Istorinis tragifarsas
Veikėjai
JUZEFAS – Juozapas Klemensas Pilsudskis, Žečpospolitos maršalas
FELIKSAS – Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis, bolševikų komisaras
DVARIŠKIS – juokdarys, Stančikas, Švonderis, Avupleziras, personažas be veido
PATARNAUTOJAI
Tuščia ir šviesi ovalinių sienų erdvė. Puslankiu sceną supančios sienos kyla aukštyn, jos be lubų iliuzijos, dingsta tamsoj. Dvejos durys, abejos priešingose pusėse. Scenos viduryje didelis apskritas stalas, šalia jo dvi taburetės, atokiau viena nuo kitos – dvi geležinės lovos
I PAVEIKSLAS
Ant vienos lovos nuobodžiauja Feliksas. Ūmai suskamba J. Štrauso „Radecko maršas“,
prasiveria kairiosios durys, įeina J u z e f a s
FELIKSAS. Tiek metų, tiek žiemų! Sveiki atvykę, maršale. Pagaliau ir jūs!
JUZEFAS. Kur aš? Kas pagaliau?
FELIKSAS. Jauskitės kaip namuose, maršale. Jūsų čia seniai laukiama.
JUZEFAS. Kur čia išėjimas?
FELIKSAS. Palaukite, palaukite, maršale! Nepanašu, kad jūs galėtumėte išeiti nepasisveikinęs. Prašom, jums ir kėdė paruošta. Ir net lova. Viskas nelyginant namuose.
JUZEFAS (bando atidaryti vienas duris, eina prie kitų). Likite sveiki.
FELIKSAS. Rankenų nėra, kaip matote, o ir durys atsidaro tik iš anos pusės. Maršale, niekas jūsų neveja lauk. Čia šilta, jauku.
JUZEFAS (vis bandydamas atidaryti duris). Kas per tonas? Kur aš patekau? Kokie niekai! Man reikia eiti, manęs laukia.
FELIKSAS. Jūs suplukęs. Nusivilkite mundurą, prašau. Leiskite, aš padėsiu.
JUZEFAS. Šalin rankas!
FELIKSAS. Sunkus tas maršalo munduras, neliečiamas, kaip ir garbė.
JUZEFAS. Prašau!
FELIKSAS. Prašote?
JUZEFAS. Prašau baigti komediją ir paaiškinti man, koks čia beprotnamis ir kur mano asmens sargybiniai?! Aš laukiu paaiškinimo.
FELIKSAS. Elgiatės kaip karo lauke: žaibiškas situacijos įvertinimas, ryžtingi sprendimai. Puiku, jūs geros formos. Bet pailsėti niekuomet ne pro šalį. Karų čia nenusimato.
JUZEFAS. Kas jūs toks, kad turite teisę kalbėti?
FELIKSAS. Turite omeny, kad yra tekę atsidurti panašioje situacijoje? Suprantama, karo žmogui visko pasitaiko.
JUZEFAS (išsitraukia pistoletą). Aš nelinkęs juokauti.
FELIKSAS (taip pat išsitraukia pistoletą). Galime bendrauti ir tokiu būdu, maršale. Jeigu jums tai priimtiniau. Aš šaudau taikliai, nors dvikovų niekuomet nemėgau. Žinote, tuo atveju susitaikykime su mintimi, kad čia liks tik vienas žmogus ir jeigu tai būsite jūs, nieko daugiau nesužinosite.
JUZEFAS. Matka Boska. Niekuo negalima pasitikėti. Niekuo ir niekada. Įlipau į kažin kokį mėšlą.
FELIKSAS. Gal ir geriau.
JUZEFAS. Pats kaltas. Niekada ir niekuo negalima pasitikėti! Man sakė, kad pasukčiau už kampo ir ten visa nušvis, o paskui bus aišku. Aš ir pasukau. Niekada ir niekuo negalima pasitikėti!
FELIKSAS. Taip, šviesos čia per akis. Bet pritariu (šaukte šaukia): „Tėvynainiai! Niekada ir niekuo netikėkite, tik savo jėgomis! Mes įveiksime pasaulį tik savo jėgomis!“ Tai buvo puikūs karo šūkiai. Teroro metu. Ar ne taip, drauge Ziukai. Ir Stebuklo prie Varšuvos metu, ir imant Vilnių.
JUZEFAS. Ziukai? Terorizmas? Mūšis prie Varšuvos? Vilnius? Po galais, iš kur jūs išdygote?
FELIKSAS. Juzefai Klemensai Pilsudski, Žečpospolitos maršale. Šią valandą visas miestas palydi jūsų širdį į paskutinę kelionę. Jūs skendite šlovėje. Jūs apsvaigęs, laurų vainikas jums atrodo per sunkus. Tai žmogiška, net pernelyg žmogiška. Ir nors jūs nebe žmogus, tai yra daugiau negu žmogus, čia galima pailsėti.
JUZEFAS. Iš kur jūs žinote mano seną slapyvardį? Ziukas. Tai – sąmokslas?
Juzefas eina prie vienų durų, šauna į jas, po to šauna į antras, vis taikydamas į tą vietą,
kur turėtų būti spyna. Durys nejuda
FELIKSAS. Maršale, dar kartą prašau: nurimkite. Nieko nepakeisite. Man taip pat nebuvo lengva apsiprasti. Jums bus lengviau, aš padėsiu. Čia patekus atgal negrįžtama ir yra tik viena išeitis: jaustis kaip namie. Beje, kas gi namie šaudo?
JUZEFAS. Jeigu aš miręs, kodėl viską suprantu?
FELIKSAS. Ar jūs tokios prastos apie save nuomonės?
JUZEFAS. Net nežinau, kodėl su jumis kalbuosi.
FELIKSAS. Durų sargyba jums nieko nepaaiškino?
JUZEFAS. Sargyba? Anapus durų? Aš nesutikau nė vieno žmogaus!
FELIKSAS. Ir dažnai jūs nematote žmonių?
JUZEFAS. Vadinasi, jie vis dėlto yra – žmonės?
FELIKSAS. Galima sakyti, kad yra.
JUZEFAS (griežtai). Sąlygos!
FELIKSAS. Kartoju, maršale, sąlygos čia geros.
JUZEFAS. Išpirkos sąlygos!
FELIKSAS. Ak, štai kas. Tiesą sakant, jokių.
JUZEFAS. Ar jūs laikote mane idiotu?
FELIKSAS. Žečpospolitos viršininką? Maršalą Pilsudskį? Apsaugok Viešpatie! Kas aš pats būčiau?
JUZEFAS. Taigi – kas?
Kažkur anapus pasigirsta pratisi patrankų šūviai
FELIKSAS. Tai garbės salvės, paleistos iš septynių 50 mm zenitinių prieštankinių pabūklų. Prie miesto kapinių. Šiuo metu jūsų širdį nuleidžia į kapą.
JUZEFAS. Beprotnamis.
FELIKSAS. Ten gal ir taip, čia – ne. Anapus – Vilnius, gimtasis jūsų miestas, kuriame jūsų širdis atgula amžiams. Sutikite, labai panašu į beprotnamį. Ir žmogus, taip pasielgęs su savo širdimi, – į beprotį. Kas dar tokią nesąmonę galėjo sugalvoti? Tik jūs, vienintelis. Bet čia – rojus. Amžinai šviesu, šilta, patogu. Ir maitina neblogai. Nurimkite, aš nepriminsiu jums to beprotnamio.
JUZEFAS (kiša pistoletą į dėklą, išsitraukia užrašų knygelę). Štai mano adjutanto koordinatės. Perduosite rojaus sargybiniams.
FELIKSAS. Keistas jūs žmogus. Taip toli nuo realybės.
JUZEFAS. Realybė matuojama pinigais. Nesivaržykite, pinigų pakaks.
FELIKSAS. Nesu tikras, ar jie pasirodys.
JUZEFAS. Nesukite man galvos, vykdykite.
FELIKSAS. Maršale, ar aš panašus į teroristą? O gal į beprotį?
JUZEFAS. Panašus ir į vieną, ir į kitą.
FELIKSAS. Tada aš turiu žinoti jūsų kainą: kiek jūs kainuojate?
Feliksas smūgiuoja Juzefui į papilvę, šis virsta ant grindų. Tada Feliksas spiria jį koja. Palaikęs valandėlę, velka jį prie lovos ir paguldo. Uždengia jo veidą sudrėkinta nosine
JUZEFAS (atsigaudamas po minutės). Velniava. Vadinasi, beprotnamis. Arba kalėjimas. Viena ne geriau už kita.
FELIKSAS. Viskas daug geriau, negu jums atrodo, maršale. Atkreipkite dėmesį: šios sienos gali daug ką priminti. Kartais jos panašios į Lenkijos sienas – nyksta tamsoje.
JUZEFAS. Kokius niekus jūs kalbate.
FELIKSAS. Jos primena ir Lietuvos sienas – nei pradžios, nei galo.
JUZEFAS. Palikime Lenkiją ir Lietuvą, jos ne jūsų snapui.
FELIKSAS. Aš džiaugčiausi, jeigu galėčiau palikti. (Paduodamas stiklinę vandens) Nugerkite, neapnuodyta.
JUZEFAS (išspjaudamas vandenį). Szanowny panie! Valstybinis priėmimas gubernatoriaus rūmuose. Visa vyriausybė, Seimas, diplomatinis korpusas! O aš čia. Tai peržengia bet kokias ribas.
FELIKSAS. Tai neperžengia jokių ribų.
Už sienų sugaudžia, sudunda kariniai maršai
JUZEFAS. Na štai, girdžiu savo miestą. Vilnius. Aš girdžiu jį!
FELIKSAS. Miestas, panašus į motinos balsą?
JUZEFAS. Motinos balsą?
FELIKSAS. Tai ne užuomina, o faktas. Jūsų širdį paguldė ant motinos krūtinės.
JUZEFAS. Štai suskambo Šventas Kazimieras, o dabar ir Visų Šventųjų bažnyčios varpai. Grindiniu trinksi bričkos, mužikų vežimai. Šiurena automobilių ratai, signalizuoja. Žmonės, žmonių jūra, daugiausia moterų veidai. Štai viena šypso kaip prasikaltus, kita – saldi kaip bučinys, o ši meldžiasi prieš mane kaip prieš altorių. Minia gieda, garbina, alsuoja man į veidą. Reikia būti vertam šio miesto.
FELIKSAS. Ar jūs vertas?
JUZEFAS. Iš garsiakalbių skamba mano balsas, aš uždegu žmonių širdis. Štai ir Aušros vartai, Šventos Teresės bažnyčia. „Tavęs laukia šviesa, pasuk tik“, – sako man angelo balsas ir nurodo ranka. Aš pasuku. Šviesa. Šitą, atsiprašant, vietą. Prakeiktas šventas miestas.
FELIKSAS. Manau, kad tai nebus parašyta metraščiuose.
JUZEFAS (juokdamasis, keldamasis nuo lovos). Man nebereikalingi metraštininkai. Niekingi graužikai. pats turėjau redaguoti naujausią savo biografiją. Nė vienu negalima pasitikėti – niekdariai. Net faktų užrašyti nesugeba. Pasakai jiems, kaip ir ką, o jie savo sumautą interpretaciją klijuoja, mėšlu sutepa. Mane vadino Ziuku – o kas paaiškino? Bukiai! Klasiką reikia skaityti. „Tvaną“! Aš buvau visų tėvynės priešų užtvaras, siena, į kurią visi sudužo.
FELIKSAS. Ziukas. Iš Žemaitijos dvaro?
JUZEFAS. Ziukas – atsidavimo tėvynei simbolis. Aš toks ir tapau.
FELIKSAS. Priverskite išmokti jūsų biografiją atmintinai, Ziukai. Tokių laidotuvių kaip šios daugiau nebus. Kur matyta: maršalo širdį iš Lenkijos veža kaip brangiausią patiekalą ant Vilniaus stalo. Valstybinės laidotuvės. Kalbos, pobūviai.
JUZEFAS. Tas šiaudinis prezidentas Ignacas Mošcickis! Ką jis gali! Ką jis išrėžė? Kad aš daviau lenkams jėgą, laisvę, sienas ir garbę. Mulkis! Aš daviau daug daugiau! Daug daugiau.
FELIKSAS. Įdomu – ką? Bent jau širdį atėmėte.
JUZEFAS. Niekas šito nesuprato. Palaukite, o iš kur jūs žinote?
FELIKSAS. Jūsų valia ją atvežė į Lietuvą, taip sakant... Ar ne?
JUZEFAS. Koks jūsų reikalas?!
FELIKSAS. Mano? Visas miestas ant kojų pastatytas.
JUZEFAS. Na taip, menkniekis.
FELIKSAS. Menkniekis. Nes sienos liko šiapus Ukrainos, vengrų ir čekų žemių, o ir visos Lietuvos nepaėmėte.
JUZEFAS. Nieko jūs nesuprasite, kaip ir mulkiai lietuviai.
FELIKSAS. Atleiskite, jūs ką tik lenkus mulkiais pavadinote.
JUZEFAS. Visi mulkiai.
FELIKSAS (geležiniu balsu). Juozapai Klemensai Pilsudski. Lietuvos ir Lenkijos socialiste. Rusijos imperijos išdavike, dviejų tėvynių patriote.
Skamba M. Oginskio „Atsisveikinimo su tėvyne“ leitmotyvas
JUZEFAS (apdujęs atsistoja). Vadinasi, aš vis dėlto suimtas?
FELIKSAS. Čia? Vilniuje niekas nedrįstų jūsų pirštu paliesti.
JUZEFAS. Jūs nepažįstate lietuvių! Iš jų visko reikia laukti!
FELIKSAS. Iš lietuvio girdžiu.
JUZEFAS. Lietuvoje ir lenkas – lietuvis. (Įsiutęs) Pagaliau aš visus pažįstu kaip nuluptus. Bet kas jūs toks būsite?!
Už sienų sirenų gausmas. Sprogimai
JUZEFAS. Karas? Vadinasi, vis dėlto bolševikai prasimušė.
FELIKSAS. Arba lenkai. Arba lietuviai. Bet greičiausiai vokiečiai. Arbatos pageidaujate? (Eina prie durų, daužo jas ir šaukia) Arbatos! Ponui maršalui arbatos!
JUZEFAS. Kaip? Arbatos karo sąlygomis?
FELIKSAS. Atėjo laikas ir turi atnešti. Dievaži jūs sutikote. Vis dar netikite, kad čia namai.
JUZEFAS. Namai? Aišku. Bolševikų čeka namais vadina kalėjimus ir dar baisiau – tardymo izoliatorius. Vadinasi, čia Lubianka? OGPU rūsiai? Miasnickajos kampas Maskvos centre? Štai kodėl jūs rodote į šias sienas. Jos permirkusios krauju.
FELIKSAS. Maskva! Kas mums – Maskva! Čia geresnė vieta. Nurimkite, maršale, sakau kaip žinovas.
JUZEFAS. Kur pasakyta: Visa, kas paslėpta, taps regima.
FELIKSAS. Biblijoje. Veriasi akys? Drąsiau, maršale.
JUZEFAS. Feliksas?
FELIKSAS. Taip, Juozapai, aš.
JUZEFAS. Feliksas... Edmundovičius Dzeržinskis?!
FELIKSAS. Dėkui Dievui. Pagaliau.
Juzefas žengia žingsnį, ketina griebti Feliksą į glėbį, tačiau sustingsta
II PAVEIKSLAS
Abu prie stalo, Juzefas nusivilkęs uniformos švarką
JUZEFAS. Jums išsprūdo mintis apie tai, kad Dievas įsikišo į mūsų reikalus? Turėkite galvoje, jis niekuo dėtas.
FELIKSAS. Ką gi, sutinku: Šventoji dvasia – kaip dūmas. (Traukia papirosus) Nepageidaujate? Aš leisiu sau šį malonumą.
JUZEFAS. Belomor kanal? Ne papirosai, o vinys į plaučius.
FELIKSAS. Aš nebeturiu plaučių, maršale.
JUZEFAS. Vis dėlto patarčiau pasisaugoti.
FELIKSAS. O ko? Kanalas jau iškastas.
JUZEFAS. Belomoro kanalas? Baisus, girdėjau, lageriais apstatytas.
FELIKSAS. Neblogas kanaliukas, pasklido apie jį garsas. Iki pat Šiaurės jūros. Idėja buvo geniali. Viena iš tų, kurias palikau žmonijai. Vladimirui Iljičiui patiko, Koba Stalinas trukdė. Pavydėjo gruzinas. Kalinių statytojų, beje, trūko, areštai nebuvo deramai organizuoti, o ir lagerių statyba vėlavo. Žodžiu, rusiškas chaosas. Gaila, kad jums neteko ten pabuvoti. Ko taip keistai žiūrite? Aš nesiruošiu jūsų areštuoti.
Skamba M. Oginskio „Atsisveikinimo su tėvyne“ motyvas.
Pasirodo karininko-kalinio-prižiūrėtojo uniforma vilkintis I P a t a r n a u t o j a s, jis
įstumia stalelį su valgiais. Lėkštutės, stiklinės, stikliukai, rafinuotas cukrus, užkandžiai
I PATARNAUTOJAS. Atleiskite, vėluojame.
FELIKSAS. Penkias minutes.
I PATARNAUTOJAS. Liftas užstrigo. Girdėjote: šaudymas, bombarduoja miestą.
FELIKSAS. Kai tik norite pasiteisinti, visad rasite progą. Nuolat kas nors nutinka.
I PATARNAUTOJAS. Mes stengiamės, komisare.
FELIKSAS. Beje, prašau kreiptis ir į maršalą. Jis lygiomis teisėmis.
I PATARNAUTOJAS. Suprantama, komisare. Maršale.
FELIKSAS. Koks ten karas?
I PATARNAUTOJAS. Paskutinis.
FELIKSAS. Tiksliau negalima?
I PATARNAUTOJAS. Išgirdau tik viena ausimi, kad Antrasis. Sako, nors tiksliai nežinau.
JUZEFAS. Atmuščiau ir antrą ausį.
FELIKSAS. Pasaulinis?
I PATARNAUTOJAS. Kitokių karų dabar nebūna, komisare.
FELIKSAS. Man būtų priimtinesnė revoliucija.
I PATARNAUTOJAS. Bolševikams nelengva dabar. Stalinas skelbia mobilizaciją.
FELIKSAS. Tylėt!
JUZEFAS. Tylėt!
I PATARNAUTOJAS (išeidamas). Klausau, tylėt.
FELIKSAS. Puikus servisas. Tik dėl informacijos – visiška skylė. Palauk! O kur arbata? Kur arbata, klausiu?! Ar aš aklas? Kaip tu galėjai pamiršti arbatą?! (I Patarnautojas skubiai išeina) Taip visuomet: įsiprašo į tarnybą, tu juos užjauti, priimi, patikrini, pasitiki. O jie, pasirodo, beviltiški mulkiai.
JUZEFAS. Atrodo, kad jis viską atmintinai bus išmokęs.
I P a t a r n a u t o j a s įeina nešinas virduliu. Išpilstęs arbatą į puodelius,
staigiai dingsta
JUZEFAS. Arbata rusiškame podstakannike? Ir cukrus rafinadas. Ir samovaras? Nejaugi ne Lubianka, Feliksai Edmundovičiau?
FELIKSAS. Yra ir lietuviško varškės sūrio, ir giros. Ir naminukės butelis. Viskas iš tėvynės. Lubiankoje to negautumėte.
JUZEFAS. Kokios tėvynės?
FELIKSAS. Juozapai, tėvynės. Bendros. Tik medaus negalėjau užsakyti, dar ne sezonas.
JUZEFAS. Jūs pamišęs?
FELIKSAS. Iš Vilnijos krašto.
JUZEFAS. Kaip mane gyvą matote, netikiu.
FELIKSAS. Juozapai, aš nesijuokiu. Mūsų tėvų dvarai vienas greta kito stovėjo, Zalavas ir Dzeržinovka – ištiesti ranką per Vilnijos kalveles. Rojus. Paragaukite – ir prisiminsite.
JUZEFAS. Rojus, sakote? (Valgo, galvoja) Kalvos, beržynėliai? galima iš proto išeiti.
FELIKSAS. Tai aš ėjau iš proto, kai žiūrėdavau į Pilsudskio dvaro kolonas. Kaip žiurkė į altorių. Tėvas mokytojavo jūsų dvare, samdinių mužikams proto krėtė.
JUZEFAS. Mano biografijoje to neparašyta.
FELIKSAS. Daug kas neteisinga jūsų biografijoje. Išgerkime.
JUZEFAS. Gerti su Feliksu Dzeržinskiu?
FELIKSAS. Ir su pačiu Lenkijos viršininku, maršalka?
JUZEFAS. Jūsų portretas man visuomet mefistofelį primindavo. Bet žiūriu, į žmogų panašus.
FELIKSAS. O jūs man – kaip iš akies luptas Stalinas.
Abu ima juoktis ir išgeria, ir vėl tarsi bando apsikabinti
JUZEFAS. Stalinas manęs vengė. Galima sakyti, bijojo.
FELIKSAS. Vaišinkitės. Skaniausi pasaulyje pyragaičiai. Su lašinukais. reikia viską suvalgyti.
JUZEFAS. Aišku.
FELIKSAS (juokdamasis). Dievaži, Juozapai, vadinasi, nepamiršote kalinio įgūdžių? Nepaliekate nė trupinio.
JUZEFAS. Aš niekuomet nesu kalėjęs.
Juzefas juokais plyšta. Abu vėl išgeria. Abu uždainuoja „Jeszcze Polska nie zginęla,
póki Litwa żyje“
JUZEFAS. Feliksai Edmundovičiau, o juk už tą jūsų šūkį Visų šalių proletarai, vienykitės! – marios kraujo pralietos.
FELIKSAS. Kartu padirbėjome.
JUZEFAS. Ką? Manasis projektas vadinosi jėga, laisvė, sienos ir garbė!
FELIKSAS. Tikrai? O kaip tada Rusijos socialdemokratų judėjimo Lietuvos skyrius? Aistringai vadovavote.
JUZEFAS. Laikas baigti komedijas! Feliksai Dzeržinski, komisare, revoliucijos ereli. Jūs gulite Kremliaus sienoje jau dešimt metų, 1926-aisiais įmūrijo.
FELIKSAS. Daugiau laiko prabėgo. Be to, aš ten ilgam.
JUZEFAS. Tu nebuvai lietuvis, Feliksai.
FELIKSAS. Pasaulio pilietis – taip pat lietuvis.
JUZEFAS. Mūsų nesieja nei žemė, nei dangus.
FELIKSAS. Nepamirškite vaišių, maršale. Nes gali greitai išnešti.
JUZEFAS. Niekinga komedija.
FELIKSAS. Štai ir ne! Kūnas Kremliaus sienoje – dėsningumas. O suplėšytas į dalis kūnas – komedija. Didžiąją dalį palieki Krokuvoje, mažąją atgabeni į Vilnių – ar tai ne komedija?
JUZEFAS. Tai ne komedija, o sąžinė, jūsų žiniai.
FELIKSAS. Tada ir mano sąžinė – čia pat. Ranka paliečiama.
JUZEFAS. Kur?
FELIKSAS. Ištirpusi miesto gatvėse.
JUZEFAS. Ak, jėzuitas! Buvai ir likai Vilniaus kiemų jėzuitas!
FELIKSAS. Bent jau ne kapinių.
JUZEFAS (atsistoja, vaikšto, vėl eina prie durų, spiria jas). Ką gi, gal ir geriau. Tamsi čia liaudis. Nepageidauju, kad kiekviena Kalvarijų turgaus boba šauktų, jog lietė mano širdį, nes klaupėsi prie kapo.
FELIKSAS. O teks susitaikyti. Su moterų meile juk tenka susitaikyti, ar ne?
JUZEFAS. Moterų! Nutilsi tu vieną kartą, ar ne?!
Ūmai užgęsta šviesos, ima skambėti Lenino, Stalino, Pilsudskio balsai,
juos nustelbia dzūkiška lietuviška rauda
FELIKSAS. Arbata aušta.
JUZEFAS (vėl sėdasi prie stalo). Dieviška arbata. Liepžiedžiai su čiobreliais.
FELIKSAS. Ši arbata buvo mano gyvybės eliksyras. Įlašindavau degtinės ir nuovargį kaip ranka nuimdavo. Palaima tarp posėdžių – ir kai telefonai plyšauja, ir teletaipo juosta kala kaip kulkosvaidis. Iš po žemės ją man Kremliuje iškasdavo.
JUZEFAS. Nenuodyk arbatos.
III PAVEIKSLAS
Tie patys. Feliksas guli ant lovos, varto popierius, Juzefas pakyla nuo stalo
ir taip pat atsigula
FELIKSAS. Tai kaip moterys?
JUZEFAS. Kalvarijos bobos?
FELIKSAS. Man regis, turėjai daugiau patirties.
JUZEFAS. Nesiskundžiu.
FELIKSAS. Man nesimiega. Paskaitinėsiu šį bei tą iš žvalgybos pranešimų. Nors nepatikima literatūra, bet paklausyk: Juzefas Klemensas Pilsudskis. Lietuvis... Ar ne tiesa?
JUZEFAS. Tai nuobodu.
FELIKSAS. Toliau: gimnazija Vilniuje... Tai visose biografijose yra. Aha, o už kurios kolonos rūkėte, maršale? Aš mėgau kampą šalia observatorijos bokštų. Skaitome toliau: 1888 metai... Už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III, kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą. Irkutskas. 1892 metais grįžta iš tremties, apsigyvena savo motinos Bilevičių giminės Adamavo dvare, šalia Šilalės.
JUZEFAS. Žiūrėk tu man. Bet ir aš šį tą po pagalve radau. Ar tik ne iš tos pačios žvalgybos? (Ima popierius, skaito) Dzeržinskis Feliksas Edmundovičius, gimęs 1877 metais... Iš smulkių Lietuvos bajorų... Gavo „Geležinio Felikso“ pravardę, pasižymėjo ypatingu žiaurumu, negailestingais nuosprendžiais. Ypač neatlaidus buvo saviems. Užsitarnavo Lenino, Trockio ir taip toliau ir kt. pasitikėjimą. Ir man miegai išlakstė.
FELIKSAS. Žodžių iš dainos neišmesi.
JUZEFAS. O čia man kiek naujesnė daina: Dar mokydamasis Vilniaus gimnazijoje, 1895 metais pradėjo lankyti socialdemokratų būrelį. Kitais metais kaip delegatas dalyvauja Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavime. 1897 metais partija siunčia jį į Kauną, kur nebuvo nė vienos partinės organizacijos.
FELIKSAS. Tokio skurdo kaip Kaune aš niekur nebuvau matęs.
JUZEFAS. Lietuviai ubagai. Kaune leido nelegalų darbininkų laikraštį „Kovienski Robotnik“. Už antivalstybinę veiklą suimtas ir įkalintas. Ištremtas į Viatkos guberniją. 1899 metais pabėgo ir atvyko į Varšuvą... 1900 metais vėl suimtas.
FELIKSAS. 1900-ieji! Juzefai! Gana.
JUZEFAS. 1902 metais ištremtas į Sibirą. Pabėgo, grįžo į Varšuvą. Nuo 1903 metų – vienas iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos vadovų. Toliau: 1906-aisiais siekė organizacijos įsiliejimo į Rusijos SDDP... Toliau – bolševikas. Bolševiko žūties kelias.
FELIKSAS. Geležinio Felikso prisikėlimo kelias, Ziukai.
JUZEFAS. Gaila, kad nesutikau tavęs priešo apkasuose. Būčiau ištaškęs bolševikišką tavo užpakalį.
FELIKSAS. O Varšuvos Citadelėje, 1900-aisiais?
JUZEFAS. Kas buvo Citadelėje, 1900-aisiais?
FELIKSAS (pasilenkęs, kone kuždomis). Iš Varšuvos Citadelės, kuri ant Vyslos krantų, Ziukas spruko kaip zuikis. Paskui bobos sijoną.
JUZEFAS. Aš niekada iš niekur nebėgau.
FELIKSAS. Bėgai!
Feliksas smogia Juzefui. Šiam parkritus ant grindų, ima raustis jo kišenėse.
Ištraukia kažkokį ryšulėlį
IV PAVEIKSLAS
JUZEFAS (pabusdamas). Bolševikų pasaulis. Lietuvių pasaulis. Lenkų pasaulis... Kas čia man nutiko? Lyg akmuo po kaukole pakištas...
FELIKSAS. Naminukės įlašinsiu dezinfekcijai. Štai. Už moters meilę, kuri Ziuką iš Citadelės nuvedė bepročio keliu.
JUZEFAS. Apie ką tu kalbi?
FELIKSAS. Apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją, meilė kuriai atvedė tave į kalėjimą. Ir apie šventą Aleksandrą, meilė kuriai išvedė. Sveikinu.
JUZEFAS. Tu eini iš proto.
FELIKSAS. O tu nukeliavai į beprotnamį.
Feliksas nualpsta
JUZEFAS (glausdamas prie Felikso kaktos šlapią nosinę). Negalima arbatos su samane maišyti.
FELIKSAS. Migrena, pakerta kaip kulka. Įlašink dar iš butelio. Į stiklinę įlašink, atskirai. Aristokratų liga, o koks iš manęs aristokratas? Apie ką mes kalbėjome? (Lyg sapnuodamas) Na, taip... Girdėjau kalbas... Tautos jausmas sukuria imperiją – taip, regis, Ziukas šaukdavo nuo bačkos? O, kokia apgaulė. Ne tai sukuria imperijas.
JUZEFAS. Tai jau tikrai ne šauksmas nuo bačkos.
FELIKSAS. Tais 1900 metais tavo akys jau degė kaip bepročio.
JUZEFAS. 1900-aisiais? Dar nebuvo jokių žygdarbių.
FELIKSAS. O kaipgi. Citadelė, Varšuvos kalėjimas?
JUZEFAS. Ar komisaras nekliedi?
FELIKSAS. Ten kliedėjo kitas iš mudviejų.
JUZEFAS. Aš neatsimenu. Ar buvai mano kameroje? Ir kas su pieška Astronomu būtų kalbėjęs?! Jau verčiau su katėmis apie žvaigždes pamurkti.
FELIKSAS. Mes turėjome susitikti kalėjimo kieme, per pasivaikščiojimus.
JUZEFAS. Kieme, kur einama grandine? Kur hierarchija griežtesnė nei prie duonos?
FELIKSAS. Viskas buvo paruošta. Aš žinojau slapyvardį. Niekas nebūtų užkirtęs man kelio.
JUZEFAS. Ir kas sutrukdė atlikti žygdarbį?
FELIKSAS. Juozapas Klemensas Pilsudskis! Tu kritai ant žemės tą valandėlę, kai aš jau pralindau pro kalinių grandinę, kai buvo likę vos keli žingsniai. Akimirka, ir tu ėmei klykti kaip skerdžiamas.
JUZEFAS. Tik jau nebuvo kam skersti.
FELIKSAS. Kritai ant žemės! Ir tada sargai, ir tramdomieji marškiniai, ir visi marš į kameras. Ir baigtas gyvenimas.
JUZEFAS. Manoji operacija pavyko, ligos simuliavimas palaikytas tikra liga ir mane išvežė į psichiatrinę gydyklą, į Peterburgą. Iš jos sėkmingai pabėgau. O jūs, komisare, pageidavote, kad dešimt metų Sibiro leduose praleisčiau. Toks buvo nuosprendis. Tačiau mano gyvenimas tik prasidėjo.
FELIKSAS. Tą dieną tame prakeiktame kieme aš būčiau išgelbėjęs tave nuo katorgos.
JUZEFAS. Suvaręs man peilį į nugarą?
Feliksas vėl nualpsta. Ima skambėti F. Šopeno „Lietaus lašai“. Jis palengva atsigauna
FELIKSAS. Tu turi teisę įsižeisti.
JUZEFAS. Mes negalėjome eiti vienu keliu.
FELIKSAS. Aš turėjau tapti tavo bendražygiu.
JUZEFAS (netverdamas juoku). Bolševiko garbės žodis? Ir ką aš būčiau turėjęs susprogdinti? Kremlių?
FELIKSAS. O ką tu susprogdinai? Koks tas tavo kelias?! Galiu priminti: baigei jį 1922 metais. Kai tavo kurta Žečpospolita užtrūko kaip karvė. Kai tu, vengdamas atsakomybės, pirmu prezidentu pasirinkai pajacą. Kurį, vos išrinkę, nušovė.
JUZEFAS. Nušovė. Po penkių dienų. Tai tu norėjai užimti jo vietą?
FELIKSAS. Ne aš, o tas žemaitis buvo pasmerktas.
JUZEFAS. Ne visiems mūsiškiams lemta tapti Lenkijos karaliais. Jogaila buvo vienintelis.
FELIKSAS. Jogaila buvai tu.
JUZEFAS. Juo tapau vėliau.
FELIKSAS. O tada tu sukurstei Lenkiją, kad ji, netapusi Žečpospolita, tavo, nesugebėjusio ją sukurti, kaltę suverstų ant žemaičių šlėktos, Narutavičiaus. Toliau – technikos reikalas. Pripūsti Juzefo Pilsudskio kalbų, nacionalistai baigė darbą. Pykšt šūvis! Prezidento nebėra, Lenkijos garbė apginta! Bet ar tau bus gana? Antras šūvis, ir tu skelbi sanaciją, šalies gelbėjimą nuo pamišusių menininkų ir Seimo narių. Tada trečias šūvis, ir tu pasiskelbi Lenkijos viršininku iki gyvos galvos. Ir koks triumfas: Žečpospolitos skeptrą tau įteikia eilinis armijos kareivis. Genialus planas. Sveikinu.
JUZEFAS. Seimas! Tas liūnas! Gėda būti Seimo išrinktu prezidentu! Tokio pažeminimo aš nelinkėjau Žečpospolitai. Kaip sukapoti gyvačių kamuolį – Seimą? Padaryti tai galėjau tik po atentato prieš prezidentą. Seimas! Jis amžinai smaugė valstybę! Seimui reikėjo tik savo minkšto užpakalio! Suėję į vieną vietą tautos išrinktieji bemat išmeta tautą kiaulėms. Jie numetė Žečpospolitą prie Rusijos kojų. Ir nėra ko stebėtis, kad Jekaterina II su džiaugsmu iš mūsų karaliaus sosto tupyklą sau pasidarė. Ir į sveikatą! Tuo keliu tu norėjai eiti?
FELIKSAS. Kiekvienam užpakaliui sava tiesa.
Feliksas guldo ant stalo nuotraukas
Kaip šitai pavadinti?
JUZEFAS. Marijos, Aleksandros nuotraukos? (Tikrina vidines kišenes) Niekšas. Menkysta.
FELIKSAS. Moters sijonu šluotas kelias į valdžią?
JUZEFAS. Komisare! (Meta popieriaus lapus Feliksui į veidą) Už tai net į dvikovą nešaukiama, nušaunama vietoje.
FELIKSAS. Pamėgink, maršale.
Feliksas išsitraukia pistoletą ir įremia jį Juzefui į kaktą
V PAVEIKSLAS
Jaučiama, kad praėjo kelios valandos. Jiedu sėdi prie stalo. Prietema.
Kažkur skamba Hitlerio ir Stalino balsai
FELIKSAS. Tokia jau ta demokratija.
JUZEFAS. Bolševikų. Raustis po svetimas kišenes. Įsegti tau kulką į pakaušį, ir baigtas kriukis.
FELIKSAS. Visuomet pavydėjau tau moterų. Aš supratau, kad iš Citadelės tave išvedė ne revoliucija, bet moteris.
JUZEFAS. O žinai, revoliucija ir yra moteris. Kas tave vedė?
FELIKSAS. „Geležini Juzefai, vesk mane. Esi mano žvaigždė – vesk!“ – štai kokia viltis vedė.
JUZEFAS. Tau nepakako Lenino?
Skamba sirenos. Pro jas pasigirsta Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimas su tėvyne“,
jį permuša „Internacionalas“
FELIKSAS. Man reikėjo tavęs. Man reikėjo mudviejų miesto. Aš troškau su tavimi atkurti Lenkijos–Lietuvos imperiją. Juzefai, ar supranti, kas mūsų laukė? Mes būtume įveikę Rusiją.
JUZEFAS. Nieko nenoriu girdėti apie Rusiją. Apie tą bepročių ir galvažudžių jūrą.
FELIKSAS. Mudu abu čia tik todėl, kad tu nieko nenorėjai žinoti.
JUZEFAS. Szanowny Panie. Savo kliedesius prašau pasakoti čekistams.
FELIKSAS. buvo neįmanoma sukurti dvi imperijas, tačiau viena – mūsų jėgoms. Tu – kovos genijus, teroristams įkvėpdavęs neapykantos Rusijai, carui, policininkui, gubernatoriui, valdininkui ir net sargui. Tu pakėlei kovai tūkstančius.
JUZEFAS. Jų ir žuvo tūkstančiai.
FELIKSAS. Štai. O mirtyje turi būti geležinė tvarka ir drausmė? Turi. Bet tvarkos trūko kaip oro. Visa Narodnaja volia, visos bombos, visi traukinių ir bankų plėšimai, visi burmistrų žudymai – tai buvo chaosas, kuris baigėsi ne tavo naudai. Pilsudskis nuėjo ne tuo keliu.
JUZEFAS. Iš Rusijos turėjo likti griuvėsiai. Iš jų išėjo Žečpospolita.
FELIKSAS. Ne, griuvėsių buvo labai daug ir iš jų susilipdė bolševikinė Rusija. O tu taip ir likai Varšuvos Citadelės psichas!
Juzefas pašokęs apverčia kėdę, kimba į stalą, apverčia ir jį
JUZEFAS. Eiti išvien su bolševikais? Niekada!
FELIKSAS. Todėl ir nėra Žečpospolitos su 1772 metų sienomis. Tai bent užpakalio tiesa!
JUZEFAS. Niekingas menkas Vilniaus jėzuitas. Tau nebuvo lemta įstoti į Dvasinę akademiją, tai puolei pas bolševikus. Maskvos inkvizitorius!
FELIKSAS. Aš turėjau tapti mudviejų reikalo inkvizitorium! Aš norėjau užkariauti Maskvą kartu su tavimi! Atsipeikėk pagaliau! Su tavimi, o ne su Leninu. Su tavimi, o ne su Stalinu!!
Įeina I P a t a r n a u t o j a s
I PATARNAUTOJAS. Ką įsakysite, komisare?
FELIKSAS. Kaip tu drįsai įeiti? Kas tave kvietė?
I PATARNAUTOJAS. Aš išgirdau riksmus. Man pasirodė, šauktasi pagalbos.
FELIKSAS. Maršale, jis jus įžeidė. Štai kur bolševikų žiurkė. Stovėt! Ramiai! Ką turi daryti revoliucijos eilinis, kai jis užbėga įvykiams už akių? Instrukcija numeris trys.
I PATARNAUTOJAS. Taip.
I Patarnautojas nusisega diržą, nutraukia nuo jo dėklą,
išima pistoletą ir paduoda jį Feliksui
FELIKSAS. Apsisukt!
Feliksas šauna I Patarnautojui į pakaušį. Šis krenta kaip pakirstas. Tuoj pasirodo
II P a t a r n a u t o j a s ir išvelka I Patarnautoją už kojų lauk
FELIKSAS. Tai jus stebina, maršale? Revoliucinis tribunolas. Tiesa iš užpakalio.
JUZEFAS. Vadinasi, be kaltės įrodymo ir nuosprendžio?
FELIKSAS. Mano sąžinės balsas yra jo kaltės įrodymas. Nuosprendis – teisėjo sielos būsena.
JUZEFAS. Tai – nuoga žmogžudystė.
FELIKSAS. Maršale, taip būtų sukurta didžioji Žečpospolita. Revoliucinės sąžinės keliu. Pilsudskis sakė, kad iš patriotinio jausmo galima nulipdyti imperiją? Aš būčiau parodęs, kaip tai padaryti iki galo.
JUZEFAS. Aš neturiu ką pasakyti. Skerdyklos darbuotoju aš nesutikčiau tapti net dėl didžiosios Žečpospolitos.
FELIKSAS. Tai jūsų nelaimė, maršale.
JUZEFAS. Niekada.
FELIKSAS. Imperija – tai tvarka. Tvarka – tai imperija. Ar kada matei laikrodžio mechanizmą? Tai – tobula imperija. Laikrodis nepripažįsta jokių konstrukcijos klaidų, jokių jausmų, sentimentų ir ašarų. Jausmas – tai mirtinas virusas, įleisk jį, ir švytuoklė sustos. Tada išmirs visi. Šimtai detalių veikia tik todėl, kad jų nesaisto jokie jausmai, ir tam, kad gyventų milijonai. Viskas turi tiksėti, suktis ir švytuoti tūkstančių sekundės dalių tikslumu. Nebus tos geležinės tvarkos – nebus žmonijos. Imperijos. Tokia buvo Romos imperija. Tokia buvo Anglijos imperija, kurioje nenusileido saulė. Tokia turėjo būti ir Vilniaus imperija, maršale. Mudviejų imperija.
JUZEFAS. Štai kaip dirbo Stalinas.
FELIKSAS. Taip dirbau aš. O Stalinas atstojo tave. Mes buvome vieniši slavų jūroje. Šios baisios medžiagos nelaisvėje.
JUZEFAS. Ar lenkai – ne slavai?
FELIKSAS. Kaip tik todėl mudu turėjome eiti kartu. Visa tai mudu turėjome aptarti dviese, Citadelėje. Ak, maršale, ir kam tau tos moterys? Pritrūko tiek nedaug, Marytės plauko. Tavosios Marijos plauko.
JUZEFAS. Aš nebūčiau patikėjęs tavimi.
FELIKSAS. Tu buvai Kristaus amžiaus, o aš buvau tobulas mokinys, Saulius, galėjęs tapti Pauliumi. Aš būčiau tapęs geriausiu iš geriausių apaštalų.
JUZEFAS. Vadinasi, Kristų įkišo į tramdomuosius marškinius.
FELIKSAS. Geriau tu būtum pasismaugęs.
JUZEFAS. Bet ir tu likai gyvas, kaip matau.
FELIKSAS. Dabar tu vargu ar ką matai. O man teko rinktis prastesnę medžiagą. O baisiausia buvo likti vienam.
JUZEFAS. Net be moters?
FELIKSAS. Vienam slavų jūroje. Toje gamtos ir istorijos klaidoje. Romanovai tris šimtmečius buvo pasmerkti valdyti šią stichiją, laukinę ir nelaimingą. Protu neaprėpiami plotai. Per daug jausmų, per daug ašarų, per daug riksmo. Žengdamas į tą jūrą aš nieko gero nesitikėjau. Aš leidausi į kelionę kaip aklas piligrimas, ėjau ten, kur skambėjo malda. Teroristų bombos, kruvina malda. Ten net oras kvepėjo krauju. Man reikėjo žūti, arba spėti atlikti Robespjero darbą – pasiųsti į ešafotą 17 000 aukų.
JUZEFAS. Spėjai?
FELIKSAS. Aš pranokau Robespjerą, dešimteriopai. Bet, patikėk manimi, nejausdamas nė menkiausio džiaugsmo, nė lašo laimės.
JUZEFAS. Didelė laimė maudytis kraujuje!
FELIKSAS. Aš sukūriau VČK. Paskui OGPU, o tie monstrai virto NKVD, MGB. Už kiekvienos iš tų raidžių – milijonai žūčių. Mes tapome geležine organizacija, aš – Rusijos imperijos prokuratoriumi. Tau buvo palikta imperatoriaus vieta. Bet tu jau nebežinojai to. net negalėjai įsivaizduoti. Tu nežinai, ko atsisakei. Žečpospolita būtų įžengusi į Maskvą, kaip šitai padarė prieš tris šimtus metų. Mes vėl būtume įsitaisę Kremliuje ir apstulbinę Europą. Ar ne tai buvo tavo svaja, Juozapai? Tau reikėjo Žečpospolitos su 1772 metų sienomis?! Mažai! Mes būtume turėję daug daugiau! Vilniaus imperija nusipelno daugiau, Juozapai Klemensai Pilsudski.
JUZEFAS. Arbata ataušo.
FELIKSAS. Niekus kalbi. Tu stovėjai prie tos pačios giljotinos kaip ir aš. Tu paėmei Vilnių – ir tuo pasitenkinai. Menkai.
Sprogimai anapus. Tamsa. Skamba J. Štrauso „Radecko maršas“
JUZEFAS. Vadinasi, keršydamas man, tu atvedei bolševikų ordas prie Varšuvos?!
FELIKSAS. Tai buvo ne mano darbas, o mano neviltis.
VI PAVEIKSLAS
Lempa apšviečia tik stalą, prie jo – abu herojai. Įeina II P a t a r n a u t o j a s
II PATARNAUTOJAS. Iš lauko prašosi įleidžiamas. Žmogus. Jis iš svitos.
FELIKSAS. Kokios svitos?
II PATARNAUTOJAS. Instrukcijoje parašyta: privilegijuotas, iš inteligentijos.
JUZEFAS. Jokių inteligentų!
II PATARNAUTOJAS. Negaliu, instrukcija leidžia leisti. Ir būtent pas jus.
FELIKSAS. Ar jis bent vardą turi?
II PATARNAUTOJAS. Paklausiu (Išeina).
FELIKSAS. Štai ir dirbk su tokia liaudžiuke. Demokratija.
JUZEFAS. Beribė slavų jūra? Laikrodis stoja.
FELIKSAS. Beje, kol nepamiršau: ar tu save pasmerkei motinos labui?
JUZEFAS. Motina – ne moteris.
FELIKSAS. Savaime aišku. Tavo širdis, ar kas ten, taip negulėtų ant moters krūtinės. Dėl Marijos ar tos kitos, Aleksandros, taip nesiaukojama.
JUZEFAS. Taip, taip, po galais!
FELIKSAS. Žemaičiai. Jūsų visuomet mažuma. O kokia sėkla.
JUZEFAS. Mes akli kaip kurmiai.
FELIKSAS. Ir knisate?
JUZEFAS. Knisame.
FELIKSAS. Ir giliai knisate?
JUZEFAS. Gilyn, vis gilyn ir gilyn.
FELIKSAS. Ir priekyje vien kito knisančio uodegą regite?
JUZEFAS. Idėją regime!
Ūmai užgęsta šviesa. Po minutės ji užsidega. Prie stalo tie patys,
o šalia stovi Dvariškis
JUZEFAS. Kurmis?
DVARIŠKIS. Pone maršale, pone komisare. Aš – jūsų paslaugoms.
FELIKSAS. Bolševikas?
JUZEFAS. Ar ne iš Seimo?
DVARIŠKIS. Aš Stančikas – maršalui, o komisarui – Švonderis. Kai reikia, galiu būti ir juokdarys, ir budelis, ir inteligentas, ir kuo tik pageidausite. A-vu-plesir, taip sakant.
JUZEFAS. Žiūrėk, Avupleziras eilėmis prabilo. Kaip Liudviko dvare.
DVASIŠKIS. Galiu ir eilėmis, nors prie širdies man proza. Ji su krauju susitaria lengviau. Ir rangai aukštesni, paklusnūs man.
JUZEFAS. Kurie dabar metai, mielasis?
DVARIŠKIS. Nieko gero, tamsūs metai. Jūsų širdis, tiesa, ramiai sau guli net dabar. Aplink valstybių sienos pasikeitusios, bet ne bėda.
JUZEFAS. Kaip senutė Žečpospolita?
DVARIŠKIS. Sako, buvo.
JUZEFAS. Ką?!
DVARIŠKIS. Raukit man liežuvį, Feliksai Edmundovičiau, bet aš negaliu jums meluot. Nes komiteto, namų valdybos ir miesto vykdomojo vardu man įsakyta nieko nesakyti. Bet padorioj kompanijoje aš bejėgis. Aš linkęs ponais patikėti. Tad ir sakau: mūs vadas Stalinas, ir tėvas mūs. Ir amen Vilniui!
JUZEFAS. Jis beprotis.
FELIKSAS. Sakyk, mielasis, o ką ten Vilniuj kalba apie Pilsudskį?
DVARIŠKIS. Visai nieko.
JUZEFAS. Kaip – nieko?
DVARIŠKIS. Ničnieko.
FELIKSAS (išsitraukdamas pistoletą). Švonderi! Nešdinkis!
Feliksas iššauna į viršų. Įbėga II P a t a r n a u t o j a s,
smūgiuoja Dvariškiui į pakaušį, griebia jį už pažastų ir išvelka lauk
JUZEFAS. Tai tokios žvaigždės mums švietė? Avupleziras. Tavo publika, komisare? Naujas žmogus.
FELIKSAS. Komunistinės evoliucijos auka. Bet iš liaudies, kuriai abu mes tarnavome.
JUZEFAS. Sprogdinti tą liaudį.
FELIKSAS. Gali būti... O juk taip ir buvo 1908 metų rugsėjį. (Rodo nuotraukas) Marijos akys? Ne, Aleksandros, matyt, jos palydėjo tave į amžiaus apiplėšimą?
JUZEFAS. Tokios akys gali palydėti. Pavydi?
FELIKSAS. Traukinio Bezdonių stotyje pavydžiu.
JUZEFAS. Žvaigždžių valandą man primeni?
FELIKSAS. Ką gi, Bezdonių operacija buvo žvaigždžių valanda. Visi laikraščiai apie ją rašė. Geležinkelio stotis, 25 kilometrai nuo Vilniaus. virš daubų rūkas, iš kurio išnyra Peterburgo greitasis. Ir išlenda kaip kurmiai dvylika Pilsudskio sėbrų, „kovinė socialistų frakcija“. Jokio perspėjimo keleiviams – tik sprogstanti granata pirmame vagone. Sargybiniui nuplėšiamos kojos, kiti nuginkluojami. Didžiausias apiplėšimas Rusijos imperijoje.
JUZEFAS. Mano vyrai dirbo kaip ereliai. Didelė sėkmė.
FELIKSAS. Po šios operacijos kelias į Žečpospolitą atviras?
JUZEFAS. Į Vilnių.
FELIKSAS. Ko nepadarysi širdies miestui, ar ne?
JUZEFAS. Kam ta ironija, komisare?
FELIKSAS. Juozapai Klemensai Pilsudski, tą 1908 metų rytą prie Bezdonių tu pagrobei iš Rusijos iždo 200 812 rublių ir 61 kapeiką.
JUZEFAS. Tai buvo milžiniškas kapitalas, vyriausybę galima buvo nupirkti. Aš apginklavau savo būrius.
FELIKSAS. Už tuos pinigus buvo galima nupirkti visas Vilniaus gatves. Joms jie buvo skirti. Ir tramvajui, ateičiai. Tu pasmerkei Vilnių.
JUZEFAS. Aš atidaviau jam daugiau.
FELIKSAS. Ak, širdį! Kurią nešė duobėtomis gatvėmis ir kuri vis krito į purvą, o ją kone trypė klumpantys ant lauko akmenų Lenkijos Seimo nariai. Vilniaus gatvės – tik mužikams su naginėmis vaikščioti! Štai kokį tu palikai miestą, kuris turėjo tapti imperijos sostine.
JUZEFAS. Nutilk, bolševike!
Sprogimai viršuje. Pasirodo II P a t a r n a u t o j a s
II PATARNAUTOJAS. Kvietėte?
FELIKSAS. Pažvelkite, maršale: pasaulinės revoliucijos atplaiša. Žlugusios Žečpospolitos pilietis. Darykite ką nors.
II PATARNAUTOJAS. Instrukcijoje nenumatyta situacija.
FELIKSAS. Mes papildysime instrukciją. (Duodamas Juzefui pistoletą) Prašau.
JUZEFAS. Pamišai?
FELIKSAS. Maršale, dėl idėjos.
JUZEFAS. Aš ne bolševikas! Be motyvo?
FELIKSAS. Teroristas neturi motyvo. Tu – traukinių plėšikas, gaujos vadas. Neegzistuojančios Atlantidos etmonas! Žečpospolitos juokdarys!
JUZEFAS. Aš išgelbėjau Europą nuo bolševikų ordų.
FELIKSAS. Supuvusį Žečpospolitos užpakalį!
JUZEFAS. Vilnių!
FELIKSAS. Mėšlo krūvą!
Juzefas šauna į II Patarnautoją. Šis krenta.
Pasirodo III P a t a r n a u t o j a s ir išvelka nušautąjį
FELIKSAS. Dabar mes lygūs.
JUZEFAS. Niekada.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)