tekstai.lt

Marius Burokas „pameni tas dvi salas...“ ir „Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“ (1, 2) (garso įrašas, 2004)
Marius Burokas 2007 m. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Marius Burokas 2007 m. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       2004 vasario 27 d., „Panevėžio literatūrinės žiemos“ festivalis. Marius Burokas skaito eilėraščius „pameni tas dvi salas...“ ir „Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“ (1, 2) iš rinkinio „būsenos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005):

 



                     *

 

       pameni tas dvi salas

       kurias padalinai stenėdamas

       jau po aršeniko dozės

       prisvilusioje košėje – kad būtų

       kaip Paryžiuje – madam Lafarž

       sakė ji, šluostydamasi rankas

 

       pameni tuos du sūnus

       kuriuos perskyrei, išlukštenai iš baltymų

       gelsvucius džiaugsmo trynius

       steriliame kambaryje – už lango

       Bahnhoff, september, dulkia lietus

 

       pameni

       mėlyną miestą abipus upės

       liūdnus smuikininkus, krikštą

       granato vaisiu, šviesos nutrauktas

       pėdas, plaštakas ant stalo, vyno

       juoką, mudu, mane, aš

 

       pameni – uždengtas, vežamas, kratomas

       akys – vynuogės lubų lėkštėj, ant grindų

       siluetas kreida, tamsa

                            kraujaskraujas

 

 

 

       TIE, IŠ VIRŠUTINIO KULTŪRINIO SLUOKSNIO

                     1.

       Užuot pasisveikinę jie visada ima šaudyti.
       Dažniausiai būna pavasario rytas, vaikai
       jau mokykloje, žmona dar miega, o tu
       valgai sausus pusryčius prie atviro lango
       saulėtoje virtuvėje, net neįtardamas,
       kad tavo kišenėje guli slapti popieriai.
       Jie ima šaudyti.
       Valstybė nerangiai atgręžia
       plieninę savo nugarą, užmerkia akis.
       Lieki vienas.
       Viskas žuvę, sakai, ir bėgi.
       Reikia mokytis vaikščioti lynu, sakai,
       ir treniruojiesi.
       Neteisiuosius pamokęs, ramiai atsidūsti,
       išsitiesi kiek ilgas.
       O tada ateina fariziejai geltonais
       gumuotais lietpalčiais ir tave,
       mano Jėzau, nužudo.

 
                     2.

       Tipai atsiknojusiais švarkais, moterys,
       plikai skutančios galvą – spalvingas,
       skardinis smurto pasaulis.
       Vešli kūninga dažyta mirtie, ir tu,
       susiglamžęs sekly prarūkytais dantim..
       Aš – mažos parduotuvėlės didvyris.
       Aš – privataus verslo savininkas.
       Aš – bernas garbanotais plaukais.
       Mano obuoliai pigiausi.
       Manasis pistoletas rūksta.
       Aš šelpiu nuolatos senutę Friedmann,
       todėl, niekšai, jums nenusileisiu:
                   lėtai lėtai krinta gilzės
                   lėtai lėtai ant drabužių
                   pražysta rūgščios gėlės...
       Oh, doctor Raymond Moody, –
       aš matau šviesą. Viešpaties
       traukinys artėja, jaukiai cvangsi
       šaukšteliai į teisiųjų lėkštutes.

       Ir doro veido nuo tamsaus neatskirsi.

 

 

       Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

       Žiemos žodžiai

       2011-03-09