Arvydas Genys

 

Laukas po mūšio

 

Žalgirio laukas primena Kurukšetros lauką

nes tai – Dharmos laukas

ten pusbroliai o čia broliai

tyloj nuaidi AMEN ir OM

ir šventosios upės paraudę suka į šiaurę

tas pats derlingas jų dumblas

tos pačios žuvys paukščiai ir žvėrys

ugnis ta pati

įkaitina žemę ir orą

suvirpina Dievybės šnerves

trys tie patys pasauliai – Veiksmui

Aukščiausiojo pagerbimui Žinojimui

bet išsivadavimas vienas

todėl ir kartok: Tėve mūsų...

pas Tave taip ateisiu iš tikro...*

vos užsidegs širdis ir

drambloti aukojimo dūmai

Dharmos lauke suspindės

nes ta Realybė, sūnau

tapati Aš pažinimui

valiai ir vaizdiniui

 

 

       Suartėję horizontai

 

Du horizontai vystančiam brūkšny

jau suartėję numirgės virš jūsų

nors numanau ką jaučiate – pajusiu

kaip gūsyje galingame išnyks

jau apsinuoginę geismai ir aistros

lyg vienas kito prisilietę astrai

 

aitrieji astrai tarpsta čia kartu

lyg sujungti jėgų vieningo lauko

ir vystantys deja nors juos priglaus

prie lūpų Tas kieno šventu vardu

kiekvienas žiedas svaigųjį nektaro

dvelkimą skleidžia – gladiolės tyros

 

ar tulpės kuriose net Dievas slėps

lipšniuosius slėpinius; rožynai tingūs

nors išpenėti gal krauju lakštingalos

du horizontai suartės – mįslė

kuo gali virst akimirksniu Žinia –

retai pasauliui šypsanti Viešnia

 

 

       El. p. laiškelis

                           Daliai

 

El. p. laiškelis žybteli žaibu:

GANDRAI JAU VIRŠ BERLYNO. GAL IŠ LIBIJOS...

Mieloji drauge, mokei tart ich liebe...

ir parašyti das ist schon... Ar bus,

kas dar prilygtų grįžtančių galybei?

– Nebent ich liebe... arba das ist shon...

 

Šnarės nuodėguliu paženklinti sparnai

virš rato be ašies, virš būto vargo.

Ir fotografija el. p.: GANDRAI VIRŠ ARKŲ...

Fotonų srauto mirgesys pernakt:

gandrai gandrai ir ašara ant rankos ...

IKI GANDRINIŲ GRĮŠIU BŪTINAI.

 

Tik rankos, virstančios sparnais – sugrįžt.

Tik ilgesys prilygsta tai galybei.

Gandrinės vis arčiau, arčiau nei Libija – – –

El. p. laiškelis – žaibas ir ašis

grįžimų rato – – – – – – – – – – – – –

– – – – – – – – – – Taip ir atrašysiu.

 

 

       Erezija

 Menant Orvydų sodybą

 

Liepa svilina – spraga ir tai, kas uždengė

spragą gilyn: ten suūžia

tarsi iš Niekio žiedadulkių

kylantis Dievo bičių spiečius

 

iš čia surinktų akmenų išsinešu

tik dovanotą man akmenėlį

(su kukliu kultiniu Motinos raižiniu)

apvarvėjusį rožinio žodžių vašku

nenusigręžiu nuo šio pasaulio

pilnas žydinčių liepų Dievo

Jo Valia kyla mano taikumas

takumas net šio akmens aptakumas

tarsi erezija

erzina neišlaisvinta dar energija

 

nepajudinamas

pastojo kelią lyg iššūkis

stveriu kaltą ir prisiartinu

o tas nekaltas žmogus nusišypsojęs

tarė: kalk širdį ir kelkis

 

 

       Žolinė bendruomenės diena

 

Visi kažkodėl šičia renkas

į didelį vieną rugpjūtį

tarsi vedami Tėvo rankos

vėl prisikėlę būti

tais kūnais – žydėjo ir noko

akim tarsi kregždės šaudė

ausim – aukštos gaidos gelia

angelas laibas lyg šiaudas

užgieda laibai: aleliuja

 

tolumos giliosios liula

šviesos jau pilno mėnulio

ridena kaip kamuolį siūlų

visus vienon Rankon

Saule

 

jie renkas į šventę rugpjūčio

ką sėjo tas šičia augo

ir noko prieš didžią pjūtį

vis daugiau ir daugiau jų čia renkas

akys it kregždės šaudo

likimas sunkus toks lengvas

voratinkly angelo šiaudas

 

 

       Pusamžė

 

Klausaisi Bacho – tobulo lyg obuolio

o kaktoje vertikali raukšlė

jau trenkia sodas obuolių rūgštim

kad net prityla fleitos ir obojai

 

virš obelų jau raudonuoja gaisas

ir perštinčias akis gesina geismas

ištverti – pusamžės našta sunki

tarsi obels nesutinki arba

šalin sviedi vargus klausaisi Bacho

 

 

       Rugsėjo sukinys

 

Tiesiog tarp Žolinės ir dangiškųjų Svarstyklių

jau rudeniop ir prasideda tas giedras metas

atlekia pavėjui gėlynų geliančios sėklos

ei, grybai pakelia rudas kepures – apsinuogina

kaimynų sodybos – lyg krūtys viršum prausyklos

baugščiai – dygią praraja dengia

septyniasdešimt rugsėjų jų lėto tango

sukinys nežmoniško tango grėsmėslaptis

vis dirgliau smuikuojamas ir tik sėklos

sušnara kur akmuo su hebrajišku užrašu

ir mano akis kažkas netikėtai lyg užriša

ir tas giedras metas prie vasaros kapo prasideda

bet atleidžia dangus ir groja savo Svarstyklėmis

 

_______________________

* Perfrazuota Bhagavadgytos eilutė (XVIII, 65).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)