janavicius-vytautas

Visa intelektualioji, ironiškoji moderni mūsų proza literatūros istorikų yra nutylėta (tarsi jos nebūtų) ir palikta nuošalėj. Mes taip puikiai – dar nuo mokyklos laikų – žinom visus kaimiškus (ir “lyriškus”) lietuvių rašytojų kūrinius; sunkiai įsivaizduojam, kad lietuviškoje prozoje galėtų būti ir kitokių – nepatetiškų, ironiškų tekstų.

Labiausiai teigiamais meninio kūrinio bruožais kritikos – tarybinės ir egzodo – laikyti pasakojimo tolydumas, paprastumas, aiškumas. Tarybinį ir laisvąjį pasaulį skyrė vadinamoji “geležinė uždanga”, bet literatūra šiapus ir anapus buvo gana panaši. “Stebina keistas fenomenas, – rašė Vytautas Janavičius viename paskutinių laiškų, – ir vienoje, ir kitoje “geležinės uždangos” pusėje literatūra turi labai daug panašių bruožų”. Ir šiapus, ir anapus bėgta nuo tikrovės. Čia – Marcinkevičius, ten – Brazdžionis.

Vytautas Steponas Janavičius mūsų literatūros istorijoje turėtų užimti vietą, manyčiau, ne mažiau reikšmingą kaip Antanas Škėma. Galbūt pastarąjį šiandien žinotume tiek, kiek ir Janavičių, jei ne skandalingasis romanas “Balta drobulė”. (Kas paneigs, jog skandalų vaidmuo literatūros istorijoje neeilinis?) Janavičius – minties, Škėma – jausmo, abu – pasakotojai poetai (epinis elementas pinasi su lyriniu). Vienas – garsus, kitas – ne. Kodėl? Juk talentingi – abu? Triukšminga “Baltos drobulės” istorija, manding, per menka motyvacija šiai literatūros istorijos mįslei įminti. Kita prielaida būtų tokia: didžiausią ažiotažą mūsų skaitytojų (ir kritikos) tarpe paprastai sukelia jausmingas, nervingas, vietomis šiek tiek “perlenktas” naratyvas. Škėma, Radzevičius, Parulskis. Minties literatūra lietuvių skaitytojui mažiau imponuoja. Ričardo Gavelio knygų pristatymai vykdavo pustuštėse salėse. Sauliaus Tomo Kondroto romaną “Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą” viena kolegė (garsi kritikė) apibūdino kaip labai, labai nuobodų. Iš Janavičiaus keturių spausdintų tekstų kritika adekvačiai įvertino tik vieną – aštraus siužeto romaną “Pakeliui į Atėnus” (1962, Sidnis), kurį 1992 metais perleido “Vyturio” leidykla. Nors tai kūrinys neva nuotykinis, įvilktas į legendos, mito rūbą, jis tikrai nėra skirtas “vyresnio mokyklinio amžiaus” skaitytojui. “Vyresnio mokyklinio amžiaus” skaitytojas gali suvokti tik vieną, siužetinį, šio teksto lygmenį. O jo simbolika, filosofinė ir psichologinė paradigma? Žaidimas forma bei stiliumi?

Vienas žymus poetas (poetas-kritikas), perskaitęs Janavičiaus debiutinį kūrinį – romano fragmentą “Vaikystė” (“Literatūros lankai”, 1952, Nr.1, 1953, Nr.2), jo autorių pavadino “beraščiu Proustu”. Šis “lakoniškas ir negailestingas įvertinimas iš tiesų buvo šio nepaprastai reiklaus žmogaus komplimentas, išreiškęs ne tik kalbos bei formos trūkumus, bet ir jauno autoriaus talento realumą” (Andrius Sietynas [Alfonsas Nyka–Niliūnas]. “Pakeliui į naują prozos žodį”. – “Aidai”, 1965, Nr.1, p.47). Ilgais, ritmiškais sakiniais, subtiliu minties ir jausmo perteikimu “Vaikystė” primena ne tik Proustą, bet ir Vladimirą Nabokovą.

Lietuvių literatūroje Janavičiaus “Vaikystei” artimiausias kūrinys – Šatrijos Raganos “Sename dvare”. Viename ir kitame vaizduojamoji aplinka – dvaras, pasakojamasis laikas – XX amžiaus pradžia, siužeto tarsi nėra. Panaši – elegiškai nostalgiška – tonacija; subtilus, rafinuotas humoras; nuotaikos, jausmai, būsenos ir šeimos santykiai perteikiami pasakojant kasdieniškus, paprastus įvykius. Du lietuviškos prozos deimančiukai.

“Pakeliui į Atėnus” nukelia mus į legendinę, mitinę Graikiją. “Geriausios veikalo vietos tiesiog dvelkia Viduržemio jūros mėlyne ir saulės nupliekstais slėniais bei kalnais”, – rašė Alina Staknienė. Pasakojimo gaida – romantiškai pakylėta, legendinė; stilius – lakoniškas; primena klasikinį, nuosaikų Ernsto Jüngerio braižą. (Jüngeris – mėgstamiausias Janavičiaus rašytojas; turėjo – ir buvo perskaitęs – visus jo “Raštus”.) Naracijos pagrindu paimtas siužetas iš mito apie Tesėją, kuriam Janavičius suteikė šiuolaikišką prasmę. Jaunasis herojus palieka savo gimtinę Pietų Graikijoje ir iškeliauja į Atėnus (kurie filosofinėj teksto plotmėj simbolizuoja būties kulminaciją) ieškoti Tėvo – karaliaus Egėjo. Kelią jam pastoja penki milžinai: žmogiškų pasijų – tuštybės, godumo, lepumo, pavydo, klastos – simbolinės, išdidintos figūros. Įveikęs milžinus (ir žmogiškus jausmus), Tesėjas kelionės pabaigoje palūžta – iš didvyrio, pagarsėjusio visoje Graikijoje, virsta antiherojumi.

Bet mane Janavičiaus kūryboje labiausiai žavi ne šis – pagirtas daugiabalsio kritikos choro – romanas, o “Laiškas sūnui” (Metmenys, 1970, Nr.19) – parodijos žanro apsakymas, tekstas, nugrimzdęs į tylą. Laikau jį tiesiog tobulu. Susirūpinęs tėvas, budelis, rašo sūnui patarimus, ragindamas nepasiduoti jausmams, neprarasti pasitikėjimo savuoju budelio “amatu”. Tėvas aiškina sūnui, kad tai pati reikalingiausia profesija pasaulyje: budelis yra Didysis tramdytojas – Dievo ranka, jis išlaiko pasaulį tokį, koks jis yra. Meilūs tėvo žodžiai tampa aštria satyra, atspindinčia baisius praėjusio šimtmečio žmonių naikinimus, – daro išvadą Audronė Barūnaitė-Willeke, Janavičiaus aprobuota kritikė. (“Tiesą pasakius, tik Audronė Willeke, man atrodo, mane suprato ir, kas dar svarbiau, sugebėjo savo mintis suformuluoti”.)

Dienoraščio formos romanas “Nevykėlio užrašai” (1975, Sidnis) – galima sakyti, autobiografinis kūrinys, lyg ir “Vaikystės” tąsa. Jaunas medicinos studentas Steponas užrašo įvairius įspūdžius, išgyvenimus karo metu vokiečių okupuotame Vilniuje. Pasakojimo forma – kaip ir “Vaikystėje” – fragmentiška: impresijos, nutikimai, pokalbiai, įterptos trys parabolės, kurias Steponas pasakoja mylimajai Viktorijai. Tekstas – daugiabalsis, polifoniškas. (Nesenoje priešpostmodernistinėje epochoje šio teksto novatoriškumas, regis, buvo nesuprastas.) Pagrindinė tonacija – Stepono – idealistinė, kitos (Julijos ir Valerijos – Stepono mylimųjų, Broniaus, Valerijos tėvo bei motinos) skamba kontrapunktu.

Steponas – jautraus ir romantiško būdo jaunuolis, gyvenantis fantazijos, knygų pasaulyje; išorinis jam atrodo netikras: “Aš ilgiuosi knygose užrakintos tikrovės. Norėčiau perbėgti tamsius kambarius ir išlaisvinti lentynose, kaip narvuose, uždarytas aistras. Paleisti jas, kaip zoologiniame sode laikomus žvėris, išversti Schopenhauerio rašalinę, kurion jis mirko savo taip lengvai skaitomą plunksną, ir kartu su Dekartu išeiti karan”. Steponui atrodo, kad “visi kažką žino”, tik jam nesako: “Galbūt reikia kokio nors sukrėtimo, kad atsivertų akys? Gal reikalingos iniciacijos, kurioms nesulaukiu pakvietimo? Ar žinojimas savaime ateina, ar reikia ką nors nuveikti?” Viliasi – galbūt karas bus “tasai sukrėtimas, toji iniciacija”.

Romanas-dienoraštis baigiasi tuo, kad Steponas, vokiečių pristatytas prie apkasų rausimo darbų, pamiršta savo išskirtinumą ir nori gyventi “k a i p   k i t i”: “Aš norėčiau dar gyventi. Norėčiau būti laimingas. Norėčiau v i s k ą pergyventi”.

“Aukso puodą” – “šiuolaikinę pasaką” Janavičius rašė kartu su dukra Kristina. Tai scenarijus-pjesė, sukurta (rimtai ir juokais) aštuntam dešimtmety.

“Parašiau labai mažai. Tiesiog gėda apie tai kalbėti”, – prisipažino autobiografijoje. Penki beletristiniai tekstai – visas Janavičiaus kūrybos palikimas. Bet reikia atminti sąlygas, kokiomis jis kūrė… Pirmus dešimt metų naujame krašte, Australijoje, dirbo be atostogų – reikėjo įsikurti, išlaikyti šeimą. Vienas po kito gimė vaikai – penkios dukros (vyriausioji – Kristina – dar Vokietijoje). “Gyvenimas buvo sunkus”, – sakė interviu, duotame prieš pat mirtį (atrodo, vieninteliame), – “užtvanką stačiau. Visokius žemės darbus dirbau. Su kastuvėliu. Kastuvas ir kirka buvo mano darbo įnagiai. Vėliau dinamitas bei grąžtai. Tačiau tai žymiai vėliau.” Prie medicinos studijų, pradėtų Vilniaus universitete ir tęstų Freiburge, nesugrįžo. O buvo išklausęs visą kursą – reikėjo tik išlaikyti egzaminus. Australijoje iki pat gyvenimo pabaigos dažė namus. Šiuo savo amatu niekam niekada nesiskundė, atrodo, netgi buvo patenkintas. Su dailininku Henriku Šalkausku išrado kažkokią naują dažymo technologiją. Vienu metu su žmona – dailininke, poete Aldona Veščiūnaite, padedami dukrų Kristinos ir Karilės buvo atidarę “antique store”, bet labai greitai, po metų, uždarė, nes ji teikė ne pelną, o nuostolį; kainavo ne tik daug pinigų, bet ir nervų. Kaip skaudus gyvenimo paradoksas priešmirtiniame interviu nuskamba žodžiai, jog “maloniausi prisiminimai” – iš karo dienų…

– Šaudymai mane mažiausiai jaudino. Tas laikas pasižymėjo tuo, kad buvo labai gražūs lūkesčiai. Šitiek vilčių turėjom, šitiek vilčių. Kad viskas bus gerai. Kad gyvenimas bus geras. O paskui nustojom tų vilčių. Užėjo apatijų metai. O fronte buvo geri laikai…

– Bet Odery plaukė žmonių lavonai?

– Tarp tų lavonų buvau ir aš Jau beveik lavonas. Ir puolėm, ir gynėmės. Visko buvo. Maišatis. Kas ką. Mane buvo apsupę, sužeidę, belaisviai sužeistuosius sukrovė į autobusą, prikabino prie tanko, tas ir išvilko per kemsynus ir miškus. Į gyvenimą. Toli nuo gyvenimo.

Į karą Janavičius žvelgė napoleoniškai. Tai stipriai juntama “Nevykėlio užrašuose”, “Vaikystėje”. Labai mėgo karinę istorinę literatūrą; turėjo jos sukaupęs gausybę. Karinės tematikos rašytoją Jüngerį adoravo. Bet domėjosi ne vien karais – apskritai istorija.

 

ALEKSANDRIJOS DVARAS IR JANAVIČIAI

 

Lietuvos dvarininkai buvo nevienodos kilmės: sulenkėję dvarininkai – lietuviai, dvarininkai – lenkų kolonistai ir po Abiejų respublikų padalinimo Lietuvoje žemes gavę dvarininkai. XVII amžiuje Europą ištikęs baisus maras kažkokiu stebuklingu būdu aplenkė Lenkiją (nuo to laiko, manding, lenkai – karšti katalikai). Į ištuštėjusią Lietuvą, – išmirė kone trečdalis jos gyventojų, – buvo atkeldinta daug lenkų kolonistų (tarp jų – Miłoszai). Platonas Zubovas, gavęs dovanų kunigaikštišką Lepšių dvarą – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio medžioklės dvarą prie Šiaulių po Abiejų respublikų padalinimo, buvo vienas iš carienės Jekaterinos konspiratorių (ir paskutinis jos favoritas), dalyvavusių jos vyro – caro Pavelo nužudyme. (Lepšių dvarą Aleksandrija pavadino grafas Vladimiras Zubovas – savo motinos Aleksandros atminimui įamžinti; lietuviškas vardas jam, matyt, nepatiko.)

Vincas Janavičius, rašytojo Vytauto Janavičiaus senelis (abu dabar ilsisi greta Janavičių giminės kapinaitėse; apie jas – “Vaikystėje”), dirbo Vladimiro Zubovo ūkio administratoriumi. Lietuvio ūkininko vaikas, aukštuosius mokslus ėjęs Dublianuose, Lenkijoje, buvo labai gabus ūkvedys. Gubernijos garo malūnas ir mechaninės dirbtuvės, Aleksandrijos plytinė, durpynas – jo kūdikiai. Grafas nemokėjo Janavičiui visos algos – dalį užrašydavo kreditan. Žmona (Marija Arcisz; jos šeima iš Daugpilio – iš kolonistų; turėjo knygyną) kartą pasakė: “Žiūrėk, kad nepradingtų tavo pinigai”. 1910 ar 1911 metais Janavičius paprašė grafo Zubovo jam priklausančių pinigų, – grafas, jų neturėdamas, perleido Janavičiui Aleksandrijos dvarą.

1915 metais visa Lietuvos inteligentija, kuri užėmė aukštesnius postus caro Rusijoj, buvo išgabenta į Rusiją. Advokatai, inžinieriai, gydytojai – visi, kas turėjo diplomą, 1915-aisiais turėjo pasitraukti į Rusiją nuo vokiečių. 1915-1918 m. Aleksandrijoje siautė vokiečiai.

Vinco Janavičiaus sūnus Vytautas karo metais studijavo inžineriją Petrograde. Čia susipažino su Marija Matulionyte (garsaus mokslininko – miškininko Povilo Matulionio dukra), kuri studijavo mediciną. (Po karo ją vedė.) Kai baigė studijas buvo paskirtas inžinieriauti “kadetu” į Ukrainą – į besikuriančią industriją. Po karo persikėlė į Maskvą – ten gyveno jo motinos Marijos Arcisz šeima (labai praturtėjusi – išrado garo mašiną poliams kalti). Arciszų fabrike Maskvoje gaminamos garo mašinos buvo plačiai naudojamos visoje carinės Rusijos imperijoje – statant geležinkelį Sibire, uostus, molus ir visur, kur mechaniškas plaktukas buvo reikalingas. Kadangi Arciszai buvo socialistai, fabrikai po revoliucijos iš jų nebuvo atimti – vadovavo jiems iki mirties. Vytautas Janavičius dirbo pas Arciszus inžinieriumi – vežiodavo savo dėdę po Maskvą; dažnai tekdavo vežti į Kremlių – ten vykdavo pasitarimai.

1918-ųjų pabaigoj buvo suorganizuoti traukinių ešelonai, kurie vežė lietuvius jau į laisvą Lietuvą. Sugrįžusi Janavičių šeima rado dvarą labai smarkiai suniokotą. Pastatai pusiau sugriuvę, pagrindinis namas be langų, stogai kiauri – beveik neįmanoma gyventi.

Vytautą Janavičių Lietuvos valdžia pakvietė tvarkyti geležinkelių. Kurį laiką jis dirbo Vilniuje, vėliau – Kaune. Mirus Vincui Janavičiui (per 1921-ųjų Kalėdas), atsisakė valstybinio darbo ir persikėlė į Aleksandriją – tvarkyti ūkio, kurį valdė taip pat sėkmingai, kaip ir tėvas. Be to, jį lydėjo laimė.

Dvaro gyvenimas buvo labai kultūringas. Darbininkai turėjo savo plytinius namukus, visuomet buvo gerai apmokami. Vincas ir Vytautas Janavičiai – pirmieji, suteikę darbininkams sutarties galimybes. Kiekvienas darbininkas turėjo darbo knygutę, kurioje buvo parašyta, kokiomis sąlygomis jis dirba: kiek valandų turi dirbt, kiek uždirba ir panašiai. (Dėl to Janavičiai, okupavus Lietuvą bolševikams, nebuvo išvežti pirmuoju vežimu, kaip kiti dvarininkai apie Šiaulius.)

Marija Janavičienė, nors nebaigė medicinos studijų, mokėjo susižeidusiam suteikti pirmąją pagalbą. Būdama meniškos prigimties (“mėgdavo pasakoti gana efektingai, lyg kalbėtų didesnei auditorijai”), sutelkė darbininkus kultūrinei akcijai – pastatė “Aušros sūnus”. Spektaklį rodė Aleksandrijoje ir Kairiuose. (Pasakotojo talentą ir sąmojį Vytautas Janavičius paveldėjo iš motinos.)

Visa Janavičių šeima buvo įsitraukusi į socialistinį judėjimą. Vincas Janavičius buvo vienas iš Markso ir Engelso “Kapitalo” leidimo lenkų kalba (dar caro Rusijos laikais) finansuotojų. Iš socialistų partijos išstojo, kai Nečiajevas ir Zasulič pradėjo terorą. Vytautas Janavičius, nors buvo socialistinių pažiūrų ir pagal socialistinį įvaizdį tvarkė gyvenimą, nebuvo partinis. Iki pučo Aleksandrijoj visuomet per Vasario 16-ąją buvo keliama vėliava. Po pučo Vytautas Janavičius vėliavą “supakavo” ir daugiau niekuomet nebekėlė (tokiam elgesiui reikėjo turėti pakankamai drąsos). Jo sūnus Vytautas Janavičius (Tutis) buvo toks pat principingas: “Nesigėdinčiau privilegijų, jei jų man suteiktų Scipio Africanus ar Napoleonas – bet nusižudyčiau jų gavęs iš, pavyzdžiui, Radvilų, Sapiehų arba Stalino malonės”.

Atėjus sovietams daugybė žmonių – verslininkų, policininkų, karininkų – buvo tuoj pat išvežti. Tarp karininkų buvo ir Janavičių šeimos draugas – pulkininkas Sklėrius. (Dukros tik 1991 m. sužinojo, kad mirė 1942-aisiais nuo bado, kalinamas Lamoje prie Norilsko.) Janavičių nelietė. Tik dvarą atėmė. Vytautas Janavičius “Vaikystėje” apie tai vos užsimena.

Išvaryti iš namų, Janavičiai Šiauliuose išsinuomojo butą. Marija Janavičienė dirbo bibliotekoje, Vytautas Janavičius – statybos treste Kaune; į Šiaulius atvažiuodavo savaitgaliais. 1941 m. birželio 14 d. Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo didžiulis šurmulys – naktį buvo išvežta daug žmonių, ypač verslininkų – daugiausia žydų. Buvo atvažiavęs sunkvežimis paimti ir Janavičių į Daukanto gatvę, bet Janavičienė, žinodama apie būsimus vežimus, tą naktį su jaunėliu Algiu buvo išėjusi ir kitus vaikus išsiuntusi – ką kur. Birželio 20-ąją Kaune buvo suimtas Vytautas Janavičius ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą. Suimtiesiems stovint kieme išrikiuotiems keturiomis eilėmis, jis išgirdo nuo balkono (kiemą supo balkonas, kuriame stovėjo milicija) kažką šaukiant savo pavardę. Tai buvo milicininkas iš Šiaulių. “Janavičiau, – šaukia, – stovi blogoje eilėje. Pereik arčiau balkono”. Ta eilė, kurioje anksčiau stovėjo Janavičius, buvo išsyk susodinta į sunkvežimius ir išvežta į geležinkelio stotį. Vytauto Janavičiaus eilę išvežė 6-8 valandomis vėliau. Jiems važiuojant traukiniu, prasidėjo karas. Geležinkelis prie Borisovo buvo subombarduotas. Traukinys stovėjo ilgai. Maždaug po 4 valandų staiga atsidarė durys, ir kareiviai pasakė: “Idite domoi”.

Uždarius vokiečiams universitetą, Vytautas Janavičius (Tutis) grįžo į Šiaulius. Čia užsirašė į vokiečių darbo tarnybą RAD (Reichsarbeitsdienst), nes visus, grįžusius iš aukštųjų mokyklų, vokiečiai ėmė gaudyti į kariuomenę. Karo pabaigoje vokiečiai visą RAD užrašė į policijos dalinius, kurie buvo persiųsti į frontą prie Oderio. Ten Vytautas Janavičius buvo sunkiai sužeistas, nuvežtas į ligoninę Berlyne, vėliau į Vokietijos gilumą, kur išbuvo karo metą ir dar po karo (amerikiečių nelaisvėje).

Karo pabaiga ir pokaris buvo lūkesčių ir vilčių metai. Tuo laiku suklestėjo lietuvių kultūra, spauda. Pirmąkart nebuvo cenzūros, laikraščiai buvo labai įdomūs, jų buvo daug. “Žemės” antologija, “Literatūros lankai” ir kiti kultūriniai projektai gimė Vokietijos DP stovyklose. Prancūzų okupacinės zonos vienas vyriausiųjų pareigūnų, kultūros reikalų tvarkytojas buvo generolas Schmittleinas – Lietuvos nepriklausomybės metais ambasadorius Kaune. Mokėjo lietuviškai. Su jo palaiminimu dailininkas V.K.Jonynas įkūrė Meno mokyklą – École des Arts et Métiers. Joje vyko skulptūros, tapybos, grafikos, keramikos, audimo ir “classe de dessin (design)” studijos bei pratybos. Buvo dėstoma ir meno istorija, plastinė anatomija, prancūzų ir vokiečių kalbos. Freiburge tuo metu studijavo apie 120 lietuvių studentų. Didesnė pusė (87) – Meno mokykloj.

Įvairios idėjos gimdavo daugiausia Freiburgo studentų valgykloje. “Nevykėlio užrašų” įvado diskusijos – rašalas ar kraujas? – menamoji vieta veikiausiai yra Freiburgo studentų valgykla. Pagrindinė (karščiausių diskutuotojų) kompanija buvo Dalia Galaunytė-Kaupienė, Julius Kaupas, Nyka ir Sandra, Henrikas Nagys, Danutė Jasaitytė (Nagio draugė), Marius Katiliškis, Zina Nagytė-Katiliškienė, Martynas Nagys, Monika Monkutė-Nagienė (režisieriaus Juozo Monkaus, nužudyto Kaune, dukra), Jurgis ir Vytautas Janavičiai (Tutis ginčų nemėgo – retai dalyvaudavo), Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė.

Australija Vytautui Janavičiui (Tučiui) buvo nemielas kraštas. Raginamas atsiųsti “Literatūros lankams” savo kūrybos, teisinosi: “Prie Tavo darbo, kiek būsiu reikalingas ir sugebėsiu, aš prisidėsiu visomis jėgomis, nes Australijoje tik tuo ir tegalima gyventi arba eiti velniop. Tiktai dar truputį reikia susitvarkyti, bent išeiti iš lagerio, nes čia tokį dalyką kaip stalą sunku surasti, apie kėdę nesvajok”.

Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, norėjo sugrįžti į vaikystės žemę – Aleksandriją. Džiaugėsi vargais negalais, peržengus daugybę biurokratinių slenksčių, atgautais jam priklausančiais 80 ha, kurių 10 jau buvo apsėjęs avižomis; buvusiam kumetyne taisėsi būstą; mintyse turėjo susiklosčiusį romaną apie savo kartą, bet grįžęs į Australiją netikėtai mirė (nuo aneurizmos) 1995-ųjų liepos 27-ąją, būdamas tik 71 metų amžiaus...

 

Literatūra ir menas, 2004 01 30

 

Foto Nr95