Second Life. Gyvenimas tinkle – intriguojantis ir nuoširdus romanas apie žmogiškųjų ryšių ir meilės paieškas virtualiajame pasaulyje.

        Čia nėra „literatūrinių“ personažų, kruopščiai kuriamų „psichologinių paveikslų“, nesvarbi veikėjų išvaizda, susitelkiama į fabulą, svarbu veiksmas, dialogas, konfliktas; būdinga reportažinė, dokumentinė pasakojimo maniera. Į gvildenamas žmonių elgesio, jų santykių problemas autorė žvelgia patyrusios psichologės akimis: sublimacija, kompensavimas, vaikystėje patirtų komplikuotų santykių su tėvais pasekmės.

 

       2012-aisiais šį romaną išleido „Baltų lankų“ leidykla. Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė.

 

 

* * *

 

 

       Guliu atsipalaidavusi lovoje su laptopu ant kelių ir laukiu, kada lemtingame penktadienio susitikime pasirodys Bjornas. Ir juntu, kaip „bręsta“ situacija. Tiksliau ji jau išsipūtė it balionas arba moteris baigiantis devintam mėnesiui. Vadinasi, bet kurią akimirką gali pagimdyti, ir net nesitikiu, kad išlįs kas nors kita, o ne velnio išpera. Per pietus nusiunčiau Bjornui laiškutį, o jis jau galutinai atsileido – tikrina asmeninį paštą ir rašo man bet kada darbo metu, ne tik per pietų pertrauką. Laiško tekstą kurpiau pusvalandį, nors jis tebuvo poros eilučių. Mano smegenys taip išsekintos ištisas dienas dešimtims žmonių rašomų žinučių, kai kurie jų – atsitiktiniai, kiti – jau nuolatiniai draugai, tarp jų ir Bjornas, – kad jau nebegaliu spontaniškai kurti teksto. Šį sykį laiškų konvejeris liejo štai ką:

       Brangus Bjornai,

       Kaip jau turbūt supratai (sprendžiant iš kai kurių akivaizdžių požymių), nekantriai laukiu, kada pagaliau šįvakar galėsiu gurkštelėti alaus ir su tavim pabendrauti. Tik pasakyk, kada apsivilkti „Christian Death“ palaidinę ir gotikinius batus, kuriuos saugau ypatingiems susitikimams. Tiesa, nepamirškim ir kraujo raudonumo lūpdažio J.

       Per mūsų susitikimą už kampo tavęs netykos provokacijos, gal tik švelnūs nepikti pokštai. Tikėkimės, kad abu skiriame, kur draugiškas, o kur piktas pokštas. Spėju, kad vakarykštė sėkminga ir smagi repeticija su grupe tau įkvėpė giedrios nuotaikos, tad neužuodžiu jokių nemalonumų.

       Tačiau gali atsitikti taip, kad būsiu paveikta potrauminio sindromo streso, nes penktą po pietų susitinku su vieno žurnalo, kuriam rašau, vyriausiuoju redaktorium. O jis manęs nekenčia, nes niekada neparašau straipsnių antraščių ir paantraščių, ši užduotis tenka jam. Bet jis negali manęs išmest lauk, nes mano tekstai velnioniškai geri (šalin kuklumą!).

       Linkiu gražios dienos, brangusis, ir... tikiuosi, iki vakaro.

       Liv

       Kiekvienoje šio laiško pastraipoje glūdi bent vienas pasišlykštėtinas gauruotas melas. Pirma, jau tris savaites nekėliau kojos iš namų. Visą tą laiką slampinėjau po juos, vilkėdama tuos pačius vyriškus sportinius marškinėlius, kuriuos dėviu ir dabar. Be to, niekur neketinu eiti bent mėnesį. Taigi apie kokius čia dar kraujo raudonumo lūpdažius ir kitą amuniciją kalbame – begėdiškai apsileidau, sulysau tiek, kad kojos šakaliukai, apautos sunkiais gotikiniais batais, negalėtų nė krustelėti. Dar ir kaip užuodžiu nemalonumus. Šio susitikimo tikslas – išsiūbuoti valtį, patekusią į kultūringai ramią vakarietišką tėkmę su bereikšmiais pasišnekučiavimais: „Labas, brangioji, aš grįžau“, – „Sveikas, brangusis, kaip praėjo diena?“ Pagaliau grįžkim prie pirmo punkto – koks dar susitikimas, koks vyriausiasis redaktorius ir apskritai, kas čia per „meliodijos“?! Šventa tiesa, kad redaktorius manęs nekenčia, nes užnėriau jam ant sprando dar vieną pareigą – sugalvoti mano straipsniams antraštes, bet niekada nėra manęs iškvietęs „ant kilimėlio“.

       Taigi laukiu, kada pasirodys Bjornas, tai įvyks maždaug vienuoliktą vakaro, apmaudoka, nes iš pradžių jis užsuks į barą pasimatyti su draugais... bet ką darysi. Tačiau visai netikėtai sulaukiu vieno draugo – Aleksandro – žinutės. Atidarau ją ir išsižioju: „La Bodeguita del Medio“. Kiečiausias klubas Prahoje. Unikalus mochitas ir muzika. Kitos tavo knygos pradžia: „Ji sėdėjo viena prie stalo ir ragavo moravišką „Pinot noir“.“ Stūgteliu iš džiaugsmo ir išgirstu savo juoką, pirmą kartą po... tikrai nežinau po kiek laiko, bet tai buvo seniai. Sutrinku. Nė nenutuokiu, kodėl Aleksas Prahoje. Ar jis ten su drauge? Dieve, ar tik jie nebus susižadėję ir dabar ten švenčia? Dar prieš daug mėnesių kalbėjome, kad viskas gali pakrypti visai kitaip! Arba gal darbo reikalais atsidūrė ten – jo verslas susijęs su dažnom išvykom... Šiaip ar taip – mano draugas Prahoje... Mėgstu Prahą... sykį ten gerokai prisidirbau... ir dar ant Karolio tilto sugalvojau beveik nerealų norą, kuris išsipildė... kadaise buvau pasaulio pilietė, gėriau mochitą mažiausiai penkių jūrų ir dviejų vandenynų pakrantėse... turbūt buvau įdomus arba šaunus žmogus, nes draugai mane dar prisimena. Atrašau Aleksui: „Būk atsargus su norais ant Karolio tilto – jie išsipildo...“ ir smengu. Sienos ima eit ratais. Panūstu atsidurti ten, Prahoje, išsilaisvinti iš keturių sienų. Trokštu sėdėti viena prie stalo ir gurkšnoti „Pinot noir“. (Labiau mėgstu alų, bet galima ir „Pinot noir“, jei toks Alekso stilius.) Ant stalo dega žvakė, o vieta... hm, na, tarkime, tai – klubas ant Vltavos kranto... sėdžiu sau ir gaivinuosi, tuo tarpu įvyksta scena kaip iš alaus reklamos – kažkas man uždengia akis delnais. Man nė nereikia atsigręžti, nes žinau, kas jis, tai – draugas, kurio laukiu. Mudu pasibučiuojame ir aš nušluostau lūpdažius jam nuo skruosto. Po akimirkos pasirodo draugė, užsikišusi gėlę už ausies, ji vilki skaisčiai raudoną suknią... prie stalo bematant suguža būrys bičiulių, mes juokiamės ir pilstome gėrimą į taures... kadras keičiasi: jau rytas, mūsų draugija vaikštinėja po Prahos gatves, visi basi...

       Grįžtu į kambarį ir išsyk suvokiu tikrąją padėtį. Gyvenu internete, jame nėra upių ir niekas negali delnais uždengti man akių. Laukiu, kol pasirodys mano rimtas virtualusis vaikinas praleisti kartu dar vieno visiškai neįsimintino vakaro, nes sapnai sudūla... Daugiau nebemiegosiu. Persikėliau į Tinklą, berods, prieš Velykas, dabar – spalis, nieko sau, vadinas, jau daugiau nei pusmetį sapnuoju į užmarštį einančius sapnus! Na, šįvakar pakliūsi tu man į nagą, Bjornai!

       Iki susitikimo liko pusvalandis ir aš žinau, kad jis pasirodys laiku, bet vis tiek, laukiant trisdešimt minučių, laikas prailgsta... Staiga suvokiu, kad jei laikysiuosi šiąnakt priimto sprendimo – palikti Irštvą iš sekmadienio į pirmadienį, – dar turiu keturiasdešimt aštuonias valandas suvesti su Ja sąskaitas. Nepakenčiu elgtis kaip aikštinga panelė, bet jei išsinešdinsiu, privalau tai padaryti stilingai ir palikti Joje savo žinią. Eilinį kartą imuosi keisti savo profilį. Pašalinu visas nuotraukas, išskyrus pagrindinę – mano atvaizdų Tinkle sumažėja kokiais penkiais vienetais. Šitaip sumažinu savo paveikslinį įvaizdį Joje. Užrašau tik: „Laisvėėėėė, Viljamas Volisas“. Tačiau sistema nepriima priešmirtinio škotų didvyrio šūksmo ir praneša: „Tekstas skiltyje „Vartotojo prisistatymas“ per trumpas.“ Tikrai? Irštvai žodis „laisvė“ ne prie širdies... Ji širsta... erzinasi. Ką gi, pažiūrėsim. Užrašau: „Matote, prisistatyme man neleidžiama įrašyti tik vieno priešmirtinio Viljamo Voliso šūksnio: „Laisvė“. Atseit per trumpas. „Laisvė“ – pati plačiausia sąvoka, ji gali užpildyti kiekvieną kvadratėlį, sudraskyti bet kokią skiltį ir išsiveržti lauk – pagauk vėją laukuose. Taigi, vykitės laisvę! Nešdinkitės iš čia, kol dar galite. Freeeedoooom!“ Išsaugoju pakeitimus.

       Bjornas, net jei ir pastebėjo, kad mano profilis pakeistas, nepakomentavo, tik parašė:

      Sparker1970: Labas, gražuole! Šįvakar tu nepaprastai graži.

       Liv_Christine: Ačiū, brangusis. Ar patinku tau pasidažiusi?

       Sparker1970: Stačiai verti iš koto!

       Atliekame įprastą ritualą – kaip praėjo diena, ar susitikimas su redaktoriumi buvo sėkmingas, ar yra naujienų apie darbą, į kurį jis nori pereiti, jis man praneša, kad jau ištuštino tris bokalus, aš nelieku skolinga ir sąžiningai prisipažįstu, jog irgi perėjau du raundus, vadinasi, jis mane lenkia vienu bokalu. Puolu vytis. Plepame apie nereikšmingus dalykus, tai užtrunka net trisdešimt minučių... Nelauktai Bjornas nutraukia pokalbį ir pakeičia temą:

       Sparker1970: Nupasakok, ką vilki ir kaip atrodo tavo kambarys.

       Liv_Christine: Na, vilkiu „Christian Death“ marškinėlius... o mano kambarys... guliu didelėje lovoje... iš abiejų šonų neįmantrios naktinės spintelės... tiesiai priešais mane ant sienos įmontuotas televizorius... jis išjungtas ir matau jame savo atvaizdą...

       Sparker1970: O tavo kambaryje yra ir balkonas? Bet jis prilipdytas ne prie tavo, o prie gretimo kambario... nors iš tavo kambario irgi galima į jį išeiti... pro duris iš kairės nuo televizoriaus... Ir nėra jokių gėlių vazonėlių, paveikslų ir panašiai – sienos plikos ir baltos...

       Būtent taip ir yra. Ne juokais nusigąstu.

       Liv_Christine: Iš kur žinai?

       Sparker1970: Liv... turbūt pamanysi, kad man pasimaišė galvoj, bet aš ką tik tave mačiau... tave ir tavo kambarį – lyg kokiam regėjime ar panašiai.

       Tiek apie mano sprukimą iš Interneto. Pirma, tai neįmanoma, antra, manęs dar taip stipriai neprispyrė, štai, dar net neužsiminiau Bjornui apie savo planus, ir, trečia, kam man tai daryti: čia radau vyrą, kuris man taip atsidavęs, kad net ištobulino savo jusles ir jaučia mane per tūkstančius kilometrų. Nuleidžiu garą:

       Liv_Christine: Užtenka, Bjornai, kam visa tai!

       Sparker1970: Kas „tai“, brangioji? Aš mėginu įsivaizduoti tavo aplinką, kad pasinerčiau į tą atmosferą ir susitikimas taptų tikras.

       Liv_Christine: Ta iliuzija, klausiu, kam ji? Mes nesame susitikime, Bjornai. Tu kažkur Osle, o aš čia. Mano „čia“ tau yra „ten“. Noriu tau kai ką pasakyti, Bjornai. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį aš palieku Irštvą. Iš tiesų ją palieku, nesvarbu, ar tuo tiki. O žinai, kas mane išgelbėjo ir padėjo suprasti, kad iš čia reikia kuo skubiau nešt kudašių? Tu, Bjornai!

       Akimirką jis nutyla, o paskui sulaukiu jo paradoksalios reakcijos:

       Sparker1970: Tai nuostabu, Liv. Labai mane džiugini. Tai iš tiesų vienintelis būdas. Turi nupjauti kabelį ir daugiau niekad neatsigręžti atgal. Galbūt praeis pusmetis ir tarsi: „Puiku, įrodžiau sau, kad įstengiu pergalėti šią priklausomybę ir nieko nenutiks, jeigu šiandien truputį pasimakaluosiu internete.“ Dėl Dievo meilės, nesielk šitaip! Niekada, niekada daugiau nebesėsk prie kompiuterio, nes Ji vėl tave įsiurbs.

       Liv_Christine: Iš kur žinai, Bjornai?

       Sparker1970: Iš kur? Mėginu jos atsikratyti daugiau nei dešimt metų. Patekau į Tinklą 1996-aisiais ir nuo tada nesu iš čia išėjęs. Jis atėmė iš manęs viską: galimybę gyventi offline, socialinį gyvenimą, vaikus, kurių galėjau turėti... kartais tris keturis mėnesius gyvendavau offline ir tardavau sau: „Jau išsigydžiau“, bet paskui kažkas nutinka... ir aš grįžtu... visada grįžtu. O kai nesu online... žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Liv... dažniau ir daugiau laiko praleidžiu žaisdamas, negu bendraudamas pažinčių svetainėse... beveik visas mano gyvenimas vyksta prie kompiuterio. Netgi šiandien, penktadienio vakarą, žaidžiau žaidimus ir laukiau vienuoliktos valandos, kad susitikčiau su tavim... bet žaisdamas bent kartais gali laimėti, o su Tinklu... prakeikta Irštva visada laimi, visada...

       Liv_Christine: O Dievulėliau! Bjornai... nežinau, ką pasakyti... dink iš čia! Tiesiog dink, juk tai įmanoma... Pabėkim drauge!

       Sparker1970: Man jau per vėlu, Liv... vienuolika metų esu čia... be to, nebėra taip blogai, dabar galiu kontroliuoti savo internetinį elgesį... O šį pusmetį prisijungiu iš esmės tik tam, kad būčiau su tavimi... ne tiek jau daug laiko praleidžiu online...

       Staiga pastebėjau, kad ir Aivaras prisijungęs. Velniai parautų! Pažeisiu taisyklę nebendrauti su keliais žmonėm sykiu. Nusiunčiu jam tik žinutę: Labas, Avs! Atleisk, kad vakar šitaip staigiai dingau, bet susiklostė tokia situacija... Na, nesvarbu, tikiuosi tau viskas okei. Jei dar būsi prisijungęs, tikrai pabendrausime. Man bus malonu pasikalbėti su tavim. Linkėjimai, Liv.

       Bjornui atsakiau pavėluotai ir pakankamai niršiai, bet adekvačiai:

       Liv_Christine: Bjornai, visa tai kvailystės! Tu gali kontroliuoti padėtį – susiimti! Pažįstama istorija – man buvo tas pats, kai gėriau. Ir aš neprisigerdavau kasdien. Tik kokius tris keturis kartus per savaitę... Dažniausiai tik vakarais. Nesivalkiojau nuolat užsipylusi akis. Bet elgiausi taip, lyg būčiau nuolat girta! Net ir tom dienom, kai visai nė nepauostydavau svaigalų.

       Sparker1970: Tai ne tas pats, brangioji!

       Liv_Christine: Kas ne tas pats, Bjornai?! Na, taip, svaigalai yra lengvesnė ir nepavojingesnė priklausomybė, nes bent jau skatina bendrauti su kitais žmonėmis... Jei nori žinoti, pusė planetos gyventojų nebūtų gimę, jei ne gėrimas, kuris... hm, suartina žmones!

       Bjornas pasiduoda:

       Sparker1970: Tu teisi, mylimoji. Ji... Irštva... ji net įteigia... priverčia patikėti, kad yra kažkokios naudos ir prasmės nuolat tūnot Joje. Kad iš esmės Ji yra pati natūraliausia ir vienintelė vieta, gali leisti laiką, kad nieko keista kas vakarą kiurksot kompo... arba trokšti būti ten, kai esi offline. Bet aš Ją laiminu, nes man davė tave.

       Bjornas jau galutinai nusitašė... matau iš žodžių – jis daro rašybos ir spausdinimo klaidų, bet tokių, kokias daro tik daug išgėręs.

       Liv_Christine: Eik velniop, Bjornai! Ji nieko tau nedavė! Mes galime būti drauge ir jai nesikišant. Galime pasimatyti ir už jos ribų. Dabar verti mane savęs nekęsti, nes, pasirodo, ir aš esu Jos įrankis! Juk nelindėdavai tiek laiko internete, kol nesusipažinome. O dabar čia būni, kad galėtum bendrauti su manim, ir verti mane jaustis nejaukiai, jaustis kaltą ir...

       Sparker1970: Mieloji, pasikalbėkime apie ką nors kita!

       Liv_Christine: Apie ką kalbėti, Bjornai, mes jau apie viską išsikalbėjome, išsakėme vienas kitam tiek žodžių, visas raides, žodžius, sakinius, ištisus tekstus... man atsibodo būt tekstu!

       Sparker1970: Teisingai sakai, brangioji... nėra nieko, kas keltų didesnį nepasitenkinimą kaip internetiniai pokalbiai... daugybė žodžių, kurie... bent jau manyje... palieka tuštumą... rodos, kažką gavau ir net daug, bet drauge jaučiu tuštumą, nepasitenkinimą ir dar didesnę vienatvę.

       Liv_Christine: Būtent taip ir yra, Bjornai! Kodėl gi? Jau tiek laiko taip gyvenu ir nesuprantu, kodėl šitoks bendravimas sukelia tokį nepasitenkinimą?

       Sparker1970: Todėl kad pagrįstas vien žodžiais, mieloji... plevena sau kažkokios raidės erdvėje, jungiasi į žodžius, o jie – į baltą ūžesį... Be kūno, be autorių, žodžiai nieko nereiškia... jie tavęs nepasotina... esi nuolat išalkęs. Bet pasikalbėkim apie kitką, mieloji. Ar galiausiai pasižiūrėjai „300“? Palieka įspūdį, ar ne?

       Nesileisiu vedžiojama už nosies. O gal jau leidžiuosi? Pasipriešinu:

       Liv_Christine: Bjornai, puikiai suprantu, ką tu darai. Sėdi sau prie kompo ir pritari man, kad toks bendravimas bevaisis, o paskui pakeiti temą. Juk ką tik tau pasakiau, kad kartu praleisime keturiasdešimt aštuonias valandas ir daugiau niekada nebepasimatysime, o tu man kalbi apie filmus, tai žeminantis ir nuvertinantis elgesys!

       Liv_Christine: Tu mane klaidini, siutini, elgiesi prieštaringai ir pagaliau aš supratau kodėl. Tu padarai net neįmanomą dalyką, kad tik mane atstumtum ir supykdytum tiek, jog apsispręsčiau išeiti. Ir palikčiau tave ramybėje. Idant ramiai sau trūnytum toj suknistoj Irštvoj. Visą atsakomybę permeti man.

       Sparker1970: Brangioji, kaip tu gali šitaip kalbėti?! Juk žinai, aš nenoriu skirtis.

       Liv_Christine: Kam tada taip elgiesi? Kodėl vis siunti prieštaringus signalus? Tu tiesiog nori manęs atsikratyti, Ji verčia tave manęs atsikratyti, nes aš noriu tave iš Jos ištempti!

       Sparker1970: Paklausyk, mieloji. Aš siaubingai nusivylęs. Maniau, kad praleisime nuostabų vakarą flirtuodami, maloniai šnekučiuodamiesi, gurkšnodami alų ir panašiai. O tu mane nežinia kuo kaltini, nesuprantu tavęs, ir, manau, bus protingiau man pasišalinti.

       Jau vos beįskaitau, ką jis rašo – jis kaip reikiant prisiliuobęs. Bet alus veikia ir mane.

       Liv_Christine: Eik velniop, Bjornai. Spruk kaip visada.

       Sparker1970: Gerai, mano angele. Iki.

       Ir atsijungia. Negaliu patikėti! Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad toks posūkis man suteikia tam tikrą palengvėjimą. Esu taip nuvarginta kivirčų su Bjornu ir karo su Irštva dėl jo sielos, kad net negaliu adekvačiai nusiminti arba apsižliumbti. Menu, sykį, būdama ketverių ar penkerių, kamantinėjau senelę – ji jau iškeliavusi anapilin, – kaip ji išgyveno savo motinos netektį. Norėjau sužinoti, ar ji daug verkė. „Na... mano motina buvo labai ligota ir ilgai gulėjo patale... tada man buvo liūdna ir sunku, taip... bet, jai galiausiai mirus, jau buvau tiek verkusi, kad... rodos, man jau nebuvo likę ašarų. Ir aš neverkiau.“ Šitaip man atsakė senelė, nežinia kodėl, bet ši mano būsena dabar priminė josios.

       Irštva nepakenčia tuštumos: prisijungė Aivaras ir kviečia mane į čatą. Tobulas laiko suderinimas, tačiau mano ringe alus užsimoja paskutiniam iš kojų verčiančiam nokauto smūgiui. Priimu kvietimą į čatą ir – apimta desperatiško atvirumo priepuolio – bene turiu ką prarasti? – išpyškinu:

       Liv_Christine: Aivarai, atleisk, bičiuli... nepaprastai džiaugiuosi tave matydama, bet čia iš tiesų vyksta bjaurūs dalykai ir aš jaučiuosi sutrikusi.

     Avs: Liv... čia, kur šiuo metu esu, vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti – patarti tau išsikviesti policiją. Bet pasakyk, kad to dar neprireikė.

       Liv_Christine: Tikrai ne. Man nereikia jokios policijos, tiesiog čia prisikaupė daug bjaurasties... bet ją iškuopti ketinu pati.

       Avs: Liv, kalbi lyg Klintas Istvudas. Ar tu tikra, kad apsieisi be policijos?

       Dar truputį ir nuvirsiu, bet ne nuo alaus. Su šituo vyruku čatinomės vos kartelį ir jam jau aišku, kad esu tokia pat „istvudiška“, kiek ir pats Istvudas, o Bjornas kikeno, kai pasiūliau jį pamokyti „istvudiškumo“.

       Liv_Christine: Ne, ačiū, esu sujaudinta tavo dėmesio ir rūpestingumo. Aivarai...

       Avs: Ką, Klintai?!

       Liv_Christine: Būk atsargus ir nelindėk labai ilgai internete... nepyk, visai neketinu čia tavęs mokyti, tiesiog... čia vyksta bjaurūs dalykai ir... žmogus prijunksta prie šitos bjaurasties... žinai, internetą vadinu Irštva.

       Avs: Dabar aš turiu tau padėkoti už rūpestį, bet man negresia pavojus užkibt ant Irštvos kablio... tokiose vietose elgiamasi šitaip: įeini, gauni, ko atėjęs, susimoki ir išeini... atleisk už šiurkštų palyginimą, tik nepamanyk, kad esu iš tokių... visiškai ne.

       Liv_Christine: Net nepagalvojau, kad tu toks. Aivarai... dabar tikrai turiu išgrandyt tą bjaurastį...

       Trumpa pauzė. Kol nusiunčiu eilinę repliką Aivarui, iš jo gaunu bemaž tokio pat turinio tekstą:

       Liv_Christine: Žinai, nelabai pasikliauju šia svetaine... galbūt artimiausiu metu negalėsiu prisijungti, tad... gal duok savo emeilą, kad galėčiau parašyti ar kaip nors su tavim susisiekti.

       Avs: Šita svetainė velnioniškai nepatogi. Šiaip po dviejų susimatymų su mergina nebūčiau prašęs telefono numerio, bet man atrodo, kad patekai į baisią bėdą... tad gal duotum savo emeilą?

       Turbūt mes abu kikename iš kone identiškų ir tą pačią minutę išsiųstų replikų. Atidžiai užsirašau jo adresą, tikiuosi, jis padarė tą patį.

       Avs: Okei, dabar palieku tave, stverkis kastuvo ir ramiai prasikask pro tą nemalonią bjaurastį, bet... noriu paklausti paskutinį kartą – ar tikrai susitvarkysi?

       Liv_Christine: Iš esmės... čia dėliojasi gan brutali istorija ir... tam tikram laikotarpiui planuoju palikti šalį... tai bus kažkas panašaus į gyvybės gelbėjimo operaciją. Be to, manęs laukia knygos rašymas, o čia man labai sunku susikaupt ir nėra jokio įkvėpimo.

       Avs: Ar turi konkrečių planų? Arba pageidavimų, kur norėtum nuvykti?

       Liv_Christine: Kol kas ne. Bet šiom dienom turiu ką nors sumąstyti.

       Avs: Užsiminei, kad Vilnius – vienas mėgstamiausių tavo miestų... Galėtum atlėkt čia. Galiu suveikti tau plotą, kur gyvensi ir panašiai...

       Liv_Christine: Žinai, skamba velniškai viliojamai... kaip ten pas jus alus pastaruoju metu? Koks tavo mėgstamiausias?

       Avs: Na... aš daug negeriu... nes visada ratuotas, o, kaip žinai, išgėrus negerai sėst prie vairo... bet, kai pasitaiko gera proga, pagurkšnoju „Utenos“... nors populiariausias „Švyturio“...

       Liv_Christine: Cha, na taip, kur gi jau, suprantu, kad ne tavo stilius mėgti populiariausią alų... O jei atvažiuosiu, ar pastatysi mašiną ilgesniam laikui į garažą, kad turėčiau su kuo paragaut to tavo „Utenos“?

       Avs: Laikysiu ją garaže tiek, kiek reikės.

       Liv_Christine: Ar tu rimtai?.. aš ne apie mašiną, o apie tai, kad sutinki, jog užgriūčiau tau ant galvos ir panašiai?

       Avs: Esu rimtas kaip infarktas...

       Mudu atsisveikiname ir aš – gerokai apsvaigusi nuo alaus ir žaibiško įvykių sūkurio – imuosi grandyt bjaurastį. Kitaip tariant, trinti savo profilius iš svetainių. O jų galybė, kad juos kur, – pažinčių, sekso svetainėse, skirtose geidulingiems susitikimams ir pokalbiams, kur tik nesu užsiregistravusi... procedūra atima kelias valandas, bet ištrinu juos visus. Pašto dėžučių nusprendžiau neliesti, negaliu sau to leisti grynai dėl profesinių priežasčių, visas mano bendravimas su žurnalais ir leidykla vyksta elektroniškai, be to, vienoje pašto dėžutėje manęs jau laukia laiškas nuo Aivaro. Skaitau:

       Labas, Liv!

       Šįvakar tavo žodžiai skambėjo taip, tarsi kas nors būtų tave labai rimtai nuvylęs. Bet... ei, nemėginu būti tavo psichoanalitiku. Kas gi atsitiko, kad nori dingt ir laikai pasaulį tokiu žiauriu? Taip, jis žiaurus, bet net jei mėginsi jį pakeist – iš to jokios naudos, todėl verčiau patausok nervus. Žinoma, tu gali man atsakyti nuožmiai moteriškai ir pasiųst velniop, pasakyt, kad tai ne mano suknistas reikalas ir panašiai... bet... kas per skaudžios istorijos tau nutiko? Kas nors su tavim šiurkščiai pasielgė? Neturiu atsakymų į visus klausimus – turbūt ir tu jų neturi, – bet esu tikras, kad tau bus kur kas smagiau skanauti „Utenos“ Vilniuje, negu klaikti namuos Sofijoje... taigi, galbūt toks būtų laikinas atsakymas?

       Turbūt nori sužinoti, pas kokį žmogų atvažiuosi... ir esi teisi, nes internetas – pavojinga vieta. Tuoj pagalvosiu... taip, iš tiesų man dvidešimt devyneri, taip – tiek gyvai, tiek nuotraukose atrodau vyresnis. Tai nereiškia, kad jau dabar tave kabinu, bet jei nori žinoti, ar kokia nors dama smarkiai supyks, kad kas vakarą leidžiu su tavim, atsakymas yra ne. Nėra tokios damos, kuri pyktų, nes prieš kelis mėnesius išsiskyriau su savo drauge. Kartu pragyvenom ketverius metus ir galiausiai paaiškėjo, kad didžiulę simpatiją supainiojom su meile. Darbo – gyvas galas, bet man lieka laiko ir... vėlyvam bokalui „Utenos“!

       O šiaip… iš aplinkos, kad ir kur būčiau, mėginu gauti teigiamų emocijų. Prieš kelis mėnesius su draugais lankėmės vienam festivalyje… „Positivus AB“ (aha, skamba kiek patetiškai), grojo „Stereophonics“ ir „James“… per koncertą laksčiau po salę, šokinėjau ir kroviausi teigiama energija visai kitai savaitei (aš nejuokauju!). O Kelio iš „Stereophonics“ balsas gali prikelt ir numirėlį… Ausyse man tebeskamba „Be my devil, angel, be my shooting star“. Bet tai nereiškia, kad dabar esu kurčias. Tiek to, tiesiog norėjau pasakyt, kad jei esi tinkamoj draugijoj, nesvarbu, ar šaudai į alaus skardines, ar paplūdimy stebi saulėtekį… Tai man primena tą kvailą anekdotą… Jis iš tiesų kvailas, bet mane prajuokino galbūt todėl, kad draugija buvo šauni ir norėjau pasijuokt.

       Taigi… Įeina Čakas Norisas į ginklų parduotuvę ir sako: „Duok man ginklą.“ Pardavėjas klausia, į ką šis šaudysiąs, o Čakas atkerta: „Cans.“ – „Kokias cans? – smalsauja pardavėjas. – Alaus, nealkoholinių gėrimų ar kokias nors kitas skardines?“ – „Ogi štai kokias – AmeriCANS, MexiCANS“, – tarė Čakas.

       Esu tikras, kad šis anekdotas Liv neprajuokino.

       Na, jau artėju prie pabaigos… maunu iš Tinklo, kol Jis dar manęs nesupančiojo ir… štai jau ir nebesu prie kompo.

       Čiau, Liv, ir pranešk, kada prikraut šaldytuvą… taip, tavo mėgiamų natūralių rugių sulčių.

       Aivaras

       P. S. Kad ir kaip stengtumeisi laikytis it Klintas Istvudas, tavo siela neturi jo nė kruopelės.

      P. P. S. O kviesdamas tave atvažiuoti esu rimtas ne kaip infarktas, nes tai nėra pakankamai rimtas dalykas. Mėginu prisimint rimtesnę ligą ir sugalvojęs parašysiu.

       Jau perskaičius besirimuojančius „Utenos“ ir „namuos“ mano lūpos ėmė vieptis, o nuo Čako ir toliau pečius virpino nesulaikomas kikenimas, bet ne isteriškas, o tikras, nuoširdžiai linksmas. Kas nors gali mane pavadinti pamišėle arba avantiūriste, ar dar kokia, bet vos prašvitus ketinu nueiti ir užsisakyti bilietą skrydžiui į Vilnių... sakykime, po dešimties dienų. Ten išbūsiu du mėnesius. Galiu tik tikėtis, kad dešimties dienų man pakaks atsigauti po pirmo internetinės abstinencijos šoko. Po Bjorno praradimo skausmo... Manau, kad Bjorną myliu... bet... tikiuosi, bent viena turizmo agentūra dirbs ir šeštadienį!

       Kiek vėliau, švintant, man pasidaro išties slogu – Liv mirs mažiau nei po keturiasdešimt aštuonių valandų, o Inga atrofavosi ir jos padėtis visai nepavydėtina. Prieš akis ji turi tik numanomą kelių mėnesių šviesią ateitį Vilniuje, kur rašys savo eilinę knygą. O net jei ir yra kas nors kita, užribyje ji tų dalykų neprisimena, o Liv nebeprisimena Ingos... Šiuos pamąstymus padrikai ir apdujusia galva surašau laiške Belai, laiško pabaigoje atsiprašau už keistą naktinę papliūpą tokiais žodžiais: „Atleisk, bet esu negyvai prisiliuobus ir žiauriai apkvaišus.“ Žodžiais „žiauriai apkvaišus“ noriu pasakyti, kad besižodžiuodama su Bjornu kažkaip visai netyčia prarijau kelias migdomųjų tabletes. Pagaliau jos ima ir suveikia, smengu į miegą.

       Prabundu apie pietus, galvoje – neseniai atsiradusi neįprasta mintis, kad šiandien turiu nuveikti kažką neatidėliotina. Po akimirkos man kniosteli – juk turiu užsisakyti bilietą į Vilnių. Išeisiu iš namų, pirmą kartą po tiek laiko... Užsiverdu kavos ir peržiūriu paštą. Dar vienas trumpas, su nauja diena sveikinantis laiškutis nuo Aivaro – jis teiraujasi, ar išsikuopiau bjaurastį – ir du laiškai nuo Belos. Pirmasis byloja:

       Liv, perskaičius tavo laišką, mane suėmė baisus graudulys... širstu ant Bjorno, širstu ant Irštvos, širstu ant viso pasaulio... Neseniai kai ką prisiminiau... tą isterijos purtomą naktį, kai buvau taip šlykščiai palikta vienui viena degalinėje vyro, kuris, tikėjau, tikrai mane myli... be skatiko kišenėj ir be lašelio degalų bake... bejėgė sėdėjau prie vairo, o mašina kaip tyčia stovėjo degalinėje... Taigi spiegdama, raudodama ir reikalaudama atsakymo iš Aukščiausiųjų jėgų (kodėl? kaip? o ar?), pro priekinį stiklą žvilgtelėjau į dangų – gal tikėjausi ten išvysti Didžiojo scenarijaus autorius? Bet nieko neįžvelgiau, nes dangus panėšėjo į didžiulį matinį monitorių, ryjantį šviesą it kokia juoda kosminė skylė... kaip tik ta pati skylė, kurią tu, aš ir dar milijonai žmonių kasdien aktyvuojame, paspaudę... kompiuterio mygtuką „Įjungti“... tada mus užlieja šviesa, spalvos, emocijos, prasmė... Iki akimirkos, kai nusprendžiame ką nors nuveikti ir dėl savo kūniškumo, o tada pirmiausia reikia spustelti „Išjungti“... ir tuoj viskas dingsta – juodas monitorius susiurbia ir praryja šviesą, spalvas, jausmus, mūsų gyvenimą... Liv, nežinau, ar pasirinksi būti praryta mažo kompiuterio ekrano juodosios skylės, ar to bekraščio visatos monitoriaus, kuris cikliškai išsijungia kas dvylika valandų, ir tada ateina naktis... o kitas dvylika valandų tau siūlo savo iliuzorinę šviesą ir prasmę... Ė, ar tai nėra smūgis žemiau juosmens?

       Na žinoma, ji teisi... ar kiurksosiu prieš monitorių, ar ūšiu Vilniuj... koks skirtumas... ogi jokio... ir pirmasis, ir antrasis gyvenimas... ta pati dainelė... Atidarau vėliau parašytą Belos laišką:

       Ech, Liv... štai kas nutinka didiesiems žaidėjams... žiauriai geria ir svaiginasi... bet jie žino, kada metas sustoti, o užvis geriau – kada dėt į kojas... vadinasi, esi iš tų didžiųjų žaidėjų... tiek futbolo aikštėje, tiek gyvenime.

       Pagaliau susivokiu, kam man duotos kojos. O gi tam, kad nuvestų į pirmą pasitaikiusią turistinę agentūrą, kur nusipirksiu lėktuvo bilietą į Vilnių. Panaudosiu jį ar ne – tai jau kitas klausimas, kurio gvildenti dabar neturiu jėgų.

      Bilietą iš tiesų nusiperku ir primygtinai reikalauju ne elektroninio, o „tikro“, popierinio. Dūlindama namolio, stipriai laikau jį rankoje.