Nekraukite sau lobių žemėje,

                                                                      kur kandys ir rūdys ėda, kur

                                                                      vagys įsilaužia ir vagia.

                                                                                                      Mt 6–20

 

Pratarmė

 

       Tą šviesią 2006 metų birželio naktį per sapną ji atėjo prie mano lovos. Jos melsvoji, geltonais taškeliais suknia skleidė Upės ir ajerų kvapą. Palinko virš mano veido. Jos alsavimas, pilnas paslaptingų nebylių žodžių, dvelkė pušyno spygliais ir laukinių bičių vašku. Ištiesiau rankas norėdamas paliesti krintančius plaukus. Bet apglėbiau tik tamsą ir tylą.

       Ištariau brangų vardą – Kristina – ir nubudau.

       Botanikos sodas, kuriame tarnauju jau pusšimtį metų, lėtai kėlėsi iš nakties letargo. Pro pravirą langą sviro didelės, sunkios, šviesiai violetinės alyvų kekės. Iš praeities siūbtelėjęs liūdesys užgulė krūtinę. Suvokiau, jog ji buvo atėjus paklausti, ar po jos žūties taip ir likau vienas. Įsitikinus pasitraukė.

       Žvelgiau pro langą į aušros šviesoje ant augalų lapų virpančius rasos lašus. Ir ūmai išgirdau:

       Nebylūs žodžiai ir miškų šešėliai…

       Vieną vienintelę eilutę. Žinojau, kas man ją atsiuntė…

 

 

Pirma dalis

 

1

 

       Ant neaukštos, erškėtrožėmis apaugusios kalvelės dvaro parko pakraštyje – du mediniai, pažaliavę, nukirstomis viršūnėmis obeliskai. Surūdijusios, pakrypusios, sulaužytos penkiakampės žvaigždės. Raudonos spalvos likučiai. Du laiko ženklai, dvi skardos plokštelės su sunkiai įskaitomais, vietomis išsitrynusiais įrašais:

 

 

 

 

2

 

       Keltininkas Jakovas Josifovičius gimė, augo ir bemaž paseno tame pačiame sentikių kaime ant Upės skardžio, nuo kurio būtum galėjęs apžvelgti plačias apylinkes, rytuose siekiančias miestelio kitame krante bažnyčios bokštus, šiaurėje Jonavos dūmus, vakaruose Bagaslaviškio dvaro kuorus, o pietuose – dantytą senojo eglyno keterą, tarsi bandančią apsaugoti kaimą nuo iš Vilniaus pusės vieškeliais ir dangumi atžlegančių neramiųjų laikų.

       Jakovo tėvas Josifas Jemeljanovičius taip pat keldavo žmones, bet jo laikas jau buvo praėjęs – traukti lyną reikia ne šiaip jėgos, o milžino galių. Tad keltas atiteko vyriausiam sūnui Jakovui, kuris ūgiu, pečių pločiu ir rankų galybe vienintelis iš trijų sūnų nenusileido seniui.

       Jakovas – seniai penkiasdešimtį metų perkopęs viengungis. Ilga vario spalvos barzda, kiek siaurokos akys, išsišovę skruostikauliai galbūt slėpė ir totoriško kraujo lašą.

       Kalbėjo dusliu šiltu bosu. Beje, lietuviškai kone taip pat gerai kaip rusiškai. Tiesa, dažnai įterpdavo senovišką sentikių žodį, raidę „a“ tardamas kaip „o“, ją ryškiai pabrėždamas. Kiti sakydavo atec, o Jakovas – otec moj rodnoj, tarytum norėdamas išsaugoti jau beveik išnykusį staravieriškos kalbos kvapą: jeigu jau otec, tai būtinai moj rodnoj, kad niekas nedrįstų suabejoti jo gimdytojo teisėtumu.

       Išėjus ledams, keltą nuleisdavo ant vandens ir pririšdavo prie tiltelio stulpo. Nuo ankstyvo pavasario ligi pirmo ledo Jakovas, galima sakyti, ir gyveno ant kelto, paties pasistatytoje būdoje su dviem langeliais į abu Upės krantus. Namelyje stovėjo nedidelis stalelis, prie sienos buvo iš lentų sukaltas gultas, ant kurio pūpsojo seni kailiniai, kampe – senoviška, gal dar caro laikų, ketaus krosnelė, ant lentų sienos kybojo maisto ir indų šėpelė. Keptuvė, – juk žuvis visada po ranka, – puodas, aliumininis dubenėlis, šakutė, peilis, šaukštas – štai ir visi rakandai. Tiesa, šalia stalo glaudėsi žemas suolelis, ant kurio keltininkas sėdėdavo vakarieniaudamas ar prie žibalinės lempos skaitydamas „Sviaščennoje pisanije“, mat buvo giliai tikintis. Tik gaila, kad net šventomis dienomis negalėdavo palikti kelto, tad cerkvę Ukmergėje lankydavo tik žiemą. Bez boga, sakydavo, negalima, be Dievo žmogus – gyvulys.

       Jakovas keldavo visus, neklausdamas nei vardo, nei tautybės. Visi būdavo perkeliami už nedidelę kainą, o iš moteryčių, skubančių į Atlaidus, neimdavo nė kapeikos.

       Keltas be Jakovo Josifovičiaus būtų tik medžių kalnas ar krūva, o su Jakovu – tarsi gyva būtybė, alsuojanti, šniokščianti, kartais pasiožiuojanti, atsukanti juodojo barkaso šoną, tuo sykiu pristabdydama judėjimą į priekį.

       Žodžiu, Jakovas ir keltas buvo viena.

       Tik žiema – keltininko poilsiui, kad bent kiek atsileistų rankų gyslos ir raumenys, kad bent kiek nuslūgtų tos nuospaudų pūslės delnuose, kad atsitiestų nugara, kad ilgiau pabūtų su savais, su motina, su tėvo atsiminimu, su rausvąja lampadka po tamsiais sidabriniais apkaustais aplink ikoną Božej Materi. Žiemą prižiūrėdavo tėvo palikimą, devynis kelminius avilius. Bet argi tai darbas? Šventas poilsis. Tad ir žmogus kone šventas. Per visą gyvenimą neišdrįsęs nukirsti vištos, gaidžio ar žąsies. O kai brolis pjaudavo avį – Jakovas išeidavo prie Upės, kad išsigandusią jo širdį nuramintų ūžiantis properšose vanduo…

 

3

 

       – Atagni pal’cy, pal’cy atagni! – užkimusiu balsu kriokia kapitonas Striženovas. Šauksmas – beveik bejėgis prieš Upės slenksčių gaudesį. Trypdami į tiltelio lentas žvengia arkliai.

       Žinau, kad nemėginsiu atgniaužti Jakovo pirštų, neprisiliesiu, atplaukęs lediniu vandeniu, užsiropštęs ant kelto – toks buvo kapitono įsakymas: a nu ka, Jonas, davaj v vodu, plyvi i atagni staroobriadčeskije klešni, nu davaj! Žinau, kad Jakovo rankos nepaleis lyno. Nepaklus Striženovo įsakymui varyt keltą miestelio pusėn. Nepakluso gyvas, nepaklus ir nušautas, sustingęs. Nereikėjo kapitonui pasiskubint, gal keltininkas būtų persigalvojęs, juk bėgliai, pasiėmę savo sužeistuosius, jau tikrai pasiekė skardžių eglynus ir dabar jie nepavejami. Nereikėjo žmogaus nušaut. Bet dabar jau po laiko. Mirusiam jokie įsakymai negalioja – Striženovo balsas blaškosi vakaro vėjyj lyg suplėšyto laikraščio skiautės, krinta į srovę ir pajuodęs užgęsta.

       – Rubi! – kriokia karininkas. – Rubi!

       Stoviu ir žiūriu į tas rankas. Žiūriu kaip užkerėtas žmogaus dvasios didybės – juk jis žinojo, kad, nepaklusęs kapitono įsakymui, tikrai bus nušautas. Net miręs laikė tarp turėklų įstrigusiomis geležinėmis kojomis keltą. Net po mirties. Negyvas, bet ištikimas.

       Jakovas juos, pasitraukiančius, perkėlė, kaip perkeldavo visus, kas paprašydavo. Ir vidury nakties, ir anksčiausią rytmetį, ir žliaugiant liūčiai į kelto lentas. Perkėlė juos, nes buvo geros širdies.

       Tos plaštakos – tarsi priaugusios prie įtempto skambančio plieninio lyno. Kaip du balti paukščiai sutemų šviesoje.

 

4

 

       Po susišaudymo Slabados prieigose jie pasitraukė. Žinojom, kad pasiekę Upę paspruks, nes Jakovas juos tikrai perkels. Varėm arklius, skubėjom. Bet pavėlavom. O saulė tuo metu jau leidosi už juodo eglyno.

       Kai pagaliau pasiekėm krantą, keltininkas juos buvo išlaipinęs ir ruošėsi prie tiltelio pririšti tą staravierišką paromą, tėvo Josifo statytą ir paliktą sūnui kaip palikimą. Dar keli patraukimai ir keltas priglus prie tiltelio.

       Bet kapitonas Striženovas, jau iššokęs iš vežimo, išsitraukęs naganą, kriokia:

       – Jakov, slyšiš’, gani siuda parom, svoloč’, slyšiš’!

       Bet jis tarsi negirdi – dar keli patraukimai ir pririš keltą, o tuomet galima ir pasiklausyti, ką tas karininkas sako.

       Ir aš bandau šaukti: gal, dėde, atvarytum keltą, kapitonas įsiutęs. Bet Jakovas ir manęs negirdi. Tikriausiai aš jam tik kvailas pienburnis, patekęs į bernų gaują, gal net žino, kad aš – Antoškos brolis.

       Striženovo nervai neatlaiko – šūvis. Matau, kaip keltininkas visu dideliu ūgiu krūpteli, tarsi nematoma ranka būtų per nugarą pertraukus botagu. Bet lyno nepaleidžia.

       – Plyvi, Jonas, prigani parom, – įsako kapitonas, – vižu, na kavo storone eta staroobriadčeskaja svoloč’, nu bystro!

       Vanduo ledinis, nes jau rugsėjo pabaiga, šautuvas traukia į gelmę. Kapstaus kaip šuva su kaulu dantyse įstrižai tėkmės. Pagaliau pasiseka įsitvert į barkaso bortą, išsiropščiu, slidinėju lentomis ir negaliu atplėšt žvilgsnio nuo baltuojančių Jakovo plaštakų. Įtemptas kaip styga spengia lynas. O saulė jau palietė eglyno pjūklą – tokia vėsi, svetima, dar mirksnis ir prapuls tarp eglių šakų, tarp raistų, pelkių, pasislėps tame klaidžiame, tik miškiniams pažįstamame pasaulyje. Jie jau saugūs. Mano brolio Antano ir naujos valdžios priešai. Jau jie išnyko su savais sužeistaisiais ir mirusiais.

       – Rubi, padlec, rubi! – šaukia kapitonas ir pila iš nagano į paraudusį šaltą rugsėjo vakaro dangų. Drąsina save ir kareivius.

       O kaipgi rubi žmogaus rankas, nejaugi mes iš tikrųjų – žvėrys, pasak žmonių, apsvaigę nuo kraujo kvapo, nuo kraujo upelių?

       Galėčiau pamėgint išlaisvint Jakovo kojas, perkelt per turėklus ir palikt kabantį, o pats stverti lyną ir traukt – gal pavyktų. Gal ir galėčiau, bet žinau, kad nežengsiu žingsnio artyn, neprisiliesiu.

       Girdžiu, kaip, kapitono raginamas, springdamas vandeniu, atpūškuoja kareivis – jam įsakyta parplukdyti keltą.

       Ropščiasi į barkasą, kopia ant denio ir keikia: svoloč’, trus prokliatyj. Slidinėja, graibosi už turėklų, ant kaklo pakartas šautuvas, o rankoj – kastuvėlis.

       Staiga šautuvo buože trenkia į krūtinę, per galvą: svoloč’, trus prokliatyj, buržujskij vyrodok!

 

5

 

       Guliu ant lentų ir atgaudamas sąmonę girdžiu, kaip kažkas sunkus lyg akmuo krinta į vandenį.

       Pramerkęs akis matau pilkai baltas Jakovo plaštakas. Iš jų varva kraujas. Kūno nėra – tai jis buvo įmestas į Upę ir dabar tolsta link marių, kad jų gelmėj atrastų ramybę.

       Įsiręžęs kareivis traukia lyną, mėgina pakreipti barkasus taip, kad srovė neštų keltą į miestelio krantą.

       Įsakmūs, raginantys kapitono Striženovo žodžiai: molodec, Kondrašyn, tiani, starajsia, tiani, ne meškaj, davaj!

       Keltas pamažu gręžiasi juodais barkasų pirmgaliais įstrižai tėkmės. Ir galbūt Upei atrodo, kad tai Jakovas sugrįžo į savo darbo vietą. Kas žino, gal Kondrašynas, augumu bemaž nenusileidžiantis Jakovui, kažkur Rusijos kaime prie didelės upės panašiu paromu keldavo žmones. Per kareivio petį du šautuvai – vienas jų mano. Žinau, kad laukia bausmė, bet nejaučiu baimės.

       Keltui tolstant, tos plaštakos sūpaujas kaip du pilkai balti paukščiai, gal kiek panašūs į sakalus keleivius, trumpam nutūpusius ant lyno prieš ilgą kelionę į dangaus ar nakties pakraštį.

       Barkasų dungtelėjimas į tiltelio rąstus, vyrų šurmulys, kapitono raginimai paskubėti ir Kondrašyno keiksmas svoloč’. Tačiau jau ne piktas, o kasdieniškas, įprastas, lyg antras mano vardas, tik rusiškas.

 

6

 

       Guliu ant šiaudų vežimo be šautuvo. Juntu surištas rankas. Ausyse spengia Striženovo žodžiai: ty na kakoj storone, sopliak? vsio vyjasnim, tak ne ostavim, trusy nam ne nužny.

       Gal ir bailys, bet tikrai ne žmogaus rankų kapotojas.

       Arkliai trypia, nenori eit į siūbuojantį keltą. Įpratę prie tvirtos nepajudinamos žemės, jie baidosi to krypuojančio daikto. Būrio vyrai ir kareiviai drąsina gyvulius, tempia žąslus, nors visi supranta, kad pasitraukusiųjų jau niekaip nepasiseks pavyti. juodasis skardžių eglynas – jų namai, kaip mums – būstinė miestelio centre.

       Guliu ant nugaros ir žvelgiu į pirmąsias žvaigždes, kurioms tikrai nerūpi šios mūsų pastangos, tas žūtbūtinis noras sunaikinti naujosios valdžios priešus. Dangaus šviesuliai girdi tik vėjų balsą. Keltas trūkčioja, siūbuoja, ir mėnulis danguj – kaip laikrodžio švytuoklė po stiklu vaistininko Kuprevičiaus kambary. Jakovas vienui vienas traukdavo lygiai, nežiūrėdamas, kiek vežimų ar šiaip žmonių tilpdavo ant denio.

       Jie skuba. Įniršę. Nes jau naktis. Ir ant aukštųjų skardžių eglynas juodesnis už anglį – į jį įsibrovęs būsi kaip aklas ir aštrios šakos braižys veidą, rankas, kojos klius už šimtamečių išvartų, klimps į raisto dumblą, srūvantis prakaitas grauš akis.

       Skuba įniršę, keikdami keltininką, bet jis jų jau negirdi.

       Kapitono komanda: raz dva, vziali! raz dva, vziali! Ir čia, ant nužudyto Jakovo kelto, Striženovas jaučiasi viršininku – be jo būrys būtų neorganizuota banda. Toks jau jo būdas. Tokia arši prigimtis.

       Raz dva, vziali!

       Keltas dungsteli į tiltelio rąstus kitame krante. Kažkas paklausia: tovarišč’ kapitan, a kak ruki?

       Skubus griežtas atsakas: teper’ nekogda, verniomsia, togda i sorviom, pust’ visiat, nu, vedi konej na bereg!

       Kanopos kerta į lentas, slysta, arkliai žvengia, baidosi, matau jų baltakiuojančias akis.

       Rūstus palinkęs Striženovo veidas. Žodžiai lyg kirčiai:

       – Priznajsia, Jonas, na čej ty storone? Sukin ty syn, ne podozreval ja, čto brat Antoški takoj trus. Počemu ne rubil? Prikaz byl jasnyj, tak počemu ne osvobodil paroma ot etoj staroobriadčeskoj svoloči? Molčiš, nu nu, potom razberiomsia, a teper’ nečevo tut razvalivatsia na miachkoj solome, soldat Kondrašyn, otviaži emu ruki, otdaj vintovku, nam každyj borec dorog, v lesu bandity u sebia doma, nelechko budet s nimi spravitsia…

       Kondrašynas atriša rankas, įspraudžia šautuvą murmėdamas svoloč’, trus buržujskij.

       Tylus mano balsas, sakytum, nuo manęs atsiskyręs, atskridęs iš nakties gelmių: razve my zveri?

       Kibūs Kondrašyno pirštai ant kaklo, šnypščiantys žodžiai: ty ne mog, ty ne zver’, svoloč’, a my, vychodit, zveri? a kto budet otvečiat’, čto upustili banditov, kto, sprašyvaju?

       Sėdžiu vežime nuleidęs kojas ir stebiu, kaip tolsta Jakovo plaštakos. Jau nepriklausančios nei Upei, nei keltui, nei Striženovo įsakymams – laisvos kaip du padangių sparnuočiai, laikinai pritūpę ant virpančio lyno pailsėti prieš ilgą kelionę į pasaulio pakraštį. Tokios išvargusios – jose tiek nenusakomo graudulio. Ir ūmai mintyse – eilėraštis:

 

                                   Dangus žvaigždėm nusėtas

                                   Ir Upės mintys tylios,

                                   Mirties akiduobės nebylios

                                   Ir tas dangus, tau pažadėtas…

 

       Kylam į stačią skardžio įkalnę. Tylėdami. Niekas nerūko.

       O aš mąstau, ar grįždami paryčiais dar rasim tas rankas? Greičiausiai ne. Nes sentikių kaimas arti ir Jakovo broliai turėtų suspėti jas nuimti. Staravierų tikėjimas stipresnis už visus karus. Ir nesvarbu, kad nemažai jų kaimo bernų įstojo į gynėjų būrį. Vienas Jakovas vertesnis už anų dešimtis.

 

7

 

       Prasibastę ligi aušros, grįžtam be nieko.

       Užsipylę akis jie keikia mane, bailį, nevertą brolio pavardės, tai per mane nesuskubta persikelti. Keikia: tai tu, kalės vaike, leidai jiems pasprukt, tu su tuo savo davatkišku gailesčiu.

       Kapitono kumšty – naganas. Šūviai į nepasiekiamą dangų, į tekančią saulę. Ar girdi, Jakovai, kaip jie save drąsina?

       Vėl Upė. Iškilni, nepaisanti nei draudimų, nei įsakymų – amžinoji, vis ta pati. Artima nuo vaikystės dienų. Šilti, smėlėti kyšuliai, sėkliai ir juose kažką labai svarbaus galvojantys pilkieji garniai. Upė – Jakovo žūties liudytoja. Žuvies sparno įrėžtas vandens stiklas.

       Ir vėl arklių baimė, kanopų bilsmas į tiltelio rąstelius, žvengimas, putos iš prusnų, išverstos baltakiuojančios akys, kuriose virpa aušros atspindžiai. Jie nepastebi, kad Jakovo rankų nėra, o aš žiūriu į lyną ir širdy taip ramu, taip saugu, lyg aš pats būčiau po žeme užmigdytas.

       Keltas atrištas. Rankos siekia lyną, ir staiga Kondrašynas klausia: tovarišč’ kapitan, a gde ruki? Kyla šurmulys. Matau, kaip Striženovas bando susivokti, kas įvyko, – dairosi, pasilenkia per turėklus, žiūri į tamsų vandenį. atsitiesia ir surinka:

       – Čiort s nimi, s etimi klešniami, pošli na dno, i čiort s nimi, nam i bez nich jasno, na čej starane tailsia staravier Jakov Josifovič, bud’ on prokliat za izmenu rodiny, banditskaja svoloč’, nu, soldaty, dvigajsia, tiani parom na našu storonu, nu, raz dva, vziali!

       Tarsi norėdamas užtvirtint savo žodžius, Striženovas iškelia naganą ir paleidžia tris šūvius į eglyno pusę. Suprantu, kad taip jis stengiasi bent iš tolo pagrasint priešams ir padrąsint būrį: supraskit, kariai, ši operacija ne pirma ir ne paskutinė, mes juos vis vien pričiupsim, kažkada juk turės pasibaigt jų šoviniai, o ir Jakovas niekada jau nespės jų perkelt, teks jiems patiems su barkasais galynėtis – štai tuomet mes juos ir sudorosim.

       Suprantu kapitoną. Gal ir aš jo vietoj panašiai mąstyčiau, gal taip pat paleisčiau keletą šūvių eglyno pusėn – juk tuose tankumynuose, raistuose tyko didžiausia grėsmė. Kad ir sentikių miškai, lyg ir savų, rusų, bet vis dėlto ne matuška Rosija. Suprantu Striženovą – visa atsakomybė už nepavykusį žygį kris ant jo galvos, nes mes tik priedas prie garnizono.

       Raz dva, vziali, tiani, soldaty, tiani, pjanicy, i ty, Jonas, stanovis’ k trosu, chvatit tut rassižyvatsia, nu!

       Traukiu lyną galvodamas apie Jakovo rankas – dabar jos tikriausiai pakastos šalia tėvo Josifo senose staravierų kapinaitėse. Juk Jakovą, ne Antoną ir ne Jemeljaną paromų meistras išsirinko savo paveldėtoju, žinojo senis, kad tik Jakovas sugebės tvarkingai prižiūrėti gerą daiktą, kas rytą numazgos denio lentas, pavasariais persmaluos barkasų plyšius, užlaikys švariai, nes pasitaikys ir arkliašūdžių, ir kiaulių mėšlu tvoskiančių šiaudų. Taikos metams statė Josifas keltą, ne karui, gerai, kad nesulaukė šios dienos.

       Girtos rankos trūkčioja keltą, kraipo į visus šonus – ir jis, ir Upė nemėgsta nemokšų.

       Pagaliau per vargus pasiektas miestelio krantas, paromas pririštas prie stulpo. Dar kartą pažvelgiu į migloje tirpstantį lyną – pagautas saulės spindulių, išlinkęs nuo savo svorio, jis tolsta, plonėja, štai jau plonesnis už voratinklį ir sunku patikėti, kad jis atlaiko tą nenumaldomą vandens spaudimą, sugeba pasipriešint tai galingai traukai, kuri pavasariais tarsi šapus neša išrautus pakrančių juodalksnius, rąstus, tvorų nuolaužas, šiaudų kupstus, maurų salynus.

 

8

 

       Jakovo plaštakos tarsi du pilkai balti paukščiai, pritūpę pailsėti prieš ilgą kelionę į dangų, motina pasakytų: pas Dievą. Nors tėvas trenktų kumščiu į stalą ir sukrioktų: durna boba, jokio dievo nebuvo ir nėra, mūsų miestelyje dabar kapitonas Striženovas viešpats, o tavo sūnus – jo sargas ir jo rankoj ne kunigų išsigalvotas kalavijas, o kulkosvaidis, tratinąs klasinius priešus kaip zuikius tratataaaa tratataaaa!

       Laiškelyje Kristinai trumpai aprašiau tos nakties baisumus ir laukiu atsakymo, kasdien nueinu prie koplyčios į sutartą vietą, atverčiu akmenį tikėdamasis rasti laiškelį. Bet po akmeniu štai jau antra savaitė – tuščia. Motina, matyt, nujaučia mudviejų su Kristina artumą, ir kaip ji nejaus, kartą nelauktai pasakė: turtingų ūkininkų dukros niekada neis už biedniokų, tėvai niekada nesutiks, kad ubagų sūnus vestų karalaitę. Nepajutau, kaip išrėžiau: kodėl taip kalbi, mama, aš Kristiną myliu šventa meile, jai eilėraščius rašau, mudu svajojam kartu nugyvent visą gyvenimą, žinau, kad abu jos broliai miške, bet niekada neprasitariau, nejaugi, mama, užmiršai, kas yra meilė? Motina prisidengė delnais akis ir pravirko. Norėjau pasakyti, kad Kristina gavo mano pažadą išstoti iš gynėjų būrio, tad sulaukęs progos apsimesiu susirgęs ar pokvaišis, gal ir brolis užtars, kad dar per jaunas esu su banditų gaujom žūtbūtinėj kovoj kautis. Kalbu, o mintyse prisimenu tą vakarą prie koplyčios ištartus savo meilės žodžius: jei tikrai mane myli, Jonai, tai išeik iš stribų, argi tau, rašančiam eilėraščius, tarp tų žmogžudžių vieta, negi nematai, į ką pavirto Antanas? Negi nesi girdėjęs, ką apie jį kalba žmonės? Juk baisesnio žvėries negalima įsivaizduoti, jo rankos taip nekalto kraujo prisigėrusios, kad net dangaus rasa jų nenumazgotų. Tą vakarą supratau, kad jos teisybė, tad mėginau teisintis: Kristina, o ką gi aš galėjau padaryti, kaip pasipriešinti, jei vyresnis brolis tiesiog vilkte nuvilko į stribyną ir pristatė kapitonui – nė nepajutau, kaip atsidūriau vilkduobėj su kilpa ant kaklo, jei ne tavo meilė ir ne motina, tai kokį vakarą nusišaučiau, nes aš pats jau užuodžiu Antano rankose tos mergaitės iš Bečių kraują, neištverčiau, mieloji, tavo žūties, juk žinau, kad esi jų ryšininkė, tik aš vienas žinau, net motina nežino, gal tik širdimi nujaučia. Visi mano sapnai pilni tavųjų kasų, tavo balso, tavo akių žydrumo, juk aš lig šiol nepaleidau nė šūvio, o ir Antoška patvarko, kad likčiau būstinės sargyboj, nevažiuočiau į miškus, tas kartas ant kelto buvo pirmas ir paskutinis, kaip Dievą myliu, juk atsisakiau kirst Jakovo rankas ir brolio buvau kone prakeiktas už bailumą, jis nesuprato, kad nesužvėrėjau ir niekada nesužvėrėsiu. Žinau, kad tavo meilė mane saugo. Many motinos kraujo daugiau nei tėvo, aš dar vaiko maldas prisimenu, nors į bažnyčią brolis ir tėvas draudžia eit, o ir pats bijau, kad jie ir kapitonas neapkaltintų kunigo viliojant jaunuolį į išnaudotojų paspęstus spąstus. Aš viename sapne regėjau, kaip tu, brangioji, su Jakovo motina nukabinat keltininko plaštakas, susukat į baltą skepetą, nunešat į staravierų kapinyną ir palaidojat šalia senio Josifo.

       Prisimenu tą vakarą prie koplyčios, matau ant Kristinos kelių atverstą sąsiuvinį, girdžiu jos žodžius:

 

                                   Palinkęs kryžius virš mano kapo

                                   Rasos lašeliais mane migdys

                                   Ir gal nukritęs koks beržo lapas

                                   Pridengs užmigusias mano akis.

 

       Prisimenu šiuos perskaitytus žodžius ir klausimą:

       – Sakyk, Jonai, ar bent vienas stribas galėtų parašyti tokią dainą?

       Ir savo atsakymą prisimenu: gal aš ir galėčiau.

 

9

 

       Rugpjūčio vakaras. Upė kvepia ajerais ir žuvimi. Sėdžiu ant tiltelio ir žvelgiu į vienišą, visų apleistą keltą. Jakovo būdelėj tuščia, tik vėjas girgždina pravertas duris, tarsi norėdamas prižadint šeimininką. Bet jo nėra. Kas jį pakeis? Vienas iš brolių? Vargu, juk paromas – Jakovo žūties vieta. Mirtis ant jo lentų paliko nematomą pėdsaką. Visų apleistas, niekam nepriklausantis daiktas. Žmogaus meistrystės ir didžio išmanymo pavyzdys. vienintelis, galintis sujungti Upės krantus, nes tiltas seniai susprogdintas.

       Dar nežinojau, kad manosios Kristinos jau nebėra.

       Buvo praėjusios trys savaitės, kai po koplyčios akmeniu nerasdavau jos laiškelių, nerimavau, bet nueiti į jos namus ir paklausti, gal išvyko į Ukmergės mokyklą, o gal į Kauną, nedrįsau. Juk nežinojau, ar Kristinos motinai nepranešta apie mudviejų artumą, apie dukters meilę galvažudžio Antoškos broliui. O gal mano meilė pasitraukė į miškus pas savuosius, anapus Upės?

       – Labas, Jonai, tai sėdi sau vienas ir galvoji, – nelauktas balsas iš už nugaros. Atsigręžęs išvystu kolchozo kerdžių Amšiejų Petrą. Žinojau, kad po pietų jis atgena bandą į paupį, tad nenustebau. Pakviečiau prisėsti. Nedidelio ūgio žmogelis, įrudęs, raukšlėtas veidas, didelė, raudona, ant lūpos nukarus nosis, keliolikos dienų šepetys ant smakro, primerktos, labai geros akys. Žinojau, kad prieš metus palaidojo savo Domicelę. Bevaikis, vienas kaip pirštas.

       Prisėdęs išsitraukė pypkutę ir avino mašnelę su tabaku. Sėmė gruoblėtais pirštais žiupsnelius ir kimšo į kaušelį, kreivu nykščiu vis paspausdamas. Prisidegė, ilgokai papsėjo, kol žarija ėmė lygiai blėsčiot. Giliai užsitraukė, išpūtė dūmą ir prabilo:

       – Nežinau, Joneli, nuo ko pradėt. Pirmoj eilėj pagirsiu už tai, kad palikai stribinyčią, tau su broliu ir jo bernais ne pakeliui, tu vaikas geros širdies, tu į motiną nusidavei, ne į tėvą, nirštantį ant viso pasaulio, tavo užtarimo Mortai labai reikia, ateis ruduo, gal vėl mokyklą lankysi, mokytam visada lengviau gyvent, aš va bemokslis, tai ir badziojuos paskui karvių uodegas, žinai, kad savo Domicelę palaidojau, likau vienas kaip pirštas, tavo mama taip gražiai šermenyse giedojo, nepamiršiu jos gerumo, taigi. Jaučiu, Jonai, kad Tavęs dar nepasiekė žinia apie antradienio vakaro nelaimę čia, ant Upės. Matyt, brolis Antoška net girtas nebus prasitaręs, o aš, vyreli, pats savo akimis viską mačiau, viską girdėjau. Tik tu priimk mano pasakojimą ramiai, visa – Aukščiausiojo valioj ir dabar jau nieko nepadarysi, laiko atgal neatsuksi.

       Širdis krūptelėjo nujausdama nelaimę. Į galvą plūstelėjo kraujo banga – nejaugi Kristina?

       O Amšiejus raminamu balsu tęsė:

       – Antradienio pavakarę atginiau karves prie girdyklos. Buvo ramus oras, tyku, tik Slabados pušyse burkavo karveliai. Nustebau, kad keltas anoj pusėj kažkaip kreivai pririštas, pats žinai, kad po Jakovo mirties jo broliai nenorėjo paromo savo krante laikyt, o dabar matau, kad kitame krante, iškart supratau, kad stribai su kareiviais bus persikėlę, gal kas užrodė miškinių bunkerį, juk žinai, Jonai, kokie ilgi mūsų žmonių liežuviai, kad tik naujai valdžiai šikną palaižyt. Išgirdau gaziuko burzgimą, dar tolokai nuo paupio, spėjau gyvulius karklynan nugint, o pats užsiglaudžiau už aukštų varnalėšų. Laukiau, kas gi čia bus, ar tušti grįžta, ar su nužudytais vežimuose. Žinojau, kad galiu būt nušautas, bet širdis sakė: nesitrauk, Petrai, ir pats pamatysi, kas bus. Dar labiau susigūžiau ir laukiau.

       Gaziukui su vežimais priartėjus, iššoko girtas kapitonas, matos, nepasitikėjo Jakovo paromu, tai liepė kareivėliui vienam užvažiuot ant lentų. Arkliai baidos, nenori kopt ant rąstelių, lentos slidžios, stribai ir kareiviai įsiręžę už žąslų traukia, o jau keiksmų keiksmelių, kokių žemė dar negirdėjus. Per atstumą negaliu suprast, ar vežimuose miškiniai, ar stribai, bet varu varomą tavo mergaitę, Jonai, atpažinau iš karto – jos vienos visoj apylinkėj tokie gražūs geltoni, garbuoti plaukai. Tik tu, vyreli, laikykis, dabar jau nieko nepakeisi ir anos dienos nesugrąžinsi, laikykis, būk vyras. Mačiau, kaip baisiai sumušti jos veidai, nepajutau, kaip ašaros gerklę užgniaužė, tik klausiau, už ką, Viešpatie, už ką? Tai kas, kad ryšininkė, bet žmonių nė vieno nenušovė, gal net ginklo neturėjo, nieko pikta nepadarė, dar mokinukė, kokia iš jos banditka, Dieve Aukščiausias, meldžiau, kad bent gyvą paliktų, gal teisėjas papuls geresnės širdies ir išteisins, gal paleis. Bet bernai jau užtempė ant kelto, pririšo rankas ir kojas prie karčių, o tavo brolis, galvažudys Antoška, tik drykst suknutę į dvi dalis ir jau rėplioja kaip kruvinas juodas vabalas iš paties pragaro išlindęs, po jo – kitas, trečias, o kapitonas pila iš nagano eglyno pusėn ir kriokia: gavari, kalbėk, kale, kto tam byl, kas pasitraukė, sakyk slaptažodžius, sterva!

       Tie baisūs žodžiai, lyg dagio dygliai, sminga į širdį, norėčiau surikt: gana, Amšiejau, užteks, bet balsas išnykęs ir migla jau temdo akis. Kerdžiaus pypkė kada jau užgesus, o jis toliau dudena: baisumas, kokio nebuvau per visą amželį matęs, bet tu, Jonai, gali pasiguost – kad ir ką darė, mergaitė tylėjo kaip žemė, ir iš kur tokioj dar net ne moterytėj, dar kone vaikely, tiek drąsos ir stiprybės, meldžiau, kad bent gyvą paliktų, prašiau Viešpaties, bet, matos, jis neišgirdo kerdžiaus Amšiejaus maldų, gal tuo metu kur kitur budėjo, gal prie kokio bunkerio, gal varguolius po žemėmis saugojo, būtų išgirdęs, tai vienu piršto mostu būtų tuos žmogžudžius sutramdęs, žaibu nutrenkęs, į Upės gelmę sugrūdęs, kad užspringtų, uždustų, bet neišgirdo – dangus, Joneli, taip aukštai, o Upė slėny, žemiausioj vietoj. Baisu, kaip širdį pasaulio neteisybė gniaužė, esu jau senas, daug matęs, bet kad toks aštrus skausmas kaip spyglys ar užrūdijus yla širdį badytų, tai neprisimenu, net per savo Domicelės šermenis netektis taip širdies nedraskė, kaip matant tą baisybę, tuos pripampusius kaip erkės stribus, apsiputojusius, nuogais pasturgaliais, net laukinis žvėris negalėtų taip aukos kankint, vilkas perkanda avelei kaklą, užsimeta ant kupros ir nešas į mišką, kad ten slaptomis suėstų ir gal vilkiukus pamaitintų. Ne, Jonai, nežinau, kaip jie po visko, ką padarė, gali toliau gyvent, o žinau, kad gyvena, svetimą turtą grobia, ūkius degina, gal iš jų tik kokį vieną ar du miško kulka pakirto, bet tokia mirtis – ne sąžinės ataskaita – kulka sau į kaktą, tokia turėjo būti sąžinės kaina, bet jiem sava skūra brangi, jie mat visi tokie svarbūs, šviesų rytojų kaip pragaro ugnį į mūs žemę neša. Tik tu, Joneli, iš paskutinių laikykis, žinau, kad matei stribyną, išėjai, tai jau pirmas žingsnis į išgelbėjimą, nuramink, Jonai, širdį paguosk, nes ne suvisai tava mergaitė pražuvo, pasakysiu, kur gerieji žmonės jos kūną pakasė šventoj žemėj, galėsi lankyt, pasimelst, nunešt gėlių, taigi, laikykis iš paskutinių, vyreli, nesugalvok prieš save rankos pakelt – baisi nuodėmė, apsaugok tave nuo jos, Viešpatie…

       Norėčiau kumščiais užsispaust ausis, kad negirdėčiau, bet rankos neklauso, visas drebu, kraujas muša į galvą ir tarsi sustingo, juntu, kaip virstu į ledą, o Amšiejus ramindamas liūdnu balsu kalba ir kalba:

       – Kapitonas, nustūmęs bernus, palinkęs virš mergelės dar klausia ir klausia slapyvardžių, kriokia sterva! ir dar baisesniais keiksmais putoja, o jinai, gal jau numirus su malda nebyliose lūpose, gal jau jos dvasia į aukštybes kyla, o keltas tuo sykiu nevaldomas jau artėja į Upės vidurį, kur srovė smarkiausia, vienas kitas dar bando įstrižai tėkmės barkasų nosis pakreipt, bet kur ten girtiems tokią galybę suvaldyt, Jakovas viena ranka vairavo, kita lyną traukė, bet tokiam darbui žmogus turi būt priskirtas nuo gimimo, matau, kaip bangos jau semia laivą, gaziukas ima sliduot link karčių, tuoj jas pralauš, arkliai pasiunta blaškytis, ir ūmai regiu, kaip tavo brolis nupjauna virves ir išmeta mergaitę į Upę, krito be jokio garso, sakytum, vanduo suėmė ją glėbin ir nusinešė, kur jos nepasieks galvažudžių nagai. Bandžiau bėgt pasroviui slapstydamasis už karklų, galvojau, gal Upė iškels ant kranto, net žemiau Ožkų salos nubėgau, ir nieko, supratau, kad vanduo nusinešė dugnu, kad, neduok Dieve, stribai neimtų šaudyt kaip į taikinį. Dabar žinau, kad Upninkų žmonės surado, sako, gulėjo balta kaip angelas, kaip gyva, tik užmerktom akim, sako, pranešė motinai, ta išgirdus tik stvėrėsi už krūtinės ir susmukus užgeso, taip ir palaidojo Upninkų kapinyne vieną šalia kitos, liko tuščias ūkis, tėvas kažkur Rasiejoj, nežinia, ar gyvas, ar kur pagriovy sušalęs, broliai miške ir kažin ar išliks, tokia graži šeima, ir nieko neliko, sako, stribai išsivedė dvi karves, išsivežė paršus, visas skaras, laikrodžius, baldelius, indus – tokia ubagų ir tinginių sąžinė, duok jiems visa už dyką. Matau, kad tavo brolis apie mergaitę nutylėjo, gal tik apie žaliukų pasalą pasakojo, bet aš viską savom akim mačiau ir žinau visą teisybę. Neradęs mergaitės, nuskubėjau pakrante aukštyn ir užsiglaudęs stebėjau, kaip tie girtuokliai su keltu nesusitvarko, vanduo jau semia barkasą, lyną prilaikantis dratas net skamba nuo įsitempimo ir tik pokšt triokšt išlūžta kelto stulpas su voleliu ir lieka suptis po lynu, o srovė jau neša skersą laivą ant Ožkų salos akmenų. Slenku slapstydamasis ir matau, kad vežimuose ne miškiniai, o stribai ir keli kareiviai, nežinia, ar tik sužeisti, ar negyvi, išeina, kad jų žygis jiem atnešė tik sarmatą ir nuostolius, o nekaltos mergelės mirtis ir visai juos nugramzdino pragaran. Žinai, Jonai, kur nežinosi, prie Upės užaugęs, tuos didelius akmenus pusšimtį žingsnių virš salos po vandeniu, tai keltas tik dungt ir užsikirto, vanduo nelaukia, jau semia lentas, Jakovo būdelę, kapitono gaziukas jau sliduoja į sūkurius ir leisdamas burbulus prapuola, kapitonas, matos, visai pameta galvą, kriokia, kažką įsakinėja, bet niekas jo nesiklauso, dabar visiems svarbu savo skūrą sveiką išnešt, pasiekt krantą, nesvarbu, ar mūsų, ar kitoj Upės pusėj. Kapitonas rėkia: derži arklius, laikyk! Kaip tu juos išlaikysi, ir taip arklys baikštus gyvulys, mažiausio kadagio išsigąsta, o čia vanduo net gaudžia, putoja, tai išsinėrę iš pavalkų šoka vandenin, panyra, tik galvos išverstom baimės akim kyšo iš sūkurių, bet, matos, vadelės jau apnarpliojo jų kojas, jau gyvulėliai spąstuos, kaip zuikiai kilpose, o vežimai su sužeistaisiais ar mirusiais jau slysta gelmėn išmesdami žmones, šiaudų kuokštus, jau nėra jiems jokio išsigelbėjimo, jau visas keltas apvirtęs, tik Ja-kovo tėvo Josifo statytų barkasų nosys išlindusios kaip juodi šamai. Įsitvėręs į turėklų liekanas, kapitonas dar bando komanduot: deržis’, laikykis, ne padaj duchom! o kaip nepadaj, jeigu iš ano kranto karklynų pasigirsta kulkosvaidžiai ir kulkos tik cvankt cvankt į kelto liekanas, pažyra vandeniu kaip žvirgždai iš nematomos saujos – kur tu, žmogeli, pasislėpsi, o dar ta šautuvų geležis traukia gylėn. Baisus vaizdas, neduok tu Dieve, bet sakau sau: tai jums bausmė už nekaltą mergelę, nors tiek atlyginta už baisią skriaudą. Matau, kaip kurį laiką galvos dar laikosi virš vandenio, bet jų vis mažiau ir mažiau, ir ūmai matau, kaip kapitonas išmeta aukštyn rankas, atšoka atgal ir sugargaliavęs šlumštelna vandenin, tik kepurė su blizgančia žvaigžde dar pasisukioja virš sūkurių, sakytum, atsisveikina su naujosios valdžios ponais, kurie saugiai susislėpę miestuos lindi ir siunčia įsakymus…

       Žudikų žūtis, tarsi nematomas delnas, priglunda prie mano kaktos, paliečia širdį ir baisus skausmas pamaži atsitraukia, tik akių dugne dar švyti Kristinos kasos ir iš tamsos iškyla jos tarti žodžiai: „O jeigu tektų kartais žūti nuo priešo budelio rankos…“ Tik Amšiejus negali sustot, beria žodžius, lyg iš naujo visa pergyvendamas, lyg skubantis man visa apsakyt, kad ko netyčia nepamirštų:

       – Iš dvidešimt trijų vyrų krantą pasiekia vos aštuoni, penki stribai, mat jiem Upė nuo vaiko dienų pažįstama, ir trys kareiviai, visi be ginklų, ir vienas arklys, matau, kaip jis stovi kitame krante ant drebančių kojelių, vanduo teka per šonus, prunkščia, matos, negalėdamas patikėt, kad pavyko išsikapstyt į statų molio šlaitą – miškiniam dovana. Mano galva, Joneli, jie matė, kaip galvažudžiai tavo mergaitę kankino, gal net visa girdėjo užsislėpę už aukštų žolių, dėl to taip negailestingai kirto, toks buvo jų kerštas, gali, vyreli, galvot, kad ir už tave buvo atsiskaityta, nors mirtis visada baisi ir mirusių visada gaila. Kas žino, gal tarp žaliukų buvo ir Kristinos broliai? O šautuvus dugno smiltis kaipmat užnešė ir ligi šios dienos negirdėt, kad garnizonas jų ieškotų. Žinau, kad tavo brolis Antoška buvo tarp išplaukusių, o dabar, Joneli, noriu tau palinkėt, kad širdies žaizda greičiau užsitrauktų, pagytų, šitie baisumai negali ilgai tęstis, tat lankyk mergaitės kapelį, nunešk gėlių ir motinai, Upninkų moterys parodys, kur pakasė, žinau, ką kalbu, tavęs žmonės nekaltina, tavo rankos švarios, daugelis galvoja, kad galvažudys Antoška buvo tave į stribus nusivaręs ir tik pajutęs, kad toks jaunas gali žūt, paleido, matos, gavęs kapitono leidimą. Na, o dabar jau turiu tave palikt ir taip per ilgai užsibuvau, gal karvės jau kolchozo runkeliuose, tai sudie, vyreli, ir žinok, kad malda geriausiai visas žaizdas užgydo…

       Likau vienas didžioj pasaulio tamsoj, raudojau, nieko nekeikiau, o tiesiai į širdį man žiūrėjo tos žydros ir tokios geros ir liūdnos manosios Kristinos akys. Paklaustas, kodėl po tokios nelaimės neišėjau į miškus, pas žaliukus, atsakyčiau – dėl motinos, kuri man viena buvo palikusi. Žinojau, kad, man išėjus, tėvas su broliu ją negyvai užkeiks, gal tėvas net ims mušti, nors ligi šios dienos niekada nebuvo prieš ją rankos pakėlęs – tik keikė ir vadino durna boba, kunigo pakalike. Grįžau į namus ir vieną vakarą viską apsakiau mamai. Jinai graudžiai pravirko ir pakartojo: aš žinojau, kad iš jūsų draugystės nieko nebus, jautė mano širdis. O aš tyliai paklausiau: Mama, nejaugi per tuos vargus užmiršai, kas yra meilė?

       Antanas įgriūdavo vis dažniau girtas kaip šiaučius ir keikdavo visur jo tykančius liaudies priešus, kuriuos jis visus ligi paskutinio sumedžios ir nudės kaip pasiutusius šunis.

       Klausydavaus brolio keiksmų ir tylėdavau – jeigu būčiau prabilęs, tai būčiau baisiausiu prakeiksmu prakeikęs tikrąjį savo brolį, tos pačios motinos sūnų už tai, ką jis ir jo šunauja padarė mano gyvenimui. Pražudydamas Kristiną, jis nuskandino ir mane, ir nuo šiol gyvensiu jau ne savo gyvenimą, o kažkokio puskvaišio Jonelio, iš kurio žmonės galbūt nepiktai pasišaipys, nes niekam nė į galvą neateis, kad nuo nelaimingos meilės žmogus gali išeiti iš proto…

 

10

 

       Likau namuose. Kapodavau malkas, nešiau vandenį, kūriau plytą, pečių, sėdėdavau priešais motiną laikydamas ant rankų siūlų motkelį, kad jai būtų lengviau juos į kamuolį vynioti ir, žiūrėdamas, kaip žibalinės lempos šviesa žaidžia ant vilnos siūlų, akių dugne regėjau Kristinos kasas, kurių svorį dar prisiminė mano pirštai.

       Kartais girtas tėvas į namus parsivesdavo brolį Antaną, ginkluotą automatu ir naganu, mat buvo paskirtas būrio vadu.

       Sėdi vienas priešais kitą, alkūnėmis užgulę stalą, pila į stiklines drumstą arielką, laka kaip vandenį, vis labiau širsdami, keikdami miškinius ir jų ryšininkes. Antoška putodamas kriokia:

       – Viską žinau, nuo mano akies niekas nepasislėps, žinau, kad klebonas banditų pusėj, lapelius spausdina, mokytojai juos platina, viską žinau, tik progos laukiu paimt už gerklės, taip, motin, tavo mieliausias kunigėlis – liaudies priešas, o tu jam rankas bučiuoji, aš jam, bl., parodysiu, kaip vedžiot už nosies gynėjų vadą, o dar tas Vaska, sakiau leitenantui, kad visi iš anos Upės pusės banditų bendrai, nesvarbu, kad rusas, staravieras, sakiau, nepriimk į būrį, bet, matai, jis jam svoj, jaučia mano širdis, kad su tuo burlioku bus bėdos, šoka į akis, gatavas gerklę perkąst, tai vis dėl to durno keltininko Jakovo, o ar ne pats kaltas? Įsakė kapitonas Striženovas Jemeljanas Iljičius varyt keltą miestelio krantan, tai ir varyk, neapsimetinėk kurčiu, banditams padėjo, o liaudies kareiviams subinę atsuko, visus tokius šunis reikia prie sienos, trumpa kalba, viens du, ir išpjautas ilgas šunies liežuvis, ir žlibės išdurtos, kad šviesios dienos nematytų, visus išpleškinsiu, sunaikinsiu, sutrypsiu, su žemėm kaulus sumaišysiu, ir tu, Jonai, durniau, geras šuva, su ta kale tąsiojais, viską žinau, – ir apie laiškus po akmeniu, ir apie meilės rašinius, viską žinau, gynėjų vado brolis, o paskui banditų kalę lakstei liežuvį iškoręs…

       Žiūriu į vilnų motkelį ir regiu Kristinos kasas, o Antoškos kriokiama bjaurastis sklando palubėje kaip musė manęs nesutepdama. Tik motina suka kamuolį ir verkia. Tos ašaros labiausiai ir siutina tėvą. Pamatęs puola kaip žvėris:

       – Durna boba, manai, kad tas akių myžalas mane suminkštins, nee, sena karve, tau tik kunigo šikną laižyt, davė velnias tokią durną bobą, tfu, o tu, Antanai, nepaleisk vadžių, laikyk tuos pienburnius gerai žąslus įtempęs, nes durni, nežinai, ką gali sugalvot, o tą Vasilijų, pasitaręs su leitenantu, išspirk lauk, žinau, kad jis kaip lapinas prie jūsų prisigretino, o užanty akmenį laiko, gal manai, kad jis jums dovanojo už to Jakovo mirtį, už tas nukirstas rankas? Ne, vyreli, jis baisiam kerštui ruošiasi, juntu, va čia, po krūtine, jis tik laukia progos, stebėk jį, kaip savo akį saugok, tu, Antanai, antras po leitenanto, prie kapitono buvai vienas iš būrio, tik Lebedevas tave iškėlė, nes mato, koks tu liaudies reikalo gynėjas, naikink, sūnau, tuos banditus ir jų pakalikus, gaudyk kaip žiurkes ir trypk, su žemėm sumaišyk, nes jie tik apie Smetonos laikus galvoja, jų makaulėse tamsa, kurios liaudies ateities šviesa nepraskiria, trupink kaulus, nenuleisk rankų, Antanai, mūsų valdžia pasitiki tavo drąsa ir pasiryžimu, tad nenuvilk, kovok, šaudyk, kirsk, galabyk, naikink tas utėles, nu, į tavo sveikatą, sūnau, o tu, durna boba, nutilk, gana man to tavo šliurpčiojimo, dar nieko nepraradai, būtum kaip Kastanta, tris sūnus gynėjus praradus, tai galėtum bliaut, o dabar tylėk, sena karve…

       Mintyse pašoku, stveriu tą girtuoklį už gerklės, prilenkiu prie žemės ir įsakau mušti kakta į grindis ir prašyt motinos atleidimo, tegu inkščia, putoja, rangosi kaip gyvatė, ir Antošką suimu už krūtų, pakeliu nuo suolo viena ranka, o kita skaldau ausis, kartodamas: jei dar bent kartą savo mėšlinu liežuviu ištarsi mergaitės vardą, pavadinsi kale, tai sutraiškysiu kaip blakę, nepadės tau nei Lebedevas, nei tavo šunauja…

       Mintys laisvos bausti. Jų drąsa – ne iš žemės.

       Motinos ramybė – brangesnė už viso pasaulio turtus.

       Siūlai, iš kurių ji per žiemą numegs ilgą rūbą, kad mano meilei po žeme nebūtų taip šalta.

       Mudviejų širdys plaka vienu ritmu.

       Mano ašaromis motulė verkia, kad būtų bent kiek lengviau. Apginsiu tave, mama, tegu tik jis pabando kelti ranką. Girti jo žodžiai težyra pro dantis kaip žvirgždas.

       Išsiverk, brangioji.

       Pasimelsk, kad dangus galutinai neatimtų proto iš tavo sūnaus, iš to galvažudžio, nes, praradęs protą, jis sudegintų tavo bažnyčią, Kryžiaus kelio stacijas, susprogdintų varpinę, padegtų mūsų namus ir pasikartų po sija tvarte.

       Bet jis tavo sūnus. Atleisk jam, jei gali.

       Išsikeikę, išsidergloję, išputoję, vienas kitą prilaikydami, jie išeis į naktį, o pirkioje liks ramybė, per stebuklą užsilikus iš anų tolimųjų vaikystės dienų ir naktų, kai du broliai, Antaniukas ir Jonelis, pasiėmę meškeres išeidavo prie Upės.

       – Kur išsiruošėt, berniukai?

       – Prie Šventosios, mama.

 

11

 

       Tarsi nujausdamas artėjančią mirtį, brolis vis dažniau užsukdavo į namus. kartais ir visai be butelio. Kažkoks liūdnesnis nei kitais metais. Tokį vakarą ir tėvas mažiau išgerdavo, vis klausydavos Antano abejonių. Kalba dažniausiai sukdavosi apie tą sentikį Vaską. Įsmeigęs žvilgsnį į nepaliestą arielkos stiklinę, Antanas lyg pats su savimi kalbėdavo:

       – Tai Vaska, išnaršęs karklynus, aptiko kapitono Striženovo palaikus gerokai žemiau Ožkų salos, tai jis liepė pastatyt kapitonui paminklą ir skardoj iškalt raides. Leitenantas Lebedevas jo netgi privengia – toks žiaurus to burlioko būdas. Kol neišdurs nušautiems banditams akių, kol neapvynios spygliuotu dratu galvų, nenupjaus liežuvių ir mikų, tol putoja, neranda sau vietos lyg pasiutęs. Visi mes ne šventi – kariaut būtina, kad banditai neišplistų, bet atsikelk tu man naktį, išlak dvi stiklines ir, išėjęs į būstinės kiemą, nupjauk vyrams galus ir išmesk juos ovčiarkoms. Piotras Nikonoryčius leitenantas nesikiša, matos, nenori Vaskos būti išvadintas sopliaku. Burliokas kareivius vadina našimi, o mano būrio vyrus molokososais ir trusais, ne su vienu bernu susimuša ligi kraujų – tokia baisi to kacapo neapykanta, ir nežinia, ar tik visiem lietuviam, ar visam pasauliui? Nors ne vienas staravieras iš jų kaimo važinėja į cerkvę Ukmergėj, visose pirkiose dega lampadkos ir paties Vaskos motina labai pamaldi, bet jis dievą keikia keikdamas motinos vardą. Ir aš žinau, kad jokio dievo nėra ir angelai – kunigų pramanas, o visi pamokslai – lengvatikių mulkinimas, bet keikt motiną pačiais juodžiausiais keiksmais? Gerai atsimenu, kad jų kaimo barzdylos niekada nesikeikdavo…

       Tėvas klauso ir murma: Antanai, vyk šalin tą Vaską, kitaip prisišauksit nelaimę, įkalbėk leitenantą, kad išgrūstų tą kacapą po velnių, jaučia mano širdis, kad jis privirs košės, kurios jau neišsrėbsit, sakau tau kaip sūnui, kaip būrio vadui, nelauk, kol bus per vėlu.

       – Ir aš taip manau, – tarsi pats sau atsako Antanas. – Vaska didžiai pavojingas, visai sužvėrėjęs, bet matau, kad Lebedevas, nors ir privengdamas, vis dėlto juo pasitiki labiau nei mano vyrais. Staravieras dažnai kartoja: iskorenenije banditskoj nečisti, koks žodis, negirdėtas, senoviškas nečist’, tai kaip pragaro veislė, pro sukąstus dantis dažnai švokščia: iskorenenije nečisti – glavnaja gosudarstvennaja zadačia, matai, kaip plačiai ima, jis mat visos valdžios vardu kalba, o kas jį įgaliojo? niekas, pats sau tokią svarbią pareigą pasiskyrė, ir nebandyk prieštaraut – tuojau kibs į atlapus…

       Būdavo, ateis, atsisės už stalo, įsmeigs akis į butelį, negeria, tik kalba, lyg pats sau norėdamas papasakot, ką matė, ką girdėjo, kas kartą vis baisesnius Vaskos žygius atskleisdamas. O juk pats mano Kristiną ant kelto niekino, pirmas pavyzdį parodė, bet savi nusikaltimai greitai užmirštami, ir tik iš šalies žvelgdamas, lyg šviežia akimi, ryškiai pamatė Vaskos žvėriškumą, ir pamaži brolio neapykanta klasiniam priešui tapo tarsi ne tokia akla, ir jau nesiverždavo į mūšį kaip protą praradęs, nes šalia matė tikrą galvažudį be lašelio gailesčio geležinėj širdy, matos, lygino savo vyrų darbus su to šėtono pasiuntinio baisumais ir galbūt pajuto bent menką sąžinės graužatį, nesakau, kad gailėjosi, bet gal koks sąžinės spyglelis ir badė krūtinę – kas žino?

       Tą vakarą įvirto į namus gerokai įgėręs, susmuko ant stalo, susiėmė delnais galvą, lingavo į šalis ir murmėjo:

       – Amšiejus Petras, Petrukas, kerdžius, ubagas, koks iš jo priešas? Petrai, Petreli, atleisk tam žvėriui. Matyt, pats velnias pasiuntė žinią, kad Amšiejaus pirkioj po grindimis slepiasi banditai. Apsupom, vieną sužeidėm, dviem pavyko pasitraukt. Amšiejau, vargo žmogeli, kodėl gi tu su jais nepabėgai? Leitenantas operacijoj nedalyvavo, visą valdžią perdavė Vaskai, tai jis tardė kerdžių. Tik rusiškai, nors lietuviškai kalba nuo vaikystės, tik ruskai ir kiek-vieną klausimą palydėdamas ne šautuvo durtuvo, o peilio dūriais. Imia? – ir dūris į žmogelio pečius. Familija? – ir dūris į klupstį. Klausia, lyg nežinotų kerdžiaus nei vardo, nei pavardės. Kto glavar’ bandy, atvečaj! – ir vėl dūris į pilvą. Neišgirdęs nei vieno atsakymo, staigiu peilio smūgiu išdūrė Amšiejaus Petruko akį, po to šautuvo buože praskėlė galvą. Baisu žiūrėt, kraujai plūsta, žmogelis vos alsuoja, o Vaska, sugriebęs už žilų skystų plaukų, tąso po grindis. Pametęs senį, kibo į sužeistąjį, batu primynė alkūnę ir badė delną: raz dva tri, raz dva tri, lyg žaisdamas kažkokią mirties skaičiuotę. Akys krauju pasruvusios, ant lūpų putos, įsipila arielkos, išlaka ir vėl prie darbo. Supratom, kad Vaska išsikraustė iš proto…

       Pakelia butelį, užsiverčia ir geria, nusibraukia lūpas, o akyse jau tvenkiasi ašaros, sugriežia dantimis ir murma:

       – Kitą kartą parsivežėm į būstinę Andrulionio Oną, ryšininkę. Jau vežime ant šiaudų Vaska kumščiu daužė jos veidus. Būstinėj įsakė užkelt ant stalo lentų, susirado plaktuką, vinių ir prikalė moteriškės rankas. Ona tylėjo, nepratarė nė žodelio, neprašė pasigailėjimo, ir tas jos tylėjimas visai įsiutino kacapą, nusileidęs kelnes užropojo ir, pro dantis košdamas fašistskaja bliat’, suka buržujskaja, sterva poganaja, grūdo. Neištvėriau, puoliau, bet kiti sulaikė, žinojo vyrai, kad galvažudžiui perpjaut žmogui gerklę – kaip dalgiu per pievagrybio kotą. Kito tokio žvėries per tuos dvejus metus nemačiau ir gal nepamatysiu, bet, ko gero, yra kažkokia nematoma galia, kuri visa paslapčia stebi ir, išmušus valandai, baudžia. Teisybė, ne iš karto. Nurėpliojęs atplėšė Oną nuo vinių, palikdamas du kraujo klanus, ištempė kieman, nutrenkė pasieny ir nušovė. Stovėjo išsižergęs, kriokė velnio juoku ir pyškino į nakties dangų. Bet yra kažkas labai galingas, kurs viską mato, ir tas galiūnas, motin, tikrai ne tavo ir ne kunigų dievas, nes dievo nėra ir niekad nebuvo, bet kažkas yra, turi būt kažkas su skaudžiu geležies botagu rankoj, kad galvažudį kaip pasiutusį šunį nuplaktų arba paleistų ugnį ir sudegintų kaip pernykštę žolę…

       Tėvas sėdi delnais susiėmęs galvą ir negeria, matyt, jam Amšiejaus labai gaila, nes koks gi iš to senio, prieš metus palaidojusio savo Domicelę, priešas, liepė banditai įsileist, tai žmogus ir įleido geros širdies būdamas, ir Onos gaila, nors jos Kazys tikriausiai miške…

       Antanui nutilus, pasigirsta rauda, pradžioj vos girdima, bet kaskart stiprėjanti, pereinanti į baisų gargaliavimą, sriūbčiojimą, dantų griežimą. Vienas kitą apglėbę, Antanas su tėvu dreba kaip šalčio krečiami.

       Žiūriu į šnabždančias motinos lūpas ir kartoju jos žodžius: amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje.

 

12

 

       Antanas atėjo kone blaivus. Tėvas visai nusilakęs knarkė kampe ant lovos ir pro miegus keikė liaudies priešus.

       Supratęs, kad neturės kam išsipasakot, brolis priėjo prie motinos ir pasilenkęs pabučiavo į kaktą. Nepatikėjus mama net atsitraukė klausdama: ar kas blogai?

       Antanas uždėjo man ant peties ranką ir tyliu balsu pasakė:

       – Jonai, nerūstauk už mergaitę, atleisk, jei gali, man vis tiek pragaras, niekas manęs jau neišgelbės, bet sėsk už stalo ir paklausyk, kas šiąnakt įvyko, sėsk, juk, šiaip ar taip, aš tau brolis, vyresnis, aš tave mažą mediniais ratukais vežiodavau į pušyną, kad prisirinktum šiškų – ar dar prisimeni?

       Akių dugne matau tą brolio andai sukaltą medinį vežimėlį, užuodžiu pušyno sakus, regiu raudonus, plačiai išbarstytus spyglius, bet tyliu, nieko neatsakau, tik pakylu nuo knygos ir atsisėdu už stalo. Ir kaipgi būčiau galėjęs pratart nors vieną švelnesnį žodį, jei skausmo ir netekties pūlinys paširdžiuos vis dar tvinksi, o Kristinos ir jos motinos kapelis tolimose kapinėse užpustytas laukia nesulaukia, kada Jonelis ateis su lauko gėlių glėbeliu, kad suklupęs vaiko poteriais pasimelstų.

       Antanas suima delnais savo galvą ir nieko, kaip kitais kartais buvo įpratęs, neprakeikia, niekam negrasina, tik pusbalsiu šnabžda:

       – Aną naktį, jau po vidurnakčio, grįžom iš Kazlaučyznos nieko nepešę, daugelis girti, vos pabrendantys per pusnynus, vos pavelkantys ginklus. Vasilijus Studenkovas, nuo leitenanto gavęs ausų už priešgyniavimą ir pažadą pasėdėti karcery, šliaužė atsilikęs, rankinį kulkosvaidį persimetęs per petį, bemaž negirtas ir dėl to dar pavojingesnis. Sakiau Lebedevui, kad būtų ne prošal atimt iš Vaskos ginklą ir surišt rankas, nes jis ir peiliu greitas kirst, bet leitenantas tik numojo ranka, gal net gailėdamasis, kad skėlė kelis antausius – vis dėlto savas, rusas, nesvarbu, kad Lietuvos staroobriadcas. Slinkom link miestelio, jau buvom priėję Kūlio eglyną, liko pereit Riešės tiltą ir pakilt į kalną. Gavęs ausų, Vaska ėjo murmėdamas ir keikdamas, kad tokius skystakinkius jis vienas sustatytų k stenke ir be gailesčio išguldytų. Trusy, murmėjo, svolači, trusy. Ir staiga jo keiksmai nutilo. Niekas nepastebėjo, bet man jau labai neramu, sakau vyrams, kad paskubėtų. Ak, Jonai, kad būtum ten buvęs. Pirmas suklupo Lebedevas, nežinia, ar už tuos antausius, ar už duracki pastrojenyj plan operaciji. Suklupo, bet, vilkdamas peršautą koją, prigludo už kadagių, o Vaskos kulkosvaidis jau kapoja. Nežiūri, kur kareivis, o kur gynėjas – pila visus iš eilės. Kai kas ėmė šaukt, kad patekom į miškinių pasalą, nes kulkosvaidis kaleno tai iš vieno pakraščio, tai iš kito – Vaska bėgiojo iš vietos į vietą paleisdamas kelias serijas. Suvirtom, kas dar buvom gyvi, į senus vokiečių apkasus ir laukėm, tuo tarpu lyg tyčia juodas debesis užslinko ant mėnulio ir pasidarė tamsu kaip miške. Tyla. Staiga iš kairės tratata, vėl tyla, net ausyse spengia, ir vėl, tik dabar jau iš dešinės. Vyrai pradėjo aklai pilt eglyno pusėn, įsitikinę, kad patekom į spąstus, o Vaska seniai negyvas. Gal tik aš ir Lebedevas supratom, kad tai Studenkovo darbas. Ir ūmai iš po kadagio leitenanto žodžiai: tut ne bandity, tut Vaska sošol s uma! Ne streliat’! Kaip tik ties tais žodžiais išlindo pilnatis ir gerai apšvietė eglyno pakraštį. Matom atsitiesusį, prasegtais marškiniais, be kepurės su ilgiausiu peiliu rankoj Vasilijų, matyt, baigės šoviniai, tad, išgirdęs Lebedevo balsą, ėjo jo pusėn norėdamas pribaigt. Klampoja ir keikia: ja tebe pokažu karcer, jobanyj leitenantiška, trus prokliatyj, gde ty tut, pokažis’. Vyrai buvo taip apstulbę, kad nė vienas neiššovė, nors taikinys buvo kaip ant delno padėtas, aš ir pats nutirpau, pamatęs, kaip gali atrodyt iš proto išsikraustęs galvažudys. Staiga – vienas sausas nagano šūvis. Ir baisus sprogimas! Eglaičių šakos pažiro kaip laužo žiežirbos. Tuomet prisiminiau, kad, be rankinio kulkosvaidžio, Vasilijus Studenkovas buvo diržą su granatom apsijuosęs. Pakilom ir puolėm Lebedevo pusėn. Stovėjo atsirėmęs į pušį ir verkė. Dairėmės ir negalėjom patikėt, kad tie raudoni virvagaliai ant eglių šakų – Vaskos žarnos, netoliese, prie baisios duobės, pamatėm galvą su skeveldra kaktoj. Gerklė išsišiepus, dantys mėnesienoj žiba ir nė lašo kraujo – Vaskos galva lyg būtų iš akmenio iškalta. Kareiviai kastuvėliais prailgino duobę, o mes surinkom nuo šakų visa, kas liko iš Vaskos, ir tą baisią galvą, ir užbėrėm žemėm, užmetėm sniegu. Leitenantas Lebedevas nusibraukė ašaras ir nusispjovęs tyliai pasakė: ja znal, čto eto on odin, ne bandity, šol v moju storonu kak bešenyj volk oskalivšy zuby, ja znal, promachnus’ – mne konec, po etomu celilsia ne v golovu, ne v grud’, a v pojas s granatami, mne povezlo, a vot stroptivomu duraku – net. Ne dumaju, čto on dostojen mogily riadom s kapitanom Striženovym. Volku – volčja jama. Nu, a teper’ sobirajsia i v put’, i čtoby mne ni slova o tom, kak vsio tut u nas vyšlo, a to načniotsia dolgaja voznia, a ona nam ne k čemu, poniali, soldaty?

       Baigęs pasakojimą, Antanas pakėlė akis ir tyliai pasakė:

       – Prisimeni, Jonai, kaip aną vakarą kalbėjau apie tą nežinomą galybę, kuri visa mato ir išmušus valandai baudžia? Vaska jau nubaustas, žinau, ateis ir mano eilė, bet nebijau, o jeigu tu, mano jaunėlis brolis, kurį kažkada mediniuose ratukuose vėžindavau, man atleisi – tai galiu ir į pragaro katilą marmėt, nes mano rankos nuo kraujų neatmazgojamos…

       Jau nesiklausiau brolio žodžių, mąsčiau apie tai, kaip iš vieno sentikių kaimo du žmonės gali būti tokie skirtingi. Vienas, keltininkas Jakovas, – šventas, nepabijojęs perkelt sužeistų vyrų ir taip pasmerkęs save žūčiai, ir kitas – nekaltųjų krauju aptekęs, panašus į vilkatą, gatavas suryti visa, kas gyva, kas gyvena ir stengiasi išlikti. Kaži ar apraudos jį kaimynai, sužinoję apie tos nakties baisybes? Kaži? Gal tik motina, senoji Marfa, suklups priešais lampadką ir pasimels, jeigu dar gyva.

       Ir paskutiniai tą vakarą brolio žodžiai:

       – Išgirdę sprogimą, polutarka iš miestelio atlėkė kareiviai, bet mes jau buvom visa užbaigę, žemes sniegu užbėrę ir eglišakėm pridengę…

 

 

Antra dalis

 

1

 

       Dažnai prisimenu paskutinį mūsų pasimatymą – bene kelios savaitės iki jos žūties.

       Susistabdė mane šalia šventoriaus tvoros ir įspraudė į delną popieriaus skiautelę. Užsislėpęs perskaičiau:

        „Ateik šį vakarą prie trečių Kelio vartų – turim pasikalbėti. Lauksiu. K.“

       Pradžioj nesusivokiau, prie kokių vartų. Ūmai supratau, kad tai bus tretieji kryžiaus kelio vartai kitapus Kedrono, netoli Šventosios, ant kalnelio.

       Laukė. Sėdėjo ant akmens ir vartė sąsiuvinį.

       Sustojau per keletą žingsnių nedrįsdamas prisiartinti – jutau, kad ją bus pasiekus žinia apie mano priėmimą į gynėjų būrį.

       – Ateik, – tarė tyliu balsu, – prisėsk šalia.

       Jos artumas. Ištrinktų kasų kvapas. Dangaus spalvos akys.

       Sėdėjau bijodamas prisiliesti.

       – Paklausyk, – tarė atsivertus sąsiuvinį:

 

                                   O jeigu tektų kartais žūti

                                   Nuo priešo budelio rankos,

                                   Mergaite, papuoški kario kapą

                                   Baltais akacijų žiedais.

 

       Perskaičius patylėjo. Po valandėlės paklausė:

       – Sakyk, Jonai, ar galėtų tokius žodžius parašyti bent vienas stribas?

       – Nežinau, – atsakiau, – gal aš ir galėčiau.

       – Nejaugi vis dar rašai eilėraščius? Tai kodėl laiškeliuose jų nėra?

       – Rašau sau, kai liūdna, kai ilgiau tavęs nematau. Nežinau, ar mano rašliava ko verta.

       – Kaip galiu įvertint neskaičius? Ar atsiųsi bent kelis?

       – Gerai, atsiųsiu, tik neišjuok – rašau, ką man kužda širdis.

       – Menka iš manęs žinovė, bet tikras eilėraštis turi užgauti slapčiausias žmogus sielos stygas ir neatimti vilties.

       Žinojau, kad jos perskaitytas ketureilis miškinių sukurtas. Gražūs, graudūs, kupini nežemiškos meilės ir skaistaus tikėjimo žodžiai. Mano eilėraščiai tikrai prastesni.

       Tylėjom. Nedrįsau net pagalvoti, kad galėčiau apkabinti taip brangų man žmogų ar pabučiuoti – mylėjau kaip meilės idealą, kurio nevalia sutepti. Ūmai ji pratarė:

       – Jeigu tavo meilė tikra, neišsigalvota, tai įvykdyk mano prašymą – išstok iš stribų gaujos. Dar ne vėlu. Dar nesi rankų krauju susitepęs.

       – O miškiniai? Argi jie nesusitepę? – netikėtai išsprūdo žodžiai, nors žinojau, kad jie ne mano, bet brolio ir tėvo. – Komsorgo visa šeima išžudyta.

       – Jie nusikalto tėvynei ir privalėjo būti nubausti. Bet prieš tai jie buvo ne kartą įspėti, kad atsimestų nuo svetimšalių pavergėjų valdžios. Kova reikalauja aukų. Taip buvo visada visose tautose. Gal nesi girdėjęs, kaip lietuviai caro laikais, – tuomet buvo uždrausta netgi mūsų kalba, – gynė savo tikėjimą, neleisdami kazokams išniekinti bažnyčios. Seneliai, moterys, vaikai. Viešpatie, kiek jų raiti žmogžudžiai sukapojo kardais netgi prie altoriaus. Jie sugrįžo, kad mus pavergtų, nejaugi šito nesupranti?

       – Bet komsorgas ne rusas, – girdėjau savo balsą tariant Antano žodžius. – Pati jo šeimą pažinojai neblogiau už mane, ir vis dėlto juos nušovė.

       O Kristina jau verkė. Be garso. Norėjau nušluostyti mėnulio šviesoj žibančias ašaras, išbučiuoti rankas. Bet ji neleido.

       Paslėpė sąsiuvinį, pakilo nuo akmens, pažvelgė į mane tokiu gailestingu, atlaidžiu, meilės kupinu žvilgsniu ir pasakė:

       – Na, sudie, Jonai, kaži ar dar kada teks susitikti, bet žinok, jog aš tave mylėjau ir daviau sau žodį kito nepamilti. Sudie.

       Ir nuėjo neatsigręždama. Išnyko Kedrono slėnyje. O aš, bailys, stovėjau praradęs kalbos dovaną kaip lauko akmuo.

       – Kur valkiojais? – kai lyg ne savomis kojomis peržengiau namų slenkstį, paklausė tėvas. – Kulkos ieškai? Ar nežinai, kad už tavo brolio Antano galvą miškiniai nustatė užmokestį? Laikykis brolio – jis žino, ką daro.

       Tylėjau. Tylėjau.

       Keletą kartų iš tolo mačiau ją su drauge einančią iš mokyklos. Nepažvelgė mano pusėn. O aš nedrįsau vytis – aną vakarą prie trečiųjų vartų supratau, kad jos ištartas „sudie“ išskyrė mus amžiams.

       Netekties skausmą ir ilgesį bandžiau patikėti eilėraščių žodžiams, kurie vieni man buvo likę. Ir dar mama…

       Pavasariop ėmiau lankyti Kristinos kapą. Trys kilometrai į vieną pusę. Sugaišdavau pusdienį. Stengiaus, kad Antanas nesužinotų, kur dingstu. Teko apsimesti žveju. Už tvartelio kasdavau sliekus, iš ašutų pyniau valą, tiesinau meškerykotį – žiūrėk, broli, kur tavo jaunėlis, iš būrio pabėgęs bailys, keliauja. Nesiųsk šnipų, duok man laisvę…

       Eidavau paupiu, retkarčiais, kokioj buktoj aptikęs šapalų, vieną kitą pasigaudavau – žuvis buvo mano pasiteisinimas.

       Kelionių tikslą žinojo tik motina. Eik, sakydavo, sūnau, o aš pasimelsiu.

       Ant kapo padėdavau laukinių gėlių. Stengiaus tai daryti jau sutemus, nes ir Upninkuose buvo naujos valdžios šalininkų, tad, išvydę klūpantį prie banditų ryšininkės kapo, kaipmat praneštų Antanui ar Lebedevui.

       Bevardis kauburėlis šalia akmeninės tvoros. Vis dėlto šventoj žemėj, ne pamiškės bulvių duobėj, ne apleistam galulaukio šuliny.

       Išniekinta. Pažeminta. Įmesta į Upės glėbį ir jos priglausta. Švari ir nenugalėta.

       Vieną naktį grįžęs iš Upninkų parašiau eilėraštį:

 

                                   Tavęs nėra, bet vėjas neša

                                   Gelsvas kasas virš mūsų Upės,

                                   Danguj mėnulis šaltas grąžo

                                   Rankas ir juodvarnis, nutūpęs

 

                                   Ant Upės akmenio, kartoja:

                                   Kristina, tavo vardą

                                   Ir vėjas žiedo dulkes šluoja,

                                   Ir man atrodo – paskutinį kartą…

 

       Tokia tai buvo anų jaunystės dienų mano poezija. Toks paties su savimi kalbėjimas. Tokia išpažintis, mėginanti visa įvardyt ir pašnabždomis ištarti vienintelės meilės raides. Menkesnė už aną vakarą prie trečiųjų vartų perskaitytą Kristinos eilėraštį, tačiau vis dėlto palengvinanti netekties skausmą ir padedanti ištverti.

 

2

 

       Ne veltui sakoma, kad motinos širdis visa nujaučia, per tolybes pajunta, jeigu jos vaiką užklumpa nelaimė ar mirtis.

       Vakarieniavom. Staiga mama aiktelėjo, išmetė šaukštą, stvėrėsi rankom už krūtinės ir virto. Vos spėjau paimt į glėbį. Nunešiau – tokią lengvą, smulkutę kaip lėlę žilais plaukais – ant lovos. Girtas tėvas šlerpė bulvienę ir nepakėlė akių nuo bliūdo.

       Atnešiau vandens. Suvilgiau lūpas. Palengva atsimerkė. Jos akyse išvydau beribį skausmą. Tyliai tyliai sušnabždėjo: nebėr mano Antano… Antaniuko…

       Sušnabždėjo ir išleido paskutinį kvapą. Sustingau, lyg būčiau stabo ištiktas. Tik žvilgsnis sekė tėvą. Jis pakilo nuo suolo, priėjo, dėbtelėjo kruvina žlibe ir sušnypštė:

       – Žinojau, kad per tą graužatį pati save suės, įspėjau, kad tos maldos ir išpažintys prie gero neprives. neklausė, užsispyrus kaip ožka…

       Ūmai suvaitojo ir krito ant klupsčių. Apglėbė mirusios kojas, palinko lyg po baisia akmenine našta. Ir pamačiau, kaip prasiveržus rauda purto sulinkusius, pavargusius jo pečius.

       Bet ne kovos lauke Antaną pasitiko mirtis, o giliai po žeme, tamsybėj, tarsi iš anksto paruoštame kape.

       Gavę žinią, kad Janulionio Kosto rūsy slapstos miškiniai, stribai su kareiviais apsupo namą, įsiveržė, bet anie jau buvo pasišalinę. Apvertė namus ieškodami slėptuvės. Aptiko. Po pečium. Pasak bernų, Antanas taręs: patikrinsiu. Ir įlindęs pro papečkį į požemį.

       Ką jis ten tikėjosi rasti? Dokumentus? Atsišaukimus? Žemėlapius? Ruošiamos operacijos planą? Gal pavardes, slaptažodžius?

       O surado mirtį.

       Vinculio broliui Andriui, prieš metus išnykusiam iš aštuntos klasės, mirtina žaizda neleido su kitais pasitraukti. Liudytojai pasakoja, neva Antanas sušukęs: vieną turiu! Pasigirdo du šūviai. Ir daugiau brolis nepratarė nė žodžio.

 

3

 

       Žinią apie Antano žūtį atnešė Suckelių Pranas. Tėvas, tarsi netekęs proto, basas, vienmarškinis nulėkė per pusnis į būstinę. Sako, puolęs ne prie sūnaus kūno, o prie Baublių Andriaus. Išvirtusiais akių baltymais su puta ant lūpų, grieždamas dantimis, urgzdamas, keikdamas banditus ir leitenantą Lebedevą už tai, kad neapsaugojo jo Antano, liaudies karžygio. Užgulęs Andrių – gal jau negyvą – keliu mygdamas krūtinę, geležiniais pirštais smaugė, trankė galvą į būstinės mūro sieną kriokdamas: tai jūs, buržujų išperos, nužudėt mano Mortą, mano sūnų, jūs, prakeiktieji!

       Pasak liudytojų, vyrai šiaip ne taip atplėšę tėvą nuo negyvo kūno, supylę stiklinę arielkos, kaip išmanė raminę. Lebedevas neva pasakęs: Ne goriuj, starik, tvoj syn pogib smertju chrabrych ot ruki buržuaznych nacionalistov pri vypolneniji gosudarstvennoj zadači. Negoriuj, ded, rodina svoich synovej ne zabudet. Predstavliu kuda nado, polučiš zvezdu, i budet tebe pamiat’ o syne.

       O tėvas, sako, nieko nematančiomis akimis, lyg staiga būtų apakęs, grabinėdamasis aplink stalą, vartydamas taburetes, ėjo ir ėjo ratu dejuodamas, vienais apatiniais, basas. Staiga, anot gynėjo Petrausko, šokęs prie leitenanto Lebedevo, stvėręs už kitelio atlapų, pakėlęs nuo grindų ir trenkęs kaip kokį šiaudų kūlį į sieną. Ano net kaulai subraškėję, kraujai per burną paplūdę. Daužė jo galvą ir kriokė: tu pražudei mano sūnų, gyvate, tu! tu ubil, tu ubil!

       Daužo jau visai suknežintą karininko galvą ir kartoja: tu ubil, tu ubil!

       O visi stovi amo netekę, kol pagaliau puolė, užlaužė rankas, surišo ir nutempė toliau nuo leitenanto. Atvarytas felčeris Jankeliūnas ilgai kuitėsi prie karininko galvos, pasilenkęs klausėsi pulso, prikišęs ausį prie kruvinų lūpų mėgino užčiuopti bent silpną gyvybės dvelksmą. Jo nepajutęs, dar kartą apžiūrėjo galvos žaizdą ir pasakė: per vėlu, vyrai, niekuo negaliu pagelbėt, aš čia jau nereikalingas. Vis dar klupsčiomis susirinko savo daktaro daiktelius, uždarė seną aptrintą lagaminėlį, pakilo ir tarė:

       – Surašysiu mirties aktą ir mano darbas – baigtas. O tu, Juozapai, arba būsi sušaudytas, arba iš durnyno jau niekada neišeisi.

       Karininko žūtis ne nuo banditų kulkos, o nuo istrebitelių vado tėvo rankų, matyt, sumaišė to kareivėlio protą. Nespėjus kitiems net susigaudyt, kas vyksta, Alioša – toks buvo kareivio vardas – prišoko prie surišto Juozapo ir smeigė šautuvo durklu į kaklą. Kartą. Kitą. Užtraukė spyną ir šovė tėvui į veidą švokšdamas: sobake – sobačja smert’, vse vy fašisty, vse do jedinovo…

       Nužudęs Juozapą, Alioša šaukdamas vse! vse! do jedinoj sobaki! išlėkė į kiemą ir ėmė pilt į nakties dangų. Paskutinį šovinį paliko sau.

       Matyt, neištvėrė jauno kareivio širdis ir protas tos baisios nakties siautulio, kai prasivėrė pragaro nasrai ir visa jo galvoje apsivertė, juodas dangus su aštrių žvaigždžių žlibėmis susmego į svetimą žemę, į nepažįstamus laukus, į girias, į pusnynus. Ir stojo kurtinanti tyla.

       Ir visa baisioji sąžinės našta su žmonių krauju ir sulaužytais kaulais nugarmėjo į neperžvelgiamą tamsą.

       Geležinės žvaigždės – virš medinių obeliskų šalia miestelio, ant kalvos.

 

Trečia dalis

 

1

 

       Ir tuomet išvydau regėjimą:

       Keltas sustingęs prie kito kranto. Virš jo kaip bažnyčios sietynas – pilnatis. Pakraščiais ant suolų susėdusios moterys su žvakėmis rankose.

       Staiga regiu, kaip nuo Ožkų salos vandeniu ateina baltarūbė, švytinti, auksaplaukė figūra. Mano paties balsas rusiškai kužda: eto Christos. Sapne pats savęs klausiu: kodėl prabilai staravierų kalba? Girdžiu atsakymą: todėl, kad keltininkas Jakovas – Lietuvos rusas, jis prižiūrėjo devynis kelminius avilius, o braškės sentikių kaime – kvapniausios.

       Matau, kaip visą paromą apsemia nežemiška šviesa, tokia spindulinga, sklindanti nuo to ateinančio vyro. Ant įtempto lyno regiu toje šviesoje tirpstančias virpančias Jakovo plaštakas. Ant denio matau klūpantį keltininką, jis tiesia rankų biges. Christos prieina prie klūpančiojo, vos pastebimu rankos judesiu nukabina tas baltas plaštakas ir priglaudžia prie nukirstų rankų. Jakovo veidu ritasi ašaros. Ant suolų sėdinčios moterys rusiškai žegnojasi ir šnabžda: Christos voskresia, vo istinu voskresia.

       Ūmai šį nakties stebuklą keičia skaistus liepos rytas. Girdžiu skambant miestelio bažnyčios varpą. Užuodžiu Upės kvapą – ajerus, žuvį. Suprantu, kad rytoj Sekminės. Matau, kaip į keltą renkasi pėsti ir važiuoti. Visi pasisveikina su Jakovu. Štai paromas jau pilnas. Jakovas užkelia kartį, atriša keltą ir, atsistojęs po lynu, ima traukti. Nuo mūsų kranto matau, kaip gražiai tvarkingai dešinys barkasas pasisuka įstrižai tėkmės. Ir taip gera suvokiant, kad į Atlaidus vykstantieji bus saugiai perkelti, nors Upė – gal trigubai platesnė nei gyvenime. Ir tada išgirstu vandens balsą:

       – Mirtie, kur dingo tavo geluonis?

 

2

 

       Po kelių mėnesių, jau į vasaros pabaigą, nuo Ožkų salos aplaužytas keltas buvo arkliais atitrauktas į savo vietą. Brolių iš sentikių kaimo suremontuotas, nors dirbti keltininku nė vienas nesutiko. Tik Slabados kalvis Čepulis Rapolas, pabandęs patraukti lyną ir galbūt pamatęs, kad toks darbas lengvesnis už kūjo trankymą į priekalą, stojo valdiškon tarnybon. Susprogdinto tilto niekas net nesiruošė atstatyti.

       Rapolas ant kelto, galima sakyti, ir apsigyveno, mat buvo našlys. Susitaisė Jakovo būdelę, atsinešė šiaudų, gūnių, padušką, naują geležinę krosnelę – senoji, smėlio užnešta, tūnojo Upės dugne. Laisvą vakarą užmesdavo tinklą. Kas jam mokėjo? Dalį, suprantama, valdžia. Kitą dalį susirinkdavo iš žmonių. Pamaži baigėsi miško karas. Garnizonas išnyko, tarsi jį būtų išsinešęs iš stepių atlėkęs vėjas.

       Tiesa, tokio lygaus plaukimo, koks buvo Jakovo laikais, keltas jau niekada nepasiekė. Gal Rapolo delnai ir pirštai nebuvo pritaikyti lynui traukti, o gal jis taip ir neperprato kažkokios senovinės staravieriškos paslapties.

       Kartą grįždamas paupiu iš Upninkų, kur buvau nuėjęs aplankyti savosios meilės kapo, priėjęs prieplauką prisėdau ant tiltelio. Buvo jau po saulės laidos, iš geležinio kamino rūko dūmelis, tai Rapolas būdelėj kūreno krosnelę – gal virėsi žuvienę, o gal kepėsi kelis šapalus? Ilgokai stebėjau vienišo žmogaus gyvenimą. Jauki rausva šviesa sklido pro namelio plyšius, jos atšvaistai slydo kelto lentomis ir krito ant vandens. Praėjęs laikas žaibu pralėkė prieš akis ir tuomet išgirdau savo minčių tariamus pirmuosius žodžius. Išsitraukiau sąsiuvinį, – į jį dabar ir rašau šią Kelto istoriją, – ir be menkiausių pastangų, tarsi kažkas nematomas diktuotų diktantą, užrašiau du sakinius ir eilėraštį.

       Šias dvylika eilučių skiriu savosios meilės žūties valandai atminti. Padėk man Dieve sugaut iš baisios tolybės atskriejančius vaizdus:

 

                                   Už juodo miško leidos saulė,

                                   Šventosios bangos pamaži

                                   Siūbavo tavo, miela, mirtį,

                                   Bet ir mirty buvai graži.

 

                                   Kvepėjo žemė rūtom, mirtom,

                                   Alyvų vystančiais žiedais,

                                   O Upės bangos tavo mirtį

                                   Dabino pilnaties aidais.

 

                                   Kuždėjo vandenys gelmingi.

                                   Kad tu – danguj. Palauk manęs,

                                   Tikiu, jog būsime laimingi

                                   Ir skinsim rojaus ramunes.

 

       Šiandien matau, kokios tai naivios eilės. Čia turiu prisipažinti, kad, išvykęs į miškų technikumą mokytis, eilėraščių jau nerašiau – liko vos dešimt trumpų eilėraštukų iš jaunystės laikų. Ir visi jie skirti pirmajai ir vienintelei meilei – likau vienas, dirbu botanikos sode nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Retkarčiais nueinu prie Neries, atsisėdęs ant akmens, žiūriu į skubantį vandenį ir kartais atrodo, kad aiškiai girdžiu kelto girgždesį, nors žinau, jos tai tik širdies apgaulė, nes mano jaunystės keltas seniai supuvęs – dabar naujas betoninis tiltas jungia abu Upės krantus. Atostogauju Upninkuose, – mano gimtojo namo net pamatų nebelikę, – kad bent vasarą būčiau netoli savo mylimosios ir jos motinos kapo.

 

 

Užsklanda

 

       Pamaži iš žmonių atminties išnyko ir tos Jakovo plaštakos. Bet aš jų neužmiršau. Ir šiandien po daugiau nei pusšimčio metų retsykiais sapnuoju save, plaukiantį link kelto, per vargus užsiropščiantį ant slidžių lentų. Atsistojęs žiūriu į sustingusį Jakovo kūną ir bandau kažką pasakyti. Žinau, kad jis manęs negirdi.

       O tuo tarpu vėjo sūkurys nešioja ir blaško kraupius kapitono Striženovo žodžius: rubi i i i! rubi i i!

 

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)