Mėnulis – lyg niekur nieko

 

Artėjantis vakaras

Patamsina prieblandą,

Paikas, nedoras minteles

Žmogui į galvą suvaro.

 

O mėnuo laikui atėjus

Lyg niekur nieko

Pateka sau

Ir šviečia

Visiems, kas žiūri

Arba nežiūri.

 

 

       *

 

Gyvatės išnara,

Gulinti miško laukymėj,

Buvo pilna

Tylinčio laiko.

 

Bet eglės aplinkui

Lingavo ir ošė.

 

 

       *

 

Vartai į senas kapinaites

Sulūžę.

Tenai naktimis

Be vargo įeina

Laikas, tamsa ir vėjas.

 

Rytais patekėjusi saulė

Viską apžiūri.

Bet kapinaitėse

Nieko neranda.

Tik tylą

Ir seną žvakigalį.

 

 

       *

 

Naktį

Išsiveržė iš tamsos

Pavasario plukės žiedas.

 

Ir šviesiau pasidarė

Pasauly.

Ir ramiau –

Seno ir mažo širdy.

 

 

       *

 

Sekundė kaip bitė

Nuzvimbė praeitin.

Ramus Medvėgalio kalnas

Tylėjo.

 

 

       *

 

Užkliūva diena

Už tamsiausio lapkričio debesio

Ir iš karto sustoja.

 

Griūva ant tos dienos

Apsunkęs

Nuo rudens pasaulis.

Sekundės pilkėja it pelenai

Senoj užmirštoj

Laužavietėj.

 

Bet kai kieme

Po medžiu nutūpusi kuosa

Pasižiūri į mano langą,

Diena,

Nuo rudens apsunkus,

Prašviesėja

Ir savo keliais nueina.

 

 

       *

 

Pro kasdienybės brūzgynus

Negaliu prasibrauti,

Negaliu

Užkopt ant to kalno,

Kad iš aukštai pamatyčiau

Tą kelią,

Kuriuo man nebuvo lemta

Keliauti.

 

Žolynai šlamėjo,

Debesys plaukė,

Saulė aiškiai

Apšvietė viską,

Bet to nenulemto kelio

Niekur

Nebuvo.

 

 

       *

 

Dangaus buvo daug –

Eretiško, žadančio, tylinčio.

 

Išgąstingai, nepatikliai,

Maištingai

Juo debesys plaukė.

 

Aušra jį uždegdavo,

Niūriai prislėgdavo naktys.

 

Tavo tai buvo dangus –

Eretiškas, žadantis,

Tylintis.

 

 

       *

 

Birželio dangus

Auštant

Darėsi vis aukštesnis,

Šviesesnis, didesnis.

 

Kurmis po žemėm,

Žuvis jūros dugne

Ir žmogus

Savo vienatvėj

Iš karto

Tą dangų pajuto.

 

 

       *

 

Baigiasi kovas.

Sekmadienio popietė.

Lyja ir lyja.

 

Einu į turgų

Nusipirkt obuolių ir bulvių.

Vis dar sekmadienio popietė.

 

Vakare, kai sutems,

Ta popietė

Jau bus praeitis.

 

Bet būsiu ir aš –

Vakare

Tamsoje

Lyjant.

 

 

       *

 

Seniai nuėjo viskas praeitin:

Smėlynai, kalvos, tykios marių bangos.

Tik juodas paukštis, eidamas baltyn,

Dar žvalgosi – lyg iš dangaus nužengęs.

 

Dar žvalgos, bet negali atpažint

To vakaro, kada jisai giedojo

Save užmiršęs. Ir kažin kažin

Ar tai tas vakaras, ta pamario guboja

 

Jam žiūri į akis įspėdama,

Kad laikas yra niekas, kad sugrįžta

Smėlynai, kalvos, vėjas, sutema,

Sena žvaigždė, žvaigždė iš pranašystės.

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.10 (spalis)