Marina Cvetajeva 1925. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Marina_Tsvetaeva„Aš niekada nepamirštu, kad esu tik viešnia. Žemė man šito neatleidžia.“

Marina Cvetajeva gimė prieš 120 metų rugsėjy (pagal naująjį kalendorių – spaly).

Viešnia ateina ir išeina: išėjo 1941 m. Pati. Ligi šiol žemė neišduoda kapo vietos.

 

                                                                                           Vertėja

 

 

Iš rusų k. vertė Ramutė Skučaitė

 

 

 

 

Odė einantiems pėsčia

 

             1

 

Kai ant kelių prieš greitį

Puola amžiaus būtis,

Jums, dar drįstantiems eiti,

Šlovę kals ateitis.

 

Per miškus, per uolynus

Be naštos, su našta,

Jums, kas akmenį mina,

Ką globoja gamta,

 

Nors ją niekšiškai gožia

Mašina, turbina.

(Jei kam gera – tai luošiui!)

…Bet skriaudos kupina

 

Už reklamų patyčią

Jums gamta neatleis.

– Taip, bekojai! – prašyčiau:

Pėsčia traukit keliais!

 

O, suvarstyti batai,

Vinimis pakalti,

Ar žygiuoti įpratę

Storapadžiai tvirti!

 

Jei pėsčiųjų dievybei

Odė kur ir užgims,

Tai tik žvilgsnio galybėj,

Kai motoras užkims.

 

Žvilgsnis, šypsenos plotis –

Pusė veido – jis toks.

Tiek: pašaipiai šypsotis

Tol, kol padangos sprogs!

 

Matot, kaip jie įmitę,

Dar pilniau nei pilnai!

Tie erdvės parazitai,

Tuščio greičio tranai –

 

Ploja minios – bebaimiai!

Šleifas dulkių. Staiga

Smūgis. Dūžis.

– Nelaimė?

– Savikvailė auka.

 

 

             2

 

Ką svajodami ruošėt –

Tarsi kardu – iškart!

Prievartautojas grožiui

Tiek ir nori ištart:

 

Žemėn! – Viskas. Ir taškas –

Tuštuma akyse,

Dingsta veidas, ir blaškos

Sudarkyta dvasia.

 

Dvasios – kovas nė liepa

Jums nebeatiduos, –

Aklas veidas dar lieka

Ant lakuotos skardos.

 

Ten – tarp Ziudo ir Nordo

Sumaištim vežina –

Jūsų fordais (rekordais

Kas greičiau): tuštuma,

 

„Rolsai“, „roisai“ išmokė

Žalčio melo – taip greit!

Vaike! Dievui dėkokim

Kojas davusiam – eit.

 

Jums, prabangiosios lėlės

Iš Madlen, Operá,

Šermenų šlepetėlės

Jau pasiūtos – yra

 

Vietoj lako laivelių.

O, gūdi nežinia

Manekenų kurpalių

Niekad nėjus žeme!

 

Dievui amžiną šlovę

Viešpatystės giedos

Už tvirtybę pastovią

Špato, kvarco, skaldos.

 

Rieduliai kibirkščiuoja

Pasagų skėlime…

Ačiū Tau, kad pėsčiuoju

Tu sutvėrei mane.

 

 

             3

 

Ainis grįš iš kelionės –

Saugo dyką kažkas.

Kojas saugokit, žmonės,

Kaip senoliai – rankas.

 

Kur bejėgės mašinos,

Kojos – drąsiai žeme.

Ką – pritrūkot benzino?

Oro plaučiai – dar ne!

 

Liejas turtas be saiko

Kelio greičio vaga.

Žengt išmokyti vaiką –

Pareigų pareiga!

 

Stok! – Ir niekas negelbės.

Stok! – Morenos, slida.

Galim – kẽliais į Alpes,

Į savanas – pėda.

 

Atsiverkit, mokyklos,

Reikalauju, meldžiu –

Vaikui rodyti tikslą,

Jam atskleist iš pradžių,

 

Kaip svarbu nesuklysti,

Jog tiesa gyveni,

Jei šliužų karalystėj

Savo kojom eini!

 

1931 m. rugpjūčio 26 d.–1933 m. kovo 30 d., Medonas

 

 

 

Balana

 

Apšviestas Eifelio bokštas –

Nori? – Paliesi ranka.

O mes jo liesti netrokštam –

Nenorim žiūrėti. – Į ką?

 

Paryžius – tokia nykynė…

Gal skoniai mūsų kiti.

„Tėvyne mano, Tėvyne,

Kodėl taip ryškiai švieti?“

 

1931 m. birželis

 

 

             *

 

Be kerėjimų tamsių,

Be maldų į nežinią,

Ranką draugiškai tiesiu,

Tą, kur rašo – dešinę.

 

Tą, kur kryžiumi šįryt

Kaktą vaiko palietė.

Tą, kuria turiu rašyt

Tai, ką Viešpats paliepė.

 

O kairioji – netikra.

Sako – melagingoji.

Mano ištiesta ranka –

Dešinė, teisingoji!

 

1918 m. spalio 23 d.

 

 

             *

 

Eilėraščiai – kaip žvaigždės ir kaip rožės,

Kaip grožis šeimai – tik našta, deja.

Į laurų vainikus, apoteozes –

Atsakymas: iš kur tai manyje?

 

Mums miegant – štai! Ir akmenį praskėlė

Lapeliai keturi – dangaus giesmė.

Žmogau, suprask! Sapne tau atsivėrė

Žvaigždynų dėsnis ir gėlių esmė.

 

1918 m. rugpjūčio 14 d.

 

 

 

Slapčia…

 

O gal geriausia taip laimėti:

Iš laiko, iš traukos išnykti –

Išeit, ištirpti ir tylėti,

Išeit – šešėlio nepalikti

 

Ant sienų…

           Gal tik žingsnio – lašo –

Išnykt iš veidrodžių senų –

Kaip Lermontovas iš Kaukazo

Net nepabudinęs kalnų?

 

O gal juokais? – Maldauti Bachą

Atbūti be vargonų aido

Ir kantatas – kol neapako –

Paleisti pelenu? Teskraido

 

Ne urnai…

Taip: kol nieks nežino –

Tegul apgaule, te – sunku:

Akimirka – virš vandenyno

Slapčia – nebudinant bangų…

 

1924 m. gegužės 14 d.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)