vienas buvo užsilikęs, jei reiktų daugiau, tai tikrai neturėčiau.

       Niekaip negalėjau suprasti savo pasisekimo fakto, todėl kvailai stebeilijau į laimikį. Storulis, matyt, norėdamas mane išjudinti, pridūrė:

       Daug už tą butelį negausi, nebent turi dar ką pasiūlyti?

       Daugiau nieko...

       Kita vertus, aš irgi nuo smulkmės pradėjau. Esu čia jau keturi mėnesiai, po to, kai netekau darbo. Birža nieko dora nepasiūlo, o čia galima prasisukti, tik reikia nesnausti, žiūrėti, ką galima nutverti, kur brangiau ką iškišti.

       Supratau, pasakiau ir demonstratyviai atsukau jam nugarą. Nusisukau į sieną, ir kaip tik tuo metu joje atsivėrė platus langas, už kurio sėdėjo graži mergina ir kreipėsi į eilę:

       Prašom, pereikite čia.

       Tokiu būdu aš atsidūriau pirmas eilėje, kiti išsirikiavo už manęs, storulis irgi puolė į šią naują eilę, bet niekas jo nenorėjo įleisti ir stūmė kuo toliau. Galiausiai jis suprato, kad šioje eilėje nieko nepeš ir pabandė grįžti į ankstesnę, bet toje eilėje jau stovėjo kiti žmonės ir niekas nesutiko priimti, tad keikdamasis nuslinko į eilės galą, prieš tai metęs piktą žvilgsnį į mane. Atsakiau jam atsainia šypsena ir pasigręžiau į gražiąją pardavėją. Ji priėmė iš manęs butelį ir paklausė:

       Tik vienas?

       Kol kas taip, bet vėliau būtinai grįšiu su keliais.

       Tikėkimės, koketiškai nusišypsojo. Galiu pasiūlyti šaligatvio plytelę, arba akytąją plytą.

       Ne, nereikia, suskubau atsisakyti, supratau, kad vaikščioti su tokiu svoriu nebus labai patogu. Ar galite pasiūlyti ką nors lengvesnio?

       Turiu žvakę, ką tik gavome.

       Mačiau, kad ji siekė nuo lentynos mano žvakigalį.

       Ne ne, sustabdžiau ją ir tuo metu pastebėjau pakabintas juodas kojines. Jaučiau, kad mano kojos nemaloniai drėgnos, tad dingtelėjo, – gerai būtų sušlapusias pasikeisti į sausas. Noriu tų kojinių.

       Reikės pasimatuoti, pasakė mergina ir atidarė duris, kviesdama užeiti.

       Aš įėjau ir atsisėdau į kėdę, kurią ji man pasiūlė. Pati priklaupė prieš mane ir ėmė traukti nuo kojų šlapias puskojines. Jos rankos buvo švelnios ir drėgnos.

 

       Tuo metu pabudau. Pamačiau, kad mėginu viena koja nusitraukti kojinę nuo kitos kojos. Jos nemaloniai dvokė. Visai nuogas gulėjau ant sofos. Buvo tamsu, bet nuo gatvės žibinto į kambarį sklido šiokia tokia šviesa. Priėjęs prie lango radau degtukus ir uždegiau porą žvakių. Glaudės buvo padėtos ant sofos vietoj pagalvės. Batai – šalia sofos, o kelnių, megztinio ir striukės – nė kvapo. Striukėje turėjau piniginę ir mobilųjį telefoną, ant rankos nešiojau laikrodį, bet dabar jo irgi nebuvo. Supratau esąs apiplėštas.

       Buto šeimininko nebuvo, bet netikėtai žvilgsnis sustojo ties rašomuoju stalu: ant jo stovėjo degtinės butelis, du alaus buteliai ir pigių cigarečių pakelis. Šalia raktai. Turbūt turėjau suprasti, kad jis nusipirko už šią kainą mano drabužius ir paliko man galimybę išeiti. Buvau įsiutęs. Griebiau alų ir atsidaręs iškart susiverčiau. Tada, prisidegęs šlykščią cigaretę, jau galėjau mąstyti. Bet mąstyti, kita vertus, nebuvo apie ką, aš neturėjau kelnių, striukės ir eiti beveik nuogas, aišku, negalėjau. Tuomet pradėjau spėlioti, kad gal jis tyčia paliko mane tokioje padėtyje, kad neišeičiau.

       Ėmiau laukti. Galva plyšo, akys merkėsi, todėl nusprendžiau pasigydyti. Įsipyliau degtinės ir užsimetęs bjaurią antklodę, gulėjusią ant čiužinio, atguliau ant sofos. Jaučiau, kaip persismelkiu nenusakoma smarve, bet vis dėlto užmigau.

       Kai prabudau, jau buvo šviesu. Į darbą, žinoma, nenuėjau. Ėmiau klausytis: bute tylu, tik už lango girdėjosi miesto gyvenimas. Lėtai atsikėliau ir nuslinkau į tualetą. Šviesa iš kambario šiek tiek apšvietė patalpą, bet dėl tikrumo vis dėlto atsisėdau.

       Paskui apžiūrėjau butą: maža virtuvytė ir dar mažesnis vonios kambarys. Bandžiau praustis, bet bėgo tik šaltas vanduo, tad savo ketinimo atsisakiau. Norėjosi valgyti, tik, deja, nieko nebuvo. Tada vėl grįžau kambarin ir įsipyliau degtinės.

       Jaučiausi bjauriai, dar blogiau negu po savaitgalio. Nežinojau, ką daryti, negalėjau net paskambinti. Nežinojau, kiek valandų. Lyg būčiau išmestas į negyvenamą salą. Rūkiau cigaretes vieną po kitos, kartais gurkšteldamas degtinės ar alaus. Taip malšinau alkį. Paskui vėl priguliau.

       Kojinės man tiko ir su jomis jaučiausi labai šiltai ir patogiai. Atsidėkodamas prisitraukiau merginą ir pabučiavau ją į lūpas. Ji nesipriešino. Už lango keli klientai prunkštelėjo, kažkas nusistebėjo: „oi jo joi“, o storulis piktai sugriežė dantimis. Išlydėdama mergina dar įdavė prezervatyvą. Aš reikšmingai pažiūrėjau į ją ir išėjau.

       Neskubėdamas nuėjau prie ugniagesių orkestro ir atsisėdau už laisvo staliuko. Sena padavėja man iškart atnešė kavą, o gaisrininkai užgrojo Lady Gagos „Blogą romansą“. Labai norėjau, kad ta jauna pardavėja (ji priminė Lady Gagą) būtų šalia ir mes kartu pašoktume. Nejučia ėmiau judinti pečius, rankas, o paskui ir atsistojau. Šokau vienas, užmerkęs akis, pasidavęs vidiniam šėlsmui ir muzikos ritmui, praradęs gėdos jausmą. Šokau begėdiškai rangydamasis ir nepadoriai judindamas klubus, energingai gestikuliuodamas, kol galiausiai atsimerkęs pamačiau prieš save šokantį savo viršininką (aš buvau be kelnių, tik su glaudėmis, gal jas numovė mergina, kai matavo kojines?). Salė nustėrusi stebėjo mus, niekas nejudėjo, vežimėliai sustingo nesibaigiančiame ešelone, žmonių srautai suakmenėjo, policininkas laikė iškėlęs statmenai į lubas reguliuotojo lazdelę, ant eskalatoriaus išvydau matroną su kažkuriuo iš savo sūnų dvynių krepšininkų (niekada jų neskyriau), pro langą išsigandusi žiūrėjo jauna pardavėja, storulis rodė į mane pirštu ir juokėsi. Tai buvo bjauru.

 

       Neapsikenčiau ir pabudau. Vis dar vienas. Tik dabar jau buvo tamsu, lapkričio dienos trumpos. Vėl įsižiebiau žvakę ir ėmiau naršyti butą. Po vonia radau senas kelnes, prie lauko durų kampe gulėjo numestas lietpaltis. Viskas buvo nenusakomo švarumo ir skleidė man nežinomus kvapus. Nepaisydamas visko, pabandžiau apsirengti, po to apsiaviau savo batus. Atrodžiau apgailėtinai. Tada supyliau į save degtinės ir alaus likučius, užplėšiau baisiąją cigaretę ir palikau namus. Nesivarginau jų net rakinti.

       Buvo dar ankstyvas vakaras, gatvėje zujo mašinos. Pasukau link savo namų. Baiminausi, kad nesusitikčiau pažįstamų, todėl stengiausi eiti pasieniais.

       Netikėtai prie tvoros išvydau du tuščius alaus butelius, jie buvo visai neseniai išgerti, juose dar laikėsi puta. Prisiminiau vakarykštį pokalbį su sugėrovu ir mudviejų verslo planą. Be to, labai norėjau valgyti. Praeiviai skubiu žingsniu mynė pro šalį ir nekreipė į mane jokio dėmesio. Pakėliau butelius ir demonstratyviai išvarvinau paskutinius lašus, tada susikišau juos į lietpalčio kišenes. Jos abi buvo kiauros, tad buteliai atsidūrė po pamušalu lietpalčio apačioje. Dabar jau visą dėmesį sutelkiau į grindinį ir vietas, kuriose galėtų būti butelių. Priėjau vieną nediduką konteinerį, vieną tų, kuriuos gyventojai pastato prie gatvės, kad pravažiuojanti mašina juos ištuštintų. Jame radau dar keturis alaus butelius ir vieną degtinės. Visus vėl sukišau į lietpaltį ir man einant jie skambino kažkokią melodiją. Dar pasirausiau po kitus konteinerius, bet sužvejojau tik vieną degtinės butelį.

       Kaip tik priėjau prekybos centrą, kuriame vakar apsipirkinėjome. Šiukšlių dėžėje prie įėjimo radau dar du alaus butelius. Sugaišau neilgiau kaip pusvalandį, o jau buvau apsirūpinęs bent duonai. Visai neblogai. Nuskambėjau ligi informacijos skyriaus ir ten ėmiau traukti iš lietpalčio laimikį. Jį priėmė ta pati kasininkė, kuri vakar mane nuodugniai apžiūrinėjo.

       Labas, pasisveikinau kaip su sena pažįstama.

       Laaabas, nutęsė ji, po to paklausė: kas atsitiko?

       Kodėl taip klausi? – pasidomėjau.

       Na, tu vakar geriau atrodei, atsakė kasininkė.

       Ak, šit kas, nusišypsojau, pažvelgęs į savo apdarą, nekreipk dėmesio, socialinis eksperimentas. Atlieku kursinį darbą, mokausi socialinių mokslų fakultete, tai tenka pasinerti į įvairias socialines sferas. būk gera, užrašyk ant lapelio mano pristatytų butelių kiekį, šios dienos datą, pasirašyk ir padėk antspaudą. Tie lapeliai bus prisegti prie darbo. Taigi ir tu būsi kažkaip prisidėjusi.

       Gerai, atsakė.

       Dabar aš atidžiau įsižiūrėjau į ją ir pamačiau, kad mergina visai nebloga, aišku, ne gražuolė, truputį stamboka, bet malonių bruožų ir, svarbiausia, buvo linkusi koketuoti.

       Ji pildė lapelį, išplėštą iš bloknoto, o aš tarškėjau toliau: dabar kasdien čia užeidinėsiu, man patinka šis rajonas, bet jei ateis kiti studentai, tu varyk juos šalin ir jiems nepasirašinėk jokių lapelių, gerai? Tik man. Skolingas neliksiu.

       Ir kaipgi tu atsilyginsi? – ji nenustojo koketuoti su manimi nė akimirkai.

       Oi, aš tave išbučiuosiu.

       Eik tu, čia tik žodžiai.

       Pamatysi, šiandien pat, galvoje man iškart vyniojosi būsimas vakaro planas: nusivesti ją į tą butą ir įtraukti kaip savanorę į socialinį eksperimentą. Kada baigi darbą? lapelyje perskaičiau jos vardą, o, tu Ernesta? Gražus vardas, malonu susipažinti, aš – Gedas.

       Baigiu dešimtą, bet...

       Kas bet?

       Aš, matai, toli gyvenu, nežinau, kaip grįšiu, jei užtruksiu.

       Nesijaudink, tu kviečiama dalyvauti eksperimente. Juk nori, ar ne?

       Ji pritariamai linktelėjo, tada variau toliau: mano tyrime labai svarbus netikėtumo faktorius, jokio išankstinio plano, viskas ekspromtu, tave irgi sumąsčiau pasikviesti tik dabar, kaip bus toliau, nežinau, taip pat nežinau baigties, o tai ir yra įdomiausia, – nieko nežinai, bet esi veiksme, supranti, tai ir yra svarbiausia – nieko nesusiplanuoti. Tu man labai padėsi ir aš, ko gero, atliksiu geriausią kursinį darbą.

       Kaip įdomu, šūktelėjo Ernesta.

       Tuos du litus pasilaikyk sau, reikės, kad paimtum degtinės, kažko užkąsti, bet labai paprasto, nieko įmantraus, tik duona ir dešra, cigarečių kokių pigesnių ir.... ir...

       Gal prezervatyvų?

       O kam? Manai, prireiks? Na, gali paimt dėl visa ko, atsainiai mestelėjau, tačiau viduje kikenau iš pasitenkinimo. Kiek dabar valandų? Matai, aš be laikrodžio, tokios eksperimento sąlygos: jokių telefonų, laikrodžių ir panašiai.

       Tuoj devynios.

       Gerai, tada aš tavęs netoliese palauksiu.

       Galiu užrašyti tau daugiau butelių, pasisiūlė Ernesta.

       Nereikia, jokių manipuliacijų, rezultatai turi būti realūs. Lauksiu tavęs lauke. Duok dabar cigarečių, kad neprailgtų laukti. Ir niekam nepasakok, tai irgi būtina sąlyga.

       Ji švytėjo. Neįtikėtinai lengvai suvysčiau tą naivuolę.

       Pirmiausia norėjau parlėkti į landynę ir kažkiek ją aptvarkyti, bet paskui toptelėjo, kad neverta plėšytis, juk ji sutiko dalyvauti socialiniame eksperimente, tai sąlygos turi būti pačios tikroviškiausios, o toje landynėje tikrovė skverbėsi iš kiekvieno plyšio. Be to, buvau alkanas ir visokie lakstymai man galėjo baigtis tragiškai, bent aš taip maniau, todėl paėjau toliau nuo apšviestų vitrinų ir ėmiau stebėti praeivius.

       Paslapčia tikėjausi išvysti savo bendrą. Keista, kad nepaklausiau, kuo jis vardu. Gal ir būtų nepasakęs tikro, kaip ir aš nepasakiau, bet galėčiau nors bent kaip jį mintyse vadinti.

       Rūkiau ir nekantravau, mėgavausi būsima pergale ir ištikusi nesėkmė jau nebeatrodė tokia baisi, viso labo likimo pokštas. Juk turi būti gyvenime visokių intrigų. Kaipgi be jų?

       Ji išėjo net anksčiau, parduotuvė dar neužsidarė, išėjo ir ėmė dairytis manęs. Iš paskos išlėkė apsauginis ir, nutvėręs Ernestą už rankos, kažką jai kalbėjo. Ji ištrūko ir nuėjo šalin. Apsauginis piktas grįžo į parduotuvę. Aš išlindau iš patamsių ir jai mostelėjau. Ji pamatė ir patenkinta pribėgo prie manęs.

       Kur eisim?

       Aišku kur, į landynę, labai rimtai atsiliepiau.

       Geras, šūktelėjo ji, o ten bus...

       Ne, nebus, pertraukiau ją, ten nieko tokio nebus, juk ten – landynė. Teks priprasti.

       Aš tiesiog norėjau sužinoti, nes į autobusą, ko gero, nespėsiu...

       Nespėsi, turėsi likti.

       Tai gerai, aš ne prieš, bet ar ten...

       Sąlygos bus baisios, juk aš tau pasakiau, kur eisim. Galvoji, man patinka štai taip atrodyti ir taip gyventi, betgi tai – eksperimentas.

       Gerai gerai, sutiko Ernesta ir įsikibo man į parankę, tiksliau, į mano, tai yra neaišku kieno purviną ir smirdantį lietpaltį. Man buvo malonu jausti šalia savęs šią švarią, kvepiančią merginą.

       Ko norėjo iš tavęs apsauginis?

       Norėjo parvežti mane namo.

       Kodėl jis toks geras? Ar jis visada tave parveža?

       Ne visada. Mūsų pamainos ne visada sutampa. O ir kai sutampa, tai dar nereiškia, kad visada parveža, nors jam pakeliui. Jis gyvena su šeima soduose, prie mano kaimo.

       Tu – iš kaimo?

       Taip, dabar prekybos centruose dirba tik kaimiečiai arba visiški nevykėliai. Miestiečiai mieliau vergauja Anglijoje, nei čia saviems nugarą lenkia. O kaimietis – tai prie žemės, gyvulių pririštas, ne kiekvienas ir gali lėkti užsienin, aš, pavyzdžiui, dar tėvą prižiūriu, nes po insulto dirbti nelabai gali. Sesuo ir brolis – jau seniai pas airius.

       Labai gerai, kad tu kaimietė, mano darbui tai pridės daug papildomų pliusų. Tik kodėl apsauginis ne visada tave paveža? Kodėl užsigeidė šiandien?

       Manai, jis dykai mane veža? Nieko panašaus.

       O kiek ima?

       Jis vairuoja, o aš jam turiu nučiulpti.

       Tikrai? aš vos nepargriuvau, taip paprastai ji tai pasakė. Betgi tai pavojinga, nesaugu, tu taip negalvoji?

       Nesaugu? Manai, galiu užsikrėsti?

       Ne, „užsikaifavęs“ jis gali į ką nors atsitrenkti.

       Dažniausiai jis sustoja prie mano namų. Nebent greičiau baigia, tada sustoja kelkraštyje.

       Klausyk, gal man reikėjo ir jį pasikviesti į eksperimentą. Aš fiksuočiau laiką, per kurį jis su tavim baigia.

       Tu gi neturi laikrodžio.

       Tikrai. Bet vis tiek gaila, kad nepaėmėm ir apsauginio, aš jau gailėjausi, kad susidėjau su ja, bet tuo metu mes priėjome medinuką ir trauktis buvo vėlu. Tikėjausi, kad bus grįžęs šeimininkas ir man pasiseks kaip nors jos atsikratyti.

       Įėjęs uždegiau žvakes. Butas buvo lygiai toks, kokį palikau.

       Taigi čia aš ir dirbu savo mokslinį darbą, pristačiau jai landynę.

       Čia ne taip jau blogai, tikėjausi baisesnių vaizdų, ji neatrodė sutrikusi ar išsigandusi, priešingai: nusiėmė striukę ir ėmė dėlioti ant stalo vaišes, traukdama jas iš prekybos centro firminio krepšelio – degtinė, alus, duona, dešra ir prezervatyvai.

       Baisesnių vaizdų? Bandžiau regzti pokalbį, ar gali būti kas baisesnio? Pažiūrėk, kaip čia nešvaru.

       Ji papūtė į puodelius ir ėmė juos valyti antklode.

       Ką tu darai? – pasibaisėjau, juk tas skuduras dar nešvaresnis negu puodeliai. Aš po juo miegojau.

       Vadinasi, galėsi iš jo ir gerti. Pats sakei, kad čia eksperimentas ir viskas turi būti tikroviška.

       Na taip, sakiau, bet higiena... Nors velniop higieną, tu juk nesergi?

       Kuo? Dėl to, kad su apsauginiu? Jis gi vedęs, nemanau, kad būtų užsikrėtęs. Be to, turiu dažnai tikrintis, na žinai, sanitarinė knygelė ir taip toliau. Nebijok.

       Tada jau buvo pripilti puodeliai (degtinė, alus) ir ji ištiesė juos man pirmam.

       Už eksperimentą, tarstelėjau ir skubiai susipyliau viską į save, griebiau duoną ir dešrą, o ji įsipylė pati ir taip pat išgėrė už eksperimentą. Pasisotinęs persėdau ant sofos, o ji, užpūtusi žvakes ir priklaupusi prieš mane, ėmė traukti nuo manęs kelnes. Aš rūkiau ir žiūrėjau, ką ji daro.

       Galų gale buvo visai neblogai, jaučiau, kad užsivedu. Trumpam pertraukiau ją, dar kartą įsipyliau gėrimų, o po to jau ėmiau nurenginėti ir ją. Sugriuvome ant siaurutės sofos ir ten sustūmiau jai savo pažiūras į lytinį gyvenimą. Tik pabaigęs suvokiau, kad pamiršau prezervatyvą, tikiuosi, kad gal ji tikrai neužsikrėtusi, o dėl įmanomo pastojimo nesukau galvos, maniau, kad pasekmes bus galima nurašyti apsauginiui, net jeigu jie santykiavo tik orališkai.

       Kaip tik tuo metu ir užuodžiau, kad ji toli gražu nėra visa kvepianti, kaip man pasirodė prie parduotuvės, taip, plaukai kvepėjo, matyt, ji ką tik juos buvo pasipurškusi parduotuvės kvepalų skyriuje, bet kūnas, ko gero, kelias dienas nematęs muilo, sumečiau, kad jie ten kaime kasdien nesimaudo, juk nekuria dažnai pirties. Ir nuoga ji atrodė kur kas riebesnė negu su drabužiais. Žodžiu, pasimylėjęs jutau nusivylimą, o ne pasitenkinimą, bet stengiausi to neparodyti ir pakviečiau ją toliau linksmintis. Mes gėrėme pusnuogiai, rūkėme be paliovos ir kalbėjomės, tiesa, daugiau kalbėjo ji, pasakojo apie savo parduotuvę, pirkėjus, pardavėjas, vedėją, apsauginį ir panašiai, aš tik klausinėjau.

       Paskui ji vėl įniko į mano pilvą ir dabar jau kalbėti turėjau aš. Ėmiau skiesti, kad tas tipas, kurį ji vakar matė, yra mano kursinio darbo vadovas ir jis gali bet kada ateiti, ar ji pasiruošusi ir su juo atlikinėti laboratorinius darbus, jei jis irgi užsinorės. Trumpam nutraukusi savo užsiėmimą, ji pakėlė į mane akis ir paprašė: nereikia, gerai.

       Aš kilniaširdiškai sutikau.

       Be to, pasakė ji, aš jį kasdien matau su buteliais, koks jis vadovas. Nebent tik padeda tau.

       Na taip, iš tikrųjų tik padeda. Norėjau pasakyti, kad jis man aprodo socialinį dugną ir visas nematomas to dugno kertes.

       Kaip gražiai tu kalbi, galėčiau visą laiką tavęs klausytis, ir vėl pradingo mano papilvėje. Aš nesėkmingai užsirūkiau ir užsikosėjau, todėl turėjau dar kartą išgerti, kad nuplaučiau bjaurastį.  

       Staiga pastebėjau, kad salė po truputį sujudo, tai vienur, tai kitur žmonės ima nusirenginėti. Galiausiai nusirengė visi – visi liko be kelnių, net ir storulis, kuris visai neseniai juokėsi iš manęs. Keisčiausia, kad vietoj trumpikių jis dėvėjo „stringus“ ir riebūs pusrutuliai baltumu priminė šviečiančius burbulus, dieninės šviesos lempas. Orkestras vėl užgrojo smagią melodiją ir visa salė suvilnijo šokio ritmu.

       Pro šokančius aš broviausi link lango, kuriame sėdėjo manoji Lady Gaga, bet tai vieni, tai kiti stvarstė mane už rankų, suko aplink ašį, todėl kaskart pamesdavau kryptį ir svirduliuodamas iš naujo ieškodavau savo tikslo, skambėjo juokas, galvoje tvinksėjo širdies dūžiai ir galiausiai neišlaikęs pusiausvyros kritau ant grindų. Dūžiai aidėjo dar garsiau.

 

       Atsimerkęs supratau, kad beldžiasi į lauko duris.

       Kas tai? – paklausė Ernesta.

       Darbo vadovas, atsakiau ir nustūmęs ją nuo savęs nusvirduliavau prie durų. Koridoriuje susivokiau, kad esu nuogas, todėl tik šūktelėjau: kas?

       Kas kas, bibys tau atsikas, daryk greičiau, taip, tai buvo mano vakarykštis bičiulis.

       Palauk, aš nuogas, einu apsirengsiu.

       Ar aš tavęs nuogo nemačiau? Daryk greičiau.

       Turėjau sutikti, kad greičiausiai nuogą jis mane jau matė, todėl įleidau. Buvo visai girtas, vos pastovėjo ant kojų, bet rankoje dar laikė pusiau nugertą degtinės butelį. Daugiau nieko neturėjo, todėl nesusilaikiau nepaklausęs:

       Kur mano daiktai? Kur striukė, džinsai, telefonas, laikrodis, piniginė, svarsčiau, ar viską išvardijau, o jis tuo tarpu įgriuvo į kambarį ir kone užvirto ant Ernestos, bet spėjau jį sulaikyti ir nukreipti čiužinio link, prieš tai ištraukęs iš jo rankų degtinę.

       Žmoną atsivedei? – dar paklausė krisdamas ir tuoj pat nulūžo.

       Aš nevedęs, priminiau jam, bet ši pastaba jau nepasiekė jo sąmonės.

       Ernesta pakilo iš guolio ir nepatraukliai nusiūbavo prie stalo ir ten supilstė atneštą degtinę į puodelius. Aš sėdėjau ant sofos ir grožėjausi ja. Mes išgėrėme ir vėl pasidulkinome. Mintyse regėjau Lady Gagą. Buvo gera. Kai atsimerkiau, buvo šlykštu, todėl vėl užmerkiau akis.

       Mergina sėdėjo ant grindų šalia manęs, padėjusi sau ant kelių mano galvą. Nė nejutau, kaip kojas ir pilvą mina pusnuogiai šokėjai. Greta mūsų vėl išvydau stringuotąjį storulį, kuris, kraipydamas pusrutulius, mėgino atkreipti į save Lady Gagos dėmesį, bet ji buvo visa paskendusi manyje. Parodžiau stringams ilgąjį pirštą ir jie, paskutinį kartą stryktelėję ant mano blauzdų, dingo. Dingo ir kiti žmonės, mačiau, kaip mano viršininkas išlydi paskutinius lankytojus ir pats išnyksta už stiklinių durų, paskui mes likome dviese.

       Ji glostė mano plaukus, buvo mirtinai tylu ir aš užmigau. Kai vėl pramerkiau akis, išvydau virš savęs motinos veidą. Niekas nepasikeitė, – nei Lady Gagos ar mano kūno poza, pasikeitė tik merginos veidas, ji užsidėjo mamos kaukę. Veidas buvo susenęs ir labai raukšlėtas. Turbūt aš miegojau dvidešimt metų.

       Pagaliau prabudai, tiek metų praėjo, apsidžiaugė mama.

 

       Aš turiu eiti į darbą, išgirdau Ernestą, bet apsimečiau, kad toliau miegu. Girdėjau, kaip ji rengiasi, šlykščiai šnirpščioja, matyt, persišaldė, rūpindamasi, kad man nebūtų šalta, galų gale pasilenkė prie manęs ir pabučiavo į skruostą. Tada neiškenčiau ir paklausiau:

       Vakare ateisi?

       Gal tu užeik dieną, susitarsim, ir išėjo. Girdėjau, kaip trinktelėjo durys, kaip nukaukšėjo klumpėmis per laiptus.

       Skaudėjo galvą, burnoj buvo sausa, bet stengiausi būti užsimerkęs, tikėdamasis vėl užmigti.

       Nemiegi? – užkalbino sėbras.

       Eik šikt, atsakiau. Jis nusijuokė, tad smogiau jam tiesų klausimą: kodėl mane apvogei?

       Nepyk, norėjau išgerti.

       Bet juk mes gėrėm?

       Man buvo maža, tu smigai, o man norėjosi daugiau, atleisk, grąžinsiu.

       Kaip tu man grąžinsi? Iš kur? Jau pajėgiau atsimerkti.

       Degtine grąžinsiu. Juk nori išgerti?

       Ir pavalgyti.

       Tuoj sutvarkysiu, ein moment, bus, mačiau, kad jis kyla iš guolio ir linguoja link durų.

       Paduok vandens, paprašiau.

       Jis atnešė.

       Bet daug negerk, nes tuoj prasidės pagirios, ir taip pat išėjo.

       Grįžo po valandos.

       Pardaviau tavo pasą. Dabar esi tikras nelegalas. Gali ir toliau vadintis Gediminu. Gražus vardas, man jis labiau patinka, nei tavo tikrasis.

       Daug už jį gavai? – pasidomėjau. Jis tuo metu ruošė užkandą ir pilstė į puodelius pilstuką. Galvą skaudėjo mažiau, bet atsisakyti gerti neturėjau noro, tad abejingai susiverčiau degtinę ir užsirūkiau.

       Ne, kas čia už jį daug duos, yra „taksa“, aš pats savo už tiek pat pardaviau prieš kurį laiką.

       Tai tu irgi nelegalas?

       O velniam jis reikalingas, tas pasas? Niekur išvykti aš neketinu, tai tegul pasitarnauja kitiems žmonėms, kuriems reikia, ar ne? Aš taip galvoju, o jeigu kas perka ir duoda už jį pinigus, tai tuo geriau mums.

       Logiška, atsakiau.

       Vakare gal iš tos tavo panelės dokumentėlius rekvizuosim, jei ateis, ką, kaip manai? Visus dokumentus, žinok, superka.

       Gerai, aš nieko prieš, bet parūpink man geresnes kelnes, nes šitos smunka, ir megztinį. Gerai?

       Okei, pasakei ir bus, ne karo metas. Man „bičiukai” skolingi, paskui nueisiu parnešiu tau kažko gražaus. O gal tu eisi kartu? Butelių parinksim.

       Aš ne, šiandien dar nenoriu, galva plyšta, kitą kartą. Be to, juk geriam už mano, tai ko man plėšytis?

       Nu jo, tu teisus. Tai aš truputį vėliau nueisiu.

       Nueik, aš pagalvosiu apie „Gerus namus“.

       Jo, geri namai, sakysi ne?

       Aš apie įmonę kalbu, priminiau jam.

       Ak, štai kas. Na, tai sveikas įstojęs į ją.

       Su tavo padėjimu, vėl priminiau jo indėlį. Beje, nieko nežinau apie tave, papasakok.

       Kad čia nėra ko pasakoti, nusijuokė, visi panašiai baigiam.

       Bent vardą turi?

       O kaipgi, tik nepatikrinsi, nes dokumentų neturiu, kaip ir tu, gali mane vadinti Kęstučiu. Gediminas ir Kęstutis, gal pervadinkim įmonę?

       Kęstutis buvo Gedimino sūnus. Gal tu per senas man į sūnus, a? savijauta pastebimai gerėjo ir norėjosi leistis į gilesnes diskusijas.

       Tu kietas, gerą galvą turi, tau tikrai reikia į ministrus. Būk sveikas.

       Tai kaip, sakei, čia atsidūrei? nenorėjau atleisti spaudimo, nes jaučiau, kad šiandien jis gerai nusiteikęs, be to, kadangi apiplėšė mane, tai turėjo kažkaip kompensuoti padarytą žalą.

       Jis vėl įsipylė, mauktelėjo net nesusiraukęs ir prakalbo:

       Nėr ko pasakoti. Susimoviau. Per savo karštą būdą. Vieną sekmadienį atėjom su šeima į Dainų slėnį. Prieš dvylika metų. Žmonių daug, vietų sėdimų jau beveik nelikę. Pamačiau šone dvi laisvas vietas, puoliau prie jų ir užėmiau, iki prieis žmona su dukrele. Tada atsirado kažkokia išsidažiusi kekšė ir sako man – nematot, kad rezervuota? Aš nekreipiu į ją dėmesio ir moju žmonai, kad greičiau ateitų. Dukrelė jau pribėgo ir atsisėdo man ant kelių. Sakau tai baidyklei – tai ką, išvarysi dabar? Ji: tuoj pat atsikeli. Sakau – o kas tu tokia? Eik ir susirask vietą, kaip ir visi žmonės. Sako: tuoj sužinosi, kas aš tokia. Nori likti be darbo? Ei, sakau, tu valkata, prie ko čia darbas, ligone, ir panašiai. Pradėjau ją ten kolioti visokiais žodžiais. Žmona mane ramina, sako, einam, palik tu tą vietą dėl šventos ramybės, bet aš užsivedžiau, nė velnio, tegu ji „pyzdina” iš čia ir taip toliau. Žodžiu, mane supakavo, įsūdė parų, iš darbo išmetė, bandžiau sužinoti už ką, bet aiškaus atsakymo negavau. Ta kekšė, pasirodo, dirbo savivaldybėje, kažkokia sekretorė. Tada. Dabar ji ten pat, tik jau didelė viršininkė. Tu nebijok, aš irgi nekvailas, laikraščius kartais paskaitau prekybos centre.

       Kito darbo nesusiradau, niekur manęs nepriėmė. ėmiau dažniau gerti, žmona pareikalavo skyrybų. Nupirko man šį butélį ir taip atsiskyrėm. O tą kekšę aš ėmiau persekioti. Laukdavau prie savivaldybės, eidavau jai iš paskos, bet nieko nedarydavau. Ji ne kartą skundėsi policijai, bet ta nieko negali padaryti, nes aš nenusikaltau, aiškindavausi – atsitiktinai ėjau ta pačia kryptimi, ar man negalima vaikščioti ir pan. Žinoma, kartais jie mane pašerdavo „bananais“, bet galiausiai paliko ramybėje. Juk ir aš ne kasdien ją persekiojau, kokį kartą per mėnesį. Galų gale jie išvis nustojo kreipti dėmesį į tos „stervos” skundus.

       Tai ji, „padla”, pasamdė kažkokius pienburnius, tie mane aplamdė kaip turi būti, vos išsikapanojau. Tada susirinkau visas pažymas ir ją kaip pasikėsinimo nužudyti organizatorę į teismą padaviau. Laikraščiuose buvau skai-tęs apie tokį advokatą, kuris gina vargšus nuo turčių. Išdėsčiau jam reikalą (ta jau buvo didelė viršininkė savivaldybėje), susidomėjęs mano istorija ėmėsi ginti teisme. Aišku, nieko mes neįrodėme ir nelaimėjome, bet triukšmo buvo daug, ir dabar ta gyvatė jau nedrįsta su manim susidoroti. Ateinu bet kada ir į savivaldybę, ir prie jos namo (toks prašmatnus dvaras ne per toliausiai), pasėdžiu prie tvoros, nusišlapinu kartais, butelių primėtau, kad pievelė neatrodytų labai pavyzdingai ir panašiai. Tokios mano pramogos.

       Oho, nusistebėjau, ir tu nori dabar įmonę įkurti? Su tokia praeitimi?

       Bet tavo praeitis švari? Tikiuosi?

       Tikėkis.

       O ko prisidirbai?

       Nieko dar, bet gyvenimas tik prasideda. O ką dabar veikia tavo žmona?

       Nežinau, ji persikėlė į kitą miestą.

       Bjauri tavo istorija, net nežinau, ar ja tikėti, bet, kita vertus, koks mano reikalas, jei tu sakai, kad taip buvo, tebūnie. Žinok, man tavęs negaila.

       Manai, man reikalingas tavo gailestis? Aš pats savęs nesigailiu ir nesiskundžiu, pripratau ir kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoju. Jei ilgiau pabūsi šiame pasaulyje, į aną grįžti jau nebenorėsi. Tikrai. Čia nėra problemų, rūpesčių ir taisyklių nėra, gyveni kaip nori.

       Žinai, gal vis dėlto išeisiu su tavim, nes jau atsibodo šioje skylėje sėdėti, ir išsiropščiau iš sofos, kurioje visą tą laiką gulėjau nuogas. Užsimečiau ant pečių lietpaltį ir dingau vonios kambaryje. Nusišlapinau tiesiai į vonią, atsukau vandenį. Tada šiek tiek apsiprausiau rankas ir veidą.

       Mes dar baigėme butelį ir išėjome. Buvo jau įdienoję ir oras nebūdingas lapkričiui, gana šiltas ir be lietaus. Bet ėjau nesigrožėdamas nukritusiais lapais ir šunų ekskrementais, nudūręs akis į žemę, kad atsitiktinai nepamatyčiau pažįstamo veido ar silueto.

       Kitame miesto gale, tiksliau – Aleksote, patekome į dar baisesnę landynę, nei ta, iš kurios išėjome. Čia irgi buvo medinis namas, tik vieno aukšto ir visas persikreipęs, mintyse pagalvojau, kad pavasario jis nesulauks. Kambaryje buvo labai karšta, virtuvinė krosnis pleškėjo, tarsi netrukus ketintų išskristi. Viduje mus pasitiko trys nedideli vienodos markės susivėlę šunys, po to garsūs žmonių šūksmai: „O, žiūrėk, kas atėjo! Šimtas metų be šių metų! Kokią panelę čia atsivedei?“ ir panašiai. mus graibstė penkios žmogystos, iš kurių dvi buvo moteriškos lyties. Palyginus su šiais čiabuviais, mano bendras atrodė kaip tikras fotomodelis.

       Aišku, tuoj gavome išgerti po pusę stiklinės kažkokios bjaurasties, o Kęstutis nelauktai išsitraukė iš kišenės dvidešimtinę ir, palydėtas susižavėjimo šūksnių, atsidūrė tarp tų dviejų baidyklių.

       Kažkas tuoj išbėgo atnešti pilstuko, paskui buvo susirūpinta mano garderobu (ačiū mano globėjui), ir iš krūvos pasiūlytų skudurų išsirinkau visai neblogus mėlynus džinsus, aišku, jie nebuvo labai švarūs, ir sportinį džemperį su gobtuvu ir užrašu ant nugaros „adidas“. Striukių nebuvo, tad sutikau tenkintis tuo pačiu lietpalčiu, kurį viena moteriškutė pasišovė tuoj pat išplauti, sakydama, kad tokiame karštyje jis bemat išdžius.

       Ant krosnies, pasirodo, buvo verdama šaltiena, kaip patikino viena dama, iš kiaulienos ir vištienos. Pats sau pagalvojau, kad gal tų šunelių vakar buvo daugiau nei trys, bet kaip dabar patikrinsi, be to, buvau labai alkanas, todėl mielai sutikau pavalgyti karštos „košelienos“. Buvo bjauru, ne tiek dėl neskanaus maisto, kiek dėl minties, kad valgau geriausią žmogaus draugą, bet viską nuplovė pilstukas, kurį, nesigailėdamas nei inkstų, nei kitų vidaus mechanizmų, pyliau į save.

       Kažkuriuo metu atsijungiau, paskui vėl įsijungiau, kol galiausiai pamačiau, kad mano sūnus vedasi mane į lauką (o gal jis ir nebuvo mano sūnus, nes atrodė per senas būti mano sūnumi, niekaip negalėjau suprasti jo ryšio su manim, todėl nuolat klausinėjau, ar tu tikrai mano sūnus, tas patvirtindavo, tada aš suabejodavau, palauk, bet ar tu ne per senas būti mano sūnumi, jis atsakydavo – nė kiek), nesutikdamas palikti manęs pas tuos mielus žmones, nors anie ir primygtinai siūlė, sakydami – na, kurgi jis eis, juk matai, kad nepastovi, palik, ryt pasiimsi, – mano globėjas buvo neperkalbamas (tą pačią akimirką, gal todėl, kad lauke į mane padvelkė šaltas vėjo gūsis, prisiminiau, kad jis nėra mano sūnus, tiesą sakant, visai neturėjau vaikų ir tą garsiai pareiškiau visam Aleksotui: AŠ NETURIU VAIKŲ).

       Namie iškart kritau kaip negyvas, naktį prabudęs mačiau savo žaviąją pardavėją, besidulkinančią su mano sūnumi. koks jo vardas? keikiau žmoną, kad pirmagimiui davėm tokį vardą, kurį kaskart vis pamirštu; paskui niekaip negalėjau prisiminti, kada gi aš spėjau vesti ir kas tokia mano žmona, negi Lady Gaga? bet ji tokia neprognozuojama! Pagalvojau, kad ir jam, vaikui, reikia pasilinksminti, pats gi tik nusišlapinau į vonią, nes tualete tikrai nebūčiau pataikęs į klozetą, toks jis buvo mažas.

       Paskui pro miegus dar jutau, kaip kažkas tarpkojyje atkakliai mėgina burna išgauti mano prisipažinimą, bet jaučiausi toks išvargęs, kad net nenorėjau pasidomėti, kas tai buvo.

       Vėliau vis dėlto atsimerkiau. Prieš mane stovėjo viršininkas apsaugininko uniforma ir priekaištingai lingavo galvą. Už jo mačiau didelę minią žmonių, kurie brovėsi prie pakylos, ant kurios anksčiau stovėjo policininkas, o dabar ten mačiau krepšininkų dvynių motiną, kuri iškilusi aukštai virš minios kažką surašinėjo. Vienas jos sūnų (amžinai aš jų neskiriu) padavinėjo mamai dokumentus, kuriuos patikrinusi ji grąžindavo atgal, o tas nuleisdavo žemyn laimingam piliečiui.

       Per ilgai nebuvai darbe, konstatavo viršininkas, dabar bus taip, kaip ir anam, ir mostelėjo ranka link ugniagesių orkestro. Ten, šalia ugniagesių, pamačiau bjaurųjį storulį, aptvertą prekybos vežimėliais, supančiotą grandinėmis, kurios apačioje atstojo „stringus“ ir nedengė šviečiančių pusrutulių.

       O ką jis padarė? – paklausiau savo viršininko.

       Jis tris kartus bandė parduoti nepažymėtus butelius.

       Argi jie turi būti pažymėti? – nusistebėjau.

       O kaipgi, atsakė viršininkas. Matau, tu per ilgai buvai išvykęs, nes nežinai pasikeitimų. Dabar visi buteliai privalo turėti antspaudą su įmonės „Geri namai“ pavadinimu. Tai kur buvai?

       Ilsėjausi. Man buvo atostogos.

       Kur ilsėjaisi? – neatstojo viršininkas.

       Aleksote. Buvau išvykęs kuriam laikui į Aleksotą, kitapus Nemuno. Ten geras oras, daug deguonies.

       Aleksote, svajingai nutęsė viršininkas, paskui susigriebė ir rūsčiai prabilo: galėjai paskambinti.

       Negalėjau, pamečiau telefoną, pamelavau, nes nenorėjau prisipažinti, kad jį iš manęs pavogė mano sūnus, be to, viršininkas dar nežinojo, kad turiu sūnų, nujaučiau, kad ši naujiena jį gali įsiutinti.

       Dabar jau neišvengsi apkaltos, jei visi pasirašys, viršininkas vėl nukreipė žvilgsnį į parašų rinkimą.

       Būtinai visi turi pasirašyti?

       Taip, tokia tvarka.

       O jūs pasirašėte?

       Man nereikia, aš čia tik prižiūriu tvarką.

       Tada aš trumpam atsiprašysiu, ir pamėginau apeiti savo sargą, bet jis sustabdė mane: negaliu leisti, tau nevalia su niekuo bendrauti, kol nebus baigta parašų rinkimo procedūra.

       Apmaudžiai žvilgtelėjęs į minią, išvydau atsiskiriančią nuo jos Lady Gagą, ji judėjo link manęs. Norėjau paklausti, ar ji jau pasirašė, bet mergina, lyg atspėjusi mano ketinimą, neigiamai papurtė galvą, ir aš šūktelėjau jai: ačiū, mama.

       Tylėk, užbliovė viršininkas, tau negalima bendrauti ir, atsigręžęs į Lady Gagą, nuvarė ją šalin. Bet aš buvau laimingas, žinojau, kad bent vienas žmogus pasaulyje neišdavė manęs, žinojau, kad kai kas mane myli.

       Aš noriu į tualetą, ramiu balsu pasakiau sargybiniui.

       Gerai, palydėsiu tave.

 

       Iš tikrųjų norėjau myžti, todėl prabudau. Jau buvo šviesu, kambaryje tuščia. Dar vis jaučiausi girtas, rankos drebėjo. Tualete atsisėdau ant unitazo ir (o, siaube!) pajutau nežmonišką skausmą šlapindamasis. Tuoj išbėgau į virtuvę ir šviesoje pamačiau iš varpos tekančius pūlius. Nukračiau juos į kriauklę ir ten pat sukandęs dantis baigiau šlapintis. Žinojau, nors anksčiau su tuo nesusidūriau, kad užsikrėčiau triperiu, esu skaitęs apie venerines ligas internete, lyg nujausdamas, kad kada nors man tų žinių prireiks. Taip pat žinojau, kad man būtinas penicilinas.

       Prakeikta kaimietė, triperio platintoja! Dar ir mano sūnų (tpfu, koks jis sūnus, reikia išsiblaivyti), mano naują bičiulį užkrėtė, nors jis apie tai sužinos tik po poros dienų, mažiausiai. O gal jis naudojo gumytę, tada apskritai sausas išlips iš to malonumo? Ką dar ji paženklino šiuo virusu? Apsaugininkas tikriausiai neužsikrėtė, turėjo proto nelįsti į tą užnuodytą šulinį. Tai ko man prisireikė ten kišti savo galvą? Juk galėjau leistis nučiulpiamas. Prakeikimas!

       Tada toptelėjo, kad būtinai turiu nueiti pas ją ir išgauti gydymui reikalingų finansų. Skubiai apsirengiau savo naujus (!) drabužius ir ketinau išeiti, bet lauko durys buvo užrakintos. Kęstutis mane įkalino! Nenorėjo prarasti įtakos man? Gal jis apiformino mane pirmuoju nelegalu savo įmonėje „Geri namai“? Negi juokais pasiūlytas scenarijus naudojamas prieš mane? Buvo juokinga ir graudu.

       Apieškojau kambarį ir virtuvę, dėl visa ko patikrinau ir vonią, bet rakto niekur nebuvo. Tada nusprendžiau pabėgti pro langą, pasilikti to apsišaukėlio valioje nebuvo jokio noro.

       Atidaręs virtuvės langą pamačiau, kad ligi žemės tėra tik kokie keturi metrai, be to, po langu, matyt, buvo darželis, žemė supurenta ir iš pažiūros minkšta. Taigi mano padėtis nebuvo beviltiška. Bet prieš pabėgdamas norėjau palikti kokį nors savo protesto ir nepasitenkinimo ženklą. Dairiausi po kambarį, galvodamas, ką čia tokio nepadoraus iškrėsti, norėjosi prirašyti ant sienų keiksmažodžių, bet nesimatė jokios rašymo priemonės (kartu tikėjausi nepamatyti naudotų prezervatyvų ir nepamačiau, vadinasi, ir mano pasekėjas neišvengė užkrato, žinos, kad nevalia lįsti į svetimą daržą (gal ir mane Dievas nubaudė, kad lindau į apsaugininko valdas?), tad surinkau iš visų kampų besimėtančias žvakeles, jų buvo keturiolika, ir, visas sustatęs ant kambario palangės, uždegiau. Atrodė įspūdingai. Bet pykau dar ir dėl to, kad šį kartą sūnus Kęstutis nepaliko man nė lašo pagirių ir savo šlykščių cigarečių. Todėl pripyliau į visus puodelius ir indelius, kokius tik radau, vandens ir sustačiau juos ratu ant stalo, gaivinkis, vergvaldy.

       Paskutinį kartą apžvelgęs pastarųjų dienų savo buveinę ryžausi šokti, tik turėjau palaukti, kol gatvėje neliks praeivių, nes iš šalies atrodytų įtartinai, jei kas mane pamatytų šokinėjantį iš antro aukšto. Nutaikęs palankų momentą, ilgai nesvarstęs liuoktelėjau pro langą. Žemė tikrai buvo minkšta ir aš nė kiek neužsigavau, tik truputį susitepiau kelnes ir rankas, kuriomis atsirėmiau į lysvę. Čia pat gulėjusioje vonelėje nusiploviau rankas lietaus vandeniu ir pasukau gatve link prekybos centro.

       Savo gražuolę radau kaip įprasta – informacijos skyriuje. Pastebėjau po akimis tamsias dėmes, žvilgsnis buvo apsiblausęs, matyt, mergužėlė vėl gerai paūžė šią naktį.

       Duok porą litų ir cigaretę, tiesiai išdrožiau, aš būsiu kieme.

       Ji kiek nustebo, bet padavė, ko prašoma. Aš nusipirkau alaus ir apėjęs krautuvę prisišliejau prie rampos. Godžiai gėriau alų ir traukiau dūmą. Ji tuoj išbėgo pro sandėlio duris.

       Kodėl tu čia, jis gi tave užrakino? mačiau, kad ji kažko išsigandusi.

       Ką, aš jam koks vergas, kad turiu užrakintas sėdėti?

       Jis sakė, kad tu turi atidirbti jam. Toks jūsų susitarimas, atseit tu jam skolingas. Aš pagalvojau, gal dėl to, kad jūs...

       Ką mes?

       Mačiau, kad naktį jis buvo pas tave. Aš apsimečiau, kad miegu.

       O velnias! – pasibaisėjau. Tai ten buvai ne tu? Na ir gerai, dabar tegul paspringsta tavo triperiu.

       Kokiu triperiu, ką tu kalbi?

       Gal nori pamatyti? Tu sergi, mergele, aš šiandien nusimyžti negalėjau.

       Ji visai nusiminė.

       Taip, tu ligonė, vaikštantis užkratas. Mano reikalas mažas, daryk kaip nori, bet pristatai man čia staigiai penicilino ir švirkštų, jei nori be skandalo išsisukti. Nežinau, ką pasakys tavo apsauginis, jeigu aš jam savo „birką” parodysiu.

       Gerai, aš pasistengsiu gauti mūsų vaistinėje. Ten žino apie mano sergantį tėvą. O ką tu darysi? Jis gali grįžti. Ką man jam sakyti?

       Iš tikrųjų dabar šiek tiek išsigandau: jeigu tas tipas jau manosi turįs į mane kažkokių teisių, ir dar tas degantis altorius jo namuose galėjo ne juokais jį įsiutinti, o aš nesijaučiau fiziškai už jį pranašesnis, apskritai nemėgau smurto, suvokiau, kad, susirėmęs su juo, būtinai pralaimėsiu. Suvokiau, kad nepajėgsiu priešintis jo valiai. Tai buvo bjauru. Reikėjo bėgti.

       Mano eksperimentas persikelia į Amsterdamą, leptelėjau ir tik paskui supratau, kodėl taip pasakiau. Vasarą su keliais draugais buvau nukeliavęs iki šio miesto autostopu ir man ten labai patiko, todėl dabar nesąmoningai jį pasirinkau.

       Aš važiuosiu su tavimi, juk tu įtraukei mane į savo eksperimentą.

       Bet tu susidėjai su mano mokslinio darbo vadovu.

       Ar aš galėjau atsisakyti? Tu buvai smigęs, kai aš atėjau, mes gi buvom susitarę, kad po darbo aš ateisiu. Jis mane prigirdė, o paskui aš jo išsigandau, bijojau priešintis, jis buvo agresyvus. Be to, paėmė mano dokumentus, kaip užstatą, kad vakare grįšiu, todėl man nėra ko prarasti, sutinku tuoj pat bėgti su tavimi. pakeliui galėsi pardavinėti mane tolimųjų reisų vairuotojams.

       Neblogai, o kaip tavo tėvas?

       Šiuo metu aš galvoju tik apie tave.

       Dabar pamaniau, kad ji visai nieko.

       Bet turėsi pamiršti savo vardą, nuo šiol aš tave vadinsiu Lady Gaga.

       Man patinka. Tu pabūk čia, aš gausiu vaistų, po to paprašysiu apsaugininko mašinos, kartais jis man ją duoda, pasakysiu, kad tėvui blogai, ir paimsiu iš kasos truputį pinigų kelionės pradžiai. Neketinu daugiau čia sugrįžti, todėl nieko tokio, jei nors kiek visus apvogsiu, juk ir jie, darbdaviai prakeikti, mus kasdien apvaginėja.

       Su mašina mes galėtume bent iki Lenkijos nukakti, o ten palikti ją kokiame nors mieste. Tu tikrai gali man padėti, sukis greičiau, aš čia palauksiu, jau buvau beveik įsimylėjęs ją ir visa ateitis netikėtai nušvito šviesiomis spalvomis.

       Įsispraudžiau tarp dėžių, kai ji nuėjo, ir ėmiau laukti, jausdamas širdyje palengvėjimą.

       Pasigirdo iškilmingi ugniagesių orkestro akordai, ir aš pasiskubinau susitvarkyti tualete, nors šlapinantis ir labai skaudėjo. Prie durų manęs laukė viršininkas, bet buvo atsigręžęs į salę, kurioje ant paaukštinimo vietoj policininko vis tebestovėjo dvynių krepšininkų motina. Rankoje ji laikė milžinišką kirvį. Vienas brolių (amžinai jų neskiriu) prie jos kojų padėjo didelę trinką.

       Kas čia dabar bus? – nustėręs paklausiau viršininko.

       Mirties bausmė, niūriai atsakė pastarasis. Pirmoji, kiek aš čia dirbu. Džiaukis, tu išvengei šitos dalios, už tave kažkas nepasirašė. Tau pritrūko visai nedaug.

       Išplėtęs akis žiūrėjau į pjedestalą, ant kurio netrukus buvo užvilktas besipriešinantis ir spurdantis kaip žuvis stringuotasis storulis. Ant akių jam buvo užrištas raudonas raištis. Galingoji matrona nurodinėjo sargybiniams, kaip patogiau paguldyti auką.

       Orkestras užgrojo garsiau, mačiau, kaip kažkoks vyrukas teisėjo mantija perskaitė nuosprendį, po to ant pakylos užsiropštė kunigas ir, paskubomis peržegnojęs švytinčius pusrutulius, vėl pasišalino. Matrona užsimojo galingu kirviu, o dar po akimirkos pasigirdo visuotinis aiktelėjimas, ir pusrutuliai nustojo tirtėti. Man buvo bjauru, todėl iškart atsimerkiau.

 

       Link manęs išsigandusi artėjo Lady Gaga, o už jos pamačiau savo apsišaukėlį sūnų.

       Lady Gaga pribėgo ir įdavė man kažką į rankas, spėjau tai įsikišti į lietpalčio kišenę.

       Čia vaistai. Atleisk, jis privertė atvesti pas tave, nepatikėjo, kad tavęs nemačiau. Nepyk. Aš taip išsigandau, jis pradėjo triukšmauti parduotuvėje, sakė – negrąžins mano dokumentų, bijojau skandalo, visi keistai žiūrėjo į mane, nustebę, kad aš jį pažįstu.

       Aš žiūrėjau į artėjantį savo sūnų, kuris iš tikrųjų negalėjo būti mano sūnus, ir mano skruostais riedėjo apmaudo ašaros.

       Na, na, nurimk, paguodė priėjęs Kęstutis, viskas gerai. Aišku, galėjai supleškinti mūsų namus, bet aš tau to nepriminsiu, nusiramink. Ateik vakare, mestelėjo Ernestai ir nusivedė mane.

       Aš ėjau šalia ir negalėjau liautis kūkčiojęs, visas šių dienų marazmas jau nebeatrodė linksmas pokštas, greičiau kažkokia neišvengiama lemtis, kuri galbūt niekada nesibaigs, ir amžinai būsiu šio smirdančio bei nekenčiamo tipo rankose. Nelegalas.

       Pamatysi, kartu mes greitai prasisuksim, nenustojo barškėjęs partneris. Esu numatęs dar porą girtuoklių įtraukti į mūsų „Gerus namus“. Tik man reikės tavo pagalbos, todėl neištižk, būk vyras, mes juos laikysim kaip peles po šluota. seniai juos nužiūrėjau, tokie bevaliai ištižėliai, šiandien su jais susitiksiu. Tu man padėsi, jei reikės, tai ir apkulsim juos. Jie man skolingi, vienas net užstatė savo pasą. Iš kito irgi paimsim dokumentus. Nupirksiu išgerti, o begeriant pasiūlysime kooperuotis butelių rinkimui. Jie niekur nedirba, todėl neprieštaraus, tik reikia tai deramai pateikti, sudominti juos, supranti. Na, priskiesi ką nors apie ateities perspektyvas, juk moki kalbėti. Dėl to tu man ir reikalingas. O dėl Ernestos tu nesijaudink, aš jos dokumentus jau turiu, ji taip pat niekur nuo mūsų nepabėgs. Pamatysi, vakare ateis.

       Mes buvome jau beveik priėję namus, jis pirmas pasuko link įėjimo į namą, kai išgirdau šūktelėjimą „Gediminai!“ ir priekyje manęs slystelėjusi dėl staigaus stabdymo sustojo „Ford Fiesta“. Mano draugužis ne iškart suprato, kas nutiko, todėl prarado kelias brangias akimirkas, per kurias aš spėjau pribėgti ir įšokti pro praviras dureles. Fordukas staigiai trūktelėjo pirmyn ir neregistruotas mano sūnus tik tik nespėjo sugriebti durelių. Viskas atrodė kaip vokiškam seriale „Kobra 11”, tik prie vairo sėdėjo iš pažiūros paprasta kaimietė, mano pakrikštyta Lady Gaga.

       Buvau toks laimingas, kad net drįsau iškišti pro langą ranką ir parodyti vidurinįjį pirštą.

       Susižavėjęs žiūrėjau į savo išgelbėtoją ir nepaliaujamai kvatojau.

       Ko juokiesi? – paklausė mergina.

       Jaučiuosi, lyg būčiau išvengęs mirties bausmės, atsakiau. Tu gerai vairuoji, aš, deja, nemoku, net teisių neturiu.

       Dabar aš irgi neturiu. Gerai būtų, kad niekas nesustabdytų, turime kuo toliau nuvažiuoti, kol mano angelas sargas manęs nepasigedo. Nuo tavojo jau atitrūkom.

       Jis mano sūnus. Dabar jau buvęs.

       Bet jis per senas būti tavo sūnumi.

       Aš irgi jam tą patį sakiau, vos galėjau žodį pratarti pro isterišką juoką, bet jis nenorėjo tam pritarti.

       Ji irgi užsikrėtė juoku ir kurį laiką mes nepaliaujamai kvatojome, paskui netikėtai nurimau ir pasakiau:

       Ačiū tau.

       Buvau išties dėkingas.

       Diena buvo lapkritiška.

       Apsiniaukusi.

       Bet vis tiek jau nebebuvo tokia bjauri.

       Kokia būna.

       Pirmadienis.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)