Mindaugas Nastaravičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?




       1. Galvoju, ką man reiškė būti vaiku, paaugliu... Ar suvokiau, kad keičiasi ne tik laikas, bet ir aš? Ne tik mano amžius, bet ir jausenos, išgyvenimų intensyvumas. Ar, matydamas aplink vyresnius, suaugusius, jaučiau laiką, esantį manyje, esantį šalia, atvesiantį į jaunystę, brandą, senatvę? Prisimenu tik tiek, kad paauglystėje, stebint už save vyresnes seseris, atrodydavo, jog „mano gyvenimas“ dar neprasidėjęs, kad tas „kažkas“ dar laukia. Nemąstydavau nei apie „kada?“, nei apie „kodėl?“ – pakako matyti, kad žmogus keičiasi, kad vyresnis, rodės, gali daugiau, nei aš. Tas daugiau pirmiausia man siejosi su savarankiškumu, galimybe rinktis, spręsti, apsispręsti. Siejosi su platesne erdve – uždarą namų kambarį keičia pasaulis, neturintis jokių durų, priimantis tave, jei tik gebėsi jam atsiverti.

       Būti jaunam man reiškia būti laike, kuriame ir esu. Savo laike, esančiame kažkur tarp vaikystės ir jaunystės pabaigos. Kada ji pasibaigs, kada pradėsiu jaustis nebe jaunas – nenutuokiu, nes to dar nepatyriau. O gal ir tada, kai patirsiu – nesuvoksiu, ką ir kodėl patiriu. Gal kaip tik „tada“ ir galėsiu pasakyti, ką reiškė „būti jaunam“. Nelengva mąstyti apie esamąjį laiką, nors jis tau, ko gero, lengviausiai suvokiamas ir paaiškinamas.

       Dabar man atrodo, kad jaunas žmogus save šiek tiek mulkina, galvodamas, jog „mano gyvenimas“ tik prasideda, tik įsibėgėja. Jaunam žmogui tarytum nebūtina priimti jokių esminių sprendimų, mąstyti apie atsakomybę. Jis gyvena tikėdamas, kad jaunystė suteikia daugiau nei vieną progą. Tereikia išlaukti, tereikia sulaukti tinkamo laiko. Jaunas žmogus linkęs atidėlioti, niekur neskubėti. Ir pats galiu garsiai sau pripažinti – nekart mėginau save įtikinti (gal paguosti), jog „didieji darbai“ dar laukia. Kada? Kada nors.


       2. Gyvenime šūkiais nesivadovauju ir man nelabai svarbu, ar siūloma „gyventi greitai, mirti jaunam“, ar „gyventi jaunam, mirti greitai“. Protestuoti galime prieš bet ką – ir prieš monotoniją, ir prieš vartojimą, ir prieš skausmingą žinojimą, kad nesvarbu, kaip tu gyvensi, vis tiek turėsi numirti. Galime protestuoti ir prieš rutiną, tačiau tai primins protestą dėl protesto, nes rutinos problemą išsprendžia ne protestas prieš ją, o protestas prieš save, prieš aplinkybes, kurias susikuri ar kurioms leidi kurti tave.

       Gyvenime su rutina susiduriu nebent žurnalistiniame darbe. Tačiau kadangi šis darbas yra intensyvus, nuolat kintantis, pasiūlantis tau galimybes nesėdėti vietoje, o eiti, ieškoti, kalbinti, pasakoti, rutinos akivaizdoje atsisuku į save: kodėl taip jaučiuosi, ką galėčiau pakeisti...

       Dėl jaunatviško maksimalizmo – nežinau, man atrodo, kad jis kūrybos visai neveikia. Noras prie eilėraščio pasėdėti ilgiau (tai jaučiu), vis kažką pataisyti, pakrapštyti – ne tiek maksimalizmas, kiek atsakomybė prieš save ar būsimą skaitytoją. Jaunatvišką maksimalizmą pajaučiu nebent tada, kai draugai penktadienio vakarais siūlo neskubėti namo, kelia į viršų bokalus ir sušunka – „iki mirties!“. Tačiau toks čia ir maksimalizmas, jeigu štai vis dar esu, sėdžiu ir rašau šiuos sakinius...


       3. Mano supratimu, rašytojų ir kūrinių hierarchija yra laiko, o ne žmogaus statinys. Sutinku, kad, jį statant, plytas ir cementą nešioja žmonės, tačiau ne tik nuo jų priklauso, ar statinys atlaikys stipresnį vėją, žemės virpesius ir galiausiai kitų žmonių, nepatenkintų šio statinio forma ar turiniu, mėginimus jį nuversti, pastatyti kitą, kitokį. Gali pasiimti laužtuvą, eiti prie šio statinio ir išdaužyti kai kurias plytas, tačiau naivu tikėti, kad į senos vietą pajėgsi įstatyti naują. Nebent, jeigu turi pakankamai jėgos ir ištvermės, gali mėginti ropštis ant statinio viršaus ir pasidairyti – kas esi, kur atsidūrei, ar rankoje tikrai turi plytą, o ne popieriaus lapą, kuriame ta plyta nupiešta, aprašyta...

       Statinys, apie kurį kalbame – ne garažas ar vandens bokštas, o literatūra, jos istorija, kurios šerdis – laikas, kultūrinė sąmonė. Su kuo aš galiu nesutikti? Su Kristijonu Donelaičiu, Žemaite, Baliu Sruoga? Su Henriku Nagiu, Bronium Radzevičiumi, Judita Vaičiūnaite? Nesutikti galiu nebent su tais rašytojais, kurie savo kūrybinį kelią norom ar nenorom, sąmoningai ar nesąmoningai susiejo su svetima jėga, daužiusia žmonių gyvenimus, trypusia individo ir tautos laisvę, spardžiusia šalies istoriją, jos kultūrą. Nesutikti galiu su rašytojais, kuriuos į minimą statinį atvedė ne talentas, bet prisitaikymas „prie aplinkybių“. Nenoriu sutikti su rašytojais, kurie, ir praėjus „tam laikui“, neprisipažino tarnavę, išdavę, net nesistengė išsižadėti „ano laiko“ klaidų, kalbėti apie aplinkybes, kurių akivaizdoje „nebuvo kito kelio“.

       Man, kaip ir bet kuriam kitam skaitytojui, vieni autoriai patinka labiau, kiti – mažiau, trečius užverti po pirmojo puslapio. Aš, kaip ir bet kuris kitas, galiu postringauti apie „nepakankamą dėmesį“ mėgstamam autoriui ar skėsčioti rankomis, nesuprasdamas, „kodėl šis rašytojas įtrauktas į mokyklinę programą“. Stoviu prie statinio, apžiūrinėju jį, vienas plytas įsimenu, vėl prie jų sugrįžtu, o kitas, paklibinęs pirštais, palieku ramybėje. Gal „ne man“, gal „ne dabar“.

       Šiame statinyje, natūralu, yra plytų, gal net plokščių, kurios, kaip sakote, yra atraminės. Pradėsiu nuo mokyklos laikų, 11 ir 12 klasės, kai „atradau“ radiją. Naktimis klausydavausi Lietuvos radijo ir „Klasikos“ programos kartojamų laidų. Viena jų – Vandos Juknaitės „Apie riziką gyventi“. Ir dabar, praėjus aštuoneriems metams, galiu vardyti laidų temas, pašnekovus. Viskas, ką ir kaip kalbėdavo ši rašytoja ir jos svečiai, atrodydavo svarbu. Vėliau – taip pat naktiniai, taip pat „užkabinantys“ Virginijaus Gasiliūno „Literatūros akiračiai“, kitos kultūrinės laidos, kuriose išgirdau Viktoriją Daujotytę, Nijolę Miliauskaitę, Arvydą Šliogerį, Sigitą Gedą, Vytautą Bložę, Marcelijų Martinaitį, Donaldą Kajoką, Sigitą Parulskį, Vaidotą Daunį...

       Galbūt pasirodys keista, tačiau šiuos žmones „pažinau“ ne iš tekstų, o iš balsų. Taip, mokyklinė programa. Taip, kultūrinė spauda, kuri, gerokai vėluodama, tačiau pasiekdavo ir mano kaimo mokyklos biblioteką. Taip, puiki lietuvių kalbos mokytoja Gražina Boguslauskienė, įdomiai pristačiusi Antaną Škėmą, Henriką Radauską, ragino skaityti daugiau, nei siūlo programa, privertusi atmintinai išmokti beveik visus Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ monologus ir iki šiol sakanti, kad jos statytame spektaklyje pagal šią dramą karalių Mindaugą vaidinau ne tik dėl to, kad mano vardas Mindaugas... Pirmosios atramos, kurių svoris metams bėgant tik didėjo ir tebedidėja, galvoje esančiame statinyje susilipdė iš balsų, išgirstų minčių, kurios vėliau susiliejo su skaitomomis šių žmonių knygomis. užmigdavau su tais balsais, pokalbiais apie literatūrą, poezijos ir prozos ištraukomis. O ryte per radiją jau skambėdavo žemės ūkio laida. Galvoju, mano tėvas, visą gyvenimą dirbęs tame ūkyje, būtų laimingesnis, jei į kasetes būčiau įsirašęs pokalbių apie pasėlius, trąšas, o ne Aido Marčėno eilėraščių.

       Šį poetą vėlgi „sutikau“ klausydamasis. Jau studijuodamas žurnalistiką, stengdavausi nepraleisti prieš pat vidurnaktį per Lietuvos radiją transliuojamos „Vidurnakčio lyrikos“. kartą išgirdau A. Marčėną. Savo eilėraščius jis skaitė pats.  Apie šį poetą žinojau iš mokyklos laikų, nes reikėjo rašyti interpretacijas ir apie „jaunųjų“ autorių kūrybą. Juodu su Sigitu Parulskiu, kurio kūryba (ir poezija, ir proza) studijų metais man taip pat tapo viena reikšmingiausių atramų, neišnykusių iki šiol, buvo trumpai pristatyti 12 klasės literatūros vadovėlyje.

       Taigi kelis kartus A. Marčėną išgirdęs per radiją, susiradau jo knygą „Metai be žiogo“. Perskaičiau. Susiradau ir visas kitas knygas... Tai, kad šis poetas per kelerius metus man tapo svarbiausias, pastebėjo ir artimiausi draugai. Jiems pradėjau cituoti, siūliau pasiklausyti paties A. Marčėno skaitymų – tada jau dirbau radijuje, tad galėjau naudotis archyvais (!).

       Pirmojoje savo knygelėje gana aiškiai ir sąžiningai pasakau, kokią įtaką A. Marčėno poezija man padarė. Tiksliau – gal dar nesuvokiu kokią, bet žinau, kad padarė. Ji paskatino suklusti, įsiklausyti, domėtis poezija, dar labiau gilintis į literatūros tradiciją, ieškoti sąryšių, kontekstų. Galiausiai mėginti aktyviau rašyti pačiam... Taip, ir mėgdžiojant. Taip, ir nepripažįstant bei nesuvokiant, kad mėgdžioji, atkartoji tai, ką pajautei skaitydamas ar klausydamas. Neketinu nuo šios įtakos niekur bėgti, mėginti desperatiškai atsiplėšti. Tegul šį klausimą išsprendžia tolesni mano kūrybiniai bandymai. Visa tai, ką šio poeto kūryba sužadino, suvirpino, ir yra dalis atramų, apie kurias klausėte. Šių atramų tikrumu neabejoju. Kaip ir tuo, kad man vis dar patinka klausytis radijo.


       4. Sunku apibrėžti, kas yra „mano karta“. Gimiau 1984 metais, tad „savo kartai“ priskiriu visus, kurių vaikystės metai prasidėjo sovietmečiu, o į mokyklą atėjome, kai Lietuva jau atkūrė Nepriklausomybę. Ši karta žino, ką šeimai reiškė senelių tremtis. Žino, kaip tėvai ir motinos buvo varomi į kolūkius. Tarkim, tėvas, gimęs 1936-aisiais, dar vaikystėje pasakojo man apie karą, pokarį, partizanus... Užaugau šeimoje, kur nuolat būdavo prisimenama, kaip stribai, atėję į kaimo šokius, liepdavo nusirengti ir šokti nuogiems.

       Prisimenu, kaip sėdėdavau vadinamojoje motociklo „liulkoje“, važiuodavome laukais, kuriuose – dešimtys raudonų kombainų. Kaip per kaimą vakarop svirduliuodavo išgėrę kombainininkai, melžėjos. Prisimenu, kaip mama atėjo į mokyklą ir paprašė mokytojos mane išleisti iš pamokos. Buvau antroje ar trečioje klasėje. Tą dieną į parduotuvę atvežė elektrinių viryklių... Stojau į eilę.

       Nežinau, kaip jaučiasi kiti bendraamžiai, tačiau aš esu pernelyg nenutolęs nuo „tų laikų“ – Nepriklausomybė, Sausio 13-oji, Brazauskas ir Lozoraitis, talonai, tik dviejų rūšių ledai (ant pagaliuko arba kubelyje) ir pan. Tiksliau, jaučiuosi ne nenutolęs, o susijęs su paskutinėmis sovietinėmis kartomis, su žmonėmis, kurie prisitaikė, visko stokojo, buvo nuolankūs. Arba maištavo, priešinosi, nepasidavė. Arba pasipelnė, apteko materialinėm gerybėm. Ir dabar, nuvažiavęs į vaikystės kaimą, matau, kad sovietinis palikimas vis dar gyvas. Pavyzdžiui, buvusio kolūkio vieno viršininkų žmona iki šiol pardavinėja išlikusius pastatus, žemes, nuomoja sandėlius – gyvena iš to, ką anksčiau statė, kūrė visi. O štai traktorių „Belarus“ vairavęs mano kaimynas, kuris apie nieką kitą, tik apie tą traktorių vaikystėje ir tepasakojo, žlugus kolūkiui, gavo sofą, stovėjusią buhalterės kabinete.

       Žvelgdamas iš „dabar ir čia“ perspektyvos, noriu pasakyti, kad „mano karta“ turi tokių galimybių, kokių nei to viršininko žmona, nei traktoriaus vairuotojas, nei mūsų tėvai, netgi vyresni broliai ir seserys neturėjo. Tačiau įvardysiu ir problemą, kuri, manau, daug kam skaudi – turėdami begalę galimybių, mes nežinome, ką veikti. Neapsisprendžiame. Kiek kartų esu girdėjęs iš draugų – „galvoju, ką gi čia veikti gyvenime“. Kiek kartų esu taip pasakęs ir pats.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)