Vytautas Stulpinas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Viensėdis

 

Kupletai

šėlsta ir lėbauja.

Iš tyko

pasiveja pėdos.

Virš kelio

vien erdvumas,

o sapną išnaršo Karlas Gustavas.

Akyse tavaruojančią tolumą,

lyg prie karsto,

pašaukei iš lauko, –

kad suoš praeitis,

daug mažalapių medžių.

Per sodą

srūva pietryčių saulė,

stalas po liepa.

Galvą,

sėdint prie jo,

apskraido jauni

šešėliai.

 

 

 

Chromatiškas

 

Kiek tamsuota,

kiek sykių skardėjo,

kad akys jau nebemato.

Padžiūvusios eglės.

Gyvačių akmuo.

Drozofilos

langų stikluos.

Paskutinis sunkumas

buvo klajūno.

Vakar

kaip niekad pasiilgai

tau negrąžintų knygų.

Kas sulaikys

tas guvias, mitrių letenų

keistybes

tyrlaukių plynėse?

Mėnesiai plaukia lėtai

ir greitai,

paskutinis sunkumas –

klajūno.

 

 

 

Daug daugiau

 

Telegrafas neteko amo,

prarado viską,

kuom krutėjo.

Kad nors kas.

Pusė penkių.

Vyno namai – statinės.

Ar atsispyrei kada

skubančiai rankai,

seniesiems kiemams

kiemeliams?

 

 

 

Buvai pamiršęs

 

Supas ežerai –

mieste ir į šiaurę

už miesto.

Du ežerai –

keturios laisvos dienos.

Buvai pamiršęs,

kad valandos maudžia,

kad laikas

stabdo akimirkas.

Tau pritiko saulėlydžio rusnės,

kai rūkas žemais vežimais

išvirsta kartu su tamsa.

Spalio dienos besotės,

mėnulis nebent sūnui.

Mundierių,

jeigu užklystum,

palik kieme.

Ant parakanų tvoros.

 

 

 

Perkūnija

 

Pasaulis prie miško

nudelbė akis, panarino galvą.

Po krūmais vėjuoti šešėliai.

Upokšnis tarp juodalksnių

lyg saulės tamsybėje.

Urvuose ūbauja olos.

Iš kažkur dvejetas balsų,

kurių negana:

– Kodėl jūsų drobėse

nieko nėr, jokio žmogaus?

– Kad aš jo nematau.

Gaudžia ir griaudėja,

gruma perkūnas.

 

 

 

Mažai pakeistas vaizdas

 

Spalis.

Paskui rugsėjis.

Ant palangių –

daugybė pigmentų,

paišeliai, ritinėliai popieriaus.

Ir prakauli stovyla.

Ta pati.

Lange.

Pasigedau jos rudenį –

žodis žodin.

Ne mes,

tik laikas pasilieka.

Staiga išnyra guotai

medžių, aukštuolis bokštas

dyvina smaile, serenčiai žydi,

iš daubos

tie krūmų, gluosnių lapai.

Tai kvapas koštuvų ir rėčių.

Niekas nieko nesako.

Nė vienas.

 

 

 

Vienišą valandą

 

Kairė sulenkta,

dešine rankioji prakurus.

Netoliese keliukas skersai miško,

kad juo sugrįžtum

kaip stovi, –

grambuoliai lyg pirštai

ribinėja smėlį,

į aukštą langą atsimuša

pamario balandžiai.

Tuščia, erdvu,

vėsu ir tyku.

Niekur neišbėgsi net bėgdamas.

Jūra kasa kapą

savo kapinyne.

 

 

 

Griežimas tošim

 

Boluoja šaltinis

ir jo latakai,

melsva praustuvė prie kūdros.

Neskubios tos mano pėdos.

Seniausiai pašaukiau

išilgus vėjus, kaimelio seniūną

ežerą. Aš išplaukiu,

didburės nė kiek,

atsiduodu bangų malonei.

Lėtoje tyloje pasigirsta harmonijos.

Apie bokštus skaistus spindesys.

 

 

 

Žemėlapis

 

Ilgi, išsekę stalai.

Rinkos aikštė

kampu į kareivines.

Trys krautuvės stūkso

išsirietusios puse lanko.

Pusantro varsto nuo miesto –

gimei,

nemačiom užaugai.

Kol uodi pietinių provincijų tvaiką,

tavo atmintis pasirodo

dviejų dūmų kaime,

netoli numylėto ežero.

Dėkui, –

laikas nestovi

net amžinatvėje prapuolusiam studentui

iš Albertinos.

 

 

 

Pamario minoras

 

Nebijok,

aš truputį numirsiu.

Tik padėsiu galvą

tau ant peties.

Baltai

papurusios lanksvos

juosia Šopeno paminklą.

Jos be galo šopeniškos

net tuomet,

kai viskas lėtėja

ir rimsta –

lyg turėklų netekę laiptai.

Metras lig durų.

Aš trumpam numirsiu.

Kad tai prisimintum

dar kartą,

dar,

atsisėsk ant laukujų laiptų,

palengva loškis atgal,

kol strėnos palies

laipto briauną.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)