Benedikto Januševičiaus iliustracijaAmerikiečių poetas Joe Eliottas gimė 1959 metais. 1982-aisiais baigė Jeilo universitetą. Daugelį metų dirbo korepetitoriumi ir spaustuvininku. Šiuo metu dėsto anglų kalbą vienoje Bruklino (Niujorkas) vidurinėje mokykloje. Išleido dešimt poezijos knygų, kurių paskutinioji – „Namų darbai“ – pasirodė pernai. Jo poezijos šerdimi galima būtų pavadinti visai modernybei būdingą skepticizmą, tačiau J. Eliotto abejonė nėra absoliuti, ji lanksti ir pulsuojanti. Poetas kviečia pabėgti atgal į pasaulį, kuriame daugybė skirtingų vienišų balsų, ir jie „visi neišvengiamai yra tavo“.

 

 




Prieš keletą metų


Prieš keletą metų

apsirengiau

Halovynui

kaip mano velionis tėvas.

 

Apsivilkau smokingą

ir išdidinau

vieną fotografiją,

kur jis su smokingu,

priklijavau jo nuplikusią galvą,

jo didelę išsižiojusią burną,

jo kreivus dantis,

jo gyvas akis,

 

jo geraširdišką veidą

prie popierinės lėkštės,

išpjoviau joje skyles

ir pasidariau kaukę.

 

Šiek tiek trikdė,

kad jo veidas

truputį per didelis

ir nugręžtas į kairę,

 

tačiau, kas buvo baisiau –

aš žinojau, kad

žmonės, kuriuos mes sutiksim

per „trick-or-treat“,

 

neabejotinai domėsis

mano kostiumu,

ir turėsiu jiems atsakyt:

„Aš esu mano miręs tėvas“,

 

tarsi tai būtų ištrauka

iš kokio performanso,

tarsi mano emocinis gyvenimas

būtų taip pristatytas,

 

nušviestas, norint kažką ištirti

ir šaltakraujiškai

užminuoti

jį dėl ironijos,

 

nors iš tikrųjų aš visada

pasigedau, pasigendu tėvo,

tokio, koks jis man

visada buvo –

 

slapukaujantis, erzinantis,

išsisukinėjantis,

vengiantis žiūrėt į akis,

provokuojantis,

 

rodantis pavyzdį man,

kaip juokaut,

kai vieną po kitos

patiri nelaimes.

 

 

Nostalgija


Nors

mūsų teleskopai

 

priartina daugybę

tūkstančių kartų,

 

net ir arčiausia

planeta yra taip

 

toli, kad

pats didžiausias

 

pasauly iš jų

neparodytų

 

ten mums

jokios gyvybės,

 

net ir įsivaizduojant,

kad ji ten yra.

 

 

Patarimų automatas (mašina)


Neprisirišk prie ateities.

Nesirūpink tuo, kas įrašyta

 

padarytinų darbų sąraše.

Negalvok, kad reikia keltis

 

ir ką nors daryti.

Negalvok, kad reiks išeiti.

 

Nustok mylėjęs mirtį. Paleisk

iš glėbio savo paties išnykimą.

 

Nustok dulkinti trūnėsius. Nustok

kaišioti pimpalą į savo

 

iliuzijų lavoną. Nustok kaip pamišęs

pumpuoti savo baimių kiaurymėn.

 

Nustok mėginti išeiti.

Tęsk. Ir pirmyn.

 

 

Visada mylim


o daiktai,

kuriuos mylim

pasako mums,

kas mes esam

 

o daiktai,

kurių nekenčiam,

taipgi yra daiktai,

kuriuos mylim

 

bet šiuo atveju

nekenčiam, ir šitaip

jie irgi pasako mums,

kas esam

 

 

Katekizmas


Ar žvirbliai dabar čirškia? Taip.

Ar aš ruošiu, blizginu indus ruošdamasis šventei? Taip.

Ar jau esu šventėje? Taip. Ar tie nenorėję ateiti dalyviai,

nepaisant jų nenoro, jau dalyvauja? Taip. Ar tie įniršę

dalyviai, pritvinkę apmaudo ir paniekos, išpampę

nuo savo teisumo ir geismo, irgi jau dalyvauja?

Taip. Ar Begalinė Meilė nusivylus, atstumta arba

nustebinta tokiais erzuliais? Ne. Ar Jis arba Ji

apibūdina juos kaip smerktinus ar neteisius? Ne. Jis arba Ji

laukia, kol jie pabaigs, todėl tau to daryt nereikia.

Ar aš jau tikrai šventėje? Taip. Kaip minėjau,

apie laukimą nėra nė kalbos. Ar gali laimėti ar pralošti

šios šventės metu? Ne, kadangi visi jau susirinkę į šventę.

Bet jeigu nori, mėgink, laimėk ar pralošk.

Ar tai mano prabundančių vaikų garsai? Taip.

Ar tos mano mintys vyksta mano galvoj? Taip,

jos visad gali ten būti. Ar iš tikrųjų aš nuolat jas

pergalvoju? Taip. Ar mano apgailėtinas būvis atsirado

dėl to, kad tikėjau jas esant šventės dalim? Taip. Antraeilis,

menkas nukrypimas, galbūt, bet neabejotinai dalis

visuotinės šventės. Ar atidaryta nešildytų pupelių skardinė,

šaukštais iškabinta šoninėj gatvelėj, irgi yra šventės

dalis? Taip. Ar sukimas ratas po rato kvartale, ieškant,

kur pastatyt mašiną, irgi yra? O ėjimas į darbą?

Taip. O važiavimas metro? Taip. O prabudimas

ir gulimas miegot? Žinoma. O kažin – gili frustracija

ir absoliutus pralaimėjimas? Be abejonės. Mirtis? Taip.

Sėdėjimas ant sofos ir žiūrėjimas TV? Akivaizdu.

Ar bandymas papasakoti sudėtingą tiesą irgi šventės dalis?

Taip, didelė dalis. O melas, kaipgi jis? Neabejotina.

 

 

Iš anglų k. vertė Julius Keleras



Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)