Benedikto Januševičiaus nuotrauka

       Kiekviena kultūra, didelė ar maža, tobulina tam tikras žmogiškas savybes, kurias ji atsirenka iš prigimties <...>. Bet šiandien socialinių mokslų ir populiarioje kasdieninėje vartosenoje kultūros sąvoka dažniausiai atskiriama nuo gamtos ir prigimties ir traktuojama kaip tam tikrų ore pakibusių konstruktų arba žmogaus išrastų dalykų statyba.

                                                                                    Vytautas Kavolis (1)



       Kultūros procesų kilmė ir raida Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje yra labai svarbi tema, kurią jos tyrinėtojai dažnai aiškindavo kiek supaprastintai. Anot tyrinėtojų, Vaižgantas grožinėje kūryboje jungia gamtą ir kultūrą į vienovę (Vincas Mykolaitis-Putinas, Algimantas Radzevičius, Juozas Ambrazevičius, Aldona Vaitiekūnienė) ir mėgina aprėpti visumą. J. Ambrazevičius šį autorių laiko lietuvių tautos kultūros filosofijos pradininku (2). Pasak J. Ambrazevičiaus, Vaižganto epopėjoje „Napaliai, Valerai, Sauliai, Aleksiai džiaugiasi gamtos džiaugsmais ir sielojasi gamtos skausmais. Iš čia aiškėja paties Vaižganto gilus sutapimas su gamta. Į gamtą jis žiūri ne kaip Žemaitė, ne kaip į atskirą nuo žmogaus pasaulį, bet į pasaulį, priežastingai susipynusį su žmogaus gyvenimu“ (3). „Pragiedrulių“ autoriui rūpi gamtiniai prigimtiniai reiškiniai, jų įtaka žmogaus formavimuisi, kultūros raidai. Manau, Vaižgantas vaizduoja, kaip kultūra tobulina žmogiškas savybes, kurias žmogus gauna iš prigimties. Anot Vytauto Kavolio, tokioje „pirmykštėje kultivavimo sampratoje kultūra kildinama iš gamtos ir siejama su tam tikra gamtoje egzistuojančių elementų selekcija. Kultūra nėra priešinama su gamta, neatskiriama nuo jos, kaip dažnai atsitinka šiandien sociologijos ar semiotikos tekstuose“ (4). Pamėginsime aptarti Vaižganto „Pragiedruliuose“ išreikštos kultūros sandaros bruožus, siekdami suprasti, kaip vyksta socialinių formų statyba, jei laikoma, kad kultūra autoriui nėra pakibusi ore.

       Vaižganto „Pragiedrulių“ įžangoje pasakojama, kaip žmonės susigyvena su gamtos diktuojamomis sąlygomis ir tai visiškai apibrėžia žmogaus veiklos akiratį: tampama gamtažmogiais, kurie yra arti prigimties / gimties / gamtos. Pasaulis sukasi savu ritmu ir žmogus yra savas jame. Tai vaizduojama kaip savotiška laimė, nes nieko kito žmogui nebereikia, tik tokios pilnatvės. Tačiau modernėjančioje valstybėje tokia būsena kartu ir problema, nes žmogus tampa neveiklus. Tad ieškosime paaiškinimo, kaip Vaižgantas sprendžia šį ambivalentišką – vienu metu teigiamą ir neigiamą reiškinį, kaip epopėjoje vaizduojamas lietuvių bruožas – žmogaus panirimas į natūralią sferą, sutapimas su gamtos diktuojamu gyvenimo ritmu.

       „Pragiedrulius“ pats autorius vadino apysaka (5). Kritikai nėra vieningai sutarę, kuris žanrinis apibrėžimas šiam tekstui tinkamiausias. Čia Vaižganto kūrinys bus įvardijamas kaip epopėja, nes jame vaizduojamas kultūros susidarymas, kuriamas jos gimimo scenarijus. Pasak Arūno Sverdiolo, kai kultūroje vyksta vystymosi procesas, tai – steigtis. Prasmės įkuriamos ir tveria bendrijoje palaikomos mito, epinės poezijos ir kitokių kūrinių. Tokie kūriniai skirtingose plotmėse steigia žmonių bendrijas, suteikdami jų mąstysenai, veiksenai ir jausenai savitus bruožus (6). Steigtis „Pragiedruliuose“ yra kultūros darinių kūrimas – bendrijos mąstysenos tipo išryškinimas: sutelkiami mitai, gamtinės pažiūros, archajiniai papročiai. Moderniosios lietuvių kultūros steigimasis kūrinyje vaizduojamas kaip kylantis iš natūralių ir istorinių resursų – iš tradicinės mitinės pasaulėvokos, archajiškų papročių, pirminės gamtos ir kultūros vienovės jausmo. Kultūros proceso logiką lemia ne tik aktyvi steigiamoji atskiro individo-herojaus veikla, bet ir jo daugeriopi sąryšiai su aplinka, įsitraukimas į savaimingus procesus. Tą kultūros procesų savaimingumą galima paaiškinti Vaižganto vartojamomis raugo, savotiškos fermentacijos metafora: skirtingi elementai maišosi ir rūgsta. Su antikine epopėja Vaižganto „Pragiedrulius“ sieja pati kultūrinės bendrijos steigties tema, tačiau tai modernus epinis kūrinys, kuriame, anot Michailo Bachtino, dėmesys nuo herojaus nukrypsta į istorinę situaciją, jos kismą, atsiveriančią ateities perspektyvą (7). Todėl „Pragiedruliai“ laikytini modernėjančia, lietuvių kultūros kaitą vaizduojančia ir tokiu būdu ją papildomai įveiksminančia epopėja.



Kultūrinės kovos gimimas

 

       „Pragiedrulių“ paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“ pabrėžia aktyvią individo veiklą – kovą. Ją paskatina noras įveikti nuobodulį, kylantį dėl pasyvaus bendruomenės prisitaikymo prie aplinkybių. Gamtos ritmas diktuoja žmogaus gyvenimo ritmą, o šis veikia įžangoje vaizduojamą pirminę bendruomenės kultūrą. Tokia tvarka nėra tik patogi – atlydžiai, pavasarinės liūtys griauna tai, kas sukurta žmonių, bet priimama kaip natūrali tol, kol suprantama, kad visa jau yra buvę. Tuomet ir inicijuojamas kultūros modernėjimas, gamtos diktuojamo gyvenimo būdo įveikimas. Tai savotiška kova su sąstingiu, o pagrindinis principas čia yra – leisti reikštis visoms Gamtos galybėms. Pradinės situacijos personažų lūkuriavimas bei pasyvumas yra pasergėjimas, kaip klostosi dalykai, todėl „Pragiedrulių“ kultūra steigiasi ir kyla į kovą dėmesingai. Taip gamtažmogių aktyvėjimas išlieka susietas su prigimtinėmis būdo savybėmis, kurios teksto pradžioje skatina nesipriešinti natūraliam vyksmui (epopėjos pratarmė – alegorinė, joje gamtos procesų metaforomis nusakoma istorinė XIX a. pabaigos lietuvių politinė ir kultūrinė situacija).

       „Pragiedrulių“ pasaulio kaitos impulsas, tai, kas padeda išsijudinti iš gamtos ritmo ir suvokti skirtumą tarp gamtinės aplinkos ir žmogaus, yra saulė. Pasakotojas įžangoje pasirodo kaip kultūrinės kovos gimimo dalyvis: „Tuomet buvo daug ko stiprinančio. Neapsakysi šviesos pasiilgimo ir vilčių tvirtumo, kai per pilką dangų jos tesireiškė – retais Pragiedruliais, ir tai neilgai valandai. Tatai būdavo džiaugsmo, kai galvą aukštyn bekilodamas, netikėtai pajusdavai, kaip storos debesų duknos praplyšta! Lyg tau kas iš vidaus timptelėdavo tamprią energijos plunksnelę: ji visą tave padarydavo statų, norų pilną, nebe apsiblaususį, tik pasiryžusį eiti mintynių su visomis Gamtos ir Žmonių galybėmis“ (8) (paryškinta cituojant – V. L). Gamtinė energija yra pirminė, bet ji skatina ir bendruomenės kultūrinį nusiteikimą išsiskirti, susikurti savo gyvenimo struktūrą. Ši energija susieta su prigimtimi (gamtiška žmogaus savivoka), bet yra tobulinama, panaudojama kultūros steigimui. Taip epopėjos pratarmėje gamtinis pradas pratęsiamas ir žaidybiškai perkuriamas kovos, galynėjimosi (mintynių, t. y. imtynių) keliu. Taigi kuriant kultūrą nesiekiama griauti gamtos, su ja tiesiog rungiamasi: tokia kultūros kūryba yra maloni ir tik sustiprina žmogaus ryšį su gamta.

       Vaižganto vidinės kovos už kultūrą samprata, jos principai nuo pat pradžių lemia siekį tausoti aplinką. Šį Vaižganto kūrybos bruožą aprašo Vanda Zaborskaitė: „Mūsų dabarties kultūroje labai gyvai aktualizuojasi gamtiniai Vaižganto kultūros motyvai. Stiprios, sveikos, tyros gamtos meninis vaizdavimas yra dvasinis atramos taškas dabarties ekologiniams judėjimams. Gamtą kultūrinti, o ne keisti yra Vaižganto skatinama veiklos kryptis“ (9).

       Aptartas malonumo principas veikia bendrą epopėjos veikėjų laikyseną. Gondingoje mintynių veiksmas, kaip gamtos gyvybinės energijos pratęsimas kultūroje, sukuria neįtemptą, bet savotiškai veiklią atmosferą ūkio darbuose ir skatina kultūrinę kovą su išoriniu priešu – spaudą draudžiančiais maskoliais. Gondingos daktaras Gintautas padeda Pavenčiuose įsikurti žaidimo azartą pajutusiems skirtingų lietuviškų kraštų žmonėms. Pavyzdžiui, ūkio srityje žaidybinį nusiteikimą kurti naujas gyvenimo formas parodo Vidmantai, persikėlę iš prūsų pasienio į Ventos paupį: „Dukters sumanymai, be jų pelningo praktingumo, traukė senį Vidmantą kaip tik savo žaislumu. Kodėl gi nepažaisti, jei tai nebus mokama, dar tau mokės? Kodėl bent nepadėti pažaisti mažajam ir mylimajam savo kūdikiui, kuris to užsigeidė? O kad ir be pelno? Juk vis tiek, ką turi sau pasilikęs ir ką dar turės, visa reiks jai, ne kam kitam palikti“ (10).

       Vaižganto kūrinys paremtas principine nuostata, kad žaidybiškumas, veiklos malonumas, džiaugsmas yra būtinas žmogaus darbų, drauge ir kultūros kūrimo akstinas – vien gryno pragmatizmo neužtenka. Apie žaidimo reikšmę rašo ir A. Sverdiolas: „Žaidimo taisyklės yra savotiška pirminė sutartis, transformuojanti natūralią, prigimtinę būklę į neprigimtinę, dirbtinę, kultūrinę“ (11).

       Vaižgantui svarbi yra kitoniška Vidmantų ūkinė patirtis (ypatingas ūkinis metodiškumas), kuria jie gali dalytis su paventiškiais. „Pragiedruliuose“ susidaro mišri bendruomenė – tai naujos žaidimo taisyklės. Archajiška kultūra yra sėsli, vientisa (homogeniška), o spontaniškas gamtiškas žaidimas leidžia žmonėms atrasti modernaus sambūvio galimybę – kai sugyvena skirtingi, tačiau bendrų poreikių turintys žmonės. Kartu tasai modernus mišrumas vaizduojamas ne kaip drastiškas pasikeitimas, o kaip sklandi gamtažmogiškumo transformacija. Pratarmėje aprašytos mintynės su visomis Gamtos ir Žmogaus galybėmis – Vaižganto tolerancijos pagrindai. Pirmiausia jos yra paisančios aplinkos – kultūrinės ir gamtinės, todėl visi aplinkiniai vaizduojami kaip svarbūs, – net toks girtuoklis Gustis. Šią bendrą „Pragiedrulių“ nuostatą išryškina Napalio santykis su aplinka: „Pavasarį Napalys rūpestingai taikino vaikščioti vien tik išmindžiotomis vietomis, kad be reikalo nenuskaudus želmens. Dabar tyčiomis drąsiai, nemandagiai brenda; brenda kur tik tankiau ir aukščiau <...>. Ir jam rodos, pats esąs dalelė to dievo bukieto... Jam rodos, tasai bukietas be jo nebūtų gražus, kad ir turtingas, kaip neesti gražus bukietas be šiukštų barzdų ar kitokių smilgų“ (12).

       Napalys jaučia atsakomybę dėl aplinkos, bet kartu suvokia, kad ji cikliška, keičiasi bėgant metų laikams, todėl leidęs sutvirtėti žolei, ja džiaugiasi ir naudojasi. Save Napalys suvokia kaip to paties laikiško kismo dalyvį, ne ypatingesnį už kitas pievos žoles, o kaip tokį patį, gal net paprastesnį – šiukštų barzdą ar kitokią smilgą. Pateiktame epizode Vaižgantas išskiria želmenį ir subrendusį augalą. Su pirmuoju elgiamasi atsargiai, su antruoju atsiranda intensyvesnio bendravimo ryšys, kuris naudingas žmogaus savivokai, jo filosofijai – Napalys palyginimo keliu atpažįsta save šalia suaugusių žolių. Žmogus su gamta bendradarbiauja atsargiai, – tokia laikysena „Pragiedruliuose“ kuriama nuosekliai, vaizduojant, kaip iki jos priaugama.

       Žmogaus kultūrinė kova gimsta iš gamtinės energijos, vėliau reiškiasi mintynių veiksmu. Tokia veikla skatina atsakomybę kultūrinei ir gamtinei aplinkai, todėl visa, ką daro žmogus, yra reikšminga.



Savaimingieji procesai

 

       Žaidybiškumas, noras galynėtis, išbandyti jėgas charakterizuoja aktyviuosius, taigi ir judriuosius „Pragiedrulių“ veikėjus, kurie savo individualią iniciatyvą derina su aplinka, kurioje veikia. Tokie yra didžiuma „Gondingos krašto“ herojų. Tačiau Vaižganto epopėjoje vaizduojama, kad kultūrai ne mažiau yra svarbesni ir kiti – savaimingieji, ilgos trukmės procesai, būdingi gamtai, bet veikiantys ir kultūroje, lemiantys specifinę jos sandarą, kurią V. Kavolis vadino gamtine. Tokių procesų sukurtas kultūros formas Vaižgantas vadina stabilitas – pagrindu, atrama.

       Vaduvų krašte tarsi bandoma suprasti ir perteikti lietuviškos kultūros pamatą: „<...> tai, kas iš lietuvių kultūros yra susidarę ir sutvirtėję, ką lotynai pasako: stabilitas; tvirtas, pastovus pamatas, ant kurio drąsiai galima išvesti jau aukštesnės kultūros sienas“ (13) (paryškinta cituojant – V. L.). Vaižgantas supranta, kad savaimingai kultūra auga nekryptingai: „Kultūros šakelės dažnai jiems ne vietoje dygo, ne į vainiką, ne kepurėjo viso asmens, tik „vilku“ tryško kažin kur iš šono, dažnai pačiam asmeniui kliudė ir todėl lengvai pasidavė genimos. <...> Šią sritį skiriu pašaipininkams genėtojams: to jie specialistai. Man mieliau pasergėti bent viena atžala, kuri sparčiai vijosi patį augmens vainiką ir pynės į jį, padidindama jo turtingumą“ (14). Pasakotojas sąmoningai kalba apie savaimingus kultūros pradus. Taip „Pragiedrulių“ pratarmėje ir „Gondingos krašte“ apibendrinta iš gamtinės gyvybinės energijos kylanti žaidybiška laikysena, „Vaduvų krašte“ yra pasergstima, įsižiūrint, kaip iki jos priaugama, vaizduojant vaikus: Jokūbą Niaurą, Aleksą Taučių, Zigfrydį Iešmantą.

       Vaduvų kaimo bendruomenėje nėra specialaus „genėtojo“, apkarpančio ne vietoje dygstančias šakeles, vaikai apgenėjami pagal ne itin reiklią jų gyvenimėlių situaciją. Aleksys Taučius yra brandžių žmonių sūnus. Mama jį augina žaismingai (lyg meilės kankinėlį), ji daug kalba, rikiuoja šeimos narius, garsiai meldžiasi Žemei. Bet Taučiuvienės žodžiai yra terpė, ne dialogas. Augančiam Aleksiui tai reiškia aiškaus, įvardyto, apibrėžto pasaulio sampratą. Aleksys į pasaulį žvelgia per mamos žodžius – kūrybiškai vertina aplinką, viską permąsto, po truputį pats tampa kaimo bendruomenės apkalbėtoju – filologu, lygiai taip pat atkartodamas rūpinimąsi žodžiu. Visa tai vyksta lėtai, savaime, ir turi reikšmę vaiko, o paskui ir bendruomenės nario tapatybės kūrimosi procesui.

      Zigfrydžio Iešmanto augimas – taip pat beveik savaiminis procesas. Šis vaikas mokosi iš kraštovaizdžio, saulės, dėl to vadinamas Sauliumi. Jis trokšta pažinti pasaulį, jį suvokia kaip gamtišką slėpiningą istoriją (mitinę, romantinę). Tai primena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meninį pasaulėvaizdį. Pasak Krokuvos universiteto dailėtyrininkės Annos Baranowos, regėti būties paslaptis, siekti dangiškos išminties, tiesos ir grožio buvo XX a. pradžios maksimalistų tikslas. M. K. Čiurlionio menas aistringai peržengia šią ribą, jo pasaulio kontūrai praranda ryškumą (15). Panašiai Saulius visai kituose realybės plotuose siekia suprasti, kas yra lietuviško mąstymo pagrindas – Tautos Žodis. Tai metafiziško santykio tarp gamtos ir žmogaus, tarp žmonių augimas niekam iš išorės nediriguojant: „Saulius „matė“ savo tėvelio sielvartingumą, nuliūdimą, svyravimą, vis iš meilės. „Matė“, kaip tų jausmų spinduliai „perveria“ jį. Jam gera ir jis „mato“, kad iš jo paties tokie pat spinduliai eina į tėvą ir tėvui dėl to darosi gera. Meile uždek, jei nori meilės patirti“ (16). Taip auga veikėjų emocinis bendravimo būdas, tiesiasi kelias į kito pažinimą. Bet tai dar nėra kryptingas, sutvarkytas vystymasis.

       „Jo siela buvo nepaprasto jausmo reflektorius, ne jausmų židinys, ji tik atmušė, kas į ją įkrito, kas per ją šliūkštelėjo...“ (17) (paryškinta cituojant – V. L.). Algis Mickūnas tokią sąmonės būseną vadina kosmine – ji niekam neatstovauja, neturi jokio objekto, paprasčiausiai sutampa su kosmosu (18). Tai reiškia, kad Vaižganto kultūros sandara apima daugiau nei gamtą ir kultūrą, joje yra dar kosmoso jausmas. Žmogus iki tokio kultūros matmens priauga be prievartos, savarankiškai. Taip vienas iš vaizduojamų lietuviško charakterio grynuolių tampa ypatingų vidinių nuotykių išgyventoju: jaučiantis gamtą, saulę, žmonių jausmus, jų nekaupia, tik atspindi – su visais emociškai užmezga ryšį, niekad nenuobodžiauja. Galima daryti prielaidą, kad Vaižgantas Sauliaus personažu vaizduoja besiformuojantį modernaus menininko tipažą (šalia kultūrininko-inteligento, visuomenės veikėjo).

       Kurdamas Sauliaus portretą autorius parodo, kad asmens charakteris nėra perdėm konstruktyvus, nulemtas vien aplinkos, jis turi ypatingą prigimtą, duotą branduolį. Pats Saulius savo šeimoje ir apskritai visoje kaimo bendruomenėje matomas kaip keistuolis, netgi šiek tiek pavojingas. O ir jis pats kitus žmones regi, tarsi jie būtų skirtingos prigimties: Saulius mato, kad žmonės yra lyg stikliniai uzbonai, vieni pilnėjantys, kiti tik perspindintys, laužiantys šviesą. Kultūros sandaroje („darymesi“) pilnėjantys indai tampa visų kultūrinių ypatybių formavimosi bendrakuriai, o Sauliai – tik reflektoriai. Galima daryti prielaidas apie Vaižganto siūlomą meninės kūrybos vaidmenį kultūroje: menas nesukuria nieko nauja, nėra substantyvus, jis yra medialus, tarpininkaujantis.

       Dar vienas savaime, savo šeimos terpėje augantis ir natūraliai „apsigenėjantis“ vaikinas – Jokūbas Niaura. Iš tėvo jis paveldi polinkį domėtis teisiniais, bendruomenės reikalais, juos sieja su natūralia aplinka: gamtoje mato lygybės principą. Šio charakterio vaizdavimu tarsi bandoma paaiškinti, kad demokratija gamtos žmonėms yra priimtina – neslopina prigimties, nes nėra nesuvokiamas konstruktas.

       Taigi stabilitas pats išaugina jį pranokstančius ūglius – formuoja kitoniškumą, taip sistema subrandina elementus, kurie ją perkeičia. Vaikai vaizduojami kaip augantys jau ne tradicinei, bet moderniai visuomenei.



Socialumo formos

 

       Socialumo formas „Pragiedruliuose“ diktuoja gamtinės energijos inspiruotas žaidimas, kurio taisyklės yra paremtos erotiniais priešybių traukos principais. Mišri „Pragiedrulių“ kultūra yra palankiausia terpė tokiems ryšiams susidaryti. Taip kuriamos ir šeimos. Vaižgantui rūpi vaizdais perteikti skirtingus susidraugavimus: „<...> du visiškai skirtingu, vienu mastu nematuojamu dalyku, dvi sriti, tegali drauge padaryti trečią, vėl kitokią neg abidvi“ (19). Kovos dėl kultūros krypties kūrėjas daktaras Gintautas (pasikviečia iš Prūsijos Vidmantus, iš Aukštaitijos Šešiavilkius, gydo Sviestavičių nuo bajorystės mito ligos, organizuoja skaitymo vakarus, knygų kelią) vaizduojamas susidraugaujantis su sodiete Maryte Šeševilkiote, taip jis atranda prigimtinį džiaugsmą. Šį procesą galima vadinti skirtingų luomų fermentacija: „Visados rimtas daktaro veidas šiepės, lyg sapne matydamas tą žebenkštį žvėrelį, mielą pamatyti, dar mielesnį turbūt paglostyti per švelnų kailelį. Ir pats savęs Gintautas nebepažino; jis, Kristaus metus peržengęs flegmatikas žemaitis, kelte kėlės bėgioti su Maryte, vaikyti ją ir gaudyti. Dažnai taip ir darė, pliaukšėdamas rankom. Grįžo draugėn visas nušilęs, uždusęs, bet tokiu kvailai išsišiepusiu srėbtuvu, lyg kas medum jam būtų per lūpas patepęs“ (20).

       Šia draugyste-meile Vaižgantas vaizduoja Gintautą susiartinantį visais pajautimais ir gyvenimo supratimo paprastu grožiu su Ventos upės slėnio gyventojais. Gintautas atskleidžiamas ne tik kaip iš šalies projektuojantis „Pragiedrulių“ kultūros sandarą, jam malonu bendrauti pagal priešybių bendradarbiavimo principą (interpretuotina, kad priešingu atveju, jeigu Gintautas būtų vaizduojamas susidraugavęs su tokia pat gydytoja, aktyvia kultūros veikėja Darata, jų charakterio ypatybės mažai formuotųsi, fermentacija nevyktų, todėl pasakojimas pakryptų į didaktiką). Taip unikaliai bei individualiai turtėja Gintauto savastis ir fermentuojasi kultūra.

       Kita priešybių pora – Napalys ir Darata. Jų santykiai formuojasi panašiai kaip Gintauto ir Marytės, nes vienas yra gamtos filosofas, sodžiaus darbininkas, kita – gydytoja. Jie, neturėdami pragmatinių sumetimų, atsiduoda vienas kito savasties patyrimo džiaugsmui: „Tarp Napalio ir Daratos prasidėjo meilė galinga, smarki, audringa, pats jausmų viesulas. Jis nieko nesiklausė, nieko negalvojo, nieko neplanavo <...>. Nei vienam, nei antram dar neparėjo į galvą tą audrą sutvarkyti paprastu susituokimu, įsiverti į nosis po grandį, kaip Murzai...“ (21) Autorius gaivalą, kuris gali viską sugriauti, vaizduoja ramiai, jam rūpi išryškinti socialinių formų kūrimo logiką. Gintautas ir Marytė bei Napalys ir Darata pasiduoda erosui, kuris, pasak A. Mickūno, kursto gyvybinę ugnį, suteikia polėkį kurti gyvenimą, bet pats savaime neturi tikslo. Tai galima atpažinti Napalio ir Daratos santykiuose: jie tenkinasi geismo išreiškimu, daugiau jiems nieko nereikia. Jų aistra vaizduojama kaip grynai gamtiškas instinkto proveržis (palyginamas su jaučio Murzos gaivališkumu). Napalio ir Daratos aistra siužete paliekama atvira, ją sustabdo tik išorinės jėgos – tremtis; o Gintauto ir Marytės pora prieina prie gamtinės energijos kultūrinio transformavimo galimybių, kurias įprasmina Lino darbų pasaka.

       Autobiografinių epopėjos autoriaus bruožų turinti figūra – kunigas Rimutis Vizgirda – rūpinasi lietuviško gyvenimo tąsa sekdamas didįjį „Pragiedruliuose“ vaizduojamos kultūros sandaros pasakojimą. Algirdas Julius Greimas mano, kad baltų mitologijoje Lino Kančios pasaka yra nesibaigiantis pasakojimas, kuris formaliai išreiškia atstumą, skiriantį gamtą nuo kultūros, kaip nuogą nuo aprengto (22). Kunigas Vizgirda pasakoja, kaip augalas tampa rūbu, audeklu – sukultūrinamas; aiškina, kokią elgseną tai lemia. Pasakojimu mėginami įsteigti ryšiai tarp žmonių, taip tarsi bandomas sutvarkyti eroso įkvėptas priešybių traukos gaivalas.

       Iš pradžių pabrėžiama, kad audinio – kultūros kūrinio – kelias yra ilgas ir nuobodus: auginami linai, tada jie raunami, mirkomi, kedenami, vyniojami, verpiami, vejami į kamuolius ir meldžiamasi laumėms, kad prižiūrėtų šį darbą. Paskui kuriamas audinio raštas: „Kiaurą dieną lietuvė piemenaitė knarpia klestelėjusi kur nuovalyje, raštus renka: pynę pina, gembėmis gembėja, danteliais dantija, grėbliukais, pušelėmis ar tulpėmis margina. Reikia užeiti žalingasai galvijas, strikt audėja ant kojų, o visas jos audeklas bekabąs pajuostyje, užėjo gyvulį, klast ir vėl audžia, raštus renka“ (23). Taip pridirbama įvairių raštų rankšluosčių, staltiesių, marškinių, juostų.

       Lino darbų pasaka tampa bendra socialumo, t. y. žmonių tarpusavio susisaistymo būdo metafora. Audinys, aprengiantis bendruomenę, ją pačią padaro audiniu. Įasmenintas dirbinys – iščiupinėtas, sugėręs daug asmens triūso ir vargo, susaisto žmones emociniais ryšiais, tampa tų ryšių (meilės) išraiška dar ir todėl, kad yra dovanojamas: „Tik kaip ir galima laukti ar reikalauti, kad jos, po tūkstantį kartų iščiupinėjusios savo audeklėlius, lengva širdimi atiduotų svetimam pirkliui už keletą muštinių? Ne! Tiek išvargusi savo audimėlį, jį turi pati sunešioti arba tie, kuriuos ji myli“ (24); „Dar ir dar sykį palaimintos Lietuvos Laumės, kad jos dukteris įmasina austi ir taip jas pačias padaro, lyg geras namų „laumes“ – taikintojas!“ (25) (paryškinta cituojant – V. L.). Tad audeklas išlaiko žmogaus kūrybinės ir gamtos energijos ženklą, bet neturi piniginio ekvivalento – įgauna sutartinę vertę: kito žmogaus analogiškas dėmesys gali jį įvertinti, dėl to dovanojami audiniai sukuria santykį. Vaizduojama žmonių bendruomenė tarsi susiaudžia (audeklas negali būti konfliktiškas, jame yra dermė). Pasak Lewiso Hyde’o, dovana įsteigia ir palaiko draugų, mylimųjų ar kolegų ryšius, tuomet ima kurtis bendruomenė. Nesvarbu, kokių socialinių grupių – šeimų, organizacijų, brolijų ar draugų – jungiamoji grandis tampa ištikimybė ir dėkingumas. Tai savotiška auka, kuri palaiko bendruomenės stabilumą. Ir atvirkščiai, bendruomenė išskaidoma, kai laisva dovanų sklaida paverčiama į siaurą bendravimą dovana už dovaną (26). Lino darbų pasaka pabrėžiamas nepragmatinis žmonių bendravimo būdas, tačiau jis reikalauja didelio dėmesio darbui. Gintauto ir Marytės ryšys turėtų įgauti pasakos vertybių formą, tokia būtų iš gamtinės gyvybinės energijos kylančio gaivalo sauga, kaip šį veikimą įvardija A. Sverdiolas.

       Taigi socialinį „Pragiedrulių“ matmenį lemia tradicija, kurios tikslas – ryšių palaikymas, remiantis gamtažmogiams suprantamu pasakojimu. Tradicija moko suprasti visa ko sąryšingumą. Lino audinys – gamtos ir žmogaus rankų darbo artefaktas, gamtos virsmo kultūra padarinys, sujungiantis aplinką, egzistencinę reikšmę į holistinę visumą.

       Vaižgantas modernizuoja archajiškus žmonių solidarumo principus, kurie glaudžiai susiję su gamtinės aplinkos patirtimi. Vaduvų krašte aprašęs stabilitas, Vaižgantas aukštesnės kultūros sienas mėgina statyti interpretuodamas nelegalios lietuviškos spaudos platinimą kaip bičiulystės papročius – rūpinimąsi ir dalijimąsi gamtos dovana, kuri sujungia žmones. Tik šiuokart toji dovana yra nelegalios spaudos siunta. Naują turinį senoms kultūros formoms Vaduvose suteikia taip pat kunigas Vizgirda. Su moderniomis realijomis susiejama papročio įforminta ir išlaikyta vertybė – palankus, abipusiu įsipareigojimu paremtas ryšys, peržengiantis tradicinius socialinius barjerus. Pasak Jono Bardausko, bitininkystės teisėje, užrašytoje ir išlikusioje iš XIII, XV ir XVI a., teigiama, kad bičiulystė yra šventas, nors nepaveldimas dalykas, todėl ir visos bičiulio pareigos turi būti šventai vykdomos, be prievartos. Bičiulystėn sueiti galėdavo bajoras su valstiečiu, valstietis su valstiečiu, bajoras su bajoru (27). Nesavanaudiška būtis sujungia ir įpareigoja; „Pragiedruliuose“ vaizduojama, kad spauda taip pat yra tarsi dovana, skatinanti atsidėkoti žiniomis, dalytis ta pačia spauda. Taigi paprotys panaudojamas ir kaip naujomis aplinkybėmis įveiksminama socialumo forma, ir kartu – konspiracija, nes spauda platinama nelegaliai, bičiuolystė tampa tarsi slaptažodžiu.

       Epopėja nėra vieno savivokos modelio kūrinys. Vaižgantas joje vaizduoja ir tokius žmones, kurie iškrinta iš harmoningų socialinių ryšių, neįsitraukia į bendrą vyksmą. Tai nepaslankūs veikėjai – nei lėtai besiformuojantys, nei žaidžiantys kultūrines mintynes. Viena jų – Ona Knistautaitė, kuri kenčia, nes nori pati viena valdyti situaciją, nepaisydama kitų; iškrinta ir Augustinas Virbalas, nes jis tesiekia pasyvaus pasitenkinimo, o tuomet jis, būdamas neveiklus, paradoksaliai tampa priklausomas nuo kitų – nuo Daratos Vidmantaitės ir alkoholio (beje, bendroje kultūros sandaroje tai ta pati subjekto problema, kaip ir kūrinio įžangoje vaizduojamų gamtos ritmu gyvenančių lietuvių). Miršta gamtos žynys Valeras Burzdulis – jis vaizduojamas suprantantis gamtos jauseną (medžių skausmą, paukščių kalbą), tačiau lieka uždarame pasaulyje, gamtinė gyvybinė energija nekreipia jo į sociumą, nekuria prasmingų ryšių su kitais. Gondingos krašto kultūros žmonių veiklą sunaikinti pasmerkęs Melchior Viadorellis, pamindamas solidarumo, bendradarbiavimo, pagarbos kitam principus, užsiima negarbingu verslu ir neetiška konkurencija: nelegaliai gydo, manipuliuoja sergančių žmonių jausmais, sugalvoja, kaip atsikratyti verslo žlugdytojo Gintauto, išduoda jį rusams kaip slaptą kovotoją už lietuvišką kultūrą, o šio skundo įrankiais tampa tie, kurie nežaidžia pagal gamtinę gyvybinę energiją: Ona ir Augustinas.

       Socialinius ryšius „Pragiedruliuose“ padeda kurti gyvybinė energija, kuri yra maloni, bet savaime betikslė, tad sutvirtinimui reikalinga tradicija, taip įsteigiamos prigimčiai artimos vertybės, kurios sutampa su demokratijos principais – tolerancija ir atsakomybe: epopėjoje vaizduojama tikėjimų laisvė (Gintautui svarbios krikščioniškos katalikiškos vertybės: Šv. Lauryno gyvenimas daktarui tarsi atrama – nors gyvą degink, bet neišduos savo plano; Vidmantai – liuteriai; Napalys – gamtos filosofas); daugumos galimybė dalyvauti kultūros kūrime (svarbus žemės pirkimo, knygų platinimo organizatorius Gintautas, bet Vidmantai, Šešiavilkiai, Niauros, Vizgirda taip pat aktyviai vykdo švietimosi, ryšių kūrimo politiką); pragmatinės logikos nevaržomas šeimos kūrimasis – tolerantiški sutartiniai vertybių mainai.



Mitinė pasaulėvoka

 

       Vaižgantas vaizduoja kultūrą, į kurią veikėjus išveda gamtinė gyvybinė energija, kuri yra perkuriama pagal archajinius papročius. Kultūros gamtiškumo sampratą Vaižganto kūrinyje įtvirtina ir mitiniai pasakojimai apie pasaulio pradžią (mitas apie ąžuolą Juodžių). Remdamasis Mircea Eliade, Paulis Ricoeuras teigia, kad „mitas, kaip pasakojimas apie pradžių pradžią, iš esmės atlieka steigiamąją funkciją. Todėl mitas atsiranda tik tuomet, jei pamatinis įvykis atsiranda ne istorijoje, o priešistorėje“ (28). Epopėjos įvykis – moderniosios lietuvių kultūros naujas steigimasis, veikėjų būdo formavimosi logika – autoritetingai pagrindžiama mitu.

       „Pragiedrulių“ mite pasakojama apie tai, kaip atsirado ąžuolas Juodžius: „Vieną sykį susitarė Vanduo su Moliu padaryti augmenims karalių ir išdaigino – Ąžuolą, pačiame kalnagalyje, prie vandenkalnio iš jo šono į upelį. Valgio ir gėrio moliakalnis nestigo; Drėgmė ir Šiluma, dvi Gyvybės Laumi, saugojo Karalaitį, ir jis išaugo – kietas. Drąsiai gręžė šaknimis lig pat kalno širdžiai ir čiulpė žindo gyvybės“ (29). Medis vaizduojamas kaip vandens ir žemės susitarimo bendras kūrinys, taigi suprantama, kad aplinka yra protinga. Svarbu ir tai, kad kažką naujo kuria du skirtingi pradai – juk epopėjoje veikėjų charakterio formavimasis, fermentacija vyksta dėl skirtybių bendradarbiavimo, todėl galima interpretuoti, kad medžio istorija tarsi kaitos ir kūrybos mito tąsa. Šį santykį galima suvokti kaip lietuvių mitinės vaizduotės transformaciją: anot A. J. Greimo, lietuviškos kosmogonijos centre atsiduria dviejų jėgų kova (Aitvaro ir Perkūno, kurie įtraukia į kovą žemę, vandenį, tąja kova sukuria pasaulį) (30). Vaižgantas „Vaizduose kovos dėl kultūros“ neaprašo tiesioginio dviejų priešybių susidūrimo – kova kaip atviras susirėmimas paliekama už teksto. „Pragiedrulių“ pasaulėvaizdyje pabrėžiamos ir vaizduojamos kultūrai būtinos mintynės, atskleidžiama, kaip nuogi gamtažmogiai lietuviai turėtų apsirenginėti kultūros drabužiais.

       Juodžiaus kelmo mitas įprasmina ir ilgalaikius procesus – ąžuolas auga septynis šimtus metų: „Tad vis augo, jo liemuo ir šakos vis dar drūtėjo. Taip per šimtą, tris, penkis, septynis šimtus metų; palengvo, bet atsidėjęs, kietai, nuolat, taip tvirtai sumanęs šimtus metų darbą dirbti...“ (31) Ilgas augimo darbas tampa pavyzdžiu žmonėms siekti ilgalaikės tvermės, kantrybės, užsispyrimo, turbūt ir valstybės, kuri pergyvena kiekvieną atskirai. Taigi medis būtų kiekvieno žmogaus ir bendrai kultūros gyvenimo simbolis, anot P. Ricoeuro – kosmogoniją pratęsia nesibaigianti antropogonija (32).

       Tačiau romantiškai ir ekologiškai besivystanti kultūra, kaip paaiškėjo „Pragiedrulių“ analizėje, neturi daug atminties, ypač istorinės. Gamtinė gyvybinė energija diktuoja ryšių palaikymo principus, todėl kultūrai susidaryti pakanka malonumo patirties kaip patvirtinimo, kad tie principai neklaidingi.

       Valstybės raidos istorija, susijusi su krikščionybe Lietuvoje, nėra reikšminga Vaižganto vaizduojamam kultūros susidarymo procesui. Simboliškai tai išreiškiama „Pragiedrulių“ epiloge: aprašoma, kaip kalvinistai Radvilos paskandina bažnyčios varpą. Tačiau „Pragiedrulių“ kultūros kūryba orientuojasi į europietiškos demokratiškos santvarkos steigimą. Lietuvių tauta, ieškodama savojo unikalumo, natūraliai tapatinasi su demokratijos principais. Taip kultūros modernėjimas mėginamas suvokti kaip prigimties transformacija.

       „Pragiedrulių“ kultūros sandaroje išryškėjo ekologiškos Vaižganto pasaulėžiūros principai: antropocentrinio požiūrio atsisakymas, holistinė pasaulio samprata (33), savaiminio kultūros susidarymo vaizdavimas. Taip autorius, aprašantis modernėjančių lietuvių kovas dėl savosios kultūros, be pragmatinio, iškelia žaidybinį kultūrinės veiklos impulsą – mintynes su visu pasauliu: erosu, gamta, priešu. Vaižgantas teigia idėją, kad kultūra ir jos kūryba, taigi žmogaus gyvenimas, teikia daugiau džiaugsmo nei nuovargio, leidžia kiekvienam būti unikaliam, išraiškingam. Taip „Pragiedruliuose“ mėginama suderinti savaimingi, neprievartiniai kultūros vystymosi veiksniai su demokratinės santvarkos principais.



       ___________________________

       (1) Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 27–28.

       (2) Jonušas J. J. Tumo-Vaižganto kultūrinių ir literatūrinių nuostatų recepcija žurnale „Akademikas“ // Lituanistika. – T. 65. – Nr. 1. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006. – P. 48–62.

       (3) Brazaitis J. Raštai. – T. I. – Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1980. – P. 195.

       (4) Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. – P. 27.

       (5) Vaižgantas. Raštai. – T. 10: publicistika 1918–1919. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 79.

       (6) Sverdiolas A. Kultūros filosofija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – P. 21.

       (7) Bachtin M. Autorius ir herojus. – Vilnius: Aidai, 2002.

       (8) Vaižgantas. Pragiedruliai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 18.

       (9) Zaborskaitė V. Kas yra Vaižganto dvasia // Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai / Sud. A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 2009. – P. 477.

       (10) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 198.

       (11) Sverdiolas A. Kultūros filosofija. – P. 83.

       (12) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 159.

       (13) Ten pat. – P. 408.

       (14) Ten pat. – P. 409.

      (15) Baranowa A. Simboliškas peizažas: tarp muzikos ir paveikslo // M. K. Čiurlionis ir pasaulis: almanachas / Sud. R. Astrauskas. – Vilnius: Lietuvos muzikų rėmimo fondas, 2006. – P. 15.

       (16) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 448–449.

       (17) Ten pat. – P. 449.

       (18) Mickūnas A. Kosminė sąmonė // Metmenys. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1995. – P. 106.

       (19) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 276.

       (20) Ten pat. – P. 274.

       (21) Ten pat. – P. 300.

       (22) Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius: Mokslas; Chicago: A. Mackaus knygų leid. fondas, 1990. – P. 47.

       (23) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 285.

       (24) Ten pat. – P. 286.

       (25) Ten pat. – P. 290.

       (26) Hyde L. The Gift. – New York: Vintage books, 2007. – P. 96–97.

       (27) Bardauskas J. Bitės etnologijoj, bitininkystė Lietuvos praeityj ir bitininkystės teisė. – Kaunas: Metai, 1935. – P. 6–9.

       (28) Ricoeur P. Mitas, filosofinė interpretacija // Mitologija šiandien. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 228.

       (29) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 511.

       (30) Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. – P. 103.

       (31) Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 512.

       (32) Ricoeur P. Mitas, filosofinė interpretacija. – P. 232.

       (33) Zapf H. Literature and ecology: introductory remarks on a new paradigm of literary studies // Literature and ecology. – Heft 1, Niemeyer, 2006.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)