Romietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos. Itin tiršta kalba piešiami Romos vaizdai virsta rūškanomis fotografijomis, autentiškai perteikiančiomis kasdienę eilinių romiečių ir miesto padugnių – valkatų, benamių, luošių – meilės, kraujo, mėsos ir mirties bakchanaliją.

 

       J. Winkleris (g. 1953) – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų, sukūręs literatūrinę pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį. Bažnyčia su visais laidotuvių ritualais jo kūriniuose iškyla kaip žiauri ir negailestinga mirties palydovė, siekianti užkirsti visus kelius į socialinį, dvasinį ir seksualinį išsilaisvinimą.

       Rašytojo knygose nėra nė vieno sakinio, kuris neįkūnytų kokios nors kalbinės formos ar realybės vaizdinio. Unikalus rašytojo stilius organiškai supina itin išraiškingus, kartais net siurrealistinius veikėjų įvaizdžius ir ribines dvasios būsenas, pripildydamas jas egzistencinės įtampos bei karčios ironijos.

       Pagrindinės „Natura morta“ temos – religija, homoseksualumas ir mirtis. Autorius nuolat galynėjasi su potraukiu savaip estetizuoti mirtį. Jo įkvėpimo šaltiniai visada buvo drumzlini – (homo)seksualumas, sužalota vaikystė ir visuomenės paribiai. Nors kai kurie biurgeriai J. Winklerio kūrybą laiko „beskone ir nepakeliama“, jo knygos susilaukė pelnyto įvertinimo. Rašytojas yra pelnęs Ingeborgos Bachmann (1979), André Gide'o (2000), Georgo Büchnerio (2008) premijas.

 

 

       NATURA MORTA

 

       PRIEŠAIS DENGTUS ŽUVŲ prekystalius su pilnu maišu svogūnų ant peties lūkuriavo aukštas, lieknas, ilga baltai ir ru­dai marga liemene vilkintis juodaodis su Afrikos žemyno formos pakabučiu, padalytu italų trispalvės spalvomis, ir žiūrėjo į pliau­piantį, į gatvę plekšintį lietų ir šalia skriejančius automobilius. Lietaus vanduo nuo ką tik išplautų skalbinių, kybančių priešais stypsančių daugiaaukščių languose, sruvo ant pėsčiųjų.

 

       Moterys nuo lietaus ant galvų užsivožė juodus iš pardavėjų gautus celofaninius maišus, plėšė juos pusiau ir prisidengė pe­čius. Lietaus lašai vorelėmis spėriai kapsėjo nuo sidabrinių lietsar­gių smailių.

 

       Nuo dengtų prekystalių banguotos skardos vanduo upeliais sruvo ant griovelyje plūduriuojančių žuvų vidurių ir galvų, kurias, nuožmaus lietaus išplautas į gatvės vidurį, traiškė lekiančios ma­šinos. Vandens šniokštesy paskendusia gatve viena paskui kitą, į šonus skleisdamos vandens sparnus, važiavo dvi raudonos gais­rinės su sirenomis.

 

       Šalia išskleisto lietsargio stovėjo dviratis su įmontuotu galąs­tuvu; peilių galąstojas, mindamas pedalus, žiežirbas purškiančiu besisukančiu grublėtu disku galando neplautus, dar krauju aps­kretusius mėsos ir žuvų prekijų peilius.

 

       Šaukdamas ir siūlydamas savo prekes tarp žuvų prekystalių žingsniavo vyras, jo veidu tekėjo vanduo; ant kaklo jis nešėsi ilgu raiščiu parištą atvirą dėžę, kurioje tysojo plastikiniai raudonakiai skeletai. Vanduo tekėjo ir pistacijas triauškiančios čigoniukės su sruogomis sulipusiais plaukais veidu, o jai ant dilbio mėlynavo iš­tatuiruotas kryžius. Lietaus vanduo nuo krūsnin sudėtų sulipusių džiovintų ir sūdytų menkių plovė rupią druską.

 

       Trys šlapi, juodi, dar akli kačiukai sulipusiais vokais čalpė sūrius žuvų gabalus. Už prekystalių, Viktoro aikštės parke, nuo krūmų krito šlapi, raudoni, balti ir šviesgeltoniai oleandrų žiedai. Vanduo, gurgėdamas ant minkštų, medinėse dėžėse pelyjančių braškių, dažė dėžes raudoniu.

 

       Kai žaibuojant, kurtinamai griaudžiant ir į asfaltą teškant žliaugiančiam lietui trečioji gaisrinė, garsiai signalizuodama, ties posūkiu dideliu greičiu lėkė per tramvajaus bėgius ir nuo žuvų atliekų raustelėjusį vandenį aukšta trajektorija švirkštė atgalios ant prekystalių, Pikoletas su šilta pica išbėgo į gatvę ir rėžėsi į le­kiantį ugniagesių automobilį. Pica aukštu lankstu nuskriejo ant asfalto. Gaisrinė berniuką nubloškė daugiau nei dešimt metrų.

 

       Pikoletas vienomis geltonomis kelnėmis ir perplėštais marš­kinėliais, ant kurių puikavosi bitlai, aukštielninkas gulėjo ant as­falto. Lietus merkė jo kūną, veidą, jo atmerktas nejudančias akis ir sruvo į pravirą burną. Iš nosies ir ausų plūstelėjo kraujas. Stovėda­mas priešais nelaimėlį, vairuotojas keletą kartų nebyliai ir bejėgiš­kai skėstelėjo rankomis. Žviegdami stojo automobiliai, trinksėjo uždarinėjamos durelės, moterys, vyrai ir vaikai skubinosi į nelai­mės vietą; eismas sustojo, lietus čaižė asfaltą ir automobilių sto­gus, žaibai talžėsi kryžiais, o besitrankančio griaustinio papliūpos užgožė gatvės šurmulį.

 

       Žvalgydamasis Pikoleto su pica, Žydriukas pastebėjo ir ava­riją; landžiodamas tarp lūkuriuojančių ir signalizuojančių auto­mobilių, per pliaupiantį lietų išbėgo į gatvę, atsiklaupė prie vai­kinuko, veidą prispaudė prie krauju aptekusios krūtinės, pakėlė jį nuo asfalto ir, garsiai šaukdamas „Aiuto! Aiuto!“*, per ant že­mės pabertus ledo trupinius, žuvų galvas ir vidurius, pro kyšan­tį, nupjauta plokštuma ant žemės gulinčios kardžuvės smaigą, pro baltuojančias polistirolo dėžes, kuriose tysojo jauni pilki rykliukai šiurkščia it tarka oda ir gleivėti, mažomis burnomis žiopčiojantys unguriai – jie raitydamiesi galinėjosi su mirtimi, nubėgo dengtų prekystalių link. Nuo išgaubtų senų svarstyklių sidabrinių lėkščių karojo gleivėti kalmaro čiuptuvai. Iš didžiulio žaliomis ir rudomis bangomis žvilgančio karpio žiočių suposi iš­lindusios žarnos.

 

       Nešinas vaikinu Žydriukas – jo veidą išmargino kraujo dė-mės – bėgo pro galvą keliantį nustebusį mėsininką, kuris delnu iš jaučio plaučio spaudė orą, pro krauju aptekusį raukšlėtą baltą paršelį, ant mėsininko kablio pakabintą už sprando ir supančiotų užpakalinių kojų, link nudirtų ketvirčiuotų ėriukų, kurie atkragin­tomis galvomis kabėjo pasmeigti ant kablių.

 

       Kai disko muzikos ritmu pederastiškai judantis ir kaskart „Mil­le Lire! Dai!“** šūkčiojantis žvėrienos pardavėjas už margos uode­gos čiupo ant prekystalio gulintį fazaną, sustingęs nudaigotas kūnas jo rankoje akimirką stirksojo – o Dieve brangus – it gėlių puokštė, tik gyvio galva nusviro ant krūtinės.

 

       Žydriukas bėgo pro nupeštas, ant didelių figų lapų išdėlio­tas putpeles su smeigtukais prie pilvų pribestomis kainomis, pro atlapotą, žemyn galva pakabintą stirną – jos pilvas išremtas pa­gaikščiais, – ir kraujuojantį šeriuotą šerno snukį. Su berniuku jis nubėgo prie raukšlėtos bedantės varlių prekeivės juodais it šim­panzės nagais, kuri, iškėlusi nudirtas varlių šlauneles, šiurkščiu balsu vis šaukė: „Vuole! Dica! Coraggio! Vuole!“*** ir ant plono me­talinio žiedo suvertas šlauneles vis merkė į vandens kibirą, o išsi­gandusi – trypdamas įmitusias asfaltu šliaužiančias vynuogines sraiges artinosi nusiminęs apkūnus vyras su berniuku ant rankų, su žvilgančiomis, varvančiomis šlaunelėmis pasitraukė į šalį, – taigi arti jos, paskui puolė prie apskretusio, be paliovos aplink kaulų likučių krūvą besisukinėjančio balsiai kalbančio vyro, ant krūtinės pasikabinusio didelį paveikslą, kuriame jaunas Dovydas Galijotui su žaizda kaktoje kardu kerta galvą.

 

       Mėsininkas šaukdamas perkirto kiškio galvą apnuogindamas dvi smegenų puseles. Viena kiškio galvos puselė su raudonuo­jančia akimi krito kairėn, kita puselė su raudonuojančia akimi kri­to dešinėn – ant rausvo sviestinio popieriaus su vandenženkliais. Tarp dviejų kiškių galvomis žemyn į šalis švytavo raudonu mote­riškos kojinės raiščiu prie kablio pririšta, į auksinį popierių susukta šokoladinė pasaga.

 

       Priešais indą nuo alyvuogių aliejaus, išrašytą arabiškais raš­menimis, iš kurio kyšojo geltonos susipynusios vištų kojos purvi­nais nagais, ant keliolikos baltų kiškių letenėlių paslydo stambus Žydriukas su kraujais aptekusiu vaikinuku ant rankų, puolė ant kelių, rėkdamas „Bello mio! Figlio mio!“****, vėl pašoko ir nukirbu­liavo prie vištų prekeivės, kuri, ties sprandu primygusi vištos gal­vą, peiliu brūžavo spurdančio ir kraują švirkščiančio gyvio kaklą.

 

       Besigaluojanti višta plačiai išskėtė sparnus ir keletą kartų su­gniaužė geltonus pirštus ilgais purvinais nagais, kol trūkčiodama nusibaigė, ir jos galva bejėgiškai nusviro ant kraujuotos krūtinės. Krauju permirkusios vištos plunksnos prilipo prie violetinių me­džiaginių našlaičių, kuriomis buvo papuošti šviežių kiaušinių pil­nos pintinės kraštai.

 

       Vapsvos, įnirtingai siurbdamos mėsos likučius, tūpinėjo ant kelių pjuvenomis aplipusių galvijų stuburkaulių. Įsikandęs jaučio kaulą, ant drėgnos žemės voliojosi pilkos ir baltos spalvos mėly­nakis haskis. Dviejų lavoniškai blyškių karvių galvų, kybančių ant kablių, kaktose žiojinčiose šautinėse skylėse lindėjo kainų etike­tės. Jų burnose styrojo liežuviu ir apatiniu žandikauliu sugnybtos šviežių rozmarinų šakelės, o tarp karvių galvų – platūs jų akių vo­kai buvo sulipę krauju – ant rausvo rožinio tabalavo fosforu švy­tintis žalias Jėzus nulaužtomis rankomis.

 

       Priešais beveik pliką penkiolikmetį vaikinuką su zuikio lūpa ir dviem suaugusiais dešinės rankos pirštais, šūkaliojantį ant ka­ručio šalia apelsinų ir citrinų padėtų didelių šventųjų paveikslų kainas, Žydriukas su berniuku nupuolė ant kelių antrąkart ir, kol vėl atsikėlė, jį prilaikė ananasų ir citrinų pardavėja. Berniūkščio galva ištaršytais krauju sulipusiais plaukais ilsėjosi ant storos ir plaukuotos sunkiai šnopuojančio, švokščiančio ir besispjaudan­čio įmitusio vyro rankos.

 

       Nejudantį kūną jis paguldė ant drėgnos, pjuvenom nubars­tytos žemės, prispaudė lūpas prie nelaimingojo galvos, savo drū­tą veidą, apėjusį trijų dienų barzda, apgailėtinai išsitepdamas iš praplėštos krūtinės besisunkiančiu krauju. Tada nulėkė už pre­kystalių – į Viktoro aikštės parką ir raudodamas nagais įsikabino į šlapią oleandro šaką, nusagstytą vanilės spalvos žiedais.

 

       Berniuko nosis ir ausys buvo kraujuotos, kruvini ir bitlai ant perplėštų marškinėlių, ir oranžinis užrašas „Yellow Submarine“. Perplėštos krūtinės dešinėje baltavo du šonkauliai, virš kurių vis prisirpdavo kraujo lašai. Kraujas sunkėsi į geltonus apatinius ir plika įdegusia šlaunimi tekėjo žemyn. Berniukui iš dešinės, tarp apipelijusių apelsinų ir citrinų, suknežintų granatų ir sutraiškytų žalių figų, tyliai šnarėdami ir blaškomi vėjo, sukdamiesi voliojosi suglamžyti popierėliai nuo sicilietiškų raudonųjų apelsinų, o ant popierėlių matėsi negriukės galva su dideliais auskarais.

 

       Visi bejėgiai ir apstulbę, pakraupę, iš smalsumo stovėjo aplink gulintį berniuko kūną: mėsininkas kruvina prijuoste ir plaukuo­tomis rankomis; raudonai lakuotais įtrūkusiais nagais pistacijas lukštenanti jauna čigoniukė su dirbtiniais gvazdikais sruogom krintančiuose šlapiuose plaukuose; pilkais plastikiniais skeletais su raudonakėmis kaukolytėmis prekiaujantis vyriškis su jau už­daryta, juostos ant kaklo prilaikoma dėže; verkiantis ir tirtantis Bosas su sidabru žvilgančiais žuvų žvyneliais ant rankų, – jis klū­pėdamas rankomis nuo berniuko kūno šluostė kraują ir, kelda­mas galvą į dangų, šaukė: „No! No! Mio dio! Mio dio!“*****; du į ne­bejudantįjį smalsiai žvelgiantys, už rankučių susiėmę po turgų besišlaistę marokiečiai žigolai; liesas arklienos pardavėjas atvipu­sia burna ir įdubusiais skruostais, visad pasišovęs pajuokauti, o dabar spoksantis į negyvąjį, ir kūkčiojanti, nuo galvos iki kojų pa­auksuotais papuošalais apsikarsčiusi, soliariume įskrudusi vidurių pardavėja su paauksuotais akiniais ir ilgais raudonais nagais, kuri vis murmėjo: „Jesus! Jesus!“ Žemaūgė, susiraukšlėjusi, rūškano veido prekiautoja varlėmis, į kibirą vandens įmetusi žiedą su nu­luptomis jų šlaunelėmis, savo juodais it šimpanzės nagais kasėsi pūlingais spuogais nudaigstytą veidą ir bedante burna tyliu, šiurkščiu balsu šnibždėjo: „O Dio! O Dio mio!“****** Arabas, negalįs kaip reikiant užčiaupti burnos, nes jam per nelaimingą atsitikimą buvo plyšęs apatinio žandikaulio raumuo, rankose laikė celofa­ninį maišelį, iš kurio kyšojo ryšelis petražolių, juodos ir geltonos spalvos murenos makaulė. Stiklinėmis akimis jis nustebęs ap­žiūrinėjo tysantį krauju paplūdusį berniuką. Įkaušęs barzdotas neapolietis turgaus dainininkas gyvačių motyvais ir strėlėmis iš­tatuiruotomis, vešliai apžėlusiomis rankomis ant mėsos liekanų nusviedė priskretusią skardinę nuo sardinių, iš kurios siurbčiojo alų, suskubo arčiau ir, spoksodamas į berniuką, kelis sykius ty­liai švilptelėjo. „Mamma mia! Mamma mia!“ – kramtydama žalią pistaciją šaukė čigonė, šlapius sruogomis krintančiuos plaukus pasipuošusi spalvingomis dirbtinėmis gėlėmis. Pirkėjos, nešinos maišiukais su daržovėmis, mėsa ir šiltųjų kraštų vaisiais, pasistie­busios ant pirštų galų žvalgėsi per mėsos prekijų pečius. Iš vieno pirkinių krepšio smoksojo ėriuko liežuvis ir kruvinas žandikaulio smaigas. Pagyvenusi stora elgeta gatvės pakraštyje pasistatė savo suklypusį, kraujuotu celofaniniu brezentu išklotą ir mėsinė­jimo likučių prikrautą vaikišką vežimėlį ir, irkluodama putliomis, purvinomis rankomis, artinosi prie susibūrusių žmonių. Gatvės dailininkas maldai sudėjo nuo spalvotų kreidelių išsitepusias ran­kas ir sukando dešinį smilių. Barzdotas, rudu abitu vilkintis kapu­cinas atsiklaupė priešais berniuką ir jam ant krūtinės padėjo šven­tą paveikslėlį, kuriame pavaizduota scena, kaip Marija su kūdikiu Jėzumi bėga į Egiptą: raudonos ir mėlynos spalvos drabužiais apsitaisiusiai pailsusiai Marijai angelas išskleistais sparnais tiesia dubenį, kupiną persikų, braškių ir figų, visiškai nuogas kūdikėlis Jėzus siekia vaisių, o Marija nykščiu ir smilium už kotelio laiko ža­lią figą. Nulipęs nuo dviračio, prie kurio sumontuotas galąstuvas, peilių galąstojas vijo šalin skruostais lipšniai susiglaudusius, vie­nas į kitą vis žvilgčiojančius marokiečius žigolus, panarintomis galvomis stovinčius ir žiopsančius į kraujais paplūdusį miruolį.

 

       Jo atmerktos kairės akies ilgos, šlapios blakstienos lietė anta­kį, o užmerktos dešinės buvo sulipusios krauju ir lietė strazdano­tą skruostą. Keli išsukti vienas nuo kito atšliję pirštai nuo kalmarų pajuodusiomis panagėmis atrodė sulaužyti. Buvo aiškiai matyti iš žaizdos, kurią jam įtaisė virš žuvų prekystalio besisukantis ven­tiliatorius, o užsiuvo gydytoja ligoninėje, it ežio spygliai kaktoje styrantys juodi chirurginiai siūlai – mat platus pleistras buvo atsiknojęs. Ant kūno nebebuvo nei mažo sidabrinio ant kaklo nešioto Nukryžiuotojo, nei oranžinio ant ausies spenelio kadaravusio sin­tetinio žinduko, kurie šią vasarą Romos jaunimo buvo itin mėgs­tami, tik ant kruvino bevardžio dešinės rankos piršto dar pūpsojo siauras, kiek per didelis auksinis žiedas, kurį, prie prekystalio nuo­bodžiai laukdamas pirkėjų, jis nykščiu sukdavo apie pirštą. 

    

       ______________________

 

       * It. Gelbėkit! Gelbėkit!

       ** It. Nagi! Tūkstantis lirų. 

       *** It. Reikia! Pasakyk! Drąsiau! Reikia!

       **** It. Gražuoli mano! Sūnau mano!

       ***** It. Ne! Ne! Dieve mano! Dieve mano!

       ****** It. O Dieve! O Dieve mano!

 

       Josef Winkler. Natura morta. Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas. K.: Kitos knygos, 2013.