barenas kazimieras gimn
barenas kazimieras gimn
Šventariai sėdėjo prie stalo ir valgė kiaušinius, kai šeimininkė pasibaladojo ir šūktelėjo:

– Policininkas!

Abu jie pašoko. Policininkas? Ko gi jam čia reikia? Durų skambutį jie girdėjo. Po to šeimininkė su kažkuo kalbėjosi. O dabar štai – policininkas. Ir ne ko nors kito ieško, o Šventarių! Jie abu išskubėjo. Už pravirų durų stovėjo aukštas jaunas policininkas su popieriaus lape­liais rankoje. Jam reikalingas Šventaris. Ne, ne, ne lady, o Šventaris. Rytoj tas Šventaris lygiai penktą valandą te­gu užeina nuovadon – jam skryningas.

– Mes turėjom skryningą, – aiškina Veronika.

– Tik Kostas Šventaris. Suprantama?

– Taip, suprantama, – patvirtina Veronika, – bet mes turėjom skryningą.

– Lygiai penktą valandą, – kartoja policininkas, – ir tik Kostas Šventaris.

– Mes dirbam iki pusės šešių.

– Lygiai penktą valandą. Ar suprantama? Veronika patvirtina: taip, suprantama, ir policininkas

pasako labanakt ir dideliais žingsniais nueina. Veronika dabar žiūri į jo kojas – kokie dideli batai! Kai policinin­kas atsiduria gatvėje, ji paglosto atšlepsėjusią šeiminin­kės kalę, šaukiamą biblinių Rūtos vardu. Kalė gerindamasi sukasi apie Veroniką ir, rodos, ieško jos akių.

– Rūta, Rūta, – sako Veronika ir uždaro lauko duris.

– Neišleiskit Rūtos! – šūkteli šeimininkė nuo virtuvės durų. O, ji jau čia pat. – Ko gi nori tas kopas?

– Skryningas, – sako Veronika. – Ryt vakare Kostui skryningas.

– O, skryningas... O kas tas skryningas?

Ir Veronika pradeda jai aiškinti. Paklaus, ko bėgai ir kada peržengei savo krašto sieną. Paklaus, ką dirbai iš­bėgęs svetimam krašte, kurioj stovykloj sėdėjai. Paklaus, paklaus... Ko dar paklaus? Tas susitikimas prie durų su policininku Veronikai išbarstė visus galimus klausimus. Dėl to ji nustoja aiškinti ir vėl pasilenkia prie kalės.

– Rūta, Rūta, kalytė... Gera kalytė, – kalba ji, vis jaus­dama, kad šeimininkė dar čia pat.

– Aš maniau, kad čia kažin kas. Sakau sau: ar čia ko­kia vagystė, ar muštynės.

– Vagystė? – griebiasi Veronika už šeimininkės žo­džio. – Ar tai tamsta galvoji...

– Ne, ne, negalvoju. Ne apie jus galvoju. Žinote, viso­kių privažiavo... Gal draugai, gal policininkui liudinin­kų reikia. Jeigu kopas jau eina...

– Labanaktis, – nukerta Veronika šeimininkės žo­džius ir smunka j savo kambarį. – Kaip ji drįsta? – klau­sia ji Kostą. O Kostas tik trūkteli pečiais.

– Kas jai uždraus galvoti ir kalbėti? – sako jis, ir Veroni­ka mato, kad jis jau sudorojęs kiaušinį. O ji nebenori val­gyti, ir jos pyktis nuo šeimininkės staiga persimeta į Kostą.

– Žodžio nepratarei prie policininko! Anei pliko žo­delio! Aš turėjau viską aiškinti. O jis sau sėdi ir kemša.

– Ir tu paskubėk, – ragina Kostas.

jie buvo sutarę šįvakar suvalgyti po šiltą kiaušinėlį ir bėgti į kiną. Veronika žiūri į laikrodį – jau vėlu. Šiuo me­tu turi prasidėti filmas, o jie dar tebesėdi namie. Jeigu bėgtum uždusęs, tai jau vis tiek turbūt nesuspėtum. Kiaušinis irgi atšalo. Ji mėgsta šiltą kiaušinėlį, apie tokį ir kalbėjo, kai kūrė primusą. Arbatos ir šiltą kiaušinėlį, o tada į kiną!

– Ko tų tyli, kaip mėmė? – atnaujina ginčą. – Stovi po­licininkas, aš turiu kalbėti, o jis tyli. Tau gi skryningas, ne man.

– O ką tu iškalbėjai? Pasakė: penktą valandą, tai be jokių kalbų: penktą valandą. Pamatei kepurę, pažįsti iš jos policininką, valdžios žmogų, pasakė tau, kad penk­tą valandą, tai nepradėk ginčo.

– Penktą valandą... – prataria Veronika ir susimąsto. Į kiną pavėluota. Ji dabar gailisi, kad užsipuolė Kostą. Ar­gi jis moka angliškai kalbėti? Ne kalba, o mikčioja ir ste­na, kol jam išeina žodis ir tas pats dar ištartas taip, kaip parašytas. Ne, Kostas, matyt, nebeišmoks burbuliuoti angliškais liežuvio palenkimais ir patempimais. Ką gi jis ten sakys tame skryninge vienas? Mikčios atsisėdęs. – Aš irgi eisiu su tavim, – nusprendžia ji. – Tavęs jie nesupras.

Kostas nesipriešina. Jis tik abejoja, ar Veroniką į nuo­vadą įsileis, jei jam vienam paskirta. Bet ją įsileidžia. Ge­rai, prašom. Ji gali išversti, ką vyras sako, bet draudžia­ma tarpusavy kalbėtis. Kada Kostas gimęs? Gimęs, gimęs... Kur gimęs? Gimęs, gimęs... Jis pats sau kartoja klausimus. Kada tėvas gimęs? Kada motina? Broliai, seserys? Klausia vis tas aukštasis, kuris pasigyrė, kad moka rusiškai. Antras klausosi, o trečias užsirašinėja. Gimęs, gimęs? No, no, Kostas nežino, kada kas gimęs, ir tada bendrom pastangom visi kartu pradeda ieškoti atsaky­mo, kada Kosto tėvas gali būti gimęs. Kada jis mirė? Kiek jis metų tada galėjo turėti? O dabar paskaičiuokim. Taip, taip, atgal paskaičiuokim. Tada Veronika subruzda:

– Neatsimeni net savo tėvo gimimo metų!

– O tu ar atsimeni? – klausia Kostas.

Lady, lady! – sudraudžia skryningo vadovas. – Aš sakiau, kad negalima.

Veronika atsiprašo, ir bendrom pastangom surašomos visų gimimo datos. Kostas vis tvirtina, kad jis jokiu būdu negalėtų guldyti galvos, ar nors vieno metai teisingi, o ve­dėjas ramina. Argi čia svarbu? Bus šioks toks dokumen­tas, ir užteks. Mirusieji arba ir gyvieji, jei toli, maža kam terūpi. O jeigu dabar reikia spėlioti jų gimimo metus, tai tik dėl to, kad šitam darbe tokia nustatyta tvarka.

– O dabar sakykit, kokius laikraščius skaitote? – klau­sia vedėjas, apraminęs Kostą dėl giminės atsiradimo pasaulyje datų. – Prašau – lapas popieriaus, ir surašyki­te visus iki vieno.

Iš seno įsibėgėjimo Šventariai dar tebeskaitė tris lie­tuviškus laikraščius, išeinančius Vokietijoje, ir londoniškį „Britanijos Lietuvį". Kostas juos ir surašė. Šiek tiek sunkumų jam sudarė skryningo vedėjo paliepimas:

– Ir adresus! Ir visų adresus!

–Velnias gi juos gali atsiminti! – lietuviškai nustebo Kostas, o Veronika turėjo tuos žodžius išversti, nes visi sukluso. Ar velnias? Taip, velnias, Kostas laikėsi savo nuomonės. Kuris gi iš jų pačių galėtų pasakyti, pavyz­džiui, „Times" ar „Manchester Guardian" adresus? Laikraščiai abu pasaulinio garso, eina Britanijoje, o ko­kie jų adresai? Kosto tardomi, valdininkai dairėsi vienas į kitą. „Manchester Guardian" adresą Kostas jiems pasakė: 3 Cross Street. Jei netikite, prašau pasitikrinti. Vaidininkai tiki. O „Britanijos Lietuvis" įsikūręs kažkokiose Londono Mews – arklidėse. Visi kiti – kažkur Vokietijoje tarp Memmingeno ir Detmoldo. Ar užtenka tiek žinoti?

– Gerai, gerai, užtenka, – sustabdo jį vedėjas, atsiver­čia rusvą aplanką ir pasiima iš jo laikraštį. – O dabar prašom atvirai pasakyti, kur šitas laikraštis įsikūręs? – ir vedėjo veidas šypsosi. Jis laukia atsakymo.

– Šitas Vilniuj, Lietuvoj, – apsidairęs atsako Kostas. –Jūsų draugų laikraštis.

– Kokių draugų?

– Jūsų draugų.

– Tylėk! – subara Veronika vyrą.

Lady, lady! – įspėja ją skryninguotojas. – Lady, aš iš pradžių prašiau nesikalbėti.

– Aš jam liepiu nesiginčyti, – paaiškina Veronika ir at­siprašo. – Draugai ar nedraugai – ne mano vyro reikalas. Jūs kvietėt – jis atėjo, jūs klausiat – jis atsako. Jūs baigsit klausinėti – jis eis namo miegoti, o rytoj į fabriką, ir taip toliau.

– Aš nesiginčiju, – teisinasi Kostas. – Aš sakau teisybę: sovietiniai komunistai yra britų draugai. Koks čia gin­čas? Mes Vokietijoje šitaip rašėme anketose skryningų metu: vokiečiai – priešai, rusai – draugai. Russkij, tak, tak, russkij čelovek s nagaikoj iii s naganom! Pravda?

– Jie mūsų priešai, – atsako skryninguotojas irgi rusų kalba.

– Nuo kada priešai? Kol mes po karo sėdėjom Vokie­tijoje, jie buvo draugai. Vokiečiai buvo priešai.

– Ne, rusai yra priešai. Tas laikraštis irgi priešų, o tu skaitai. Mes priėmėm tave ir tavo žmoną į savo kraštą, davėm jums darbo, jūs mūsų draugai, o tu skaitai prie­šo laikraštį, – prikaišioja skryninguotojas.

– Aš neskaitau, – sako Kostas. – Tamsta skaitai.

– Pažiūrėk, – ir ištiesia Kostui numerį vilniškės „Tie­sos". – Pažiūrėk, pavartyk. Pažiūrėk ir pasakyk, ar skai­tei. Bet sakyk teisybę.

Kostas paima laikraštį. Taip, žinoma, jis skaitė kaip tik tą patį numerį su Stalino kalba. Intrighamo Savišalpinėje jie abu su Veronika susitiko seną pažįstamą iš Teufelhageno stovyklos Vokietijoje – Kazę Skrebutienę. Veronika Teufelhagene pabuvo net ir krikštamočia Skrebučių Kazytei ir mėgdavo pasakyti apie tą Skrebu­tienę gerą žodį. Tai ji prieš gerą pusmetį ir pakišo Kos­tui Savišalpinės koridoriuj, girdi:

– Še, paskaityk. Gal seniai bematei, gal pasiilgai.

Sakė ji pajuokaudama ir prašė grąžinti. Veronika tą­dien mokė Intrighamo lietuviukus, ir Kostas laukė jos. Tai jis išsitiesė kiemo pievelėje, paskaitė tą laikraštį ir grąžino.

– Na, ar matytas numeris? – paklausė valdininkas. – Taip, matytas, – prisipažino Kostas.

– Ar nuolat skaitai tą laikraštį? Kas duoda?

– Tą vieną ir tesu matęs.

– Tą vieną? Ar tikrai tą vieną? Jei tą vieną, tai prašau pasakyti, kas davė.

Kostas patempė lūpas ir tarytum stengėsi prisiminti. Stengtis jam nereikia: jis žino, kas davė. Bet jeigu jis pa­sakytų, kad Skrebutienė, tai ją turbūt pakviestų apklaus­ti. Ją irgi klaustų, kas davė. Ne, Kostas negali išduoti. Ve­ronika irgi pyktų, kad Kostas ėmė ir tiesiog bobiškai išplepėjo ir išdavė jos draugę. Jis tik stengėsi atsiminti, kas galėjo matyti, kai jis skaitė. Minginas matė, taip. Da–vydonis matė. Tas šventabezdis Kirkilas matė.

– Neatsimenu, – trūkteli Kostas pečiais ir išskečia rankas. – Kažkoks vyras, rodos, skaitė, tai ir aš buvau priėjęs. Ar tas vyras pažįstamas – nebeatsimenu. Turbūt nepažįstamas, turbūt atvažiavęs iš kitur. Atsimenu, mū­sų klube...

– Vyras ar moteris? – klausia valdininkas.

– Sakyčiau, kad vyras.

– Vyras?

– Manau, kad vyras. Turėjo būti vyras. Atsimenu, kad skaičiau. Va, tą kalbą skaičiau.

– Sakyk, – ragina Veronika.

– Neatsimenu, – kartoja Kostas.

Lady, gal tamsta atsimeni?

– Aš pirmą kartą girdžiu, kad jis skaitė.

– Ar tamsta neatsimeni, ar nenori sakyti? – klausia valdininkas. – Skirtingi dalykai – neatsiminti ir nesaky­ti. Mano patarimas: sakyk tamsta atvirai. Kas davė?

– Neatsimenu.

– Gerai, – luktelėjęs tarė valdininkas. – Palauksim li­gi rytojaus. Prašom tokiu pat laiku. Žiūrėkit, 24 valan­dos – daug laiko atsiminti.

Veronika šokosi protestuoti: Kostas, girdi, dirba iki pu­sės šešių. Šiandien jis anksčiau iš fabriko išėjo, rytoj turės išeiti. Ar nepagalvos prievaizdas ir fabriko vadovybė, kad jis tyčia išeidinėja? Išmes iš darbo, išsiųs atgal į Vokietiją...

Kostas suėmė jos ranką.

– Eikim, – tarė jis.

– Tu tyčia nesakai! – apkaltino ji Kostą. – Sakyk, viską baigsim, ryt bus rami galva.

– Neatsimenu, – anglų kalba atsakė jis, pastebėjęs į save subestas valdininkų akis. – Neatsimenu, ir gana.

Įkaitę jie išėjo. Sukantis į skersinę gatvę, Veronika ap­sidairė ir pradėjo:

– Nesuprantu tavęs. Kodėl gi nepasakei?

– Negalėjau sakyti. Negalėjau išduoti. Aš nežinau, kas apskundė mane, kas paskutinis tą laikraštį turėjo, kas matė, kai aš skaičiau.

– O kas tau davė?

– Kazė davė.

– Kokia Kazė davė?

– Kokia Kazė? Skrebutienė Kazė, tavo draugė, kūma. Dabar Veronika galvojo, ar Skrebutienė verta Kosto aukos. Kas gi laikraštį atidavė policijai ir įpainiojo isto­rijon Kostą? Jeigu kas žino visą teisybę, tai turbūt tik Skrebutienė. Bet Veronikos mintys staiga pakrypo į kitą pusę.

– Kaip dažnai tu susitikinėji su ta Kaze? Rodos, per dienas dirbi, rytą išeini, vakare pareini. Ar prie fabriko vartų Kazytė palaukia?

– Ką čia dabar niekus šneki! – subjūra Kostas.

– Kokius niekus? Atsimenu bolševikų ir vokiečių lai­kus: tada tu ir su vienais, ir su kitais mokėjai gyventi. Rudas ar raudonas – visi tau draugai. Gal aš ne viską ži­nau, bet tu mokėjai gyventi. Kad aš taip mokėčiau! Gal tada reikėjo gelbėti galvą. O dabar kas atsitiko? Boba prisikabino? Gaila Kazytės, tai pats kasdien vaikščiosi į policiją išpažinties. Tiek jau toli nuėjo, kad slaptai abu susitikinėja ir net laikraščiais pasidalija. O gal jūs čia sudarėt bolševikų kuopelę?

Kostas gynėsi. Ta Kazytė jam tik Skrebutienė, pažįs­tama, net ne kūma, kaip Veronikai, jeigu reikia palygini­mų. Prieš pusmetį Skrebutienė pasisuko Savišalpinėje: še, paskaityk. Tiek tos istorijos ir tėra. Še, pasiskaityk. Kostas išėjo į kiemą, pasiskaitę ir sugrąžino laikraštį. Ta­da Veronika, baigusi pamoką, išsibučiavo su Skrebutie­nė, kaip dvi seserys. Kostui tada taip atrodė: tarytum dvi seniai nesimačiusios seserys. Po to Kostas niekada jos nematė nei iš arti, nei iš tolo. Iš kur Veronikai gali at­eiti į galvą mintis, kad jis su Kazyte susitikinėja prie fab­riko vartų? Argi ji kokia padauža?

– Atsiprašau, – sako Veronika. – Matyt, mane per daug jaudina tie visokie skryningai. Klausinėja ir klau­sinėja be galo. Jie klausinėja, o tu tyli.

– Aš netyliu. Aš kalbu.

– Tu kalbi, bet meluoji. Policija mato, kad tu meluoji. Jie trys žiūri į tave vieną ir mato, ir aš dėl to jaudinuos. Kas gi nunešė policijai tą laikraštį ir įskundė tave? – Ve­ronika staiga paklausia. – Kas, kas, Kostai, sakyk, kas?

– Nežinau.

– Kas užvirė tą košę?

– Taigi. Ar tu manai, kad Skrebutienė?

– Ne, nemanau.

Pasiekusi namus, ji taip aprimo, kad apie skryningą nebešnekėjo. Bet jos vidus tebevirė. Mintį dėl Kosto su­sitikinėjimų su Skrebutienė ji atmetė. Nesąmonė! Kostas niekur neišeina. O apie susitikimus prie fabriko vartų ji pasakė turbūt vien tik iš pykčio, iš nuovargio, tiesiog vel­niai žino dėl ko. Matyt, tie žodžiai buvo ant liežuvio ga­lo ir išsprūdo. Kostas pavargęs – per dieną plūkėsi dar­be, o vakare... Kosto ji dabar gailėjosi ir po vakarienės priėjusi apkabino jo pečius ir tylomis suspaudė juos. Bet ji tikėjo, kad skundikas vertas sušaudyti. Jeigu Skrebu­tienė kalta, jai reikėtų išrėžti diržą iš nugaros!

– Ryt eik tu vienas, – pasiūlė Veronika vyrui. – Jeigu tą patį sakysi, tai aš tau nereikalinga ten.

Jis ir nuėjo vienas. Tvirtino tą patį, ką ir vakar.

– Aš manau, kad tamsta atsimeni, – pagaliau pasakė jam valdininkas.

– Ne, neatsimenu.

– Laikraštį tamstai davė moteris, gera pažįstama, –valdininkas šypsojosi.

– Moteris? Kokia ten galėjo būti moteris? – balsiai svarstė Kostas, įraudęs visas. – Prašom pasakyti, gal ta­da prisiminsiu.

– Moteris, – pakartojo valdininkas, bet nesakė pavardės, ir tuo baigėsi skryningas. Valdininkas jam nebeliepė ateiti, o Kostas nė nepaklausė, ar tas pasikalbėjimas jau paskutinis. Valdininkas jam pasakė ačiū, o jis tą pat valdininkui, ir išėjo pro duris.

Ar paleido ir nebeliepė ateiti? Tokia padėtis nepaten­kino Veronikos. Kas žino, gal policininkas rytoj vėl su­stos prie durų. Kostas Šventaris? Skryningas! Ji gal pa­glostys šeimininkės kalę Rūtą, kaip ir užvakar. Bet kas iš to? Kalės akyse nesurasi atsakymo, kas kaltas, kad ne­bėra gyvenimo. Šeimininkė ir ta dar pasakys: pasiieškokit kambario, jei taip nuolat kopai skambina prie durų.

– Matyt, reikės eiti šventinti Kazytės, – po ilgų svar­stymų pasidarė išvadą Veronika. Iš to pažado šventinti Kostas supranta, kad Veronika įerzinta skryningo ir no­rėtų pakelti triukšmą, jei kaltininkas pasimaišytų po kojų. O kur ta Kazytė Skrebutienė gyvena? Reikia pasi­klausinėti. Ar tikrai ji kalta? Kol Veronika atsakys j visus klausimus, kol ji susiras savo kūmos adresą, tai ir praeis piktumas.

Tačiau Kostas apsiriko. Skrebutienės adresą Veronika susirado tuoj. Ji siuntinėja Skrebučiams kalėdinius sveikinimus, tai prašom, še, adresas kuo aiškiausias jos sąraše!

– Pašokdinsiu bobą! – dar tebedegė ji prieš tylintį Kostą, kuris, matydamas jos tokią nuotaiką, nedrįso pratarti žodžio. Nes jeigu pradėsi raminti, Veronika čiaukšt tau ir užkirs apie susitikinėjimus prie fabriko vartų. Geriau tylėti ir laukti savaitgalio, dar yra kelios dienos, dar pakaks laiko atvėsti.

Veronika irgi nebekalbėjo, kaip ji šventins ar šokdins Kazę Skrebutienę. Bet penktadienį, grįždama iš darbo, ji parsinešė nusipirkusi dėžutę „Gold leave“ šokoladi­nių saldainių. Tokius mėgo ir ji pati. O sekmadienį po­piet ji net ilgiau šukavosi prieš veidrodį, dar antakius ir lūpas pasidažė, į krepšį įsidėjo tą saldainių dėžutę. Ei­siu, girdi, aplankysiu savo krikšto dukterį Kazytę.

– Susibarsit, susibūsit, – sužinojęs jos užsimojimą, pratarė Kostas.

– Su kuo susibarsiu? Su Kazyte? Nebijok. Man rūpi, ir aš einu, – atsakė ji. – Aš tau sakiau, kad bijau kopo, bet dar labiau šeimininkės, kuri gali mus išvaryti. Čia nors ant primuso išsiverdame, bet patys, nereikia laukti, kol tau pakiš ką nors su riekele duonos.

Ir ji išėjo. Pas Skrebučius iš pradžių laikėsi kaip tikra viešnia–visi žodžiai, visi mostai buvo šventiškai prakil­nūs. Į gilias kalbas ji nesileido – daugiau kalbino mažą­ją Kazytę, o ne vyresniuosius. Bet po arbatos, kai mažo­ji pavargo ir nuėjo į lovą, Veronika žvilgtelėjo iš pradžių į Skrebutį, o paskui į Skrebutienę ir paklausė:

– O dabar sakyk, Kazimiera, ar tu įdavei policijai ma­no Kostą dėl to laikraščio?

Tik paklaususi Veronika pajuto savo sakinio sunku­mą ir iškilmingumą. Kam ta išpūsta Kazimiera, jei Skre­butienė tuos metus vis buvo jai arba Kazė, arba Kazytė? Šįkart ji norėjo pridėti svorio savo žodžiams, tai ir įgrū­do į sakinį Kazimierą. Ji ir įėjo į Skrebučių namus ketin­dama išvengti bet kokių bučiavimųsi, tai pritūpusi ilgai glamonėjosi prie durų su čiauškančia dukrele, o paskui kyštelėjo ranką vienam ir kitam tėvams.

– Aš, Verute, – staiga kraujo užpliekstu veidu atsakė Skrebutienė, matydama į save įbestas akis. Ji žinojo, kad dabar jau nebeišsimeluosi, jei net ir norėtum: vei­das degte dega. – Dovanok, Verutėle mieliausia, prašau tave ir Kostą, atleiskit. Bausk, mušk, bet atleisk. Aš ki­taip negalėjau. Papuoliau ir prapuoliau iš karto, ir neat­sispyriau.

– O mano Kostas vis dėlto atsispyrė! – pasididžiuoda­ma atsakė Veronika, žiūrėdama į maldininkiškai sudėtas Skrebutienės rankas. – Mano Kostas nieko neišdavė. Jis nežinojo, kas kaltas, jam ant galo net pasakė, kad moteris, jis iš tavęs gavo paskaityti, jam policija sakė, kad moteris, du vakarus jį tampė kaip skudurą, bet jis neišdavė!

– Dovanok, atleisk, Verutėle!

Maldaujanti Skrebutienė linko j Veroniką, lyg ieško­dama pagalbos, užtarimo ir paguodos. Dovanok, at­leisk? O kur ji pati turi bėgti prašytis paguodos? Kodėl Kostą tampo už kitų liežuvį?

– Davei laikraštį paskaityti, o paskui nubėgai ir įskundei? Žmonės, žmonės! Iš viso nebėra noro gyventi tarp tokių žmonių. Kas žingsnis vis skriaudos ir išdavimas...

Ne, Skrebutienė neskundė. Dovanok ir atleisk, Veru­te mieliausia. Tu nežinai, kaip atsitiko. Dabar Skrebu­tienės ašaros liudija, kad jai sunku.

–Tas šuva Kirkilas apskundė, – graudžiai nudejavusi, prataria pro verksmus Skrebutienė. – Kad aš būčiau ži­nojusi, to laikraščio pati nebūčiau nė į ranką paėmusi. Senukas Agrastas davė man: še, paskaityk! Paskaičiau, nieko ten nėra, bet vis tiek iš Lietuvos...

– Senukas Agrastas... – pakartoja Veronika pavardę.

– Matyt, komunistas, iš tų senųjų.

– Agrastas, Agrastas? Negirdėta pavardė.

– Ateina į Savišalpinę.

– Dabar tai jau mes nusikaltam Šventariams ant am­žių amžinųjų, – įsiterpė Skrebutis, nuo verkiančios žmo­nos pasigrįždamas į Veroniką. – Pasidarėm išdavikai, pa­sidarėm nepatikimi, mėšlas, ir per ką? Per laikraštį!

– Per Kirkilą, ne per laikraštį! – subjursta nuo ašarų šlapiu veidu Skrebutienė. – Tas šuva matė, kad skaitė Kostas, o paskui paprašė Minginas. Paprašė jis ir su laikraščiu nubėgo į policiją. Šaukia, klausinėja, rodo laikraštį. Iš ko gavai, kam davei skaityti? Iš Agrasto,

daviau Kirkilui, Minginui ir, va, Šventariui. Jeigu Kostas galėjo išsiginti, kodėl aš buvau tokia kvaila?

Ji dabar jau rauda ir kumščiu dunksi sau į krūtinę. Veronika nebegali žiūrėti ir sugriebia tą jos ranką.

– Nurimk, Kazyte, gana, – ir prisislinkusi Veronika apkabina Skrebutienę, ir ji jaučia, kad jos pačios balsas jau verksmingai dreba. – Nurimk. Bėda dabar visiems, bet nieko jau nebepakeisi. Nurimk.

– Ne visiems bėda, – aiškina Skrebutis. – Mums bėda, jums bėda, Minginas skundėsi, o senukas Agrastas juo­kiasi. Sako, aš pilietis, ir man nusispjaut. Sako, aš skai­tau, ką tik noriu, ir papūskit jūs man į uodegą, aš nieko nebijau.

–.O aš vis dar bijau, – prisipažįsta Veronika.

– Ir aš bijau, – prisipažįsta ir Skrebutienė. – Aš ne tik bijau. Man taip sunku, taip sunku, kaip koks kryžius... Išmes – tegu meta, bet žmonėms ką aš padariau, žmo­nėms... – ir jos balsas vėl lūžta, ir Veronika ją ramina.

Jau ir sutemsta, kol Veronika išsiruošia namo. Su Skrebutienė jos išsibučiavo išsiskirdamos, vėl kaip dvi seserys. Sunkumas sumažėjo. Kopas gal ir ateis dar pa­šaukti Kosto, bet ji Skrebutienei nebejaučia piktumo. Nelaiminga moteris, kaip ir ji.

– Na, išsiaiškinot? – klausia Kostas namie.

– Išsiaiškinom. Išsiaiškinom, ir geriau, – ir ji papasa­koja Kostui, kas svečiuose kalbėta, bet nutyli tą piktą kreipimąsi į Skrebutienę, kai pavadino ją Kazimiera.

 

Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.

 

 

21 veronika
21 veronika