Čabua Amiredžibi. Nuotrauka iš puslapio http://ru.wikipedia.org/wiki/%C0%EC%E8%F0%FD%E4%E6%E8%E1%E8,_%D7%E0%E1%F3%E0_%C8%F0%E0%EA%EB%E8%E5%E2%E8%F7Čabua Amiredžibis gimė 1921 m. lapkričio 18 d. Tėvas Iraklijus, juristas, davė sūnui Mzečabuko vardą. Kilminga giminė netrukus patyrė Stalino represijas: šeimos galva 1938 m. buvo sušaudytas, motina ištremta į gulagą. 1944 m. balandį už dalyvavimą antisovietinėje studentų veikloje areštuotas ir Č. Amiredžibis. Nuteistas dvidešimt penkeriems metams kalėti, jis triskart bėgo iš lagerio. Trečias bandymas buvo gana sėkmingas – Č. Amiredžibiui pavyko įsikurti Baltarusijoje ir netgi tapti didžiulio medžio apdirbimo kombinato direktoriumi. Tik tuomet, kai spartuoliško kolektyvo vadovą, važinėjantį net į užsienio komandiruotes, kažkas pasiūlė apdovanoti Stalino premija, išlindo yla iš maišo: paaiškėjo, kad kombinatui vadovauja pabėgėlis „zekas“!

Laisvę Č. Amiredžibis atgavo 1959 m. Rašyti pradėjo beveik keturiasdešimtmetis. Vadinamaisiais atšilimo metais pradėtos leisti jo knygos: novelių rinkinys „Mano dėdė – batsiuvys“ (1963), „Jaučio išpažintis“ (1964), apysaka „Georgijus Burdulis“ (1965). Tačiau labiausiai Č. Amiredžibį išgarsino dešimtmetį rašytas romanas „Data Tutašchija“, dienos šviesą išvydęs 1973 m. Psichologinio detektyvo forma – su atskirų siužetų, tartum biblinių sakmių intarpais – parašytoje knygoje pasakojama abrago, caro valdžios persekiojamo „svieto lygintojo“, istorija.

Romanas „Gora Mborgali“ pasirodė 1996-aisiais, dar po devynerių metų Č. Amiredžibis atsigręžė į XIV a. Gruziją – išleido trečią romaną „Georgijus Spindulingasis“.

Tautos mylimas rašytojas, prestižinės Šota Rustavelio premijos laureatas, 1992–1995 m. išrenkamas Gruzijos parlamento deputatu. 1995-aisiais apdovanojamas Garbės ordinu bei Vachtango Gorgasalio I ir II laipsnio ordinais, 2009 m. Gruzijos stačiatikių bažnyčios hierarchai įteikia jam auksinį Šventojo Georgijaus kryžių.

Regis, likimas sustatė viską į vietas: buvęs „liaudies priešas“ vėl gali didžiuotis kunigaikštiška kilme, Č. Amiredžibio kūryba verčiama į Europos kalbas... Deja! Garsiausias rašytojo romanas „Data Tutašchija“, Europoje žinomesnis „Mėnulio sūnaus“ pavadinimu, tėvynėje vienu metu atsiduria... ant laužo. Ne per geriausios nuomonės apie rašytoją buvo ir Zviadas Gamsachurdija, pirmasis Gruzijos prezidentas, išrinktas po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, pats gerai žinojęs, ką SSRS reiškė būti disidentu, savo šalininkų – koks paradoksas! – vadintas antruoju Data Tutašchija... Maskviškė spauda, pasinaudojusi situacija, mielai būtų norėjusi sulaukti iš Č. Amiredžibio aštresnio žodžio. Tačiau inteligentas iki kaulų smegenų, visuomet mokėjęs atskirti, jo paties žodžiais tariant, A. Gribojedovo ir F. Dostojevskio Rusiją nuo Rusijos imperijos, nepasidavė provokacijoms.

Jau ne komunistų, o savosios valdžios menkinamas, Č. Amiredžibis vis dėlto nepalūžo – laikėsi nuostatos, jog menininkas – tai opozicija kiekvienai valdžiai: „Jeigu mes nepasakysime tiesos „carams“ ir „karaliams“ – tai kas ją pasakys?“ Griežtą poziciją 2010 m. jis išdėstė ir prezidentui Michailui Saakašviliui, aistringą pilietiškumą pademonstravo tuomet, kai prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. „Osetinai ir abchazai tapo imperinės Maskvos politikos įkaitais, – sakė jis vienam Rusijos laikraščiui. – Juk nėra ir negali būti pasaulyje tokios teisės – atimti iš mūsų tautos žemę, kuri nuo amžių priklauso Gruzijai!“

Lietuvoje Č. Amiredžibis – kaip ir daugelis kitų įdomiausių Gruzijos autorių – beveik nežinomas. Jei neklystu, tik Robertas Keturakis yra epizodiškai vertęs pačios ankstyvosios gruzinų klasiko kūrybos.

 

                                                                                                                      Vertėja



Grafas Segedis


...Ta aplinkybė, kad Data Tutašchija ir Mušnis Zarandija išaugo vienoje šeimoje, man buvo tikriausias atradimas. Viena vertus, tyrėjo darbo specifika reikalauja nuodugniai išstudijuoti persekiojamo nusikaltėlio psichologiją, kad būtų galima nuspėti jo veiksmus; kita vertus, reikia gerai išmanyti elgesį tarnautojo ar netgi visos grupės tarnautojų, kuriems patikėta nusikaltėlį susekti ir suimti. Vadinasi, turi būti įvertinta viskas – tiek įgimtos savybės, tiek profesionalumas. Neretai pasitaiko, jog sekliui tik todėl nesiseka sugauti persekiojamojo, kad visiškai nesutampa jų charakteriai. Pavyzdžiui, iš prigimties sumanus ir ypač įtarus detektyvas gali pasijusti bejėgis, kai susiduria su naiviu ar kvailoku nusikaltėliu. Jis paprasčiausiai nepajėgia suvokti, kad persekiojamasis galėtų elgtis taip primityviai. Todėl, kad nebūtų pažeista persekiojamojo ir persekiotojo veiksmų pusiausvyra, tiek pirmojo, tiek antrojo psichologinės savybės turi daugmaž atitikti.

Kai seklių įstaiga susiduria su trivialiu nusikaltimu (tais atvejais ir paties nusikaltėlio asmenybė būna daugiau ar mažiau ordinari), pagrindinė taisyklė, nulemianti sėkmingą areštą, – nusikaltimo braižo nustatymas. Tai leidžia nusikaltėlį priskirti prie tam tikrų nusikaltėlių ir tęsti jo paieškas tik šioje grupėje. Taikant vadinamąjį atsijojimo metodą, devyniasdešimt procentų iš šimto ieškomųjų anksčiau ar vėliau būtinai įkliūna.

Kur kas sudėtingiau, kai kriminalinį nusikaltėlio bagažą sudaro visa nusikaltimo būdų oktava ar netgi, galimas daiktas, kelios oktavos. Tuomet nelieka kitos išeities, kaip tik pripažinti, jog nusikaltėlio braižas itin plataus diapozono ir bandyti perprasti jo psichikos paslaptį įmanoma tik analogijos būdu. Tačiau analogijų, nors ir labai gaila, nebūna daug. Norom nenorom, tenka pripažinti, kad kriminalinio nusikaltėlio braižas absoliučiai unikalus, o susekti jį tampa taip pat sunku, kaip ir bakteriologui atrasti dar niekieno neatrastą virusą. Kad įveiktų šias kliūtis, kriminalistai laikosi labai įvairios metodologijos. Man pačiam ne kartą teko taikyti antrininko metodą, kitaip tariant, studijuoti elgesį žmonių, kurie pagal surinktą medžiagą atitinka nusikaltėlio (tačiau jokiu būdu ne jo nusikaltimo) charakterį. Stebėti ir analizuoti nebūdavo sunku, nes gelbėjo asmeninės pažintys. Tuo keliu eidamas, ne sykį atsakiau sau į pačius svarbiausius klausimus: kas per vienas mane dominantis nusikaltėlis ir ko iš jo galima laukti. Kai randamas atsakymas į šiuos klausimus, galima teigti, jog nusikaltėlio asmenybė nustatyta.

Turėsiu pasikartoti, nes Datos Tutašchijos, kuris ilgus metus sugebėjo slapstytis, dosjė sudarė visą nusikaltimų ir jų atlikimo būdų klaviatūrą. Čia negalėjo būti kalbos apie vieną kurią nors charakteringą savybę, būdingą kaip tik šio, o ne kurio nors kito nusikaltėlio veiksmams. Itin sunku buvo išsiaiškinti, kurį nusikaltimą padarė pats Data Tutašchija, o kurį – visai kitas žmogus. Kitaip tariant, psichologinio Datos Tutašchijos portreto nustatyti mes nepajėgėme, todėl šis abragas* ir buvo nesugaunamas – nebent mums būtų pagelbėjęs aklas atsitiktinumas.

Žmogus, iš kurio atimta galimybė pasinaudoti tam tikra priemone užsibrėžtam tikslui pasiekti, panašus į luošį, pavyzdžiui, į vienarankį, kuris savo nesėkmes aiškina rankos neturėjimu: jei nebūčiau berankis, tikrai būčiau pasivijęs zuikį. Labai ilgą laiką kaip tik taip jaučiausi ir aš, kol vieną sykį netikėtai išaiškėjo, jog mano pavaldinys Mušnis Zarandija buvo auklėtas kartu su Data Tutašchija – jie ilgus metus gyveno toje pačioje šeimoje, tomis pat sąlygomis, tad, galimas daiktas, tarp jų buvo daug kas bendra.

Kad ir kaip tai nesuderinama su žandaro profesija, bet aš, pradėdamas tyrinėti mane dominantį asmenį, labiau klioviausi pirmuoju įspūdžiu, nei išvadomis, gautomis analizuojant faktus. Man svarbiausia buvo įvertinti asmenines žmogaus savybes, kad ir apie kokią jo veiklos sritį kalbėtume. Nedariau išimčių nė sau pačiam – visados atsižvelgdavau į prigimtinį savo būdą. Drįstu teigti: tą faktą, kad pirmosios pažinties su žmogumi įspūdis dar niekados manęs neapgavo, esu linkęs laikyti kuo didžiausiu savo pranašumu. Šiuo pranašumu pasinaudojau ir dabar, neanalizuodamas faktų, kuriuos surinko kiti, tai įprasta mūsų darbo praktikoje, o suteikdamas visišką laisvę savo intuicijai. Susidariau išsamų sąrašą nusikaltimų, kuriais buvo kaltinamas Data Tutašchija, ir, atsižvelgdamas į visas teigiamas savybes, susiformavusias mano vaizduotėje po pirmosios mudviejų pažinties su Mušniu Zarandija, intuityviai išbraukiau iš sąrašo nusikaltimus, kurių, mano galva, nieku būdu nebūtų galėjęs padaryti Mušnis Zarandija, šiuo atveju atstojęs man Datą Tutašchiją. Paskui, dar kartą įdėmiai perskaitęs nusikaltimų sąrašą, buvau sukrėstas, nes supratau, kad jaučiu simpatiją Datai Tutašchijai, kitaip tariant, kriminaliniam nusikaltėliui, kuris daugelį metų kėlė didelių rūpesčių mano žinybai, o kartu ir man asmeniškai. Metodas metodu, bet priešais mane atgulė abrago Tutašchijos nusikaltimų sąrašas – tas pagrindas, kuriuo, remdamasis šiuo atveju, privalėjau atlikti tolesnį tyrimą. Sakau „šiuo atveju“, nes mano metodą, be kita ko, sudaro dar viena patirtis, kurios nevalia užmiršti: aš privalėjau rasti ir neigiamų Mušnio Zarandijos savybių, nes tai irgi labai svarbu.

Priminsiu: mano metodas išsiskiria tuo, kad pažįstamo žmogaus savybes mėginama įžvelgti nepažįstamajame. Tariamas Tutašchijos nusikaltimų sąrašas kaip tik tokiu principu ir buvo sudarytas. Dabar reikėjo rasti atsakymą į kitą klausimą – koks mane dominančio nusikaltėlio braižas.

Norėčiau šį tą paaiškinti... Jaunas būdamas, kai dar gyvenau Paryžiuje, susipažinau su vienu Rytų aristokratu, gimusiu iš nelygiavertės santuokos: jo motina šoko ir dainavo naktiniuose Paryžiaus kabaretuose, o tėvas buvo sosto įpėdinis. Princas vertino meną ir ganėtinai savitai jį traktavo, griežtai skirdamas tikrąjį artistiškumą nuo vidutinybės. Kai kalba sukosi apie apsakymą ar romaną, jis žinojo, ką vadinti kūriniu, o ką – rašliava. Kai jo akį patraukdavo drobė ar litografija, akimirksniu apsispręsdavo, kas tai – pigi kopija ar originalas. Žiūrėdamas į šokėją, sakydavo: „Ji tik sklaidosi.“ Arba: „Ji skrajoja.“ Pirmąją laikė amatininke, išugdyta žinių ir įgūdžių, antrąją – katarsio vaisiumi. Kitaip tariant, literatus, artistus ir dailininkus jis skirstė į dvi kategorijas – plebėjų ir aristokratų. Visus kitus žmones klasifikuodavo panašiai. Jam nebuvo svarbu kilmė nei genealogija, nes skirstė individus pagal požiūrį į savo darbą, amatą, užsiėmimą. Aristokratais laikė tik tuos, kurie kasdienį darbą atlikdavo veikliai ir su didžiausiu įkvėpimu, kaip tikri menininkai.

Suprantama, princo požiūris buvo perdėm radikalus, tačiau aš įžvelgiau jo pažiūrose nemenką teisybės dalį. Turėjau šimtus pavaldinių, tačiau už pačius punktualiausius, stropiausius ir klusniausius daug labiau vertinau tuos, kurie dirbo su didele aistra, pasižymėjo lakia vaizduote ir kartais – ne itin klusnius. Iš tokių galima laukti visko – taip pat ir nesėkmės, tačiau jų veiksmai dažniausiai būna kupini žavesio ir nuteikia viltingai. Taip taip, ateitis – tokių žmonių rankose, nes kaip tik jie praturtina žmonijos patirtį, įtvirtina profesionalumą, tarnauja pasiaukojamai ir yra be galo kūrybingi.

Pritaikęs savo pažįstamo princo klasifikaciją, galiu pasakyti, kad Mušnis Zarandija, kol neturėdavo jokios bylos, buvo eilinis tarnautojas. Tačiau vos tik jam į rankas pakliūdavo nauja medžiaga, akimirksniu tapdavo menininku, kurį valdo įkvėpimas. Zarandija turėjo pašėlusią nuojautą, tad jo ištirtose bylose nelikdavo jokių „uodegėlių“, jokių neištyrinėtų tamsių užkaborių. Nė septyni Atėnų išminčiai nebūtų galėję prie Mušnio Zarandijos bylos dar ką nors pridurti. Tačiau tais atvejais, kai tyrimo metu jam pavykdavo nustatyti bent vieną teigiamą jo paties kvočiamo nusikaltėlio bruožą, Zarandija imdavo elgtis neadekvačiai – jis puldavo įrodinėti teisėjui, prisiekusiesiems, prokurorui ir advokatui, kokiu būdu galima būtų kaltinamajam pritaikyti patį švelniausią nuosprendį, ir iš kailio nerdavosi, kad sumenkintų savo surinktus nusikaltimo įrodymus. Jam buvo būdinga ir dar viena savybė, kuri, mano nuomone, taip pat yra artistiškumo ženklas: jis nekentė darbinės rutinos ir tais atvejais, kai būdavo priverstas imtis labai panašios bylos, niekados nesirinkdavo pabodusių įprastinių metodų. Štai toks buvo Mušnio Zarandijos veiksmų pobūdis, kuris, kaip vėliau įsitikinau, visiškai atitiko veiksmų pobūdį, būdingą Datos Tutašchijos nusikaltimams.

Taip aš gavau atsakymą į klausimą, kaip veikia Data Tutašchija. Tada liko rasti jo veiksmų priežastį arba atsakyti į klausimą: kokie pagrindiniai nusikaltėlio tikslai? Remsiuosi analogija. Pinigų reikia visiems. Bet kiekvienam jų reikia vis kitam tikslui. Vieniems pinigai – priemonė išgyventi. Kitiems – kaupimo aistra. Treti siekia, kad pinigas „darytų“ pinigą ir didina savo kapitalą. Tas pat – tarnyboje. Tarnauti einama todėl, kad nėra kitų pragyvenimo šaltinių. Iki revoliucijos man teko sutikti ir gana pasiturinčių žmonių, kurie vis dėlto tarnavo, nes manė tokiu būdu suartėsią su liaudimi. Tais atvejais tarnyba neretai tapdavo savotiška filantropijos arena, dėl to ir buvo tarnaujama. Pasitaikė iš pašaukimo tarnaujančių sostui ir tėvynei – tokie paprastai nesivaikydavo uždarbio. Tačiau daugumai žmonių tarnystė – tai galimybė išsiskirti iš panašių į save, siekis daryti karjerą. Šį tikslą dažniausiai pažadina žemiausios paskatos – garbėtroška, valdžios ir turto godulys. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad noras kopti karjeros laiptais vis aukštyn iš tikrųjų yra gera charakterio savybė, jeigu tik žmogus to siekia priimtinais metodais, o ne kokiu nors nešvariu būdu.

Vidines Mušnio Zarandijos paskatas nuo pirmųjų jo darbo mėnesių ėmėsi tirti atitinkami Kaukazo žandarmerijos pareigūnai. Praėjo keleri metai, tačiau prie vieningos nuomonės neprieita – Zarandija neatitiko įprastų standartų. Visa kas šiame žmoguje atrodė mįslinga. Net jo požiūris į atlygį už nuveiktą darbą ir į kilimą tarnyboje buvo unikalus. Pasitaikė atvejis, kai pervedėme jį iš vienos pareigybės į kitą, kur kas žemesnę, nes Zarandijos reikėjo kaip tik tenai. Sumažėjo atlyginimas, tačiau neišgirdome jokių nusiskundimų nei dėl žemesnių pareigų, nei dėl uždarbio. Buvo ir kitas atvejis: Zarandijos bičiuliai protegavo, kad jis būtų pakeltas į kažkokios mokesčių inspekcijos valdytojo pavaduotojus. Zarandija neparodė menkiausio dėkingumo ar džiūgavimo, nors ir pareigos buvo gana aukštos, ir atlyginimas triskart didesnis, nekalbant jau apie kitas pajamas, kai esi tokioje vietoje.

Laikui bėgant įsitikinau, kad Zarandija nieko netroško – nei kilti tarnybos laiptais, nei pagerinti savo būvį. Taip pat būtų klaida manyti, kad Zarandija – gruzinų tautybės ir valstiečių kilmės – savo uolumą, sąžiningumą ir padorumą kiekviename žingsnyje demonstravo iš ypatingo prielankumo monarchijai ir sistemai. Panašūs jausmai ir įsitikinimai jam buvo svetimi. Be kita ko, šis žmogus neatrodė idealistas, juoba iš tų subjektų, kuriems nuo mažų dienų skiepijamas nuolankumas, paklusnumas ir aklas pareigos jausmas. Trumpai drūtai tariant, Zarandija priminė labirintą, iš kurio kelią galima rasti visai atsitiktinai arba tik gerokai paklaidžiojus.

Išaušo diena, kai pasitvirtino mano prielaidos ir hipotezė virto faktu. To išdava buvo viena sekimo operacija, sumanyta taip tobulai, kad ją galima laikyti Zarandijos meno kūriniu, kurią mes, – lygiai taip pat tobulai, – sugebėjome prakišti.

Savo užrašuose tikrai nesistengiu nagrinėti atskirų atvejų, kad ir kokie įdomūs jie būtų, tačiau kai kuriose situacijose žmonės elgiasi taip keistai, jog suteikia puikiausią galimybę padaryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus. Šią istoriją esu priverstas papasakoti tik todėl, kad ji leido man suvokti Zarandijos elgesio priežastis ir davė atsakymą į klausimą, kokios iš tiesų buvo šio žmogaus veiksmų paskatos.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje mes gavome šifruotą mūsų rezidento Vokietijoje telegramą. Telegrama įspėjo, kad vienas garsus gruzinų kilmės docentas, dėstantis Maskvos universitete, maždaug po mėnesio išplauks „Adelaidės“ laivu į Batumį. Docentas turėjo įvežti į šalį nelegalios literatūros.

Daug nemąstydamas perdaviau šią bylą, taip pat ryšį su rezidentu Zarandijai. Šnekant šiuolaikine kalba, pagal maksimalią programą derėjo konfiskuoti literatūrą, sulaikyti ją vežusį asmenį ir nukenksminti grupuotę, kuriai siunta buvo skirta. O minimali programa būtų buvusi tokia – jokiu būdu neleisti literatūros išplatinti.

Po kelių dienų Zarandija pateikė būsimos operacijos planą. Jis mums pasirodė šiek tiek griozdiškas, tačiau operacijos sumanytojas primygtinai prašė priimti kaip tik tokį planą ir ničnieko nekeisti. Galų gale jis gavo mūsų sutikimą ir ėmėsi darbo.

Pradėjo nuo to, kad pasiuntė į Vokietiją agentą, kuriam rezidentas buvo įdavęs docentą. Agentas turėjo įsigyti tokią pat lagaminų kolekciją, kokią turėjo ir docentas. Kai docentui buvo į viešbutį atgabenta nelegali spauda, agentas su rezidentu patikrino, kuriame iš lagaminų esama mus dominančio krovinio ir kiek jis sveria.

Tą dieną, kai „Adelaidė“ išplaukė į atvirus vandenis, laive buvo docentas, mūsų agentas ir du identiški lagaminai.

Batumį laivas turėjo pasiekti vidurdienį. Išvakarėse agentas sukeitė lagaminus. Tai ir buvo Zarandijos plano dalis, mat draudžiamą literatūrą pristatantys kontrabandininkai buvo pradėję gudrauti: likus keturioms ar penkioms valandoms plaukimo, dažniausiai jau pritemus, šalia laivo, gabenančio nelegalią spaudą, staiga išdygdavo žvejų burlaivis ar valtelė. Pasirodžius sutartam ženklui, kad laiviūkštis plaukia tuo pačiu kursu kaip ir didysis garlaivis ir kad galutinė stotis – tas pats uostas, lagaminas būdavo pririšamas prie gelbėjimosi rato ir išmetamas į jūrą. Žvejys išgriebdavo gelbėjimosi ratą, o mes draudžiamos literatūros jau nė akyse nebematydavome. Taip apgauti buvome ne vieną sykį. Tačiau šįkart, net jeigu docentas ir išmestų lagaminą į jūrą, į pogrindininkų rankas pakliūtų ne draudžiama spauda, o tik jokios vertės neturintis agento lagaminas.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad docentas gudrybės nesiėmė, o sukeisti lagaminus reikėjo dėl visai kitų tikslų. Vėliau tuo ir patys įsitikinsite.

Kai „Adelaidė“ prisišvartavo uoste, docentas išlipo į krantą. Išlipo ir agentas. Keletas keleivių, taip pat ir docentas, buvo paprašyti rankinį bagažą pateikti muitinės patikrai. Suprantama, kad nuo tos akimirkos, vos tik docentas atsidūrė krante, jis buvo akylai sekamas – reikėjo sužinoti, ar ateis kas nors juodojo lagamino, o jeigu ateis, tai kas, ir kur toliau tas lagaminas bus gabenamas.

Žmonės, kuriems siunta buvo atvežta, pasirodė atsargūs – prie docento niekas nepriėjo. Mūsų agentas, kurio rankose vietoje lagamino su klaidinančiu kroviniu buvo lagaminas, pilnas literatūros, įžengė į muitinę pro atsargines duris. Muitininkai pirmiau apžiūrėjo kitų keleivių bagažą, o tik paskui paklausė docento, ar turįs prekių, už kurias derėtų susimokėti muitą. Visą tą laiką Zarandija akylai stebėjo auką. Docentas akivaizdžiai nervinosi, o į klausimą atsakė, kad jo bagaže nesą nė vieno apmokestinamo daikto, tačiau nepažįstamas žmogus Odesoje paprašęs jo nuvežti į Batumį štai šį juodos odos lagaminą ir atiduoti tam, kas prie jo prieis Batumyje arba Tbilisyje. Kas tame lagamine, docentas nė nežino. Kol muitininkai tikrino kitus lagaminus, docentas laikėsi gana narsiai, tačiau kai pareigūnai ėmėsi juodojo lagamino, jis išblyško ir pritūpė ant kėdės.

– Nesveikuojat, pone? – paklausė Zarandija ir tuojau pat atnešė docentui stiklą vandens.

Priglaudęs prie lūpų stiklinę, docentas laukė lemtingos akimirkos, kai iš lagamino bus iškelta literatūra. Tačiau literatūros lagamine, savaime suprantama, nebuvo. Apie docento savijautą verčiau nekalbėkime. Lagamine gulėjo lygiai tiek vokiečių gamybos dildžių, kiek svėrė nelegalusis krovinys. Už vokiškas dildes reikėjo mokėti muitą. Kol docentas gretimoje patalpoje pildė deklaraciją ir kitus reikiamus dokumentus, lagaminai dar kartą buvo apkeisti.

Po pusvalandžio docentas įsinešė į viešbučio kambarį draudžiamus raštus, įsitikinęs, kad nešasi dildes. Kol kas Zarandijos planas vyko sėkmingai. Nemačiau čia jokio cinizmo, juoba sadizmo, kurį demonstruoja katinas, žaidžiantis pasigauta pele: stveria – paleidžia, vėl stveria ir vėl paleidžia...

Zarandijai reikėjo, kad docentas šventai tikėtų dabar jau esąs švarutėlis prieš įstatymą ir nebaustinas ir kad manytų turįs daiktinius savo nebaustinumo įrodymus. Pirmąjį kartą lagaminai buvo apkeisti tik todėl, kad vėliau būtų galima juos sukeisti dar kartą, nes reikėjo docentą, nežinantį apie sukeitimą, išmušti iš pusiausvyros – eidamas iš muitinės jis turėjo jaustis kaip tik taip, kaip jautėsi: sutrikęs, bet ir laimingas. Tokia būsena – pats tas, kai reikia sumažinti žmogaus budrumą. Neketinu skaitytojo dėmesio apkrauti visomis įvykio eigos smulkmenomis, kurias numatė ir nuspėjo Zarandija, tačiau prieš papasakodamas, kaip operacija baigėsi, turėčiau pastebėti, kad nebuvo nė menkiausios vilties išgelbėti įvežamos literatūros bei žmonių, kurie ją pristatė ir jos laukė, nebent prasidėtų pasaulinis tvanas, ar įvyktų dar koks nors kataklizmas, pražudantis viską ir visa. Galite patys išanalizuoti situaciją ir įsitikinsite. O dabar – finalas, kuris pasirodė ne toks jau ir banalus.

Įsikūręs viešbučio numeryje, docentas užrakino kambarį ir išėjo į miestą. Jis aplankė stambų Batumio verslininką, Gruzijos milijonierių, kurį mes gerai pažinojome dėl altruistinių polinkių ir nemenkų piniginių aukų mūsų persekiojamiems revoliucionieriams. Milijonierius turėjo šešias dukteris, tikras gražuoles. Jų draugijoje docentas praleido pusantros valandos, tiek pat sugaišo pasivaikščiodamas po miestą, o paskui grįžo į viešbutį. Netrukus pas jį prisistatė dviese. Kambario šeimininkas įsileido svečius ir užsirakino, bet jau po penkių minučių buvo priverstas duris atrakinti, nes pas jį užgriuvo Zarandija su dar dviem pavaldiniais.

– Mus domina šio susitikimo tikslas, – pasakė Zarandija, prisistatęs, kas toks ir iš kur, ir pateikęs dokumentus, paliudijančius savo įgaliojimus.

– Juk jau žinote, kad šiandien „Adelaide“ atplaukiau iš Vokietijos ir atvežiau siuntinį šiems žmonėms, – po neilgos pauzės pasiaiškino docentas.

– Ar patvirtinate, kad taip ir yra? – Zarandija atsisuko į docento svečius.

– Taip, – nė kiek nesutriko vienas.

Linktelėjo ir antrasis, tik kažkaip nenoriai.

Zarandija klausimus ir atsakymus užfiksavo protokole.

– Prašyčiau parašais patvirtinti, kad jūsų atsakymai neiškraipyti.

Docentas perskaitė protokolą ir tuojau pat jį pasirašė. Svečiai delsė ir akivaizdžiai dvejojo. Galiausiai vienas pareiškė, – siuntinys skirtas jam, tad jis ir pasirašysiąs. Zarandija nereikalavo, kad pasirašytų ir antrasis.

– Kuriame lagamine siunta? – paklausė Zarandija.

– Štai tame, juodajame, – atsakė docentas, matyt, jau pradėjęs kažką įtarti.

– Privalome dalyvauti perduodant siuntinį.

Stojo tyla.

– Puiku, – galiausiai tarė docentas. – Juk čia vien dildžių rinkinys. Tuo galėjote įsitikinti dar muitinėje.

Jis kilstelėjo lagaminą, paguldė ant stalo ir atidarė.

Veikiausiai nereikia nė aiškinti, kad visi dokumentai, įrodantys, kad šiuos tris asmenis reikia areštuoti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Batumyje buvo parengti iš anksto ir byla privalėjo baigtis sėkmingai. Išsamaus tyrimo duomenų tam pakako. Pagaliau išaiškėjo, o dar tiksliau, pasitvirtino, iš kur į Rusiją įvežama užsienyje spausdinta draudžiama literatūra, taip pat – emigrantų, užsiimančių tos literatūros įvežimu, pavardės bei ryšininkai, kuriems siuntos pristatomos, slėptuvių adresai ir susitikimų vietos, trumpai drūtai – viskas, kas domino seklių tarnybą.

Kaltininkai buvo nuvežti į Tbilisį ir uždaryti Metechio tvirtovėje, nes mums atrodė, kad jų kaltė visiškai įrodyta ir jiems belieka laukti nuosprendžio.

Docentas buvo kilęs iš turtingų aristokratų. Jo giminė turėjo didelės įtakos visam Kaukazo regionui. Tai giminei priklausė ir nemažas būrys artimų mano draugų ar šiaip pažįstamų – pasižymėję kariškiai, aukšti pareigūnai ar tiesiog padorūs inteligentai. Jie daugybę kartų meldė mane padėti giminaičiui ir netgi sugebėjo atkreipti į sunkią šio vargšo dalią regiono vietininko dėmesį. Jau ir be to, – vien pagal savo tiesiogines pareigas, – būčiau turėjęs susipažinti su byla ir docentui pareikštais kaltinimais. Tad įsakiau Zarandijai vieną tardymą atlikti dalyvaujant man asmeniškai. Kaltinamieji nežinojo, kas aš toks.

Tardymo pradžioje kaltinamieji, taip pat ir docentas, be jokių išlygų patvirtino anksčiau duotus parodymus. Buvo aišku, kad kaip nors palengvinti jų likimo, juo labiau nutraukti bylos negalėsiu. Grįžau į savo kabinetą sunkia širdimi. Savijauta buvo tokia šlykšti, kokia būna visados, kai žmogus neįstengia padėti besišaukiančiam pagalbos. Dar mane siutino, kad Zarandija per tardymą bandė aiškintis, kodėl mane domina docento likimas. Jis, nors ir stengėsi neišsiduoti, uoliai geidė sužinoti, kokie mano norai. Buvau akivaizdžiai tuo įsitikinęs.

Netrukus Zarandija virstelėjo mano kabineto duris ir pasiprašė į vidų. Tiesą sakant, visai jo nelaukiau, nes vos prieš penkiolika minučių buvome atsisveikinę.

– Noriu jūsų paprašyti, grafe.

– Kalbėkite, Mušni.

– Jei turėtumėte laiko ir noro, gal... Nusileiskim dar pusvalandžiui pas mane, į apačią!

– Gerai, – sutikau nedvejodamas.

Zarandijos kabinete sėdėjo tiktai docentas.

– Pone docente, atsakykite, ko jūs tikitės iš revoliucijos sau asmeniškai? Atsakykite tik tuomet, jei visiškai supratote klausimo esmę. Ir, žinoma, jeigu norite atsakyti...

Docentas šyptelėjo:

– Mano tikslas? Dvarų ir kitokio turto, priklausančio man ar panašiems į mane, konfiskacija, kurią jau seniausiai būčiau atlikęs, jei tik manyčiausi esąs vienintelis viso to savininkas, taip pat – žemės išdalijimas valstiečiams, nors dabartinėmis visuotinės privačios nuosavybės sąlygomis galiu pasirodyti esąs pagyrų puodas... Taip pat tikiuosi, kad iš manęs bus atimtas laipsnis, kurį branginu kaip gaidys savo skiauterę. Galų gale aš laukiu dvasinio pasitenkinimo, kurį patirsiu, kai kiekvienam žmogui bus suteikta teisė atskleisti savo talentą, o žmonijos genialumas nebebus suvaržytas, kai žmonės turės visišką veiksmų laisvę. Nejaugi neverta dėl visų šių tikslų ištverti tą bausmę, kurią man paskirsite, pone karininke?

– Verta, jei viskas iš tiesų taip ir nutiktų, kaip tikitės. Tiktai – kur garantijos? Suprantu, kad jūs asmeniškai esate šventai įsitikinęs, jog revoliucija duos žmonijai dvasinės naudos ir laimės. Bet ar susimąstėte kada nors, kad, skelbiant kiekvieną naują idėją, neišvengiama ir šiokio tokio avantiūrizmo? O jeigu jau taip, vadinasi, revoliuciniai veiksmai nėra nei didelis gėris, nei dorybė. Ar mąstėte apie tai?

– Žinoma! Mąsčiau ir apie tai, ir apie viską! – docentas jaudinosi. Matyt, Zarandija aptiko skaudžiausią vietą. – Mąsčiau net, kad revoliucija, pasinaudojusi dorų inteligentų ir aristokratų protu bei žiniomis, privalo atsiskaityti su jais taip, kaip prancūzų revoliucija atsiskaitė su Mišeliu de Lepeletjė ir kitais. Suprantu, toks yra revoliucijos dėsningumas, ir vis dėlto esu revoliucijos pusėje... „Aš tuo tikiu – ir jau kitoks nebūsiu!“

Ši prakalba docentą, atrodo, apramino ir suteikė jėgų. Netrukus jis jau šypsojosi.

– Ar žinote, kas taip pasakė? – paklausė Zarandijos.

Zarandija papurtė galvą. Staiga jis nugrimzdo į save. Mačiau, kad yra sukrėstas pačios minties ir kad jam nė motais, kas jos autorius.

– Martinas Liuteris.

Tyla truko ganėtinai ilgai.

– Pone docente, – galiausiai tarė Zarandija, – jūsų tikėjimo ir jūsų „jau kitoks nebūsiu“ laukia dideli išbandymai. Jau šią akimirką... Nes priešais jus sėdi Kaukazo žandarmerijos valdybos viršininkas, generolas grafas Segedis.

Docentas iš netikėtumo staiga apsiniaukė, o paskui nežymiai man linktelėjo. Zarandija tylėjo. Garbe prisiekiu, aš visu kūnu pajutau, kad netrukus tapsiu vieno iš Zarandijos triukų liudytoju. Tie jo triukai keldavo mano širdyje sumaištį, susižavėjimą, nerimą – ką tiktai nori, išskyrus blankią ramybę. Jis tikrai buvo kažką sugalvojęs, antraip nesikviestų manęs pakartotinai...

– Jūsų giminaičiai, – tęsė Zarandija, – visais įmanomais būdais stengiasi išgelbėti ir jus, ir jūsų reputaciją. Iš mūsų pokalbio jums paaiškės, jog abi šias kategorijas reikia gelbėti atskirai, tad būkim nuoseklūs. Į jo šviesybę grafą Segedį kreipėsi tokie žmonės, kad širdyje jis linkęs jums padėti, jei pasitaikytų bent menkiausia galimybė. Jūsų likimas rūpi pačiam regiono vietininkui. Galiausiai net ir aš nejaučiu jums priešiškumo, jeigu tai bent šį tą sako... Reikia tik nedidelių pastangų – ir jūs vėl galėsite gyventi kaip gyvenęs. Bet prieš tai turime kai ką išsiaiškinti ir patikslinti.

Zarandija nutilo. Neslėpsiu, aš ir docentas tęsinio laukėme vienodai įsitempę.

– Elgsiuosi taip, kaip manau būsią geriau ir naudingiau reikalui, tarnystė kuriam atvedė mane į kalėjimą. Mano poelgius diktuoja įsitikinimai ir mano charakterio ypatumai. Norėčiau jus įspėti, pone karininke, kad nesileisiu į jokias derybas, į jokius kompromisus, nors nesu profesionalus revoliucionierius, o tik prijaučiantis diletantas. Ko ketinote manęs klausti?

– Mes laukiame konkretesnio atsakymo.

Zarandija, regis, praleido pro ausis docento žodžius apie derybas ir kompromisą.

– Įsivaizduokite, kad šiandien čia ir šiomis aplinkybėmis turite dvi galimybes... Ką pasirinksite jūs, mokslininkas ir politikos veikėjas: laisvę ar katorgą? Dar sykį kartoju: būtent šiomis aplinkybėmis, būtent čia ir dabar!

– Jei norite žinoti, man tas pat! Dabar man svarbūs tik du tikslai... Turiu pabaigti solidų veikalą apie senovės Gruzijos filosofinę mokyklą ir, be to, manęs laukia darbas liaudies švietimo ir politinės savimonės ugdymo bare. Abu šiuos tikslus galiu įgyvendinti tiek sėdėdamas kalėjime, tiek tremtyje, tiek universitete.

– Turiu jus nuliūdinti, tačiau antrojo tikslo įgyvendinti nepavyks. Kalbu apie politinę veiklą. Šito mes jums neleisime.

– Bet kodėl, pone karininke? Juk tai priklauso tik nuo mano paties norų ir gebėjimų.

– Nemanau, – pasakė Zarandija. – Nors išeitį rasti galima. Veikiausiai ir jūs pamenate tą graikų filosofą, sofistą, kuris, kai buvęs mokinys atsisakė sumokėti jam už mokslą, pagrasino: „Aš teisiuosi su tavimi du kartus ir tuo būdu atgausiu pinigus, kuriuos esi man skolingas.“ Jūs savo tikslo galėtumėte pasiekti tik tada, jeigu išėjęs į laisvę ir vėl nusikalstumėte.

– Ką gi, prireikus galima pasitelkti ir tokį metodą, bet aš nesuprantu, kur jūs lenkiate visai beprasmį, mano nuomone, pokalbį.

– Tikrai ne beprasmį, nes šiuo metu atiduoti jus teismui neįmanoma.

– Kodėl?

– Todėl, kad viskas buvo numatyta jau iš pat pradžių.

– Numatyta? O kas, atleiskite, tą numatė?

– Bendrasis operacijos planas. Jūsų byloje yra plyšiukas, per kurį sėkmingai grįšite į universitetą... Tuojau pat kviečiu jūsų advokatą ir pranešu jam, kad Batumio muitinėje buvo įformintas protokolas apie jūsų bagažo apžiūrą ir apie sumokėtą muito mokestį už bagaže rastas dildes. Protokole nėra net užuominos, kad pas jus radome nelegalios literatūros. Argi tai – ne įrodymas, kad nieko panašaus iš Vokietijos neįvežėte? Kaip manote, ar gali šitaip pasisukti įvykių eiga?

– Bet juk taip pat yra protokolas kratos, atliktos mano viešbučio numeryje! Yra literatūros konfiskavimo aktas ir trijų liudytojų parodymai!

– Kai prie bylos bus pridėtas muitinės protokolas, prokuratūra privalės įrodyti, kad literatūrą į viešbučio numerį tikrai atsinešėte jūs. Tyrėjas tokių įrodymų neturi. Į teismą mes negalėsime pakviesti agento, kuris dukart sukeitė jūsų lagaminą, nes tokie dalykai neviešinami. Net jeigu agentas ir būtų pakviestas, teismas negali ochrankos** bendradarbio parodymų laikyti faktu, pagrindžiančiu kaltinimą. Savaime kyla klausimas: kas vis dėlto į docento numerį atnešė literatūrą? Į šį klausimą privalo atsakyti tyrimas. Kitaip paaiškės, jog pasistengė pati žandarmerija. Argi ne taip?

– O parodymai?

– Parodymų įprasta atsisakyti, ypač kai atsiranda galimybė būti išteisintam ir išeiti į laisvę.

– O jeigu aš neatsisakysiu parodymų?

– Jeigu?! Negi galima abejoti dėl valstybinės svarbos dalykų?

– Pone karininke, bet juk ir jums, ir jo šviesybei, pagaliau ir visai valdybai nekyla abejonių, kad literatūrą įvežiau aš...

– Ar atkreipėte dėmesį, – nusijuokė Zarandija, – kad mudu pasikeitėme vaidmenimis? Jūs kažkodėl pernelyg uoliai stengiatės stoti prieš teismą, nors stengtis reikėtų man. Turiu pasakyti, kad jūsų pastangos kiek per ankstyvos ir bent jau šioje mūsų pokalbio dalyje – netikėtos. Kiek vėliau, – tai užtruks dar dešimtį minučių, – teismas galbūt pasirodys jums pati geriausia išeitis... Bet kol kas pratęskime mūsų pokalbį. Negalime leisti, kad procesas įvyktų, nes jo rezultatai mūsų netenkina. Jeigu būsite nuteistas, visuomenėje pasklis gandas, kad tapote mūsų provokacijos auka. Dabartinėmis sąlygomis, kurias išgyvena valstybė, nieku gyvu negalima diskredituoti jos seklių tarnybos, nes tai būtų daug didesnė blogybė, nei paleisti į laisvę dešimtį į jus panašių, bet jau ištrauktų į dienos šviesą nusikaltėlių. Beje, šneku apie nusikaltėlius, prilygstančius jums rangu, garsumu ir galimybėmis.

Zarandija ištraukė iš stalčiaus dokumentą.

– Mano rankose – orderis, suteikiantis jums laisvę. Jis užpildytas ir mano pasirašytas, trūksta tik jo šviesybės parašo ir prokuroro sankcijos, kurią, manau, gausime gana lengvai. Tyrimas jūsų atžvilgiu bus nutrauktas, tačiau ne visam laikui, o tik iki tam tikro mums palankaus momento.

Zarandijos elgesys padarė man tokį stiprų įspūdį, kad neįstengiau, nors ir labiausiai norėdamas, įžvelgti bent menkiausios klaidelės jo logikos grandinėje. Apie ką tą akimirką mąstė docentas, apstulbintas laisvės pažado, kuris trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus, nesiimu spręsti. Gali būti, kad ir jį stebino Zarandijos intriga, o gal jis nieko nemąstė? Tačiau intrigos siūlo stengėsi nenutraukti.

– Gerai... Bet visuomenė tokį greitą mano paleidimą gali suprasti kaip visišką jūsų operacijos žlugimą. Juk vyksta kova – ir nėra čia ko slėpti, kad jėgos, nusiteikusios šiuo metu egzistuojančios valdžios atžvilgiu labai priešiškai, tikrai paskleis tokią versiją. Juoba kad versija, jog provokacija žlugo, gana arti tiesos.

– Taip, vyksta kova. Todėl mes iš anksto numatėme, kad valdžios atžvilgiu priešiškai nusiteikusios jėgos griebsis panašaus pobūdžio triuko. Jų teisė – skleisti kokias tik nori kalbas. Tačiau mes taip pat turime šiokių tokių teisių. Pavyzdžiui, dabar mes paleisime iš kalėjimo jus ir du jūsų bendrininkus, bet areštuosime tris ar keturis veikėjus, kurių pavardės išaiškėjo tyrimo metu, ir paleisime gandą, kad jūs įdavėte tuos žmones, tuo būdu nusipirkdamas laisvę. Šita versija, pone docente, juk taip pat labai arti tiesos! Ir nesakykite, gerbiamasis, kad neįspėjau, jog jūsų tikėjimo ir jūsų „jau kitoks nebūsiu“ laukia dideli išbandymai.

Dabar man pasidarė aišku, kodėl Zarandija primygtinai norėjo, kad jo planas būtų priimtas be jokių pakeitimų.

– Pone karininke, – per sukąstus dantis iškošė docentas, – jūs esate rinktinis niekšas. Gaila, kad jūsų gabumai žūsta čia, tikrų tikriausiame imperijos užkampyje. Tačiau tai įrodo, kokia supuvusi yra egzistuojanti politinė sistema.

– Dėkoju tamstai, bet prašyčiau prisiminti, kad per du mūsų bendravimo mėnesius neišgirdote iš manęs grubaus ar įžeidaus žodžio. Galėčiau jūsų repliką laikyti silpnumo požymiu, tačiau suprantu, kokia nelengva alternatyva dabar jums iškilo. Vis dėlto drįsčiau pasidalyti su tamsta viena mintimi: jūsų atsidavimas revoliucijai man primena upėtakio svajonę pavirsti lašiša, o aš esu tiktai žolė, nė nesistengianti tapti kedru.

– Jūs neturite teisės... Aš reikalauju teismo proceso! – suriko docentas.

– Kad būtų suteikta tribūna demagogams? Ne, proceso nebus, jau turėtumėte ir pats tą suprasti, – kuo ramiausiai tarė Zarandija ir kiek patylėjęs pridūrė: – Skaičiau jūsų straipsnius, pasirašytus slapyvardžiu. Ir legalioje, ir nelegalioje spaudoje... Puikūs rašiniai. Aukšto dorovingumo įkvėptos mintys. Revoliucija, kaip jau sakiau, išnaudoja jūsų intelektą. Laikas parodys, kokį likimą ji jums ateityje numatė. Geriausiu atveju, mano galva, jūs tapsite jos marionete. Nors nederėtų atmesti ir nežinomo kapo ar emigracijos dėl partinių kovotojų už visuotinę žmonijos laisvę nesutarimų. Tačiau tokia ateitis jūsų laukia tik tuomet, jeigu išliksite politinių kovų arenoje, nors aš labai abejoju.

– Vadinasi, amoralaus jūsų plano tikslas – sukompromituoti mane ir tuo būdu eliminuoti iš politinės kovos?

– Ne. Oficialiai sumanyta tik rekvizuoti literatūrą, areštuoti ir nubausti kaltininkus. Tačiau jei norite visos teisybės, žinokite, – mano plane būta ir asmeninio santykio su tamsta. Aš pasinaudojau tarnybine padėtimi. Tiksliau, mano tarnybiniai interesai sutapo su asmeniniais troškimais. Jo šviesybei girdint sakau: iš tarnystės tėvynei ir sostui aš visada turiu asmeninės naudos.

– O kokios naudos jūs tikitės iš manęs?

– Pirmiausia aš – savo tautos ir genties sūnus. Iš čia ir kyla mano supratimas apie pareigą. Apie nepartinę pareigą. Esu vienišas, vienas kaip pirštas, bet priklausau tėvynei, todėl labai norėčiau, kad jūs perduotumėte mano tautai tas žinias, kurias sukūrė mūsų genialūs protėviai ir kurias atras jūsų talentas ir gruziniška praeitis. Gal netrukus ir Gruzijoje bus atidarytas universitetas, atgims mūsų dvasios lobynas ir senosios tradicijos. Jūsų ir į jus panašių žmonių veikla šioje srityje mano tautai atneš kur kas didesnę naudą, nei anarchistinės idėjos ar galima jūsų žūtis, pradėjus tas idėjas įgyvendinti. Štai kokios asmeninės naudos aš tikiuosi iš jūsų, pone docente!

Kaltinamasis ilgai nenuleido nuo Zarandijos akių, paskui tarė:

– Iš kur jūs toks veidmainis? O jeigu ne veidmainis, tai kodėl nebijote jo šviesybei girdint būti atviras? Juk galite būti atleistas iš žandarmerijos... Ar nebaugu?

– „Aš tuo tikiu – ir jau kitoks nebūsiu!“ – nusišypsojo Zarandija.

Pokalbis staiga paliovė mane dominęs: koks tikslas klausytis beprasmio abipusio žodžiavimosi, kuris iš atviro jau grėsė tapti grubiu? Nebemačiau reikalo ilgiau čia užsibūti. Man nepatiko įsakmus docento tonas, bet supratau, kad Zarandijos jam paspęsta kilpa – puikiausia galimybė nesunkiai tą žmogų išlaisvinti ir pranešti vietininkui, jog reikalas baigtas.

– Pone docente! – kreipiausi į įtariamąjį. – Aš pasirašau orderį, o jūs tuojau pat keliaujate namo. Dėkui, kad radote reikalo mus patikinti, jog nesileisite į jokias derybas, į jokius kompromisus, tačiau nieko panašaus mes jums nesiūlysime. Mano pareiga informuoti, kad niekas nebus areštuotas ar sukompromituotas, jei tik jūsų aplinkos žmonės nepasinaudos jūsų paleidimu, patys norėdami kompromituoti mus. Viliuosi, suprantate, ką norėjau pasakyti. Nes kitu atveju – jei tik ši sąlyga nebus vykdoma! – mes nedelsdami imsimės veiksmų ir jums amžiams bus prisegta išdaviko etiketė. Viso geriausio.

Kad mano papasakoto atsitikimo tikslas būtų aiškus, pridursiu: docento ir jo bendrininkų paleidimas į laisvę vis dėlto buvo koziris, mestas prieš mus. Pasklido gandai, dėl kurių docentas tapo tikru didvyriu, įžvalgiausiu žmogumi ir pasiaukojančiu kovotoju. Tada mes areštavome keletą asmenų, kurių vardai išplaukė į paviršių tiriant docento bylą, ir atidavėme juos teisti. Teisme docento pavardė nuskambėjo ne visai gražiame kontekste ir galų gale jis gavo išdaviko etiketę.

Politinio lavono statusas docento netenkino. Maskvos universitete jis įkūrė nelegalią anarchosindikalistų kuopelę ir netrukus buvo išsiųstas į Kamčiatką. Matyt, docentas pasinaudojo Zarandijos patarimu – teistis su skolininku dukart: prasikalto antrą sykį ir specialiai užsitraukė bausmę, kad tik būtų politiškai reabilituotas savo vienminčių akyse. Gaila, buvo silpnos sveikatos – tremtyje susirgo ir pasimirė.

Tikiu, kad būti „kitoks“ jis negalėjo.

_____________________________

* Su valdžia konfliktuojantis, cartinės valdžios persekiojamas Gruzijos atsiskyrėlis.

** Carinės Rusijos seklių tarnyba (šnek.; vert past.).

 

Vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)