1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

       1. Ar įmanoma atsakyti į šį klausimą, kol vis dar esi labai jaunas? Jaunystė ir senystė sumyšta mumyse „difuzijos“ principu, tad, kol bus visiškai išplautos mano jaunosios dalelės, gali ir užtrukti. Kol kas neužčiuopiu savyje jaunystės kaip svetimkūnio, kurį gali paimti į delną, apžiūrėti, susikonspektuoti pastabas ir paskelbti jas per ruporą. Nežinau, ką man reiškia būti jauna. Galbūt tai reiškia tiesiog būti?

       O jeigu rimtai – „difuzija“ jau vyksta. Vieną kitą požymį jau galiu palaikyti senatviniu. Pavyzdžiui: ima erzinti jaunystė ir kvailystė. Kartais graužiu nagus, kad tik nepagriebčiau šaukšto ir neįdrėbčiau į galvą košės kokiam nors labai jaunam, nemotyvuotai savimi pasitikinčiam asmeniui. Bet išmintis jau „nugali“. Senstu! Niekam nebelendu į galvą užkamšyti tuštumų ar perstumdyti baldų. Išeitų: turiu daugiau laisvo laiko kojinėms megzti.

       Žalioje jaunystėje daug galvojau apie mirtį, jai ruošiausi (taip bent atrodė), net jos meldžiau. Dabar esu taip iki ausų panardinta į gyvenimą, kad stebiuosi, kodėl taip anksčiau nenutiko. Netvirtinu, kad gyvenimas tapo įdomesnis už mirtį – gal ne, bet nuo trisdešimties jis tapo tikrove, užstojančia mirtį. Širdies gilumoje tokios visada laukiau, bet netikėjau, kad sulauksiu. Labai apibendrintai galiu pasakyti, kad gyvenu nuo trisdešimties – iki tol buvo užsitęsusi gemalo stadija, nykščio čiulpimas, mityba per užakusią virkštelę, „šokis tamsoje“ ir visi kiti prenataliniai konfūzai. O dabar... Šią žiemą man sukako ketveri! Esu pašėlusiai jauna, tvirtai stoviu ant kojų, pasigirsiu: jau apsieinu be sauskelnių – kiek pinigų sutaupom! Štai ką reiškia būti jaunam – kai gali apsieiti be daugelio dalykų, kai tau užtenka savęs paties. Sunerimsiu, kai užsigeisiu patogumų, daiktų, „tinkamų“ rėmų ir nimbo, kai žarnyno uraganai taps aktualesni už kūrybas ir amūrus, ar, neduok Dieve, vėl imsiu „varyti“ į kelnes. Tada užduokit man šį klausimą. Tik laiką, ko gero, teks pakeisti: ką man reiškė būti jaunai. Išsamiai atsakysiu po kokių keturiasdešimties metų!

       2. Kūrybai jaunatviškas maksimalizmas, bent jau mano supratimu, yra visiškai nereikalingas. Kūryboje pageidautina pusiausvyra. Maksimalizmą, ir dar jaunatvišką, geriau išbarstyti iki kūrybinio proceso. Tam yra gyvenimas. Stengiuosi, kad mano asmeniniai svyravimai, bangavimai ir „maksimalizmai“ skaitytojo nepasiektų. Skaitytoją turi pasiekti švarus, išgrynintas tekstas. Tai ir yra profesionalumas. Net jeigu laikai save naujų formų ieškotoju, šokiruotoju, ciniku, postmodernistu.

       O bitnikai, hipiai, ir jų anūkėliai rokeriai–pankai, tie kaifo vaikai, ekstazės adoratoriai? Susinaikinimas per ekstazę? Nuolatinis siekis būti apsvaigusiam – nesvarbu, nuo ko – nuo alkoholio, narkotikų, greičio, įspūdžių, bastymosi, bendravimo, sekso, – kad tik svaigintų, nuskausmintų, nutolintų baisią tikrovę? Taip, mano gyvenime toks etapas buvo. Pabuvo ir pražuvo. Labai tikiuosi, kad kūryboje neatsispindėjo. O šiandien – palaiminta rutina! Koks stebuklas, kad ji mums duota! Ir kokia laimė ją vertinti ir joje išbūti! Rutina yra tikrasis gyvenimas. Be rutinos nebūčiau parašiusi nieko.

       3. Iš vyresniųjų pusės esu saugiai įrėminta Žemaitės, Šatrijos Raganos, B. Vilimaitės, V. Juknaitės, J. Ivanauskaitės, pagaliau – R. Šerelytės (ir kitų; beje, vardiju tik moteris, nes taip šiandien norisi, be to, jos yra mano literatūrinės „mamos“, garbė joms ir šlovė!). Man patinka. Patinka remtis, ieškoti panašumų, mėginti įsivaizduoti, kaip gyveno ir rašė Žemaitė. Sukyla toks solidarumo jausmas, iki graudulio, iki noro prisiglausti prie to šiurkštaus kaimietės sijono, tų rankų. Jai buvo sunkiau, daug sunkiau negu man, bet ji išdrįso. Šio fakto akivaizdoje visi argumentai, visos jaunatviškos kritikos išgaruoja. Pasijunti tokia menka, šiuolaikinė baltarankė, atsitiktinumų vaisius. M. Pečkauskaitė man artimesnė kaip rašytoja, kaip pasaulėvaizdis. Labai patinka jos „Sename dvare“, „Irkos tragedija“ – šedevras. Pasirodo, ji viena pirmųjų (negana to, kad buvo moteris) išdrįso rašyti apie skyrybų problemą (net pasaulio literatūroje ši tema įsigalėjo tik dvidešimto amžiaus viduryje).

       Paskui ir S. Geda, M. Martinaitis – juos, ačiū tėvams, pradėjau skaityti vaikystėj. Nuo S. Gedos eilėraščių vaikams man prasidėjo poezija, atpažinau jos virpesius, intonacijas, jie tapo matu, ko turėčiau ieškoti. Paskui, aišku, jau mokykloj, sužavėjo R. Granausko apsakymai, J. Aputis. Dar vėliau – B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Negalėjau patikėti, kad turime tokią pasaulinio lygmens knygą – tai kas, kad ji laikoma nebaigta. Nebaigtumas tik suteikia jai gyvybės, tragiškos paslapties.

       Kam nenorėčiau pritarti? Galbūt kai kurių autorių nepakankamam įvertinimui, užmiršimui.

       4. Nihilizmas, cinizmas, liguistas individualizmas (virstantis literatūriniu autizmu – rašymu sau, iš savęs, apie save, užsispyrusiai nematant kito: visiškas empatijos nebuvimas, kuriuo pasižymi autizmu sergantys žmonės), alkoholizmas, savižudiškumas, lietuviškųjų šaknų nuvertinimas, pagaliau, žinoma, – emigracija. Esam tarybmečiu „daryta ir išgimdyta“ karta, pasekmė to iškrypusio laikotarpio, dar atsinešusi jo užkratą. Dėkui Dievui, po mūsų ateina šviesesni.

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)