László Krasznahorkai. Nuotrauka iš puslapio http://www.krasznahorkai.hu/images/portraits/c_Hartwig_Klappert2.gifGimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai (g. 1954) jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio. Vėliau išleido romaną „Pasipriešinimo melancholija“ (1989), kelionių į Rytus įkvėptų novelių rinkinį „Urgos kalinys“ (1992), tarpdisciplininį kūrinį „Karas ir karas“ (1999). Vizionieriškas, apokaliptinių nuojautų, kankinamai klampių sakinių L. Krasznahorkai magiškasis realizmas žavėjo Susan Sontag, įkvėpė avangardinio kino meistrą Bélą Tarrą. Nuo 1990 m. rašytojas nuolat keliauja, pastaruoju metu gyvena Vokietijoje.

„The New Yorker“ apžvalgininkas Jamesas Woodas straipsnyje taip apibūdina šį autorių: „Krasznahorkai kūrybos gelmės yra bedugnės ir mažne protu nesuvokiamos. Skaityti jį – tai lyg vidury miesto aikštės išvysti į ratą susibūrusius ir virš ugnies rankas besišildančius žmones, tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad čia nėra jokios ugnies, o žmonės susirinko tik šiaip sau.“

Vieniems L. Krasznahorkai kūryba tėra menas vardan meno, kitiems – įspūdinga tiesos paieška, o pačiam rašytojui – „tikrovės gvildenimas iki pamišimo ribos“.

 

 

Kažkas dega anapus

 

Kraterinis Šventosios Onos ežeras tyvuliuoja maždaug devynių šimtų penkiasdešimties metrų aukštyje. Ežeras jau miręs, o jo pavidalas – kone taisyklingo apskritimo. Vandens šaltinis – lietus, tad jame veisiasi tik katžuvės. Meškos čia malšina troškulį, bet jos prieina kitais keliais nei žmonės, atklystantys nuo šilo šlaito. Rečiau lankoma supelkėjusia ir mauruota ežero pakrante, vadinama kemsyne, šiandien vinguriuoja iš lentų sukaltas takas. Sakoma, ežero vanduo niekad neužšąlantis, nes vidury jis visada šiltas. Krateris užgeso prieš tūkstančius metų – prieš tiek pat laiko mirė ir ežeras. Gamtovaizdį paprastai slegia gili tyla.

„Ideali vieta“, – pirmą dieną suvažiavusiems tarė vienas meninės stovyklos rengėjų, ideali vieta susikaupimui ir ramiems pasivaikščiojimams – šito niekas nepamiršo ir naudojosi galimybe papoilsiauti, tad ant šalia stūksančios aukščiausios, vadinamosios Tūkstančio metrų viršūnės užvirė abipusis judėjimas – aukštyn į viršūnę, žemyn nuo viršūnės! – užvirė judėjimas, bet tai nereiškia, kad tuo pat metu stovykloje nesiimta aistringos kūrybos, nes juk bėgo laikas ir kuo greičiau bėgo, tuo karščiau virė darbas, ryškėjo ir vaizduotėje galutinį pavidalą įgavo šios vietos įkvėptos kūrybinės idėjos; kai kurie menininkai apsistojo jiems paskirtuose, o paskui jų pačių įrengtuose, išpuoselėtuose, apgyvendintuose kambariuose, daugelis gavo asmenines dirbtuves pagrindiniame pastate, kai kurie įsikūrė mediniame namelyje ar senoje, apleistoje pašiūrėje, trys kūrėjai užsikorė į erdvią kultūros namų mansardą, ir ten kiekvienas apsitvėrė sau po atskirą plotą, nes juk visiems jo reikėjo, visiems reikėjo asmeninio ploto vienišam kūrybiniam darbui, visi troško netrikdomos absoliučios ramybės, taip jie ir kūrė, taip bėgo dienos, daugiau kuriant, mažiau vaikštinėjant ar maloniai plaukiojant po ežerą, valgant ar vakarojant su palinkos buteliu prie rusenančio laužo.

Šioje istorijoje vartotas apibendrinantis įvardis, pasirodo, yra klaidinantis, bet ši tiesa atsiskleidė tik pamažėl, nors akylesni dalyviai jau pirmą stovyklos dieną pastebėjo, o kai kuriems tik trečią rytą tapo visiškai akivaizdu, kad tarp jų yra kai kas, iš dvylikos vienas, niekuo nepanašus į kitus. Vien jo pasirodymas buvo be galo mįslingas: atvyko jis visai kitaip nei likę dalyviai, ne traukiniu ir ne autobusu, keista pasirodė tai, kad pirmos dienos pavakarę – galėjo būt šešios ar pusė septynių – jis paprasčiausiai ėmė ir įžengė pro stovyklos vartus tarytum būtų atsigavęs čionai pėsčiomis, vos pastebimai linktelėjo galva, kai rengėjai mandagiai ir išskirtinai pagarbiai ištarė jo vardą, o kai jie ėmė smalsauti, kaipgi jis čionai atvykęs, tepasakė, kad kažkas pavėžėjo jį kažkokiu automobiliu iki kažkokio posūkio, nors šioje tyloje niekas negirdėjo jokios pravažiuojančios mašinos, iš kurios prie kažkokio posūkio būtų jis išlipęs, pati mintis, kad atvažiavo mašina, bet ne iki galo, o tik iki kažkokio posūkio ir ten išlipo, skambėjo gana neįtikinamai, tad niekas juo ir netikėjo ar, tiksliau, nežinojo, kaip suprasti jo žodžius, tad iš esmės liko vienintelis galimas, nors kartu ir pats absurdiškiausias paaiškinimas, kad jis, užuot važiavęs traukiniu ar autobusu, atpėdino pėsčiomis, ėmė ir atėjo iš Bukarešto – kas žino, kiek savaičių truko jo kelionė! – šį ilgą kelią iki pat Šventosios Onos ežero, kad pirmos dienos šeštą valandą, ar pusę septynių, įžengtų pro stovyklos vartus ir į klausimą, ar meninės stovyklos organizaciniam komitetui garbė sutikti Ioną Grigorescu, atsakytų kukliu linktelėjimu.

Jei istorijos tikrumą liudytų jo batai, tai niekam nekiltų abejonių, mat kadaise galbūt buvę rudi, lengvi, vasariniai, dirbtinės odos batai su smulkiais papuošimais ant nosių dabar buvo visiškai nuklypę. Abu padai buvo kone atšokę nuo viršutinės dalies, pakulnės apverktinai sudilusios, o pro dešiniojo bato nosies įstrižai perdriskusią odą buvo matyti kojinė. Bet vis dėlto batais neverta pasikliaut, todėl viskas taip ir liko paslaptimi, šiaip ar taip, kitos jo aprangos detalės taip pat ganėtinai skyrėsi nuo geresnių ar vakarietiškų kitų dalyvių drabužių: taip galėjo rengtis žmogus, nužengęs tiesiai iš juodžiausių Ceausescu laikų pabaigos skurdo. Plačios, kulkšnis apnuoginančios kelnės buvo pasiūtos iš nenusakomos spalvos, storo audinio, panašaus į flanelę, bet dar vargingiau atrodė ant languotų marškinių užmaukšlintas megztinis: toks apgailėtinas, pelkės žalumo, pigus, raštuotas megztinis, kurį jis, nepaisydamas vasaros kaitros, nešiojo susisagstęs ligi pat kaklo.

Jis buvo laibas lyg vandens paukštis, palinkusia nugara, nuplikusia galva, o bauginamai nuvargusiame veide degė dvi tamsiai rudos, tyros akys, bet tos degančios tyros akys liepsnojo ne kaži kokia vidine ugnimi, o lyg du sustingę veidrodžiai atspindėjo kažką, degantį anapus jo.

Trečią dieną visi pastebėjo, kad jam stovykla nėra stovykla, darbas ne darbas, vasara ne vasara, kad jo nedomina nei maudynės, nei lengvos, smagios, malonios pramogos, kokių netrūksta tokiuose susibūrimuose. Menininkai stropiai kūrė: tapytojai tapė, grafikai piešė, skulptoriai skobė, instaliacijų meistrai gręžė, pjovė, kalė, rišo, o Grigorescu, rengėjų paprašęs ir gavęs kitus batus (juos rado pašiūrėje pakabintus ant vinies), dienomis tik vaikštinėjo niekad neišeidamas už stovyklos ribų, nekopė į viršūnę, nesileido nuo viršūnės, nė sykio neapėjo ežero, nežingsniavo lentiniu taku pelkėje, visada buvo čia, išdygdavo tai šen, tai ten, slampinėjo aplink, žiūrinėjo, ką veikia kiti, galiausiai užeidavo į dirbtuves, stabtelėdavo už tapytojų, grafikų, skulptorių nugarų ir atidžiai tyrinėdavo, kaip diena po dienos kinta meno kūriniai, galiausiai užkopdavo į palėpę, užsukdavo į pašiūrę ir medinį namelį, bet niekam nieko netardavo ir nė vienu žodeliu neatsakydavo į jokį klausimą lyg būtų nebylus ir kurčias ar nesuprastų, ko iš jo nori – buvo absoliučiai bežodis, abejingas ir bejausmis lyg šmėkla, o visi kiti, visi vienuolika, ėmė stebėti jį kaip pats Grigorescu stebėjo juos, ir kartą kažkam dingtelėjo – tai jie dar tą patį vakarą apšnekėjo prie laužo (kur Grigorescu niekad nesirodydavo, nes anksti eidavo gult), – kad nors ir keistokai jis čia atvyko ir savotiški jo batai, ir megztinis, ir nuvargęs veidas, ir tas liesumas, ir akys, visa tai, žinoma, nors ir labai keista, bet keisčiausia, nusprendė jie – o būtent to jie lig tol ir nebuvo pastebėję, – keisčiausia yra tai, jog šis produktyvus, didis šiuolaikinis menininkas čia, kur visi tokie užsiėmę, slampinėja sau dykas.

Jie patys nusistebėjo šiuo pastebėjimu, bet daugiau tuo, kad nepastebėjo to jau pirmą stovyklos dieną, o prašau – tik šeštą, septintą, aštuntą dieną, kuomet kai kurie jau lydėjo savo kūrinius paskutiniais prisilietimais, tik dabar jiems nušvito.

Ką gi veikia jis?

Ogi nieko.

Nuo tol visi nejučia ėmė jį stebėti ir galiausiai gal tik dešimtą dieną sumojo, kad paryčiais ir priešpiet, kai kiti dažniausiai dar snūduriuodavo, šiuo palyginti ilgu laiko tarpu Grigorescu, mėgėjo keltis anksti, nematyti niekur, kai jis nevaikštinėja nei po pašiūrę, nei po medinį namelį, nei lauke, nei dirbtuvėse, kad jo paprasčiausiai niekur nėra tarytum tuo metu imtų ir išnyktų. Smalsumo genami vienuoliktos dienos pavakarę keli menininkai susitarė, kad kitą dieną atsikels paryčiais ir jį paseks. Vienas vengrų tapytojas pasisiūlė pažadinti kolegas.

Atsikėlę su tamsa ir pastebėję, kad Grigorescu kambarys jau tuščias, jie apėjo pagrindinį pastatą, apšniukštinėjo aplink vartus, sugrįžo apieškoti pašiūrės ir medinio namelio, bet niekur neaptiko jokių pėdsakų. Nustėrę žvelgė vieni į kitus. Nuo ežero pūtė švelnus vėjas, aušra ryškino žmonių kontūrus, buvo visiškai tylu.

Staiga jie išgirdo tykų, keistą garsą. Jis ėjo iš toli, atokiausio stovyklos užkampio, tiksliau, iš už nematomos jos ribos, kur stovėjo išvietės ir kur, tiesą sakant, stovyklavietė baigėsi. Iš tos dalies, kuri jau nebebuvo stovyklos teritorija, bet kurios gamta dar nebuvo spėjusi atsiimti sau – atsiimti to, kas iš jos buvo išplėšta, – tokia likimo valiai palikta, apleista, šiurpulinga niekieno žemė, aiškiai nebepriklausanti stovyklos šeimininkams ir naudojama tik tam, kad į ją būtų galima suversti šiukšles – nuo sugedusių šaldytuvų iki maisto atliekų – viską, ką tik įmanoma išmesti, kad metams bėgant viską amžiams užklotų sulaukėjusios, neišraunamos piktžolės, suvešėtų neįžengiami, dilgūs, ūksmingi, atgrasūs, skurdūs, kone žmogaus dydžio krūmpalaikiai. Kažkur iš ten, iš to kūlyno ėjo tas garsas.

Jie ilgai nemindžikavo, nebyliai susižvalgė, pritariamai linktelėjo ir pasileido garso link. Ilgai jiems teko brautis, gerokai nutolti nuo stovyklos, kad sugebėtų atpažinti garsą ir suprasti – ten kažkas kasa.

Matyt, buvo jau visai arti, nes dabar jau aiškiai girdėjo, kaip į žemę sminga kastuvas, o tada minkštai dunksteli ir išsibarsto žemės grumstai.

Jie pasuko į dešinę ir žengė dar dešimt penkiolika žingsnių į priekį, bet priėjo taip greitai, kad svirduliuodami vos neprasmego žemyn: priešais žiojėjo didžiulė maždaug trijų metrų pločio ir penkių metrų ilgio duobė, kurios dugne, tiksliau, dugno pakraštyje pamatė besidarbuojantį Grigorescu. Duobė buvo tokia gili, kad žmogus stovėjo visu ūgiu ir nebuvo matyti jo galvos. Įnikęs į darbą, jis nepastebėjo atsėlinusiųjų, kurie sustingę ant duobės krašto žvelgė žemyn.

Duobėje, pačiame jos centre, jie išvydo iš purvo nudrėbtą, natūralaus sudėjimo žirgą, iš pradžių tik tiek – iš purvo nudrėbtą žirgą, o tada – kad tas natūralaus sudėjimo, iš purvo nudrėbtas žirgas staiga iškėlė ir nugręžė į šoną savo žabtus, putodamas ir žvengdamas nesuvokiama jėga išsiveržė bėgti, nurūko ir prapuolė tolybėse; tada stebėtojai pagaliau suprato, ką Grigorescu padarė: jis išplėšė didelį žolės plotą, iškasė didžiulę duobę, bet iškasė ją taip, kad tik nukastų žemes nuo jos vidury įkalinto, apsiputojusio, siaubingo išgąsčio apimto žirgo, jis žirgą atkasė, išlaisvino nežinia ko klaikiausiai pabaidytą gyvulį, bėgantį po žeme.

Pritrenkti jie tebespoksojo į vis dar nieko nepastebintį Grigorescu.

Jis kasė dešimt dienų, mąstė jie ant duobės krašto.

Kasė visais paryčiais ir priešpiečiais.

Kažkam iš po kojų nusprūdo žemės grumstas. Grigorescu pažvelgė į viršų, nustojo kasęs, linktelėjo jiems ir vėl tęsė darbą.

Stebėtojai pasijuto nepatogiai, reikėjo kažką pasakyti. „Tai nepakartojama, Ionai“, – tyliai tarė prancūzų dailininkas.

Grigorescu vėl sustojo, kopėčiomis pakilo iš duobės, šepečiu nuvalė ant kastuvo priskretusį purvą, nosine perbraukė prakaituotą kaktą ir priėjo prie stebėtojų. Lėtai ir plačiai išskėsdamas rankas jis apmojo gamtovaizdį ir bejėgiškai tarė: „Jų dar daugybė.“

Tada pakėlė kastuvą, nusileido į duobę ir ėmė kasti toliau.

Likusieji dar kiek palinkčiojo galvomis, tada tyliai pasuko atgal.

Beliko atsisveikinimo šventė, kurią sekė paskutinė naktis, o rytą visi uždarė ir paliko stovyklą, išvyko kas užsakytu autobusu, kas nuosavais automobiliais.

Grigorescu grąžino batus, įsispyrė į savuosius ir kurį laiką keliavo su jais. Bet už dviejų kilometrų, ties posūkiu netoli kaimo, jis netikėtai sustabdė autobusą ir pasakė kažką panašaus į tai, kad nuo čia jis verčiau eisiąs vienas. Bet niekas tiksliai nenugirdo jo žodžių – taip tyliai jis kalbėjo.

Autobusui dingus už posūkio, Grigorescu nužengė šalin nuo žemyn vinguriuojančio serpentino ir pranyko. Liko tik gamtovaizdis, nebyli kalnų tvarka, miško paklote nutiesti neaprėpiami plotai, neužmatoma platybė, slepianti, dengianti, glaudžianti visa, kas slypi po degančia žeme.

 

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

Versta iš rinkinio „Seiobo járt odalent“. Magveto, 2008



Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)