1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?
2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?
3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?
4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?
1. Kad Lietuvoje mažėja skaitytojų, sunku būtų kategoriškai teigti – sumažėję tiražai dar ne rodiklis. Knygų pasiūla išaugusi, ypač verstinių. Vilniaus knygų mugių lankytojų skaičius (šiemetinis viršijo 61 000) taip pat rodytų, kad besidominčių knyga (žinoma, ne tik grožinės literatūros) nėra mažai. O mąžtančias „grynakraujų“ kritikų pajėgas demokratiškai papildo laikinieji rašytojų, vertėjų, kritikų dariniai, siūlantys skaitytojams geriausių lietuvių ir verstinių knygų penketukus, šešetukus, kurie paskui reitinguojami mokyklose, bibliotekose, internetinėj erdvėj. Taigi „orientyrų“ esama, nors, žinoma, galėtų jų būti ir daugiau, ir įvairesnių formų. Kad „naujieji talentai“ yra gerokai drąsesni, rodytų vis gausėjantys ambicingi romano debiutai. Tą drąsą, aišku, gerokai skatina leidyklos, kritikai jauniesiems irgi paprastai yra dėmesingesni, kartais ir atlaidesni, bendraamžiai skaitytojai taip pat smalsesni jų kūrybai. Šiaip ar taip, literatūrinio lauko dinamika yra pozityvus reiškinys.
2. Ką turime galvoje, kai sakome „emigracinė literatūra“? Jei tai knygos, kurių autoriai gyvena ne Lietuvoje, tuomet tokios literatūros akivaizdžiai daugėja. Bet jei galvojame apie tokių knygų turinį, problematiką, iš šio sąrašo turėtume išbraukti ne vieną autorių emigrantą. Štai kad ir Valdo Papievio romanas „Eiti“ pagal formalius kriterijus būtų aiškus „emigrantinės literatūros“ pavyzdys, bet iš tikrųjų jame nieko emigrantiška nėra, nepaisant paprasto fakto, kad pasakotojas, autoriaus alter ego, gyvena Paryžiuje ir atostogauja Provanse. Jo egzistencijos problemos niekaip nesusijusios su gyvenimu ne Lietuvoje. Jei būtų kitaip, jei tai, kas pasakotojui neduoda ramybės, išsispręstų tėvynėje, jis „keliais į ją sugrįžtų“, – kalbėjo autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, priimdamas laureato diplomą. Pagal autorės gyvenamąją vietą bei romano siužeto topografiją (Paryžius, Barselona...) emigrantinei literatūrai priklausytų ir Gabijos Grušaitės knyga „Neišsipildymas“. Bet ir is pasakojimas su tradiciškai suprantamu „emigraciniu turiniu“ (sava–svetima), taip pat neturi nieko bendra. Autorė yra jaunosios „eurokartos“ atstovė ir jos debiutinio romano pasakotoja natūraliai jaučiasi bet kurioje pasaulio vietoje. Pasakotojos nekamuoja jokios tapatybės problemos, jokia savasties refleksija, ji tiesiog amebiškai reaguoja į aplinką, visiškai atsiduodama susiklosčiusioms aplinkybėms. Tai kažkokia jau „postsubjektinė“ personažo būklė, kai nebėra individo sąmonės, valios, jo inicijuojamo veiksmo ženklų; tai būklė, kurią galima apibrėžti ir kaip paprasčiausią infantilumą. G. Grušaitės tekste nepastebėjau autorinio santykio su tuo, kas pasakojama, pėdsakų – (auto)ironijos, humoro, satyros, – bet stilistinė pasakojimo kokybė rodo, kad debiutuojanti autorė turi „subjekto“ požymių. Tikrajai „emigracinei literatūrai“ priklausytų Aušros Matulevičiūtės taip pat debiutinis romanas „Ilgesio kojos“, kuriame, kaip rašoma anotacijoje, „tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile“. Bet visa tai daroma vaizduojant pernelyg uždarą erdvę, atsiribojant nuo platesnio socialinio konteksto, nuo jame iškylančių problemų, o vidiniai, su paliktąja tėvyne susiję, išgyvenimai reiškiami pernelyg deklaratyviai. Tokiam fone nostalgiškai prisimenu Dalios Staponkutės prieš kelerius metus pasirodžiusią esė knygą „Lietumi prieš saulę“, kurioje iki šiol esmingiausiai keliamos ir apmąstomos su globalizacija susijusios problemos, tapusios subtiliai analizuojamais žmonių likimais. Laukiu ir kartkartėmis „Metuose“ pasirodančių Tomo Rekio esė apie gyvenimą JAV. Negi esė tebebūtų įtaigiausias literatūros žanras? Gal „emigracinės literatūros“ lūkesčius pateisins šiemet publikuotas Aleksandros Fominos romanas „Mes vakar buvom saloje“, pasakojantis apie pasaulio piliečiais tapusios XXI a. kartos iliuzijas ir nusivylimą?
Nusivylimą, o gal tiksliau – kritišką distanciją šiandieninės tikrovės atžvilgiu demonstruoja Undinė Radzevičiūtė satyriniame romane „Frankburgas“. Jame šaipomasi iš šiuolaikinės biurų visuomenės papročių: bendravimo, laisvalaikio leidimo formų, komandinio kolektyvizmo vajaus ir pan. Miniu šią knygą ne dėl jos meninės kokybės (romanu ją vadinti nėra pagrindo), bet kaip tik dėl dabarties refleksijos.
Apie panašius dabarties modusus rašoma ir šiuo metu Londone gyvenančio Ernesto Parulskio eseistikos tekstų rinkinyje „Kasdienybės kunstkamera“. Tai kitokios eseistikos tekstai, kuriuose nėra nei autoriaus biografijos, nei drąsos, nei stiliaus. Yra analitiškas protas, originalios idėjos, filosofo ir sociologo interesas kasdienybei, energija gyventi, humoras... Autorius, užėmęs laisvo gyvenimo stebėtojo poziciją, kolekcionuoja kasdienybę, t. y. rašo smagius tekstus. Knygoje iš jų susidėsto, galima sakyti, dviejų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių mažoji žmonių istorija – be pykčio ir nevilties.
3. Tarp jaunųjų autorių išskirčiau Mindaugą Nastaravičių, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Dėmėtų akių“. Nesunku joje atpažinti poetinių Aido Marčėno ženklų, bet jaunajam poetui pavyksta šį kalbėsenos tipą individualizuoti ir verlibrais įtaigiai pasakoti savo istorijas. Jonyniška švelniai ironiška melancholija patraukė Antano Šimkaus antros knygos „Sezonas baigtas“ eilėraščiai. Jono Kalinausko nauja poezijos knyga „Plunksnų plėšytojos“ – tamsi, persmelkta artėjančios ribos nuojautos, nuo kurios ginamasi praeities regėjimais, kurie siurrealistiškai pinasi su dabartimi. Bet iš pernykščių poezijos knygų man labiausiai patiko Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai: poetinės apeigos“ ir Kornelijaus Platelio „Karstiniai reiškiniai“. Jos savo poetine kalbėsena yra, galima sakyti, antipodai: aukščiausia metafizika ir griežčiausias racionalumas. O iš tiesų ne tokie ir skirtingi – pirmojo apeigose iracionali žodžio galia priverčia patikėti fiziniu jo veiksmingumu, o antrojo tekstuose disciplinuotas intelektas struktūruoja iracionalumo liekaną. Liepus pasirinkti, atsidurčiau Buridano asilo padėty.
Man išsiskiriantis metų prozos reiškinys – Giedros Radvilavičiūtės knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Paantraštėje ji įvardyta kaip esė rinkinys, bet akivaizdu, kad patirtinis rašymas čia yra peržengęs žanrinio virsmo ribą ir tapęs „grynąja“ proza. noriu atkreipti dėmesį į naujos knygos tekstų kitoniškumą, jų konstravimo meistriškumą, nepamiršdama, kaip ir kalbant apie ankstesnes autorės esė, kad svarbu ne žanras, bet teksto kokybė, o dėl jos abejoti netenka. Vis dėlto kaip „patirčių“ skaitytoja vietomis imdavau jausti intelektinės konstrukcijos perteklių.
Dar išskirčiau Rolando Rastausko („Privati teritorija“) ir Alfonso Andriuškevičius („Vėlyvieji tekstai“) knygas. Pirmasis tęsia kultūros piligrimo keliones po pasaulį, bet ne po muziejus ir kitas turizmo industrijos subanalintas vietas, o po savo „privačias teritorijas“, pvz., garsių, neretai asmeniškai pažintų žmonių paženklintas vietas – kavinukes, kitas jaukias bendravimo erdves, ar, beklaidžiojant po kurį nors pasaulio miestą, netikėtai atrastus savus industrinius peizažus. „Privati teritorija“ plius „privatus“ RoRa rašymo stilius lemia šios neišvengiamai šiek tiek snobiškos knygos skaitymo malonumus. A. Andriuškevičiaus knyga, kurioje sudėta pastarųjų penkerių metų kūryba (be esė, dar eilėraščiai ir vertimai), jį mėgstančiam skaitytojui taip pat suteiks atpažinimo džiaugsmą. Poezijoje – rytietiška tradicija (gamtos vaizdo statika, sakymo beasmeniškumas, kosmiškumas) ir individuali, manieringa sintaksė, stengiantis intonaciškai išreikšti tai, kas iš esmės neišreiškiama. Esė tekstuose – humoras, intelektas, autoironiška pasakojimo distancija. Šios knygos esė, ko gero, labiau nei ankstesniosios, patvirtina, kad autorius turi ne tik stilių, bet ir biografiją bei drąsą.
Pradėjusi nuo jaunųjų, baigsiu vyresniaisiais, tiksliau – įspūdžiu apie Algimanto Zurbos romaną „Krisius“. Autorius jame grįžta į pokario laikus ir kūrinį skiria „tėviškei, apie kurią vargu ar kas kitas beparašys“. Galima spėti, kad pagrindinis veikėjas Krisius, kiti kaimo žmonės bei patys romane vaizduojami įvykiai turi realų pagrindą. Natūralu, kad ir rašoma laikantis realistinio stiliaus konvencijos, deja, nenuosekliai: gausu poetizmų, romantiško simbolinimo, to, ką pavadintume literatūriškumu blogąja prasme. Rašau apie tai ne dėl to, kad supeikčiau romaną (manau, kad ne vienas vyresnio amžiaus žmogus jį mielai skaitys), o kad netikėtai pati sau ėmiau galvoti, ar nebūtų buvę prasmingiau, jei autorius būtų tuos gimtojo kaimo žmonių likimus atkūręs autentiškų prisiminimų forma.
4. Galiu tik pavydėti klausimų sudarytojui, perkančiam, o svarbiausia – skaitysiančiam, naujas, t. y. senas geras grožinės literatūros knygas. Aš dabar esu priversta daryti priešingai – stengiuosi kam nors įsiūlyti ne vieną seną gerą knygą, nors ne visos mano ir perskaitytos. Namuose nebeliko vietos. Anyta šį rudenį, po insulto šiek tiek grįžtant jos sąmonei, apsidairė ir sako: tai aš knygyne?
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)