Vacys Reimeris. „Metų“ archyvo nuotrauka





       Sonetų vainikas




                     1

 

       Nebe pusiaukelė, deja... Kaip kitados bylojo Dantė,

       mums lemta atsidurt tamsiam, nykiam miške...

       Ir čia – sumanęs gal padėti, gal tiktai pasivaidenti,

       iškilo prieš mane žmogum, o gal vėle ryškia –

 

       vaikystės metų magas, amato bet kokio meistras,

       dėl visokiausių išmonių, išdaigų – nuostabus ir keistas,

       gal ir dėl dieviško skiemens varde, vadintas Bogužiu...

       Iškilo... Ar tikrai vėl jį matau, girdžiu?

 

       Menu, kaip taisė jis batus, galando kirvį, peilį,

       kaip vėrėsi langai, jo rylai gatvėje užgrojus,

       kaip serenadomis dainavo miesto damoms meilę,

 

       o Užgavėnių kaukėm gąsdino ne tik vaikus...

       Ir štai dabar – kai laukė kelias nežiniom klaikus, –

       vedliu Vergilijum pabūt iškilo jis – senų dienų herojus...




                     2

 

       Vedliu Vergilijum pabūt iškilo jis – senų dienų herojus,

       su drobės gabalu – vėl iš tenai... Ir vardyt nepabos,

       kaip bėriui traukiant ir kaimų šunims aplojus,

       jis retą daiktą – kiną rodydavo tamsoje trobos –

 

       ir „Kristaus kančią“, ir keistuolio Čaplino juokus...

       O davatkėlės tą keliaujantį Bogužio kiną

       baisiu raguotojo šėtono išmislu vadino,

       vien jau todėl, kad rodo jį tamsoj... Kaip nepaklust

 

       man savo atminčiai – juk žydo Preiso namuose –

       linksmai ar graudžiai – muzikos garsais trise

       mes palydėdavom tada nebylią filmo eigą...

 

       Bogužis kinan kviečia mus iš naujo... Nesibaigia

       jo išmonės... Kad jis atvers būties vaizdus ir lemtį, –

       man noris džiaugtis, jaudintis ir net pasigraudenti...




                     3

 

       Man noris džiaugtis, jaudintis ir net pasigraudenti,

       nes juk matau, kaip laikas grįžta pas mane,

       kaip stebuklingame Bogužio ekrane –

       aš jaunas vėl... Tu, atmintie, raidės pedante,

 

       nepriekaištauk dėl – kas po ko... Štai vėl aš klasėj,

       vėl, mokytojai prašant, rodau jai nedrąsiai

       pirmuosius posmelius sąsiuviny primargintų eilių...

       Ji man paglosto galvą ir paakina: čyrenk vyturėliu...

 

       Namuos močiutės senos staklės bilda, o mama

       su „Zingeriu“ siūlių eilėm vis nepabaigia grojus...

       Ant klumpėm tėvo tašomų skiedrų piešiu aš saulę...

 

       Languos – speigų sidabras – ir aušra, ir sutema,

       ir paslaptis, ką kalendoriai gal nenoriai pranašauja –

       juk teks pabūti pragaruos, skaistyklose ir rojuos...




                     4

 

       Juk teks pabūti pragaruos, skaistyklose ir rojuos...

       To bus atseikėta.... Ak, ko dabar čia primeni, Boguži,

       tą naktį, kai rudeniai vėjai lyg pamišę švilpė, ūžė,

       kai kėlėsi diena, langais ir skruostais apsiašarojus...

 

       Kai keturi juodšvarkiai vyrai baltą karstą įnešė...

       Kai netikėjau, jog jame... mama... Liūdnai žvakidėse

       iš lėto tirpo vaškas... Aidėjo graudžios giesmės...

       Mes – trys našlaičiai... be mamos – kur dėsimės?

 

       Lyg žvirbliai – dar beplunksniai... Magiškai pasuko

       Bogužis veiksmą ekrane: jauna, trisdešimtmetė

       mama Praamžį prašo neatsiūtus jos metus

 

       prisiūti man... Kas tai patvirtins? Ar kas matė?

       Jai, brangiai, ačiū! Tartum persėdus į Grįžulo ratus –

       klampioj gan plynėje, tarp pusės amžiaus ūko...

 

 

 

                     5

 

       Klampioj gan plynėje, tarp pusės amžiaus ūko,

       aš gimtą molio žemę skaičiau kaip kokią amžiaus knygą;

       žiojėjo molduobės joje, ir puodžiai puodus suko,

       ir plytom ji išėjo į miestus, kur rūmų rūmai dygo...

 

       Bet liko gilios pėdos čia ir „Metskaitlių“ Ivinskio,

       ir Daukanto – žygiavusio pro čia pėsčiom į Vilnių… –

       ir Tumo-Vaižganto, žmonėms dvasingai linksmo,

       o ir kitų, išlikusių su nuopelnų aruodu pilnu...

 

       Štai pėdinu ir aš joje – tarp paauglių, vyrukų...

       Bandau iš molio pirštais kurt stebuklą lyg žynys...

       Štai parduotuvėj aš, kur man ne miltus, cukrų,

 

       o druską, dervą ratams liepta sverti, žibalą, vinis...

       Iš knygų sužinau, kam neša laimę aitvarai,

       į sukto laiko iššūkius išmokstu žvelgti įtariai...




                     6

 

       Į sukto laiko iššūkius išmokstu žvelgti įtariai;

       Bogužis rodo, kaip susirandu sau mielą draugą smuiką...

       Nuo tol jo stygos keturios ir posmų vyturiai

       man kuria erdvę, tuščiom svajonėm – puikią...

 

       Na, nesijuokit, kad šešiolikmetis Paganinis

       su muzikantų kapela vestuvių maršus groja,

       kad valso, polkos, o ir tango ritmams gimęs,

       jaunimui šokiuos tampa širdžių šaukliu geruoju...

 

       Dar – vasaros šventadieniai... Ventoj – gondolų imitacija –

       gimti Kuršėnai virsta muzikos aidų Venecija...

       Ką dar, Boguži, grąžini? Kas įsirašė man ir tau?

 

       Dar – batsiuviai... Plaktukams kaukšint, jiems skaitau

       Zevako dožus, „Benjaminą Kordušą“ ir „Franką Kruką“...

       O taip – ir vėtrų, ir svajų, ir meilės šypsenų netrūko...




                     7

 

       O taip – ir vėtrų, ir svajų, ir meilės šypsenų netrūko...

       Europoj kaupės parako statinė... Vakaruos –

       iškilo svastika, Rytuos – žvaigždėto politruko

       apžavai... O kalvėj Osvaldo – žaizdrų ir dūmų sūkuriuos –

 

       klegėjo klubas, skaitykla ir mokslų akademija...

       Kaimynai ginčuos narstė Staliną ir Hitlerį...

       Juos žinios kalvio radijo tai kiršino, tai vienijo,

       o kas išties nutiks rytoj, Ventos politikai neįtarė...

 

       Bogužis veda valsčiaus raštinėn... Stalelis,

       apkrautas popieriais žmonių likimų ir bėdų;

       varžytynių skelbimų sienoj... žodžio kito nerandu, –

 

       Raudų tai siena pavadint... Ak, už to stalo įvairiai

       rašyta, mokytasi... Ir, kol veikė kitos galios, –

       pavaikomi, – ir posmuos, ir danguj čyreno vyturiai...




                     8

 

       Pavaikomi, – ir posmuos, ir danguj čyreno vyturiai...

       Aš – ekrane – ne ekrane – tarytum knygų spintoje...

       Jei bibliotekos dar nuo Aleksandrijos gadynės – švyturiai, –

       ar ne didžiulė laimė būt jo sargu ir šviesos dalintoju...

 

       Kas mums knyga, ką sako genijai, ją aukštinę labai –

       jų žodžiai, mano grafika – šventovę knygos papuošė...

       Jas siūlau, daliju, jų – grįžtančių – viršeliuos, lapuose –

       ir kaimo pirkių, ir miestelio amatų kvapai...

 

       O štai Bogužis rodo dar: vaikai gelsvai sulįsę,

       juos pjauna kumetynuose džiova... O Ventoje sraunioj

       kraštiečiai regi ateitį labai neramią,

 

       nes Lietuvoj – rytų ir vakarų jungties briaunoj –

       kas bepadės, jei dangų temdo laisvės krizė,

       kai dvasios krizėj demonai prie kryžiaus kala žemę...




                     9

 

       Kai dvasios krizėj demonai prie kryžiaus kala žemę,

       karingas Marsas fone dainos: saulelė iš rytų

       mums užteka, o debesėliai, negandom aptemę,

       iš vakarų atplaukia... – nacių Vermachto ritmu

 

       pakeičia žaibiškai rytų padovanotą saulę,

       tą Trojos arklį, iš Maskvos bjauria apgaule

       įsivežtą, pakeičia ją kitu mirties tvaiku,

       pralenkiančiu atilas ir kaligulas visų laikų...

 

       Ugnis, mirtis, savivalė ir virš mielos gimtinės –

       virš knygų, virš arimų, lopšinių motinos tykių...

       Matau, kad ir Bogužis, liūdnas, nusiminęs,

 

       parodo man širdin atėjusios Mirjamės žūtį

       su geto aukomis... Ak, hamletiškas – būti ar nebūti?..

       Vien – kad žmogus turtingas žmogumi – šventai tikiu...




                     10

 

       Vien – kad žmogus turtingas žmogumi – šventai tikiu;

       nors kuo per smurtą virsta jis – papasakojo Sruoga...

       Braidžiau ir aš tarp karo, jo tremties kelių klaikių,

       nesyk – tarp pragaro ugnies ir žodžių Dekalogo...

 

       Bogužio ekrane – aš be milinės jau, jau radijo karys;

       štai lydžiu įrašyt eilių – nepatikėsit! – Salomėją...

       Ir balsas jos gailus, kurs vos ne šimtmetį tylėjo, –

       iš vienkartinio vaško disko Lietuvon vėl skris:

 

       „koks tolimas, varganas kelias, tėvyne, sugrįžti tavęsp,

       žėruoki, negeski, ugnele, negesk, žiburėli, negesk...“

       Tas vaškas buvo trečias... Dviejų pirmųjų vietoje –

 

      Poetės ašaros su balso spazmais... Šiandien miela ir sunku

       tai prisimint... Poetė ir žmogus labai mylėjo Lietuvą –

       kaip netikėt jo meile, jo dvasia, šviesa gilių akių?




                     11

 

       Kaip netikėt jo meile, jo dvasia, šviesa gilių akių?

       Gal tu ir apie Moterį? – girdžiu Bogužį klausiant;

       O gide – mage, neapkurtęs aš nuo klausimų tokių,

       o ir skaitytojas, manau, pritartų man tikriausiai...

 

       Juk nuo Giesmių giesmės – lopšiais ir karstais gentkarčių,

       tarp klevo ir poemų lapų – ir žalių, ir krentančių,

       per laimes ir nelaimes, karus, badus, marus, –

       lyg deivė – Moteris širdim vis kūrė mus...

 

       Gyvybės neišsenkančiom versmėm ji žemėje srovena,

       artumas jos – kaskart naujai atrandamas dangus...

       Ir tu, poete, per tuos šimtmečius turi arba kuri ją, –

 

       lyg maldą ašarų pakalnėje kartodamas: Ave Maria...

       Moteris + Vyras... Nuostabus Praamžio kūrinys – Žmogus, –

       ir dangūs lenkias jam, ir upės, ir kalnai, ir dobilo kamanė...




                     12

 

       Ir dangūs lenkias jam, ir upės, ir kalnai, ir dobilo kamanė...

       O tu, Boguži, dar atverk ne tik kaip darbo rytmetį,

       o ilgo mano rūpesčio ir triūso metų „Litmenį“,

       kurį kažkas anuomet mūzų malūnu pramanė...

 

       Išties čia iš po švino girnų birdavo grūdai, pelai,

       o ant galvų, be miltų, krito prievaizdų riksmai ir kirčiai...

       Kai daugel kas malūną tą dar ir dabar prisimena mielai, –

       džiaugiuosi, rods, kas išgyventa anuomet – naujai patirčiau...

 

       Kai žemė plunksnos derliams buvo vargana,

       o žodžio laisvę varžanti erdvė tikrai nepraplatės,

       jis buvo tas malūnas, su sparnais tautos minties,

 

       sergąs lietuviškos savimonės, jos dvasios išlikimo manija,

       savos, o ir gudraus Ezopo ištarmės viešoji tribūna...

       Prisimenant ir mano dar suskambus lyra jį pagerbt sumanė...




                     13

 

       Prisimenant ir mano dar suskambus lyra jį pagerbt sumanė...

       Be jo – dar ir keliautoją, patirti žemėj panorėjusį –

       ne tik Ventos – ir tėkmę upių svetimų neramią,

       skrydžius oru ir burlaiviais – su vėjais keturiais jų rėjose...

 

       Be Volgos, Reino, Misisipės, akyse vis – Gangas,

       nes ten aš išgirdau sanskrito: kas tvam asi?,

       nes ten Indiros Gandi šypsena ir žodžiai brangūs:

       „Ši nuostabioji lietuvaitė bus man sesė...“

 

       Tai apie gintarinę dovaną, kurią jai, dukrai Neru,

       aš įteikiau po man skirtos garbios jų dovanos...

       ...Jūs, dvasios upės, plaukit, kriskite kriokliais niagarų,

 

       atliepkit, džomolungmos, kai jums žmogus pamos. –

       Man šlovint amžiną žmogaus kelionę miela ir puiku –

       kad ir nebemadingu, bet kilniu sonetų vainiku...




                     14

 

       Kad ir nebemadingu, bet kilniu sonetų vainiku,

       nes aš įskiepytas Euterpės grot eilučių muzika...

       Aš ištikimas jai... (o kiek dabar – net ir meistrų puikių –

       Poeziją – tą žydrasparnę paukštę – moderno nuodu dusina...)

 

       Aš ištikimas įgimtos man meilės jausmui amžinam,

       ir protėviams kilniems, žemaičių dvasios milžinam,

       vaikystės žemei, pilnai stebuklingo aukso – molio...

       Tiek turtų turint, nebaisu pareit ir laukiamo namolio...

 

       Lemtie, to juodo skaičiaus nepulk jau ryt ridenti,

       tu, mūza, išskrendančių posmų gervėm dar suteik sparnus,

       dar ir Bogužis (gal – Dievužis?) palydės kelionėj mus...

 

       Jei kas atimtų plunksną, širdies jausmus ir svajones, –

       tada iš niekur eit į niekur nebeverta, nes

       nebe pusiaukelė, deja... Kaip kitados bylojo Dantė...




                     15

 

       Nebe pusiaukelė, deja... Kaip kitados bylojo Dantė...

       Vedliu Vergilijum pabūt iškilo jis – senų dienų herojus;

       man noris džiaugtis, jaudintis ir net pasigraudenti,

       juk teks pabūti pragaruos, skaistyklose ir rojuos...

 

       Klampioj gan plynėje, tarp pusės amžiaus ūko,

       į sukto laiko iššūkius išmokstu žvelgti įtariai;

       o taip, – ir vėtrų, ir svajų, ir meilės šypsenų netrūko,

       pavaikomi, – ir posmuos, ir danguj čyreno vyturiai...

 

       Kai dvasios krizėj demonai prie kryžiaus kala žemę,

       vien – kad žmogus turtingas žmogumi – šventai tikiu, –

       kaip netikėt jo meile, jo dvasia, šviesa gilių akių...

 

       Ir dangūs lenkias jam, ir upės, ir kalnai, ir dobilo kamanė...

       Prisimenant ir mano dar suskambus lyra jį pagerbt sumanė –

       kad ir nebemadingu, bet kilniu sonetų vainiku.

 

       2011, sausis–vasaris




       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)