Landsbergis virselisJulius mėgino atsikelti, bet jo rankos buvo silpnos kaip šiaudeliai. Jos trakštelėjo, grindys pasidavė jo svo­riui, ir jis krito į – tamsą.

Jo kūnas atsimušdavo į nematomus kamienus; spygliai drėskė jo rankas; šakos apkabindavo jį akimirkai kaip ne­ištikimos mylimosios. Galva žemyn jis skyrė nuožulniai pasvirusio miško kvapų klodus, įalsuodamas beržus, pu­šis ir medų. Vaistų debesis sulėtino jo kritimą, kol jis įstrigo tarp dviejų kūnų mėlynais kombinezonais.

– Naujas? – tarė kūnas dešinėje.

– Taip. Aš neužgavau Jūsų? – paklausė Julius kūno kairėje.

Nesulaukdamas atsakymo, jis žvilgtelėjo į jo veidą, išskaptuotą medyje.

– Grigorijau, kokį netikusį medį jie tau davė! Pažiū­rėk į tas kirminų skyles. Papuvęs, supleišėjęs. Skruoste tau išskelta duobelė. Koks nerangumas!

– Dabar labai sunku gaut gero medžio,– aiškino kū­nas dešinėje.– Grigorijui pasisekė visai neblogai. Tas su-pleišėjimas padarytas tyčia, jis vaizduoja jo barzdos plaukelius. Jie labai rūpestingai stengiasi viską atvaiz­duoti. Aš tai nesiskundžiu. Tiktai norėčiau, kad jie pa­skubėtų su mano galva. Jie siūlė man molį, bet aš nepri­ėmiau.

Tik dabar Julius pastebėjo, kad kūnas dešinėje netu­ri galvos.

– Aš tikiuos, kad Jūs greitai gausit medžio.

– Ačiū. Aš girdėjau, kad vienas – dvylika metrų į pietus – turi raudonmedžio galvą. Laimingų žmonių esa­ma. Kokios Jūs norėtumėt?

– Aš turiu savo.

– Jūs čia neteisėtai!

Kūnas dešinėje garsiai sušvilpė.

Noli me tangere,– sušnabždėjo Julius.

Kieti žingsniai artėjo klapsėdami. Tango – tėtuli – lactum – tangere. Tango – tėtuli... Žingsniai sustojo.

– Tėtuli! Ne – tėteli – suriko gaižus balsas.—Užrišt jam akis!

Trinktelėjo šūvių salvė, ir Julius priglaudė galvą prie žemės.

– Eikš, aš paslėpsiu tave,– sušnabždėjo balsas iš apa­čios.

Balta ranka sudrebėjo tamsoje kaip palietas pienas. Julius paėmė ją ir leidosi vedamas.

– Kur Jūs vedat mane?

– Arčiau prie tavęs. Julius laukia tavęs.

– Kur aš sutiksiu jį?

Žadintuvas sučirškė, ir jis atsimerkė. Hildė juokėsi gerkliniu juoku, kuris ataidėjo lūžtančiomis šviesomis jos sagės brangakmeniuose. Jos atsakymą pertraukė žadin­tuvo čirškimas ir Hildės juokas, sublykčiodamas jos sa­gės brangakmeniuose.

Tolumon tiesėsi stalas, apgrūstas dubenimis ir lėkštė­mis. Jauni vyrai juodomis sutanomis godžiai valgė, ne­kreipdami dėmesio į juos ir savo čepsėjimu pamėgdžiodami traukinį.

Jis iššoko iš dubens, kuriame juodu sėdėjo, ir paknop­stomis bėgo stalu. Juodos pėdos staltiesėje vijosi jį kaip sniegu. Jis pakibo rankomis nuo stalo galo, ir, vėjui su­švilpus pro ausis, nukrito ant kitų grindų.

Tėvas Gailėnas stovėjo prieš jį su odine staliaus pri­juoste. Vienoje rankoje jis laikė šluotą, kitoje – raktų ry­šulį.

– Aš viską mačiau,– tarė jis Juliui.

– Tėve, leiskit man paaiškint.

– Psst! – Gailėnas pridėjo pirštą prie lūpų.– Vėliau. Aš turiu baigt savo kalbą.

Stalas buvo nusmaigstytas rankomis, parėmusiomis klausančias galvas. Gailėnas ranka perbraukė savo pju­venų prisivėlusius plaukus ir garsiai prabilo:

– Tėvas. Kiek mistikos tame žody. Vyresniškumas, amžinas priklausymas, amžinas neišsipildymas, iki Tėvo danguje. Yra kūno tėvų, yra dvasios tėvų. Kiek yra kū­no ir dvasios tėvų? Būti tėvu, būti sūnum – aiman, am­žinas netekimas. Turėti ir neturėti. Mano tėve. Mano sū­nau. Abu drauge tėvai ir sūnūs. Taip pasaulyje niekas neišsisprendžia. Rankos siekia, sutinka siekiančias ran­kas ir išsiskiria. Balsas šaukiasi savo šešėlio: mano sū­nau. Balsas šaukiasi savo praeities: mano tėve. Kodėl tu palikai mane, mano sūnau? Kodėl tu palikai mane, mano tėve? Atsakymo nėra. Sis gyvenimas tik kelionė ir ieškoji­mas. Tėve mūsų.

– Kursai esi danguje,– atsakė galvos choru.

– Aš sveikinu Jus, tėve Gailėnai. Jūs visad norėjot pamokslaut.

– Man taip trūksta laiko. Matai mano apdarą? Aš vis dar apkrautas ūkio darbais.

– Jie nenužudė Jūsų?

– Jų nebėra. Tą akimirką, kai aš atsisukau į juos, jie virto druskos stulpais. Jie tėra tol, kol mes bėgame nuo

jų-

– Bet, tėve, iš kur ta žaizda Jusų kakle?

– Jie šaudė į mano kūną.

– Kodėl jūs visi valgot, kai aš taip kenčiu? – tarė Julius patylėjęs.

– Kada tu suprasi, kad mes tik paprasti žmonės,– palingavo galva Gailėnas.

Salės gale subildėjo varinės durys. Galvos sumišo ir žvalgėsi viena j kitą.

– Kas ten?

– Mes gyvenam tarp bandymų, mes maitinamės ne­laimėmis.

Durys lūžo, užgriūdamos ant stalo, ir vidun įgriuvo Aramas, virpindamas savo aukščiausiąją operinę gaidą. Kiaulių ruja lipo ant jo kulnų. Jų kriuksėjimas ir žviegi­mas nebeleido Juliui klausvtis Gailėno. Kiaulės trynėsi apie Juliaus rankas kaip katės, liesdamos jį šlapiais snu­kiais. Julius klausiančiai pažvelgė į Gailėną, bet jo ne­bebuvo.

– Julička, mano akies baltyme! – sušuko Aramas ir priglaudė Julių prie savo nuogos, plaukuotos krūtinės. Jo išpūstos kelnės buvo išsiuvinėtos auksiniais siūlais.

– Kur tėvas Gailėnas? – paklausė Julius.

– Tas stalius? Jį sušaudė. Ar matai Jerevano bokš­tus?

Pro atviras duris rytietiški bokštai baltu švelnumu brėžė linijas danguje. Ant aukščiausiojo bokšto sužėrėjo pusmėnulis. Aramas susiraukė.

– Vėl turkai! Jie niekad neduos man ramybės!

Jis pastvėrė nuo stalo obuolį ir sviedė jį į bokštus. Pus­mėnulis žvangėdamas nukrito žemyn. Aramas nusišluos­tė ranką į kelnes.

– Netikėlių kraujas.

Jis nustvėrė paršiuką ir degančia cigarete įbrėžė jo šonan mažą lazdelę šalia daugelio kitų.

– Numušti pusmėnuliai,– paaiškino jis. Garsiakalbiai lubose pratrūko sirenų kauksmu.

– Greičiau, kol lėktuvai nepasiekė mūsų! – ragino Aramas.

Jie pasileido išilgai stalų. Sutanoti jaunuoliai jau buvo dingę. Vietoj jų sėdėjo darbininkai ir mieguistai valgė sriubą. Sudiev, Serioža; sudiev, garbanotasis; sudiev, baškire. Vienas po kito jie pakėlė galvas ir rimtai linktelėjo jam.

– Žiūrėk aukštyn,– sušnabždėjo Aramas.

Mėnulis skeldėjo ir trupėjo. Jo skeveldros byrėjo žemyn abipus stalo kaip ledo lytys, sudarydamos gatvę. Pro lan­gelius sužiuro juodaplaukės moterys.

– Ar tai Jerevanas? – paklausė Julius.

– Taip,– linksėjo galva Aramas.– Taip jis gimsta sykį į šimtą metų. Mes atėjom laiku.

Moteris su naščiais kabinėjosi už trupančių mėnulio atbrailų. Ji beviltiškai sumosikavo rankomis ir krito že­myn, savo šešėliu prašluodama namus.

– Bus naujas mėnulis,– paguodė Julių Aramas.– Po juo mes pamatysim visą pasaulį, bet dabar – Jerevanas!

Jis pastūmė pačio mažiausiojo namelio duris ir pridėjo pirštą prie lūpų. Viduje ant kilimo gulėjo senutė juodu šydu pridengtais sidabriniais plaukais. Jos pakelta ran­ka tebesiekė samčio nuo lubų kabančiame variniame puo­de. Kambarys buvo pilnas puodų. Jų garai kaip kaspinai sklaidėsi pažeme aplink kilimuose išblaškytus nugraužtus kaulus.

– Vargšė mama, užmigo bevirdama. Niekad nenusto­ja virusi, kad būtų pasiruošusi sutikt sūnus iš visų pa­saulio šalių. Kada tik aš ateinu, ji miega.

– Aš matau, burmistras buvo čia,—nubraukęs ašarą, tarė Aramas, rodydamas į kaulus —Pas burmistrą! – su­šuko jis linksmiau.

Dramblio kaulo laiptai į burmistro duris buvo apdribę kaip tešlainiais storuliais šilkiniuose rūbuose. Pamatę Aramą, jie norėjo nulenkti savo galvas, bet jų kaklai buvo tokie stori, kad jie tesugebėjo nežymiai palinksėti, su­kaupdami visą nuolankumą į taukuose įsmigusias akis.

Burmistras su žmona ilsėjosi ant lovos didumo pagal­vių. Žvaigždės krito kaip snaigės ant stiklinio stogo virš jų galvų. Grindys baltavo balandžių sparnais.

Burmistras valgė žemuoges iš dubenėlio, išskaptuoto sušalusioje žvaigždėje. Jis išskėtė rankas ir apkabino Ara­mą. Jiems bučiuojantis, Julius po sunkia čalma pažino baškiro veidą. Burmistro žmonos veidelis nusijuokė iš po ją visą dengusių plaukų. Ji kvietė juos sėstis, ir jie sukryžiavo kojas.

– Hirmik,– tarė burmistras.

Julius pastūmė jam cukraus kupiną ąsotį, į kurį bur­mistras įkišo savo mėnulinę galvą. Aramas pakėlė karve­lį, pabučiavo jo snapą ir paleido jį skristi virš burmistro galvos. Karvelis nutūpė ant burmistro žmonos plačių lū­pų, pakilo ir vėl nusileido ant Aramo.

– Aš myliu ją,– tarė Aramas Juliui.

– Bet ji ne našlė,– priminė Julius.

– Ji tuoj bus.

Burmistro žmona išsitraukė ilgą plaukų sruogą, ap­vyniojo ją apie savo vyro kaklą ir padavė galą Aramui. Aramas traukė ją tvirtai kaip jūreivis virvę. Burmistras lošėsi atgal. Jo žmona ir Aramas pasilenkę suglaudė lū­pas virš jo glembančio kūno.

Julius nusižiovavo.

– Aramai,– tarė jis,– mes dar turim pamatyt pa­saulį.

Karveliai kilo ir tūpė ant armėno ir burmistrienės su­sipynusių kūnų, palaidodami juos po plunksnomis.

– Aramai,– maldavo Julius, nesulaikydamas ašarų. Stogas neišlaikė žvaigždžių svorio ir skilo. Žvaigždės

veržėsi pro plyšius, skambėdamos sidabrinių pinigų juo­ku. Tamsa vožėsi ant visa ko lyg pinigų maišas.

Julius išbėgo laukan. Storuliai prakaitavo, neįsteng­dami pajudinti galvų.

– Aš suprantu,– pamojo jiems ranka Julius. Žvaigždės pabiro pro burmistro duris, susmigdamos

į storulius, ir jie sušvito kaip giliųjų vandenų žuvys. Ba­landis išskrido perkąsta gerkle, lašėdamas paskutiniosios dainos krauju.

Gatvė buvo pergrūsta čalmomis, ilgomis nosimis ir tamsiais veidais. Moterys skubėjo, aukštai iškėlusios sa­vo kūdikius migdolinėmis akimis. Visi bėgo iš miesto.

– Kas atsitiko? – klausė Julius, pastvėręs pirmą juo­dabarzdį.

– Mėnulis vėl sugrįžta,– suaimanavo tasai. Danguje nematoma ranka brėžė sidabrinį puslankį.

Ant jo, lyg ant sūpuoklių, nuleidusi kojas sėdėjo mažytė mergaitė su žaisliniais vandens naščiais.

Minia bangavo tūkstančiais aimanų, namai tirpo ir griuvo. Julius stūmėsi išbėgti į vieškelį, bet jo kojos pa­kibo ore. Minia nešė jį ratu. Kažkas karštai kvėpavo savo išgąstį į jo akis. Alkūnės rėmėsi į jo šonus; čalmos dusino Ji lyg pagalvės. Jis nebesipriešino.

Kieta ranka pagavo jį už riešo.

– Tu pasiduodi?! – sušuko Lorencas.

– Aš bejėgis.

– Žmogus negali dužt kaip porcelianas. Tu turi mylėt idėją, apglėbiančią milijonus.

Lorenco galva buvo iškalta marmure, jo žodžiai tauš­kėjo kaip kūjis į uolą. Jis pasitaisė per petį permestą togą ir patraukė Julių žemyn. Minia skyrėsi pro juos tarsi van­duo pro laivo priekį.

– Kodėl tu toks stiprus? – paklausė Julius.

– Nes aš žinau.

– Ar tu žinai, kaip išeit iš čia. Aš noriu gyvent.

– Aš viską žinau,– griaudė Lorencas ir traukė jį paskui save. Čalmos skrido į šalis. Jie abu atsimušė į tu­rėklus. Apačioje smala gurguliavo tarp marmurinių kran­tų. Joje atsispindėjo jau virbalo storumo mėnulis. Prie jo plūduriavo paversta medinė lova. Lorencas sužvejojo ją už kojos.

– Palauk, mes turim paimt Aramą!

– Jo negalima išgelbėt, jis visad žuvęs.

Lorencas įkėlė jį lovon ir yrėsi ranka. Namo skeveld­ra pūkštelėjo vandenin, vos neapversdama lovos, ir ap­taškė Juliaus veidą smala. Krantinėje – kaip žmogaus veide – pasirodė raukšlė.

– Ji griūna! Jei mes neišplauksim į plačiuosius van­denis, mes žuvę! – susirūpino Lorencas. Raukšlė įbrėžė jo marmurinę kaktą. Jis pastvėrė vilnonę antklodę, ant kurios jie sėdėjo.– Laikyk ją už kraštų!

Lorencas atsistojo ir išskėtė rankas su antklode. Ju­lius gulomis laikė įtempęs jos kraštus. Antklodė išsipūtė vėjyje, ir jie šovė tolyn pro skylančią krantinę.

Iš apačios, Lorencas atrodė Juliui kaip didžiulė sta­tula. Jis nebebijojo. Krantinėms tolstant kanalas platėjo. Žvaigždės švietė virš jų.

– Aš pažinau tą antklodę,– dėkingai tarė Julius.

– Aš turiu septynias.

– Ne, tu turi tik vieną. Dabar niekas negirdi mūsų. Sakyk, kodėl tu visad taip rūpindavais manimi? Kodėl davei man antklodę? Kodėl tavo akys sekiojo mane kaip tėvo rankos besimokantį vaikščioti kūdikį?

– Pats laikas pasakyt tau,—tarė Lorencas.

Jo lūpos dar judėjo, bet balsas užgeso. Julius nieko nebegirdėjo. Jis įkišo pirštą savo ausin ir užčiuopė sukie­tėjusią akmeniu smalą. Drebėdamas nekantrumu, jis ėmė krapštyti ją. Lorencas tebekalbėjo. Kanalo šniokštimas ir ausų krapštymas užmigdė Julių.

Jį pabudino šaltis. Abipus susiaurėjusiu kanalo rikia­vosi mediniai barakai su rūkstančiais kaminėliais. Rūkas dengė vandens paviršių. Lorencas sėdėjo apsigaubęs di­džiuliais rudais kailiniais, iš kurių lindėjo jo pakaušis.

– Labas rytas, Lorencai. Paskolink man kailinių skverną.

– Aš negaliu nusivilkt jų, Juliau.

– Nepyk, kad aš užmigau vakar. Papasakok man iš naujo, prašau.

– Per vėlu, Juliau. Mes per arti.

Aukšta -užtvanka užtvėrė kanalą. Jos viršuje sukosi ilga eilė mašinų. Po jomis, ant plačios platformos, Julius pažino „Schutzenverein 1912" vyrus blizgančiai apvaliais veidais ir ilgais ūsais. Jie rinkosi kėdes ir derino ant jų kaklų užkabintas didžiules dūdas.

– Ar mes negalėtumėm apsisukt? – klausė Julius.

– Mes plaukiam pasroviui.

Užtvanka didėjo, ir dūdų baubimas paskandino jų pa­sikalbėjimą.

– Laikykis, Juliau!

– Laikykis, Lorencai!

Lova atsimušė į užtvanką. Iš apačios iššoko būrys vy­rų juodomis uniformomis ir kietomis baltomis apykaklė­mis. Jie sumojavo dideliu tinklu, Juliaus galva įstrigo tarp virvių, ir jis pakilo į viršų. Dūdos sužėrėjo saulėje.

Uniformuotieji pasodino Julių prie stiklinio tekėlo. Keli bėgiojo aplink jį, susidauždami, sumušdami kulni­mis, atsiprašydami vienas kito, verždami jį diržais ir spausdami mygtukus mašinos pilve.

Prie Juliaus atslydo dvi kėdės, ant kurių sėdėjo du senukai baltais chalatais. Jie suglaudė galvas, du vieno­dus kiaušinius:

Dementia praecox.

Quousque tandem.

Noli me tangere,– sušuko Julius.

Senukas smailo kiaušinio galva paėmė iš mašinos ka­bančią žarnelę ir įspaudė ją Juliaus krūtinėn. Senukas bu­ko kiaušinio galva įrėmė tokią pat žarnelę Juliaus nuga­rom

Mašina pradėjo suktis. Tango – tėtuli – tactum – tangere. Alyvuotas skystis tekėjo į jo krūtinę, kraujas švirkštė iš jo nugaros. Julius veltui bandė išmaldauti jį atgal savo akimis. Jo kraujas lašėjo ant grojikų žalių ke­purių, pakibdamas lašeliais plunksnose ir garuodamas jų įkaitusiose dūdose. Jos subaubė gailiu valsu, nustelbda-mos Juliaus pagalbos šauksmą. Viens – du – trys. Viens – du – trys.

– Lorencai! Lorencai!!

Viens – du – trys. Viens – du – trys. Savo krūti­nėje jis jau girdėjo kanalo šniokštimą. Jo rankos gelto ir raukšlėjosi.

– Lorencai...

Jo gęstančios akys pastebėjo rudus kailinius prie di­rigento kojų. Lorencas, nematomas įsikniaubusių į gai­das grojikų, mojo jam. Jis traukė iš kailinių kišenių apva­lias rankines granatas ir guldė jas po dirigento kojomis.

– Pergalė! – suriko jis, įbrėždamas degtuką, ir nu­metė jį ant granatų krūvelės.

Sprogimas suplėšė dūdų baubsmą, kuris pabiro švie­sos kamuoliais. Mašinų ratai, galvos, kietos apykaklės, žalvario skeveldros, šešioliktinėm suskilusios gaidos su­kosi aplink Julių. Kol viską apsėmė iš kanalo pakilusi banga.

Dugne driekėsi neapmatoma griuvėsių eisena. Jis už­čiuopė skeveldrą ir, apkabinęs ją, iškilo paviršiun. Prie­kyje tyvuliavo begalinė jūra. Užpakalyje vanduo buvo seniai apsėmęs kaminus ir baigė pasiekti dūmelių viršū­nes.

Julius žvilgtelėjo į nuolaužą, ant kurios jis plūduria­vo, ir pravirko, pažinęs plačią gipsinę Lorenco krūtinę. Jo ašaros krito ant jos, ir ji sparčiai tirpo. Jis žinojo, kad ne­tekęs atramos paskęs, bet jo liūdesys buvo per didelis, ir jis nenustojo verkęs. Gipsas sutirpo iki širdies pavidalo gabalėlio. Julius pasidavė, vanduo užmerkė jo akis, bet jo kojos atsimušė į dugną.

Klupdamas ir delnais bruoždamas akmenėlius, jis iš­lipo krantam Parudusi pievelė kilo aukštyn, pasipuošdama keliomis pušaitėmis. Atsirėmęs į vieną, sėdėjo senas, liesas žmogus ir žiūrėjo į jūrą. Jis sėdėjo taip ramiai, lyg suprastų viską: jūrą, pasaulį ir save.

– Grigorijau!

– Aš laukiau tavęs, Juliau.

Julius krito po jo kojomis. Balandis su randu aplink gerklę nutūpė ant Grigorijaus peties.

– Ką jie padarė tau, sūneli? Kaip tu kentėjai! Tu tu­ri būti labai laimingas.

– Aš noriu savo kraujo. Kur aš atgausiu savo kraują?

– Čia niekas nebegalvoja apie kraują,– tarė Grigori­jus.– Eikš su manim, aš tau parodysiu.

Už pušaičių garavo didžiulis katilas sriubos su dviem ratais. Jie atsisėdo ant katilo. Grigorijus sugrūdo arkliui atgal į šoną išsipešusius šiaudus ir pliaukštelėjo vadelė­mis. Katilas nutarškėjo, svilindamas Juliaus nugarą.

– Aš mačiau tave,– tarė Julius. – Tavo veidas buvo medinis.

– Aš tebesu tenai,– atsakė Grigorijus.

Pušaitės prasiskyrė, ir jie įvažiavo į saulės apšviestą pievą. Nors debesėliai buvo švarūs kaip lino marškiniai, į Julių mušė neplautų kojų, supelijusių drabužių ir atvirų žaizdų tvanka. Arklys vos įstengė prasistumti pro ją, ir šiaudai vėl ėmė lįsti iš jo šono.

Tvanka kilo iš eilės žmonių, besivingiuojančios tolyn, pakylančios kalvelėn ir pranykstančios už jos. Berankiai ir bekojai, akli, raiši ir raupsuoti, jie vaikė muses savo de­javimu ir traukė Grigorijaus dėmesį maldavimais.

Grigorijus sustabdė arklį prie pirmojo ir, paėmęs jo dubenėlį, mostelėjo Juliui pripildyti jį. Eilė pajudėjo. Ju­lius lankstėsi su samčiu, vargšų dėkingas murmėjimas mišo su musių debesio ūžimu. Vakaras leidosi žemyn, pridengdamas jų žaizdas, bet eilė vis dar tęsėsi už kalnelio.

– Kada jie nustos ėję? – klausė Julius, tiesdamas nu­tirpusią nugarą.

– Niekas nežino. Mums tegalima galvot apie jų tuš­čius dubenėlius.

Naktis sviro; užsitraukusios žaizdos juodavo kaip už­gesusios anglys; vėjas draikė padėką tartum pelenus.

– Kada mes ilsėsimės?

– Kai jie pabaigs ėję. Mums valia galvoti tik apie jų poilsį.

Septintą dieną eilė dar nebuvo sumažėjusi. Grigori­jus nusišluostė rankas į kelnes ir tarė:

– Man laikas išeit, Juliau. Svarbu pavalgydint alks­tančius, bet dar svarbiau kentėt. Aš palieku tave čia. Ne­pamiršk pašert arklio ir išplaut katilo. Po kelių metų aš sugrįšiu tau padėt.

– Nepalik manęs vieno,– maldavo Julius.

– Tu niekad nebūsi vienas, tu niekad nepamirši mano pasakojimų. Jei aš nesugrįščiau eilei pasibaigus, ieškok manęs; ieškok visur, ir ten, kur niekad nesitikėtumei rast.

Juliaus ašara įkrito į sriubą ir virto taukų lopeliu. Arklys gailiai sužvengė.

– Dievas tesaugo tave, Juliau.

– Dievas telaimina tave, Grigorijau. Ir Grigorijaus pečiai dingo už kalvos.

Trečią dieną Julius nebeišlaikė. Vos tik jis pasukdavo įsipilt sau kaušelio sriubos, skurdžiai grėsmingai suūždavo, ir kaulėtos rankos griebdavo jį už kojos. Jis palaukė nakties ir, padavęs paskutinį dubenėlį, nušoko kiton kati­lo pusėn.

Skurdžiai suūžė užpakaly jo kaip žiemos vėjas. Jų ei­lė iro, klupo ir išsidraikė. Ką pasakys Grigorijus, išsigan­do Julius. Arklys sužvengė ir šoko paskui jį, daužydamas katilą į šalis.

Kanopos bildėjo vis arčiau ir arčiau. Julius bėgo į miško sieną. Arklio šniokštimui jau laižant jo kaklą ir sei­lėms tyškant ant jo kulnų, jis įšoko tarp tankiai suau­gusių medžių. Katilas sužvangėjo užpakaly, įstrigdamas tarp medžių, ir arklio koja lūžo kaip šaka.

Julius ėjo mišku, kol nebeužuodė išpiltos sriubos kva­po. Jis atsigulė po medžiu ir įbedė veidą į samanas.

Rasa samanose pabudino jį. Jis užvertė galvą ir sten­gėsi įžiūrėti medžių viršūnes. Šviesos pluoštai garavo pro šakas.

Miško gilumoje sušmėžavo siluetas. Jis sustodavo prie medžio, apčiuopdavo jį rankomis ir priglausdavo savo skruostą. Papurtęs galvą, jis vėl eidavo prie kito.

– Pone Veisai!

– Juliau! Aš žinojau, kad tu pasiilgsi manęs ir pa­veikslų. Tavo plaukai žėri saulėje kaip auksinis mano ti­kėjimo įrodymas. Aš tikiuos, kad tu nepamiršai vokiečių kalbos.

– Ne, pone Veisai, niekuomet. Ko jūs ieškote me­džiuose?

– Šitame miške jie apsupo ir išrūkė mus. Aš ieškau medžio, kuris išdegino mano veidą. Jei aš atrasiu jį, ma­no veidas išgis, prisiglaudus prie jo!

Fleitų čiulbėjimas ir būgnų tarškėjimas suvirpino orą. Pro juos pražygiavo būrys raumeningų geltonplaukių, rankšluosčiais apsijuosusių šlaunis. Jie griežtai pasuko galvas Veiso pusėn, pagarba sustingo jų veiduose. Veisas ištempė savo krūtinę ir šypsodamasis nusekė jų plačias nugaras sušvintant šviesos pluoštuose kaip metalo luitus. Tango – tėtuli – tactum – tangere.

– Kaip tau patinka mano vyrai?

– Jie šaunūs.

Julius prisiminė, kur jis buvo girdėjęs jų žingsnius.

– Ar jūs siunčiat juos į šalis anapus miško, kur že­mė banguoja suguldytais žmonėmis?

– Visur, Juliau. Svarbu, kad jie kovoja ir keliauja. Šitame miške tu nerasi rūdijančio plieno.

Julius neišdrįso užsimint apie savo susitikimą su jais.

– Aš turėčiau būt laimingas —tęsė Veisas —Jų ri­kiuotė tokia taisyklinga. Tačiau trys dalykai neramina ma­ne. Tu žinai pirmąjį – tai mano medis. Aš tau parodysiu savo antrąją nesėkmę.

Fleitų ir būgnų muzika tankėjo, pertraukiama plaktu­ko poškėjimo. Būreliai geltonplaukių kalė spalvotas pa­veikslų drobes į rėmus ir statė juos tarp medžių.

– Atsimeni? – klausė Veisas, uždedamas Juliui ran­ką ant peties.

– Atsimenu,– atsakė   Julius, įsiurbdamas   spalvas akysna.

– Ar nieko nepastebi? – paklausė Veisas.

– Juose kažko trūksta.

– Teisingai! Aš iš karto supratau, kad tu myli dai­lę. Juose visuose no nors trūksta! Sitam Masaccio trūksta dviejų moterų, šitam —viso horizonto. Pažiūrėk į šitą Giotto. Atsimeni jo vardą?

– „Noti me tangere".

– Puiku. Jo dešiniame kampe Magdalena tiesia ran­kas į Kristų, kuris laiko vėliavą su kryžiumi. Atsimeni?

– Taip.

– Cia Magdalenos rankos nukirstos, ir Kristaus visai nėra. Tai vienintelė vieta, kur ta legenda turi teisę egzistuot – mene – ir ji pranyksta. Visa kompozicija sugriūna. Kol aš to neatitaisysiu, negalėsiu ramiai miegoti.

– Trūkstamas dalis Jums gali prisiųsti. O Jūsų tre­čioji nesėkmė?

Veisas pritraukė Julių prie savęs.

– Tu pirmas sužinosi apie tai. Aš įsimylėjau.

– Sveikinu, bet ar dėl to reikia liūdėt?

– Ji čia pat, bet aš nežinau ką daryt, kad ji atsisuk­tų į mane.

Jie stovėjo prieš didelę stačią uolą, prie kurios glau­dėsi medinis altorius. Šventųjų apsiaustų raukšlės klos­tėsi kaip medkirčio malda. Stropiai išskaptuoti delnai kilo aukštyn.

– Kur ji? – paklausė Julius.

– Čia,– parodė Veisas į vieną iš moterų būrio žemu­tinėje altoriaus dalyje. Jos ilgi plaukai buvo lygiai pri­gludę prie galvos, o petys aptrupėjęs.

– Ji dar niekad nepažiūrėjo į mane,—nusiskundė Veisas.

Bijodamas, kad Hildė nepažintų jo, Julius nukreipė žvilgsnį į medžius, supusius altorių. Jo lūpos sudrebėjo. Viduriniame medyje jis pažino Grigorijaus veido bruožus su duobele skruoste.

– Pone Veisai,—tarė jis,– štai Jūsų medis.

Veisas priglaudė savo veidą prie medžio. Grigorijaus akys su kirminų išgraužtomis skylėmis padidėjo. Veisas atsitraukė ir nesiryždamas priglaudė rankas prie savo skruosto.

– Juliau, aš vėl tas pat! – sušuko jis.

Julius vos bepažino Veisą, kurio veidas buvo lygus ir taisyklingas. Jie abu juokėsi.

– Aš dar sykį noriu pažiūrėt į ją,– surimtėjo Veisas.

Jis atsisuko į altorių ir linktelėjo jai. Jos medinė gal­va atsakė į jo pasveikinimą. Atsargiai išžengusi iš alto­riaus, ji padėjo savo pirštus į jo ištiestą delną.

– Aš vadinuosi Ieva! – tarė Hildė.

– Aš vadinuosi Georgas.

– Tu labai gražus, Georgai.

– Aš jau seniai norėjau susipažint su tavimi, Ieva.

– Kokie nuostabūs paveikslai aplinkui. Papasakok man apie juos.

Susiėmę rankomis, jie ėjo gilyn į mišką, nežiūrėdami j Julių.

– Pone Veisai! – sušuko Julius.

Jis neatsisuko. Jie praėjo šviesos pluoštą, ir jos bal­tas rūbas sušvytėjo kaip vestuvinis.

Julius atsisėdo ant žemės. Kas man teliko, galvojo jis. Jis pakėlė akis į medžio viršūnę. Grigorijaus veidas buvo dingęs.

Keli geltonplaukiai įsiręžę atvilko naują paveikslą. Jie pastatė jį tarp medžių priešais altorių ir atskleidė jį den­gusią drobę. Julius pašoko. Prieš jį klūpėjo Fra Angelico angelai. Raudonas, mėlynas, žalias... Bet kur dingo kraš­tinis žaliasai? Be jo paveikslas krypo.

– Kur žaliasai angelas? – suriko jis, pribėgęs prie didžiausio geltonplaukio.– Jūs negalit statyt paveikslo be jo!

Geltonplaukis dviem pirštais pastūmėjo Julių, ir jo galva atsidaužė į medį. Fleitininkas nustojo grojęs, vien tik būgnas gūdžiai barškėjo.

– Aš žinau tavo angelą,—pasigirdo plonas balselis. Ant uolos viršūnės sėdėjo liekna mergaitė balta ska­rele.

– Kur jis?!

– Tenai,– parodė ji per savo petį.

– Kaip aš užlipsiu pas tave?

– Aš pyniau ją ilgus metus, belaukdama tavęs —ta­rė ji ir nuleido žemyn storą kasą.

Julius pastvėrė ją ir lipo aukštyn, kojomis prisilaiky­damas uolos. Jis pasiekė viršūnę, bet mergaitės nebesi­matė. Jo rankose buvo ašutinė virvė, apjuosta apie uolos smaigalį. Siauras takelis vedė į temstančias kalvas, iš ku­rių kvepėjo nupjautu šienu.

Per kalvas ir klonius Julius priėjo upelį. Skersai jį buvo ištiestas medinis lieptas.

– Neik be manęs, Juliau!

Angelas žaliu apdaru pribėgo prie jo, trindamas už­miegotas akis, ir parėmė jį.

– Kaip tu pasenai, mano angele sarge!

– Aš išlaukiau tavęs tiek metų akių nesumerkęs, visi gali paliudyt. O šiandien ėmiau ir neišlaikiau.

– Aš kaltas, aš per ilgai užtrukau,—ramino jį Ju­lius.

Jie perėjo lieptelį. Ant žolės gulėjo žaislinis meškiu­kas, trimitėlis ir atverstas elementorius. Julius pakėlė meš­kiuką ir glostė jo nusišėrusi rudą kailį bei išdurtas aku­tes.

– Kaip seniai,—tarė Julius.

Jis paėmė trimitėlį ir papūtė jį. Nieko nesigirdėjo.

– Kodėl? – paklausė Julius.

– Per vėlu,—tarė angelas.

Julius pirštu pabraukė pajuodusius, užsirietusius ele­mentoriaus lapų kraštus.

– Ma-ma,—skaitė jis.—Tė-tė. Ir atvertęs kitą puslapį:

– Ra-tas. Pa-bai-ga. Elementorius išslydo iš jo rankos.

– Tenai?

– Tenai,– atsakė angelas.

Julius atidarė vartelius, ant kurių suvirpėjo šiaudelis, ir pabeldė į trobelės duris. Lange užsižiebė šviesa, durys prasivėrė.

– Labas vakaras, Juliau—tarė šešėlio pridengtas jau­nuolis.– Pagaliau tu atėjai.

– Labas vakaras,—tarė Julius, įeidamas vidun. Jaunuolis pasuko savo veidą į šviesą, ir Julius pažino

save. Kambarys buvo tuščias, išskyrus dubenėlį prie lan­go, iš kurio gyvačiukė lakė pieną.

– Aš taip domėjaus tavim,—tarė jaunuolis.—Gaila, kad laikas baigėsi. Mes būtumėm turėję apie ką kalbėti.

– Taip,– atsakė Julius.– Gal mes būtumėm buvę draugai.

– Gal aš būčiau mylėjęs tave,—tarė jaunuolis. Gyvačiukė pakėlė savo galvą nuo dubenėlio.

 

Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika: romanas, novelės. Vilnius: Vaga, 1992.


Landsbergis virselis