Algirdas PociusApsakymas

 

 

Po pamokų Arvydas palydėdavo Ramintą iki jos namų, o pats pasukdavo į siaurą, akmenimis grįstą šermukšnių gatvelę. Jo laukė šiek tiek ilgesnis kelias, nes gyveno tėvų sodyboje už miestelio. Nesiskundė, jei kartais bežingsniuojant ir lietus užklupdavo, o žiemą pūga įsisiautėdavo. Kaimiška aplinka jam buvo priprasta ir maloni. Puskilometris kelionės – tik atokvėpis galvai ir gimnastika kojoms. Kai tik užsibaigdavo gatvelė ir pasirodydavo Vinkšnos upelio slėnis, Arvydas stabtelėdavo ant skardžio krašto ir žvilgsniu nuskrisdavo iki aukštais klevais ir liepom apsuptos tėvų sodybos. Tarsi norėdavo įsitikinti, ar viskas ten savo vietoje, ar nieko neatsitiko. Tai buvo tik įprotis. Po to pasišokinėdamas nusileisdavo į slėnį ir kietai sumintu taku pasiekdavo namus. Jam niekada nepabosdavo ši kelionė. Jis nepavydėjo tiems gimnazistams, kurie gyveno miestelio mūrinukuose ar sename, mediniame bendrabutyje.

O kiek malonumų laukdavo tėviškės kieme! namų sargas Rikis, didelis gražus šuo, jau iš tolo jį pamatydavo ir, ištempęs grandinę bei pasistojęs ant ilgų užpakalinių kojų, inkšdamas ir maldamas priekinėmis letenomis sveikindavo sugrįžtantį. Nusiramindavo tik tada, kai Arvydas paglostydavo jo galvą, pakasydavo pasmakrę. Kaip tokiu draugu nesidžiaugsi!

Motina tą dieną, išgirdusi įprastą šuns inkštimą, pravėrė trobos duris, atsistojo ant plataus slenksčio akmens ir valandėlę stebėjo kasdienį sūnaus ir Rikio žaidimą.

– Pietūs jau išvirti, – tarė ji. – Plauk rankas ir sėskis prie stalo.

– O kur tėvas? – paklausė sūnus.

– Jis jau pavalgė. Dabar atsigulė pailsėti. Skundžiasi, kad kažkoks skausmas įsimetė į krūtinę.

– Gal vėl giraitėje beržo rąstelius tampė? Sakiau, kad neliestų. Rytoj aš juos sutvarkysiu, – tarė sūnus, pasididžiuodamas savo jaunatviška energija.

– Juk tu žinai, kad tėvas visada nori pats visus darbus įveikti, – užtarė jį motina.

– Tegu nepamiršta, kad jis širdininkas, – pridūrė Arvydas ir nuėjo į trobą.

Po pietų sūnus užsuko į tėvų miegamąjį. Norėjo žvilgtelėti į sunegalavusį. Pablyškęs ir kažkoks pasikeitęs tėvo veidas jį nustebino.

– Kas nutiko, tėveli? Juk iš ryto skausmais nesiskundei? Gal gydytoją atvežti?

– Nesijaudinkit. Per naktį skausmas nurims. Juk ne pirmas kartas. Geriau tu motinai pagelbėk. Gal Sartąją perkelk į dobilieną. Pastovėk prie karvių, kai vakare motina ateis jų pamelžti.

– Nesirūpink, tėveli, viskas bus padaryta, – pažadėjo sūnus ir paliko miegamąjį.

Iš tikrųjų Arvydui nereikėjo aiškinti apie paprastus popiečio darbus. Viskas jau buvo išbandyta ir patirta. Žinojo, kas jo laukia paupio pievoje ir kaip vakare reiks padėti motinai.

Persirengęs darbo drabužiais ir užsidaręs savo kambarėlyje jis dar gerą valandėlę vartė savo knygas ir tik po to išsiskubino prie Vinkšnos upelio. Tokią karštą dieną padirbėti prie vandens bus tikras malonumas.

Pamačiusi ateinantį Arvydą, Sartoji iš džiaugsmo net sužvingo. Kai tik jis atsegė apynasrį, kumelaitė pati ėmė veržtis prie upelio. Tuoj priekinėmis kojomis įsibrido į vandenį ir pasilenkusi panardino prusnas. Girdėjosi, kaip gurksi geriamas vanduo, ir su kiekvienu gurkšniu ritmingai krūpčiojo kumelaitės ausys.

Numalšinusi troškulį, ji kilstelėjo galvą ir valandėlę susidomėjusi žvelgė į švytuliuojantį, tekantį vandenį. Atrodė, kad tas vaizdas Sartajai patiko.

– Užteks, – tarė Arvydas ir timptelėjo grandinę. Jis visuomet su gyvulėliais kalbėjosi garsiai, kaip su žmonėmis. Atrodė, kad jie viską supranta, tik atsakyti nemoka. Pavedėjęs kumelaitę prie vešlesnės žolės, vaikinas į žemę įsmeigė metalinį grandinės kuoliuką ir giliau jį įmynė bato kulnimi.

Savo eilės nekantraudamos dar laukė dvi žalmargės. Jos taip pat buvo nuvestos prie upelio ir pagirdytos.

Darbas buvo baigtas, bet Arvydui nesinorėjo skubintis namo. Karštis atlėgo, buvo malonu pasėdėti prie vandens. Iš tolimų raistų atitekantis ir pro šalį nuvinguriuojantis upelis jam nuo vaikystės buvo artimas, malonus ir kartu paslaptingas. Atrodo, visos seklumos, visos jo giliausios vietos buvo išbraidytos ir ištyrinėtos, bet kažkas dar liko neatskleista, nepažinta. Nesustojanti, nepailstanti srovė nepasakojo, ką ji keliaudama pamatė, kas ją nudžiugino, o kas nuvylė ar papiktino. Net per tą trumpą valandėlę, kol Arvydas sėdėjo seno gluosnio pavėsyje, upelio tėkmė pro šalį nuplukdė baltą paukščio plunksną, geltonos gėlės žiedą ir nulaužtą lazdyno šakelę. Galėjai pagalvoti, kad tai yra kažkieno išsiųsti laiškai, kurių turinio, sėdėdamas po senu gluosniu, nesužinosi.

Saulė pakibo virš tolimų miškų, Arvydas pasikėlė nuo žolyno ir sugrįžo namo. Po vakarienės užsidarė savo kambarėlyje, į kurį tėvai nekišdavo nosies. „Sūnus užsiėmęs mokslais, netrukdykime“, – sakydavo motina. Bet tą naktį atsitiko visai kitaip: susijaudinusi ji įpuolė į kambarėlį ir prikėlė miegantį sūnų:

– Man rodos, labai bloga tėvui. Jis gali numirti. Dieve, Dieve, ką daryti? – aimanavo ji. Nuo susijaudinimo moteris net drebėjo.

Arvydas iššoko iš lovos ir pusnuogis, vien tik su glaudėmis, nubėgo į tėvų miegamąjį. Jį nustebino prie tėvo lovos pastatyta deganti žvakė.

– Kam ta žvakė? – suriko jis, piktai žvelgdamas į išsigandusios motinos veidą. – Juk tėvas nemirė?

– Jam labai bloga. Jis miršta, miršta, – du kartus pakartojo moteris. Ji pridėjo ranką prie vyro kaktos, bet greitai atitraukė lyg būtų nudegusi.

Žiūrint į tėvą, Arvydui pasirodė, kad ir jam diegliai ėmė varstyti krūtinę. Reikėjo greitai apsispręsti, ką daryti.

– Važiuosime į mūsų miestelio ligoninę, – pagaliau ryžtingai jis ištarė. Pasijuto atsakingas ne tik už sunegalavusį tėvą, bet ir už motiną. – Ten surasim budintį gydytoją. Laukti nebegalima. Aš paimsiu golfo raktelius ir einu į garažą.

– Tėvai, ar tu girdi, ką sako sūnus? – pasilenkusi prie ligonio veido, paklausė motina.

– Gal palaukim ryto? – sunkiai pro sustingusias lūpas sušnibždėjo ligonis.

– Tėveli, reikia važiuoti! Reikia! Mama padės tau apsirengti, – tarė Arvydas, neleisdamas prieštarauti.

Po valandėlės sena vokiška mašinėlė sustojo prie tamsoje skendinčio miestelio ligoninės pastato. Arvydas užbėgo plačiais laiptais ir pasibeldė į uždarytas duris. Pro jų stiklus matėsi apšviestas ilgas koridorius. Reikėjo lukterėti, kol atšlepsėjo baltu chalatu apsivilkusi stora moteriškė. Įsitikinusi, kad beldžiasi ne kokie nors naktibaldos girtuokliai, atrakino duris. Netrukus, matyt, išgirdęs svetimus balsus, iš savo kabineto pasirodė užsimiegojęs jaunas gydytojas. Trumpai apžiūrėjęs ligonį ir išklausęs žmonos ir sūnaus paaiškinimus, liepė sergantįjį palydėti iki laisvos palatos. Tėvukas tylėjo, neprieštaravo, gal ne visai suprato, kas čia vyksta. Motina dar norėjo kai ką sužinoti, paklausinėti daktarėlį, bet jis į ilgas kalbas nesileido, tik trumpai pasakė:

– Viskas bus aišku tik rytoj. Galite ramūs keliauti namo.

Patikėję, kad medikų globojamas tėvas atsigaus, širdies skausmas nurims, motina ir sūnus grįžo į savo sodybą.

Po neramios nakties išaušo labai gražus rytas. Plieskė ryški, kaitri saulė, čiulbėjo paukščiai, kudakavo kiaušinius padėjusios vištos. Motina, pagriebusi švarų kibirą, pasileido į ganyklą pamelžti dviejų karvių. Arvydas, nebelaukdamas, kol ji sugrįš, pats pasiruošė pusryčius ir neskubėdamas per geltonais pienių žiedais pasipuošusį Vinkšnos upelio slėnį iškeliavo į savąją gimnaziją. Po naktinės kelionės į ligoninę jis jautėsi neišsimiegojęs, blogos nuotaikos, dažnai akyse iškildavo pasiligojusio tėvo vaizdas. Žinojo, kad bus nelengva diena. Kartais sugaudavo save, kad negirdi, ką aiškina mokytojas. O per paskutinę pertrauką, dar tebesant mokykloje, jį pasiekė skaudi žinia: ligoninėje mirė tėvas. Valandėlę jis sustingo ir negalėjo ištarti nė žodžio. Juk tikėjo, kad medikai išgelbės. To neatsitiko.

Arvydas vėliau neprisiminė, kaip tada parbėgo ar parskrido namo. Jis lėkė neatpažindamas gatvėje sutiktų žmonių, su jais nesisveikino. Bėgo tarsi užmerktomis akimis. Juto, kad ir jo krūtinėje skaudžiai dunksi širdis.

Jau kieme Arvydą pasitiko apsiverkusi motina. Ji apkabino sūnų ir ėmė dejuoti:

– Sūneli, kaip dabar mes gyvensim? Kaip gyvensim?

Šis raudojimas privertė Arvydą atsitokėti. Reikėjo sukaupti visas dvasines jėgas ir nepalūžti. Pajuto, kad jo pečius užgula didelė atsakomybė. Jis šeimoje vienintelis sūnus. Nei giminės, nei kaimynai mirusio tėvo nepavaduos.

– Mama, aš jau nebe vaikas. Man jau greitai aštuoniolika. Nepražūsim. Juk tu žinai, aš visus ūkio darbus moku. Nebeverk. Nusišluostyk ašaras, – ramino jis, glostydamas motinos pečius. Nelyginant vandeniu užlietas žaizdras, raudojimas po truputį užgeso.

Tik prie sūnaus motina glaudėsi ir per tėvo laidotuves. Guodėsi vien tuo, kad šią sunkią valandą ji ne vieniša, turi į ką atsiremti.

Laidotuvių dieną užjausti Arvydo atėjo ir būrelis jo klasės draugų – abiturientų. Vienas po kito apkabino, paplekšnojo per petį ir ištarė įprastus žodžius: „Nuoširdžiai užjaučiame, būk tvirtas, lauksime tavęs klasėje!“ Tik Raminta pabučiavo į skruostą ir sušnibždėjo: „Tikėk, aš visada būsiu su tavim.“

Tuos merginos žodžius Arvydas įsiminė ilgam. Tarsi į pačią širdį įsidėjo.

Po tėvo mirties mokytojai kurį laiką jo neklausinėjo, leido atsitokėti. Šiek tiek atidesni buvo ir klasės draugai. Jie Arvydą sutiko su užuojauta, pagarbiau kalbėjosi, tarsi jis būtų išlaikęs vieną sunkų egzaminą.

Bėgo gražios, saulėtos pavasario dienos, darbai vijo vienas kitą, abiturientų klasė per pertraukas šurmuliavo kaip visada. Svetimas skausmas neužsiguli jaunose širdyse. Ne statula buvo ir Arvydas. Draugų linksmumas, jų pramogos, sportiniai žaidimai gesino širdį užgulusį liūdesį. Vaikinas stengėsi įtikinti save, kad to, kas atsitiko, jau nepakeisi, o banguojanti gyvenimo upė nešė į priekį ir siūlė naujus išbandymus. Juk netrukus prasidės brandos egzaminai. Po jų – nelengvas tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimas.

Iki tėvo mirties Arvydui viskas buvo aišku: baigęs gimnaziją jis važiuos į Kauną ir stos į Veterinarijos akademiją. Juk jis kaimo vaikas, ne tik darbai, bet ir visi gyvulėliai puikiai pažįstami. Ypač mylėjo arklius.

Kai kurie klasės draugai dėl tokio Arvydo apsisprendimo net stebėjosi. Juk jis toks gabus mokinys, galėtų pasirinkti Vilniaus universitetą. Veterinariją tegu studijuoja tie, kuriems sunkiau sekasi mokslai.

– Negi tau bus malonu apie karvių uodegas sukinėtis? – klausinėjo jie.

Arvydo atsakymas jiems buvo netikėtas:

– Aš būsiu žemaitukų žirgyno direktorius. Jei atvažiuosit pas mane, galėsit pajodinėti.

Ne tik vaikinai, bet ir merginos apsidžiaugė:

– Iki Juodosios jūros nejosim, bet iki Palangos mums būtų malonu nurisnoti!

– Gerai. Sutarta. Tik palaukit, kol aš tapsiu žirgyno direktoriumi, – linksmai atsakė Arvydas.

Priartėjus mokslo metų pabaigai, gimnazijos vadovybė užsakė „Ventukų“ ansamblio koncertą. Po dainų, kas norės, galės pašokti didžiojoje mokyklos salėje.

Jau į pamokas kai kurios mergaitės atėjo gražiau pasipuošusios. Koncertas ir šokiai – tokios linksmybės ne kasdien.

Nors per koncertą Arvydas su draugais sėdėjo ant paaukštinto suolo salės gale, bet akimis dažnai nuklysdavo į tas eiles, kur susibūrė merginos. Jų tarpe ir Raminta. Žvilgsniai kartais susitikdavo. Tokiu būdu jie susikalbėjo po koncerto neišsiskirti.

Kai triukšminga mažųjų mokinukų minia išnešė Arvydą pro plačiai atvertas lauko duris, Raminta jau stovėjo gatvelėje ir žvalgėsi į judančią margą mokinių upę. Kai Arvydas priėjo prie jos, mergina paklausė:

– Ar tu pasiliksi šokiuose?

– Ne, aš nepasiliksiu.

– Suprantu tave. Aš irgi taip pasielgsiu, – Raminta prisilietė prie jo rankos.

– Galėtum pašokti su „Ventukais“. Juk matei, kokie jie energingi ir miklūs, – su šypsenėle pasiūlė Arvydas.

– Mūsų merginos su jais pasilinksmins. Nebūsiu joms konkurentė.                 

Iš siauros mokyklos gatvelės jie pasuko per centrinę miestelio aikštę. Pakraščiais ji buvo apsodinta gražiai sulapojusiomis liepomis.

– Man labai karšta, – pasiskundė mergina. – Netikėjau, kad šiandien bus tokia kaitri saulė. Megztinį norėčiau pakabinti ant liepos šakos. Rytoj pasiimčiau.

Lyg dar tebebūtų apsvaigusi nuo „Ventukų“ koncerto, Raminta linksmai striksėjo, daug juokėsi, kvailiojo ir tempė Arvydą į liepų pavėsį.

Jam patiko toks merginos linksmumas, net ir jos pakvailiojimai. Jie tirpdė jo paties užšalusią širdį. Todėl negalėjo atsisakyti, kai Raminta pakvietė apsilankyti jos kambarėlyje.

– Mano teta išvažiavo į Klaipėdą aplankyti giminaičių. Sugrįš tik rytoj. Jei užeisi, pavaišinsiu arbata. Torto neturiu.

– Šiandien tokia tvankuma, kad norisi tik šalto vandens. Būtų įdomu pamatyti, kaip tu įsikūrei, – sutiko Arvydas. Jis nosinaite nusišluostė išrasojusią kaktą.

kuklus Ramintos tetos namelis nuošalioje gatvelėje išsiskyrė tuo, kad buvo aptvertas balta tvorele, už kurios praeivių akis traukė gražus gėlių margumynas. Tai buvo ir Ramintos pasididžiavimas. Ji šoktelėjo į priekį ir atvėrė svečiui vartelius. Žengiant takeliu, Arvydui teko pasisaugoti aukštų gėlių, kurių raudoni žiedai buvo nusvirę iki žemės. Malonus kvapas tvyrojo ore.

– Gražu pas tave, – tarė svečias, žengdamas paskui merginą.

– Vėliau bus dar gražiau, juk ne visos gėlės pražydo. Gėlynas – mano tetos rūpestis. Aš jai tik truputį padedu, – paaiškino Raminta.

Arvydas į Ramintos kambarėlį dar niekada nebuvo užsukęs. Įsivaizdavo‚ kad jis bus mergaitiškai tvarkingas, gėlės ant palangių ir siuvinėta servetėlė ant staliuko. Beveik tokį vaizdą jis ir pamatė. Tik nustebo, kad lova buvo nepaklota.

– Rytą skubėjau ir nepaklojau, – teisinosi ji net išraudusi. Patampė drobulę ir smuko į virtuvę. Ten jau ūžė virdulys.

Arvydas atsisėdo ant vienintelės kėdės ir, sukinėdamasis aplinkui, smalsiai apžiūrinėjo visas merginos gyvenimo smulkmenas. Ant etažerės buvo sukrautos ne tik knygos, bet ir kai kurie jos drabužėliai. Sudomino nuotraukų albumas. Jame rado ir savo nuotrauką. Prisiminė, kad fotografuota buvo klasės draugo tėviškėje. Prie šulinio jis gėrė vandenį tiesiai iš kibiro. Raminta stovėjo greta ir juokėsi. Arvydo žvilgsnis ilgiau sustojo ties nuotrauka, kurioje vyras ir moteris, abu jau pagyvenę ir labai rimti, susodinti ant suolo prie namo sienos, žvelgė į fotoaparatą. Tikriausiai tai buvo Ramintos tėvai. Mintyse paspėliojo, į kurį panaši jų dukra. Arvydas žinojo, kad jo mielos bičiulės tėviškė kažkur prie Ventos upės. Čia ji glaudėsi pas savo tetą.

Pagaliau, įkaitusi ir švytėdama, mergina pasirodė su arbatos puodukais. Dar kartą nubėgusi į virtuvę, atnešė uogienės stiklainį ir pyragaičių.

– Čia tikros vaišės, – nusistebėjo Arvydas. – Man būtų pakakę stiklinės šalto vandens.

– Čia bus kukli mūsų moksleiviška vakarienė, – patikslino Raminta.

Nuo išgertos karštos arbatos jų abiejų kaktas išmušė prakaitas. Net atviras langas neatnešė gaivos.

– Nusirenkim, – pasiūlė Raminta.

– Nuogai ar tik viršutinius? – pajuokaudamas paklausė Arvydas.

– Galim apsinuoginti. Kitaip čia neatvėsim, – sutiko mergina.

Pasiūlymas buvo netikėtas, bet įdomus. Arvydas pirmas pradėjo sagstytis marškinius. Tai darė neskubėdamas ir žvilgčiodamas, kaip elgiasi Raminta. O ji vikriai per galvą išsinėrė iš mėlynos suknelės, atsisegė liemenėlę ir, nesidairydama į šalis, šmurkštelėjo į lovą. Baltą ploną drobulę užsitraukė iki smakro. Liko kyšoti tik smaila jos nosytė.

Arvydui nebuvo ką daryti, kaip tik pasekti jos pavyzdžiu. Drabužius nusviedė ant kėdės, o pats, iš smagumo net ūktelėjęs, nėrė į lovą kaip į šiltą vandenį. Karšta ranka apkabino pasislėpusią Ramintą. Pajudinta drobulė nuslydo ant grindų. Pirmą kartą vaikinas pamatė, kokia graži jo pamiltoji mergaitė. Ji nesigėdijo savo nuogumo. Arvydas karštai ją bučiavo, glostė nedideles, stangrias krūtis.

– Žinai, į ką tu panaši apsinuoginusi? – klausė jis ir pats tuoj atsakė: – Tu panaši į ežerų lydekaitę.

– Nejaugi? O gražesnio palyginimo neturi? – paklausė ji.

– Man lydekaitė yra labai puikus Dievo kūrinys. Ji grakšti, liauna ir daili.

Raminta smagiai nusijuokė.

– Bet man atrodo, ji visada šalta, – tarė ji.

– Tas tiesa. Tu karštesnė. Bet nesuprantu kodėl, kai prisiglaudžiu prie tavęs, mane nukrečia virpuliukas. Be to, pastebėjau, kad tu mane apgavai. Pažadėjome nusirengti nuogai, aš taip ir padariau, o tu pasilikai vieną drabužėlį. Prašau, nusimauk savo baltas kelnaites.

– Tegu jos lieka, – trumpai atsakė Raminta.

– Tada aš jas numausiu, – pagrasino svečias.

Raminta išpūtė akis, labiau susigūžė, bet tarsi neprieštaravo.

Kai Arvydas pabandė prisiliesti prie baltųjų kelnaičių, ji tik sustingo ir užsimerkė. Bet greitai nekantrusis svečias įsitikino, kad jo drąsios užmačios nepasiseks. Kelnaitės laikėsi ne ant gumelės, bet ant paslėpto diržiuko, kurio sagtelės tikriausiai buvo už merginos nugaros.

Atkutusi iš sustingimo, Raminta ėmė žodžiais gluminti mylimąjį:

– Aš nemaniau, kad Arvydas toks Don Žuanas. Jis nori nuskriausti nekaltą mergaitę.

– Kas kas? – lyg būtų neaiškiai išgirdęs, perklausė vaikinas. – Aš Don Žuanas? Tokiu vardu iki šiol dar nebuvau pakrikštytas.

Arvydo narsumas staiga atslūgo. Jis atsitraukė nuo baltųjų kelnaičių ir atsisėdo ant lovos krašto. Kojas nuleido ant grindų. Tylėdamas žvelgė į atvirą langą, pro kurį sklido darželio gėlių kvapas. Rytuose jau paraudo horizonto kraštelis. Greitai patekės ankstyva pavasario saulė. Girdėjosi, kaip jazminų krūme ėmė čirkšėti kažkoks paukštelis.

– Tu manęs nemyli, – Arvydas ištarė piktai, bet, atrodo, daugiau suvaidindamas negu tuo tikėdamas.

– Myliu, – paprieštaravo Raminta.

– Kaip man tuo patikėti?

– Atsigulk greta, aš tave šimtą kartų pabučiuosiu.

Arvydo rūstumas ėmė tirpti kaip ledokšnis pavasarį.

– Manai, man lengva gulėti šalia tavęs apsinuoginusios, tokios gražios ir jaudinančios? – ėmė jis teisintis. – Juk aš taip pat apdovanotas visais jausmais, kuriuos turi vyras.

– Tuoj prisidengsiu, kad tavęs negundyčiau, – pasiūlė Raminta.

– Nereikia, – paprieštaravo Arvydas. – Aš dar pasidžiaugsiu tavim tokia, kokia esi. Savo jausmus užrakinsiu.

Jie dar ilgokai gulėjo greta ir kalbėjosi apie neaiškią ateitį. Juk vienas ruošiasi išvažiuoti į Kauną, o mergina – į Klaipėdos universitetą. Ramintą gąsdino šis išsiskyrimas.

– Tu pamirši mane, – kalbėjo ji. – Kaunas didelis miestas, daug pagundų. Sutiksi tokias mergaites, kurios greitai nusimaus kelnaites.

Po tokių žodžių Arvydas garsiai nusikvatojo.

– Ne toks aš Don Žuanas, kaip tu galvoji. Mergaite, žinok, tu jau giliai įėjai į mano širdį. Kiekvieną rytą ir vakarą apie tave pagalvoju. Nebijok, nepamiršiu.

Raminta, atsidėkodama už tuos žodžius, stipriai apkabino, prisiglaudė visu karštu kūnu ir pabučiavo į lūpas.

Kambaryje darėsi vis šviesiau. Patekėjusios saulės spinduliai jau išrašė savo ornamentus ant galinės kambarėlio sienos. Sunerimęs Arvydas pačiupo savo drabužius ir ėmė skubiai rengtis.

– Mama tikriausiai jaudinasi, kur aš visai nakčiai pradingau, – pasiteisino jis Ramintai. Ji žvelgė į savo draugą, pakėlusi galvą nuo pagalvės. Lyg tikėjosi jį dar sulaikyti, bet Arvydas pamojo jai ranka ir per atvirą langą iššoko tiesiai į gėlių darželį. Gal nukentėjo vienas kitas žolynas, bet nebekreipė į tai dėmesio. Pora plačių žingsnių, ir sugirgždėjo atverti kiemo varteliai.

Jaunąjį naktibaldą pasitiko tuščia, pavasario saulės ryškiai nušviesta gatvelė. Žmonių dar nesimatė, jie dar tebemiegojo. Porą kartų tik peliautoja katė perbėgo kelią.

Nesižvalgydamas į šalis, tarsi koks naktinis nusikaltėlis, Arvydas greitai pasiekė Vinkšnos upelio slėnį. Kietai sumintas takas paragino pabėgėti. Norėjo labai tyliai praverti trobos duris, bet nepasisekė. Pirmiausia namų sargas Rikis ėmė iš džiaugsmo amsėti. Po to, kaip įrėmintas šventas paveikslas, duryse pasirodė motina. Ji nesibarė, nepriekaištavo, tik atidžiau pažvelgė į sūnaus veidą, lyg norėdama kažką perskaityti jo akyse. Ramiai paklausė:

– Ar pusryčiausi?

– Ačiū, mama, gal vėliau. Dabar eisiu pamiegoti.

Užsidaręs savo kambarėlyje, krito į lovą ir tuoj užmigo.

Priartėję brandos egzaminai Arvydo negąsdino. viskas gerai klostėsi per mokslo metus, tad tikėjo, kad sėkmingai peržengs ir paskutinį aukščiausią slenkstį. Bet visai kitaip jautėsi jo mylimoji Raminta. Skundėsi, kad, pagalvojus apie egzaminus, jai sutrinka širdies ritmas. Arvydas bandė raminti, ėmėsi net korepetitoriaus pareigų. Su malonumu apsilankydavo jos jaukiame kambarėlyje. Greičiausiai jo pamokos, sustiprintos pabučiavimais, Ramintai padėjo. Mergina, nors ir sunkiai, visus egzaminus įveikė. Ne tokie kietaširdžiai buvo ir mokytojai. Jie jaudinosi kartu su abiturientais.

Kai pagaliau mokinių širdžių virpėjimas baigėsi, visi lengviau atsikvėpė, o klasės seniūnė storuliukė Rūta paskelbė, kad paskutinė vakarienė visiems užsakyta „Lino žiedo“ kavinėje. Patenkinti draugai jai paplojo. O klasės auklėtoja Ežerskienė pažadėjo prie jų prisijungti tik tuo atveju, jei ant stalo nebus jokio alkoholio. Visos merginos puolė ją įtikinėti, kad taurelė raudono vyno tokia proga tikrai nepakenks. Mokytoja pasižiūrėjo į jas, taip netikėtai susijaudinusias, ir ėmė juoktis. Buvo galima suprasti, kad į vakarienę ji ateis. Vyrukai į šį ginčą nesijungė, nes buvo sutarę po mažą buteliuką atsinešti paslėptą kišenėje. Išgers už kavinės kampo.

Susėdus prie vaišių stalo, visų nuotaika tapo pakylėta ir linksma, buvo daug juoko ir gražių, o kartais komiškų prisiminimų. Neapsieita ir be graudenimosi. Kai kurios jautresnės merginos net apsiašarojo. „Nejaugi jau rytoj mes visi išsiskirstysime ir nebesusitiksime“, – aimanavo jos. Paguodžiant jausmingąsias buvo sutarta lygiai po metų vėl susitikti savo mokykloje. Visi tam pritarė, bet širdies gilumoje abejojo. Pasaulis pasikeitė, jauni žmonės išsiblaško po tolimus kraštus, ne visada jiems lengva parskristi, parkeliauti. Bet kad ir kas nutiktų, jie nepamirš savo mokyklos ir malonių dienų, praleistų tėviškėje. Juk ne miegui skirta ir ši naktis. Dar laukė kelionė ir kopimas ant Alkos piliakalnio. Graži tradicija visiems abiturientams kartu pasveikinti užtekančią saulę nebus pamiršta.

Kai klegantis jaunų žmonių būrys iš kavinės pasklido į gatvę, vakaro prieblanda šilta ranka paglostė jų veidus. Aplinkiniuose namuose prasivėrė langai ir juose subolavo neryškūs jau mieguistų žmonių veidai. Jiems parūpo, kas čia triukšmauja.

– Ak, čia abiturientų išleistuvės, – pasigirdo balsas iš vieno lango.

– Linkime saldaus miego! – šūktelėjo Arvydas, žvelgdamas į pažįstamus veidus. Jis žingsniavo laikydamas Ramintos ranką. Jam atrodė, kad visas miestelis džiaugiasi jų švente. Dienos kaitra atslūgo, kvėpuoti buvo lengva, todėl kelionė iki Alkos kalno visiems atrodė tik malonus pasivaikščiojimas. Jaunuolių širdys buvo kupinos džiaugsmo ir lengvumo. Atrodė, kad, uždarius gimnazijos duris, jiems atsivėrė platūs horizontai ir didelės galimybės. Gal vėliau kai kurios gražios viltys suduš, horizontai susiaurės, bet tą vakarą jiems šypsojos ne tik vasaros gėlės, bet ir visi sutikti žmonės.

Alkos piliakalnis, jo šlaito žilvitynai jaunuolius pasitiko lakštingalų čiulbėjimu. Nesutramdydami linksmumo ir juoko, abiturientai ropštėsi į kalną. Merginos kibosi į vaikinų rankas. Arvydui buvo malonu pagelbėti Ramintai.

Pagaliau visi šiek tiek uždusę pasiekė Alkos viršūnę. Klasės seniūnė, kuri visuomet buvo linkusi vadovauti, paprašė visų nutilti ir valandėlę pasiklausyti lakštingalų. Visi pakluso, nes žinojo, kad tokio paukštelių koncerto jie niekur kitur neišgirs. Žinoma, laimingiausios šią tylos valandėlę pasijuto tos merginos, kurias prie savo krūtinės priglaudė kurio nors vaikino rankos. Raminta savo kūnu jautė, kaip dunksi Arvydo širdis. Nakties tyla ir lakštingalų trelės visus taip užbūrė, kad niekas neišdrįso tos stebuklingos ramybės sudrumsti. Atrodė, kad net pasibučiavimas šią valandėlę būtų per stiprus ir užgaulus garsas. Kai pastovėjo nuščiuvę, seniūnė Rūta vėl prabilo:

– Dėkoju už tylą, o dabar tegu lakštingalos pasiklauso mūsų dainų.

Gal įkvėpti paukštelių čiulbėjimo, o ir šios nakties grožio, visi abiturientai entuziastingai įsijungė į choristų būrį. Iki saulės patekėjimo buvo išdainuotos visos žinomos gražiausios dainos. Ne tik dainuota, bet ir pasiautėta, žaista, šokta, šūkauta. Kartais porelės nuklysdavo į pašlaitės žilvitynus. Tik tada, kai rytuose virš horizonto pasirodė saulės kraštelis, vėl visi susibūrė ir nutilę žvelgė į šviesulį, tarsi laukė, kad jis prakalbės ir kažką svarbaus pasakys. Saulelė greitai kilo vis aukštyn. Sugiedoję jos garbei skirtą himną, abiturientai suskubo atsisveikinti ir ėmė kaip akmenukai riedėti nuo Alkos piliakalnio. Nusileisti žemyn Ramintai pasirodė sunkiau negu užkopti į viršų. Jai atrodė, kad ji neišsilaikys ir tuoj pargrius. Gelbėjo šilta ir stipri Arvydo ranka. Vaikinui patiko būti rūpestingu jos globėju ir saugotoju. Net jau žingsniuojant pakalnės keliuku ir pasiekus miestelio gatveles, kur visi ėmė skirstytis į šalis, Arvydas nenorėjo paleisti savo draugės rankos.

– Aš kviečiu aplankyti mano tėviškę, – tarė jis. – Noriu, kad tu susipažintum su mano mama.

Raminta iš nuostabos net stabtelėjo.

– Argi tam dabar pats geriausias laikas? Aš nepasiruošusi tokiam pasimatymui. Po triukšmingos ir nemiegotos nakties jaučiuosi pavargusi, – atsikalbinėjo mergina.

– Galėsi pas mus pailsėti.

– Gal tu tikiesi, kad tavo geroji motinėlė suguldys mus į vieną lovą? – pajuokavo Raminta.

– Tu nesijaudink, lovų užteks, – atkirto jai Arvydas. – Patikėk, mano mama nuoširdi, paprasta ir supratinga moteris.

– Aš tuo neabejoju, – sutiko Raminta.

– Jei nenori miegoti lovoje, galėčiau tave užmigdyti daržinėje ant šieno. Jis šviežiai suvežtas, dar tebekvepia pievų žolelėmis. Tu neįsivaizduoji, koks saldus būtų miegas. Aš saugočiau tavo ramybę.

– Ką dar įdomaus galėtum pasiūlyti? – su aiškia ironija paklausė mergina.

– Man svarbiausia supažindinti tave su savo mama, – tarė Arvydas.

Neskubėdami, pasišnekučiuodami ir pajuokaudami, o kai kada ir pasiginčydami, du jauni abiturientai pasiekė Vinkšnos upelio slėnį. Stabtelėjo ant skardžio krašto ir susižavėję žvelgė į žemiau matomą ryto saulės apšviestą pievą. Atrodė, kad kas pasigrožėjimui ant jos būtų patiesęs spalvingą kilimą. Tolyje matėsi aukštų medžių apsupta Arvydo tėviškės sodyba.

– Leiskimės nuo skardžio žemyn. Aš tave prilaikysiu už rankos, – Arvydas paragino savo draugę.

Bet Raminta, tarsi išsigandusi žemumoje matomo slėnio, ėmė atbula trauktis nuo skardžio.

– Aš eisiu į savo namus, – tarė ji ir apsisukusi ėmė žingsniuoti į miestelio pusę.

– Ko tu pabūgai?! – šūktelėjo Arvydas, bet Raminta neatsiliepė, tik paspartino žingsnį. Susijaudinęs vaikinas iš pradžių norėjo pasivyti savo draugę, paimti už rankos, bet susilaikė. Sustingęs, lyg į žemę įbestas stulpas, Arvydas stovėjo ant skardžio krašto, žvelgė į tolstančią Ramintą ir negalėjo suprasti, kas atsitiko.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)