Diana Šarakauskaitė

 

 

 

 

 

 

 

                     mano tėvas Hamletas

 

       Nėra to karo ir net nebuvo man sako ir nebuvo tų vyrų

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       tai tik ąžuolų girios šaknimis aukštyn išverstos

       kirtėjų genėjamos rankos aimanos naktimis tau girdisi

       ir jų sielos sukabintos išdžiautos Dievo baltuose prieangiuose

       išvelėtos išguldytos suvarpytos

       jų motinos pasilenkusios sidabro plaukų adatomis

       pastumdamos pastveria perveria debesies kraštą

       praardo veria venų siūlą sukabina įsčių vandenis

       su raibuliuojančiomis dangžuvėmis  ir vėl sūnūs sūneliai keliasi

       braukia Dzūkijos geltonsmėlį– – – –

 

       už ką ir kas gi myli tokią pilką piktamotę žemę

       išdaužytus kelius molžemio slėnius aplipusius ant klumpių

       ties kiekvienu posūkiu atsiveriantį skurdą

       nepriteklių išduodantį  kraštovaizdį kapinaites prie kaimų

       kur persikelia visos pažįstamos pavardės vardai

       vėl grįžta atgalios bangomis atsikartoja ant kas antro kryžiaus –

 

       vardai ir pavardės

       ant kas antro – – – –

       išmetate į viršų likimo kopėčias

       – – – – – –Būti Nebūti– – – – – –

 

       pagauna jas  vėjas

       jūs pirštai kaulai sukabinti lapkričio medžiuose

       džiūsta barška baugina krečia mane drebulys

       kad visi viską pamiršta

       kad visi mirė

       visi viskam esam mirę

       kad jau niekas negrąžins skolos skolos skolos

       skriaudos neatitaisys

 

       jei ne jis – – –

 

       jis buvo mano tėvas rūstus valdovas ir išprotėjęs sūnus

 

       mažažemis bedalis kartėlio botagais botagais botagais

       sukapotomis krauju pasruvusiomis akimis jis stovėjo

       ties pilkais kaip ta žemė lavonais 

       įsisūrėjusio prakaito vagomis

       jis ėjo paskui knygą arklą eilutę po eilutės

       žodžiai žodžiai  žodžiai

       netarti netariami jam girdėjos miško ošime

       svajotojas žemkentys kurmio darbštumu išsikasė

       išsopėtą išopėtą tėvo kaukolę  kad per jos akis

       į saulę pažvelgtų ir save prikeltų

       kunigaikštis šventasis  namuose

       o po ta troba naktimis žalčių karalius – – –

 

       nebūna taip tikrovėje man sako

 

       man taip sako

       nebūna. jie negrįš. tai ko gi ir laukti.

       paskutinės sermėgos sunešiotos sušaudytos į tarpakį

       smegenys ištiškusios kaulai išbarstyti pakelėmis palaukėmis

       tylūs kertami miškai istorijos liudytojai išplėštais liežuviais

       siūruoja samanos kilnojasi nuo jų kvėpavimo

       o po namais – –

 

       angys vedasi būriais vaikus

       įšliaužia jie ramūs vandenys

       bet praardo sienas sijas ėdasi į sienojus apgula gegnes

       armijos naujos ginkluoti jie ligi dantų ligi panagių

       jos kariai ketvirčiuoja plauką po plauko rėžia randą po rando

       išduria akį po akies  išlaužia rankas o jei liko veido  odos spjaudo spjaudo

       kol nušliužėja kūnai skrepliai veidu sliuogia

       juodai su juoda susiliejus varnai negali atsiplėšti nuo tamsos

       taip jie suaugino mus ir mūsų istoriją su atrajota kalte

       ropliomis ropliomis  mes jų vaikai ir vaikaičiai

       jau be jokios vilties iki šviesos nušliaužti 

       kojų rudamentus atsiauginti susitaikę 

       iš jų kaulų ramentus pasidirbę pasiramsčiuodami –

 

       savo gličiais kūnais ištrindami istorijos pėdsakus paskui save

 

       – – – – – – – – – – – – – – – – tylon– – – – – – – – – – – – – – – –

       – – – – – – – – – – – – –štai kokia jėga– – – – – – – – – – – – – –

 

 

 

                     septyni gailestingumo darbai kūnui

 

       ėjau keliu ir verkiau

       nežinojau kur mano namai

       rankomis veidą uždengus aklomis

       ėjau ir verkiau namų neradau

       žvėries ragus mačiau įstrigusius krūmynuose

       galvojau –

       mano elnias devyniaragis atšuoliuoja 

       sustojo kanopos žėrėjo praplėšė mano rūbus

       krūtinę apnuogino pervėrė širdį

       ant ragų pavėręs nusinešė mano galvą

       už septynių kalvų už septynių jūrų

       toly tamsoje tyloje nė vienos žvakelės grūšelėj

       apuoko akimis pasišviesdama

       ieškojau namų –

 

       priglauskit prašiau keleivę

       pagirdykit jūros lašu užklydėlę

       duonos šukelę duokit pavargėlei

       karčią šaknį pelyno išalkusiai

       prastą apdarą marškonį pameskit sušalusiai

 

       olą nušerpėtojusia oda apleistą radau

       svetimi ten kvapai veisias vilkų vaikai

       drevėje neatpažįstami kailiai 

       paukščiai jų kraupūs balsai

 

       ėjau keliu ir verkiau namų neradau

       ėjau link kiekvieno namo

       namuose ieškojau savo vaikų –

       vaikų neradau

       ėjau ieškojau savo vaikų tėvų –

       ir jų neradau

 

       procesija slinko barstė žiedlapius man ant akių

       procesija žvėrių su povų uodegomis

       ant kaklo raiščiai grandinės pasaitai

       vieni kitus sekdami botaguodami smaugdami

       vieni kitus pamėgdžiodami

       išsipaišę persirengėliai puotautojai nesavi svetimi

       nežinojau jūsų vardų neatpažinau veidų

       nei iš eisenos atspėt negalėjau ar tai ir bus

       mano tėvai mano vaikai vaikų tėvai

       visi viliojo įeiti išbandyti

       savo kraujuojančiu kaklu įsitikinti pūkų minkštumu

       jų rankose inkrustuoti inkilai auksastygiai narveliai

       kraitelės švino lovelės stiklo karsteliai

 

       ėjau keliu verkiau

       namų ieškojau verkiau ir ašaromis springau

       nei žmonių nei žvėrių nei savęs vaikuose neatpažinau

       o raudantis many balsas nebuvo iš žmogaus daugiau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)