Migelis Anchelis Gonsalesas Gonsalesas (Miguel Angel González González, 1982) gimė Madrido priemiestyje Karabančelyje, kuriame gyvena ir dabar. Anksti pradėjo dirbti. Darbą šiuo metu derina su kino režisūros ir kino scenaristų studijomis. 2003 m. laimėjo Madrido viešųjų bibliotekų trumpojo apsakymo konkursą.

Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).

 

Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis

 

 

Mama susinervinusi, bet susinervinusi ne taip, kaip visada, o daug smarkiau. Labiau negu tada, kai aš pabėgau iš mokyklos ir jai teko skambinti policijon, kad mane surastų. Netgi labiau nei tą dieną, kai nubudusi sumojo, kad mus paliko tėtis. Šiandien ji ne juokais susinervinusi.

Vaikšto iš kampo į kampą, paima kokį daiktą, padeda į kitą vietą, o paskui vėl neša atgal… Rytą liepė du kartus praustis duše, ir turėjau pasikeisti apatinius, nors man dar buvo geri ir ankstesnieji.

Šiandien rugpjūčio šešiolikta, iš kalėjimo namo grįžta brolis. Dvejus metus ištupėjo kalėjime, nes, pasak mamos, yra trenktas. Dar prieš išeinant tėčiui kartą man aiškino, kodėl Pedritą patupdė į kalėjimą. Mat Pedritas dirbo prekių išvežiotoju pas vieną garsų žmogų (mama jo vardo man nepasakė). Dalykas tas, kad vežiojo nelegalias prekes, kol vieną dieną policija sučiupo ir uždarė. Nelabai supratau, kas tos nelegalios prekės, bet nenorėjau, kad mama pamanytų, jog esu visai kvailas, tad linktelėjau galvą, tarsi viskas būtų aišku.

Po devynių dienų nuo šio pasakojimo pradingo tėtis. daugiau neteko jo nei matyti, nei kalbėtis su juo. Kartais man topteli, kad paliko mus dėl to pokalbio su mama.

Prisimenu, kai, praslinkus porai dienų po tėčio dingimo, įžengiau į mamos kambarį pabučiuoti ją prieš miegą, užtikau verkiančią ant lovos. Sėdėjo parietusi kojas, užsidengusi veidą rankomis. Bet vis tiek aiškiai girdėjau, kad verkia. lėtai priėjęs artyn paklausiau, ar jai ko nors neskauda, tačiau ji neatsiliepė. Dar kurį laiką taip kiūtojo, užsidengusi veidą. Paskui, tarsi nustebusi, atitraukė rankas ir atidžiai pažvelgė į mane. Blakstienų tušu ištepti skruostai aiškiai rodė, kad neseniai verkė (ji visada daugokai dažėsi, sakė, jog taip reikia dėl darbo), kurį laiką tylėdama stebeilijosi į mane, paskui ištiesė ilgas rankas ir stvėrė už pečių. Man smarkiai suskaudo, ir aš taip nusigandau, kad nevaliojau ištarti nė žodžio.

– Tu nebeturi tėvo! Supranti?

Nelabai suvokiau jos žodžius – be abejo, aš turėjau tėvą, tik jis negyveno kartu su mumis.

– Supranti?

Ji dar stipriau suspaudė pečius, ir man dar labiau suskaudo, bet aš neverkiau, nes verkia tik mergiūkštės. Mama keistai žvelgė į mane ir atrodė, kad jos akys tuoj iššoks.

– Mama, man skauda.

Nederėjo nieko sakyti. Nuo šių žodžių ji dar smarkiau įtūžo ir, tvirtai laikydama už pečių, net pakėlė mane nuo žemės.

– Aš klausiu tavęs! Ar turi tėvą?

Bandžiau atsakyti, tačiau iš baimės neįstengiau ištarti nė žodžio. Vien linktelėjau galvą, pareikšdamas, kad turiu. Mama pratrūko garsiai kvatotis.

– Ne, mielasis. Tu neturi tėvo, tu turi tik šunsnukį.

Sviedusi šiuos žodžius, ūmai paleido mane ir, vėl parietusi kojas, užsidengė veidą. Pečius man buvo suspaudusi taip stipriai, kad vėliau tose vietose nuo pirštų atsirado nedidelės mėlynės.

Tą naktį nesumerkiau akių, pratysojau galvodamas apie tai, kas nutiko. Niekaip neįstengiau suprasti, kad mano tėtis jau nebe tėtis, o šunsnukis. Tas žodis buvo bjaurus, ir anksčiau mama niekad neleisdavo man jo ištarti. Galiausiai nusprendžiau, jog, kad ir ką mama sakytų, aš ir toliau vadinsiu jį tėčiu.

Kai mama pravėrė mano kambario duris, apsimečiau miegąs, nes būgštavau, kad vėl teks su ja kalbėtis. Ji įslinko lėtai, nekeldama triukšmo, ir atsisėdo ant lovos krašto. Aš vis dar bijojau, kad vėl negriebtų manęs už pečių ir neimtų klausinėti. Bet ji nieko nedarė – vien ilgai sėdėjo ir tikriausiai žvelgė į mane. Prieš atsistodama švelniai, kad nepažadintų, pabučiavo mane į kaktą. Trumpam stabtelėjo ant slenksčio, galiausiai ištykino ir užvėrė duris; tą vakarą jai reikėjo į darbą. Girdėjau, kaip prieš išeidama įsmuko į vonią, žinoma, kad vėl pasidažytų. Kai mane bučiavo, jutau, kad neseniai buvo verkusi.

Daugiau niekada mama manęs nepurtė, sugriebusi už pečių, ir aš daugiau niekada jos nebijojau.

Dabar sėdim autobuse, riedančiame į Karabančelį; mama vis dar nervinasi, nuolatos rausiasi rankinuke kažko ieškodama, bet nieko neranda. Manau, jog taip elgiasi vien todėl, kad greičiau bėgtų laikas. Noriu pasakyti jai ką nors malonaus, bet niekaip nesugalvoju.

Autobusas stabteli stotelėje – jau esam Viljaverdėje, tad lieka visai menkas galiukas. Vos tik autobusas pajuda, kažkas pradeda smarkiai daužyti duris, dėl to vėl sustojame. Suzvimbia atidarymo įrengimas ir durys automatiškai atsiveria. Guma padengtais laipteliais įlipa keleivė ir įkiša galvą į vairuotojo kabiną. Tai pagyvenusi moteris, kokių penkiasdešimties metų; jos plaukai surišti riebaluotu kaspinu, užsidėjusi didžiulius akinius. Vilki gėlėtą vasarinę suknelę, pažastys šlapios nuo prakaito. Viena ranka įsikimba į metalinį turėklą, einantį per visą autobusą, kita ieško pinigų piniginėje. Stebiu, kaip ji, nepaleisdama turėklo, moka vairuotojui, šniokštuodama pražiota burna, ir mąstau, kiek galėtų sverti. Manau, kad nemažiau šimto, nes iš tiesų stora.

Moteris spraudžiasi tarp sėdimų vietų svyrinėdama į šalis. Netarusi nė žodžio, mama čiumpa mane, pasisodina sau ant kelių ir mostu parodo, kad storoji moteris gali sėstis į laisvą vietą. Ši nusišypso, parodydama gelstelėjusius dantis, ir klesteli šalimais. Aš nesuprantu, kodėl mama taip pasielgė. Juk moteris kuo puikiausiai galėjo važiuoti stovėdama. Kam užleisti savo vietą visai nepažįstamai keleivei? Be to, nuo jos sklinda nekoks kvapas; visos storulės nosį laužia. Tėtis man dažnai sakydavo, kad nesusidėčiau su dručkiais, nes jie prakaituoja, o ši moteris visa prakaituota ir dvokia.

Neabejoju, kad, kai dručkei atsisėdus sugirgždėjo visa sėdynė, mama pasigailėjo užleidusi jai vietą.

– Labai malonu sutikti tokius žmones kaip jūs. Sergu reumatu, be to, jeigu ilgai stoviu, man pradeda tinti kojos.

Mama tylėdama šypteli. Aš tuo tarpu smaksau į stambias moters kojas, svarstydamas, kiek laiko ji negavo atsisėsti, – tokios jos ištinusios.

Mama, pastebėjusi, kad aš nemandagiai spoksau į dručkės kojas, tekšteli man ranka per viršugalvį. Storoji moteris, pamačiusi šitai, nusišypso, vėl rodydama negražius dantis. Ji tiek išsižioja, jog matyti, kad nebeturi poros krūminių dantų.

– Tai ką, iš ligoninės vykstat?

Mamą nustebino klausimas.

– Ne, mes važiuojam į Karabančelį. Kodėl klausiat?

– Šiaip sau, mieloji. Kadangi autobusas važiuoja Spalio 12-osios gatve, dažnai pasitaiko sutikti iš ten vykstančių žmonių.

– Ne, mes važiuojam ne iš ligoninės.

Storoji moteris patogiau įsitaiso, smarkiai atsiremia į atlošą ir mus visai prispaudžia prie lango.

– Keliaujat viena, tik su vaiku, tai pamaniau, kad gal lankėt vyrą.

Mama vėl šypteli, bet nieko neatsako.

Numanau, kad jai nepatinka, jog moteris uždavinėja tokius nemandagius klausimus.

– O kur jūs važiuojat? – pasiteirauju piktokai.

Moteris prisikiša prie manęs ir prabyla smarkiai išsižiodama. Iš burnos padvelkia nemalonus kvapas.

– Susiruošiau į Alučę, mažiuli, pas seserį.

Mama vis tyli, aš baksnoju jai alkūne į pilvą, kad pasakytų ką nors, bet ji nesusivokia. Storoji moteris daugiau nebeklausinėja. Kadangi mama vien tik šypsosi, įtariu, kad dručkė nusprendė, jog ji kvaila.

Likusią kelio dalį įveikiame tylėdami; kai autobusas netikėtai sustoja, paaiškėja, kad mes jau Karabančelyje. Kuomet mudu su mama bandom išlįsti iš savo vietos, dručkė net nepasijudina, ir mes tik vargais negalais prasispraudžiam pro siaurą tarpą tarp jos kojų ir priekyje esančios sėdynės. Jau lipdama iš autobuso, mama garsiai atsisveikina su dručke, tačiau toji tik dėbso į mus keista mina, tarsi matydama pirmą kartą gyvenime.

– Stora karvė! – sviedžia mama, kai atsiduriame gatvėje.

Kalėjimas stovi atviroje vietoje, apsuptas krepšinio aikštelių ir stadionų.

Ieškodami pagrindinio įėjimo, patraukiame per smėlį ir žoles. Žemėje matyti ryškios automobilių padangų žymės, kas žingsnis mėtosi nedideli, geltoni plastikiniai maišeliai. Mama perspėja, kad saugočiausi ir neužminčiau maišelių, nes išsitepsiu batus.

Galiausiai įveikiame lauką ir įžengiame pro dideles duris. Mama įninka šnekėtis su tarnautoja informacijos būdelėje, o aš laukiu atsisėdęs ant medinio suolo prie durų. Ko gero, jai sako kažką nelabai malonaus, nes mama vis mostaguoja rankomis. Atvykome šeštą vakaro, jau devynios, o mano brolis vis nesirodo. Mama nervingai vaikšto po laukiamąjį ir vis dairosi aplink. Ji nuolatos kartoja: „Dieve šventas, kodėl niekas nepasako, kada pamatysiu sūnų?“

Neišmanau, kodėl ji taip sako, juk netiki Dievą. Suprantu, dėl ko mama nerimauja; šiąnakt ji dirba, ir jei mano brolis greitai neatsiras, ji pavėluos. Susikeliu kojas ant suolo ir padedu galvą ant kelių, nes jau pavargau. Akys pradeda nejučia merktis. Vis dar laikausi, nepasiduodamas snauduliui, bet galiausiai miegas mane įveikia.

Jaučiu, kad svyruoju, nuo to šiek tiek svaigsta galva, todėl tik vargais negalais prasimerkiu, bet priešais matau vien juoduojantį sėdynės atlošą. Mažumą kilsteliu galvą ir mėginu apsidairyti, bet vėl užmiegu.

Sėdžiu taksi, kuris lekia namų link. Mama sėdi šalia manęs, o prie jos įsitaisęs brolis. Išvydęs jį susijaudinu ir pro miegus stengiuosi jam nusišypsoti, tačiau galva nusvyra ant atlošo, ir aš vėlei užmiegu.

Nežinau, kiek laiko miegojau, bet esu namie, savo lovoje. Greitai pašoku ir basas bėgu į svetainę. Ten tuščia. Nušlepsiu į virtuvę ir randu mamą su Pedru pusryčiaujančius. Brolis mirkteli man, išskečia rankas, norėdamas mane apkabinti. Puolu prie jo ir bandau jį apglėbti. Pedras aukštas ir stipresnis už mane; užaugęs norėčiau būti toks kaip jis. Brolio plaukai garbanoti, akys žalios, oda tamsi. Išties gražus. Mama anksčiau sakydavo, kad merginos jį tiesiog pulte puola. Vilki berankovius baltus marškinėlius, ant peties matyti ištatuiruotas kryžius.

Man gėda kalbėtis su broliu girdint mamai, tad pusryčiaudamas tik nuolatos žvilgčioju į jį.

Iš savo kambario matau šviesą vonioje, nes durys praviros. Dingteli, kad brolis tikriausiai skutasi.

Noriu užduoti jam krūvą klausimų ir manau, kad dabar tam pats metas. Šiek tiek prisibijodamas pastumiu duris ir atidarau jas iki galo. Brolis vilki tik mėlynais ir juodais dryžiais išmargintas trumpikes, avi pliažines basutes, ant pečių užsimetęs nedidelį rankšluostį. Dešinėje rankoje laikydamas teptuką tepa žandus skutimosi putomis. Atsistoju už nugaros ir net prasižiojęs žvelgiu į jį. Turbūt pajutęs, kad už jo kažkas yra, brolis ūmai atsigręžia ir pamato mane.

– Na, vyruti! Ką čia veiki? Užeik, jei nori.

Įslenku į vonią, atsisėdu ant klozeto dangčio ir, užsikėlęs kojas, sukryžiuoju jas tarsi Buda.

– Kas tau nupiešta ant rankos?

Brolis prideda pirštą prie tatuiruotės ir žiūri į mane.

– Čia?

Linkteliu galvą.

– Tai Nukryžiuotasis.

– Dievo sūnus?

Pedritas šypteli.

– Taip.

– Mama netiki Dievą.

Brolis šypteli ir ranka perbraukia man per galvą sušiaušdamas plaukus.

– Tada mes jai nieko nesakysim.

– Kaip nori, nors man atrodo, kad ji tą jau žino.

Daugiau klausimų man neateina į galvą, nors ketinau užduoti begalę.

Ieškau akimis ko nors, už ko galėčiau užsikabinti, nes nenoriu pasirodyti esąs visiškas kvailys. Žvilgsnis užkliūva už kramtomosios gumos, prikibusios prie šlepetės pado, sutelkiu visas pastangas, bandydamas ją atplėšti, tačiau niekaip nepavyksta. Brolis paima lenktinį peilį, gulintį ant kriauklės, ir prieina artyn.

– Leisk man.

Jis pagremžia padą aštria geležte, kol guma atšoka; pasmeigia ją nuo grindų peilio galu ir įmeta į šiukšlių dėžę, stovinčią šalia klozeto.

– Kada išsinešdino senis?

Pasikrapštau galvą, bandydamas prisiminti.

– Manau, kad aną mėnesį.

– Niekšas.

Pedritas įninka kruopščiai skustis; kai peiliuku gramdo smakrą, nutaiso tokį veidą, kad mane net juokas suima.

– Ko juokiesi?

– Iš tavęs.

– Juokiesi iš manęs?

– Aš… juokiuosi iš tavo veido išraiškos.

– Na, tu čia jau prasimanai. Netrukdyk man.

Vėl pradeda skustis, dėdamasis esąs supykęs, tačiau dabar ištaisinėja dar juokingesnes minas; esu tikras, kad tą daro tyčia, bet negaliu ištverti nesijuokęs. Po kurio laiko galiausiai susitvardau.

– Kodėl tave uždarė į kalėjimą?

Brolis ūmai nustoja skutęsis ir atsisuka į mane; neatrodo, kad būtų supykęs, tačiau veidas tikrai rimtas.

– Kaip tai kodėl? Per tokį pienburnį!

– Kol buvai kalėjime, daug kartų skambino Roza, klausinėjo apie tave.

– Bandžiau susisiekti su ja, tik, regis, ji labai užsiėmusi savo naujuoju sužadėtiniu.

– Bet juk tu jos sužadėtinis.

Brolis atidžiai žvelgia į mane, jo akys atrodo liūdnos.

– Dveji metai – ilgas laiko tarpas, vyruti; kas iš akių, tas iš širdies.

Nusigręžia ir toliau skutasi.

– Man Roza labai patinka. Prisimeni tą dieną, kai…

– Gal pašnekam apie ką nors kita?

Jo akys tolyn labyn niaukiasi, ir pradedu jaustis kaltas, kad nuliūdinau.

Pedritas ima žiūrinėti ant vonios sienos kabantį kalendorių.

– Tau dar negreitai į mokyklą.

– Beveik po mėnesio. O tu ar mokysies toliau?

– Aš? – papurto galvą. – Praradau porą metų, be to, namuose trūksta pinigų; mama man surado padavėjo darbą.

– Kai tave uždarė, mums skambino dėstytojas donas Chulijanas; sakė, kai grįši, jis pats pasirūpins, kad vėl galėtumei mokytis, kadangi esi sumanesnis už kitus studentus; mama verkė.

Brolis šį kartą netaria nė žodžio, baigia skustis ir nusišluosto putų likučius ant pečių užmestu rankšluosčiu.

– Kodėl nepadedi dengti stalo. Jau turbūt metas valgyti.

Atsikeliu, ir trakšteli nutirpę kelių sąnariai.

– Kur losjonas po skutimosi?

Nustebęs žvilgteliu į jį.

– Nėra.

– Kodėl?

– Kai tu iškeliavai, nebeperkam. Tėtis pradėjo naudoti odekoloną, o mama sumąstė, kad nėra ko be reikalo švaistyti pinigų. Jei nori, ir tu gali pasipurkšti odekolonu.

– Žinai vieną dalyką, vyruti? – teiraujasi brolis šiek tiek šypsodamasis.

Papurtau galvą ir klausiamai žvelgiu į jį.

– Viskas pasikeitė.

Nelabai suprantu, ką jis nori man pasakyti, ir neišmanau, ką toliau veikti. Bėgu į virtuvę patalkinti mamai išdėlioti lėkštes.

Stalas jau padengtas, valgis padėtas; šiandien valgysim vištieną su česnakais ir svogūnais. Tai mėgiamas Pedrito patiekalas; mama nieko nesako, bet žinau, kad pagamino jam. Brolis dar vonioje, nors praslinko jau kokia valanda. Mama liepia man jį pakviesti, o pati šaukia: „Na, gal derėtų būti punktualesniems!“

Vonios durys vėl privertos. Pastumiu jas ranka ir atidarau iki galo, tačiau brolio nematyti. Dušo užuolaida užtraukta, nors vandens šniokštimo negirdėti. Dingteli, kad jis dabar galbūt šluostosi. Ant grindų, šalia dušo kabinos guli atlenktas kruvinas brolio peilis.

Širdis puola baisiai daužytis, nežinau, kas man darosi. Jaučiu, kad reikėtų prieiti arčiau, bet apima neįveikiama baimė. Už nugaros išgirstu mamos balsą:

– Kas yra? Kur tavo brolis?

Mama prieina prie manęs ir pamato kruviną peilį. Stumteli mane taip, kad pargriūvu ant grindų, ir prišoka prie dušo. Paskui staiga atplėšia užuolaidą. Brolis tyso viduje nuogas, palei kūną ištiesęs delnais į viršų atsuktas rankas, lyg prašydamas kažko. Iš jo riešų srūva kraujas, kuris maišosi su jau esančiu ant pilvo ir kojų. Atmerktos didelės žalios akys žvelgia į lubas tarsi kažko ieškodamos. Kūno oda jau nebe tamsi, o blyški, kone balta.

Mama parklumpa šalia ant kelių ir purtydama bando jį gaivinti, tačiau viskas perniek.

Ima isteriškai raudoti, dangstydamasi rankomis veidą, kuris beregint išsikruvina. Atsisuka ir permeta mane išplėstomis akimis.

– Kviesk greitąją, kvaily! Ar nematai, kas tavo broliui! Jis tuoj nukraujuos!

Aš išsigąstu ir taip pat pravirkstu. Nesidairydamas dumiu į savo kambarį ir užsidarau. Atsisėdęs ant grindų, smarkiai įsiremiu nugara į duris. Kiek įmanydamas užspaudžiu rankomis ausis – nenoriu girdėti mamos riksmo. Bijau, kad ji įpuls, vėl stvers mane už pečių ir sušuks, kad brolis irgi išėjo – kaip tėtis, nes jis taip pat nedorėlis.

 

Versta iš:

El Fungible. Madrid: Punto de Lectura, S. L., 2003

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)