Gynė Dineikaitė. Nuotrauka iš asmeninio G. Dineikaitės albumo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

 

Šį rytą, kai išslydau

iš laiko ribų,

girdėjau saulėtekio giesmę –

paprastutę, tarsi griežlės.

 

 

       *

 

Tu – šaltinis,

aš – šaltinio akmenukas

bičiulystės žvaigždei

spindint vandeny.

 

 

       *

 

Girios aikštelėj

samanos gėrė

mėnulio šviesą.

Vėjų pagairėj

drebėdamos epušės

nubaidė

varnas.

Nemuno vingy

plaukiojo

laukinės antys.

O aš į Tave žiūrėjau.

 

 

       *

 

Išgryninai mane

per kančią.

Arčiau vis arčiau,

giliau vis giliau,

tarsi būčiau rasa,

nesudrumstoj ramybėj

išgarinta.

 

 

       *

 

Pro akliną sieną

giesmė į vienišą širdį –

tarsi raudona saulė

tiestų taką per ežerą.

 

 

       *

 

Labanoro girioj

46-ųjų vasara.

Į tris gabalus

sukapotas kryžius

kniūbsčias guli

šalia ąžuolo

išsiraizgiusių šaknų.

Šūvių aidas

kiaurai per širdį.

 

 

       *

 

Į celę įsileidau

mėlyną vakarą,

maldos ūkuose

per naktį

ant rankų sūpavau.

Ryte iš tų ūkų

pakilo žuvėdra,

plasnodama tolo.

Mėlynam ilgesy

vos įžiūrėjau

baltą taškelį.

Galop ir jo nebeliko.

Tiktai atsivėręs dangus.

 

 

       *

 

Tarsi būčiau nulėkus

prie Raudonosios jūros

ir žiūrėčiau į nendrę,

šlamančią Tau.

 

 

       *

 

Paviršiuj gali šėlti

vėtrų karčiais bangos –

esu gelmėj

lyg kūdikis

didžiulėj pievoj,

bitei skrendant

nuo žiedo prie žiedo.

Oras, prisodrintas

saldaus zvimbimo,

neša gilyn ir gilyn – – –

 

 

       *

 

Atsiveria siela garsams.

Nejauti po kojom žemės

(nes jos nebėra).

Kita būtis apglėbia ir neša

į neišreiškiamą Trijų Širdies

pulsavimą.

Neša ir kartu yra tavyje:

nes tu lyg smuiko styga,

virpanti tais dūžiais.

Jų aidas be ribų be ribų

(ir tu be ribų)

žemę dangų liečia.

 

 

       *

 

Diena gležna

lyg varnalėšos lapas,

pakelės dulkių

nupudruotas.

Einu kaitroj gležna

link kalno viršūnės.

Ir štai atsiveria

žiburių jūra.

Kelio nebėra.

Einu nuo šviesos

ligi šviesos

tiesia kryptimi

tamsoj.

– – – – – – – – –

– – – – – – – – –

Kas buvo gležna,

kvepia geležim –

sakau mieguista sau

ir varnalėšos lapui.

 

 

       *

 

Juodam ežere

du debesų luotai.

Tai mano seneliai

(abu Vincentai),

nužengę iš dangaus.

Pirmo nesu mačiusi.

Jis mirė mano mamos

jaunystei skleidžiantis.

Mat slaugydamas

šiltine sergantį

našlaitį piemenuką

pats užsikrėtė.

Antrasis Vincentas

augino mane.

Jis man gražiausias pasauly!

Kai sulaukiau devynerių,

vieną vakarą

skaitydamas šventųjų gyvenimus

atidavė dvasią.

Du debesų luotai ežere.

Abu laukia manęs.

Tėve,

į kurį mane pakviesi?

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)