Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.
Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.
Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu.
užeik!
sveikas atvykęs į mano sukirmijusį pragarą.
muzika griaudi ne į toną.
nuo sienos spokso žuvies akys.
štai čia ir buvo paleistas paskutinis laimingas
šūvis.
sąmonės traškesiai nutrūksta
kaip nutrūksta ir pati traškanti
sąmonė.
mums teks atrasti naujos valios ir
būdų.
įkliuvom čionai
aidint dievų juokui.
nuo šitos tiesų tiesos man net smilkinius
skauda.
atsikeliu, pavaikštinėju, apsidraskau.
aš tik pėstininkas.
alkstantis maldininkas.
mano sukirmijęs pragaras tave sveikina.
sveikas. sveikas gyvas. užeik, nagi, drąsiau!
mulki,
vietos čia užteks mums visiems.
galim kaltinti nebent patys save, tad
ateik, pasėdėk su manim tamsoj.
dabar visur
pusė
niekur.
seksas
vairuoju Viltono aveniu,
ir štai ta mergiotė, maždaug 15,
apsimovusi aptemptus mėlynus džinsus,
spaudžiančius jai sėdynę tarsi du delnai,
išlenda priešais mano automobilį,
sustoju ją praleisti
ir stebiu linguojančius prošal apvalumus,
o ji staiga
purpurinėmis akimis
pažvelgia tiesiai į mane
pro priekinį stiklą
ir išpučia
didžiausią, kokį tik esu matęs,
rausvą kramtomosios gumos
burbulą,
radijas mašinoj tuo metu
groja Bethoveną.
ji įžengia į nedidukę bakalėjos
parduotuvėlę ir dingsta,
o aš lieku su
Liudviku.
geriausias meilės eilėraštis,
kokį šiuo metu įstengiu parašyti
klausyk, tariau jai,
kodėl tau neįkišus savo liežuvio
man į
šikną?
ne, tarė ji.
nagi, tariau, o jei iš pradžių aš
įkiščiau liežuvį tau į šikną,
ar tada tu įkištum man į
šikną
savąjį?
gerai, tarė ji.
pasilenkiau ten, kur reikia,
ir apsižvalgiau,
praskėčiau šlaunis,
ir iškišau liežuvį...
ne ten, tarė ji,
oi, ahahaha, ne ten, čia
kita viečiukė!
tos moterys turi daugiau skylučių
nei šveicariškas sūris...
nenoriu, kad
tai
darytum.
kodėl?
hm, todėl, kad tada turėsiu
tau padaryti tą patį, o tu
jau per kitą vakarėlį imsi visiems
pasakot, kaip liežuviu
išlaižiau tau subinę.
o kas, jei pažadėsiu niekam
nepasakot?
prisigersi ir viską išklosi.
gerai jau, atsisuk,
įkišiu liežuvį į tą
kitą viečiukę.
ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį
į tą kitą viečiukę.
mes mylėjom vienas kitą
mes mylėjom vienas kitą,
nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai
per vakarėlius,
tačiau mes visiškai nemylėjom
vienas kito
šiknaskylės.
ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,
bet man atrodo, kad
jei jau žmonės
negali mylėti vienas kito
šiknaskylės
ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių
lygiai taip pat, kaip jie myli
šviesiąsias puses,
tai nėra tikra meilė.
tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą
ir kol mes vis dar kartu,
bus gerai ir šitoks
eilėraštis.
taip, taip
kai Dievas sukūrė meilę, daugumai tai nepadėjo
kai Dievas sukūrė šunis, Jis nepadėjo šunims
kai Dievas sukūrė augalus, tai buvo neblogai
kai Dievas sukūrė neapykantą, visuomenė įgijo naudos
kai Dievas sukūrė mane, Jis sukūrė mane
kai Dievas sukūrė beždžionę, Jis miegojo
kai Jis sukūrė žirafą, buvo girtas
kai sukūrė narkotikus, buvo apsinešęs,
o kai sukūrė savižudybę, buvo prislėgtas
kai Jis sukūrė tave, gulinčią lovoj,
žinojo, ką daro,
buvo girtas ir dar apsinešęs,
ir sukūrė kalnus ir jūras, ir ugnį tuo pat metu
Jis padarė klaidų,
bet kai sukūrė tave, gulinčią lovoj,
tai ir buvo Palaimintoji Jo Visata.
nusigyvenimas
Viljamas Sarojanas yra pasakęs:
„vesdamas tą pačią moterį antrąkart,
susigadinau gyvenimą.“
nuolat atsiras, kas
sugadintų mums gyvenimą,
Viljamai,
viskas priklauso tik nuo to,
kas
užtiks mus
pirmiau,
o šiaip visą laiką esam
sunokę ir pasirengę
būt
nuskinti.
sugadintas gyvenimas –
tai normalu,
to neišvengia nei
išminčiai,
nei visi kiti.
tik štai, kai
sugriūva
mūsų pačių gyvenimas,
tik tada mes suvokiam,
kad
savižudžiai,
girtuokliai, pamišėliai,
kaliniai, narkomanai
ir t. t., ir pan.
yra tokia pat
būties dalis
kaip gladiolės,
vaivorykštė,
uraganas
ir tuščia
virtuvės lentyna.
toks pat nuprotėjęs kaip ir anksčiau
girtas, rašau eilėraščius
3 val. nakties
tik dabar man rūpėtų
dar viena
drėgna
dziundzė,
kol dar šviesa
nespėjo pribaigti
girtas, rašau eilėraščius
3 val. 15 min. nakties
kai kurie žmonės sako, kad esu
įžymus
tai kodėl tada sėdžiu vienas,
girtas ir rašau eilėraščius
3 val. 18 min. nakties?
esu toks pat nuprotėjęs, kaip ir anksčiau,
jie nesupranta,
kad aš vis dar tabaluoju žemyn galva iš
4 aukšto lango, įsikabinęs blauzdomis –
tą ir dabar darau,
nors sėdžiu štai čia
rašydamas šitai
tabaluoju žemyn galva,
įsikabinęs blauzdomis,
keičiasi tik aukštai:
68, 72, 101,
bet viskas lieka taip
pat:
pasiryžimas,
jokio didvyriškumo, vien
būtinybės jausmas
sėdžiu čia
girtas, rašau eilėraščius
3 val. 24 min. nakties
meilė – tai pragaro šuva
sūrio kojos
kavos puodelio siela
nė biliardo lazdos nenulaikysiančios rankos
akys kaip sąvaržėlės
gurkšteliu raudono vyno
lėktuvuose man nyku
per žemės drebėjimus būnu ramus
per laidotuves – mieguistas
nuo paradų mane verčia vemti
galėčiau aukotis dėl šachmatų
dziundzės ir prieraišumo
bažnyčiose man dvokia šlapimu
daugiau negaliu skaityti
daugiau negaliu miegoti
akys kaip sąvaržėlės
žaliosios mano akys
gurkšteliu balto vyno
mano sargių dėžutės galiojimo
laikas jau baigės
ištraukiu juos
„Trojan-Enz“
lubrikuoti
didinantys jautrumą
ištraukiu juos
ir užsimaunu iš sykio tris
melsvos miegamojo sienos
Linda, kur tu dingai?
Ketrin, kur tu dingai?
(Nina išvykus į Angliją)
turiu žirklutes kojų nagams
ir „Windex“ langų valiklio
žalias akis
melsvą miegamąjį
skaisčią kulkosvaidžiu pliekiančią
saulę
jaučiuosi kaip ruonis
išmestas ant tepaluotų uolų
ir 3.36 dienos
tąsomas pirmyn atgal
Long Byčo žygiuojančių orkestrantų
už nugaros girdėti tiksėjimas
bet tai ne laikrodis
pajuntu kaip kažkas ropoja
kaire mano nosies šnerve –
tai prisiminimai apie lėktuvus
mano mama turėjo dirbtinių dantų
mano tėvas turėjo dirbtinių dantų
ir kiekvieną savo gyvenimo sekmadienį
jie susukdavo visus kilimus namuose
išvaškuodavo kietmedžio grindis
o tada vėl jas užklodavo kilimais
ir Nina Anglijoj
ir Airinos nėr
ir lieku vien su savo žaliom akim
ir guliu melsvam savo miegamajam
pasmerktųjų malonumai
pasmerktųjų malonumai
apsiriboja trumpom laimės
akimirkom:
šuns žvilgsniu,
vaškinio popieriaus skiaute,
ugnim, pasiglemžiančia rotušę,
šalį,
kontinentą,
ugnim, persimetančia į
mergelių ir monstrų plaukus,
vanagais, sklandančiais tarp persikų,
vandeniu, varvančiu nuo jų nagų;
Laikas
girtas ir liūdnas,
viskas dega,
viskas drėgna,
viskas gerai.
Charles Bukowski. Sriuba, kosmosas ir ašaros. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2013.