1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
1. Pirmiausia keistai jaučiuosi, būdamas trisdešimt trejų ir atsakinėdamas į šiuos maždaug dešimtmečiu jaunesniam asmeniui skirtus klausimus. Tačiau tokia jau mūsų, lietuvių rašytojų, bėda. Kai Lietuvos Rašytojų sąjungos narių amžiaus vidurkis siekia septyniasdešimt metų, tai ir sulaukęs penkiasdešimties būsi, geriausiu atveju, įžengęs į brandos amžių.
Kita vertus, jaunumas priklauso ir nuo žmogaus požiūrio, jo mąstymo bei elgesio. Daug jaunų žmonių dažnai atrodo kaip į pensiją išėję „aksakalai“, sėdintys Karoliniškėse ant suoliuko ir aptariantys globalias ir lokalias pasaulio bėdas. Taip nutinka, kai pernelyg daug rūpinasi savo reikšmingumu, įtaka ir poetiniu „svoriu“. O kai kurie dabartiniai lietuvių literatūros „klasikai“ galėtų tapti gyvo mąstymo, neapkerpėjimo ir smalsumo viskam, kas vyksta aplinkui, pavyzdžiu. Tai ir yra jaunystė ne biologine, o tiesiogine prasme.
Na ir manau, kad dar esu išsaugojęs kažkiek jaunatviško pasiutimo ir nevirtęs patogumų ieškančiu bambekliu.
2. Jaunatviškas maksimalizmas baigėsi kartu su jaunyste. Nebūsi juk visąlaik, kaip dainavo viena rusų roko grupė, „amžinai jaunas ir amžinai girtas“. Gyventi greitai ir mirti jaunas taip pat nebenoriu. Noriu nugyventi bent jau statistinio Lietuvos vyro amžiaus vidurkį (kuris nėra ilgas, bet nevykime Dievo į medį).
Šiuo metu galbūt net esu linkęs pasirinkt tą monotoniją, ramų darbą ir įprastą gyvenimo tėkmę. Kol smegeninė verda visu pajėgumu, nenorėčiau iššvaistyti jos apsukų kažkokiems tuštiems dalykams. O planų turiu gausybę, duok Dieve įgyvendinti jų bent dalį. Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad jaunatviškas maksimalizmas virto noru nuveikti kažką konkretaus.
Vartotojiškumu tikriausiai nesusirgsiu, nes kaip ir daugelis rašytojų nelabai turiu už ką vartoti, o ir prasmės tose žiurkių lenktynėse nematau.
O kai gyvenimas visai nupilksta ir tikrai imu justi monotoniją – keliauju. Tai puikiai išsklaido bet kokį pilką, smegenis užgulusį rūką, pravėdina galvą ir gali vėl užsiimti tuo, nuo ko buvai pavargęs.
3. Susidūrimas su rašytojų hierarchija nebuvo nei netikėtas, nei skaudus. Radau tai, ko daugmaž ir tikėjausi. Tačiau niekas nepuolė įrodinėti savo viršenybės ar ignoruoti. Gal tiesiog geri žmonės pasitaikė?
Anksčiau dažnas jaunas rašantysis skundėsi „rašytojų mafija“, „sustabarėjusiomis struktūromis“, kaip sunku patekti į kultūrinę spaudą ar išleisti savo knygą. Dabar apie tai net nekalbama – raiškos erdvių yra daugiau, nei sugebėtų aprėpti net itin produktyvus rašytojas. O vis dar besiskundžiantys „rašytojų mafija“ dažniausiai tiesiog patyliukais svajoja kada nors į ją patekti ir bijo net sau tai prisipažinti.
Norėtųsi pokyčių toje Rašytojų sąjungoje, kuriai priklausau. Nes dabar įžengiu vidun kaip į kokią snūdo karalystę. Norisi tik kuo greičiau sutvarkyti kokį nors rūpimą reikalą ir maut lauk, kur šviečia saulė ir vaikšto paprasti žmonės. Sąjungai reiktų jaunų ar jaunesnių žmonių, reiktų išjudėti ir tapti aktyvia organizacija, o ne iškaba, formaliai telkiančia tos pačios profesijos atstovus. Mažiau biurokratiška, lankstesnė ir skaidresnė organizacija būtų didžiulis privalumas ir rašytojų įvaizdį tik pagerintų. Nes šiuo metu didžioji mūsų dalis visuomenei atrodo kaip visiški veltėdžiai, kaulijantys mokesčių mokėtojų pinigų, nuobodos atsilikėliai, rašantys menkai suvokiamus pamišėliškus tekstus ar tiesiog kokį bjaurų „postmodernizmą“. Taip sakydamas, manau, neperdedu.
Man svarbių lietuvių rašytojų sąrašas būtų ilgas. Pamenu, prieš trylika penkiolika metų, kai pradėjau rimčiau rašyt, nuolat skaičiau S. Gedos, V. P. Bložės, K. Platelio, D. Kajoko poeziją. Ji ir dabar išlieka itin svarbi ir mėgstama. Prie jų pridėčiau ir išeivijos poetus. Iki šiol ypatingą simpatiją jaučiu Jonui Aisčiui, turbūt tai – Vilniaus universitete mums jo kūrybą išsamiai pristačiusios Ritos Tūtlytės nuopelnas. Taip pat skaitau visas šiuolaikinės lietuvių poezijos naujienas, stengiuosi nepraleist nė vienos svarbesnės knygos, nes smalsu.
4. Kyla pagunda padejuoti apie ką nors abstraktaus ar konkretaus, tačiau nenoriu. Augau pakankamai beprotiškais ir įdomiais laikais, kupinais tiek vilties, tiek nuolatinių pokyčių, todėl esu linkęs nesisvaidyti garsiai pareiškimais, deklaracijomis ir piešti visaapimančių kartos portretų. Tai – trumpalaikis ir subjektyvus dalykas. Tiek aš, tiek mano bendraamžiai niekad nekalbėjom apie save kaip apie kokią nors išskirtinę kartą. Galbūt dėl to kaltas ir ypatingas mūsų individualizmas.
O nenorėjimo visko tučtuojau priimti už gryną pinigą ir nuolatinių permainų bei gyvenimo būdo, gal ir profesijos, įskiepytą skepticizmą aš laikau tik teigiamu bruožu.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)