Dalia Dilytė. Nuotrauka iš puslapio http://www.drasinkimeateiti.lt/mokyklos/250/GarbesGalerija.aspx       Dalia Dilytė-Staškevičienė gimė 1944 m. birželio 22 d. Anykščių r., Kraštų kaime. 1966 m. maxima cum laude baigė Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijas. Nuo tada dirbo dėstytoja Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje. 1989 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Tibulo elegijų meninis pasaulis“. 1999–2000 m. ėjo Klasikinės filologijos katedros vedėjos pareigas. Per ilgą dėstytojos karjerą dėstė lotynų kalbą, antikinę literatūrą, senovės graikų ir romėnų kultūros istoriją, romėnų elegijos seminarą, Horacijaus odžių poetikos specialųjį kursą ir kt. Yra paskelbusi dešimtis straipsnių apie antikos kultūrą bei literatūrą, parengusi mokymo knygų ir vadovėlių („Antikinė literatūra“, „Senovės Graikijos kultūra“), išvertusi romėnų (Tacito, Senekos, Tibulo, Cicerono ir kt.) ir vėlesnių lotynų kalba rašiusių autorių (Tertuliano, Eriugenos, Erazmo Roterdamiečio, Roizijaus ir kt.) kūrinių į lietuvių kalbą.

 

       Vertėją DALIĄ DILYTĘ kalbina DIANA BUČIŪTĖ

 

       Meluoja žmonės, norintys įrodyti, kad užsiimti laisvaisiais menais jiems trukdo krūvos darbų. Apsimeta plušą, griebia vis daugiau, tampa savo plušėjimo belaisviais. Aš turiu laiko, Lucilijau, turiu laiko ir, kad ir kur būčiau, priklausau pats sau. Savo reikalams neatsiduodu, tik paskolinu save ir neieškau progų prarasti laiką. Kad ir kur apsistočiau, nepalieku savo apmąstymų, vis sieloje svarstydamas ką nors sveikatinga.

       Lucijus Anėjus Seneka. „Laiškai Lucilijui“

 

       Neabejoju, kad daugelis, kaip ir aš, žavisi Jūsų aukšta filologine kultūra. Ar nujaučiate, kur jos šaknys? Gimtajame Anykščių krašte, šeimoje?

 

       Jūs neleistinai subjektyvi, Diana, labai pervertinate mane, tokius epitetus dėliodama. Arba gal turite omenyje mano siekiamybę, tad verčiau parašykite „stengiatės siekti“ ar pan. Taip, kultūros troškulį paveldėjau iš šeimos. Labai šviesus žmogus buvo mano senelis iš motinos pusės. Studijuodamas cariniame Peterburge veterinariją, susipažino su rusų ir Vakarų kultūra, ilgainiui sukaupė nemažą biblioteką, prenumeravo pagrindinius Lietuvos pirmosios nepriklausomybės laikų leidinius. Senelis rūpinosi ir mano motinos išsilavinimu. Todėl ji kalbėjo ir skaitė prancūziškai ir vokiškai, mėgo literatūrą, buvo mačiusi visus Kauno teatrų spektaklius, aplankiusi užsienio muziejus. Dėl visiems žinomų istorinių permainų seneliai atsidūrė Sibire, o iš bibliotekos beveik nieko neliko. Mes gyvenome labai vargingai. Bastėmės visur. Per septynerius metus mokiausi šešiose mokyklose. Tik nuo Chruščiovo atšilimo laikų gyvenome vienoje vietoje. Prisimenu laikotarpį, kai mama verkdavo, kad vaikams nėra ko paduoti valgyti. Ir štai kartą ji grįžo nešdamasi už paskutinius pinigus nusipirktą Maironio raštų dvitomį. Nors neturime padorių namų, mūsų namuose būtinai turįs būti Maironis! Kiekvieno lietuvio namuose jis turįs būti! Nuo tada mes, vaikai, beveik visus „Pavasario balsus“ mokėjome atmintinai. Tėvas buvo menkiau išsilavinęs už motiną, bet irgi labai mėgo muziką, teatrą, kiną, knygas.

 

       Taip ir įsivaizduoju Jus vaikystėje – rimtą mergaitę, įnikusią į knygą. kokia tai knyga? Gal Jeronimo Ralio versta Homero „Odisėja“?

 

       Oi, ne. Knygomis galva pramušta buvo nuo pat mažų dienų, bet net baisu pagalvoti, kiek šlamšto perskaityta vaikystėje prie žibalinės lempos. Skaityti išmokau penkerių, o po metų pradėjusi lankyti mokyklą užsirašiau į biblioteką. Tada ir pradėjau temptis daugiausia iš rusų kalbos išverstas knygas, brukančias sovietinę ideologiją. Tokia buvo daugelio pokario vaikų lektūra. „Durklas...“ Nieko daugiau neatsimenu, nei autoriaus, nei siužeto linijų, tik tai, kad, būdama aštuonerių ar devynerių, žavėjausi šia knygpalaike, pasakojančia apie kažkokių šaunių vyrukų (gal čekistų?) kovą su imperialistų šnipais. Ačiū Dievui, vėliau pasitaikydavo ir klasikos (T. M. Reid, J. Verne, J. F. Cooper), o kiek paaugusi knygas jau rinkdavausi rimčiau. Homero „Odisėją“, deja, perskaičiau jau studijuodama.

 

       Kodėl nusprendėte studijuoti klasikinę filologiją? Ar tada tai buvo specialybė (kaip dabar), ar tik specializacija, kaip mano studijų metais?

 

       Mano laikais prestižiškiausia specialybė buvo chemija, nes tada užkariauti pasaulio atėjo naujos medžiagos – plastikai, jiems pranašauta didelė ateitis. Kadangi mokiausi labai gerai, iš pradžių buvau draugų įtikinta, jog turiu studijuoti chemiją. Ten ir nunešiau prašymą. Net dabar negaliu atsistebėti, kad, būdama tokia jauna ir kvaila, vis dėlto apsisprendžiau teisingai: viena viską apgalvojusi, prašymą atsiėmiau. Tada maniau, kad labiausiai noriu būti mokytoja ir dėstyti lietuvių literatūrą. Na, o klasikinė filologija turėtų praplėsti akiratį. Mat anuomet pirmoji specialybė buvo klasikinė filologija, o antroji – lietuvių kalba ir literatūra. Mano diplome parašyta, kad man suteikiama teisė būti lotynų bei senosios graikų kalbos dėstytoja ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja. Apie klasikinę filologiją išmaniau nedaug: mitologijos ir šiokius tokius lotynų kalbos pradmenis buvo įkalusi mama, tad labiausiai masino noras susipažinti su antikine literatūra.

 

       Kokį įspūdį padarė universitetas? Kaip vertinate tuometes klasikinės filologijos studijas? Ar nedvelkė jos sovietiniu kvapeliu?

 

       Nors studijos priminė katorgą (vien sunkus nuolatinis darbas, beveik jokio laisvalaikio), jos man patiko, didelį įspūdį darė Universiteto biblioteka. Nežinau, kaip pasisekė išlaviruoti, bet Klasikinės filologijos katedroje tada nebuvo nė vieno komunisto, nė vienas dėstytojas negarbino ir net necitavo marksizmo klasikų, nebandė rasti klasių kovos atspindžių antikinėje literatūroje. Tad nuo marksistinių metodų šios katedros dėstytojai buvo labai nutolę. Deja, jie neturėjo kontaktų su užsieniu, negaudavo naujausios mokslinės literatūros, todėl mums perteikdavo šiek tiek pasenusius tyrimų duomenis. Bet klasikinė filologija yra toks dalykas, kuriame tenka ilgai laukti viską aukštyn kojomis apverčiančių naujovių, tad kvalifikuotas XX a. pirmosios pusės mokslo lygio perteikimas buvo studentams naudingas.

 

       Papasakokite plačiau apie savo dėstytojus. Ar buvo tokių, kurie tapo Jums autoritetais?

 

       Dėstytojai buvo nepaprastai stropūs ir sąžiningi. Neatsimenu nė vieno atvejo, kad kuris nors dėstytojas būtų nepasiruošęs paskaitai ar ją praleidęs. Žinoma, tokio pat uolumo jie tikėjosi ir iš studentų. Klasikinės filologijos dalykus dėstė gal kokie keturi dėstytojai. Didžiausias autoritetas visam gyvenimui man liko keletą dalykų dėstęs katedros vedėjas docentas Leonas Valkūnas. Labiausiai imponavo jo lotynų kalbos užsiėmimai. Jis labai gerai mokėjo lotynų kalbą, visada ateidavo puikiai pasirengęs, netingėdavo kasdien skirti įvairių užduočių, rašomųjų darbų ir juos patikrinti, pratino mus ne tik rašyti lotyniškai, bet ir kalbėti. Verčiant tekstus į lietuvių kalbą, mokė ieškoti tikslesnio ar vaizdingesnio žodžio. Tad jam esu už daug ką nepaprastai dėkinga. Labai išprusęs buvo docentas Jonas Dumčius, romėnų literatūrą įspūdingai dėstė docentas Eugenijus Frolovas. Šiltai prisimenu inteligentiškąjį docentą Dangerutį Čebelį, gebėjusį įdomiai skai-tyti šiaip jau sausoką vadinamosios vulgarinės (liaudies) lotynų kalbos kursą.

 

       Baigusi universitetą, daug metų jame dėstėte, parašėte vadovėlių aukštosioms mokykloms, sudarėte antikinės literatūros chrestomatijų, bet populiariai parašytos knygos „Heladės šviesa“ (išleista ir estiškai), „Amžinoji Roma“, „Skaitome romėnus“, straipsniai mokytojams, publicistika liudija, kad Jums rūpi platesnė antikos kultūros sklaida. Iš kur toks polinkis į švietėjišką veiklą? Ar manote, kad mūsų visuomenė tamsi? Tikite, kad antikos šviesa gali nušviesti ir išgelbėti pasaulį?

 

       Pasaulis yra puikus, jo gelbėti nereikia, o štai daugeliui Lietuvos kultūros žmonėmis save laikančių asmenų nė kiek nepakenktų geresnis elementarių kultūros dalykų išmanymas. Tarkim, toks kaip Vaižganto „Pragiedrulių“ veikėjų. Tačiau apie šiuos dalykus esu ne sykį rašiusi, nenoriu kartotis. Švietėjiška, Jūsų žodžiais tariant, veikla prasidėjo tada, kai pamačiau, kad savo ikimokyklinio amžiaus vaikams neturiu ko paskaityti antikos tema. kūriau jiems istorijas apie tokį Apolodorą. Paskui, naiviai manydama, kad ir kitiems vaikams reikia to paties, iš savo žodinių pasakojimų sukurpiau mažutę knygelę „Heladės šviesa“ ir pasiūliau „Vyturiui“. Nieko ji ten nesudomino, tad ir nebuvo išspausdinta. Vėliau, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, Švietimo ministerijoje pradėjo dirbti protingi žmonės. Darius Kuolys, Vanda Zaborskaitė, Kęstutis Kaminskas puikiai suprato, kad Europos kultūros šaknys glūdi antikoje. Tada lotynų kalba atėjo į daugelį mūsų mokyklų, prireikė ir mano darbo. Buvau paprašyta „Heladės šviesą“ išplėsti, papildyti. Paskatinta dėmesio, dar parašiau knygelę apie Romą. Taip ir įsitraukiau į veiklą, kurią galima apibūdinti Danaidžių statinių ar Sizifo akmens vaizdu: tempi tempi vandenį, o statinės tuščios, riti riti akmenį, o jis vis nurieda į kalno apačią. Mat nemanau, kad visa ta mano rašliava davė kokių nors rezultatų. Situacija seniai pasikeitė, dabar pagrindai užmiršti, mokyklos pamatinio humanitarinio išsilavinimo nebeteikia, vaikams siūloma mokytis japonų ar kinų kalbų, remiantis merkantiliniais argumentais: gal gyvenime teks bendrauti su kokiu nors tolimų kraštų verslininku. Nesuvokiama, kad tokias užduotis sau turėtų kelti kalbų kursai, o ne mokykla, privalanti sudėti į vaiko sąmonę svarbiausius Europos kultūros elementus. Turiu galvoje ne tik antikos kultūrą, bet ir vėlesnių epochų klasikinę literatūrą, vaizduojamąjį meną, muziką. Tačiau gal iš kvailumo, gal iš optimizmo vis dar retsykiais prie švietėjiškos veiklos sugrįžtu. Nesinori, kad Lietuva būtų „ir tamsi, ir juoda“.

 

       Kas paskatino imtis vertimų? Ar traukė pats vertimo procesas, ar norėjote užpildyti lietuviškų vertimų bibliografijos spragas?

 

       Suformulavote tiksliai: traukė procesas. Būdama trečiame kurse, išverčiau hegzametru Ovidijaus „Metamorfozių“ ištrauką apie Niobę, ketvirtame – vieną Vergilijaus „Bukolikų“ eklogą. Katedros vedėjas L. Valkūnas labai skatino versti.

 

       Kodėl verčiate tik iš lotynų kalbos? Juk visi klasikai moka tiek lotynų, tiek senąją graikų kalbą. Gal romėnų autoriai Jums artimesni?

 

       Priežastis paprasta: taip jau susiklostė, kad graikų kalbą moku prasčiau. Skaitant graikišką tekstą, kartais tenka žvilgčioti ir į žodyną, sunkiau pagauti autoriaus stilių, tad būtų nesąžininga apsimesti, kad tą kalbą puikiai moku. Lotynų kalbos žodynus atsiverčiu tik retsykiais, ieškodama kokio nors žodžio atspalvio. Keletą smulkių dalykėlių esu išvertusi ir iš graikų kalbos, bet didelis darbas – ne man. Lygiai taip pat nedrįsčiau versti iš prancūzų ar vokiečių kalbų, nors šiomis kalbomis ir skaitau, ir susikalbu. Tiesa, turiu prisipažinti ir vieną gėdingą savo avantiūrą: kartą maždaug dešimt eilėraščių išverčiau iš latvių kalbos ir net jie buvo išspausdinti, nors tos kalbos nemoku. Verčiau juos todėl, kad vienas pažįstamas latvis, perskaitęs mano Tibulo vertimą, kažkodėl nusprendė, kad galiu to imtis, ir karštai prašė. Jis padarė pažodinį vertimą ir mano darbu liko patenkintas, bet aš vis tiek manau, jog tas vertimas nelabai vykęs.

 

       Daug vertėte Lucijų Anėjų Seneką. Ar tai Jūsų mėgstamiausias romėnų rašytojas? Kodėl tokie populiarūs – ne kartą leisti iš naujo – Senekos „Laiškai Lucilijui“?

 

       Esu išvertusi visus filosofinius Senekos kūrinius. Jų priskaičiuojama dvylika. Seneką ir apskritai vėlyvąją stoją iš tiesų mėgstu. Bet žaviuosi ir Ciceronu, ir Vergilijumi, ir dar keliais autoriais. Kadaise Seneką „atrasti“ padėjo čekų filmas „Senukai renka apynius“. Jame į kolūkį išsiųsti skinti apynių gimnazistai be paliovos citavo Seneką. Pagalvojau, gal ir mūsų jaunimui tai būtų įdomu. Išverčiau kelis laiškus ir nusiunčiau į „Nemuną“. Nors „Nemunas“ dėjosi tvirtai nesilaikąs komunistų nustatytos idėjinės linijos, matyt, nutarė, kad sovietiniam lietuvių jaunimui Seneka yra pernelyg pavojingas, ir mano vertimą išmetė į šiukšlių dėžę. Tuos laiškus išspausdino Bronius Genzelis „Filosofijos chrestomatijoje“. Taip ir įsitraukiau. Senekos laiškai, manyčiau, populiarūs dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad filosofijos tiesos čia dėstomos suprantamai ir patraukliai. Be to, šiuolaikiniame reliatyvumo kupiname pasaulyje žmonės retkarčiais pasigenda aiškiai suformuluotų moralės nuostatų. Veikia, sakyčiau, pasąmonėje glūdintis padorumo, teisingumo, gerumo ilgesys. Senekos mintims ir teiginiams, mano galva, tenka šluostės vaidmuo. Kaip kasdien ar kas antrą dieną žmonės šluosto dulkes nuo televizoriaus, taip sielos dulkes irgi norisi nusivalyti. Pačiam tai padaryti nelengva, jos giliai įsiėda, nugramdyti sunku, todėl reikia pagalbininko. Štai tam ir pasitelkiamas Seneka.

 

       Jūsų kolegos klasikai įspūdingiausiu vertimo meno laimėjimu vadina istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito „Analų“ vertimą. Ar tiesa, kad šis autorius yra sunkiausiai išverčiamas į kitas kalbas?

 

       Jei kolegos tikrai taip rašė, tai jie neobjektyvūs, kaip ir Jūs, nes pati žinau šimtus savo vertimo trūkumų. Tacitas yra kietas riešutėlis, nes jis ir patetiškas, ir drauge labai lakoniškas. Todėl į analitines kalbas, operuojančias šalutinių sakinių virtinėmis, neturinčias bendraties ir dalyvinių konstrukcijų, mano nuomone, įmanoma išversti tik jo mintį, tačiau neįmanoma atkurti stiliaus. Bet lietuvių kalba juk tebėra sintetinė ir, pavyzdžiui, junginys „tikėjau jį atvažiuosiant“ dar pernelyg skaitytojų nešokiruoja, tad pasukus galvą Tacitą galima „įveikti”.

 

       Kaip manote, ką dar iš antikos veikalų būtinai reikėtų išversti į lietuvių kalbą?

 

       O, dar daug ką. Tukididą, Apoloniją Rodietį, Lukaną... Visų neišvardysi. Kur tik pirštu duri, ten balta dėmė.

 

       Jorisas-Karlas Huysmansas romane „Atvirkščiai“ bodisi aukso amžiaus romėnų literatūra ir liaupsina nuosmukio laikotarpio kūrinius, ypač Gajaus Petronijaus „Satyrikoną“ ir Lucijaus Apulėjaus „Metamorfozes“, giria Tertuliano stilių, randa perlų vėlesnėje lotyniškoje literatūroje (minimi mums nepažįstami autoriai: Komodianas iš Gazos, Prudencijus, Sidonijus Apolinaras ir kt.). Ką jam atsakytumėte?

 

       Žinoma, jis turi teisę turėti savo skonį ir nuomonę. Vadinamojo sidabro amžiaus literatūra iš tiesų nėra prastesnė už auksinę. Toks pavadinimas atsirado pakitus lotynų kalbai: ji dabarties kalbininkams pasirodė suprastėjusi ir gavo sidabrinės vardą. Paskui šis vaizdingas terminas pradėtas taikyti ir literatūrai, bet juk literatūra – visai kas kita. Tiesa, kartais ji epigoniška, bet esama ir talentingų kūrėjų. Petronijus tikriausiai buvo puikus rašytojas, tačiau, deja, iš jo romano išliko tik keli epizodai, gal kokia dešimtoji visumos dalis. Tad nelabai aišku, ar verta smarkiai liaupsinti tas draikanas. Fragmentai visada tėra fragmentai. Bet Apulėjus iš tikrųjų labai vertingas. Tertulianą esu vertusi, jo stilius geras, bėda tik ta, kad jis mėgdžioja Ciceroną. Krikščioniški Prudencijaus himnai parašyti vaizdinga kalba, bet man įdomiausia tai, kaip gražiai juose sugyvena Jėzus Kristus su Apolonu ir devyniomis jo mūzomis, kaip natūraliai antika įtraukiama į naujosios epochos idėjas. Sidonijaus Apolinaro laiškai pasižymi puikiu stiliumi, žavi klasikos laikams nebūdingas autoriaus gebėjimas charakterizuoti aprašomus žmones, pateikti jų portretus. Tad vėlyvosios antikos literatūra tikrai yra įdomi ir vertinga. Bet nesutikčiau teikti jai pirmenybės. Aukso amžiaus literatūros vertės juk neįmanoma paneigti. Beje, rimta literatūrologija apskritai šiuos abu pavadinimus laiko sąlygiškais ir jais neoperuoja.

 

       Be Tertuliano, esate vertusi ir daugiau vėlesnių laikų lotyniškosios literatūros: Eriugenos, Erazmo Roterdamiečio, Izaoko Niutono, Benedikto Spinozos ir kitų filosofų ištraukų „Viduramžių filosofijos chres-tomatijai“ ir „Renesanso filosofijos chrestomatijai“, o 2007 m. išėjo Jūsų verstas didžiulis XVI a. teisės veikalas, ispanų humanisto Petro Roizijaus „Lietuvos sprendimai“. Kuo įdomi šių autorių kūrinių vertimo patirtis? Pirmenybę, matyt, vis tiek teikiate antikai?

 

       Visus išvardytuosius filosofus versti buvo labai įdomu. Traukė jų teiginiai, malonumo teikė tai, kad rašė skirtingu, bet geru stiliumi. O versdama P. Roizijų jaučiausi dirbanti beprasmišką darbą. Labai ilgai nenorėjau jo imtis, buvau kalbinama, įtikinėjama, prašoma gal penkerius metus, o paskui dar tiek pat metų kankinausi. Paprastiems skaitytojams šis veikalas nėra įdomus, nes ten narpliojami teisės kazuistikos dalykai, o mokslo žmonės, tarkim, Lietuvos teisės istorijos specialistai ir net prie mokslinio darbo pratinami studentai juk turėtų skaityti lotyniškai. Tiesa, dabar Lietuvoje nebeliko nė vieno lotynų kalbą mokančio teisininko. Bet juk mokslo šaltinius būtina skaityti originalo kalba, nes mokslui reikia kuo didesnio tikslumo, o mudvi puikiai žinome, kad net ir sąžiningiausiai stengiantis atkurti originalo mintis ir stilių vertimas niekuomet neprilygsta originalui. Būčiau, žinoma, metusi tą P. Roizijų, bet kad jis baisiai gražiai rašo. Anais laikais teisininkai kalbėjo ne sausai ir nuobodžiai kaip dabar, o meniškai ir vaizdingai. P. Roizijaus kalbėjimą puošia retorinės figūros, kalba labai žodinga, pavyzdžiui, jis vartoja šešis žodžio „vogti“ sinonimus, penkis ūkio valdą reiškiančius žodžius, penkis žodžio „matyti“ sinonimus ir pan. Tai štai iš viso to reikalo naudos ir malonumo turbūt tik aš viena ir teturėjau. O dėl kitko Jūs teisi: antikos autorius versti man mieliausia.

 

       Kaip sekėsi perteikti P. Roizijaus žodingumą? Ar nepritrūko sinonimų lietuvių kalboje?

 

       Versdama P. Roizijų, sinonimų bado nepatyriau todėl, kad sudėjau visus esamus sinonimus, net ir tuos, kurie žodyne pažymėti šnekamosios, tarminės ar archajinės kalbos ženkleliais. Ir nieko baisaus neatsitiko: P. Roizijaus tekste jie labai gražiai prigludo prie kitų žodžių, nė kiek nepažemino autoriaus stiliaus. Priešingai, patys tarsi palypėjo aukštyn, tapo tokie kultūringi, tokie literatūriški. Blogiau, kai sinonimų apskritai nėra. Pavyzdžiui, verčiant Tacitą labai trūko senovės karybos srities sinonimų. Kadaise daug kariavome ir tikriausiai turėjome ir įvairių iečių bei sargybos postų pavadinimų, bet paskui viską pamiršome. Neturime žodžio „laivas“ sinonimo ir daugelio lietuviškų laivo dalių pavadinimų... Noromis nenoromis, esi žmogus priverstas skurdinti autoriaus tekstą. Žinoma, stengiesi kitur kompensuoti, bet tai jau ne visai tas pat.

 

       Koks Jūsų santykis su senąja lietuvių literatūra? Kristijono Donelaičio kūrybos tyrinėjimai (jam skirta net monografija) rodo, kad nesate jai abejinga.

 

       Matyt, esu nacionalistė, kaip ir mama: nors vertinu ir mėgstu daugelį užsienio autorių, lietuvių literatūra visada buvo mano didžioji meilė. Santykis su senąja literatūra dabar racionalus, ji tapo mano mokslinių interesų objektu, mat dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriuje. Bet čia be meilės irgi neapseisi. Pastaraisiais metais truputį patyrinėjusi, labai susižavėjau Alberto Vijūko-Kojelavičiaus stiliumi. Knygą apie K. Donelaitį laikau geriausiu savo gyvenimo darbu. Labai rūpėjo parodyti jo talento didybę, reikšmingą jo vietą XVIII a. Europos literatūroje.

 

       Esate parašiusi nemažai vertimų recenzijų. Ar turite savo vertimo teoriją? Kokiais kriterijais vadovaujatės vertindama kitų vertėjų darbą?

 

       Ne, vertimo teorijos principų niekada nebandžiau kurti, turbūt to ir nesugebėčiau. Esu tikslaus vertimo šalininkė. Be abejo, kalbu ne apie pažodinį vertimą. Turiu galvoje tai, kad mane erzina savavališkai praleistos ar vertėjo iš piršto išlaužtos frazės, netinkamai parinkti žodžiai. Tačiau tai tik pusė darbo. Visada kartoju, kad išversti mintį nėra sunku. Daug sunkiau yra išversti stilių. Apskritai manau, kad vertimas yra kopija. Kopijų esti įvairių. Štai romėnai buvo pasidarę tūkstančius graikų statulų kopijų. Tarkime, dabar muziejuje stovi dvi sunkios, kaip kokios baidyklės sustingusios amazonės, net nieko apie menus nenutuokiančiam žmogui aišku, kad tai – prastos kopijos, o dėl kai kurių kopijų menotyrininkai užsimušdami ginčijasi, ar čia iš tiesų kopija, ar originalas. Taip ir vertėjai turi stengtis pateikti kuo geresnės kokybės kopiją. Neseniai perskaičiau vieną knygą. Išversta tvarkingai ir tiksliai, bet vaizdingo ir išradingo autoriaus stiliaus – nė kvapo. Vadinasi, šis vertimas yra skurdoka kopija. Tačiau neleistina autoriaus ir gražinti. Kai stilius sausas ir paprastas, taip jį reikia ir perteikti, neieškant nei vaizdingų veiksmažodžių, nei frazeologizmų. Toks stilius yra to autoriaus vertybė. Tokiais kriterijais ir remiuosi. Dar norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, kopijuotojo vaidmuo vertėjo nei įžeidžia, nei žemina. Juk ir originalo autorius yra kopijuotojas. Jam tik atrodo, kad jis kuria, o iš tiesų pateikia nukopijuotų jausmų, patirčių, daiktų ir dalykų kombinacijas (žmonijos kultūros istorija leidžia daryti prielaidą, kad tų kombinacijų yra begalinė aibė), bet niekada neįstengia pateikti nei tikrų daiktų, nei jausmų ar patirčių. Kitaip tariant, kultūra amžinai kopijuoja natūros formas. Jokiam menininkui neduota dviejų dalykų: jis negali išeiti už Dievo kūrinijos ribų ir sukurti to, ko ligi šiol nebuvo, negali ir atkurti natūros tos kūrinijos gyvumo. Tad visi esame tik kopijuotojai.

 

       Kaip apibūdintumėte antikos literatūros vertimų padėtį? Ar egzistuoja antikinių kūrinių vertimo mokykla? Koks, Jūsų manymu, senųjų vertėjų – Jeronimo Ralio, Leono Valkūno, Jono Dumčiaus, Antano Dambrausko – indėlis?

 

       Padėtis nėra bloga. Išversti svarbiausi kūriniai, visi vertėjai kvalifikuoti, žmonių iš gatvės nepasitaiko. Žinoma, yra ir silpnesnių, ir stipresnių vertėjų, bet apskritai vertimų lygis nėra žemas. Apie antikinių kūrinių vertimo mokyklos buvimą galima būtų kalbėti, tą dalyką patyrinėjus. Deja, tuo nesidomėjau, tad negaliu nieko tvirtai pasakyti. Spėju, kad vieningos mokyklos nėra, galima būtų išskirti keletą vertėjų grupių, kurios vadovaujasi panašiais principais, bet jų vertimus reikėtų patyrinėti. Visi Jūsų išvardyti vertėjai, mano galva, yra didžiai nusipelnę Lietuvos kultūrai. Jie paklojo puikius vertimo iš antikinių kalbų pamatus.

 

       Aktyviai dalyvaujate Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos darbe: ne kartą skaitėte pranešimus seminaruose ir konferencijose, buvote valdybos narė, prisidėdama prie projekto „Skaityk su vertėju“, susitikote su skaitytojais Anykščių, Šiaulių, Vilniaus bibliotekose. Kokią matote šios veiklos prasmę? Ar tai dar viena galimybė skleisti antikos kultūrą?

 

       LLVS rengiami seminarai ir konferencijos yra naudingi vertėjams tuo, kad galima padiskutuoti su kolegomis, pasisemti patyrimo, paklausyti kalbininkų patarimų ir nurodymų. Susitikimai su skaitytojais – visai kas kita. Kadangi dėl laiko stokos beveik nevaikštau į panašaus pobūdžio renginius, tai maniau, kad ir niekas nevaikšto. Tačiau klydau. Važiuodami iš susitikimų su skaitytojais, mudu su renginių vedėju Tautvydu Kontrimavičiumi, žurnalistu ir kultūrininku, dažniausiai padarome išvadą, kad šiokios tokios naudos žmonėms iš to tikriausiai buvo, bet mes irgi šį tą gavome: skaitytojų pasisakymai ir klausimai sukelia naujų minčių, net savotiškai įkvepia, pamatai, kad tavo darbas reikalingas.

 

       Ar esate darboholikė? Ar leidžiate sau pailsėti? Kokie Jūsų pomėgiai?

 

       Manau, kad darboholikė nesu. Darbais gal ir per daug apsikraunu, bet kaip prikalta dieną naktį prie kompiuterio nesėdžiu. Laiko labai trūksta, tačiau kai gerą pusvalandį praspoksau į augalus, ežerą, jūrą, mėnesieną ar praplepu telefonu su drauge, tokio buvimo nevadinu tuščiu, nes, mano galva, bendraujant su gamta ar artimu žmogumi vyksta puikus sielos darbas. Didžiausias pomėgis yra gyventi kaime. Labai mėgstu klasikinę muziką, ypač XVIII a. Dažniau klausausi „negyvos“ radijo ar kompaktinių plokštelių muzikos, bet kai būnu mieste, mielai einu į koncertus, operą. Mėgstu istorijos ir dailės muziejus, su malonumu pavartau meno albumus, bet į šiuolaikinio meno muziejus beveik nevaikštau nei Lietuvoje, nei kitur.

 

       Spėju, kad ir šiuolaikinės literatūros neskaitote. Ar aš klystu?

 

       Šį tą perskaitau, bet iš tiesų nelabai man aišku, ką reikia skaityti. Kai man pasakoma: „Šitas autorius labai populiarus gimtajame krašte ir Europoje“, atsakau klausimu: „O gal geras yra ne autorius, o jo vadybininkas?“ Dažniausiai juokauju taip: „Kam man skaityti viską? Palūkėsiu kokį šimtą metų, kol iš viso šiandieninio šlamšto liks tik klasika, tada ir perskaitysiu.“ mieliau – nežinau kelintą kartą – skaitau lietuvių ar užsienio klasikus. Žinoma, pasitaiko išimčių. Štai vyresnio sūnaus patarta neseniai perskaičiau dvi naujas rusiškas knygas ir vieną vertimą iš anglų kalbos. Buvo įdomu, o kai kas ir širdžiai artima. Tiesa, dar mėgstu detektyvus, bet toli gražu ne visus. Nemėgstu, pavyzdžiui, populiariosios A. Marininos, mat jos romanuose pasigendu intelektualumo. Iš šiuolaikinių detektyvo kūrėjų geriausiai vertinčiau B. Akuniną, nes jo romanuose (dabar jis kuria ir kitokių žanrų kūrinius) – visas Europos kultūros kontekstas, skaitydamas žmogus patiri, kaip sakė Aristotelis, atpažinimo malonumą.

 

       Kaip antikos išmintis padeda Jums gyvenime? Kokią sentenciją dažniausiai prisimenate?

 

       Atsakysiu pusiau juokais: kaipgi, padeda. Štai ką tik išdėsčiau savo požiūrį į naujas knygas, bet kas žino, gal jis remiasi Senekos patarimu, jog knygų įvairovė kenkia netobulos sielos žmogui taip, kaip nesveikam skrandžiui maisto įvairovė. Tik tobulam išminčiui, kurio sielai jau niekas nebegali pakenkti, leidžiama skaityti viską. Todėl paprastas žmogelis turi rinktis tik geriausius, laiko išbandytus ir pripažintus autorius, o nuo jų trumpam nuklydęs būtinai grįžti. Neturiu vienos itin mėgstamos sentencijos, taikau jas prie situacijos. Štai dabar toliau juokaudamos galime pažaisti sofizmais ir pabaigti vieno iš Septynių išminčių sentencija: „Kas lengviausia pasaulyje? – Duoti patarimus kitam. Kas sunkiausia? Pažinti pačiam save.“ Išeitų, kad lengvai duoto Senekos patarimo galima ir nepaisyti, o mano atsakymai į Jūsų klausimus gal turėtų būti visiškai kitokie, nes aš, ko gero, prastai save pažįstu.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)