Kai šešiolikmetė Jeanette Winterson įsimylėjo kitą merginą ir paliko namus, motina jos paklausė: „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Ši frazė tapo jos autobiografinės knygos pavadinimu.

     Parašyta praėjus 25 metams po debiutinio romano „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ (1985), knyga tęsia skausmingus vaikystės prisiminimus ir pasakoja istoriją apie mergaitę, kuriai neleisdavo skaityti knygų ir už bausmę užrakindavo nakčiai lauke. Jos pamotė tironė virtuvės stalčiuje laikė revolverį, be paliovos skaitė Bibliją, laukė pasaulio pabaigos ir atliko savo įdukrai egzorcizmo apeigas.

     Ši knyga – tai autorės bandymas susitaikyti su savo praeitimi, kuri ilgą laiką nesiliovė persekiojusi, nepaisant visų bandymų ją „perrašyti“, ir privertė leistis ieškoti savo tikrosios motinos. Pačios autorės žodžiais, tai knyga apie meilę, galimybę mylėti ir tapti laimingais žmonėmis.

     Romaną gerai apibūdina autorės žodžiai: „Reikia sakyti „taip“ gyvenimui, tai yra gyvenimo meilei, nors ir nevykusiai, ir meilei sau, kad ir kur ji slypėtų. Ne mylėti save labiau nei viską, nes tai yra gyvenimo ir meilės priešingybė, tačiau su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė…“

     Jeanette Winterson – dešimties romanų, kelių apsakymų rinkinių, esė, knygų vaikams, kino scenarijų ir publicistinių straipsnių autorė, Britų imperijos ordino kavalierė, už savo kūrybą laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą. „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ yra antra rašytojos knyga lietuvių kalba.

    

     Kam būti laimingai, jei gali būti normali? (ištraukos)

    

     Mane neretai apimdavo įsiūtis ir nusivylimas. Visada jausdavausi vieniša. Nepaisant to, visada buvau ir tebesu įsimylėjusi gyvenimą. Kai pasijausdavau nusiminusi, išeidavau pasivaikščioti į Peninus – visą dieną tik sumuštinis su uogiene ir butelis pieno. Kai mane palikdavo lauke arba užrakindavo anglių sandėliuke, – o tai atsitikdavo dažnai, – kurdavau istorijas ir pamiršdavau apie šaltį ir tamsą. Žinau, kad šitaip tik stengiausi išlikti, bet galbūt atsisakydama, apskritai atsisakydama leisti, kad mane palaužtų, jau įsileidau pakankamai šviesos ir oro, kad dar tikėčiau pasauliu – tai buvo mano svajonė ištrūkti.

     Neseniai radau savo rašinius, įprastus paaugliškus poetinius paistaliojimus, bet juose buvo eilutė, kurią vėliau nesąmoningai panaudojau rašydama Apelsinus: „Tai, ko trokštu, egzistuoja, jei tik išdrįstu atrasti…“

     Taip, tai jauno žmogaus melodrama, tačiau atrodo, kad toks požiūris atliko apsauginę funkciją.

     Man labiausiai patikdavo istorijos apie užkastus lobius, dingusius vaikus ir pilyse įkalintas princeses. Tai, kad lobiai atrandami, vaikai grąžinami tėvams, o princesės išlaisvinamos, man teikė vilties.

     Ir Biblija man teigė, kad netgi jei niekas šioje žemėje manęs nemyli, danguje yra Dievas, kuris mane myli taip, lyg viena vienintelė būčiau jam svarbi.

     Aš tuo tikėjau. Man tai padėjo.

     Mano motina, ponia Vinterson, nemylėjo gyvenimo. Ji netikėjo, kad kas nors gali padaryti gyvenimą geresnį. Kartą ji man pasakė, kad visata – tai kosminė šiukšlių dėžė. Apsvarsčiusi jos žodžius, paklausiau, ar jos dangtis uždengtas.

     – Uždengtas, – atsakė ji. – Niekas negali ištrūkti.

     Vienintelis būdas ištrūkti buvo Armagedonas, paskutinis mūšis, kai dangus susimaišys su žeme lyg susuktas pergamentas, o išgelbėtieji keliaus gyventi į amžinybę kartu su Jėzumi.

     Ji vis dar turėjo savo karo laikų spintelę. Kas savaitę padėdavo į ją po naują skardinę – kai kurios ten gulėjo nuo pat 1947-ųjų, ir aš manau, kad prasidėjus paskutiniam mūšiui mes būtume turėję gyventi po laiptais kartu su batų tepalu ir pro skardines prasigraužti sau kelią. Kadangi anksčiau man neblogai sekėsi su jautienos konservais, neturėjau priežasties nerimauti. Valgysim savo racioną ir lauksim Jėzaus.

     Man buvo įdomu, ar mus asmeniškai išgelbės pats Jėzus, bet ponia Vinterson manė, kad ne. „Jis atsiųs angelą.“

     Tai va kaip bus – angelas po laiptais.

     Man buvo smalsu, kur tilps jo sparnai, bet ponia Vinterson sakė, kad angelas iš tikrųjų neprisijungs prie mūsų po laiptais, jis tik atidarys duris ir pasakys mums, kad jau laikas išeiti. Mūsų dvaras danguje paruoštas.

     Šitos painios postapokaliptinės ateities interpretacijos užvaldė jos protą. Kartais ji atrodydavo laiminga, grodavo pianinu, bet nelaimė visada tykojo netoliese – kokia nors mintis apniaukdavo jai protą, ir ji staiga liaudavosi grojusi, užvoždavo dangtį ir imdavo vaikštinėti pirmyn atgal, pirmyn atgal vidiniame kieme, po išdžiaustytų skalbinių virvėmis; vaikščiodavo ir vaikščiodavo, lyg būtų ką pametusi.

     Ji iš tikrųjų kažką pametė. Ir ne šiaip sau kažką. Ji pametė gyvenimą.

     Mes viena kitai prilygom tuo, ką buvom pametusios ir praradusios. Aš buvau praradusi pirmo savo mylėto žmogaus šilumą ir saugumą, kad ir kokį nepastovų. Buvau praradusi savo vardą ir tapatybę. Įvaikinti žmonės yra tarsi išvaryti. Mano motina jautė, kad visas gyvenimas – tai vienas didelis išvarymas. Mudvi abi norėjom eiti Namo.

     Vis dėlto Apokalipsė mane jaudino, nes ponia Vinterson padarė ją jaudinančią, tik aš slapta tikėjausi, kad gyvenimas tęsis, kol užaugsiu ir sužinosiu apie ją daugiau.

     Vienintelis geras dalykas, kuris atsitinka, kai tave užrakina anglių sandėliuke, – tai skatina apmąstymus.

     Ištraukus iš konteksto tai skamba absurdiškai. Tačiau, kiek besistengčiau suprasti ką nors apie gyvenimą ir kodėl kai kuriems žmonėms lengviau nei kitiems sekasi susitvarkyti su nesėkmėmis, vis grįžtu prie to paties – reikia sakyti „taip“ gyvenimui, tai yra gyvenimo meilei, nors ir nevykusiai, ir meilei sau, kad ir kur ji slypėtų. Ne mylėti save labiau nei viską, nes tai būtų gyvenimo ir meilės priešingybė, tačiau su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė…

     Šitaip vėl grįžtu prie laimės ir trumpo žvilgsnio į šį žodį.

     Pirmoji prasmė, kurią jam suteikiame mūsų laikais – tai malonumo ir pasitenkinimo jausmas; jaudulys, įkarštis, kai visu vidumi jautiesi gerai, tinkamai, atsipalaidavęs ir gyvas… Na, suprantat…

     Bet ankstesnės prasmės, užkoduotos žodyje „laimė“ – „happiness“, žodžio šaknis – „happ“, viduriniojoje anglų kalboje – „happ“, o senojoje anglų kalboje – „gehapp“, – tai atsitiktinumas ar lemtis, geri ar blogi dalykai, kurie tave ištinka. „Hap“ – tai tavo burtas gyvenime ir tau duota teisė ištraukti tą burtą.

     Kaip pasitinki savo „hap“ – likimą, – ir nulems, ar galėsi būti „happy“ – laimingas.

     Tai, ką amerikiečiai savo konstitucijoje vadina „teise siekti laimės“ (atkreipkite dėmesį, ne „teise į laimę“), yra teisė plaukti prieš srovę, kaip daro lašišos.

     Siekti laimės, – o aš jos siekiau ir tebesiekiu, – visiškai ne tas pats, kaip būti laiminga, kas, mano manymu, greitai praeina, nelygu kaip susiklosto aplinkybės, ir yra truputį buka.

     Jeigu saulė šviečia, stovėkite po ja – taip, taip, taip. Laimės laikas – nuostabu, bet jie praeina, nori tu to ar nenori, nes bėga laikas.

     Siekti laimės – ne taip lengvai apčiuopiama, tai trunka visą gyvenimą ir nėra sutelkta į tikslą.

     Iš tikrųjų tu sieki prasmės – prasmingo gyvenimo. Yra „hap“ – likimas, tavo ištrauktas šiaudas, ir jis nėra pastovus – tu gali keisti srovės kryptį arba iš naujo padalyti kortas, kad ir kokią metaforą vartotume, ir tam reikės nemažai energijos. Kartais viskas klostysis taip blogai, kad vos išliksi gyva, o kartais bus toks laikas, kai suprasi, kad būti vos gyva, bet tokia, kokia esi, yra geriau nei gyventi išlepusį pusiau gyvenimą taip, kaip nori kas nors kitas.

     Siekimas nėra viskas arba nieko – jis yra viskas IR nieko. Kaip ir visos istorijos apie Ieškojimą.

    

     ***

    

     Bažnyčioje kasdien girdėdavom apie meilę, ir vieną dieną po pamaldų viena vyresnė mergaitė mane pabučiavo. Tai buvo mano pirmoji atpažinimo ir geismo akimirka. Man buvo penkiolika.

     Aš įsimylėjau – o kas man beliko?

     Mes buvom kaip ir bet kuri Romeo ir Džuljetos amžiaus ir būdo vaikų pora – svaigom viena dėl kitos, slapta susitikinėdavom, perdavinėdavom raštelius mokykloj, kalbėdavom apie tai, kaip abi pabėgsim ir atidarysim knygyną. Mes pradėjom kartu miegoti jos namuose, nes jos mama naktimis dirbdavo. Paskui vieną naktį ji atėjo pernakvoti pas mane į Voter gatvę, o tai buvo labai neįprasta, nes ponia Vinterson nekentė svečių.

     Tačiau Helen pasiliko, ir naktį mes sulindom į vieną lovą. Užmigom. Motina atėjo su prožektorium. Pamenu, kaip pabudau, kai ji prožektoriumi švietė mums į veidus, prožektoriaus šviesos spindulys lyg automobilio žibintai judėjo nuo Helen veido prie mano. Prožektorius laipiojo siaura lova ir pro langą tarytum signalas.

     Tai ir buvo signalas. Pasaulio pabaigos signalas.

     Ponia Vinterson buvo eschatologė. Ji tikėjo Pasaulio pabaiga ir ją repetuodavo. Visos emocinės būsenos mūsų namuose balansavo ant ribos. Paprastai viskas būdavo neatšaukiama. Paprastai viskas taip ir baigdavosi. Kai ji nučiupo mane vagiančią pinigus, pasakė: „Aš niekada daugiau tavim nebepasitikėsiu.“ Ir nebepasitikėjo. Sužinojusi, kad rašau slaptą dienoraštį, pasakė: „Aš niekada neturėjau paslapčių nuo savo mamos… Bet juk aš nesu tavo mama, ar ne?“ Ir nuo to laiko liovėsi ja būti. Kai panorau išmokti groti jos pianinu, ji pasakė: „Kai grįši iš mokyklos, jau būsiu jį pardavusi“. Ir pardavė.

     Tačiau gulėdama lovoje, apsimesdama, kad nematau prožektoriaus šviesos, apsimesdama, kad miegu, o paskui įsikniaubus į Helen kvapą galėjau patikėti, kad nieko neatsitiko, – nes iš tikrųjų nieko ir neatsitiko. Tą kartą.

     Nežinojau, jog ji leido Helen pasilikti tik todėl, kad ieškojo įrodymų. Ji perėmė laišką. Matė mus besilaikančias už rankų. Matė, kaip žiūrim viena į kitą. Jos protas buvo sugedęs, ir jame nebuvo vietos švariam laisvam lopinėliui, kurį mes užėmėm.

     Kitą rytą ji nieko nepasakė; nieko nesakė ir dar kurį laiką. Su manim beveik nekalbėdavo, bet ir anksčiau ji dažnai užsidarydavo. Viskas buvo ramu – lyg prieš antskrydį.

     O tada prasidėjo antskrydis.

     Vyko eilinės sekmadienio ryto pamaldos. Atėjau kiek vėluodama. Pastebėjau, kad visi į mane žiūri. Mes giedojom, meldėmės, o tada pastorius pasakė, kad dvi parapijietės nusikalto baisia nuodėme. Jis paskaitė pastraipą iš Laiško romiečiams, 1:26: „Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai…“

     Vos tik jis pradėjo skaityti, jau žinojau, kas atsitiks. Helen apsiverkė ir išbėgo iš bažnyčios. Man liepė eiti su pastorium. Jis buvo kantrus. Jis buvo jaunas. Nemanau, kad norėjo rūpesčių. Bet ponia Vinterson norėjo rūpesčių, ir ji nebenorėjo klausytis senojo ganytojo, kuris stovėjo už jos. Turėjo įvykti egzorcizmas.

     Niekas negalėjo patikėti, kad tokia tikinčioji kaip aš galėjo turėti lytinių santykių, ir dar su kita moterim, nebent čia būtų įsimaišęs velnias.

     Pasakiau, kad jokio velnio nėra. Pasakiau, kad myliu Helen.

     Mano nepaklusnumas tik dar labiau viską pablogino. Aš netgi nežinojau, ar manyje yra velnias, o Helen iškart aptiko jį savyje ir kartojo: taip, taip, taip. Nekenčiau jos už tai. Argi meilė tiek nedaug verta, kad jos taip lengvai būtų galima atsisakyti?

     Atsakymas buvo „taip“. Tačiau bažnyčioje jie suklydo, nes pamiršo, kad aš pradėjau savo gyvenimėlį jau pasiruošusi tam, kad manęs atsisakys. Meilės nepakako, kai gimiau; neatlaikė ji ir dabar. Nenorėjau patikėti, kad meilė yra tokia nepatvari. Laikiausi jos įsikibusi todėl, kad Helen ją paleido.

     Tėtis nenorėjo turėti nieko bendra su egzorcizmu, bet nebandė jo sustabdyti. Jis dirbo viršvalandžius fabrike, ir mano motina įsileido bažnyčios vyresniuosius maldos ir atsižegnojimo apeigoms. Jie meldėsi, o aš turėjau atsižegnoti. Jie savo darbą padarė. O aš savojo – ne.

     Velnias turėjo iššokti lauk ir galbūt padegti užuolaidas, arba įeiti į šunį, kuriam pradėtų dribti iš nasrų putos ir reikėtų jį pasmaugti. Mes žinojom ir tokių atvejų, kai velnias apsigyvendavo balduose. Viename radijo aparate buvo apsigyvenęs velnias – kas kartą, kai vargšė moteris norėdavo klausytis Dievą šlovinančių giesmių, tegirdėdavo maniakišką kudakavimą. Radijo lempos buvo išsiųstos pašventinti, ir kai jas vėl įstatė į vietą, velnias buvo dingęs. Tai galėjo būti susiję ir su litavimu, bet apie tai niekas neužsiminė.

     Velniai pūdo maisto produktus, slepiasi veidrodžiuose ir tuntais užgriūna visur, kur tik slypi Blogybių irštva – tavernose, lažybų punktuose, mėgsta mėsininkų krautuvėles. Juk ten kraujas…

     Kai mane trims dienoms užrakino svetainėje su užtrauktomis užuolaidomis, be maisto ir šilumos, buvau visiškai įsitikinusi, kad manyje velnio nėra. Po trijų dienų, kai prie manęs pakaitomis meldėsi ir neleido miegoti daugiau kaip po kelias valandas vienu kartu, jau buvau bepradedanti tikėti, kad mano širdyje šėlsta visas Pragaras.

     Pasibaigus šitam išbandymui, kadangi vis dar likau užsispyrusi, mane kelis kartus sumušė vienas iš vyresniųjų. Argi aš nesuvokianti, kad žlugdau Dievo planą turėti normalius lytinius santykius?

     Atsakiau: mano motina nemiega vienoj lovoj su tėvu – argi tai normalūs lytiniai santykiai?

     Jis parklupdė mane ant kelių, kad atgailaučiau už savo žodžius, ir pajutau, kaip jo kostiumo kelnės išsipūtė. Jis bandė mane pabučiuoti. Sakė, kad bus geriau nei su mergaite. Daug geriau. Įgrūdo savo liežuvį man į burną. Aš jam įkandau. Kraujas. Daug kraujo. Tamsa.

     Prabudau savo lovoje mažam kambarėlyje, kurį motina man atitvėrė gavusi pašalpą voniai įrengti. Man patiko mano mažytis miegamasis, bet jame nebuvo saugu. Jaučiau, kad mano protas aiškus ir švarus. Turbūt tas aiškumas atsirado dėl bado, bet jau žinojau, ką daryti. Padarysiu viską, ko jie nori, bet tik išoriškai. Viduje susikursiu kitą „aš“ – tą, kurios jie nematys. Taip pat, kaip ir po knygų deginimo.

    

     Jeanette Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? Iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė. K.: Kitos knygos, 2013.