Apsakymas

Jai patiko jos juodi nublizginti batai ir blondinė bute priešais, bet labiausiai jai patikdavo, kai aš ją pririšdavau ant lovos už ištiestų rankų ir kojų, o paskui įvairiais būdais nudroždavau. Sutikdavau dėl jos kaifo, o paskui pamažu ir pats įsijaučiau. Kristina, sakydavau jai, šitas peilis puikiai tinka tau prie kaklo, o ji murkdavo: taip, Gani, taip, padaryk iš manęs kankinę. Supraskit mane teisingai, visa tai buvo ne mano sumanymas. Aš visai normalus ir prisibijau lįsti ten, iš kur galiu negrįžti. Toks buvau ir esu. Niekada nesileidau pririšamas, kad ir kaip ji prašė, niekada ja visiškai nepasitikėjau. Gal todėl ilgai netvėrėme. Bet ką reiškia tverti? Tverti visišką nuobodulį, jaustis lyg būtum prikaustytas prie konvejerio, pilstančio balzamavimo skystį, užstrigusio amžinybę, nesukurtame Čaplino filme – kaip jį pavadinus, „Niekingi laikai“? Kristina buvo mano mokytoja ir pirma moteris, su kuria gyvenau susimetęs. Jos sniego baltumo jaukiame, bet ir erdviame butuke. Tą patį galėčiau pasakyti apie jos kūną, o gal ir sielą. Kristina. Mantra mano atmintyje. Tas archyvas tebėra aktyvus, ir aš jaučiu, kaip kyla sperma prie jos vardo jauko, kai tik jį ištariu mintyse. Kristina niekada nekalbėdavo, ko ji norinti, arba apie ateities planus, tiesiog gyvendavo šia diena, kartais šnektelėdavo apie savo šeimą, apie savo atsikartojantį iškrypusį sapną, kad aš būsiu jos naujas meilužis, tarsi toks nebūčiau dabar, ir tai mane be galo erzindavo, – bet niekada apie mudu. Gani, kodėl tu būni su manim, aš gi daug vyresnė už tave, ir taip toliau. Šitaip ji vertino mūsų santykius. Arba ji maustydavo mane ir vaikiškai sakydavo: įsivaizduok, aš nesinaudosiu diafragma ir tau nepasakysiu, gal mums gims kūdikėlis homunkulas. Vaikas buvo toliausiai nuo mano minčių. Įsivaizduodavau save stumiantį vežimėlį su mažyčiu golemu, čiulpiančiu pirštą, ir tai įvarydavo man Dievo baimę. Bet paskui Kristina vėl imdavo fantazuoti apie blondinę ir mus trise, o tada ir aš, palikdamas savo prasimanytą mutantą kažkur toli. Bet iš to nieko neišėjo, iš tos trijulės su blondine, nors manau, kad jeigu mudviejų ryšys būtų tapęs nuolatinis, būtų atsiradę kitų blondinių ir kaip nors būtumėm įsivažiavę. Šio to netekau. Anuomet netekau.

Kristina. Mudu suviliojome vienas kitą rudenį, kaip tik per tas dešimt Roš Hašanos ir Jom Kipuro dienų, ir iš tiesų tos dešimt dienų buvo įspūdinga pysiaus šventė, tik paskui nusmuko arba pakilo iki labiau iškrypusių dalykų nei tiesiog dulkinimasis arba šofaro* čiulpimas. Šofaras – visada mėgau tą žodį. Mano senelis buvo šoferis – jį vadindavo Vežiku. Nusišovė dėl moters, kuri jį atstūmė, prieš tai kulka sutrupinęs jai žandikaulį. Dažnai miegodavom iki vidurdienio, aš ant kairiojo šono, apsikabinęs Kristiną, delnais suėmęs jos krūtis. Tuo metu niekada negalėdavau miegoti aukštielninkas – bijodavau, kad jos katė išdraskys man akis arba kas nors smeigs peiliu į širdį. Ta katytė turėjo įprotį užšokti man ant krūtinės, jeigu atsigulęs aukštielninkas skaitydavau, ir jos gelsvai žalios akys mane trikdydavo. Nemanau, kad Kristina buvo labai smaili prie tokių jaunesnių vaikinų kaip aš, ir juk pats ją suviliojau, nors ir jai prisidedant, – sakyčiau, visai lengvai, o paskui aplinkybės kurį laiką mus jungė. Gal nepakankamai ilgai, o gal ir pakankamai. Sunku aprašyti Kristiną, bet, man atrodo, privalau tai padaryti iš pasididžiavimo – aš neprasidedu su moterimi, jeigu ji nėra kuo nors stulbinanti. Nebūtinai gražuolė, tačiau patraukli, žavi, gana protinga, su C dydžio liemenėle ar ilgom kojom arba godžiu liežuviu ir einant siūbuojanti užpakaliu. Tokios Ganio sąlygos mis Amerikai be išlavinto balso arba žėrinčių nubaltintų dantų.

Jos tėvas prieš Antrąjį pasaulinį Naujajame Džersyje buvo Vokietijos šalininkas, to neafišavo, bet aktyviai dalyvavo kažkokiame nevykusiame klube, kol nusvilo nagus ir juo susidomėjo tarnybos. Nieko neatsitiko. Nieko daug apie tai nežinau, tik Kristina sakė, kad jis dėvėdavo moteriškus apatinius, ir paskui Kristinos mama jį pričiupo – tai ir buvo didžioji šeimos gėda, ne jo politika, – ir niekada su juo nebesigulė. Užklupo jį stovintį priešais miegamojo veidrodį – Kristina sukikeno man tai pasakodama, šukuodamasi savo šilkinius plaukus prieš vonios kambario veidrodį, man ją liečiant pirštais. Kristina dažnai kikendavo pasakodama apie intymius dalykus iš savo praeities. Ją visa tai užvesdavo, nors kai užgriuvo tėvo istorija, ji buvo paauglė. Kaipgi ją apibūdinti? Nesileidžiant vardyti nuobodžių detalių iš to, kas vis tiek neišreiškiama, ką nusakyti galima nebent asmeniniu akimirkos skoniu. Ji buvo metro šešiasdešimt penkių, mano mamos ūgio, nors visai nepanaši į mano mamą, būkit ramūs. C dydžio, kaip jau sakiau, ir ji didžiavosi savo auliniais batais. Jai patikdavo, kai padarydavau „spanjolą“ – šitą žodį vėliau sužinojau Grenadoje iš draugo „latinoso“ – iš Nikaragvos. Ji suspausdavo savo papajomis mano pimpalą, o aš jodavau ant jos – „žiū, mama, važiuoju be rankų“ – kol jos kaklą ir krūtinę aptaškydavau dailiu perlų vėriniu. Jai džiaugsmas būdavo girdėti, kaip aš baigdamas čiurkšiu ir dejuoju – ji nepririšta retai baigdavo, – o paskui įtrinti tą pienišką moliuskų padažą, pamarinuoti savo spenelių pelekus. Neretai fone Marlenei kniaukiant „Johnny or my blonde baby’s bestest stick“. O gal Edgaras Huveris, seilę varvinantis jos tėvo priešas, kambary buvo įtaisęs blakę. Paskui dar lengvai sėdėdavau ant jos, žiūrėdavau į langą, tolumoje, kažkokiame fatalistiniame stingulyje pakibusį virš ant palangės stovinčių vazonų su medetkomis ir chrizantemomis. Vėliau suvokiau, kad paranoja gal nebūtinai visada pagrįsta kokia nors kvaila prielaida. Langas atrodė kaip didelis lęšis, sutraukęs savyje visą mano gyvenimą. Nuo gimstant pamėlusios mano rankos iki pamėlusių mano kiaušinių. Jos kūne – nė gramo celiuliozės arba celiuloido, kaip sakydavau, kai vėliau mudu sužibėjome keliuose rafinuotuose filmuose. Ji turėjo linksmaskylę it šilkinį malonės sostą ir šilkinę putlią subinytę, ir, žinoma, nuostabias kojas, kuriomis didžiavosi labiau negu krūtimis. Visai ne tokias kaip Marlenės lediniai kardai, veikiau mažesnius, lieknesnius, dailių linijų stiletus, glaudžiai įsliuogiančius į jos juodus aulinukus. Galėdavai įsivaizduoti ją beveik be pėdų – tik su ašmenų smaigaliais ir kraujo pagalvėlėmis. Tuo metu aš kaltai pagalvodavau, kuo mano vaizduotę apkaltintų Merė Dali**. Paskui įsivaizduodavau pačią Merę su pamėlusiomis lotoso pėdutėmis ir meilužiu – pėdų fetišistu. Kristina neskaitė tokios feministinės literatūros, manė, kad tai mėšlas, ir nesitraukė nuo vokiečių romantizmo, Nyčės ir „Vanity Fair“. Jos glotni oda turėjo tinkamiausią baltaodei atspalvį – ne perregimą paršiuko rausvumą kaip kai kurių saulės nematančių keltų mergelių. Bet ir ne Viduržemio alyvuogių aliejaus – nuo tokių visada mano kūnas pagaugais nueina: tarsi būtų nusidažiusios nusususia forzitijos šakele arba nepagydomai sirgtų geltlige ir tu dabar būsi priverstinai maitinamas jos kepenimis. Bukovskis galėtų viską jums apie tai papasakoti, arba Javos žąsis, jeigu mokėtų kalbėti. O, taip, Kristina tarp sėdmenų mėgo gauti ne tik žąsies plunksną – bet ką. Tada ji baigdavo, kartais trumpais spazmais, džiazuojančiu balsu. Aš sėdėdavau skaitydamas „The Nation“ arba Izio Stouno „Weekly“, tingiai stumdydamas jai į subinę agurkėlį, daug dėmesio neskirdamas nei Kristinai, nei savo skaitiniui. Jai patikdavo tokia distancija, šaltas atsiribojimas, o aš neprieštaravau, nes maniau, kad man tai nesvarbu. Ištvirkimas gali apimti labai po truputį, ir tik vėliau supranti, kad jau.

Pats aš normalios rūšies – toks buvau ir esu, nors gal truputį seksualiai atsilikęs, kol nesutikau Kristinos. Ganis nėra mano tikras vardas. Tikro neatskleisiu dėl to, kas mums ir mano draugui Tedui atsitiko vėliau. Dar yra jos sesuo, kuri man pasakė, kad ji susilaukė poros vaikų su kažkokiu CŽV švancu, pavarde Krumštukas ar panašiai, kur kas mažiau žavingu negu mano košmarų daktaras Negroponte. Vienas draugas vėliau patvirtino tą ryšį.

Mačiau tave su juo, Kristina, tariau, su tuo supistu fricu, einančius link Pauelton Vilidžo. Tau per prasta ši miesto dalis – ten juk niekas nevaikšto su neilonais, ką?

Baik, Gani, jis tik šiaip draugas, mano kolega – norėjo pamatyti, kur buvo nusėdęs Bertranas Raselas. Taip, Raselas, pagarsėjęs mergišius, pamaniau. Raselo skaičiau daug, jo eseistiką, ne matematiką, taip pat vieną biografiją ir ateistinius tauškalus, bet mano apsukas labiau atitiko Vaithedas – mano pasiskirtas magistrantūros stojamųjų egzaminų vadovas. Nė vienas iš jų nebuvo paruošęs manęs kitam nutikimui, kai po kelių dienų užmačiau Kristiną su fricu susiėmusius už rankų, o paskui atsisveikinančius pakštelėjimu į skruostą. Pigiame romane būtų buvę daug geriau. Ne, aš jos nesekiau, – „persekioti“ – šūdmalos žodis, tad pakartosiu, kad nesekiau, – bet atsitiktinai pamačiau juodu pro jos buto langą. Nemanau, kad jie mane matė įrėmintą tarp jos puokštelių. Iš tiesų ją pažindamas sakyčiau, kad tyčia nesisaugojo. Kai įėjo pro duris šypsodamasi iki ausų ir lipšni kaip laimingas vaikas, ką tik nusileidęs čiuožimo loveliu, aš ėmiau dusti. Iš įniršio ir nerimo žodžio nepratariau. Norėjau smogti jai į veidą iš visų jėgų, bet negalėjau, nes širdyje žinojau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas priklauso jam pačiam, bent taip tada maniau. Nežinojau, kad tavo gyvenimas gali priklausyti kitiems. Net neįsivaizdavau, ką reiškia dusti. Nesupratau, kas per velniava dedasi. Tada pajutau lyg ir svaigulį, lyg ir mačiau save susmunkantį ant grindų, tarsi būčiau suvokęs, kas dedasi, bet nesugebėjęs valdyti padėties. Vaiduoklis, stebintis vaiduoklį. Paskui tik prisimenu ant manęs liejamą šaltą vandenį ir fainuolę Kristiną, stovinčią virš manęs, virpančią – o gal virpėjo mano akys, – keistai susirūpinusią, bet su vypsneliu. Kekšė kaip reikiant. Lyg ir nugirdau kažką dainuojant, raginant užmiršt apie rytojų: „Let’s forget about tomorrow.“ Kambaryje buvo ir kaimynas iš kitapus gatvės, hipnotizuotojas, kaip vėliau sužinojau, kaip tik jis ir karktelėjo kažką apie dusimą, pasakė, kad viskas bus gerai, ir išėjo. Gani, tarė ji, na ir išgąsdinai. Mačiau ant jos nublizgintų batų išskydusį savo atspindį, paskui atsikėliau nuo grindų ir pasakiau, kad atsipistų nuo manęs. Tą naktį krušomės kaip triušiai, bet aš verkiau, virpėjau ir tikrai tada norėjau priešintis orgazminei sekso kankynei, nes suvokiau, kad tai gali baigtis kokia nors maniakine priklausomybe. Kūdikėli, tu toks gražutis, kaip vargšelis Verteris, susikrimtęs dėl niekio. Tada ir pradėjau slapčia skaityti jos dienoraštį, kurį laikė stalčiuje kaip čiulpinuką vaikui. Masalas – bet aš to nežinojau. Daug ko nežinojau. Perskaičiau viską apie mudu, ir tai jaudino labiau negu mes patys, tad nusinešdavau sąsiuvinį į klozetą ir skaitydamas apie savo pimpalą ir jos pizę dročindavausi virš unitazo. Įsivaizdavau, kad mano vafliai apvaisins Leviataną. Vėliau, aptikusi, kad šniukštinėju, ji kandžiai tarstelėjo, jog dienoraštyje aš kietesnis negu kūniškoje tikrovėje, o paskui liepė man skaityti dienoraštį, kai pati masturbavosi ir šaukė: Gani ar gali mane nudrožti Gani ar gali mane nudrožti! Aš paklusau – dar negalėjau nepaklusti. Kartais Kristina mane vadindavo Kūdikėliu, o ne Ganiu, ir, pamenu, vėliau smukau taip žemai, kad kai kuriuos laiškus jai pasirašiau K. Dabar bjauru pagalvoti, ir tas paskutinis laiškas po kokių metų, paskutinis mudviejų bendravimas raštu – gavau tą jos laišką su mudviejų nuotrauka: mano širdies vietoje ji buvo iškirpusi skylutę.

Jiedu su fricu nustojo susitikinėti staiga, nes vieną vakarą paskambinau jai į butą iš būdelės kitapus gatvės, žinodamas, kad jis ten. Po kupranugario vilnos paltu buvau pasikišęs mėsininko peilį ir atsainiai ištraukiau jį, kad jiems matytųsi pro būdelės stiklą. Tai, žinoma, buvo tik vaidyba. Nė musės neužmuščiau. Kristina sakė, kad jis labai susinervino. Ne, nežinau jo vardo. Tiesiog Jis. Jis pamanė, kad aš pamišėlis, ir viskas. Kristina įsižeidė, bet peilis atitiko jos skonį, kaip ir melodrama, tad ji metė tą nuopisą iš galvos, nurašė kaip bailį, o aš, manau, jos akyse ūgtelėjau. Tačiau bijojau savęs ir kitą naktį išmečiau peilį į upę. Išsviedžiau nuo tilto aukštai į viršų ir jam leidžiantis, žybtelėjus mėnesienoje, tarsi sulėtintai, prisiminiau tą melodiją apie laimę ir tristeza, ir prisiminiau tą kitą Tristezą***, ir morfiną, ir plunksną, krentančią į vandenyną, ir pravirkau.

Praslinko metai. Labai geri metai, kaip dainavo gaujos princas****. Ir tada vieną dieną Kristinos bute pasirodė toks mano draugas. Pavadinkim jį Tedu. Mudu buvom grynai atsitiktiniai draugai – kartu studijavom universitete. Tedas buvo politinis aktyvistas. Tikras lyderis ir visai charizmatinis. Žavus ir šiltas intelektualas, kuriam iš dalies pavyko patraukti mane prie savo kairuoliškų idėjų ir gyvenimo būdo. Skaičiau Ho Ši Mino dienoraštį, klausiausi rimtų SDS***** kalbų ir Filadelfijos gatvėse dainavau: duokit man vyno vyno vyno. Jis taip pat buvo muzikantas, tapytojas ir apsigimęs priešnuodis prieš tokius kaip Juraja Einhornas, labai miklus egotistas, tuo metu mieste varęs kairiąją propagandą. Bet jiedu pūtė tą pačią dūdą, kartais ir tą patį garsiakalbį, jų kelią žymėjo gražios Teksaso moterys, Žemės diena ir Laisvasis universitetas. Daug kam tai buvo svaiginantis metas. Man ne ypač… Aš daugiausia tik stebėdavau ir jausdavausi atitrūkęs nuo visko, kas atsiduoda masiniais veiksmais, net ir dėl gerų idėjų. Gėlių vaikai man kėlė šypseną dėl savo priemiesčių gyvensenos naivumo. Aš užaugau ne elnių parke******, o medžiodamas elnius. Atsidavusiais aktyvistais žavėjausi, bet pats toks širdyje nebuvau. Aš daugiau stumdydavau biliardą ir kartais padalyvaudavau kokioj demonstracijoj ar pasirašydavau peticiją. Kai susipažinau su Tedu, jis glaustėsi su Meilute, žavia, mįslinga ir gabia teisės studente. Paskui porą metų buvau išvykęs iš miesto, o man sugrįžus jiedu jau buvo atsiskyrę. Atrodė neįmanoma – jiedu buvo kaip vienas, tarsi turėdami išskirtinę teisę į tiesą ir grožį. Tai buvo prieš mano pažintį su Kristina. Visada žavėjausi Meilute, ir ji mane priėmė į lovą taip lengvai, kaip ir tikėjausi, nors tuo metu nežinojau, kad naudojasi manimi, siekdama atsiteisti Tedui. Moterims tai būdinga. Keršto seksas. Naiviai maniau, kad tarp jų viskas baigta. Nebuvau labai patyręs, niekada neturėjau vadinamųjų pastovių santykių, kol nesutikau Kristinos. Nuogas su Meilute labai varžiausi ir tiesiog jaučiau, kaip ji mintyse atstumia šį vaikiną žirgliodama į lovą, man droviai cimpinant iš paskos, bandant prisidengti papilvę, o kai ji burbtelėjo kažką apie Tedą ir atsiskaitymą, supratau, kad esu žaislas, pastumdėlis, ir tada tarp mudviejų buvo viskas baigta, kaip reikiant net neprasidėjus. Nykus buvo metas – mano savivaizdis gulėjo prietemoje sudužęs ant jos parketo.

Taigi, netikėtai pas Kristiną užėjo Tedas. Aš faktiškai gyvenau ten, nors dėl visa ko oficialiai turėjau kitą butą. Bet Kristina turėjo mane su visu kūnu ir siela savo gniaužtuose, kaip tada sakiau. Taigi, užėjo Tedas. Buvau nematęs jo beveik metus. Girdėjau, kad iš lėto grimzta į haliucinogenus ir pragyvena aukodamas kūno dalis vietinės ligoninės eksperimentams. Pardavinėja kraują. Net smegenų audinį. Rodos, tai vadinama audiniu. O gal veltiniu ar smegenų medžiaga, ar dar kokiu velniu. Atidariau duris, ir štai stovi Tedas blizgančiomis akimis ir keista šypsena veide. Apsidairė po švarutėlį Kristinos būstą, o paskui tarė man: girdėjau, kad grįžęs į miestą pasiguldei Meilutę į lovą. Pamaniau, jog tuoj pat pridurs, kad iki saulėlydžio dingčiau iš miesto, bet ne, to nesakė. Kristina nervingai klausėsi suglumusi, stovėdama prie viryklės. Aš atsakiau: taip, jau seniai, bet tik tada, kai judu jau buvot užbaigę. Tada patyriau graudų nušvitimą – pirmą kartą supratau, kad niekas niekada neužbaigia. Jis tik dėbtelėjo pašaipiai, sunkiai galėdamas patikėti, lyg aš jam būčiau per daug naivus, per daug bukas, nevertas kalbų, – ir kad aš pašikau geram draugui. Galėjau protestuoti, bet nieko nebūčiau pešęs, – kad mudu esam kai kuo panašūs ir abu žavėjomės vienas kitu dėl skirtingų priežasčių, bet niekada nebuvom draugai, nesišlaistėm kartu, ir kad jis šviesmečiais pralenkęs mane pastangomis naikinti pasaulio neteisybes. Man pasivyti beviltiška. Aš neapkenčiau neteisybės, bet teisingumas atrodė kaip sterilus žodis, neteisingo Dievo išdegintas Mozės plokštėse. Tada Tedas pamatė ant stalo riešutų sviesto indelį, atidarė, įkišo pirštą ir juo ėmė tapyti ant buto sienų kažkokiu keistu dailyraščiu, suprantamu tik jam arba orakului jo pragare. Atrodo kaip šūdas arba garstyčių geltonumo kūdikėlio kakutis, ironiškai pagalvojau. Maniau, Kristina pasibaisės tokiu teršimu, bet ne – ji įdėmiai žiūrėjo, regis, net smalsiai, susidomėjusi, gal ir susijaudinusi. Turėjau žinoti, kad taip bus. Paskui Tedas staiga liovėsi ir vėl žvilgtelėjo į mane. Akimirkai. Ir tarė: tokiems miesto centro tipams padedu filmuoti riebius filmus, tikrus porno. Gal judu domina. Aš pažvelgiau į Kristiną, o ji ta pačia trajektorija atrėmė žvilgsnį išsiplėtusiomis lėliukėmis. Paklausiau, kiek moka ir ar galima dėvėti kaukę. Galvojau apie Vienišą Reindžerį arba Zoro, ne Heloviną. Gerai moka, tuoj pat atšovė. Dėl kaukės turėsi kalbėti su tokiu Stouniu. Aišku, tariau aš, ir Kristina pritariamai linktelėjo. Tedas nusišypsojo, brūkštelėjo telefono numerį ir pasakė dar sugrįšiąs ir mes pasišnekėsią. Tada jis tarsi vėl apsvaigo ir mandagiai atsisveikino save parodijuojančia, tąsia pietietiška tarsena. Tebus pasakyta, kad vėliau Tedo niekada nebemačiau, nors po poros metų jis maniškių adresu atsiuntė beveik neįskaitomą atviruką iš kažkokios vietos Naujojoje Meksikoje, kažkokiu hipių toteminiu žargonu save vadindamas Šancha, o savo naująją Meilutę – Elniarage. Po kokių poros dešimtmečių sužinojau, kad jo senoji Meilutė tapo visuomenine advokate kažkur Vakaruose.

Tedas buvo palikęs porno filmuotojų kontaktinį telefoną – pasak jo, dėl visa ko. Jam nebepasirodžius, aš supratau tą „dėl visa ko“. Susitikom su tuo vyriuku, Stouniu, Turgaus gatvės biliardo salėje, antrame aukšte. Šį tą susitarėm. Atrodė, kad sekasi vis labiau, vienam operatoriui ir Stouniui atlikdavom tikrai karštų triukų, ir jis visada sumokėdavo čia pat. Viskas nespalvotai. Balsus įdėdavo vėliau. Paprastai būdavo kokia nors siaubinga kriauklė kambario kampe ir frotiniai rankšluosčiai. Du mėnesius, dukart per savaitę. Kristinai patiko nauji žaislai ir su tuo susijęs pavojus. Matyt, ir man patiko, bet man labiau rūpėjo lengvai gaunami baksai. Viskas buvo šaunu, bet paskui mums įkyrėjo šitas reikalas, jaudulys išblėso, ir nusprendėm nusiplauti. Stounis tuo neapsidžiaugė, ėmė varyt apie sukištus pinigus, propagavimą, platinimą ir t. t. Mums nesutinkant, jo akys darėsi plieninės, ir jis ėmė kabintis šūdino šantažo, tada Kristina mandagiai pasiūlė jam susikišti į vieną vietą. Tai ir viskas.

Mūsų gyvenimas grįžo į įprastines vėžes, tik iš mūsų aktorinės patirties atsirado naujovių ir inkvizicijos įrankių, ir kartais balsu fantazuodavome, kad vėl esame toje prasto, žaliais kilimais iškloto viešbučio skylėje, stebimi Stounio ir jo operatoriaus, ir tada būdavo taip, lyg mes stebėtumėm save ir baigtumėm kaip vujaristai vingriomis jungtuvėmis. Vienas iš jos mėgstamų lengvo porno žaidimų: aš guliu aukštielninkas, apsimesdamas negyvas, o ji kramsnoja mano kiaušus, kol jie pamėlsta, ir tuo pat metu vaizduoja, kad kalbasi apie tai su trečiu veikėju, kuris į tai žiūrėdamas nusidročina. Paskui ji giedodavo pakilki Dievo žmogau, o aš apsimesdavau esąs zombis, gniaužiantis jai kaklą, kol ji baigdavo. Nebuvau labai įsijautęs į šitą vaidybą, bet džiaugdavausi, kai ji baigdavo – vargšė frigidiška kekšė. Visas tas smagumėlis staiga baigėsi, kai Kristina pasiūlė panaudoti varveklį kaip dirbtinį penį, ištepėm jį kečupu, bet jis nulūžo, ir Kristina pasikankino. Maždaug tuo metu į miestą atkako baleto trupė iš Dresdeno, Kristina susipažino su ponu Gulbių Ežeru ir taip greitai, kaip ant galvos nukrenta balandžio šūdelis, išmovė su juo į Vokietiją metusi savo darbą ir palikusi mane rinkti šukes. Velniškai pavydėjau, nors nepavyduliavau – įsivaizdavau jį iš akių vaistų buteliuko lašinantį jai ant spenelių verdantį vandenį ir ją – suspurdančią iš malonumo su kiekvienu lašu. Be saiko ir be galo dročindavausi pagal šį scenarijų. Šį kartą niūniavau Užmirškime apie rytojų, nes rytojus neateina, ir įsigilinęs į šio paradokso kartojimą sumojau, kadgi tikrai neateina, nes visada yra šiandien, tai yra diena, kurią gyveni, o rytojus vis nutolsta. Kaip ir meilė. Galvojau, kokios dainos skamba Kristinos galvoje, jeigu apskritai skamba. Gal kas nors apie naują gražų vaikiną. Praėjus metams gavau iš Kristinos laišką, kuriame ji kaip niekur nieko siūlė mums vėl susimesti. Tada aš buvau su kita moterim, tad lengva buvo pasakyti ne. Už tai ji atsiuntė man iškirptą nuotrauką su šablonine skylute, kur turėjo būti širdis. Įsivaizdavau savo širdies libello*******, nuotraukoje saugomą marškinių, dabar panirusią zodiako Augijo arklidėse, dar neatrastose astronomų. Paslėpiau nuotrauką kulinarijos knygoje ir tuoj pat ją praradau. Paskui moterys keitė viena kitą, bet visa tai atrodė labai romu. Bėgo laikas, mirė mano motina. Tada nusprendžiau, kad reikia kokios didelės permainos, bet nežinojau, kokios – nei į ką, nei iš ko.

Atrodo, kad Krumštukas apsireiškė po kelerių metų ir jį itin sudomino Kristinos praeitis. Vienas draugas Vašingtone minėjo, kad jiedu susituokė, turi vaikų, gyvena Virdžinijoje, jos vyro specialybė – žvalgyba, ir jis kartą ėjo tarnybą Tegusigalpoje. Kad buvo Perlo draugas. Dar po kelerių metų išgirdau iš klasės draugo, kad Tedas rastas negyvas kažkur Vakaruose, sukniubęs veidu į balą. Mirties priežastis – savaiminis užspringimas. Kitaip sakant, mirties priežastis nežinoma. Paskui gavau laišką be atgalinio adreso su nekrologu ir bulvariniu laikraščiu. Stounio. Pasigilinta į detales. Jo akių obuoliai buvo išlupti, o į burną įgrūstas biliardo kamuoliukas. Puoliau į paniką, mėginau sužinoti daugiau apie Tedą, bet atsimušdavau į sieną arba atsidurdavau aklavietėje. Kaip tik tada pajutau, kad mano telefono klausomasi. Tiesiog kartais traškėdavo kažkokie keisti garsai, net kai persikėliau kitur ir turėjau naują, neskelbiamą numerį. Netrukus man paskambino. Kristinos balsas, neabejotinai, tik tarsi bekūnis. Gani Gani susimeskim vėl. Padarykim tai. Užmiršk tą mano atsiųstą nuotrauką. Aš noriu tavęs. Noriu kad mudu gyventumėm kaip anksčiau. Noriu peilio Gani noriu peilio. Noriu tavęs.

Paskubom išsidanginau į užjūrius, susiveikiau netikrus dokumentus, pasikeičiau pavardę, išnykau, buvau nebe Ganis. Tapau Hansu. Gavau nepretenzingą darbą – padavėju Turkijos miestelyje, kur dėl netoli vykdomų archeologinių kasinėjimų lankėsi daug užsieniečių, tad arbatpinigiai buvo geri. Prie Dardanelų. Daugiausia dirbdavau dieninėje pamainoje, o savaitgaliais daug maudydavausi jūroje, vaizduodamasis esąs naras lordas Baironas, besižvalgantis Esteros Viljams. Jis šiose vietose buvo pasirodęs. Kaip ir Baironas, sočiai pasidulkindavau. Su turistėmis, kurių daugelis neseniai išsiskyrusios, turinčios kokią nors dvasinę misiją, kuri baigdavosi mano glėbyje. Velniškai prėska – moterys, seksas, aš. Kristina mane išlepino, nors dėl to aš neapkenčiau ir jos, ir savęs. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad radau rojų, nes man rojus reiškė skaistyklą, kurioje nedaug ką reikia daryti. Daugiausia tiesiog laukdavau. Ne tik prie stalo susėdančių klientų, bet ir šiaip laukdavau. Laukdavau neišvengiamybės, mintyse aptarnaudavau nieko neveikimo stalą. Sau juokais sakydavau, kad tarnauju neišvengiamam Neveikimui, šlaistydamasis. Taip, sere, Neveikimas. Ne, sere. Užmušinėjau laiką, laukiau neišvengiamybės. Paskui vieną dieną neišvengiamybė pasirodė Kristinos ir, regis, jos partnerio pavidalu – nusprendžiau, kad tai jos vyras. Jie apsireiškė restorane kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nuėjęs prie jų stalo, pažinau ją iš karto, nors atrodė suvargusi ir daug senesnė už mane. Buvo per vėlu vėl pasprukti. Per anksti. Kaip tik tada supratau, ką Kristina sapnuodavo, kai sapnuodavo – mane. Arba savo tėvą. Kristina pakėlė akis į mane, nusišypsojo, vos sukikeno savo keistu įpročiu ir tarė: Gani, čia tu, koks netikėtumas, na, tai susipažink su mano vyru. Jis jau seniai tavim domisi ir nori susipažinti. Pasižiūrėjau į Krumštuką. Žinojau, kad tai Krumštukas. Atrodė kaip sanitaras – balti marškiniai, baltos kelnės, matyt, manėsi esąs sahibas tropikuose, o ne Turkijoje. Man jo buvo gaila, bet mažiau negu savęs. Aha, seniai domisi. Nieko negaliu pridurti. Tik jis nežinojo ir nežino, ir nesu tikras, jog Kristina žino, kad ir aš juo seniai domiuosi ir kad mudviem su Kristina iš pat pradžių buvo lemta vėl susieiti. Ganis? Aš išrėžiau: koks Ganis? Mano vardas Hansas. Hansas Miteris. Restoranas jau turėjo užsidaryti. Virėjas buvo išėjęs, taip pat direktorius, o aš valiau stalus. Atgręžiau jiems abiem nugarą ir tarsi jos sapne nuėjau per vidinį kiemą į atvirą virtuvę ir pasiėmiau mėsininko peilį. Jis žybtelėjo mėnesienoje. Aš verkiau.

____________________________

* Šofar – tradicinis senovinis žydų pučiamasis instrumentas, padarytas iš avino rago.

** Mary Daly (1928–2010) – amerikiečių filosofė ir teologė, radikali feministė.

*** Tristeza – isp. ir port. „liūdesys“, to paties pavadinimo bosanovos daina; „Tristessa“ – Jacko Kerouaco apysaka ir jos herojė.

**** Ratpack prince – Frankas Sinatra (ir jo daina „It was a very good year“).

***** Students for a Democratic Society – XX a. septintojo dešimtmečio JAV kairiųjų studentų aktyvistų sąjūdis.

****** Turima galvoje vieta Indijoje, kur Buda pirmą kartą mokė dharmos.

******* Libello – knygelė: taip Dante Alighieris vadino savo kūrinį „Naujasis gyvenimas“.

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)