Vilniaus gerontologijos centre, o tai yra – senų žmonių globos ir priežiūros centre, nedideliame, tačiau tokioms įstaigoms neįprastai jaukiame kambarėlyje, pilname traškių, blizgančių nuo geros priežiūros gėlių, nuotraukų, knygų ir paveikslų, gyvena išmintingas, mielas, švelniai ironiškas ir įžvalgus žmogus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūriuos, o nūnai jau gerą dešimtmetį gyvenantis čia, Lietuvoje, 94–erių metų žinomas rašytojas, išleidęs keliasdešimt knygų, Juozas Kralikauskas.

 

...bet užkliuvau už Goethes

 

Tai, ką aš gerai pažinau, yra labai svarbu.

Dar būdamas vaikas įsidėmėjau vieną Goethes teiginį: „Žmogus pats yra savo likimo kalvis”. Ši tiesa dar tada užvaldė mano dėmesį, taip už jos užkliuvau... Ir ačiū Dievui, nes tai man labai padėjo.

Tėviškė mano - smėlėtoj Dzūkijoj. Septyni hektarai smėlynų irseptyni šaukštai prie stalo. Neturėjau kunigo, kuris mane paremtų, jokio giminaičio, jokios atramos, bet užkliuvau už Goethes... Perskaitęs “Jaunojo Verterio kančias”, įgijau šiam rašytojui didžiulę pagarbą. Jo išmintis rėmėsi ir mūsų tautos patirtimi: dirbk, ir turėsi. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kaip gyvensi, toks ir bus tavo likimas...

Dievas buvo davęs man neblogą atmintį - neteko zubrinti, pakakdavo, kiek girdėdavau mokytojus kalbant. Todėl po pamokų verčiausi privačiomis pamokomis. Tais laikais litas buvo gana brangus, o aš gaudavau kartais net tris už valandą. Neretai dar ir pietumis pavaišindavo. Taip ir sukausi. Paskui tapau gimnazijos mokytoju, kiek vėliau - direktoriumi. Girdėjau vis kalbant žmones apie likimą, ypač kaime: “taip lėmė likimas, taip buvo lemta...”. Betgi kas iš tikrųjų yra tas likimas? Argi antrasis Dievas? Argi jie lygūs? Jau tada buvau skaitęs Šventąjį Raštą, iš jo sužinojau, kad be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo mano galvos... Niekaip negalėjau šito suprasti,kas yra likimas, o kas - Dievo valia. Ir vis laikiausi Goethes. Tol, kol nepamačiau bombarduojamo Berlyno, trisdešimt dviejų atūžiančių lėktuvų, kurie nuosekliai, kvartalą po kvartalo naikino didžiulį, gražų miestą.

 

„Bėk, sūnau, bėk...”

 

O Berlyne aš atsidūriau taip: kai vokiečiams pralaimėjus Antrąjį pasaulinį ėmė trauktis frontas, liepos 15 d. Kaune jau girdėjosi patrankų šūviai – bėgo vokiečiai, traukėsi nugalėti. Sukviečiau visus Kauno gimnazijų direktorius, kurių iš viso buvo dešimt, kad pasitartume, ką daryti. Buvau pats jauniausias direktorius Lietuvoje, taigi turėjau tylėti kaip pelė po šluota ir klausyti, ką kalbės vyresnieji. Visi tikėjosi, kad praeis pora mėnesių ir kariaujančios pusės susitaikys – negi leis vokiečiai barbariškai naikinti šalį? „Jie gal ir susitaikys, bet ar pasitrauks rusai?” – galvojau. Kai visi pasakė, ką mano daryti, aš irgi prabilau: „Bėgsiu į Berlyną”. Visi ėmė šaukti: „Juozai, gal tu pakvaišai? Vokietija dega, bombarduojama iš visų pusių, kas atsilaikys prieš Ameriką? Kur tu dėsies, esi jaunas, o nekariauji, pagaus, paims į armiją...” Bet aš žinojau, kad komunistai čia pasiliks ir prasidės teroras. Todėl nutariau geriau bėgti į degančią Vokietiją, nei likti čia. Bet prieš tai nulėkiau pas savo mamą. Ji buvo tokia darbšti, tokia šventa, tokia gera... Klausiu: „Mama, ką man daryti?” Ji man sako: „Vaikeli, aš tik kaimietė moteris. Tu dabar direktorius, daug daugiau žinai, kas gali būti, negaliu tau patarti”. „Mama, bet ką tau širdis sako? Palikim protą, žinias, ką tau širdis kalba?”

Mūsų pirkioje buvo du šventi paveikslai – Marija su septyniais kalavijais arba durklais širdy ir Nazarietis, apvilktas ilga jupa iki žemės, o ant galvos – erškėčių vainikas. Ir veidas... Veidas visas kruvinas. Mama atsiklaupė taip, kaip klaupdavosi ten kiekvieną vakarą, ir pasimeldusi sako:

– Bėk iš čia, sūnau, bėk, ir kuo greičiau. Taip kalba mano širdis, taip aš supratau, besimelsdama.

Ir aš išbėgau.

 

Degantis Berlynas

 

Berlynas iš tiesų degė. Sirenos kaukdavo ir kaukdavo, žmonės lėkė ir lėkė į požeminius tunelius, ir aš su jais. Sėdėdavome visi ir laukdavom, kol nelaimė praūš. Girdėjau ne kartą ir Dievo vardą minint – kai kas melsdavosi, kol aliarmas būdavo atšaukiamas. O jau tada - ir vėl lekiam, skubam iš tunelio: ačiū Dievui, pavojus praėjo.

Bet atėjo vasario 13-oji. Tai buvo baisi diena. Visas Berlynaskaukte kaukė. Vėl atgarmėjau į tą tunelį, nuvargęs kaip šunelis. Aukštai viešbutyje turėjau kambarėlį kartonu uždengtais langais. Vanduo rytais užšaldavo, negalėdavau nė nusiprausti. Bet gerai dar, kad vokiečiai turėdavo tokius labai šiltus patalus - palendi po jais, tik snukelį iškiši, ir iš karto – šilta, malonu...

Taigi grįžau tądien neapsakomai nuvargęs po eilinio aliarmo, atsiguliau. Ačiū Dievui, galgi baigėsi. Vos tik kiek apšilau, girdžiu – vėl kaukia. Visi vėl lekia, dunda... Vėl atskrenda per trisdešimt lėktuvų - bombarduos. Aš galvoju: kiek bėgiojau, kiek tų aliarmų buvo, negi dabar ims ir pataikys? Buvau toks pavargęs ir sušalęs, kad galvojau: niekur nebeisiu. Nebebėgsiu. Nebegaliu. Bet staiga pasirodo motina ir sako: “Bėk, bėk sūnau iš čia, ir kuo greičiau...“ Taip aiškiai, taip gyvai, tarsi būtų buvusi ten, šalia manęs. Pamačiau ją taip tikrai, kaip tai buvo paskutinį kartą Lietuvoj. Tuojau šokau, pasigriebiau savo krepšį ir maišelį, apsisiaučiau paltą ir dūmiau žemyn. Šį kartą bombardavimas tęsėsi labai ilgai, jis buvo baisus. Išlipę pamatėme: dega... Dega didžiuliai namai, reprezentacinė Berlyno gatvė visa ugny. Ir tas mano viešbutėlis visas subombarduotas... Krūva degančių griuvėsių. Jei nebūčiau pamatęs mamos, būčiau žuvęs...

 

Pirmasis klausimas Goethei

 

Manau – ką dabar daryti? Vasario vidurys, šalta. Būsiu pristatytas prie gesinimo, valymo darbų, įkliūsiu. Pasidėti neturiu kur, vienas Berlyne kaip vilkiukas. Dievas pasiūlė mintį – „Eik į stotį”. Einu į stotį. „Lipk į pirmą pasitaikiusį traukinį ir važiuok, nesvarbu, kur”. Įlipu. Sušylu. Traukinys veža – nesvarbu kur. Tik paskui sužinojau, kad į Magdeburgo pusę. O rytojaus dieną išgirdau, kad iš Berlyno išvažiuoti uždrausta. Reikėjo valyti griuvėsius, nevalia nė vienam palikti miesto. O aš jau Magdeburge. Tada ėmiau galvoti: tai ar čia yra mano likimas? Ar aš pats jo kalvis? Ar likimas, ar Dievas toks žiaurus, kad šitokį miestą Berlyną taip bombardavo, šitaip degino, šitiek žmonių išžudė, drebėjo žemė... Kartą bėgdamas per aliarmą į slėptuvę perbėgau gulintį žmogų. Atsitokęs galvoju: gal jis dar gyvas? Gal apalpęs ar sužeistas, o aš, begėdis kiauliukas, bėgu per jį! Grįžau – šaltas jau. Šaltas jau... Goethe, Goethe, ar jis yra savo likimo kalvis? Ar tokio jis norėjo likimo? Ar pats jį sau tokį nusikalė? Prievarta jį čia paguldė, prievarta bombardavo Berlyną, prievarta jį degino, prievarta žudė milijonus.

Taip mane aplankė didžioji mano abejonė. Iki tol Goethe man labai padėjo, bet tąsyk supratau, kad tai nėra tiesa.

 

Kelionė į pragarą

 

Paskui, jau daug vėliau, pasibaigus karui, atsidūriau aukso kasyklose Kanadoje.

Galvojau – kur dėtis? Vokietijoje, tiesa, buvau maitinamas amerikiečių, bet išmalda gyventi nemalonu. Kur pasukti? Australija, Amerika, Argentina, Brazilija... Kur? Atsidūriau Kanadoj. Konsulate apžiūrėjo mus kaip vergus – matavo akimis, koks tu būsi darbininkas. Man nusirengti nereikėjo – buvau tvirtas vyras.

Sutartį dešimčiai mėnesių pasirašiau. Tiek turėsiu atidirbti, o paskui – laisvas, gyvenk, kaip nori. Į miško darbus, galvojau. Manau, miške dešimt mėnesių pabūti po šitokio pragaro – ne taip jau blogai. Plaukėm per Atlantą laivu 12 dienų. Juodos bangos, tokios tamsios, toks tas jų ūžimas baisus naktimis, žmonės vemia per bortus, susirgę jūros liga...

Kanadoje vežė mus užrakintus, kad nepaspruktume. Vežė ir vežė... O laikas buvo prieš pat Kalėdas. Kanada degė žiburiais - jie ir tada visai netaupė elektros. Medžiai apkabinėti lemputėm, ir pastogės, ir stogai... Didžiuliai Kalėdų Seniai... Žiūriu pro langą – it kokia pasaka...

Paskui reikėjo persėsti į lėktuvą. Lėktuvas didžiulis, braška visas. Karo metu juo skraidindavo kareivius, sprogstamąsias medžiagas. Dabar ir aš juo skrendu. Žiūriu pro langelį – apačioj tik sniegas, ir daugiau nieko, sniegas, ir daugiau nieko... Ir vis skrendu. Ir vis sniegas, ir daugiau nieko. Vis į šiaurę. Šitaip atskraidino į Vinipegą. Nuo jo - dar kokie 700 km iki aukso kasyklų. Kasyklos buvo tokioje nuošalėje, kad iki jų – jokio kelio, jokio vieškelio, tik lėktuvu gali atskrist. Nusileidom, išlipu. O speigas... Rodo mums – dumkit greitai į namukus. Šiaip taip įsmukau į pirmąjį pasitaikiusį. Buvo Kūčių vakaras. Vėliau sužinojau, kad tą dieną mirė mano tėvas. Tą pačią dieną, kai aš atvykau į kasyklas.

 

Antrasis klausimas Goethei

 

O tos kasyklos – kaip Dantės „Pragaras”. Aš dirbau devintame aukšte į gylį, pačiam pagrindiniam. Pagal Dantę, tai toji žemiausia vieta, kurioje yra iki pažastų įšalęs Liuciferis. Taigi ir aš tame devintame rate. Neperšlampama uniforma, šalmas, ant jo – prožektoriai. Kur juos pasuki, ten matai, kitur – nieko. Aklina tamsa. Jokio vabalo, jokios skruzdėlytės, jokio gyvo daikto ten nebuvo - tik du vamzdžiai. Pro vieną – deguonis, pro kitą – vanduo. Su tokia sunkia mašina turi gręžti nesibaigiančius koridorius, kanalus, kurių pats nematai.

Protingas žmogus, inteligentas į tokį pragarą nelįs. Ten buvo susirinkę visi vargšai arba tokie, kurie niekur nepritampa, kurie, pavyzdžiui, užmušė savo žmoną ar dar kokį baisų dalyką padarė. Nusileidžia į tas kasyklas – niekas neieškos. O auksą nesvarbu kas kasa, svarbu – kad kasa auksą. Auksas... Kaip kad Goethes „Fauste” giedojo demonas: „Vien tik auksas valdo mus”.

Vasaros ten labai trumpos ir labai karštos, o žiemos labai ilgos ir labai šaltos. Pasiryžau likti antrus metus, nes rašiau jau antrąjį romaną. Tokių tipažų, tokių charakterių, tokių sąlygų niekur kitur nerasi.

Sekmadienis – laisva diena. Pasispaudžiu savo bloknotą, einu į gamtą. Vyrai iš Vinipego parsisiųsdina geriausių gėrimų dėžę ir atsisėdę toj karštoj saulėj geria. Krūtinės didžiulės, plačios, apžėlusios, stiprūs, pavojingi... Nesusipyk, nes dirbi su jais tamsoj – užteks kumščio smūgio ir nugarmėsi giliai, giliai, gulėsi kvarco atliekų krūvoj, niekas tavęs nesuras. Niekas niekada ten apie tai nesužino – iškilmingai nelaidoja, neskelbia tokių įvykių, kad baimės neįvarytų.

Aplenkiu juos, geriančius, einu toliau. Matau didelį kalną, ant jo - indėnų vigvamai. Išlekia būrys vaikų – jie mane buvo pamilę. Būdavo man graudu, kai iš kasyklų pakilęs pamatydavau juos sustojusius ir prašančius duonos. O mums maisto negailėdavo, tai visada nuo savo davinio palikdavau jiems. Išlipęs turėdavau ką duoti. O jie būdavo tokie dėkingi. Nesuprasdavau, ką jie kalbėdavo, bet suprasdavau, kad jie mane myli. Tokie buvo geri...

Einu toliau. Baisios, aukštos uolos. Medžiai maži, akmenys ir vienuma. Ir tyla. Įkopiu į aukštą kalną ir rašau. Įsitraukiu į darbą ir nė nepajuntu, kad esu perkaitęs, kad mane tiesiog kepina. Kai atsipeikėju, pamatau pro uolas vandenį – ežerą! O buvau plaukikas, gimęs prie ežero. Apdovanotas tokiu kvailumu, kad be laivelio, be nieko vidury to ežero plaukiodavau ištisas valandas. Keliu eidavo žmonės, žiūrėdavo, stebėdavosi, o man, matykit, malonu... Tai ir dabar pamatęs vandenį baisiai apsidžiaugiau. Man to reikia! Reikia pult į ežerą, esu juk taip įkaitęs.

Nusiropščiu nuo uolų ir dumiu. Ir čia atsitinka svarbiausias dalykas mano gyvenime. Lemiamiausias momentas. Būtent čia susitikau su savo likimu taip, kaip Mozė susitiko su Dievu degančiam krūme. Nusimečiau rūbus ir brisiu į ežerą. Plauksiu, plaukiosiu, bus taip malonu... Bet man staiga žiauriai kažkas įgėlė į koją. Šokau iš vandens, pabėgėjau tolėliau, atsisėdau, o kraujas duoda didžiule čiurkšle. Nusidraskau drabužius, apsuku žaizdą, kraujas persisunkia kiaurai. Koks baisus žvėris įkando? Einu į barakus namo, bet esu gerokai nuo jų nutolęs. Begrįžtant koja man ima tvinkčioti, tinti. Ir čia mane pamato Džekas, barakų prižiūrėtojas. Pamato mane Džekas, ir aš jį. Jis nustemba: „Džozefai, kas tau atsitiko? “ Vos jam pradėjau pasakoti ir pasakiau, kad kažkas man žiauriai įkando, jis trenkėman per petį vieną, kitą kartą, šaukdamas: „Jėzau Kristau, šis žmogus yra palaimintas!” Manau – juokiasi jis iš manęs, ar ką? O jis ir vėl: „Koks tu laimingas, žmogau! Klausyk manęs, Džozefai, kaip aš klausiau tavęs. Tas ežeras vadinasi Kaukolės ežeru. Ar matei kokį gyvą žmogų ten? Joks indėnas prie to vandens neis, nelips į jį, tiktai gyvulėliai atsigert palinksta”. Kaukolių, Golgotos... „Kodėl jį taip vadina?” – klausiu. „Klausyk, Džozefai, tylėk, aš tau pasakysiu, kas su tavimi būtų buvę: sakei, kad gerai moki plaukti. Įlipi į ežerą, plauki. Paplaukėjęs atsistojiapsidairyt, pailsėt, atsigaut. Ir imi jaust, kad tavo kojos klimpsta. Tu imi judėt, bandydamas jas ištraukt, bet kuo labiau muistaisi, tuo labiau tave traukia gilyn. Ir, Džozefai, vanduo jau tau semia pečius. Dedi dar daugiau pastangų, kad išsikapanotumei, o vanduo jau ima semti tavo smakrą, galvą ir – amen. Ir niekas niekada nesužinotų, kur dingai. Žūtum amžinai. Jei pora colių dar būtumei žengęs, tau būtų galas”.

Tai buvo mano likimas. Mano svarbiausioji valanda. Ir aš staiga suprantu, kad likimas nėra nei Dievas, nei jėga, jis yra aklas atsitiktinumas. Tai, kas nuo tavęs visiškai nepriklauso. Goethe klydo! Aš nesu savo likimo kalvis. Juk nebūčiau norėjęs, kad mane tas dumblas susiurbtų. Ir toji viena pėda į šalį mane išgelbėjo. Štai, kas yra likimas.

Bet kas gi tą atsitiktinumą man padovanojo? Dar lieka klausimas. Kas jį nulėmė? Ar motinos malda? Ar angelas sargas? Ar pats Dievas?

Tokių lemiamų momentų mano gyvenime buvo ne taip mažai. Todėl aš ir parašiau visas tas savo knygas, sulaukiau 94 metų. Vyro amžiaus vidurkis Lietuvoje yra 66 metai, o aš, būdamas 94-erių, dar sapnuoju visokius romanus... Galvoju, kad jei dabar rašyčiau, parašyčiau patį geriausią. Bet rankos nebeklauso. Kažkieno gera valia man dovanoja svetimą laiką – gyvenu dabar juk skolintu laiku, - ir jėgų suprast, galvot, atsimint. Aš dar klausau radiją, žiūriu televizorių, neblogai viską suprantu. Ir tam „kažkam” esu labai dėkingas.

Galų gale man tapo aišku, kad žmogus tik iš dalies yra savo likimo kalvis. Goethes išmintyje yra daug prasmės, bet tai nėra atsakymas. Atsakymas – kad likimas yra aklas atsitiktinumas. O kas už jo – nebesuprasi. Kiti nesuprato, nebesuprasi ir tu. Ir to pakaks.

 

Parengė Elvyra Kučinskaitė

Bernardinai.lt, 2004 m.