Bronius Radzevičius       Tris mūsų literatūros žmones – Bronių Radzevičių, Birutę Baltrušaitytę ir Antaną Masionį – pirmą kartą sutelkė jaunųjų kultūros mėnraštis „Sietynas“ (1989, VI). B. Baltrušaitytė-Masionienė parinko ištraukų iš A. Masionio užrašų, laiškų. Paskelbtas B. Radzevičiaus laiškas-prierašas prie atsiminimų apie A. Masionį ir patys prisiminimai, Broniaus Kašelionio pokalbis su Brone Radzevičiene, užrašytas Valdo Papievio. Taip pat ir priešmirtinis laiškas apie baltą, akinančią šviesą.

       B. Radzevičių, A. Masionį, vaikystės ir jaunystės draugus, sugrįžusius į Vyžuonų gražiąsias kapinaites, bei B. Baltrušaitytę, Aukštaitijos marčią, daug kas jungia: ne tik bendraamžių patirtis, literatūra, bet ir artimi sąmonės vaizdiniai, kilę ir iš Šventosios kraštobūdžio, medžių, paukščių matymo–girdėjimo. Šis etiudas apie B. Radzevičiaus gerves skiriamas jo ir jo bičiulių septyniasdešimtmečiams; parašytas iš impulso, kurį suteikė tik dabar suvoktas G. Radzevičienės paliudijimas apie gervių ciklą. „Priešaušrio vieškelių“ skyriuje „Pakirdę“ galima nujausti šio ciklo ploniausias gijeles. Bet iki gervių reikėjo eiti iš toliau, persvarstant ir bendresnius B. Radzevičiaus kūrybos dalykus.

 

       Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas? Išryškėjusi nuomonių takoskyra galėtų suintensyvinti šio rašytojo permąstymus, archyvo tyrimą, publikavimą. Kol kas to nematyti, ir nežinia, kas turi pasikeisti tautos mentaliniuose akiračiuose, kad dėmesys vėl nukryptų į B. Radzevičių, kaip tai jau yra buvę V. Papievio kartoje, bet pernelyg trumpai, neišplėtotai. Kai susitinkame su gilesniu, sudėtingesniu kūrybos reiškiniu, vien žanrinių interesų nebepakanka. Reikia visuminio kultūros kodo. Reikia sąmonės, tą kodą pajuntančios, atspėjančios.

       Ar literatūra kaip tik literatūra buvo B. Radzevičiaus siekiamybė? Ir literatūra, nes jautė sakinį, tą svarbiausią teksto giją, girdėjo pats ir tikrinosi: „Ar girdi, kaip reikšmingai, tiesiog lemtingai skamba kai kurie sakiniai?”. Ne tik, nes literatūrą jautė kaip būdą, artimiausią kelią, kuriuo norėjo pasiekti pasaulį, suvokti, kaip jis yra, kaip gali būti sąmonės perteikiamas kalbinio ekvivalento pavidalu. Daug apie tai mąstė, paliko užrašų knygelėje ir tokį įrašą: „Tikras kūrinys, vidinis praregėjimas ar šuolis į kažkurią pusę neturi prasidėti nuo kokių nors schemoj įprasmintų, įformintų minčių <...>, pradžios ir pabaigos taškai neturi būti aiškiai išstatyti, logiškai apvilkti, susieti linijomis...

       Tik blanki nuojauta, apgraibom, tačiau atpalaidavus visas valios pastangas, improvizuojant, laukiant iš vaizduotės išplaukiančių vaizdinių. Tai pasąmonės aktai“(1) Vertindami įprastais normos, tvarkos kriterijais, „Priešaušrio vieškeliuose“ (ir pirmojoje dalyje) pasigendame to, ko vengė pats autorius, – vengė schemos, apskaičiavimo, aiškių linijų. Vientisumo norėjo pasiekti kitais būdais.

       B. Radzevičiaus kūryba kyla iš pastangų prieiti tai, kas lyg ir artima, o ima tolti, kai bandoma suvokti ir pačiam savy susivokiant. su pasauliu suartina tik patirtis, tik tai, kas įsigyvena sąmonėje, ką ji pajėgia turėti, atsiminti, apimti kalba; kiekvienąkart iš naujo.

       Rašytojas, kilęs iš kaimo, iš agrarinės kultūros apsupties ir įsupties, yra įgijęs ir didesnę ar mažesnę jos patirtį, kodą, šifrą. Ar tas kodas yra tik lokalus, ar veikia ir universalijomis, kurios galioja ir kitomis aplinkybėmis? Ar skurdas, patirtas vaikystėje, visam laikui išlieka kaip sąmonės gaubtas, kaip nepasitikėjimas, trukdantis įsigyventi į kitas aplinkybes? Ar žmogus uždaromas savo kaimietiškume kaip kiaute? O gal žiūrėjimas nuo kalvos (pasikartojančios B. Radzevičiaus scenos) yra ir bendresnė žmogiškojo matymo, matymo galimybių perspektyva? Gal iš ten sklinda prasmės, pačios didžiausios egzistencinės universalijos, šviesa? Kaip apie visa tai galima svarstyti remiantis tradicinio Aukštaitijos kaimo gyvenimu, konkrečiu laiko tarpsniu, pokariu ir vėlesniu laiku? Kaip tai yra septintuoju aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu mieste, kaip jis patiriamas iš kaimo kilusio darbininko, studentų, kaip veikia kūrybinė sąmonė, analizuodama, interpretuodama, ieškodama paaiškinimų ir juos teikdama?

        „Priešaušrio vieškeliai“, svarbiausias, sumuojantis B. Radzevičiaus tekstas, remiasi kelių kartų gyvenimais, seneliais, tėvais, labiausiai išplečiant savo kartos patirties ratus, jaučiant, kaip stipriai dabartis yra susikabinusi su praeitim, su vientisu laiku. Nepriklausoma, prieškarinė Lietuva, karas, žydų tragedija, kruvinos rankos – ir ne vieno iš tų, kurie išėjo į mišką. pirmojoje „Priešaušrio vieškelių“ dalyje ištartas sunkus Lietuvos lemties apibendrinimas: „Nuožmumo ir mirties lavina, išsiveržusi iš Vidurio Europos, čia išmetė savo atskalas, paliko stabus bei kraupias, apsinuoginusias bejėgiško pykčio grimasas“(2). B. Radzevičiaus dabartis prasideda nuo pokario. Mįslė tebeglūdi ten: kraupiose, kruvinose lemties grimasose, brolžudystėje. Kūryba, poezija, įprasminta prieškario inteligento Vygando Mildžiaus, kilusio iš tų pačių vietų, kur vyksta ir romano veiksmas. Jo rankraštinės „Eilės ir sentencijos“ vaikiščių randamos tarp jau niekam nebereikalingų padargų, senų daiktų, tų, iš kurių kilo archajinė baltų simbolika: sukiužusios rėčkos, geldos, seni kurpaliai, piesta, lopšys, pavalkai su skambaliukais, nukryžiuotasis nutraukta ranka... (I, 29). Vygando balsas išlieka, taip pat išlieka mąstymo, noro suprasti, kas yra ištikę Europos civilizaciją, mąstymo raštu pėdsakas, kuriuo seks Juozas Daukintis. Pačioje romano pradžioje pasigirsta įvedamoji formulė: rašė jis... „O ataidinti iš užmiškio armonika, – karo išvakarėse rašė jis dienoraštyje, kurį kaimo vaikiščiai aptiko ant klėties aukšto, – gegužės beržų žaluma ir tu, per lankas atplaukiantis vasaros vėjau, ir tu, juodalksnyno šaltini, jūs, prastais drabužiais dėvintys alksniai, baltosios paupio ievos, ir jūs, lakštingalų papliūpos, vakaro žaros ir rytmečio aušros, – ar ne iš manęs jūs ištrykštate, ar ne mano sielos šviesa nutvieskia tavo kalvas ir slėnius, gimtine?“ ( I, 15). Tai Jono Aisčio balso požemis, iš šių būsenų trykšta ir Antano Miškinio, to paties krašto kaip ir B. Radzevičius, poetinis kalbėjimas: kalvų ir slėnių, sėliškosios Aukštaitijos dalies, gamtovaizdiniai ir gamtokalbiniai pakilimai ir nuolydžiai. B. Radzevičiaus tekstų kalboje pulsuoja jo prigimtojo kraštovaizdžio ritmika.

       Visada viskas parašyta. Aukštieji idealai, humanizmas ir jo krizės, kūryba, jos galimybės ir negalimybės. Laikas nesikeičia, iš esmės nesikeičia ir žmogiškojo pasaulio pamatinės struktūros, aukštieji prasmės, idealų ir žemieji interesų, godulio, pavydo lygmenys: keičiasi tik struktūrų pavidalai, formos. Visa, kas sukuriama, jei sukuriama, tinka visiems laikams, bet, kad nenustotų galioti, būtina perrašyti ir savo laiko kalba.

       B. Radzevičiaus tekstuose rašymas turi paslaptį. Yra kažkas, kas rašymui teikia jėgą, kas skamba ausyse. Jonas Biliūnas (B. Radzevičius yra jo tradicijos rašytojas) savo „Liūdną pasaką“ užbaigė parašymo iš parašyto ( Juozapotos veidas, žmonių pasakojimai, jų žodynas) štrichu. B. Radzevičius jautė, kad „vienam kitam žmogui iš tiesų skirta nuspėti, nujausti savo lemtį; galbūt daug kas mūsų gyvenime pranašinga, tik mes nepastebime, nekreipiame į tai dėmesio, laikome atsitiktiniais, nereikšmingais dalykais“ (II, 11). Rašyti, veikti kūrybingos sąmonės galimybėmis, vadinasi, pastebėti, kreipti dėmesį, aiškintis, bandyti suprasti. Ieškoti, kurtis kalbą, kuri pajėgtų tai daryti.

       Gyvenimas pilnas ženklų, kurie liudija amžiną laiko tėkmę, kartu ir pastovumą. Ženklų, kurie atsiranda kaip reiškiniai, kaip daiktai, o išnyksta kaip simboliai, kaip buvusių-gyvenusių pėdsakai. B. Radzevičiaus tekstai fiksuoja laiko tekėjimą ir kartu tą tėkmę lyg stabdo, užtvenkinėja, kad sąmonei užtektų laiko pajusti daiktų virtimą simboliais. Gal ir atskiro gyvenimo yra tiek, kiek yra laiko tarp daikto, dar naudojamo ir jau nebe, atidėto, atiduoto kitų reikšmių galimybėms rastis. Du ryškesni „Priešaušrio vieškelių“ daiktai, jau simboliai ar dar pakeliui į simbolį – girnos ir kultuvė. Moterys tebeskalbia prie upės, tebesigirdi archajiniai kultuvių garsai. Garsai, kurių jau nebėra. Tebeūžia kamaraitėse girnos, tebesisuka akmenys, trindami liesą pokario grūdą. Nebeūš, nebesisuks. Ir iš kaimo vaikiščių, iš tų, kurie randa Vygando Mildžiaus dienoraštį, atsiranda balsas, kuriuo galima ištarti būtį laiminantį sakinį, neatitrauktą nuo čia gyvenusių ir gyvenančių patirties: „Tegu sukasi, tegu gaudžia didžiosios laiko girnos!“ (I, 269). Tegu gyvenimas būna, tegu būna kaip išgali, kad tik jis tęstųsi. Iki tokios ištarties pakyla tik itin kūrybingi, giliai mąstantys kūrėjai. Tik nedaug kam teleista parašyti ir tokį kreipinį: „Girdžiu tave, ąžuole...“ Iš paviršiaus – paprastą, o žvelgiant iš giliau, neįmanomą. Prasismelkimo galia, kuri paprasčiausią šukę paverčia akinamai, slėpiningai švytinčiu daiktu. „Ta šviesa jam buvo savaiminė. Ir šie ano laiko daiktai masino dėl jo buvimo Ten ir Tada“ (II, 319). Kiek vėliau iš egzistencijos filosofijos perimtą, savąja patirtimi užpildomą Čia ir Dabar nematomai, bet juntamai veikė B. Radzevičiaus Ten ir Tada.

       B. Radzevičius unikaliai jungė intelektualinio, filosofinio ir emocinio-lyrinio kalbėjimo tonus, lyg ieškojo J. Aisčio kartos lyrizmo ir Vytauto Mačernio nuo tiesioginio išgyvenimo atitrauktos, abstrahuotos būsenos sintezės. Arba kelio iš žodingojo, dėmesingojo to paties krašto daiktų, gamtos, buities vaizduotojo Pulgio Andriušio į Antaną Škėmą, į jo egzistencinę neviltį, kilusią ir iš vilties troškimo.

       B. Radzevičius buvo skaitęs ir permąstęs egzistencijos filosofus, gal daugiausia Albert’ą Camus (suglumsta, pamatęs ant butelio užrašą „Camus“, vartotojai suvartoja ir vardus tų, kurie pajėgia iškilti, pasiekia savo atskirybę – kaip galėjimą matyti, suvokti), Marcelį Proustą (bent „Svano pusėje“), Fiodorą Dostojevskį, juto mąstymo, kaip dvasios prieglobsčio ieškojimo, kryptį. Vygandui Mildžiui, vienišam prieškario inteligentui, buvo pavedęs ištarti žodžius, kurių prasmę juto visur ir visokiais būdais: „Dvasia niekur neberanda prieglobsčio, nebežino, kaip jai reikštis, kokiu pavidalu egzistuoti, niekur nesijaučia saugi. Kažkas baisaus veriasi pačiose žmogiškos esybės gelmėse, ir tai jį stingdo šalčiu, tvilko skausmu, beprasmybe – ar maža kuo? Jis virpa nuo išorinių smūgių, traukiasi į save, smelkiasi gilyn, bet ir ten atramos neberanda“ (I, 16). Nebelieka iliuzijos, kad savyje, nuo visko pasitraukęs, gali rasti prieglobstį. Jei tuščia išorėje, tuščia ir viduje.

       Imli sąmonė nepaliaujamai fiksavo daugialypę tikrovę, kurioje buvo ir kuri buvo joje; daug gamtos, daug žmonių, daug likimų, visa pinasi, juda, keičiasi, kartojasi. Kaip apimti, kaip suvokti pirminius ryšius, kaip apie juos pasakyti, kaip pasakyti apie laiką, kaip laiką po baisaus karo, pokario, daug išžudžiusio, išklaipiusio likusių gyvųjų gyvenimus? Vienas iš seniausių meno kelių – persikūnijimo. B. Radzevičius neslepia pasakotojo ryšio su autorium; apie autoriaus likimą „galima tik spėti iš herojaus likimo“ (II, 11), pasakotojas geba būti ir broliu Viktoru, ir teta Vizgirdiene, galiausiai ir pamote, kai bando ją suprasti. Labiausiai sutapęs su svarbiausiu veikėju Juozu, Juzuku. Gražiai gyvenimą pradėjusio ir frontus perėjusio tėvo vaikas. Gero, jautraus, ambicingo žmogaus – palūžusio ir likimo įtrūkį lemtingai perdavusio sūnui.

       Kas rytą pateka ir kas vakarą nusileidžia saulė, teka ir teka upė, mažytė Vyžuona yra tikrovėje ir galinga, ištvinstanti vaizduotėje, jau kaip mitinė vandens galia, lemtingai traukianti, įtraukianti. Upė, kurioje gyvena mitinio didumo žuvis, pasirodanti kaip baugus perspėjimas. Kas yra vieno žmogaus, vieno pusiau našlaičio vaiko, paauglio, jaunuolio, vyro likimas šioje neaprėpiamoje reikšmių ir bereikšmybių raizgalynėje? Kas yra gyvenimas? Kas yra mirtis? Ką sako, ką įsakmiai kartoja sąmonei taip tyliai, ramiai pasikeičiantys metų laikai? Kad po dienų ir naktų bruzdesiais giliai, nematomai teka lėta, galinga, tėkmės nekeičianti laiko upė, nereaguojanti į žmogaus norus, siekimus, nesikeičianti, nors ir pasirodanti vis kitomis spalvomis, pasigirstanti skirtingais ritmais. Kaip ir Kristijono Donelaičio, Žemaitės, Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Mačernio, Romualdo Granausko ir kitų klasikinės jausenos lietuvių rašytojų, B. Radzevičiaus kūryboje be perstojo sukasi metų laikų ratai. Pasakymo–pasakojimo impulsas gali pasirodyti lygiai iš vasaros, rudens, pavasario, žiemos. Sąmonės patirtis saugo visą metų ratą: pavasaris, bet po žiemos, žiema po rudens, ruduo po vasaros, pavasaris prieš vasarą. Pasikeitino tikrumas: Lietuvos geografinė juosta užtikrina gana ryškias, taisyklingas keturių metų laikų padalas. K. Donelaičiui gal ir tikrai nebuvo svarbu kokia nors „Metų“ kompozicinė tvarka; tvarka, jei yra, yra savaiminė, esanti ir rašančio, ir skaitančio arba klausančio sąmonėje. Ratas, kuris sukasi, o ne linija, kuri tiesiasi. Ir B. Radzevičiui metų laikai teikė lyg savaiminę tvarką, tvarkos rėmus, kuriuos reikėjo užpildyti tokiomis pat savaiminėmis savaiminio gyvenimo duotybėmis. Savaiminis gyvenimas labiausiai yra ir labiausiai suvokiamas kaime, kaimo sodybose, pirminiuose, labai senuose žmonių gyvenimo telkiniuose palei vandenis, slėniuose, supamuose kalvų. Tai atviri, vieši gyvenimai, gyvenimai prieš žmonių ir gamtos akis. Atskirumo, slaptumo dalis mažesnė – bet ir ta kažkaip išsakoma, išdainuojama (Kristupas Daukintis, Juozuko tėvas, dainuojantis senas dainas). Kaimo žmonės žvalgosi, dairosi, daug ką mato. Juose glūdi labai senas sąmonės poreikis – matyti. Ir kaip savisauga, įspėjimas, to, kas gali būti pavojingas, pastebėjimas. Dairosi nuo aukštesnių vietų, nuo kalvų, bet ir iš savo kiemo. Mieste atvirkščiai – slapti gyvenimai, slaptumą, atskirumą didina tai, kad nėra ar tėra nedaug gamtos, uždaras horizontas. Uždari butai. Žvilgsnis žemyn, į gatvę, šaligatvį, ne aukštyn ir ne tolyn.

       Teigta (taip pat ir Arvydo Šliogerio), kad „Priešaušrio vieškelių“ ašis – išėjimas iš kaimo į miestą. Ne visai – sąmone Juozas Daukintis niekur neišeina, ir mieste jis gyvena tarsi: darbininkas, kažką dirbantis, einantis prie konteinerio, „jis tarsi pajusdavo, kaip šaltis traukia drėgmę, dar kiek šiltą, gyvastingą drėgmę iš medžių, žemės, iš to slėnio, kur raitosi upeliūkštis“ (II, 200). Peržengia ribą grįždamas sąmone. B. Radzevičiui rūpėjo aprėpti abu gyvenimo būdus – savo veikėjus iš Užpelkių jis išsiuntė į miestą, kurio vardo, skirtingai nuo kaimo, neįmanoma pakeisti, užmaskuoti, nes tai Vilnius, svarbiausias Lietuvos miestas. Suvokė, kad tik kūrybinga sąmonė gali įeiti į pamatines žmogaus pasaulio struktūras; Juozas Daukintis yra rašantis, dargi tas, kuris pasiremia ir tuo, kas jau užrašyta, kas jo paties užrašyta-užsirašyta anksčiau, paminima užrašų knygutė. Žmogus, kuris nori suprasti, kuriam rašymas yra supratimo kelias, būdas. Tekstas turėjo suimti tarsi savaiminį naratyvumą (veikėjai, situacijos, įvykiai) ir sąmonės pastangų pėdsakus išlaikantį reflektyvumą – ko siekiama. „Menininkas turi visa tai aprėpti, apimti, grožis slypi ne atskirtume, refleksijoje, pabirume, atsitiktinybėje, bet daiktų, visų reiškinių vienovės giminystės pojūty, prašviesėjimo harmonijos akimirkose. Ir refleksija, ir pabirumas, ir atsitiktinybė turi siekti – taip, beje, ir yra – bendrumo, susiliejimo“ (II, 511). Europos literatūroje ši viso aprėpimo ir kartu didžiausio dėmesio atskirybei, nereikšmybei pradžia duota M. Prousto. Po Šatrijos Raganos B. Radzevičius yra kitas ryškus šios didžiosios tradicijos vardas lietuvių literatūroje. Laiko rašytojas, rašytojas iš intensyvaus laiko jutimo. Dar nebuvo plačiau reflektuotas Algirdas Julius Greimas, dar nebuvo išversta studija „Apie netobulumą“, o B. Radzevičius jau buvo suvokęs tą ypatingo intensyvumo sąmonės būseną, kuri lyg praveria uždraustas duris, įspėjęs tos būsenos vardą – blyksnis. „Panašias mintis jis vadino blyksniais, artėjimo akimirkomis – jų šviežumą bei reikšmingumą liudijo padažnėję širdies dūžiai: visą užliejanti viltis, pasitenkinimo, išsipildymo jausmas, nors būdavo ir kitaip“ (II, 251).

       Antrąjį, labiau miestiškąjį, „Priešaušrio vieškelių“ tomą B. Radzevičius rašė ne kaip vientisą pasakojimą, o kaip zonduojančias dalis, kartais novelinio, kartais esė, kartais filosofinio pobūdžio. Tikėjosi aptiksiąs jungtį, laukė jos iškylant iš rašymo ir bijojo, kad ji neiškils. Jautė pamatinę, jau gyvenimo filosofų (pirmiausia Arthuro Schopenhauerio) iškeltą problemą: „Pasaulis – kaip įsivaizdavimas. Mes gyvename savo vaizdinių pasaulyje, pasaulyje, kurį susikuriame patys, jam taikome savo dvasios ir proto savybes – matus, kategorijas, o realybė neapčiuopiama, nesuvokiama, joje nėra nei priežastingumo, nei laiko sekos“ (II, 235). Bet jautė realybę nepaprastu sąmonės intensyvumu: daiktus, reiškinius, žmones, jų veidus, likimus, sunkų įsipareigojimą, prasiskleidžiantį kai kuriose teksto vietose, pagal Juozo Apučio redakciją jau pabaigoje, kur Juozas pasirodo kaip realus asmuo: „Prasmė turi būti visur, – pasakė. – Reikia iš paskutiniųjų galių jos ieškoti. Žinai, – jis staiga grįžtelėjo į mane, uždėjo savo ranką ant manosios: – aš dabar netikiu, tiesiog negaliu sutikti, kad kieno nors, tegu menkiausio žmogaus gyvenimas atsitiktinis, beprasmis, arba jo prasmė tik tokia, kokią sugebame įžvelgti ar pripažinti mes, tiksliau – mūsų moraliniai ar kokie kitokie įsitikinimai bei jausmai. Žmogiškos egzistencijos prasmė, – staiga susijaudino, žiūrėdamas, kaip godžiai, spragsėdama ir plyksčiodama, liepsna ryja anglis, – neapčiuopiama, neįvardinama“ (II, 531). Žmogiškosios egzistencijos prasmė – ji yra, ji turi būti, nėra atsitiktinio, beprasmio gyvenimo. B. Radzevičius priėjo tą aukštumą, tą kalvą, kurią regėjo iš toli. Nors ir mintimis.

       Kai žmogus mąsto taip įtemptai ir taip esmingai, iš pačių pradmenų, iš patirties, sąmonė išvargsta, sąmonės sienos (gali būti ir metafora) darosi plonytės, persišviečiančios. Nebėra saugančių pertvarų, perženginėjamos ribos. Išvargusi, savo pačios sienų nebesaugoma sąmonė darosi baukšti, įtari, bijanti, ypač kai bijoti buvo ko – B. Radzevičiui ir jo bendrakarčiams realybė tebebuvo šnipinėjimas, sekimas, kratos, KGB agentai, slapti sekliai, pasiklausymai, apklausos. Rašymas pradeda veikti savisaugos režimu. Rašyta daug, įtemptai, bet visą laiką atskirais planais, dalimis. Pats suprato, kad jam pačiam juntamas viso junglumas negali būti savaiminis skaitančiam, kad skaitantysis gali pasimesti įvairovėje, skirtinguose pasakojimo režimuose. Juto, kad sąmonei suvokiamą pasaulio vientisumą, junglumą formuoja aukštieji lygmenys, pasiekiantys žmogų lyg atsitiktiniais signalais – spalvomis, judesiais, linijomis, garsais. Tuo, ką vadiname gamta, žodžiu apimdami patį gimimo–gimdymo slėpinį, lyg ir atvirą, bet iš tiesų niekad neatsiveriantį. Skverbtis giliau – B. Radzevičiaus jausenoje slypėjo pirminė, prigimtinė transcendencija; be jos kūrybos nėra, negali būti. Transcenduojantys garsai – sukimosi, pasikartojančios ritmikos. Archajiniai garsai – reaguodavo į kultuvių garsus, lyg į kokį moteriškąjį būties refreną. Moteris, moters mįslė – vienas iš pamatinių būties raktų. B. Radzevičius tą jautė, todėl tiek moterų, senų ir jaunų, gabių gyventi, glostyti būtį kaip kūdikį, ir negyvybingų, lyg užgesusiomis akimis; tokios pražudo ir vyro gyvenimą.

       Ribiniai metų laikų pasikeitimai, begalinis jų iškalbingumas. Štai pavasaris pirmojoje „Priešaušrio vieškelių“ dalyje – po žiemos dangaus, vakaro, kurio klausosi žmonės po pūgos („Išeidavo Vizgirda į kiemą ir klausydavosi“). „O pavasaris vėlgi prasidėdavo šiaurės vakarų kampelyje. Ten atsiverdavo plačios kovo žaros su pirmuoju pempių klyksmu virš plonu, traškiu ledokšniu aptrauktų kalvų ir pievų toje pusėje, kur ištirpdavo rudeninės gervės, ir saulė, pažadinta tų garsų, smogdavo savo pirmuosius spindulius į ledą“ (I, 258). Donelaitiškoji saulės budintojos, saulės, gyvybės nešėjos, programa. Gervių prisiminimas. Pavasaryje tebeglūdi ruduo („kur ištirpdavo rudeninės gervės“), visuminė gamtos programa veikia savo dalimis, pusėmis. Paukščiai, paukščių balsai B. Radzevičiui girdėjosi kaip aukštieji jutiminiai ir jau viršjutiminiai tonai, siunčiami signalai, kurie išlaiko pasaulio junglumą. Pempių klyksmas pavasarį, gervių – rudenį. Lyg ir paprasta, kasdieniška. Plačiuose Šventosios slėniuose gervių balsai itin aidūs, lyg kokie nežinomi pranešimai. Kad tai pradėtum justi kaip esminę būties programą, kaip vibraciją, reikia itin imlios sąmonės, gebančios atsiliepti. Į gervių balsą reaguoti kaip į laiko balsą, kaip į būties garsą. Apie tokias sąmonės galias „Priešaušrio vieškeliuose” atsargiai prasitariama kaip apie paveldėjimą: „Žinau... jaučiu ploniausias gijeles, kurios sujungia ir išskiria žmones, – pasakė kartą tokį vidurnaktį eidamas tėvas. – Aš irgi... beveik...“ – pagalvojo Juozas“ (II, 143).

       Menas – gebėjimas jausti–liesti ir ploniausias gijeles; austi, įausti, suausti.

       Pirmosios „Priešaušrio vieškelių“ dalies skyrius „Pakirdę“; pavadinime slypi sąmonės budimas, vėrimasis, bandant suvokti, kaip esi, kaip pasaulis yra. Pradžia: „Atėjo rugsėjis – sausas, vaiskus“, gražios tonacijos sakinys, jutiminio skaidrumo. Lyg ir nurimęs jau pasaulis: „Dabar miškuose tylu – noksta riešutai, gelsta lapai, daug grybų“ (I, 298). Rugsėjis, sausas, vaiskus – tik pajauta, nei spalva, nei garsas, nei judesys, visetas sąmonėje – iki tylos miškuose, nokinančios, brandinančios. Žemė. Ir žemės dangus. „Aukštai danguje girgsėdamos skrenda gervės – ten, aukštybėse, tikriausiai vėjo nėra, nes toks lėtas ir iškilmingas jų skrydis“ (I, 298). Per gamtos, visatos ženklus dar jauna sąmonė ima suvokti laiką. „Kaip greit lekia laikas“, – ištaria Juozas, dar moksleivis, ir šis pagrindinio būties matmens suvokimas atveria sąmonę poezijai – Maironiui, J. Biliūnui. „Abuojumas, žiaurumas, pasmerktumas – kaip žeidė tais metais jo sielą! Senas Brisius, sustirusi balta katytė, perverta strėlės; Joniukas, dardantis mėšluotuose ratuose pavasariniais laukais ir visa gerkle plyšojantis „Ak vija pinavija“. Visa tai nesuprantamu būdu siejosi su juo, egzistavo čia pat“ (I, 301). Siejasi, egzistuoja kartu, čia pat. Sąmonė junta būtį, yra lyg pakeliui į prasmę, kai visa siejasi, kai visa yra čia, dabar. Bet kur prasideda siūlas, kuris ima vyniotis, vytis? Jo pradžios nei galo nematyti. Sąmonė jaučia, o atskirais atvejais ir nujaučia, kad į tą siūlą, į tą ploniausią gijelę, visa surišančią, nurodo matomi, girdimi ženklai. Rudenį – gervės, retai matomi, dažniausiai tik girdimi paukščiai, ypač kai pakyla skrydžiui. Skyrius „Pakirdę“, ypač jo pirmoji dalis, ir yra saistomas gervių, jų kompozicinės dangaus linijos. Pradžioje lyg fone, neryškiai: aukštai danguje girgsėdamos skrenda gervės. Vėl pakartojama, bet jau su pakilimo iš pelkynų ir raistų judesiu, su klyksmu, veriančiu širdį: „Iš gelstelėjusių pelkynų ir raistų girgsėdamos išskrenda gervės <...>. Draikosi voratinkliai. Tebečirpauja žiogai, šilta dar saulė, vėjelis drungnas, gaivus, ir tik gervių klyksmas aukštoje padangėje, ražienų spindėjimas, gelstelėjusios žalumos kuždesys, nelauktai ištuštėję laukai, plynos pakalnės, slėniai, netekę žalumo, jau liudija, kad vasara baigia praeiti. Kažkas veriančio širdį yra tokioje metų kaitoje, ypač tai junti rugsėjy“ (I, 302). Neramumas perima žmones, ropinėjančius žemėje, dirbančius savo darbus, iki tol svarbius, neatidėliotinus. Bet kažkas visą laiką stebi gerves, nenuleidžia akių, lyg kalbasi su jomis. Tas vaidmuo tarsi vieno perduodamas kitam, parodant, pasikalbant. Gervės pakyla iš pelkynų ir raistų, skrenda viršum namų. „Aukštai danguje girgsėdamos skrenda gervės. Viršum namų susimeta į pulkelį, kiek pasitaria ir, išsirikiavusios trikampiu, patraukia į vakarus.

       – Vedlys, – Konstantas žiūri į darniai išsirikiavusį trikampį. – Ten prieky vedlys, skrenda nuo kitų tolėliau, kitaip jis ir šaukia, – sako pasiklausydamas. – Nė vienas nepasilieka. Pasitarė, suskaičiavo ir traukia toliau. Ut, dar vienas pulkelis.

       – Kurgi? – Konstantienė prideda prie kaktos ranką.“

       Ir Maldonienė savo kieme, pridėjusi prie trumparegių akių ranką, ir per pušynėlius lekiantys vaikai mato jas. Šią akimirką nieko svarbiau nėra.

        „Nešina paplavų kibiru, išlekia iš trobos Kristupienė <...>.

       – Ko gi dairotės, kas yra? – stabteli.

       – Gervės išskrenda, – sako Konstantas. – Taigi, – šneka pats sau, – jau ruduo, už savaitės, kitos jau ir gruodas, – žvilgteli į kiemo klevus, į trobos stogą (kone kiekvieną rudenį jį lopo) ir vėl įsižiūri į tolumas; spinduliai glosto kalvų aptakumus, medžius, trobesius, pakluonėj sukrautus padargus – pakinktai, sukiužusi piesta, brauktuvai, arklinės šukos, rezginės... – Pailsėkim, – sėdasi ant samanoto akmens. – Šiltas, – paglosto jį delnu.

       Jo kelnių keliai sulopyti, milinio švarko rankogaliai atbrizgę, visas peluotas sėdi ant akmens, žiūri į savo rankas.

       Jau nebe už ilgo... nebe už ilgo žiema. Nedaug ir darbų beliko, nukasim bulves, iškulsim miežius...

       Jo šneką pertraukia vištos – kudakuodamos išlekia pulku iš pašalio, priekyje gaidys.“

       Meistriška, atrodo, kad paviršium, o iš tiesų ploniausiom gijelėm suaustas tekstas, romano epizodas. Dangaus ir žemės jungtis, netgi paukščių (gervių su vedliu, vištų su gaidžiu). Nerimas, kurį kelia pasikeičiantis metų laikas. Akių pakėlimas į dangų, lyg kokios kosminės tvarkos pastebėjimas: „Atsilikusios gervės skrenda kiek žemiau, girgsi vėsčiodamos sparnais. Kažin ar ten, tolybėje, baigiantis ištirpti trikampis jas beišgirs. Bet keista – trikampis lėtai pasigręžia, laukia.“ Žmogus ima lyg kalbėtis pats su savimi, Konstantas šneka pats sau, šneka žvilgteldamas, įsižiūrėdamas, matydamas. Lyg nieko ypatinga: kiemas, klevai, kone kas rudenį lopomas trobos stogas, bet už jų tolumos, kalvų aptakumai, medžiai, trobesiai. Žvilgsnis vėl grįžta į artumą, prie daiktų, kurie rūpestingai suminimi: sukiužusi piesta, brauktuvai, arklinės šukos, rezginės – šiandien jau muziejiniai, mažai kieno beatpažįstami. Archetipai, simboliai. Kažkas lyg veriasi, atitraukia nuo dirbamo darbo, pauzė, nebejaunas žmogus sulopytais kelnių keliais, atbrizgusiais milinio švarko rankogaliais sėdasi ant samanoto akmens, paglosto jį, pajunta, kad dar šiltas. Tai lyg kokia pirminio sąmonės pakirdimo rekonstrukcija, archetipo atodanga – kaip tai galėjo būti, kaip yra, kai, danguje girgsint tvarkingam gervių trikampiui, pavargęs žmogus sėdasi ant dar šilto samanoto akmens, žiūri į savo rankas, mąsto, tarsi pats su savim kalbasi – lėtai, su pauzėm, pakartojamom senom, sustingusiom kalbos formom: eina laikas, nebe už ilgo... nebe už ilgo žiema. Pagalvoja apie darbus, nedaug ir jų belikę. Sąmonė tarsi pagauna ritmą, susidarantį gamtos atitikimuose, į tą ritmą įsijungia, įjungdama ir savo aplinką, kiemą, stogą, medžius, daiktus. Tokia sąmonės būsena yra pirminės žmogaus kūrybos archetipas. Būsena, pereinanti į kalbą, įgaunanti struktūrą: vedlys gervių trikampio priekyje. Būsena, atsiverianti sąmonėje, tarsi sklindanti bangomis, kažkas turi ją perimti, pratęsti, pakartoti, įtvirtinti žodžius. Tad ir gervių motyvas vystomas toliau; tame pačiame kieme Konstanto matymą–būseną perima Vizgirdienė, sesuo. Vienoj giminėj, vienoj  šeimoj pirmiausia išryškėja tai, kas gali ploniausiom gijelėm vyniotis toliau.

        „– Gervės išskrenda, – sako Vizgirda, kai ji, nešina duonos kepalu, išeina kieman.

       Virš išlenkto Kaušpėdo kalno skrenda gervės. Vizgirdienė, priglaudusi prie krūtinės miltuotą kepalą, kurį laiką žiūri į vakarus <...> .

       Padangė plati ir šilta kaip šilkas; voratinkliai ant dirvonėlio, kur dar taip neseniai jos vaikas eidavo imtynių su Juzuku, žaizdavo kvadratą ar čižiką. Paupiu per Vizgirdų alksnynėlį eina kažkoks žmogus – ar tik ne laiškanešys Strazdelis, gal laišką nuo vaiko atneša, ne, suka pro šalį.

       Jos vyras tebežiūri į vakarus.

       Jau kiek rudenų, sako sau Vizgirdienė, lydžiu aš gerves. Prisimenu, kartą su Kristupo Elžbieta braidžiojom po raistus, ai ai kaip rėkė gervės tą rudenį. O kartą vandenį iš versmelės sėmiau... Kažin, kas ten žlugtą skalbia, pagalvoja grįžteldma į paupį, iš kur ataidi kultuvės dūžiai.

       – Kad aidi, kad aidi, – sako ji.

       Stovėdamas savo kieme ir dairydamasis, išgirsta kultuvių garsus ir Konstantas.

       Kaip aš anksčiau negirdėjau tų kultuvių, pagalvoja Vizgirdienė. Gal Kazimiero mergiotės žlugtą velėja. Ir kai ėjo į paupį, nemačiau, kaip apdujus pasidariau, sako ji ir vėl išgirsta gerves. Vis iš kitur šaukia, sako ji, iš kitur, tai nuo Maldonio namų, tai nuo pavieškelio...

       Nuo kalno, kurio šlaitu jau gula šešėlis, dvelkteli vėsa. Pakrūmėse tebeaidi kultuvės. Ir tokie tušti staiga lieka Vizgirdienei jos namai, daržinėlė, klojimas, gryčia, tokia tuštuma paširdy, nors pulk ant žemės pilkumo, glauskis prie kreivo beržioko, spauskis prie durų staktos arba eik ir eik vandens išgraužta rėva pro daržus pievele, užpilta pavasarinių potvynių suneštu smėliu ir žvyru, šnekink ant to žvyro mykiančią žaląją.

       Kiek prisimenu, sako Vizgirdienė, gervės visada traukia per gražiausias dienas, tyliausiu oru, o balandy, kai sušniokščia vanduo, rūke per skubėjimą nė nebežinai, ar pempės ten klykia, ar gervės.“

       Moters savimonės tylus vidinis balsas, tas pats nerimas, nors pulk ant žemės arba eik ir eik. Gervių pažadintas nerimas suintensyvina atmintį: jau kiek rudenų, kiek prisimenu... Kokie ženklai – ai ai kaip rėkė gervės tą rudenį... Noras prie kažko glaustis, ieškoti atramos, vis dar girdint gerves, bet jau akimis bėgant per daiktus: pamato motinos rožančių ant lentynėlės, paskui įsižiūri pro langą, drebulynas, „ten tiek šviesos, tokie aukšti beržų kamienai. Pereisiu per tą drebulyną... pereisiu... – sako keldamasi iš lovos, – pasižiūrėsiu, ką veikia Anuprienė“. Kaimynė, netekusi akių šviesos, nebegirdinti. Pabūna su sukančia sviestą (grietinė bėga per muštuvo viršų), pasišneka su jauna, į gyvenimą jau bandančia įsikabinti jos dukra. Grįžta. „Dar tebėra popietis – aukštai danguje, pranašaudamos naktį, ilgą, žvaigždėtą, tebeskrenda gervės, tačiau jų balsai tirpsta kažkur sirpiam saulėlydy. Jokio sunkumo nebejaučiu, sako Vizgirdienė apsidairydama. Kaip ranka nuėmė. Matai, kas daros, kai pas kitus ateini.“ Taip vėlgi ploniausia gijele sumezgamas žmogaus ryšys su žmogum, tai akimirkai lyg ištiestas gervių, vis dar tebeskrendančių. Gervių išskridimas išskaidrina žmonių būsenas – toliau mato, geriau girdi, labiau jaučia vieni kitus. Skaidrėja, vaiskėja ir pasakojančiojo sakinys – įstabaus tonalumo apibūdinimas: „Padangė plati ir šilta kaip šilkas“; lyg lengvas stogas virš žmonių galvų, lyg šilko šleifas, nešamas paukščių.

       Ir dar vienas brolis Kazimieras – raitas, išjojo pasižvalgyti, kaip vyksta darbai, brigadininkas. Bulviakasis. „Iš šiltos laukų platumos pūsčioja vėjelis, dangus grynas kaip akis ir skardus, būsimo, dar beveik nė nenujaučiamo šalčio nuskaidrintas, ir gervių balsai čia skamba ne prislopinti, kažkur susigerią ir tirpstą, o skardūs ir aiškūs. Gerai iš čia tie paukščiai ir regėti – tolsta jie į vakarus darniu trikampiu“ (I, 309). Ir Kazimieras ima prisiminti – ir senelį urėdą, dalyvavusį sukilime. Sentikiai, atkelti po sukilimo, jų kapinaitės, maža medinė cerkvė. Kaimynas Užpelkis dirba lopšį vaikui, kuris dar tik gims, Kazimieras pasikalba su juo, vėl joja keliuku, paskui įsuka į vieškelį. Vieškelis labai svarbu. „Nebuvo Kazimiero kalboje žodžio, dažniau tariamo už šitą: Kazimieras, ir ne tik Kazimieras, vis žvilgčiodavo į vieškelį, jautė jį, nuolatos klausdavo, kas eina vieškeliu, – visas jo gyvenimas ėjo vieškeliu“ (I, 311). Gervių kelias danguje, žmonių žemėje – viešas kelias. Kazimiero dukterys velėja žlugtą. Vyresnioji, džiaustydama ant karkliukų vystyklėlius, išgirsta – gervės. „Jų balsai ne vienu metu, nevienodai girdėti visose šios žemės įlomėlėse, kur dūzgia vabzdžiai, tiesia savo tinklus vorai ir, minutę atitrūkę nuo savo darbų, stoviniuoja žmonės“ (I, 311). Nevienodai, bet girdėti visose šios žemės įlomėlėse. Lyg koks būties refrenas, atitraukiantis nuo įprastų darbų, pakeliantis akis, kažką atveriantis. Kultuvių garsai – aido, lyg kokio atliepimo. Juzukas mėgdavo klausytis atsikartojančio kultuvės taukšėjimo. Maža sąmonė, jau kaupianti patirtį, patirtį matyti, girdėti. Pasakotojas šiame skyriuje kuria Juzuko, būsimo rašytojo, artimiausių giminių apsuptį – ką jie mato, ką girdi, mąsto, kaip elgiasi, kokie jų judesiai. Ką vaikas bus perėmęs iš jų, ką persirašęs į savo sąmonę.

       Paskutinis skyriuje „Pakirdę“ pasirodo Juzuko tėvas Kristupas, dar vienas brolis. Plaukia valtimi, persisvėręs per kraštelį žiūri į gelmę, paleidžia irklus. Bauginasi minties, kad upę planuojama pertvarkyti, perkasti, melioruoti. Visą laiką girdi gerves. „Nenustebtų, jeigu ten, aukštupy, iš kur vis skrenda gervės, pasigirstų koks trinksėjimas“ (I, 314). Per Kristupo sąmonę praslenka svarbiausi gyvenimo momentai, mylėtos moterys, gyvenimo vingiai. Noras apsaugoti, išsaugoti – upę, gyvenimą, vaiką žiogelį.

       Vakare, susirinkus pas Konstantą pabaigtuvių vaišėms, Kristupas, persmelktas prisiminimų, pradeda dainuoti senąsias dainas, jos ir sudėtos iš būsenų, nerimo, ilgesio, iš daiktų, medžių švytėjimo rudenį, iš gervių klykavimo, iš žodžių, dar neatsiskyrusių nuo daiktų. Gervės – viena jų aukščio simbolinė riba. „Žara, šilta vakarė žara, rūkas, mėnesio skiautė... rūkais siaustydamasi... Ateik... ateik, sako, kartoja tuos žodžius, ir tokie jausmo gūsiai siūbteli kaskart, net tamsu akyse daros. Bet, iškėlęs galvą, užtraukia: Negaliu stovėt, su tavim kalbėt, o paskui – Ant kalno gluosnys, galop savo mėgstamiausiąją – Tūkstantis žingsnelių... ir einu keliu, viešu keliu.

       Plūdo, tvino, į nepasiekiamas aukštybes kilo jo balsas.

       – Viešpatie, dar nieko nesu girdėjusi taip dainuojant, – pasakė Vizgirdienė. – Ne prieš gera gal...“

       Dainuoja ir kiti, bet tik Kristupas dainuoja gyvenimą, gėlą, nerimą, nepritapimą, atskirumą, – visa, ką iš tėvo perims Juzukas. Tas, kuris bandys suprasti ir pasakyti, kaip visa yra. Dainuojančio balsas kyla į nepasiekiamas aukštybes, ten, kur ir gervių vieškeliai, nykstantys. „Niekas čia taip nebedainuos, kaip kartais dainuodavo Kristupas. Ilgai čia dar minės... pasiges kristupiško dainavimo. Visas užpelkiečių gyvenimas, jų pievos, medžiai, takai, visa, ką jie mylėjo, prašyte prašėsi tokios dainos, kurioje jau aną, dar šiltą rudenio pavakarį, visi turbūt nujautė kažką neišvengiama: tokio gniaužiančio skausmo Kristupo dainose turbūt dar niekad nebuvo kaip tą vakarą“ (I, 321). Bet ir vaikas negreit supras, ką taip skaudžiai dainavo jo tėvas, dabar jam atrodo, kad jis tik rėkauja ir jam gėda, kad išsiskiria iš kitų. Jam reikės grįžti ir grįžti, blausiai nujaučiant „čia paslėptą savo gyvenimo esmę“, prisimenant ir šiltą rudenišką vakarą, kuris „sugėrė visa – ir gervių balsus, ir tas dainas...“. Bet šiame skyriuje Juzukas dar paauglys, neišsiklykavęs vaikas, kuris su draugais eina į mokyklą „ankstyvais paryčiais palei garuojančius upės slėnius, klykaujant baigiantiems išskristi rudenio paukščiams“. Kol dar sykį įvyksta gamtos pasikeitimas – ateina žiema, įsisiautėja pūgos.

 

       Gervių refrenas „Priešaušrio vieškeliuose“ nėra atsitiktinis, tai sąmoningos prasmės gijos, bandymas virš paprastos, įprastos gyvenimo kasdienybės, kurioje dalyvauja Juzuko teta, tėvas, dėdės, iškelti aukštesnį prasmės ratą. Gyvenimo gilioji tėkmė atveriama girdint išskrendančių gervių balsus, matant jų taisyklingus trikampius, savy pajuntant lyg kokį atbalsį, lyg gervių balsai tiesiogiai liestųsi su jų likimais. Gervių vaizdinys, neabejotinai veikęs ir jo paties sąmonę neišsakomu patirties įbrėžiu, B. Radzevičiaus buvo numatytas kaip visatos junglumo akcentas, kaip vienio jutimas sąmonėje, kaip vienio ženklas. Ir kaip didelio romano, lyg išskaidyto, nesutelkto, vientisumo galimybė. Tai pokalbyje su Bronium Kašelioniu 1989 m. pavasarį paliudijo žmona Genė Radzevičienė: „Ir Bronius jautė... jisai tikrai žinojo tą didįjį ryšį viso romano. Ir dar jis suprato, kad kitiems bus sunku tą ryšį užčiuopti. Juk negali skaitytojas viso to išjausti, ką jaučiu aš, – sakė jis. – Jisai kūrė gervių ciklą. Jungiamoji dalis, – kaip jis sakė, – bus gervių ciklas. Ilgai, labai ilgai jis nešiojosi tą ciklą, bet jam vis nepavykdavo parašyti taip, kaip norėtų. Tai aš vieną sykį paklausiau – kaip čia yra, kas čia bus, tas gervių ciklas? Jis pasakė – čia romano jungiamoji dalis, bet ne tik romano. Tai būtų žmogaus likimo jungimas su gamta, nes kaip ir gamtoj, taip ir žmonių gyvenimuose viskas kartojasi ir grįžta. Gervės – jos išskrenda ir vėl grįžta...“ Taip G. Radzevičienė, žinojusi kūrybos eigą, ranka prirašytus, pribraukytus lapus perrašinėjusi mašinėle, atsakė į B. Kašelionio mintį apie giluminius romano ryšius. Svarbiajai pokalbio gijai priklauso ir B. Kašelionio papildymas: „Tai kaip koks dvasinis simbolis, cikliškas kartojimasis. Ir romano vaizdiniai nuolatos migruoja – kaip tos gervės. <...> Pagal visą romano vaizdų hierarchiją išeitų, kad pirminė – šviesa. Per vandenį, per ugnį, per balsą grįžtama į šviesą“(3).

       Lyg ir taip – šviesa. Ir gervės aptartame epizode yra lydimos šviesos: ražienų spindėjimas, prisimerkia nuo saulės, spinduliai glosto kalvų aptakumus, medžius, trobesius, gervės visada traukia per gražiausias dienas, tiek šviesos drebulyne, sirpus saulėlydis, žara, veidrodiniai ežerai...

 

____________________________________

       (1) Sietynas. – 1989, VI. – P. 91.

       (2) Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. – T. 1–2. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 31. Toliau tekste nurodomas tomas ir puslapis.

       (3) Sietynas. – 1989, VI. – P. 87.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)