Benedikto Januševičiaus nuotraukaKaip girnapusė


       Monikos garbei tebus pasakyta, kad tą dieną ji daug dirbo: ravėjo ir laistė rožes, prikaišiojo žirniams smaigų, prikalė keletą atsiknojusių tvoros statinių ir dar susirado aibę smulkesnių darbų. Taip prabėgo pusdienis. Pavalgiusi pietus, tiksliau, kas buvo likę nuo pusryčių, ji atitraukė lango užuolaidą, atsisėdo prie stalo ir įsistebeilijo į kelią. Už rožių lysvės. Rožės, tvora ir tik paskui kelias, tad nenoromis akys pirmiausia užkliudė rožes. Ūmai ji pajuto, kad gražiausias, skaisčiai raudonais žiedais apsipylęs rožių keras ,,Mersedes“ tarsi mažėja, traukiasi, gręžiasi nuo jos.

       – Tu mane išduodi? O juk aš tau tiek gero padariau, – prikišo rožės kerui Monika.

       Ji gyveno kaip paukštis ar žolė, intuityviai jausdama viską aplinkui ir derindamasi pati, tad ir dabar, kai rožės nusigręžė ir pabrėžtinai parodė, jog neturi su ja nieko bendra, Monika nukreipė žvilgsnį į kitus savo globotinius. Bet verba docent, exzemplia trahunt, todėl rožių pavyzdžiu ir žirniai, ir ką tik prikalti tvoros statiniai nusigręžė nuo jos. Jie vaizdavo egzistuoją patys sau. Monika tikėjo, kad daiktai – žmonių bendrakeleiviai. Jie draugauja, skrieja vieni į kitus ir į žmones, o šią valandą jie traukėsi nuo jos, paliko ją, išdavė. Ji pasijuto vieniša ir bejėgė.

       Įskaudinta Monikos siela ėmė blaškytis, pramušė kietą luobą ir išsiveržė į kitą erdvę ir laiką. Jai reikėjo istorijos. To, kas galėjo būti, bet nėra. Ir to, kas gali būti, bet nebus, nes žmogaus gyvenimas – tik tūkstantoji galimybių dalis, viena tūkstantoji įmanomų variantų. Tačiau Monika negalvojo apie jokius ,,variantus“, ji paprasčiausiai atsisuko į praeitį, nes jau buvo patyrusi, jog tai, kas kyla iš dugno, turi šviežių jėgų, kurių ji dabar labai stokojo. Jos pojūčiai tarsi apmirė, tik vienų vienas žvilgsnis, įsmeigtas kažkur į tolimą, gal tūkstančio metų, praeitį ryškus. Be abejo, tūkstančio, o gal ir daugiau, nes tiek vienatvės negali susikaupti žmogaus žvilgsnyje per vieną, dar nenugyventą, gyvenimą.

       Kur jo pradžia, to gyvenimo? Ar priplėkusiais, žalios odos viršeliais lenkiškoje knygoje ,,Ponas Tadas“, kurią ji rado ant aukšto tarp senų laikraščių ir kalendorių? Toks paslaptingas ir keistas tų senų vaikystės laikraščių, kalendorių, knygų kvapas. Jisai darė pasaulį paslaptingą, daugiareikšmį ir jo prasmės tuometė Monika neįstengė suprasti. Ji buvo per maža įvardyti jį žodžiais. Dabar, kai ji jau keletą kartų perskaičiusi ,,Poną Tadą“, viliasi, kad pasaulis pagaliau pakeis kryptį ir ims marširuoti apie ją suprantamas ir aiškus. Ji pasirengusi nutraukti tą ploną neaiškumo giją ir šnabžda iš tūkstantmetės patirties atėjusius žodžius...

       ,,Tu buvai kaip rasa ant mano ištroškusių lūpų. Tavo tikrumas pasotindavo mane it balandį iš saujos. Nakties vėsoj nuo tavo žvilgsnio žvaigždėm pražysdavo krūmai, ir aš imdavau švytėti nežemiška šviesa. Tavo patiklios rankos, mokėjusios apglėbti visą pasaulį, glostinėjo mane taip švelniai, jog apie mano galvą vainiku sumigdavo naktinės peteliškės. Tau atrodė niekinga tausoti save ir tu ieškojai vis naujų planetų. Tu nesakei žodžių – tavo balsas įstrigdavo tarp lūpų ir širdies. Tavo meilei viskas buvo prieinama be žodžių – tu nesupratai, kokia ji didelė ir tikra. Tu tik jutai ją kaip gaivalą ir atiduodavai be išlygų, neprašydamas grąžos. Tau atrodė, kad meilei nereikia atsako – ji pati yra atsakas, ji gyvena pati savimi. Ir kai tau reikėjo nusižeminti prieš meilę, tu pasmaugei ją. Nedvejodamas.“

       Monika šią vienatvės valandą galvojo, kad reikia susitaikyti su juo, tačiau susitaikymas negalėjo įvykti, nes jie abu buvo pasikeitę. Tai, kas per kelerius metus įvyko gamtoje, vyko ir juose. Dabar Monika suvokė save kitokią ir skausmingai atsiskyrė nuo savęs pirmykštės, išaugusi save kaip suknelę. Jos akyse tvyrojo regėjimas. O tuomet ji lengvabūdiškai kratėsi jo, nes dar nežinojo, kad vienišiai niekinami – nuo jų nusisukama, praeinama pro šalį. Jai dar nereikėjo kaip visiems vienišiams apsimetinėti, vaizduoti linksmą ir širdingą, kad paskui, atsisėdus va šitaip akis į akį prieš savo vienatvę, jaustųsi dar vienišesnė, negalėdama nuryti sprangaus kamuolio galugerkly, ir šauktųsi:

       O, naktie be daiktų! O, aklas lange, užleistas užuolaida! O, tyla ant laiptų, sauganti tavo žingsnius! O, tu patsai, vienatini, užstojantis mane nuo tos žeidžiančios tylos, kuždąs: nebijok, čia aš. Ir nėra abejonių: čia tu, tu! Tu esi, tu – šviesa, gaubianti daiktus. Tu – užbėgantis už akių viskam, kas galėjo man bloga nutikti, tad už tavo nugaros – amžinas kelias pas mane. Tu – lygu laikrodžio rodyklė, lygu rodyklės šešėlis, lygu laikas... Tu keiteisi, bet išlikdavai atpažįstamas nei paukščio riksmas. Tad kas pašauks tave dabar iš anų tolumų? Kas surinks tave, lyg ant žemės iškritusią gaivinančią rasą?

       Stabtelėjusi prie džiūstančių meilės versmių, Monika ieškojo anos, vienintelės, išlikusios visam gyvenimui. Ar ne tuomet ji ištryško – aukštą rugiapjūtės vidudienį, kai saulė sprogdino akmenis, trupino molį, kai leisgyviai nuo kaitros ežerai teliūskavo rugių auksą, neįstengdami jo išpilti ant krantų. Kai sirpo vyšnios ir ištuštėjo kiemai su vėsiais šuliniais ir prieklėčiais. Kai gaudžiančiame nuo tylos danguje kybojo sustingęs vanagas ir aidžiai skambėjo nuo molingos kalvos kažkieno šaukiantis balsas. Ar ne tada jai gimė mintis, žinojimas, kad nuo šiolei bus kitokie jos žodžiai, kitaip ji žiūrės į žmones...

       Monika buvo išvažiavusi, daug dalykų jai buvo nutikę, tačiau ir vėl sugrįždavo čia, prie šio miško, prie tvoros ir kelio. Prie rožių. Prie daiktų. Ji dabar stebisi, jog galėjo atstumti žmogų, ir žino, kad daiktų apsuptis efemeriška, trapi, netikra. Tad jei pasitaikytų dabar koksai vyriškis, ji pakibtų jam ant kaklo kaip girnapusė.




Laimės ieškojimas


       Tai įvyko vieną iš ankstyvų rytmečių, kuris pasitaiko birželio mėnesį. Vieną iš tų tyrų valandų, per kurias vyksta neįtikėtini dalykai. Nemokėdama pasinaudoti natūralios laimės akimirkomis, aš vis laukiau kažko ypatinga, o ji, laimė, buvo čia pat.

       Kelyje sutikau Simoną. Žvelgiau ir netikėjau – jis buvo toks mažas. O mokykloje vadinom ,,dičkiu“, ,,tėvu“, ,,kumeliu“, nes buvo visų didžiausias. Tik jo protas buvo mažas. Kažin koks jo protas dabar?

       – Simonai, tu?

       Daugiau negalėjau išspausti nė žodžio. Mano balsas įstrigo kažkur tarp širdies ir gerklės. Visos mergaitės buvo jį įsimylėjusios. Jis mus traukė paslaptingu sielvartu. Įsistebeilijau į jo akis ir dabar. Jos buvo atviros kaip langai, o sielvartas dar didesnis. Jis plūste plūdo iš atvirų, išplėstų akių, kaip įkaitęs oras kad plūsta pro langus. Dieve, iš kur žmoguje gali atsirasti tiek sielvarto? Valandėlei nuleidau galvą, paskui apsidairiau ir galų gale nedrąsiai vėl pakėliau akis į Simoną. Iš nuostabos prasižiojau, kad nerėkčiau, užspaudžiau delnu burną – prieš mane stovėjo tas pats mokyklinis ,,dičkis“.

       ,,Vaidenasi“, – nusmelkė mintis, juolab kad jis po senovei buvo labai gražus, juodomis blakstienomis, pro kurias tryško sielvarto čiurkšlės.

       – Simonai, tikrai tu?

       – Tikrai aš.

       – Tai kur tu buvai tiek metų, kad niekur tavęs nemačiau?

       – O aš tave ne kartą mačiau. Eini gatve, kraipai uodegėlę, pridengtą sprindžio ilgio sijonėliu.

       – Tikrai?

       Aš neturėjau ką sakyti. Juk tokį milžiną gali už šimto metrų išvysti.

       – Nebuvo ką veikti, tai sėdėjau arba savo senajame name, arba pavėsinėje, arba paprasčiausiai niekur. Kartais rėpliodavau gatvėmis, ties kuriuo nors apsamanojusiu medžiu pakeldavau koją, savu reikalu, žinoma. Tada ir pamatydavau tave.

       – Savu reikalu? Tai kas tu – šuva?

       – Kartais šuva, kartais beždžionė. Pastebėjai, kiek jų čia daug?

       – Tai kas tu – dvasia?

       – Taip. O kai noriu, vėl įgyju senąjį pavidalą.

       Ūmai Simonas pavirto kudlotu šuniu ir aštriais dantimis stvėrė pro šalį einantį vyrioką už kiškos.

       Jis spyrė šuniui, nes iš kelnių klešnės srovele ėmė tekėti į batą kraujas. Aš išsigandusi surikau:

       – Liaukis! Ką tu darai? Ir iš viso, kodėl tu neguli po žeme, o maklinėji ir kreti eibes?

       – Aš turiu atkeršint.

       – Kam? Ir už ką?

       Mane apėmė baimė, oda pašiurpo. Nuo pat vaikystės bijojau visokių dvasių, ypač blogųjų, pakaruoklių. O Simonas buvo pasikoręs. Dar dešimtoje klasėje.

       – Jeronimui. Visi mano, kad aš pasikoriau, o iš tikrųjų jis mane pasmaugė.

       Aš visa ėmiau virpėti. Dieve, gelbėk mane nuo šio numirėlio... Juk jis gali mane pagriebti ir nusitempti. Pagalvojau, kad geriau būtų kalbėti su juo, negu tylėti, ir mikčiodama išspaudžiau:

       – Už ką?

       – Už tave. Esą tu mane įsimylėjusi, taigi buvom konkurentai.

       – Betgi mes visos buvom tave įsimylėjusios. Tačiau, kad Jeronimas mane – nežinojau.

       – Va tau. Visi žinojo, tik ji – ne. Ir iš viso, kaip tu galėjai viena gyventi, juk taip troškai būti laiminga.

       – Ir dabar trokštu, bet pasijuntu laiminga, kai visai to nesitikiu. Štai ir dabar – sutikau tave, Simonai, kai visai šito nesitikėjau. Leisk, paglostysiu.

       Mes paėjome už baltai žydinčio krūmo, kuris atrodė tarsi varške apkrėstas, ir apsikabinome. Jis bučiavo mane, tačiau aplaižė visą, apseiliojo kaip tikras šuo.

       O paskui mes darėme tai, ką daro visi, kai niekas nemato... Žinoma, jis vėl buvo atsivertęs į žmogų, tačiau aš neišpasakytai gąsčiojau: su numirėliu, o Dieve!

       Apsirengusi išlindau iš krūmų ir nuskuodžiau gatve tolyn.

       Mane vijosi mažas kudlotas šunytis. Jis buvo suprakaitavęs, šlapias, iškištas liežuvis garavo.




Juodas paukštis


       Kai tik nusileidžia saulė ir dangus parausta, aukštai virš miesto ima sklęsti paukščių būriai. Jie sklendžia visada viena kryptimi – iš pietų į šiaurę. Gailiai klykdami, lekia ir lekia. Rausvame danguje juodi taškai mirga ilgai, kone valandą, o gal ir ilgiau, kol susilieja su mėlyna tamsa. Bet šitaip būna tik vėjuotą dieną.

       Tąsyk vakaras irgi buvo vėjuotas. Norėdama geriau įsižiūrėti į danguje mirguliuojančius paukščius, užkopiau ant aukšto ir, atvėrusi nedidelį langelį, pažvelgiau pro jį. Paukščiai skrido sumišai, nesibaigiančiais būriais, be pradžios ir pabaigos. Keletas plasnojo visai netoli, aiškiai girdėjau jų sparnų vasnojimą.

       Ūmai man pasirodė, kad vienas paukštis atsiskyrė nuo būrio ir pasuko tiesiai į langą. Juodi, lankstūs jo sparnai vasnojo vis arčiau ir arčiau. Jau mačiau piktas, spindinčias akis, lenktą snapą. „Plast paplast…“ Juodas šešėlis nušliaužė mano kūnu, sparnai palietė veidą.

       Atšokau nuo langelio ir prisispaudžiau nugara prie sienos. Paukščio šešėlis, sumirgėjęs ant balto kamino, ištirpo prieblandoje. Perbraukiau delnu akis, papurčiau galvą, tarsi norėdama nusipurtyti baimę, ir ėmiau dairytis. Ko reikia tam paukščiui? Kur jis pasislėpė?

       Užverčiau galvą aukštyn. Užu gegnių dumšojo sudžiūvusių vaistažolių kuokštai. Lėtai sūpavosi į maišus sukištos pagalvės, kailiniai. Pakampėmis riogsojo išklypusios kėdės, stalas nulūžusia koja, sena etažerė. Paukščio nesimatė. Akys užkliudė nusišėrusį medinį lagaminą su mano gimnazistiškų metų niekniekiais: laiškais, atvirukais, albumėliais. Paukštis galėjo pasislėp-ti tik ten, už lagamino. Nutykinau prie lagamino – paukščio ir ten nebuvo. Prieš mane atsivėrė vien romantiškas mano gimnazistiškų svajonių pasaulis, – pasitraukti negalėjau.

       Pasiraususi laiškų dėžutėje, išėmiau pageltusį, trikampiu sudėtą popierių, adresuotą Genei, mano seserei. Išlanksčiau, delnu palyginau ir kažkodėl susijuokiau. Ne iš laiško juokiausi, ne, greičiau iš savęs, kad buvau išmokusi jį mintinai. Užtrenkiau lagamino antvožą, atsisėdau ir, pasidėjusi laišką ant kelių, įsižiūrėjau į pilką medinio namo skliautą. Dešinė ranka nuo kelių nuslydo žemyn, o smilius nesąmoningai ėmė „rašyti“ ant lagamino šono raides. Ūmai mano sąmonė pabudo – ką aš čia rašinėju? Suvokiau: „Igor.“

       Aš gerai atsiminiau Igorį – visi namiškiai jį atsiminė, nors tematė tik vieną kartą. Tuomet, kai stribai ir ruskiai „šukavo“ Žaliosios girią. Keletas jų užsuko ir į mūsų namus. Pirkia buvo sena, vienu galu, pertverta lentine sienele, išklijuota laikraščiais, ant kurių aš labai mėgau piešti gėlytes, visokius vabaliukus. Pirkioje buvo sudėtos grindys, o priemenės ir kamaros asla – plūktinė. Jie krėtė visą kaimą. Mūsų namuose irgi viską aukštyn kojom apvertė – užlipo ant aukšto, stuksėjo automatų buožėmis sienas, dunkseno kamaros ir priemenės aslą, pirkioje netgi kelias grindų lentas atlupo. Tėvas sakė, kad bunkerio ieško.

       Kareivių „vadas“, kaip mes, vaikai, jį tuomet pavadinom, rusiškai paprašė gerti. Mama liepė seserei atnešti iš kamaros pieno. Genė atnešė visą ąsotį, pastatė ant stalo, pripylė puodelį, o pati, atsistojusi šalia, laukė, kol jis atsigers. „Vadas“ gėrė pamažu ir vis gyrė, koks skanus pienas. Iš pradžių gėrė stovėdamas, paskui atsisėdo. Vieną puodelį, antrą, sesuo pripylė trečią – išgėrė ir tą, o kai Genė pripylė ketvirtą, „vadas“ mostelėjo sesei – sėskis. Ji atsisėdo gale stalo. Mes su broliais susigrūdę stovėjome prie šilto „mūrelio“ ir spoksojome čia į linksmą, besijuokiantį ir kažkodėl taip daug pieno geriantį kareivių „vadą“, čia į Genę, kuri jo visai nebijojo. Pertvaros tarpdury stovinti mama irgi šypsojosi, bet vėliau pasakė, kad taip reikėjo. Kad tas „vadas“ nepamanytų, jog gaila pieno ar dar blogiau – mes jo bijom. O kai žmogus bijo, tai kažkas ne taip.

       Igoris – vėl tiesiomis raidėmis ėmiau stipriai braukyti ant medinio lagamino šono, kol pirštas įskaudo. „Vado“ vardas buvo Igoris – taip buvo parašyta laiške. Mes visi tuomet girdėjom, – aš, broliai, sesuo ir mama, kai jis pasakė savo vardą: Igoris. Sesuo pasisakė savąjį – Genė, ir Igoris kažkaip keistai jį pakartojo...

       Jis ilgai nėjo iš pirkios. Pasišaukęs vieną kareivį, irgi, matyt, „vadą“, liepė krėsti klojimą bei tvartą, ieškot to bunkerio, o patsai nusiėmė kepurę ir pasislinko prie stalo. Paėmęs į rankas aliumininį puodelį, sukiojo tarp pirštų ir pro jo viršų žvilgčiojo į Genę.

       Jaunėlis brolis kuštelėjo man: ,,tegul Genė paprašo pas kareivį žvaigždutės.“ Broliukas kreivomis kojelėmis nutapnojo pas Genę ir ėmė tampyti ją už suknelės. O kai sesuo pasilenkė, kuštelėjo jai į ausį. Genė smagiai nusijuokė ir kažką pasakė Igoriui. Jis taip pat nusijuokė, pakilo, išsegė iš savo pilkos žieminės kepurės didelę raudoną žvaigždę, priėjęs įsegė broliui į marškinius ir aukštai iki lubų pakilojo. Mažylis mano brolelis nesitvėrė iš džiaugsmo, prie mūsų pribėgo strakaliodamas kaip kumeliukas. Mudu su vyresniu broliu irgi prisiartinome prie Igorio, tačiau jis tik paglostė galvas ir skėstelėjo rankomis. Supratome, kad daugiau žvaigždžių neturi.

       Nieko nepešę, mudu sugrįžome prie krosnies ir pavydžiai žvilgčiojom į didelę žvaigždę jaunėlio marškiniuose.

       Paskui Igoris išėjo. Mes supratome, kad jis labai nenori eiti, nors kiti jau buvo susirinkę prie gonkelių ir jo laukė. Igoris pakilęs stoviniavo prie durų, grįžęs dar išgėrė pieno puodelį ir tik tada atgalias, tarsi tempiamas nematomos virvės, ėmė slinkti durų link. Per slenkstį toji virvė timptelėjo jį gerokai, nes jis net pašoko ir užvėrė duris. Jo niekas neišlydėjo, kaip išlydimi visi svečiai. Jis buvo su ginklu, o ginkluotų, ypač šitų, su raudonomis žvaigždėmis, visi bijojo ir nekentė.

       Tai buvo vakare, o kitą dieną iš pat ryto išgirdome pokšint granatas ir kalenant kulkosvaidžius.

       – Aptiko partizanus, – pasakė tėvas.

       – Viešpatie, Aleksiukas! – griebėsi už galvos mama, o Genė puolė pro duris. Mes visi trys vėl stovėjome susiglaudę prie krosnies, nes mama blaškėsi po pirkią lyg nesava ir vis keistai iškeldama aukštyn rankas kartojo: „Viešpatie, Aleksiukas...“ Tėvas irgi buvo neramus – sėdėjo paniuręs ties langu ir papsėjo vieną „bankrotkę“ po kitos.

       – Dievo valia, – ramino motiną, kai ji vis nesiliovė aimanavusi.

       Aleksiukas – tai Genės bernas. Jei ne karas, būtų apsivedę, o dabar tai Genė bėgiodavo pas jį į mišką, tai Aleksiukas ateidavo pas mus. O mes turėjom saugoti, ar niekas nematė, ar neateina kas svetimas.

       Aleksiukas buvo labai linksmas, mums atnešdavo iš karklo prisukęs dūdelių. Mes jo pasigesdavom, kai ilgiau neateidavo, siųsdavom Genę pas jį, nes gyveno miške, bunkery.

       Viskas paaiškėjo vakarop, kai ties langu sėdėjęs tėvas ūmai pašoko ir svetimu, palūžusiu balsu tarė:

       – Veža...

       Mes nesupratom, ką veža, ir priplojom nosis prie galinių pirkios langų, žvelgiančių į kelią.

       Važiavo dvejos rogės, apdengtos šiaudais. Šalia jų žingsniavo ginkluoti vyrai.

       – Zubrus su Burneika važnyčioja, – tarstelėjo tėvas. – Jie papasakos...

       – Nueik, tėvai, – paprašė mama. – Gal ką sužinosi. Ir Genės nėra.

       Tačiau tėvui netgi eiti nereikėjo – žinia apie Aleksiuką pati atkeliavo. Ją atnešė kaimynų Antosia.

       – Aleksiuką nušovė. Ir dar penkis nepažįstamus „miškinius“. Zubrus nuvežė... Sakė, suvertė lyg pagalius į roges ir nuvežė. Vienplaukė Aleksiuko galva buvo nukarus, plaukai sniegą šlavė... Visą dieną šaudė, ajai, kas dėjosi. Stribokų irgi nušovė, tik nežinia kiek, – juos mašina nuvežė.

       Antosia visa tai išpyškino vienu ypu, nė neatsidusdama. Ir netgi nekviečiama, atsisėdusi ant suolo, įniko pašioti megztos skepetos kutus. Aš ir dabar tarsi matau jos kibius, reumato išklaipytus pirštus, šmirinėjančias po visus pirkios kampus mažas lyg kurmio akeles.

       Visi tylėjome, tik mama vėl tą patį tarstelėjo: „Ir Genės nėra...“

       – Apie Genę nieko nežinau, – atsiliepė Antosia ir, pakilusi nuo suolo, nunešė žinią toliau.

       – Gal neteisybė? – prašneko tėvas.

       – Teisybė, mano širdis nujautė, – tarė mama ir ėmė gailiai rypuoti.

       Broliai įsikirto į mamos sijoną ir taip pat paleido dūdas. Mažylis taip garsiai rėkė – tikra dūda, – nors ir nesuprato, kas nutiko.

      

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)