Siluetai prie stalų. Kilnojamų bokalų aidai, pokalbiai, juokas, labai tiktų ir cigarečių smogas. Antrame plane groja muzika, kurios niekas neklauso labiau nei savo pašnekovo. Sakytum, tipinė aludė. Galbūt. Bet joje šį vakarą – slemas.

    

     Pokštelėjęs pakylą apšviečia teatrinis prožektorius, minia nuščiūva, o mikrofoną su visu stovu griebia iš tamsos išniręs renginio vedėjas (pageidautina, su skrybėle). „Va gi nagi va gi na!“ –kreipiasi jis į nuščiuvusią minią ir ji kaip mat atsipalaiduoja, kad nereikės sėdėti sulaikius kvėpavimo. Atrodo, kad čia bus ryjami kardai ar spjaudoma ugnis. Įdomu – bent jau tokio efekto dalyviai sieks skaitydami... poeziją.

    

     Slemas (angl. slam) – tai atliekamosios, raiškiosios poezijos (plat)forma. Necenzūruotos (nebūtinai necenzūrinės) poezijos vakarai. Tai poetų varžytuvės, nuobodžiam poezijos skaitymų tonui nepaklūstantis poetinis tūsas. Tai laisva scena laisviems protams, kurioje įgytas statusas išsitrina. Tai poetų varžytuvės be titanų tribunolo. O titanai irgi niekur nedingę - jie lipa ant scenos ir skaito su visais dalyviais.

 

     Nuosprendį pareiškia atsitiktiniai žiūrovai, keliantys balus už poetą lyg dailiojo čiuožimo varžybose. Vedėjas gali pakoreguoti balų skaičių, atsižvelgdamas į publikos nuotaikas. Patikusį poetą galima palaikyti triukšmaujant, nepatikusį – nušvilpti, nuūbti ar, kas šiam būtų blogiausia, – imti dūsauti.

 

     Autoritetai nykštį tarpužandėn galės įsikišti kitose erdvėse. Čia nykštį iškelti ar nuleisti gali nebent nešališkas žiūrovas – keldamas balus. Kam apskritai reikalingas tas vertinimas balais? Jis palaiko įtampą, kelia norą varžytis. Taip užsimezga diskusijos, imama abejoti teisėjų verdiktu ir slemo vakare ima reikštis ne vien skaitovai.

 

     Slemo dalyvis – slemeris. Nereikia baimintis tokios etiketės. Po slemo sijonu tilps visi. Laikai save pradedančiuoju? Ant slemo scenos tu – slemeris. O gal laikai save klasiku? Ant slemo scenos tu vis tiek esi slemeris. Visus titulus, galias ir negalias – viską čia reikia apginti iš naujo. Iš naujo – kaskart. Net simbolinis dešimties litų prizas – pereinamasis, jį laimėtojai perduoda vienas kitam.

 

     Net ne taisyklės apibrėžia slemą. Svarbiausia, kad čia pasirodantys atlikėjai žino, kad savo tekstą skaitys scenoje. Kad jų klausys auditorija. Ir kad tai nebus akademinė erdvė, kurioje kaskart paplojama iš mandagumo.

 

     Ir ant scenos ima lipti dalyviai. Visi jie skirtingi: vyrai – moterys, vaikinai – merginos, įvairiausių profesijų, amžiaus, iš skirtingos kultūrinės aplinkos. Poetai – nepoetai. Rašeivos, teatralai, muzikantai... Vieni tekstus skaito iš savo knygų, kiti pirmą kartą scenoje su rankraščiais, treti – improvizuoja. Bet visi iki vieno tekstą skaito – net ne skaito, o atlieka, – išskirtinai ir charakteringai.

    

     Scenai reikia teatrališkumo, iškalbos. Iš tiesų to reikalauja ir poeto prigimtis. Bet vos per kelis dešimtmečius poeto socialinis statusas susitraukė į raziną. Ir labai greitai šaknis įleido nuo savęs atsiribojusio poeto-tranzistoriaus skaitymo maniera. Vis girdime monotonišką, būtent – monotonišką – mantrą, kartais dirbtinokai grėsmingą arba jūreiviškai ilgesingą. Keičiasi tekstai, bet girdime vis tą pačią mantrą. Ir keičiasi skaitovai, bet girdime vis tą pačią mantrą... Lyg būtų skaitoma kriptoje.

 

     Paskui – dar blogiau, ne blogiau, o blogiausia, kad keičiasi kartos, bet visi tebeskaito vakarykščiais balsais. Kodėl jauni poetai rašo taip, tarsi pagrindinis tikslas būtų neapsijuokti prieš autoritetus, neiškišti snapo per aukštai? O juk tuo snapu reikia lest kaktą kiekvienam, kuris bando prigesint ambicijas ir augintis anūkus – į savo paties jaunystės portretą panašias kopijas...

 

     Niekas nebando nuneigti scenos baimės, poetų jautrumo ar net trapumo. Bet skaitymai tiesiog prašosi revoliucijos. Užtenka marinuotis kolektyvinėje egocentriškoje gėdoje ir skubėti dangintis klausytojams iš akių. Bet jau būnant scenoje privalu „išdėti“ save visą. Reiktų pabrėžti – slemo poezijoje svarbiausias dalykas yra abipusis malonumas, o ne varžymasis ar taisyklės, tai yra, pasirodymu mėgaujasi ir skaitantis poetas, ir klausytojas salėje. Didžiuokis, poete! Show your pride! Tekstų interesantai pasiskaitys knygose, spaudoje ar internete. O čia žmonės susirinko pamatyti žmogaus.

 

     Tai – ne poezija

 

     Negalima ignoruoti slemo išprovokuotos kai kurių poetų opozicijos – jie gūžiasi ir jaučiasi nepatogiai dėl ekpresyvios šio formos. Slemo poetai neignoruoja teksto. Jie galvoja apie teksto perteikimą, atlikimą. Ir jei yra teigiančių, kad tai – poetinis cirkas, tebūnie! Bet tegul tai būna prancūziškas cirkas, kuriame klouno profesija laikoma viena garbingiausių.

 

     „Tai – ne poezija“, – taip sakantis žmogus dažniausiai būna rūsčių veido bruožų, kuriuos įrėžė ilgus metus nesikeitusi išraiška. Jo veidas statiškas – kaip ir vertybės. Toks žmogus jau apžiojo visą poeziją, todėl jam paprasta ją įvardyti. Poezija – ne poezija. Erotika – pornografija. Kitimą jis suvokia kaip blogį. Lyg koks žmogus-paminklas.

 

     Niekas neteigia, kad kiti poetai yra neįdomūs. Tiesiog kartais jie elgiasi taip, tarytum tokie būtų: skaito, lyg norėtų tapti nematomi, vengia komunikacijos už pripažintųjų rato ribų. Jie (aikš)tingi. Ir sąmoningai ar ne, bando primesti tokį modelį naujam kraujui.

 

     Negąsdina tas vyresniųjų noras jaunimėlį paversti trapiais molio ąsotėliais. Gąsdina jaunųjų gležnumas ir savasties neturėjimas – tos liaunais balseliais atkartojamos pavargusių vyresniųjų intonacijos. Čia galime įsivaizduoti kad ir (iškart peršasi senos, dvasias vaikančios moteriškės vaizdinys, todėl jo atsisakykime) pasitempusį jaunuolį su kostiumu, pareiškiantį, kad elektroninė muzika yra ne muzika. Galime tik pritarti, kad tai nėra klasikinė muzika, o jaunuolis tėra kietakaktis klasikinės muzikos šovinistas.

 

     Slemas neneigia klasikinės poezijos. Atvirkščiai – slemas klasikinei poezijai daro dirbtinį kvėpavimą! Gi poetai kadaise buvo svarbūs visuomenės veikėjai, socialiniai kritikai. Jie ėjo į žmones ir kalbėjo žmonėms. Kas galėtų nemirksėdamas paneigti, kad poetus seniai surakinęs prisirišimas prie senų idealų ir jie užsidarė ankštame savo ratelyje. Tik išlaikytas ego (šiais laikais neatsiejamas ir nuo -izmo) byloja apie turėtą aukštą statusą.

 

     Vienokį eilėraštį parašys kritiškos autoritetų akies prispaustas jaunas poetas, visai kitokį – ambicija deganti, sunkios letenos ant kupros netempianti nepriklausoma dvasia. Išlaisvinkime poeziją ir raiškos galią! Kas sakė, kad skaityti reikia kukliai? Tarsi ne tu, o šventoji dvasia tavo rankomis būtų parašiusi. Dar kartą sakome – didžiuokis, poete, nes tyla ne visada jauki.

 

     Pagrindinė klaida, kurią daro vertintojai, tai slemo dekonstrukcija – skaidymas į sudedamąsias dalis ir kiekvienos vartinėjimas: „...mat aktoriniai gabumai įstabūs, bet tekstas silpnokas... Tekstas neblogas, bet skaito neraiškiai.“ Visada galima lesinėti nuoplaišas, bet jos ir tebus trupiniai be konteksto.

 

     Slemas yra vienis. Kaip filmas, sudėtas iš scenarijaus, garso takelio ir vaidybos. Dažniausiai scenarijaus niekas nesiūlo literatūrinei premijai (nors būna ir taip), garso takelio neatlieka koncerte, o aktoriai nekartoja filmo vaidmens teatro scenoje. Ar tai reiškia, kad jie prastesni aktoriai, muzikantai, rašytojai? Tiesiog jie sukuria dermę ir vienas kito neneigia - G taškas yra kažkur vidury, o ne vien tekste. Taip ir sleme – atlikimas čia lygiavertis tekstui ir gula kaip prasminis lygmuo. Slemo poezijos negalima perskaityti visavertiškai be scenos. Ją reikia patirti. Todėl čia radote videodiską: sudėti tekstai yra tarsi scenarijai – turite pamatyti, kaip patys autoriai juos atlieka.

 

     Be abejo, yra tokių įstatymų, taip pat ir eilėraščių, kuriems derėtų likti ant popieriaus. Slemas neskatina deginti knygų. Jis tiesiog neleidžia joms dulkėti! Slemo scena reaguoja į pokyčius poezijoje ir ieško naujų formų. Ir nepamiršta svarbiausio, – kad į skaitymus susirinkusių klausytojų odos paviršiumi turi sroventi elektra!

 

     Kas galėtų būti slemas?

    

     Galėjo susidaryti įspūdis, kad slemas yra vien tik nūdienos ambicija, spontaniškas užsidegimas – be jokios priešistorės. Bet jei nebaksnosime pirštu į datą, kada prigijo pavadinimas, tai slemo ištakų rasime įvairiausiuose laikotarpiuose.

 

     Dažnai slemeriai gretinami su bytnikais. Jei kalbėtume apie tekstų estetiką, tai bendrumų galime rasti daug: drąsi raiška, nebūtinai norminė kalba, laisvės ir vitališkos energijos pliūpsnis. Bet funkciškai judėjimai kažkiek skiriasi: bytnikai suformavo tarsi alternatyvų elitą, o poezijos slemai yra labiau atviras ratas. Didžiausia bendrybė - atliekamųjų poezijos formų propagavimas. Jei poetai-poetai lieka prie popieriaus, tai dažno bytniko ir kiekvieno slemerio tekstas visomis prasmėmis atsiskleidžia tik atliktas gyvai. Štai A. Ginsbergo „Staugsmas“ ilgą laiką nebuvo užrašytas. Jį išgirsti būdavo galima tik iš autoriaus lūpų.

 

     Slemo ištakomis galime laikyti ir repą. Akustinis teksto atlikimas, varžymasis – visa tai būdinga abiem žanrams. Ir nors repas ilgainiui išsivystė į įvairialypį muzikos žanrą, iki šiol yra autorių, kurie sugeba kurti tiek poeziją, tiek repą.

    

     Slemo reiškinio protėviais galime laikyti ir futuristus. Jis perėmė futurizmo urbanistiškumą, greitį, dinamiką ir aštrumą. Štai keli pirmieji Filippo Tommaso Marinetti „Futurizmo manifesto“ skirsniai, kuriuos slemeris galėtų prie žaizdos dėti:

    

     1. Mes norime apdainuoti apdainuoti ryžtą rizikuoti, veiklumą ir nutrūktgalviškumą.

     2. Drąsa, įžūlumas ir maištas – tai pagrindiniai mūsų poezijos elementai.

     3. Lig šiolei literatūra buvo sustabarėjusi, šlovino ekstazę ir svajonę. Mes norime kelti į padanges agresyvų judėjimą, karštligišką veikimą, bėgimą, salto mortale, mes – už antausį ir kumštį.

    

     Slemeriai daug bendra turi ir su dadaistais, dienos švieson iškėlusiais tekstų skambesį, tikėjusiais, kad ir garsas gali transliuoti prasmę. Net beprasmis garsas ar alogiška konstrukcija tekste gali atlikti funkciją. Slemui pritinka dadaistų žaismingumas, pomėgis šokiruoti, juodasis humoras ar meno elito neigimas.

 

     Slemo scenoje drąsiai galėtų pasirodyti ir mūsiškiai keturvėjininkai, o ypač – prieškario poetas dadaistas imažinistas Pranas Morkūnas. Jei istorijoje kapstysimės dar giliau, atrasime ir dub poetus Jamaikoje, iki šiol politines aktualijas gyventojams pranešančius rimuotai. Japonijoje būdavo rengiamos haiku varžytuvės, Meksikoje – „Justas Literarias“ rašančiųjų kovos. Net prieš mūsų erą vykdavo poetų susirėmimai, kuriuose dalyvaudavo ir Euripidas su Sofokliu.

 

     Taigi slemas neišradinėja dviračio. Jis bando grąžinti prigimtinį poezijos gaivalą ir sujungti jį su šiuolaikine pasaulėvoka. Kartu slemas žiūri į ateitį. Jis potencijos mato ne tik literatūrinėje aplinkoje subrendusiuose kūrėjuose, bet ir kitų specialybių, kito užnugario, kito statuso sielose. Slemo scena atvira visiems – ji nekuria slenksčių naujokams. Slemas tiki nauja karta.

 

     Slemas Lietuvoje! Sudarė Darius Jurevičius. K.: Kitos knygos, 2012.