Predrag Matvejević, „Viduržemio jūros brevijorius“Predrag Matvejević, „Viduržemio jūros brevijorius“       Viduržemio jūros brevijorius išverstas į dvidešimt kalbų, 1992 m. Ženevoje gavo Charles Veillon premiją kaip geriausia publicistikos knyga, 1993 m. Paryžiuje apdovanotas kaip geriausia užsienio autoriaus knyga, pelnė ne vieną apdovanojimą Italijoje.

       Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo į daugelį pasaulio kalbų išverstas Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.

       Ši knyga nepastebimai ir elegantiškai įtraukia skaitytoją į kupiną netikėtumų plaukiojimą po Viduržemio jūrą, kviečia užplaukti į mažas įlankėles, salas ir saleles, į antikos laikais klestėjusius, o dabar išnykusius uostus, prisišvartuoti prie egzotika dvelkiančių Šiaurės Afrikos pakrančių.

 

*   *   *

 

I Brevijorius

 

 

 

Nežinia, kokios navigacinės patirties prieš ateidami į Viduržemio jūros pakrantes turėjo arabai. Rytuose ir vakaruose plytinčios jūros ilgai buvo atskirtos. Jų pakrantėse buvo statomi skirtingi laivai, skirtingų pavidalų pastatai. Arabai Viduržemio jūros nevadino savo ar mūsų kaip graikai ar romėnai, tiesiog vadino siriška arba rumeliška jūra. Jų apsistojimo vieta – didžiulis pusiasalis, vadinamas Arabijos sala (Džazirat al-Arab), čia užsimezgė jų tautos branduolys, tikėjimo centras, istorijos pamatas. Iš Viduržemio jūros jie neplaukė į kitas, nes jau šią jūrą suvokė kaip kitą. Dar senais laikais arabai įrodė, kad gali būti lygūs su kitais. Jie neplaukė toliau Atlanto vandenyno krantų, kaip jų varžovai iberai, tačiau pati Arabijos jūra yra Indijos vandenyno dalis. Regis, dviejų okeanų patirties neįmanoma įgauti neišsekinant tautos ar valstybės, užkariautojų arba jūreivių atkaklumo. Tai menamai pavykdavo kai kurioms salų tautoms – jas iš visų pusių supa jūra ir nežinia, kurioje išsigelbėjimas. Galbūt ir tuo Viduržemio jūros salos skiriasi nuo žemyno.

 

Arabai nėra viena tauta. Būta laikotarpių, kai jie gyveno veikiau vieni greta kitų negu drauge. Jie ne kartu priėjo prie jūros. Tų, kurie keliasi, ir tų, kurie lieka savo gyvenvietėse, žiūros taškas nevienodas – sėsliųjų arabų ir nomadų skirtingas horizontas. Arabiškos pakrantės pernelyg plačios, kad visi jų gyventojai galėtų susivienyti. O jų sausuma nėra tinkama atsiremti, atsispirti. Tarp pajūrio ir žemyninių teritorijų didžiuliai skirtumai: tarp Sachelio ir Sacharos, tarp jūros ir oazės žmonių, tarp gyvenančių Tel Atlase ir džebele [skaldingose dykumose]. Dirvos sausumas ir dykumos troškulys reikalavo kone visas jėgas sudėti į žemę – mažai belikdavo ūpo plaukiojimams. Dykuma nepasiduoda lengviau užvaldoma negu jūra, kopos nuvargina ne mažiau nei bangos. Arabai užaugino nuostabiausius sodus, bet jų uostai nebuvo patys saugiausi. Ant jų laivų plevėsuojančios trikampės burės, kurią perėmė kitos tautos ir pavadino „arabiška bure“, nepakako, kad iš Viduržemio jūros galėtų patraukti į kitas, tolimesnes jūras.

 

 

Koptai ir jų ryšys su jūra arba plaukiojimais nelabai žinomi. Jų egiptietiški protėviai daugiau pastangų dėjo į Nilo vandenį ir jo deltą. Senovės keliautojai girdėję, kaip faraonų žemėje jūra vadinama iam, taip ją vadinusios ir kai kurios semitų tautos. Palikuonys, kuriuos kaimynai pavadino koptais, iki šių dienų išsaugojo šį žodį, tačiau giliau, tamsiau taria balsį: iom arba eiom. Sutemos fonetika lydėjo jų likimą. Prie jūros jie nerado pakankamai vietos. Pajūrį niokojo jau minėtos „jūros tautos“. Koptai priėmė naują, krikščionišką tikėjimą ir pamėgino jam suteikti savo bruožų – jų tikėjimas paskelbtas erezija. Jie mieliau statė maldos namus negu laivus. Mūrijo vienuolynus vietoj uostų ir dažniau tai darė dykumos pariby negu anapus jūros. Plaukimą koptai pakeitė malda. Kai kurie didžiausi asketai ir žymiausi Viduržemio jūros anachoretai – šventasis Antanas, šventasis Pachomijus, šventasis Makarijus – yra koptų kilmės, senojo Egipto palikuonys.

 

 

Berberai nuo pajūrio nustumti į plynaukštę, kalvas ir į dykumą, į Džebelį ir Sacharą. Vietomis jie užsiliko ir prie jūros, bet tarpusavy perskirti ir susimaišę su kitais. Kai kurios jų tarmės išliko bejūrėse įlankose, daug žodžių – salose be pakrančių. Senovės keliautojai tvirtina, kad berberai jūros bijoję labiau nei arabai. Tačiau, nepaisant visko, jie išsaugojo laivo ir vairalazdės, fokstiebio ir jo burės pavadinimus. Ir jūrą jie vadina savo žodžiu – ilel. Berberai neturi savo žodžio irklui įvardyti, užtai turi žodį, žymintį irklo laikiklį. Jie buvę irkluotojais svetimose, krikščionių ir musulmonų, galerose. Jie negalėjo tapti pajūrio tauta. Kai kurie jų buvę piratais ir garsėję žiaurumu, tad ir kiti su jais elgėsi negailestingai. Kraštas, priklausantis berberams, yra vienas iš nedėkingiausių. Visos tautos, gyvenančios anapus Viduržemio jūros, negalėjo tapti šio regiono tautomis.

 

 

Įvairios kilmės beduinų – arabų, berberų, tuaregų ir kitų – sutikdavau keliuose iš Maroko į Libiją, nuo Eritrėjos savanos iki Sinajaus plokščiakalnio. Man nepavyko jų geriau pažinti. Kur, kodėl jie keliauja? Išeina ar grįžta? Ar jie priklauso kokiai nors tautai, ieško jos, ar ji jiems reikalinga? Ar jų tėvynė ten, iš kur jie leidžiasi kelionėn, arba ten, kur nukanka, o gal pačiame kelyje? Jų sienos – horizontas ir akiratis, jie neturi nei karalių, nei vėliavų. Kalba, kuria jie kalba, priklauso įvairioms aplinkinėms kalboms, bet vis dėlto ji yra jų. Šios kalbos žodis bedia – jo šaknis bendra su jų vardu – reiškia vietą, kur prasideda arba pasibaigia dykuma. Regis, jie neskiria pradžios nuo pabaigos. Plaukiojimas jų nepatraukė, pakrantė nesulaikė. Jų uostai – oazės, karavanai – įgulos. Jie orientuojasi pagal žvaigždes kaip jūreiviai. Kopos jiems atstoja bangas, sykį jos švelnios, o kitąkart –nuožmios. Jie įkala kuolelius ir ištiesia palapines – kuoleliai atstoja stiebus, o palapinių kraštai – bures. Dykumoje vėjai atšiaurūs kaip ir atviroje jūroje. Naktys ant Afrikos smėlio vėsios ir mįslingos kaip ir virš Viduržemio jūros vandenų.

 

Beduinai mieliau kyla kelionėn prieš pat saulei leidžiantis arba prieš brėkšmą. Vieta, kur kupranugaris atsiremia priekinėmis kojomis ir sustoja pailsėti, vadinama al-manâkh – iš čia kilęs ir mūsų „almanachas“, atrama ir poilsis dvasiai. Tas pats žodis reiškia ir atskirų žvaigždžių padėtį. Jis jungia dykumos bekraštybę su dangaus skliauto begalybe. Pranašas nepalankiai žiūrėjo į beduinų klajones, norėjo juos sulaikyti arčiau Medinos. Tačiau dėl vandens stygiaus leido veidą ir rankas iki alkūnės pasitrinti „švariu smėliu“. Netoli įlankos, ilgai vadintos Mažuoju Sirtu (dabar ji vadinama Gabès), telkšo sūriavandenių ežerų likučiai, kuriuos vietiniai gyventojai vadina „šot“ (chotts) – ten praeinančiųjų pėdos labai nukenčia. Man teko būti beduinų bendrakeleiviu nuo Libijos sienos iki Tuniso oazių. Jie mane pasitiko atlapa širdimi. Pavaišino kupranugarės pienu, tirštu ir sodriu – jo nėra daug ir jis laikomas ypatingiems atvejams. Mačiau, kaip be malkų, kupranugario kiziakais kūrenamoje ugnyje kepami papločiai. Negalėjau suprasti pasakojimų, kuriuos po varginančios dienos beduinai porindavo iki išnaktų. Įdėmiai vienas kito klausydavosi ir iš širdies kvatodavo. Visai šalia Viduržemio jūros pakrančių jie palieka pėdas ir prisiminimus, kuriuos smėlis ir vėjas apipavidalina ir ištrina.

 

Klajodamas su karavanu po Palestiną ieškojau Jerichono rožės. Arabai ją vadina zahrat ariha – „gėlė kvapnioji“. Ji visiškai kitokia nei paprasta „dykumos rožė“, atsiradusi iš suakmenėjusio ir kristalo pavidalą įgavusio smėlio. Jerichono rožė dažniausiai pasislėpusi ir nepastebima. Saulė ją išdžiovina, o vėjas užpusto – dykuma ją išstato saulei ir vėjui, o drauge saugo ją nuo jų. Gėlė susigarankščiuoja ir virsta gniužulėliu, pasidaro panaši į numirusį vabalą. Nepaisant visokių negandų, ji taip gali išgyventi kad ir dešimt metų. Beduinai jas atpažįsta, surenka, saugo. Jei ne jie, šio augalėlio niekada nebūčiau išvydęs. Kai ši suvytusi gėlė – zahrat – galiausiai atsiduria drėgnoje, vandeningoje vietoje, ji prisisiurbia vandens ir išbrinksta. Pasidaro putni ir apimli lyg tamsiaodės Afrikos gražuolės lytis. Jerichono rožė ir jos klajonės įrodo, kad nomadiškas gyvenimo būdas, be kita ko, yra ir Dievo dovana, ne tik Viduržemio jūros kraštų prakeiksmas.

 

 

Turkai atkeliavo iš rytų. Jie ėjo saulei iš paskos ir jiems pavyko toli nueiti. Jie kėlėsi per upes valtimis [čamac] ir kajakais – šiuos du žodžius jie atsinešė iki pat Balkanų ir paliko juos kaip priesaką slavams. Apie jūros reikalus jie nenusimanė. Iš persų perėmė pavadinimą deryasi ir taip ją vadino. Savo žodžiu deniz vadino visus vandens telkinius: sūrius, gėlus, upės, ežero ir jūros vandenį. Jiems geriau sekėsi sausumoje – jie jodinėjo žirgais, kūrė stovyklas, kopė į kalnus ir leidosi slėniais. Nežinia, kiek jie skyrėsi tarpusavy, atkakę į savo naują vietą, ir kaip tie skirtumai veikė jų santykį su jūra. Jie dažniau būdavo žemdirbiai negu žvejai, veikiau kariai negu jūreiviai. Jų užkariautos tautos statė jiems laivus. Su arabais jie nuolat kivirčijosi, tačiau perėmė dalį jų mokslo pasiekimų ir amatų. Augino alyvas, vynuoges, sodino figmedžius, granatmedžius ir migdolus tose vietose, kur jūra palanki. „Nenustebkite, kai prieš akis stos platus žydras paviršius“, – prieš pat kelionės pabaigą juos perspėjo senas dainius. Pasiekę Viduržemio jūros pakrantę jie neteko žado.

 

Mažoji Azija yra veikiau žemyno tęsinys negu pusiasalis. Akmeningų uolų luistai ir skardžiai vietomis sudaro žemyninę dalį visai šalia jūros. Šiaurinę pakrantę darko vėjas ir stingdo šaltis. Pietinė ir vakarinė pakrantės labiau saulėtos, prieinamesnės. Senovės miestai buvo griaunami dar prieš užkariaujant turkams. Tų griuvenų liekanos labiau priklausė vietiniams gyventojams negu atėjūnams. Turkai, suvienyti galybės ir santarvės, ėmėsi žygio į Europą. Paskui juos perskyrė jų pačių praeitis ir dabartis, osmaniška šlovė ir Osmanų imperijos viešpatavimo žlugimas. Turkai patys stebisi ta kadaise turėta galia, juos stiprinusia santarve bei nesutarimais, nesantaika, kuri juos nusilpnino. Jie neišnaudojo turėtų jūros galimybių, nors galėjo tai padaryti – visiems krikščionių laivynams teko susivienyti, idant įveiktų turkus prie Lepanto. Savo valstybėje, vakarinėje Bosforo pusėje – Rumelijoje – jie pasiliko veikiau Balkanų paribyje negu pačiame Viduržemio jūros regione.

 

 

Siriją pamačiau, keliaudamas pro šalį. Paskubomis perkeliavau Libaną. Abu šie kraštai arabiški, tačiau jų gyventojų praeityje būta įvairių, jie persimaišę. Kelią nuo jūros užstoja Ansarijos kalnų virtinė. Iš trijų į Sirijos jūrą – ir čia arabai taip vadino visą Viduržemio jūrą – įsiliejančių upių tik Orontas atveria kelią gilyn į žemyną. Vietiniai gyventojai jį vadina Nahr al-Asi. Anapus Ansarijos kalnyno žemė netrunka pamiršti jūrą. Ir pajūris, ir sausuma ribojasi su dykuma, kuri bičiuliaujasi su abiem. Visa, kas čia nevirto dykuma, atskleidžia praeitį, tik vietomis primena ir istoriją – kelias nuo Antiochijos iki Alepo (Halebo), stabtelėjimas Beiruto griuvėsiuose (kadaise šitaip buvo griaunami įstabiausi Viduržemio jūros miestai), Damaskas, kuriame buvo kalami aštriausi kardai „dimiskijos“ ir audžiami ploniausi audiniai. O pati dykuma nieko neatveria ir nieko neprimena. Ten, kur ji susiduria su jūra, atima dalį jos spalvos, kvapo, vėjo dvelksmą. Trumpam sustojau Oronto žiotyse, apžėlusiose nendrėmis, jos stiprios ir diržingos kaip Nilo. Užlipau ant Tell Kalakho ir Tell Kazelo, vietų, kur vis dar ieškoma nuskendusio uosto, veikiausiai vadinto Simyrra. Pajūrio ir kalnuotų vietovių, pakrantės ir dykumos lygumų gyventojų požiūriai skiriasi ir šioje Viduržemio jūros regiono dalyje, gal labiau Sirijoje negu Libane.

 

 

Visi gręžiamės į Graikiją ir kiekvienas ją laiko sava. Tačiau ji priklauso anaiptol ne visiems. Ne visa jos teritorija tįsta palei jūrą, kaip daugelis mano, – šiaurėje yra ir kalnų, ir snieguotų viršukalnių. Jūra skalauja Graikijos krantus, įsigraužia į juos, bet ne visur vienodai. Tiek pakrantės, tiek jūra yra tokia, kokia buvo anksčiau, salos plūduriuoja savo vietose, Kiklados ir Sporados, Jonijos ir Egėjo jūra – kiekviena plyti savo pusėje, dangus tos pačios spalvos. Tačiau praeitis negrįžta, istorija nesikartoja, dabartis skiriasi ir nuo praeities, ir nuo istorijos. Graikija ir Didžioji Graikija seniai atsiskyrė. Išsiskyrė Heladė su Bizantija. O Bizantija ir Rytų Romos imperija susijungė ne itin sėkmingai. Senoji demokratija buvo veikiau mitas nei tikrovė, tironija veikiau tikrovė negu mitas. Lūžių būta siaubingų, praradimai iš sausumos persikėlė į jūrą. Kiekvieną kartą reikėjo sužiūrėti, kas išliko. Patys graikai nuolat klausė savęs, ar jiems liko pakankamai spėkų, kad galėtų žengti į priekį. Ar pavyks tęsti žygį, ar reikia pradėt iš pradžių? Su Graikijos likimu dažnai būdavo tapatinamas Viduržemio jūros kraštų likimas.

 

Daugelis dalykų, senų ir naujų, buvo vadinami graikiškais, ekumeniniais vardais – patys vardai negalėjo atstoti daiktų. Kitiems graikų praeitį sekėsi aiškinti įžvalgiau, nei patiems graikams naujesniais laikais. Jie turėjo tarnauti kitiems, net ir tiems, kurie pas juos atvykdavo nusilenkti jų žemei. Lankytojai stebėjosi jų praeitimi ir nesidomėjo dabartimi, sukeisdavo jas vietomis. Ir patys graikai ieškojo savęs daugiau praeityje negu dabartyje. Jie palikdavo savo žemę arba likdavo čia gyventi, nepatenkinti padėtimi – nostalgia yra tikras graikų kilmės žodis. Jūroje jie turbūt patyrė tiek pat netekčių kiek ir sausumoje. Salose jie užsilikdavo ilgiau negu pakrantėse. Sumanymai virsdavo prisiminimu apie tai, kas jie kadaise buvo ir kuo galėjo tapti. Asmenybes ir įvykius pakeitė jų istorija. Heladės šlovę perėmė knygos. Graikų kalba išsaugojo ir atmintį, ir istoriją, ir knygas, nors pati pasikeitė. Ar kas nors gali įsivaizduoti Viduržemio jūros šalių praeitį be Graikijos? Galbūt ir pats klausimas kilo iš jos tradicijos, kurioje slypi visi Viduržemio jūros kraštų klausimai?

 

 

 

III Glosarijus

 

 

 

Dingę yra Timosteno, dešimties knygų „Apie uostus“ autoriaus ir Ptolemajo II laivyno admirolo, veikalai. O jei jie nebūtų pradingę, daugiau sužinotume apie senuosius uostus, kokių jų būta ir kaip jie pastatyti. Kai kurie jų galbūt egzistavo dar prieš atsirandant laivams. Iš tų uostų nuotykių ieškotojai ant rąstgalių išplaukė į kitą krantą. Graikai ypač vertino uostus, atsiradusius savaime, suformuotus gamtos, galima būtų pasakyti, jūros valia: limen autophyes, vienas pirmųjų tokį apibūdinimą pavartoja Tukididas (I, 93). Vitruvijus pabrėžė tokių uostų ir emporiumų pranašumus (emporium egregium, portus naturaliter tutus, II, 4). Pelago-limen, kaip aprašo strategas Polienas (III, 9), stovėjusi ant akmeninės sampylos, šalia kitų molų. Finikiečiai statė uostus su dviem prieplaukom, kad nepriklausytų nuo vienos krypties vėjo. Jie pasirinkdavo geriausias Viduržemio jūros vietas, vadindavo jas priebalsiais mhvz, nežinia, kuriuos balsius jie ištardavo tarp jų.

 

Naujaisiais laikais ne vienas smalsuolis tyrinėjo paskendusius uostus, nerdavo gilyn prie jų molų, apžėlusių dumbliais, kriauklėmis ir jūržolėmis, arba gramdydavo dumblą, smėlį ir akmenis, užbėrusius tuos molus. Prancūzų archeologų grupė ištyrinėjo vietas, kuriose stovėjo Biblo miestas (Maurice Dunand Les fouilles de Byblos, Paryžius, 1937) – mane apėmė baimė, skaitant pranešimą apie tai, kas ten buvo rasta, kiek ten visko buvo, kaip visa tai dingo uoste, iš kurio pavadinimo veikiausiai kilęs skaitomiausios pasaulyje knygos pavadinimas. Inžinieriaus Gastono Žondė, 1910–1915 metais tyrinėjusio povandeninius Faroso uosto netoli Aleksandrijos liekanas, užrašai byloja apie senovės statytojų meistriškumą: du dideli bangolaužiai – dviejų su puse kilometro ilgio ir virš šešiasdešimties metrų pločio kiekvienas, jie įtvirtinti ant luitų, atgabentų iš Mekso akmens skaldyklų, jie sujungti be cemento ir tinko, sudėti minojietiška tvarka, tarp buvusios salelės ir Abu Bakaro kalvos. Statant Aleksandrijos švyturį, kurio statybos Ptolemajo I laikais užtruko keturiolika metų (297–283 m. pr. Kr.), laikytasi Platono geometrinių ornamentų, švyturio aukštis siekė 135 metrus, beveik tiek, kiek ir Gizos piramidė. Jis švietė daugiau nei šešiolika amžių, kol jį sugriovė žemės drebėjimai. Keturioliktame amžiuje Ibn Batuta jį užtiko gailios būklės, visai prieš pat jam nuvirstant į jūros bangas. Daugiau nei šimtmetį iš jūros dugno trauktos jo liekanos, milžiniškos Asuano akmens plokštės, marmuriniai ir porfyriniai sfinksai, skulptūros (plg. Jean-Yves Empereur Le Phare d`Alexandrie – La Merveille retrouvée, éd. „Découvertes“, Gallimard, 1998). Man teko lankytis Pocuolio apylinkėse netoli Neapolio, jo pakrantės irgi nugrimzdo vandenin: Portus Iulius, Baia, Campi Flegrei Kampanijoje. Čia istorija mini vieną didžiausių senovės uostų inžinerijos sumanymų, įgyvendintų naudojant vulkaninį smėlį (puteolanus pulvis), kuris susilietęs su vandeniu, gėlu ar sūriu, virsdavo kiečiausiu cementu. Jį kaip vieną pasaulio stebuklų mini Seneka (Quaest. nat. III, 35), aptaria architektūros žinovas Vitruvijus (II, 6). Netoli pusiau paskendusios Serapio šventyklos dešimties metrų gylyje stūkso senovės skulptoriaus dirbtuvės. Seklumose, prie sugriautų stulpų auga neįprastos žolės: jūrų plukė, raudonoji gorgonija, permatoma klavelina. Netoli Gajolos salelės stūkso senovės nimfėjaus griuvenos, jos pavadintos „Vergilijaus mokykla“. Kažkur šalia šių vietų per apaštališką kelionę į Romą išsilaipino šventasis Petras. Ten driekėsi via Domitiana. Šį gamtovaizdį kaip foną pasirinko ir Petronijus Trimalchiono puotos scenoje. Prieš palikdamas Pocuolį viename sename knygyne aptikau Marcialio epigramą apie Romos matroną, kuri į artimiausią vasarvietę Bajų kurorte „atvyko kaip Penelopė, o iš jos grįžo, būdama Elena“ (I, 62). Judėdamas link Adrijos pakrančių varčiau mažai žinomą Rudžerio Boškovičiaus veikalą Del porto di Rimini, išleistą Pesare 1765 metais. Tai iš Dubrovniko kilęs mokslininkas, kuris domėjosi kosmologija ir užčiuopė atomų teoriją, įstojo į jėzuitų broliją ir lenktyniavo matematikoje su D`Alamberu, drauge jis ir astronomas, išmatavęs meridiano, einančio tarp Romos ir Riminio, ilgį, gimtojo miesto seniūnai jį pasikvietė padėti susitvarkyti su bėdomis, nuo kurių kentė jų uostas. Tai apie miestą liudija uostas, kaip įprasta Viduržemio jūros šalyse.

 

Apie uostų ir vartų sąsają parašyta ne tik glosarijų, bet ir kitokių knygų, pavyzdžiui: Žoržo Diumezilio Fêtes romaines d`été et d`automne, ypač skyrius Ports et Portes. Lotynų ir romanų kalbose šie du terminai kilę iš tos pačios šaknies. Portūno, uostų ir prieplaukų dievo globėjo (Deus portuum portarumque praeses), šventė būdavo švenčiama rugpjūčio 17 dieną, o jo šventykla, anot Varono (VI, 9), stovėjo netoli upės ir tilto in portu Tiberino. Senoviniuose kalendoriuose uostų šventė Portunalia, tik įsivaizduokime, kokios jos būta, taip pat vadinta Tibernalia. Uostai ir šventės syja įvairiais būdais. Uostų, prieplaukų ir upių žiočių sąryšis itin svarbus Viduržemio jūros kultūrose, dar niekam nepavyko išpainioti visų jo aspektų. Etruskiškas žodis culs, įamžintas viename ilgiausių šios išnykusios kalbos įrašų – ant vienos garsios lininės drobulės, kuria apvyniota mumija Archeologiniame muziejuje Zagrebe (Liber linteus Zagrabiensis) – greičiausiai reiškė ir vartus, ir uostą, ir dievybę (culsans), kuri visus tuos dalykus vienijo. Etruskai, būdami šauni pajūrio tauta, parinko daugelio Viduržemio jūros iš Apeninų pusės uostų padėtį ir šitaip padėjo Romai, kuri juos užkariavo.

 

 

Paskendę uostai panašūs į nekropolius. Juos ištiko toks pats likimas kaip ir miestus bei salas, kurias prarijo jūra. Juos irgi gaubia paslapties skraistė, supa daugybė klausimų, persekioja pamokymai. Kai kurie uostai ištyrinėti iki smulkmenų, o kitų nebeįmanoma tyrinėti. Tiro uostas, vienas seniausių žinomų, buvo įsikūręs sąsmaukoje, jungiančioje salą su krantu – tokie uostai laikyti patogiausiais. Jame buvo pastatyti bangolaužiai, kurie galėjo sudaužyti stipriausias bangas ir sudaryti sąlygas laivams prisišvartuoti per audrą. Šio uosto griuvėsiai gunksojo virš jūros paviršiaus iki pat naujųjų laikų nelyginant uolos – mačiau jas viename vario raižinyje, sukurtame 1836 metais. Neaiškūs kontūrai įžiūrimi dugne, kai jūros vanduo nesudrumstas. Toje vietoje nardytojai rado Poseidono skulptūrą su jūrų arkliuku rankoje. Apie Helikės uostą, jo staigų ir tragišką paskendimą Kartaginos įlankos vandenyse šimtmečiais kalbėta baiminantis ir su apdaira – apie jį rašė metraštininkai ir istorikai. Žymioji Apolonija, ji driekėsi Libijos pakrante, su dviem erdviais uostais, statytais finikiečių pavyzdžiu, t. y. apsaugotais bangolaužiais ir sujungtais tarpusavyje, kaimyninei Kirėnei sukrovė neregėtus turtus, nes per jos uostus gabenti grūdai į Ostiją, tačiau ir ji paskendo, nepaisant visų turtų ir globėjo, kurio vardu pavadinta. Kai jūra aprimsta ir praskaidrėja, čia taip pat galima įžvelgti kitados klestėjusio uosto likučius. Afrikos žemyne esama daugiau tokių pavyzdžių: Utika, netoli Kartaginos, sunku pasakyti, ką sunaikino žmonių įtūžis, o ką – jūros įniršis, Utika irgi buvo salos uostas. Panašaus likimo sulaukė romėnų karinis uostas Mizenas, kuris atrodė neįveikiamas, jis stovėjo įremtas į didžiules plokštes ir sunkius kesonus, įsodintus į jūros dugną panaudojus žinias, perimtas iš etruskų ir kartaginiečių, ir jas patobulinus. Netoli šiandieninio Marselio rasti pušies ir akmeninio ąžuolo kamienai, ant kurių rėmėsi senosios Masalijos uostas, įkurtas fokiečių prieš šešis šimtmečius iki Kristaus gimimo, iš šio uosto Pitėjas patraukė į savo periplous link tolimiausios šiaurės, tada Masalija nugrimzdo jūros dugnan. Vakariau, netoli šiandieninės Sen Žervė įlankos, keturių penkių metrų gylyje galima įžiūrėti ne tik molus, bet ir pastatų stulpus, vietoje, vadinamoje Pajūrio Fosu, gal net galima įžvelgti dievų skulptūras, čia Ronos upė prinešė dumblo – upės dažnai dalyvauja tokiuose sąmoksluose. Prie pat Posilipo dugne glūdi graikiškosios Partenopėjos ir emporiumo Paleopolio liekanos. Netoli šių vietų jūroje matyti senovės prieplaukų, Gajolos ir Marekjos, griuvėsiai ryčiau nuo vietovės, vadintos Casa degli Spiriti. Amžinybėn nugrimzdo ir Matsos uostas Sicilijoje, žinomas iš šios šlovingos salos klestėjimo laikų. Adrijos jūros Pago saloje gyvavo ir išnyko ilyriškųjų liburnų uostas (nėra tikrų žinių, ar jis priklausė tik jiems). Jis vadintas Cissa arba Kissa. Jo pėdsakai dar tyrinėjami, tvarkomi. Esu sutikęs Rovinjo gyventojų, įsitikinusių, jog yra kilę būtent iš ten. Netoli Brijunų salų irgi yra nuskendęs uostas. Tokių vietų esama nemažai, daugelio nespėjau aplankyti. Su šiais uostais nemėgstame tapatintis. Juk kiekvienas mūsų kartais virsta paskendusiu uostu Adrijos, Marmuro arba Tirėnų jūroje, ar dar kurioje nors Viduržemio jūros vietoje.

 

 

Vienoje mažiau žinomoje Anatolijos pakrantėje, netoli senojo finikiečių, graikų ir romėnų uosto griuvėsių, išliko akmenyje iškalta epitafija plaukikui, galbūt uosto kapitonui. Įrašą išgraužė druska, sunešta vėjo nuo jūros, išblukino saulė, nuplovė lietus. Drauge su senovės kalbų ir abėcėlių žinovais pamėginome tą epitafiją išskaityti: „Plaukiu, mane supa jūra, ji manyje, aš egzistuoju jūroj, esu jūra. Žemėje manęs nėra ir nebus. Paskęsiu savyje ir į savo jūrą, dabar ir amžiams“. Šitaip išvertėme įrašą, jis nelabai aiškus, nelabai įskaitomas, leidžia vaizduotei jį papildyti. Jūra gali mus apgauti ir suklaidinti, o Viduržemio jūra gal net labiau nei kuri nors kita.

 

 

[...]

 

 

Asilas [magarac] turi daugiau vardų – tovar [nuo „krovinys“], osao, pule [mažas asiliukas], sivac arba sivonja [nuo „pilkas“], kenjac ir paprasčiausiai magare. Ne visų vardų šis gyvūnas nusipelnė, kai kurie jų užgaulūs. Asilai visada buvo naudingi prie jūros ir kalnuotose vietovėse. Jie padėdavo suskaldyti akmenis, sodinti vynuogynus, prakirsti kelią, pernešti krovinius, sukti malūno girnas, sumalti grūdus. Viduržemio jūros kraštuose dažnai daryta klaida, dažniau nei kitur, jo vardu vadinant tuos, kurie jo neverti.

 

Asilai neša krovinius ant nugaros, abiejų šonų, iš priekio ir užpakalyje. Jis keberiojasi įkalne ir nulipa papėde palei krantą ir po visą sausumą. Iš prigimties asilai kantrūs, retai priešinasi ir dar rečiau maištauja. Juos lengviau priversti paklusti negu arklius, o ką jau kalbėti apie mulus. Jų nereikia pakaustyti – kanopos surambėjusios, sukietėjusios nuo vaikščiojimo ir sunkulio. Vedliui nereikia rimbo. Ant asilo jojančiam žmogui nereikia pentinų. Asilui vis tiek pat, ar eina prieš šeimininką ar žingsniuoja jam įdurmais. Jis prisimena stačius ir slidžius kelius kaip ir lygius bei patogius. Jei pamiršta, kur reikia eiti, sustoja ir palaukia, kol jį nukreipsi. Eidami vietove, kur yra smegduobių, asilai moka pastatyti koją saugioje vietoje, kad nenusisuktų sprando arba neišsinarintų kojos, patys suranda atramą ir sau, ir nešamam kroviniui. Asilų akys dusyk didesnės už žmogaus, jie mato tiek į ilgį, tiek į plotį, į priekį ir į šonus. Kai pastato ausis ar staiga jas ištiesia, ima girdėti kur kas geriau už savo šeimininką. Asilai junta atūžiant lietų, pasidaro neramūs prieš audrą. Jie atsigula ant šiaudų, žiaumoja šieną, geria vandenį ilgais ir lėtais gurkšniais. Veikiau snaudžia, nei miega. Sakytum, laukia, kada kas nors bakstels jam alkūne ir prižadins, ragindamas tęsti darbą. Kartais asilas didžiąją nakties dalį gali praleisti stovėdamas ant visų keturių kojų arba, jei labai pavargęs, palenkti priekines ar užpakalines kojas po pilvu ir slėpsnomis ir šitaip atsipūsti. Nėra reikalo asilą rišti, pakanka permesti vadžias per tvorą – jis lauks tol, kol kas nors ateis ir jį nusives. Rodos, asilai nemoka plaukti, nes brisdami per šaltinį ar upokšnį, vengia verpetų ir lenkiasi greitesnės srovės. Dažnai ant asilo supuola tuntai musių, kartais ir širšių, gyvulėlis nespėja jų nuvyti, mosuodamas uodega – ant jos galo esančiu kuteliu. Kartais asilai krinta ant šiaudų arba ant žolės pievoje ir vartydamiesi pasikaso nugarą, pasišukuoja karčius – regis, tai viena retų jų pramogų, gal vienintelė. Pats asilas nesirenka asilės, su kuria susiporuotų, žmogus jį pas asilę atveda ir prileidžia – tarytum ir tai jis atlieka iš pareigos, ne iš poreikio. Jo organas didokas, apvaisindamas veikia uoliai, mašna gausinga, kupina sėklos. Žiloje senovėje Viduržemio jūros kraštų medicina rekomenduodavo asilo kūno dalis kaip vaistą, sužadinantį lytinį instinktą.

 

Smarkiai perkrautas asilas ima krypti į vieną, į kitą pusę ir pradeda svirduliuoti, seilės nasrų kampučiuose sutirštėja ir pagelsta. Tada gyvūnas sustoja, užsispiria ir jo niekaip iš vietos nenustumsi. Taip elgiasi ne iš kietakaktiškumo arba nepaklusnumo, veikiau todėl, kad pasijaučia bejėgis arba dėl patiriamos neteisybės. Kai asilas ima būbauti arba, kaip dar sakoma, bliauti, iš tiesų neįmanoma suprasti, ar jis džiaugiasi, ar skundžiasi. Būna, asilas sumūkia taip, tarsi gerklė su rėkle būtų pertemptos, perdžiūvusios, tačiau balsas girdimas. Jis neprašo pagyros nė palaikymo, pakanka paglostyti karčius ar patapšnoti per kryžių. Gestus šis gyvūnas supranta geriau už žodžius. Jis tai pastato ausis stačiai, tai nulenkia iki pat sprando, lyg norėtų tuo kažką, kas žino ką, pasakyti. Ima šokčioti, risčia pasileidžia, sakytum, nori parodyti, kad ir tai moka – gal tokiame elgesyje irgi slypi pasitenkinimas, tačiau negali sakyti, jog čia esama kažkokio maivymosi. Kitąsyk, žiū, atitrūksta ir kažkur nulekia, nei per arti, nei per toli, tiesiog kad bent akimirką pabūtų nepriklausomas ir laisvas. Jei kur užkliūna ar suklumpa, jei jį ar jo artimą būtybę ištinka nelaimė, jo akys sudrėksta ir ima spindėti. Kas žino, kaip asilas susigraudina ir kaip liūdi. Akivaizdu, kad jis nepravirksta. Veikiau parodo nuovargį negu negalią, skausmą, o ne kančią. Asilės (dalmatų tarme ugota) nepasigailima nė nėštumo metu. Atsivedusi į pasaulį asiliuką, kuriam čia nulemtas nelengvas gyvenimas, ji vos spėja jį pažindyti. Asilės pienas maistingas, bet jo nedaug. Yra vietų, kur asiliena vertinama, bet, laimei, ne visuose Viduržemio jūros kraštuose ji valgoma.

 

Graudu stebėti seną asilą, kaip jis mėgina būti toks, koks kadaise buvo, vilkti nešulius kaip anksčiau, daryti viską, ką darė jaunystėje. O kai gyvulėlis visai iškaršta ir nuleidžia galvą, jo gailėtis ima ir tas, kuris daugiausia jį kankino. Jo pilkas kailis patamsėja, išretėja, nusišeria. Asilui nugaišus, panaudojama visa, kas po jo liko. Daugelyje Viduržemio jūros pakrančių išliko paprotys nudirti asilo kailį ir pagaminti, pavyzdžiui, nagines, maišus arba net būgną – ant asilo odos galima įžiūrėti randų, kurių net neįtartum esant.

 

Memfio bareljefuose ir piešiniuose, nutapytuose piramidžių viduje, ant laidojimo mastabų sienų ir „Mirusiųjų knygos“ hieroglifuose asilas užima deramą vietą. Jis minimas daugelyje Talmudo ir Biblijos vietų, o ir islamiškieji chadžiai jo nepamiršta. Asilas padėjo ir Abraomui, ir Mozei. Juozapo broliai ant dešimties asilų ir dešimties asilių kuprų iš Egipto atgabeno grūdų, kad pamaitintų išalkusius judėjus. Jei gerai prisimenu, didžiausiame Kairo muziejuje saugoma asilo statula, pagaminta iš aliejingo ir tamsaus medžio, vadinamo karite, kurį į šiaurines Afrikos pakrantes karavanai atveždavo iš pietinių Sacharos kraštų. Ištikimo ir atsidavusio keturkojo nepamiršo nei graikų, nei romėnų literatūra. Lukianas Samosatietis išgarsėjo aprašydamas Lukijo iš Patrų virtimą asilu. Jis paskatino Apulėjų parašyti „Aukso asilą“. Filosofas Buridanas siejo savo vardą su asilu. Savo geografinėse paskaitose Kantas apie asilą kalbėdavęs su ypatinga simpatija. O Dostojevskis kunigaikščiui Miškinui „Idiote“ patikės savo nuojautą, kad „asilas yra geras žmogus“. Ir iškilieji dailininkai neapėjo šio gyvulio. Džotas jį įamžino Asyžiuje, Botičelis – Florencijoje, Beatas Andželikas ant asilo nugaros pasodino Dievo Motiną ilga žydra suknia su kūdikiu Išganytoju glėbyje. Šiauresniuose kraštuose, kur šiaip labiau mėgstami paradiniai žirgai, o ne paprasti asilai, asilą nutapė ir Diureris, ir Rembrantas. Šagalo asilėliai kartais skrieja, o vienas net smuiku griežia. Senovės Neapolyje buvo nuspręsta, kad mielas ciuccio bus įkurdintas Partenopėjos herbe. Skulptorius Buvina ateities kartoms paliko išraižytą asilo figūrą, puošiančią Splito katedros duris. Paminkluose Sevilijoje ir Ispanijos aikštėje Madride Sančas Pansa pasikinkęs asilą. Išmintingasis mula Nasredinas, atsisėdęs ant asilo, apjojo mažiausiai pusę Anatolijos. Nė „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos negalėjo būti pasektos be asilo. Senasis ir Naujasis Testamentai atidavė jam reikiamą pagarbą: už pagalbą karavanams (Pr 42, 26), už atliekamą darbą (Įst 22, 10), už sunkulius, kuriuos neša (Pr 22, 3), už paslaugą, daromą jojančiajam (Ts 1, 14). Kantrieji gyvuliai padėjo Šventajai šeimai pabėgti nuo Erodo vykdomų naujagimių žudynių į Egiptą. Garde kūdikėlį Jėzų asilas šildė savo alsavimu. Verbų sekmadienį Dievo sūnus įjojo į Jeruzalę ant asilo (Mk 11, 2–11, Jn 12, 14–16), o pranašas išpranašavo, jog būtent šitaip ateina Mesijas (Zch 9, 9). „Jo reikia Viešpačiui“, – sako evangelistas. „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį... Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų, kam jį atrišate, atsakykite: „Jo reikia Viešpačiui“. Šitaip rašo šventasis Lukas (19, 30–31). Šventasis Matas (21, 2–3) ir šventasis Morkus (11, 2–3) tai ištaria bemaž tais pačiais žodžiais. Bene galėtume asilą praleisti šiame brevijoriuje, jei jau tiek kartų citavome Evangeliją? Viduržemio jūros regionas vargiai mums tai dovanotų.

 

 

       Predrag Matvejevič. VIDURŽEMIO JŪROS BREVIJORIUS. Vilnius, Mintis 2011. Iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė.