pulgis_andriusis_0
pulgis_andriusis_0
       Pagrabiškio ir Didžiolaukio pakriūtų spaudžiamas, ežeras susiaurėja, kad Straskiškėse vėl galėtų išsitiesti visu ūgiu, kaip tad ir pridera atviram, neklastingam Silio ežerui.

       Perbridusi drėgnus Avinikiškio tarpuraisčius, saulė pus­ryčiukais ūmai pakimba laisva viršum Silio sąsmaukos ir, dar nepajėgdama išsimuistyti aukščiau rasotų paežerės skardžių, išpilia ant vandens visus savo spindulius, kurie žaižaruodami atsitrenkia į paliūnės meldyną.

       Ir tuomet čia prasideda Santa Lucia.

       Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas rau­donas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, saky­tum jis plauktų per spanguolinį kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojoj jūroj paskui žydus vėl užsiraukia.

       Aplink meldą didžiu įtūžimu vartosi mirties kilpomis plienspalviai niekeliai: blyksterėję balkšvom papilvėm saulėje, šmaikščiai neria žemyn ir čia sukasi, aprašydami nepilną aš­tuoniukę, paskui vėl šauna į viršų, lyg tos pasakos kvailiai, su sietais nešdami saulę į pirkią be langų.

       Kitas išdvėsęs, vos akimi pagaunamas taškelis šaudo tiesiais kampais; kulka prabėgęs, jo nuomone, reikalingą kelionės tarpsnį, jis ūmai sustoja, pamąsto ir, matyt, jojo menkoj galvelėj didelės mintys negimsta, kad po labai trumpos akimirkos jis vėl sprigtu nuskrieja sekantį tarpsnį, palikdamas motorinės valties valkšnelę.

       Lukštų grindiniu vaikščioja it vaikai ant kryžokų blusos dafnijos, susipainioję savo kojų raštavonėse. Dėl to jos, toki slunkiai, ilgas akimirkas prastovi nekrutėdamos, gavę tiek daug saulės iš karto į šonus. Ir tik labai svarbiais atsitikimais, -užkliudytos violetinės peteliškės sparno arba išgąsdintos žalios muselės, – žaibiniu šuoliu siūsteri į kitą lukšto kampą, idant tenai vėl galėtų ramiausiai apmąstyti gyvenimo malonumus.

       Kaip jinai, tokia maža būdama, taip greitai paleidžia į darbą savo šešias ilgas kojų kartis, neįmanoma atsekti iš vieno trum­po sumirgėjimo, bendro sąmyšio, kursai, rodos, dar neprasi­dėjęs, jau baigiasi, ir dafnija štai lyg niekur nieko vėl ramiai stovi kitame lukšto kampe, šonu atmušdama saulės spindulius, riedančius per ežerą.

       O mirtinais atvejais, įkyrių sparnuotų zvimbalų prispausta, taip sakant, prie sienos, dafnija šoka ant lukšto ir lyg svilinamom papadėm pasileidžia mirgėdama vandeniu, kol pribėga kitą saugų pluoštą ir, besidžiovindama atokaitoj, galvoja apie pražiodytus nasrus, stiklines akis, pašiauštus pelekus, kaboriuojančius čiuptuvus, išmestus dvišakius liežuvius, kurie grėsmingai stebi tokias nuogas, beginkles ėjikes kaip jinai.

       Vandens užpjautas meldo stiebas po paviršiaus linija su­lūžta, darosi įstrižas; jis visas apkabinėtas sidabriniais oro karoliais, apsiblausęs, atsišerpetojęs. Argi tai tas pats meldas, kuris aukščiau paviršiaus taip grakščiai, sodriai žalias, lyg nutekintas gražuolis?

       Ramiai plūduriavęs, nematomas gniūžtelis staiga pašoksta, terkšteli uodega ir prieš save paleidžia pluoštą čiulptuvėlių. Tai – hidra daugiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie grei­čiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.

       Ežeras kaip dubens dugnas. Tik pameldynės vandeniu slen­ka drumstai žalias gyvybės debesis, nešąs nesuskaičiuojamus keleivius į džiaugsmą ir mirtį. Tame debesyje, kurį saulės spinduliai praskiedžia vaivorykštėmis, knibžda milijardai bū­tybių, ištroškusių gyventi laimėse ir nelaimėse.

       Kas plaukeliais, kas sraigteliais, kas pūslėmis, papliauš­komis, burėmis, semtuvais keliauja šie vandens nenuoramos šokinėdami, spragsėdami krumpliais, sukdamiesi ratais, šau­dydami kampais, nerdami per galvą, pliaukšėdami uodegomis, risdamiesi kūlvirtom, susitraukdami kupron ir vėl išsitiesdami. Pakeliui susimesdami ant žolių, akmenų ir bučių persėdo bas­lių. Štai dėl ko ir meldas gražuolis po vandens linija toks apsi­blausęs ir atsišerpetojęs.

       

       * * *

       

       Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūk­lių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų. Tai vėžys apsivertė ant kito šono minkštajame dumblo migyje!

       Ir vėl ramu povandeninėse giriose, svajinguose paparčių senmiškiuose; niekas nesukrutina gauruotų šakų, niekas ne-pragysta su labu rytu šiose klaikynėse; amžinoj tylos prie­blandoje skendėja dumblių brūzgynai, tvarkingomis rikiuo­tėmis styro kuokštėtos elodėjos. Kartais tik per atvirą liekną prasliuokia sraujais vingiais dėlė kumelinė, persikeldama į kitą pamiškę laimės ieškoti.

       Ar ne taip sapnuodavom vaikystėje? Rodos, už kamaros pakyli į orą ir leki per sodą. Laukinės obelys, klevynas prie klojimo, už pirtelės lazdynėlis dunkso nepajudindami anei lapelio, juodai suanglėję, pritvinkę neaiškios grėsmės, pasi­rengę nežinomiem sumanymam. Juodo nerimo replių su­gniaužtas, pradedi kristi žemyn ir po to, rėkdamas ir ne­išrėkdamas, pabundi visas prakaite, virpėdamas iš baimės iki pirmųjų gaidžių.

       Bet dabar meldynas tvaska saulėje, ir jos spindulių lūžiai vaivorykštėmis nužeria šį skendenių kraštą, jan liedami slap­tingą jaukumą.

       Štai vienoje miško aikštelėje stovi dyglius pašiaušęs raguolis ir iš nasrų vieną po kitos išmeta penkias mailines žuveles. Tai jo paties vaikai, kuriuos, lydekai atsibasčius į šią girios eiguvą, tėvas buvo laikinai prarijęs, nes jisai geresnio būdo nežino, kaip nuo galvažudžio apsaugoti dar beragius, nuogus savo kū­dikėlius.

       Silio ežeras nepažįsta švelnesnio ir rūpestingesnio tėvo kaip raguolis. Kuomet kitos žuvys, išmetusios ikrus, visai nebesuka galvos dėl savo jauniklių ateities – o tokia lydeka be men­kiausio sąžinės priekaišto žudo net savo paties vaikus, – raguo­lis patinas prie nendrės koto susilipdo gūžtą ir čionai jautriai įsikuria su savo jauniais, pavaręs iš namų motiną valkatauti, nes jai vaikai nė už kiaurą skatiką nerūpi. Ne tik kad nerūpi, bet jinai be mažiausios širdies sopės visada pasirengusi nusukti sprandus savo pačios naujagimiams.

       Kas iš to, kad tokia ešerienė arba leščiuvienė pavasarį išlei­džia į pasaulį šimtus tūkstančių kiaušinėlių, iš kurių saulės sušildytas vanduo iškeldina tirštus mailiaus debesis, baisybę smulkių avižėlių, pasiryžusių nukariauti skenduolių gyvy­bines erdves, o nenuvokia, jog netrukus ežero gelmių erodai surengs didžiausias nekaltų kūdikėlių skerdynes? Raguolis teišleidžia saulės švieson keletą kūdikių, kuriuos vėliau supa tėviška globa tol, kol jiems išdygsta nugaroje ir papilvėje dyg­liai, grėsmingas laidas kovoje dėl erdvės ir džiaugsmo saulėtoje paliūnėje prie meldyno, kur gyvenimas tokį Dievo duotą rytą, kaip šiandien, dainuoja Santa Lucia.

       Bet šiandien šventė ir skendenių krašte. Nuščiuvęs dumblių gojelis rausvais, pūslėtais lapais geria iš viršaus krentančius spindulius, suprakaitavęs baltais oriniais poteriais. Iš po nu­karusių, gauruotų skliautų zirbsi sidabro rutuliukai, iš pluoš­tinių, ašutinių tankmių veržiasi tylus skundas.

       – Trokštame...

       Kai snaudalis dirvonėlyje gražiausias amžiaus akimirkas praleidžia, bekovodamas dėl kiekvieno drėgmės lašo, tai miš­kai skendeniai dieną naktį eikvoja jėgas, kaip iš vandens atka­riauti bent vieną kruopelę oro. Plėsdami savo paviršiaus plotą, tiesia ilgus siūlus, liemenis apkarsto šimtapirščiais kužais, meta nuo savęs į tolį pėdus vijoklių, dumblialaiškius išberia pūslėmis, stiebus pertvarsto korėtais narveliais, erdviais prieskinkėliais, į juos po raktu uždarydami orą, kurį paskui, lyg našlė Dindienė mėsą, dalina savo vaikams skausmingai lygio­mis dalimis. Ir kai iš dugno pakyla būrys baltų burbulų, prisi­minkime su užuojauta, jog nežinomas gelmių piktadarys jau bus įsibrovęs į skenduolių augmenų sandėlius ir iš jų niekais paleidęs brangias oro santaupas.

       

       * * *

       

       Prie nendrės prilipus geldelė ir ta šiandien pravėrusi savo tabokinę, pro kurios plyšį garma laukan kruopėti skvernai ir dabar mirksta, laukdami grobio. Sraigės namelis ant meldo plačiai atkėlęs savo durų dangtį, o pati savininkė, visu svoriu iškritusi lyg bezmėnas, atsiiminėja iš gyvybinio vandens jai skirtą dalį.

       Apačioj paviršiaus linijos, meldyne lyg po staliaus varstotu prišėgžminta, priskiedrinta, juda, kruta išvirtusiuose užsiskersinusiuose, susipainiojusiuose stagaruose, kritasiuose, at­laužose. Nuo ežero dugno iki paviršiaus ribos čia – tik muolas, sieros rūdas, kiautai, mautys, išnaros.

       Iš kritasių ryšulėlio iškišęs galvą cipas, žlegindamas žiaunų peiliais, ramiai smulkina nuskendusį alksnio lapelį. Gimęs iš vaiskiai melsvo drugelio, anksti pavasarį kampais lekiojančio tarp bimbių, kiaušinėlio, nuogas ir bejėgis, ausdamas iš pašo­nės lipias gijas, cipo vikšrelis savo pavojingą nuogystę priden­gė graužakmeniais, pagaliukais, lukšto skveteliais. Taip storai apsidengęs šarvais, jisai nemėgsta didelių kelionių ir ilgesnį savo neilgo gyvenimo straipsnį praguli ant slėgų, ant dugno smilčių. Kam jam tos kelionės, jei pro atviras žiaunas neper­traukiama eisena srovena žalsvasai gyvybės debesis, nema­tomų vandens gyvių šokantis knibždėlynas?

       Visai kitaip į gyvenimą žiūri laumžirgio nimfė. Tai išspro­gusiom akim vikšras, kuris, bevalkataudamas po meldyną, sėja siaubą ir mirtį. Numatavusi taikinį, meta į jį savo sviedyklines žiaunas, kurios niekada nešauna pro šalį ir, atsitrenkusios atgal, nimfei atneša tris kartus iš baimės numirusią auką. Smul­kesnieji vandens bendruomenės nariai nežino kito tokio krau­gerio. Pasakų nimfės pirmiau gražiomis dainomis užburia savo pasirinktą auką ir tik po to nutraukia į dugną. Koks tolesnis užburtojo likimas, pasakos nieko nežino ar nenori žinoti, tačiau apie laumžirginę nimfę visi gerai žinom, kad jinai be jokių muzikinių įžangų savo auką per akimirką sudoroja taip, kad uodegos nepalieka. Kelerius metus išgyvenusi amžinoj van­denų tamsykloj, jinai vieną gražų pavasarį virsta paežerės meldynų stebuklu – grakščiu, žydru laumžirgiu.

       

       * * *

       

       O viršum vandens žydi lelijos, ant blizgiųjų lukšto staltiesių išsistačiusios savo baltus vazonėlius, saulė šokinėja svajingai rožiniais elodėjų žiedlapiais, nesuteptai žaliom plūdenų gal­vutėm.

       Ežeru besipildami spinduliai, baigę slidžią kelionę, siurbiasi į paliūnės gražuolius žiedus, kurie lyg žvakės jau iš tolo varva violetais, oranžiais ir akvamarinais, vairuodami švyturiais į save peteliškes ir visą zvimbalų broliją, kuri nelabai mėgsta drėkinti sparnus tose pakrantėse. Štai dėl ko šioje karklamėčių, gailiarūgščių, vilkdalgių, braguočių karalijoj tiek daug rė­kiančio puošnumo, trenksmingų spalvų, aitrių kvapų, šaukian­čių iškabų!

       Sminga per meldyną laumžirgiai, kartais įsipainiodami tankmėse, ir tuomet ilgai urščia, kol vėl išsimuša į laisvas erdves. Iššokę akių gaubliai maudosi žydrynėj, atmušdami tūkstančius saulių, taškosi spinduliuose, žėrutiniai sparnai trykšta deimantais, gležnučio liemens slanksteliai mainosi vaivorykštėmis. Niekas taip nemoka džiaugtis vasaros giedra, kaip laumžirgiai prie meldyno. Niekas taip nepasigeria saule, kaip šie dangaspalviai skraidūnai.

       Tas pamišėliškas siautimas – tai vienas šiurpiausių istorijoje žudynių veiksmas. Laumžirgiai per vieną saulės dieną nužudo ir čia pat su plaukais sudoroja trisdešimt kartų daugiau aukų, negu patys sveria. Jų trumpas gyvenimas – vienas ir nenu­traukiamas kraujo praliejimas.

       Saule ir krauju apsvaigus, meilės glėbyje, gražuolių laum­žirgių porelė vieną kaitrią popietę nendrės koteliu leidžiasi žemyn ir peržengusi vandens paviršiaus ribą skendenių kraš­te prapjauna žiaunom nendrės žievėj plyšelį ir čionai deda kiaušinėlį. O po to ežero gelmių pabaisa nimfė su klaikiąja sviedykle – ilgas, tamsus gyvenimas padugnėse, amžina naktis po žiemos ledu.

       – Dar dar dar! – nuo Pagrabiškio nusibruko pirmosios lineikos į Tauragnus, matyt, skubančių į ankstyvąsias.

       Tauragnai, atlaidų triukšmas, girtos stumdynės prie smuk­lės? Viešpatie, pasigailėk jųjų, kuomet prie meldyno, paliūnėje Santa Lncia!

       

       Trossingen, 1947 m.

       

       Pulgis Andriušis. Anoj pusėj ežero: apysakos. V: Baltos lankos, 1997.


      

Andriusis_virselis
Andriusis_virselis