1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?
1. Kaip simboliška, kad pačiame klausime tiesiog užprogramuotos katastrofistinės nuojautos. Klausimas tiesiog reikalauja – prisipažinkite, kad jau blogai, kad jau galas ateina, kad jau viskas turėtų baigtis blogai. Labai simptomiškas, man atrodo, panašus į šį klausimą vieno Vakarų sociologo-futurologo pranašaujamas kataklizmas. Jis prognozuoja, kad ne viena ar kelios valstybės žada bankrutuoti, bet, jo manymu, visas pasaulis jau ant bankroto ribos, mat pasaulis persistengė vartodamas ir už tai neišvengiamai bus nubaustas: dar niekada dauguma pasaulio gyventojų neturėjo tokios galimybės – gyventi pagal poreikius – kai kiekvienas gali turėti beveik viską, ką tik norėtų ar galėtų įsivaizduoti beturįs. Norai ir galimybės beveik sutampa, o tai reiškia, kad artinasi galas, nes reikėtų neturėti, reikėtų negalėti ir tikriausiai – reikėtų netgi ir nenorėti tiek daug. Kokia pažįstama šita dainelė ir kaip įdomu, kad ją vienodai dažnai vėjai atneša tiek iš vakarų, tiek ir iš rytų: kapitalizmą laidoja ir visi tie, kurie visai neblogai iš jo apsirūpino ir tie, kurie to kapitalizmo tik paragavo, bet dar neprisivalgė iki soties. Ir persivalgę, ir paragavę, bet dar neprivalgę, mato, kaip kapitalizme yra pavojingai gerai. Taip gerai, kad geriau jau ir būti negali – todėl logiška išvada – jeigu nebegali būti geriau, vadinasi, viskas privalo pavirsti į kažką blogesnį: turi būti blogiau arba visai blogai, jeigu jau nebegali būti geriau, nes jau taip gera, kad geriau ir būti nebegali. Tenka pažymėti, kad kalbėti apie neišvengiamą ir teisėtą krizę kaip atpildą už per daug laimingą gyvenimą gal ir gali kas nors Vakaruose. O kaip jaustis Lietuvos žmonėms visai kitame kontekste, kaip čia jiems pradėti jausti kolektyvinę Europos kaltę už pernelyg gerą gyvenimą – kai jie dar taip ir nepradėjo gerai gyventi. Kaip jaustis, kai vos tik patikėjus, kad gal jau tuoj pradės gyventi „gerai“ – juos tuoj pat užpuola ideologai, įtikinėdami, kad asmeninė laimė yra neteisėtas dalykas, kad laimė būtinai turi baigtis nelaimėmis, kad geriau, tiesą sakant, net nepradėti jaustis gerai, nes iš to gerumo – nieko gero, nes tuojau gali atsirasti blogumas. Patys pagalvokite – jeigu gyvensite visą laiką blogai, tai blogiau jau ir būti negalės, o tai reiškia – kai nebūna blogiau, nes blogiau jau būti nebegali – bet koks pasikeitimas jau į gera. Kuo blogiau, tuo geriau – kur girdėta ir šita dainelė, smerkianti bet kurią laimės prošvaistėlę. Ir ypač graudžiai ji skamba Lietuvoje, kur žmonės, kaip sakyta, dar net ir nepradėjo gyventi, o jau visos valdžios svarsto, kaip čia apmokestinti prabangą – o „prabangos“ samprata šitoje šalyje irgi gali pasirodyti gana juokinga – juk ne antras malūnsparnis ir ne antra jachta, ne antras dvaras turbūt turėtų būti apmokestinami, kaip siaubinga prabanga. Prabanga čia kai kam gali pasirodyti didesnis nei mažiausias butas, antra sukiužusi mašinėlė šeimoje, gal ir atlyginimas – didesnis už mažesnį, gal net antras dviratis arba antras kavos malimo malūnėlis. Kad tik nebūtų gerai, nes kaip sakyta – gerai yra blogai. Nes gerumas visada turi galimybę pablogėti. O blogai yra gerai – nes blogumui nors kiek pagerėjus – tuoj visai pasijusi gerai... Demoso – liaudies valdytojai – dem-agogai – aišku, žino geriau ir toliau, ir giliau...
2. Terminas – „politiniai ir ekonominiai rezervai“ – atrodo kaip iš kokios ekonominės, buhalterinės, o gal net ir militaristinės ataskaitos. Tiesą sakant, apsigaudinėjame, kai kalbame apie rezervus. Tokios kalbos tinka tik priešams gąsdinti. Nėra jokių rezervų – visada yra tiktai labai paprasti žmonės, kurie ir yra tie „rezervai“, tik labai jau neracionalūs rezervai. Ir toji idėja apie galimybę sutvarkyti, pakeisti pasaulį pasitelkus visokius „rezervus“ – pavyzdžiui, protą, išmintį ir logiką – irgi tokia viliojanti. pasižiūrėjus į tai, kaip žmonės patys su savimi nesusitvarko, kaip nemoka nei vertinti, nei analizuoti, nei suprasti savęs ar kitų, pastebėjus, kaip jie nemato ir nepripažįsta refleksijos būtinybės – visa tai gerokai komplikuoja situaciją. O dar kai pagalvoji, kad tokių gal ir racionalių, bet visiškai nematančių vienas kito norų, protų ir valių atstojamoji gali būti kažkas, ko nei vienas nenorėjo... Ir tada supranti, kad racionalizuoti pasaulio nepavyks. socialinėje tikrovėje veikia savi dėsniai – dar ir tų dėsnių pažinimas ir nepripažinimas gali sukurti nenumatomas aplinkybes. Aplinkybės žmonių protuose gali pavirsti nenuspėjamais padariniais. Padariniai gali žmonių mintyse pavirsti nepaaiškinamais fantomais. Ir taip toliau, ir panašiai... Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. Nelabai aišku, kaip susiklosto neišvengiamai optimistinė mąstymo paradigma, kad įmanomas teorinis ateities žinojimas, prognozavimas ir numatymas – ir kad šis prognozavimas gali pavirsti teisingu tikrovės pakeitimu. Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. Ir kodėl prieš pradėdamas sutvarkyti visą pasaulį, tas ant-žmogis nepabando susitvarkyti savo virtuvėje, šeimoje, kodėl nepabando suprasti žmonos, vaikų, kaimynų, bendrakeleivių troleibuse arba bendražygių pirtyje ir parduotuvėje. O, jeigu mokiniai pabandytų suprasti mokytojus, mokytojai – tėvus, tėvai – vaikus. Kas būtų, jeigu vairuotojai suprastų pėsčiuosius, važnyčiotojai – dviratininkus, valdžios atstovai (koks žodis – atstovas) suprastų žmones, o žmonės patikėtų valdžia, gydytojais ir kunigais... Na, gal iš karto ir nesuprastų, bet pabandytų suprasti, galvodami, kad galima ir verta suprasti kitus, o ne tik pasmerkti juos, kaip nesuprantamus ir nesuprantančius... Aišku, sveikas protas, prilygindamas pasaulį virtuvei, norėtų ir pasaulio virtuvėje teisingai ir tikrai sudėlioti tikrovės lėkštes, šaukštelius ir puodelius. Ne tik virtuvėje būtų neblogai kartais susitvarkyti. Kaip smagu būtų pasaulio peilius ir šakutes sudėlioti į „savo“ (klausimas – „mano“ ar „tavo“, ar „pasaulio“) vietas. Sudėlioti – ir pamiršti, nes tokia ir yra su-tvarkymo esmė: įvesti tvarką ten, kur tik galima būtų įvesti – ir septintą dieną ilsėtis... O kai labai norisi ilsėtis – tuomet galima viskas. Sunku yra, kaip sakyta, pabandyti suprasti, kad racionalumo ilgesys gali būti ir yra neracionalus – kad racionalumo troškimas yra tik emocinė būsena, trokštanti pati savęs... Apie tai galvoti – iš racionalumo ilgesio pozicijos – atrodo taip nuobodu ir perdėm racionalu. Juk norėtųsi galvoti emocingai pakiliai, nesidairant į pilką ir nuobodžią kasdienybę. Galvoti – su polėkiu – tik kažkodėl – beveik be galvos. Ir tuomet išaiškėja, kad rezervai labai paprasti – reikėtų pradėti žiūrėti į gyvenimą be isterijos. Gyvenimas – tai ne lietuviškas teatras, kuriame nuo pirmo veiksmo visi pradeda klykti, o paskui – kai reikia vis garsiau ir garsiau perklykti kitus – jau nebeužtenka nei kvapo, nei sveikatos. O gyvenime dažniausiai tenka paskaičiuoti keletą žingsnių į priekį, nuolat klausiant savęs – kas toliau – jei šitaip bus, ką darysiu, jeigu atsitiks taip... Kas bus, kai aš pradėsiu siekti savo tikslų – savo priemonėmis... Turi pagalvoti, ką darysi, pradėjęs įžeidinėti priešininką – kaip pabaigsi, kokios bus pasekmės, jei nuspręsi daryti tai arba ne tai... Čia kaip vaikystėje Žvėryno gatvėje – turėjai pagalvoti ir žinoti – ar pradėjęs žodinį ginčą esi pasiryžęs kautis, jeigu reikės. Žodį metęs žmogui į veidą – ar galėsi ir kumščiu duoti jam į veidą. Ar manai, kad pasakysi, ką nori, pašokinėsi ir nueisi – lyg niekur nieko nebuvę. Šita prasme – klausimas „ką daryti“ yra labai svarbus ir netgi egzistencinis klausimas. Nes tai klausimas, kurį anksčiau ar vėliau turi užduoti sau. Kiek galima ir kiek reikia patikėti tikrovės ir savo mąstymo racionalumu. Kiek racionalus yra tavo žinojimas, kad „yra taip ir todėl turi būti taip“. Kad jau žinai, ką daryti, ir žinai, ką padarysi, jei darysi tai, ką darysi. Kad rinkdamasis veiksmą – jau renkiesi ir rezultatą. Kad rinkdamasis rezultatą – net jei gausi tą rezultatą – jau iš anksto žinai, kad tas rezultatas yra reikalingas, teisingas ir kad buvo verta jo siekti.
3. Gyvenimas yra neapibrėžtumas ir išgelbėti čia gali tik to fakto pripažinimas. Reikėtų ne iš visų jėgų steigti nekintančios tikrovės anklavus, įtikinėjant save, kad apibrėžtumas, tikrumas yra gerai – kad jau žinai, kaip yra, jau žinai, kaip buvo ir kas bus, kad viską galima paaiškinti, kad jau tuoj sužinosi, ko dar nežinojai... Iš tiesų reikėtų ugdyti savyje toleranciją neapibrėžtumui. Įsileisti gyvenimo neapibrėžtumo realybę į savo mintis... Reikėtų prisipažinti, kad gyvenimas yra šalis, kur nenuspėjama ne tik ateitis, bet ir dabartis ir – žinoma – nenuspėjama praeitis... Kad pasaulyje nuolat atsiranda nenuspėjamų dalykų, kurie pakeičia ne tik dabartį, bet ir praeities sampratą ir ateities vizijas bei spėjimus. Kad pasaulio interpretacijos („žinojimai, kaip yra iš tikrųjų“) yra tik mūsų interpretacijos, ir kad pasaulis nesugriūva, kai pasaulis pasikeičia mūsų galvose. Reikėtų nustoti mokytis tolerancijos apibrėžtumui ir liautis mokyti kitus – kad viską galima paaiškinti, kad viskas būtinai baigiasi gerai, kad „turi būti šitaip, o ne kitaip – nes kitaip yra neteisingai…“ Kai supranti, kad viskas, kas gali būti – gali ir nebūti – tada stebiesi – kodėl dar yra, ir džiaugiesi tuo, kas yra... Kai manai, kad „turi būti“ – visada esi nustebęs – „kodėl nėra“... Ir blogiausia, kad tada net ir tuos dalykus, kurie yra – pastebi tik tada, kai jų jau nebėra... Nes kol jie yra – jų ir nematai, kadangi jie yra, nes „turi būti“. Gal reikėtų pasižiūrėti ir nustebti – kiek dalykų vis dar yra... Gal reikėtų pradėti gyventi, neatidėliojant gyvenimo geresniems laikams, nes šitie laikai – suprask – dar ne gyvenimas („argi tai gyvenimas...“)... Tas gyvenimo – kaip ašarų pakalnės sindromas – gali sukurti tokią „negyvenimo“, „geresnio gyvenimo laukimo“ situaciją, kurioje gyvendami (o iš tiesų – negyvendami ir neleisdami gyventi kitiems) žmonės gali esmingai pakenkti sau ir kitiems... Pakenkti svarbiausiame – mokėjimo gyventi segmente... Ir tuomet belieka galvoti, kad gyvenimas – jeigu yra, tai jau tiktai ne ten, kur tu gyveni... Ir tuomet tu neleidi gyventi sau (sakai – dar ne gyvenimas) ir neleidi gyventi kitiems (sakydamas – pažiūrėkit, kaip neteisingai, negerai, negyvenimiškai jie gyvena). Ir tuomet belieka arba trauktis iš šito gyvenimo, arba keliauti ieškoti to gyvenimo kitur... Ten, kur mūsų nėra... Arba ten, kur mes būsim ne mes – o visai kiti žmonės – geresni ir laimingesni už save...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 1 (sausis)