Judith Beveridge gimė 1956 m. Londone, 1960 m. atvyko į Australiją. Yra išleidusi keturis poezijos rinkinius, įvertintus reikšmingomis literatūrinėmis premijomis. Paskutinis rinkinys „Audra ir medus“ pasirodė 2009 m. Už literatūrinius pasiekimus poetei 2005 m. buvo įteiktas Philipo Hodginso memorialinis medalis. J. Beveridge Sidnėjaus universitete dėsto poezijos kursą, yra „Meanjin“ žurnalo poezijos skyriaus redaktorė. Jos kūryba išversta į keletą kalbų, įtraukta į gimnazijų ir universitetų programas.

 

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

 

 

Šeimyninis žirafų gyvenimas

 

Kramtydama mosuoja liežuviu

lyg juodu odiniu diržu,

nuolatos laižo tinklą norėdama druskos,

atpūstos iš uosto.

Akimis lyg pamušti obuoliai linksta

prie aukštų pastatų,

laikydama juos savo banda:

padūmavusio žvilgsnio vienatvė.

 

Mąstau, kokia grakšti ji savo lygumose –

minanti ilgakojes mylias vieną po kitos.

Matau lapijos kupole įrėmintą galvą

lyg siūbuojančią verpstę medžiuose.

Jos oda – apelsinais sodas nuklotas

laukinių krūmų fone. Iš tolo, bėganti, ji lyg didelis

lieknas paukštis prieš skrydį.

 

Bet čia – raibuliuojantis tinklas:

kojos styro lyg telegrafo stulpai,

toli nuo bet kur.

Aptvare ji suka ratus laižydama tinklą,

mėgdžiodama gumą kramtančią publiką,

vilkėdama dėmėtos odos apatinius.

Ši nedrąsi panelė medetka išvynioja liežuvį

lyg mirštančio paukščio kaklą,

kai pasiūlau šviežios savo rankos druskos,

jos liežuvis raitosi jausmų agonijoje,

kaip ir būna už tinklo

leidžiant karčias valandų valandas.

Jos patinas tingiai nuleidžia

savo varpą, tarsi rausvą gėlę – kardelį,

ir drėkina betoną.

 

Ji kiša liežuvį po sodria jo tėkme,

kad gautų drėgmės savo tūkstantajam kramtuliui.

 

 

Bahadour

 

Saulė nulenkia jo šešėlį ant sienos,

ir jis palieka besisukantį savo dviračio ratą.

Jau prietema, dar liko kelios minutės

 

prieš vėl išvežiojant gatvėmis savo prekes.

Bet dabar nėra nieko svarbiau

už jo aitvarą, kylantį

 

vibruojančiu žiemos dangumi.

Nes dabar jis gyvena aukštybėse

nepriklausomas, jis seka

 

aitvarą sniego ganyklomis, kur

jo tėvas šaukia jį į kalną,

o motina išverkia atsisveikinimą

 

penkių vagonų traukiniui. Šiuo metu

gali pamatyti berniukų būrius

ant stogų, dovanojančius deimantus

 

vaiskiam mėlynam dangui, keliančius rankas aukštyn

nei kam atsakant, nei nuogąstaujant, o tik todėl,

kad diena jiems suteikia truputį laisvės.

 

Jis negalvoja apie blėstančią šviesą,

nei kad jo kojos susuks daugel

plieno saulių kas dieną minant dviračio ratus.

 

Nei apie savo gyvenimą, kuris kris kaip žetonas

į jam skirtą plyšį, net ne apie tai,

kaip susikurti angelus, kurie sugriautų

 

sandėrį, atėmusį visą vaikystę,

nei apie tai, kaip sugrąžinus bent kiek teisingumo atgal į

Nepalą, bet vien apie tai, kaip šį tą dar pardavus

 

per tas likusias prieblandos minutes,

kad išaugintų deimantą, pareikšti teisę į bent kiek vilties,

bent kiek dangaus, turint tokį

 

ribotą biudžetą. Ir koks jis linksmas, šokinėdamas,

iškėlęs rankas, tolygus dabar tik sau,

paskutinė pakopa šviesos kategorijose.

 

 

Šafrano rinkėja

 

Vienam kilogramui šafrano reikia surinkti 150 000 krokų*

 

Greitai ji vėl lenksis virš kiekvieno

kroko, pajus, kaip likimo nelaimių

svarstyklės sunkiai slegia: svoris, priešingas

 

laikui. Saulė greitai perkels savo

šešėlius ant jos vaikų veidų. Ji žino

lygtis: kiek purkų sujungia vieną dieną

 

su kita; kiek dienų dalijasi

vieną valgį; kiek ratų saulė turi apeiti

blizgančiu stalu, kol užteks geltonio

 

sunkiam šaukštui. Ji išskleidžia staltiesę,

pašaukia rungtyniaujančius vaikų burnų

nulius. Pilnos prijuostės tampa jos norma,

 

bet tie purpuro laukai – nelygus atitikmuo.

Tas svoris visada tik jos prijuostėje: nedalomas alkis,

nieko bendro su gėlių lengvumu.

 

______________________

* Krokas: daugiametis vilkdalginių šeimos augalas Crocus; savaime auga Europoje ir Azijoje, dažn. kalnuose; dekoratyvus; iš tikrojo kroko purkų gaminami prieskoniai (šafranas), geltoni, oranžiniai dažai.